Įrodykite, kad „Baltos drobulės“ veikėjo išgyvenimai yra neatsiejami nuo XX a. vidurio žmogaus gyvenimo patirties

Įrodykite, kad „Baltos drobulės“ veikėjo išgyvenimai yra neatsiejami nuo XX a. vidurio žmogaus gyvenimo patirties.

XX a. viduryje, Antrojo pasaulinio karo metais, Lietuva tapo okupuota Sovietų Sąjungos. Sovietai, norėję parodyti lietuvių iniciatyvą būti įtrauktiems į sąjungą, pasinaudojo viena galingiausių propagandos priemonių: šie vertė rašytojus, autoritetingas figūras garbinti Staliną savo kūriniuose. Salomėja Neris - XX a. I pusės neoromantikė, viena žymiausių lietuvių lyrikių, kūrusi išpažintinę lyriką. Autorė buvo paskirta Liaudies Seimo atstove, buvo išrinkta į delegaciją vykti į Sovietų Sąjungos Aukščiausiąją tarybą, prašyti, kad okupuota Lietuva būtų priimta į SSRS sudėtį. Salomėja Neris nesipriešindama parašo „Poemą apie Staliną“, važiuoja į Maskvą parvežti „Stalino saulės“. Neris tikėjo savo žygdarbiais, supratusi jų pasekmės tik vėliau, tačiau ne tik ji, bet ir kiti autoriai išdavė Lietuvą ne tikėdami Stalinu, tačiau pasidavę baimei bei prievartai. Petras Cvirka, taip pat išrinktas į delegaciją, rašė Staliną, Raudonąją armiją bei Sovietų Sąjungą garbinančius eilėraščius. Prievartą rašyti bei garbinti Staliną matome ir Antano Škėmos psichologiniame intelektualiniame romane „Balta drobulė“. Romane okupantams pataikaujantys enkavedistai Simutis bei Zuika atėję naktį pas Garšvą, pamatę jo eilėraštį šį paima, grasina, jog kitą kartą šiems atėjus, eilėraštis būtų parašytas apie Saliną: „Jei pabaigoje sušvis Stalino saulė, aš galvoju, tiks“. Tačiau Garšva nepasiduoda bei rašo reakcionierišką kūrybą. Antanui ne tik buvo grasinama, tačiau jam buvo praskelta bei daužyta galva. Taigi, kūrinio „Balta drobulė“ pagrindinio veikėjo Antano Garšvos išgyvenimas, patiriamas spaudimas iš okupantų, yra neatsiejamas XX a. vidurio meniškos prigimties žmogaus išgyvenimas.

Remdamiesi romanu „Balta drobulė“ ir savo kultūrine patirtimi, pasvarstykite, ar žmogaus laimė ir gyvenimo prasmingumas visuomet priklauso nuo aplinkybių.

Jau XX a. pirmoje pusėje prancūzų rašytojas bei filosofas Alberas Kamiu, savo kūryboje jungęs literatūrą bei filosofiją, rėmėsi dviem svarbiausiomis idėjomis: absurdo ir maišto. Absurdas – būties prieštaringumas. Nemąstant absurdo nematyti, jį užgožia kasdienybė. Kamiu absurdą matė XX a. revoliucijose, karuose, masinėse žudynėse. Autorius absurdo žmogų vaizdavo ir romane „Svetimas“. Pagrindinis veikėjas Merso – „kitoks“ žmogus: palaidojęs savo motiną šios negedi kaip įprasta mūsų visuomenėje, tačiau eina į paplūdimį, susitinka su Mari, eina į filmą – komediją. Gina savo draugą, mušusį merginą, nesąmoningai nužudo arabą. Galiausiai savo žmogžudystę kaltina dėl saulės, kuri jį akino. Nuteistas mirti vaikinas atsisako kunigo prašymų melstis Dievui, jis supranta gyvenimo absurdiškumą: kaip pats teigė, buvo nubaustas ne už arabo nužudymą, tačiau už tai, jog neverkė per motinos laidotuves. Tik supratęs situacijos absurdiškumą Merso tampa laimingas. Alberas Kamiu ne tik knygoje „Svetimas“ aprašo situacijos absurdiškumą, tačiau ir Sizifo mito interpretacijoje „Mitas apie Sizifą“. Šis teigia, jog Sizifo situacija absurdiška: jis ridena akmenį, kuris vėl nuriedės. Sizifas sąmoningai suvokia savo padėtį – neturi vilties, dėl to mitas yra tragiškas, tačiau ir herojiškas: šis nepasiduoda, jis vėl rita akmenį į viršų. Ir laimė, ir absurdas gimsta toje pačioje vietoje. „Reikia įsivaizduoti Sizifą laimingą“ – toks yra paskutinis Kamiu sakinys. Gyvenimo prasmingumo bei aplinkybių santykį taip pat vaizduoja ir XX a. vidurio lietuvių rašytojas Antanas Škėma romane „Balta drobulė“. Knygoje siužetas pasakojamas trimis „aukštais“: Garšvos praeitis, vaikystė bei tai, kas vyksta darbo metu. Garšva supranta savo situacijos beprasmiškumą: nepritampa New Yorke, lygina save su akacijos krūmu, yra menininkas, tačiau įkalintas keltuve tarp keturių sienų, serga, neranda įkvėpimo rašyti, galiausiai paros metu Garšva išprotėja bei miršta. Tačiau mirdamas jis jaučiasi jaukiai, supranta, jog gyvenimas šia akimirka suteikia kasdienybei laimės. Jis, nepaisant žiaurių aplinkybių, įžvelgia laimę absurdiškame gyvenime. Taigi, ir Albero Kamiu, ir Antano Škėmos kūryba įrodo, jog žmogaus laimė bei gyvenimo prasmingumas nepriklauso nuo aplinkybių, viskas priklauso nuo žmogaus požiūrio į šias.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!