Inžinerinės geologijos pradmenys

1. Bendros žinios apie inžinerinę geologiją. Inž. g-gija - vietovių, skirtų įvairių civilinių ir pramoninių statinių statymui, geologinių sąlygų ištyrimas ir įvertinimas. Jos tyrimo objektas – inžinerinės geologinės sąlygos, iš kurių svarbiausios yra gruntai. Ši mokslo šaka tiria ir žmogaus veiklą kaip veiksnį, kuris turi įtakos vietinėms inžinerinėms geologinėms sąlygoms. Inž. Geologijos pagr. tikslai: 1. Uolienų sudėties, sandaros, savybių, būvio ir slūgsojimo sąlygų ištyrimas. 2. G-iai. procesai, tiek gamtinių, tiek sukauptų žmonių inž. veiklos. Jo reikia šių procesų pobūdžiui ir galimoms įtakoms būsimiems statiniams nustatyti o taip pat šios įtakos reguliavimo ir gamtos apsaugos rekomendacijų pakeitimas. 3. Inž. g-nių statinio sąlygų dėsningumų pritaikymas. Inž. g-jos veikla turi 5 kryptis: 1. Naud. iškasenų gavyba, vyksta 2 būdais: a) karjerai, b) požemiai (šaktos, galerijos); 2. agrotechninė žmogaus veikla; 3. Civilinių pramoninių ir hidrotechninių statinių statyba ir eksploatacija; 4. Gamtinių geologinių procesų įtakojimas; 5. Gamtos apsauga. Inžinerinės geologijos uždaviniai: 1) Grunto geotechninių arba statybinių savybių tyrimai. W - grunto drėgnis, nuo jo priklauso grunto deformacija, stiprumas. Grunto tankis (tūrinė masė) - ρ. Wp - grunto plastiškumo drėgnis. WL - grunto takumo drėgnis. C - sankabumas. Vidinės trinties kampas φ. E - deformacijų modulis. 2) Grunto sluoksniavimosi ir išplėtimo dėsningumo nustatymas. 3) Požeminių vandenų tyrimai. 4) Inžinerinių geologinių procesų tyrimai. (Procesai – natūraliai gamtoje vykstantys reiškiniai, susieti su gruntais). Procesų tyrimas turi būti atliktas 2 kryptimis: 1. Kaip procesai vykstantys gamtoje gali paveikti statinį. 2. Kaip statinys gali paveikti arba atnaujinti toje vietovėje vykstančius procesus. Inžinerinė geologija turi glaudų ryšį su geologija, chemija, jos dėsniai, tyrimo metodai taikomi tiriant požeminį vandenį (požeminiai vandenys gali turėti įtakos pamatams), su geodezijos mokslu (visi inžineriniai tyrinėjimai pradedami turint geodezinę nuotrauką), su matematika (jos metodai naudojami apdorojant rezultatus, max, min reikšmių skaičiavimai, integraliniai skaičiavimai ir t. t...), su kosmoso tyrimo mokslu. Geologija - mokslas apie žemę (gelmes, vandenis, šiluminį rėžimą ir t. t... Trumpa inžinerinės geologijos istorija. Inžinerinė geologija labai jauna geologijos mokslo šaka. Kaip savarankiškas mokslas ji susikūrė šio amžiaus 3–ame dešimtmetyje. Inžinerine geologija pirmieji susidomėjo inžinieriai statybininkai. Pirmieji inžinieriniai geologiniai tyrinėjimai atlikti tiesiant geležinkelį Maskva – Peterburgas. Inžinerinė geologija Lietuvoje. 20 a. 30 – iais m. prof. Kaliackis. Prieškarinėje Lietuvoje buvo daromi grunto gręžiniai, prof. Ruokis. Socializmo metais buvo inžinerinių geologinių tyrinėjimų institutai. Šiandieniniai : “Geostatyba”, UAB “Geotechnikos grupė”. Mokslas:KPI , prof. Kaliackis. 2. Žemės kilmė, jos forma, tankis. Katastrofinės ir nekatastrofinės hipotezės apie žemės kilmę. Katastrofinė hipotezė: didžiulis gamtos kūnas susidūręs su saule ir išplėšęs iš jos didžiulius gabalus - planetas. Nekatastrofinės hipotezės: Kanto – Laplaso hipotezė: į saulės sistemą atskriejo iš erdvės karštų dalelių kiekis ir suskilo į gabalus, kurie sutankėjo ir sudarė planetas. Šmidto hipotezė kaip ir Kanto - Laplaso, bet tik susidarė iš šaltų dalelių, o ne iš karštų. Žemės forma: žemės matavimai parodė, kad ji nėra tobulas rutulys, o yra suspausta ties ašigaliu. Tokia forma vadinama sukimosi elipsoidu(geoidu). Vidutinis spindulys 6371km.Magelanas įrodė, kad žemė yra apvali. Tankis ρ - 5,52 g/cm3. Žemė susideda iš sferų: I – litosfera, II – mantija, III – branduolys. Litosfera skirstoma į :1) nuosėdinį sluoksnį, 2) granitinį sluoksnį, 3) bazaltinį sluoksnį. Litosfera dar skirstoma į : hidrosferą, biosferą (žemės paviršius), atmosferą. Vidinė žemės sandara. žemę sudaro 3 pagr.sluoksniai: 1. žemės pluta - ji yra viršutinė žemės sfera, kurios storis nuo kelių iki 80km; yra du skirtingi plutos tipai: a) okeaninė - jos storis nuo 2 iki 9 km, susideda iš kelių sluoksnių: nuosėdinių uolienų sluoksnis, o antras bazaltas, išsiliejęs po H2O. Jam būdingas rutulinis arba pagalvinis skirtumas. Susidaro staigiai auštant lavai po H2O. Antrojo sluoksnio apačioje išskiriamas daikų sluoksnis. Daikos - tai kanalai kuriais magma kyla aukštyn prieš išsiliejant lavos pavidalu vandenyno dugne. Lietuvoje plutos storis nuo 40 - 55km. Tarp žemės plutos ir mantijos yra nustatyta riba kur seisminių bangų greitis staiga pašoka. Šis lygis imtas laikyti riba tarp plutos ir mantijos ir pavadintas Mocho riba. b) kontinentinė - plutos storis nuo 25 iki 80 km. Ši pluta yra nevienalytė, išskiriamas nuosėdinis ir granitinis sluoksnis. Apatinės plutos sudėtis daugiausia yra bazinė. Vyrauja bazaltas, todėl ji vad. bazaltiniu sluoksniu. 2. Mantija - skiriama i tris zonas: 1. viršutinė mantija iki 400 km. 2. atmosfera iki 700 km. 3. Apatinė mantija iki 2900 km. 3. Branduolys - sudarytas iš 2 dalių: 1. Išorinis branduolys - skystas, nes nepraeina seisminės bangos. 2. Vidinis branduolys yra kietas iš geležies ir nikelio. ŽEMĘ GAUBIA : a) atmosfera. Dujinė sfera kuri supa mūsų planetą (troposfera iki 12 - 14 km; stratosfera 80-90km; jonosfera iki 3000km.)b) Hidrosfera. Tai žemės vandens apvalkalas(požeminiai vandens garai ir tt.) c) Biosfera - tai gyvybės vystymosi sritis. Ji apima beveik visą hidrosferą ir paviršinius litosferos ir atmosferos sluoksnius. 3. Šiluminis žemės geosferų rėžimas. Žemė šilumą gauna iš saulės 99,5 % , 0,5 % gauna iš savo vidinės energijos - reakcijų , kurios vyksta žemės gelmėse. Reakcijų metu išsiskiria šiluma. Kad vyksta reakcijos , kurių metu išsiskiria šiluma, rodo ugnikalnių išsiveržimas. Žemės temperatūra yra nevienoda : vasaros metu, einant gilyn į žemę, temperatūra mažėja; žiemos metu - atvirkščiai. I - kintamų temperatūrų zona. II - pastovių temperatūrų zona. III - kylančių temperatūrų zona. 2 rodikliai, kuriais įvertinami žemės režimai 1. Geoterminis laiptas - gylis, kurį reikia praeiti kad temperatūra pakiltų 1º. Jis bus skirtingas skirtingose žemės vietose. Vidutiniškai 1 laiptas - 33m. 2. Geoterminis gradientas - temperatūros pokytis kas 100 m. Tai tinka tik litosferai. Uolienų slūgsojimo formos yra pirminės ir antrinės. Pirminės - tai tokios, kurios išliko uolienai ar gruntui susiformavus. Daugiausiai yra horizontalus sluoksnio. Antrinės - kai veikiant energijai pakeičiama pirmine uolienų slūgsojimo forma. Pirminių uolienų svarbiausia slūgsojimo forma yra sluoksnis - tam tikras uolienos sudėties vienalytis, didelio ploto, horizontalus kūnas. Vieną sluoksnį nuo kito skiria sluoksniavimosi paviršiai. Paviršius apačioje vad. sluoksnio padu., o viršuje - sluoksnio kraigu. Trumpiausias atstumas tarp sluoksnio pado ir kraigo vad. sluoksnio storiu. Nesudėtinga slūgsojimo forma: Sudėtinga slūgsojimo forma: Plonas sluoksnelis: jei trumpas - prosluoksnis, jei ilgas - tarpsluoksnis. Priklausomai nuo sluoksnio formų tai: jei pasvirę sluoksniai tai monoklina Antiklina Sinklina Fleksura Jei vyksta staigus plutos šuoliai tai: Spūdis Antspūdis Horstas Grabenas Stumis Monoklina - tai tokia forma, kai pirminio slūgsojimo sluoksniai pakreipiami tam tikru kampu. Raukšlė - tai dislokacijos forma, kai sluoksniai yra sulankstyti. Į viršų išlenkta raukšlės dalis vad antiklina, o įlenkta dalis - sinklina. Raukšlės šonai vad sparnais. Pagal polinkį raukšlė gali būti: a) stačia; b) palenkta; c) gulsčia; d)apversta. Fleksūra - tai deformacijos forma kai besideformuojantys sluoksniai išsitempia dar nenutrūkstant. Suardymo dislokacijos - susidaro kai uolienas veikiančios jėgos viršija jos atsparumo ribą. Tai būtų PLYŠYS arba LŪŽIS. Jis susidaro uolienai perplyšus, kai plutos blokai nepasistumia vienas kito atžvilgiu. Spūdis - tai tokia forma kai viena sluoksnio dalis nusileidžia kitų atžvilgiu. Antspūdis - kai viena sluoksnio dalis pakyla kitų atžvilgiu. Stūmis - -tai sluoksnių persistūmimas horizontalia kryptimi. Horstas - kai centrinė sluoksnio dalis pakyla šoninių luituotų sluoksnių atžvilgiu. Grabenas - kai centrinė dalis nusileidžia. 5. CHEMINĖ ŽEMĖS PLUTOS SUDĖTIS (litosfera) Daugiausiai įeina deguonies . Jo yra 47 %, silicio-27 %, aliuminio - 8 %, geležies - 5 %, aklcio - 3 %, natrio - 3 %, kalio - 3 %, magnio - 2 % ir visų kitų elementų, kurių yra mažiau. 6. GEOLOGINIAI PROCESAI Geologiniai procesai vykstantys žemės paviršiuje vadinami - egzogeniniais proc. (šie procesai susiję su mineralais). Tai: 1. Dūlėjimas, 2.Demodacija, 3.Akumuliacija, 4.. Diagenezija. Egzogeninius procesus gali įtakoti ir žmogaus inžinerinė veikla. Geologiniai procesai, vykstantys žemės gelmėse vadinami - endogeniniais proc. Tai : 1. Magmatizmas, 2. Tektoniniai procesai, 3. Metamortizmas Magmatizmas - magmos judėjimas žemės gelmėse. Magmatizmo procesai : 1) Batolitas, 2) Lapolitas (sudaro didelį slėgį, susidaro spalvotų metalų rūdos), 3) Štokas, 4) Vulkanizmas (magma išsiveržia į paviršių. Pagal išsiveržimo pobūdį vulkanai turi klasifikacinius pavadinimus. Magmatizmo proc. metu susidaro uolienos, formuojasi jų savybės. Tektoniniai procesai - žemės energija kilnoja litosferos atskiras vietas. Vyksta staigus uolienų judėjimas --žemės drebėjimas. Metamorfizmas - uolienų sąlygų pasikeitimas, pvz.: iš smėlio gali pasidaryti smėlio skalainis. Dūlėjimas - uolienų irimas, veikiant įvairiems veiksniams: lietus, saulė, šaltis ir t. t... Uoliena suyra ir virsta biria medžiaga. Demodacija - sudūlėjusių uolienų, veikiant įv. veiksniams, pernešimas, suklostymas. Akumuliacija - perneštų, sudūlėjusių uolienų suklostymas naujoje vietoje. Diagenezija - suklostytų uolienų savybių formavimasis, kitimas, pvz.: tankio pokytis. 4. Granulometrinė gruntų sudėtis. Gamtoje gruntai sutinkami įvairių mišinių pavidalu. Įvairaus dydžio dalelių kiekis nusako grunto granulometrinę sudėtį. Ji yra skaičiuojama nustatant atskirų grunto frakcijų procentinį kiekį nuo bendros masės grunto. Pagal granulometrinę sudėtį nustatomas grunto pavadinimas. Pagal frakcijų kiekį ir dydį gruntai skirstomi į rupius, mišrius, smulkius. Rupieji: 1) žvyras - masė sudaro daugiau 50% grunto masės, o dulkių ir molio masė sudaro ne daugiau 5%. 2) Smėlis - jo dalelių masė daugiau 50%, dulkio ir molio - 5%. Mišrieji: 1) Žvyras su smulkaus smėlio užpildu, dulkių ir molio 5 - 35% grunto masės. 2) smėlio frakcijos kiekis didesnis negu žvirgždo. Smulkus: 1) Dulkės. Molio frakcijos dalelės, 2) Molis. Molio frakc.>20. Nustačius grunto granulometrinę sudėtį sudaroma kreivė. Pagal kreivę rupūs ir mišrūs gruntai papildomai klasifikuojami pagal gruntų rūšiuotumą ir sanklodas. Rūšiuotumo rodiklis Cc, sanklodos Cu. Granulometrinę sudėti turi tik neuoliniai gruntai, kuriuose tarp dalelių nėra kristalizacinių ir cementacinių ryšių. Frakcija - tai tam tikro dydžio daleliu grupe. Frakcijos grunte yra reglamentuojamos valstybiniais standartais. Pagal standartą išskiriamos pagr gruntų frakcijos: 1)Rieduliai > 200mm 2) Gargždas 60-200 mm; 3) Žvirgždas 2-60mm; 4) Smėlis 0,06-2mm; 5)Dulkės 0,06-0,002mm; 6) Molis d2 >d3 . Pipetinis metodas - tai vandenyje grimzta didesniu greičiu didesnes dalelės ir mažesniu mažesnes. ; . Rūšiuotumo grunto glaudumo rodiklis: d80 - grunto kontrolinis skersmuo, d10 ­- grunto efektyvusis skersmuo, d10 - toks grunto daleles skersmuo kuriu gruntai yra 10% už ja mažesni, d60 yra 60% ir mažesni už ta skersmenį d30 30% ir mažesni už ja. Grunto koeficientas rodo kaip yra išdėstytas grunto glaudumas. 5. Gruntų drėgnis, plastiškumas ir konsistencija. Grunto drėgnis - vandens masė, kurią galima pašalinti iš grunto jį džiovinant 105oC. Išreiškiama % nuo sauso grunto masės.;W-grunto drėgnis, mW - vandens masė, mS - sauso grunto masė. ; mdrg - grunto drėgnio masė Gali būti mažai drėgnas, drėgnas, prisotintas vandeniu. ; Sr – soties laipsnis, S - grunto daleliu tankis , W - vandens tankis, W – grunto drėgnis, e – poringumo koeficientas, įvertina grunto tuštuma. Jei Sr 1 rodo kad vandens yra daugiau nei prisotinta. Grunto plastiškumas. Grunto plastiškumas – tai jo savybė keisti formą, nesuplyšinėjant ir nesutrūkinėjant nuo išorinės apkrovos, ir likti deformuotam, pašalinus apkrovą.gruntas plastiškas tik tada, kai jis yra tam tikro drėgnumo. Yra viršutinė ir apatinė plastiškumo riba. Apatinė riba (plastiškumo) – drėgmės kiekis, kai gruntas iš kirto būvio pereina į plastišką, žymima Wp. Viršutinė riba (takumo) – yra drėgmės kiekis, kai gruntas iš plastiško būvio pereina i takų, žymima WL. Plastiškumo skaičius, tai grunto drėgmės skirtumas, kurio ribose jis būna plastiškas: Ip = WL – Wp. Šis skaičius priklauso nuo molio dalelių kiekio grunte. Kai Ip 0,01 – plastiškas. Plastiški gruntai skirstomi i 3 tipus: priesmėlis Ip = 0,01 – 0,07, priemolis Ip = 0,07 - 0,17, molis Ip = daugiau kaip 0,17. Plastiškumo drėgnis budingas tik moliniams gruntams, smėlis jų neturi. Plastiškumo drėgnis tai grunto drėgnis kuriam esant gruntas keičiasi i molekules ir būdamas apie 3 mm skersmens pradeda trūkinėti. Wp = (m1 – mS )/ mS * 100%; m1 – drėgnų dalelių masė, mS – išdžiovintų dalelių masė. Konsistencija - svarbi molinių gruntų klasifikacinė charakteristika. Ji išreiškiama taip: IL – konsistencija, W – natūralusis drėgnis, Wp – plastiškumo riba, WL – takumo riba. Pagal konsistencijos rodiklį IL moliniai gruntai skirstomi į šiuos tipus: 1. priesmėlis – kietas, plastiškas, takus. 2. priemolis – kietas, puskietis, standus plastiškas, minkštas plastiškas, takus plastiškas, takus. 6. Gruntų poringumas ir tankis. Gruntai nėra absoliučiai tankūs. Juose yra tarpelių ir porų, kurios gali būti prisipildžiusios dujų ir vandens. Tuštumos atsiranda, susidarant gruntams. Auštant ir kietėjant magmai, magminėse uolienose susidaro skilimo plyšiai. Neuoliniuose gruntuose poros susidaro dėl to, kad mineralų grūdeliai yra netaisyklingos formos ir idealiai nepriglunda vienas prie kito. Pagal didumą gruntų tuštumos skirstomos taip: 1) stambios arba nekapiliarinės – porų skersmuo > 1,0 mm, plyšių plotis > 0,25 mm. 2) kapiliarinės – poru skersmuo 1,0 – 0,0002 mm, plyšių plotis 0,25 – 0,0001 mm. 3) subkapiliarinės – porų skersmuo 37oC). Pagal kilmę klasifikuojamas H2O: 1) Juveniliniai, tai vandenys, susidarantys iš H ir O2, kurie išsiskiria iš magmos žemės gelmėse; 2) Infiltracianiai, tai vandenys, kurie susidaro iš atmosferinių kritulių ir iš paviršiaus vandenų; 3) Kondensaciniai, tai vandenys, kurie susidaro kondensuojantis vandens garams, patenkantiems į uolienas iš atmosferos; 4) Sedimentaciniai, kurie susidaro labai giliai. Klasifikacija priklausanti nuo temp.: 1) šalti, kai temp 37oC; 4) Labai karšti – geizeriai. Požeminių H2O fizinės savybės. Švarūs požeminiai vandenys dažniausiai yra skaidrūs, bespalviai, neturi kvapo, skonio, priklauso nuo ištirpusių mineralinių junginių. Priklausomai nuo cheminės sudėties priemaišų ar užterštumo šios savybės gali keistis. Cheminės požeminio H2O savybės (sudėtis). Priklausomai nuo vandeningų uolienų, cheminės ir mineralinės sudėties. Paprastai yra sutinkami chloro jonai SO4-, Mg2+, Ca2+, HCO3-, Na+. Pagal vyraujančius komponentus skirstomas į hidrokarbonatinius, sulfitinius, natrinius. Vandenyje ištirpusių druskų kiekis vad vandens mineralizacija. Pagal mineralizaciją požeminis vanduo skirstomas: 1) Gėliniai (iki 1g/L – mineralizacija); 2) Sūrokas (nuo 1 iki 10); 3) Sūrus (nuo 10 iki 50); 4) Sūriniai (virš 50g/L); Nedidelis pH sukelia metalinių vamzdžių koroziją ir blogina vandens savybes. Kietumas- ši savybė priklauso nuo Ca ir Mg jonų kiekio. Požeminių vandenų savybė ardyti įvairius statinius vad agresyvumu. Vandenyje yra ištirpusios dujų pavidalu angliarūgštės (pusiau agresyvinė ir agresyvinė) Metalo ir betono ardymą gali pagreitinti temperatūros ir vandens judėjimo greičio padidėjimas. Nustatoma pH grupe: pH > 7 šarmine, pH 200 mm, 2) Gargždas 60 - 200 mm; 3) Žvirgždas 2 – 60 mm; 4) Smėlis 0,06 – 2 mm; 5) Dulkės 0,06 - 0,002 mm; 6) Molis 20. Nustačius grunto granulometrinę sudėtį sudaroma kreivė. Pagal kreivę rupūs ir mišrūs gruntai papildomai klasifikuojami pagal gruntų rūšiuotumą ir sanklodas. Rūšiuotumo rodiklis Cc, sanklodos Cu. Rodikliai: 1) nuoseklios (n) Cu > 6, Cc 1 - 3; 2) vienodos (v) Cu 3 arba 0,001. Filtracijos greitis: vt = Q/ (nF); n – poringumas. 10. Filtracijos koeficientui nustatyti metodai. Šį koeficientą galima nustatyti tiesioginiais ir netiesioginiais būdais: natūraliomis grunto slūgsojimo sąlygomis, laboratoriniais tyrimais, apskaičiavimas pagal empirines formules, iš lentelių pagal grunto tipą, nustatymas gręžiniais. Laboratorijoje naudojami filtraciniai prietaisai, su kuriais atlikus bandymą, galima naudoti Darsi formulę: ; . Empirinės formulės: , k10 – filtracijos koef., m/parą, esant temperatūrai 100C, C – empirinis koef., d210 – efektyvusis dalelių skersmuo, - temperatūrinė pataisa (= 0,7 + 0,03t, t – vandens temp.). Požeminių H2O srauto debitas – tai vandens keikis, pratekantis pro vandeningojo horizonto skerspjūvio plotą per laiko vienetą. I== A=*1 (1m) A1=*B (B-ruožo plotis Q=k*I*A; Q=V*A V=k*I, kada k=V (m/s) kai I=1 (m/parą) A=hvid*B At=A*n (tikrasis plotas) n-poringumas Tikrajį greitį galima nustatyti ir eksperimentiškai, darant gręžinius. Q=V*A Vt== 12. Dūlėjimas. Uolienų irimas, kurį sukelia išoriniai geologiniai ir kitokie procesai, vad. dūlėjimu. Jį sukelia oro temperatūros svyravimas, H2O užšalimas uolienų plyšiuose, angliarūgštės, deguonies, rūgščių poveikis, žmonių veikla, gyvūnai i raugalai. Dūlėja ne tik mineralai ir uolienos, bet ir žmogaus sukurtos statybinės medžiagos bei iš tų medž. pastatyti pastatai. Dūlėjimas skirstomas į 3 tipus: fizinį, arba mechaninį, cheminį ir organinį. Dūlėjimas vyksta žemės paviršiuje. Fizinis dūlėjimas vyksta veikiant saulei, šalčiui, H2O, vėjui ir kt. fizikiniams procesams. Vykstant fiziniam dūlėjimui, uolienos smulkėja, bet cheminė sudėtis nesikeičia. Cheminio dūlėjimo procese dalyvauja vanduo, deguonis, angliarūgštė ir organinės rūgštys. Vykstant cheminiam dūlėjimui, keičiasi uolienas sudarančių mineralų cheminė sudėtis. Jis intensyviai vyksta tik esant pakankamai drėgnam orui. Organinis dūlėjimas vyksta veikiant augmenijai ir gyvūnijai (pvz. Sėklos plyšyje). Eliuvis – dūlėjimo produktas, likęs dūlėjimo vietoje. Jis yra nevienodos mineralinės ir cheminės sudėties. Galimos 4 zonos. Viršutinėje zonoje uolienos yra labiausiai sutrupėjusios ir siauriausios (smėliniai ir moliniai gruntai). 2- oje zonoje vyrauja skalda ir žvirgždas su smėlio užpildu. 3 – oji zona sudaryta iš motininės uolienos luitų. 4 – ojoje zonoje pastebimas tik prasidedantis dūlėjimas. Eliuvinis gruntas – blogas gruntas. Atskirais atvejais gali būti geras, kai dūlėjimas nepalietė vidinės uolienos. Eoliniai procesai. Geologiniai procesai, kuriuos sukelia vėjas, vadinami eoliniais. Vejas atlieka ardomąjį ir kuriamąjį darbą. Vėjo ardomasis darbas tai Esamu gruntu ardymas stipriu vėjo gusiu. sumažėjus vėjo greičiui, pernešus į kita vietą, suklosto tuos gruntus. Geologinis vėjo darbas turi atskirus pav.: 1. defliacija 2. korozija. Defliacija - tai procesas kai vejas gruntą išpusto. Korozija - tai šlifuojamasis vėjo darbas. Vėjas nešdamas smėlio daleles šlifuoja, ardo kitas uolienas. Eoliniai dariniai. Smėlio ir dulkių daleles vėjas sugeba pernešti gana toli. Šios dalelės anksčiau ar vėliau nusėda ant žemės paviršiaus. Joms nusėdus ant žemės paviršiaus prasideda vėjo kuriamasis darbas. Vėjo suklostyti dariniai vad. eoliniais. Eoliniai dariniai yra šie: kopos, barchanai, lioso gruntai. Kopos susidaro jūrų, ežerų pakrantėse, upių slėniuose iš apzulintų ir gerai surūšiuotų kvarcinio ir lauko špato smėlio dalelių. Pajūriuose kopų aukštis būna iki 20 – 40 m, ežerų ir upių kopos iki 5 – 10 m aukščio. Barchanais vad. smėlio kalvos, susidariusios dykumose, pučiant stipriam vienos krypties vėjui. Barchanai yra pusmėnulio, kurio ragai nukreipti pavėjui, formos. Barchanu aukštis nevienodas. Pučiant vėjui, kopos ir barchanai iš vienos vietos slenka į kitą. Jų judėjimo greitis priklauso nuo vyraujančių vėjų stiprumo, bei barchanu didumo ( iki 50 – 70 m.). Liosas yra smulkiagrūdis, nesluoksniuotas, gelsvai rusvas gruntas. Lioso dalelės daugiausia yra susidariusios iš kvarco, lauko špatų, žėručio ir kt. mineralų. Lioso sluoksnio storis labai įvairus. Liosas pagal granulometrinę sudėtį dažniausiai yra priemolis, rečiau priesmėlis ir molis. Lioso gruntai vad. suslūgstančiais, suzmenkančiais. Suslūgstančiais laikomi tokie gruntai, kurių drėgnumo laipsnis

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!