Inžinerinės geologijos paskaitų medžiaga

Inžinerinė geologija-tai geologijos mokslo šaka, taikanti geologiją inžineriniams tikslams. Inžinerinė geologija turi glaudų ryšį su geologija, chemija, jos dėsniai, tyrimo metodai taikomi tiriant požeminį vandenį (požeminiai vandenys gali turėti įtakos pamatams), su geodezijos mokslu (visi inžineriniai tyrinėjimai pradedami turint geodezinę nuotrauką), su matematika (jos metodai naudojami apdorojant rezultatus, max, min reikšmių skaičiavimai, integraliniai skaičiavimai ir t. t...), su kosmoso tyrimo mokslu. Inžinerinė geologija skirstoma: 1. gruntotyra – mokslas apie gruntus ir jū savybes; 2. gruntų mechanika – mokslas apie gruntų stiprumą bei stabilumą; 3. inžinerinė hidrogeologija – visi klausimai susiję su gruntiniu vandeniu. Inžinerinės geologijos uždaviniai: nustatyti gruntų sluoksniuotumą, silpnų gruntų išplitimą, pagr. Gruntų savybių ištyrimą. Geologija- mokslas apie žemę, struktūras, vystimosi istorija, jos savybes, procesus vykstančius dabar vykstančius dabar ir prieš keletą milijonų metu. Geologija pradėjo vystytis nuo 18 a. Iš pradžių vadinosi GEOGNOZĖ. Nuo 18 a. prasidėjo moksliškas geologijos nagrinėjimas. Geologiją galime suskirstyti į: 1. Kristalografija – nagrinėja yvairius kristalus, kristalines gardeles, medžiagas molekuliniu požiūriu; 2. mineralogija – mokslas apie mineralus; 3. petrografija – nagrinėja uolienas, jū susidarymą, jų savybes; 4. dinaminė geologija – mokslas apie procesus vykstančius žemės gelmėje ir paviršiuje; 5. istorinė geologija – nagrinėja iš kur atsirado žemė, kokie procesai tenai vyko; 6. hogeologija – mokslas apie požeminius vandenis; 7. geomorfologija – mokslas apie žemes paviršiaus reljefo formavimąsi. Trumpa inžinerinės geologijos istorija. 20 a. 30 – aisiais m.prof. Kaliackis. Prieškarinėje Lietuvoje buvo daromi grunto gręžiniai, prof. Ruokis. Socializmo metais buvo inžinerinių geologinių tyrinėjimų institutai. Šiandieniniai : “Geostatyba”, UAB “Geotechnikos grupė”. Mokslas:KPI , prof. Kaliackis. Žemės kilmė Žemės kilmę (kaip kosminio kūno) nagrinėja kosmologija. Biufonas 1975m teigė: didžiulis gamtos kūnas susidūręs su saule ir išplėšęs iš jos didžiulį jos gabalą iš kurio, veikiant inercijos jegoms susidarė žemė ir kitos saulės sistemos planetos. Kanto – Laplaso hipotezė: į saulės sistemą atskriejo iš erdvės karštų dalelių kiekis ir suskilo į gabalus, kurie sutankėjo ir sudarė planetas. Šmidto hipotezė kaip ir Kanto - Laplaso, bet tik susidarė iš šaltų dalelių, o ne iš karštų. Žemės forma: rutulio forma, bet suplota ašigaliuose. Vidutinis spindulys 6371km.Magelanas įrodė, kad žemė yra apvali. Vidutinis žemės tankis – 5,5 g/cm3. Poliarinis žemės spindulys: 6357 km; Ekvatorinis spindulys: 6378 km; Meridiano ilgis: 40009 km; Ekvatoriaus ilgis: 40076 km; Paviršiaus plotas: 510 mln. Km2; Tūris: 1,08x1012km3; Aukščiausias taškas: 8882 m; Giliausia vieta: 11521 m; VIDINĖ ŽEMĖS SANDARA žemę sudaro 3 pagr. Sluoksniai: 1) ŽEMĖS PLUTA;ji yra vršutinė žemės sfera, kurios storis nuo kelių iki 80km. yra du skirtingi plutos tipai: a)okeaninė. Jos storis nuo 2 iki 9km, susideda iš kelių sluoksnių: nuosėdinių uolienų sluoksnis, o antras bazaltas, išsiliejęs po h2o. Jam būdingas rūtulinis arba pagalvinis skyrumas. Susidaro staigiai auštant lavai po h2o. Antrojo sluoksnio apacioje išskiriamas daikų sluoksnis. Daikos- tai kanalai kuriais magma kyla aukštyn prieš išsiliejant lavos pavidalu vandenyno dugne. Lietuvoje plutos storis nuo 40-55km. Tarp žemės plutos ir mantijos yra nustatyta riba kur seisminių bangų greitis staiga pašoka. Šis lygis imtas laikyti riba tarp plutos ir mantijos ir pavadintas Mocho riba. b)kontinentinė Plutos storis nuo 25 iki 80 km. Ši pluta yra nevienalytė, išskiriamas nuosėdinis ir granitinis sluoksnis. Apatinės plutos sudėtis daugiausia yra bazinė. Vyrauja Bazaltas, todėl ji vad bazaltiniu sluoksniu. 2) MANTIJA; Skiriama i tris zonas: 1. Viršutinė mantija iki 400 km. 2. Atmosfera iki 700 km. 3. Apatinė mantija iki 2900 km. 3) BRANDUOLYS. Sudarytas iš 2 dalių: 1. Išorinis branduolys, skystas, nes nepraeina seisminė bangos. 2. Vidinis branduolys yra kietas iš geležies ir nikelio. ŽEMĘ GAUBIA : a) atmosfera. Dujinė sfera kuri supa mūsų planetą(troposfera iki 12-14 km; stratosfera 80-90km; jonosfera iki 3000km.)b) Hidrosfera. Tai žemės vandens apvalkalas(požeminiai vandens garai ir tt.) c) Biosfera. Tai gyvybės vystymosis sritis. Ji apima beveik visą hidrosferą ir paviršinius litosferos ir atmosferos sluoksnius. Cheminė žemės plutos sudėtis (litosfera) Daugiausiai įeina deguonies . Jo yra 47 %, silicio-27 %, aliuminio - 8 %, geležies - 5 %, kalcio - 3 %, natrio - 3 %, kalio - 3 %, magnio - 2 % ir visų kitų elementų, kurių yra mažiau. Šiluminis žemės režimas. Žemė šilumą gauna iš saulės 99,5 % , 0,5 % gauna iš savo vidinės energijos -reakcijų , kurios vyksta žemės gelmėse. Reakcijų metu išsiskiria šiluma. Kad vyksta reakcijos , kurių metu išsiskiria šiluma, rodo ugnikalnių išsiveržimas.Žemės temperatūra yra nevienoda : vasaros metu, einant gilyn į žemę, temperatūra mažėja; žiemos metu - atvirkščiai. I - kintamų temperatūrų zona. II -pastovių temperatūrų zona. III - kylančių temperatūrų zona. 2 rodikliai, kuriais įvertinami žemės režimai 1. Geoterminis laiptas, 1. Geoterminis gradientas. Geoterminis laiptas - gylis, kurį reikia praeiti kad temperatūra pakiltų 1º. Jis bus skirtingas skirtingose žemės vietose.Vidutiniškai 1 laiptas - 33m. Geoterminis gradientas - temperatūros pokytis kas 100 m. Tai tinka tik litosferai. Uolienų slūgsojimo formos: yra pirmines ir antrines: pirmines-tai tokios kurios išliko uolienai ar gruntui susiformavus. Daugiausiai yra horizontalus sluoksnio. Antrines-kai veikiant energijai pakeičiama pirmine uolienų slūgsojimo forma. Nesudėtinga slūgsojimo forma: Sudėtinga slūgsojimo forma: Sluoksnio storis tai atstumas nuo viršaus iki apačios. Sluoksnio viršus vadinamas sluoksnio kraigas. Sluoksnio apačia vadinama sluoksniu asla. Plonas sluoksnelis: jei trumpas-prosluoksnis, jei ilgas-tarpsluoksnis. Priklausomai nuo sluoksnio formų tai: jei pasvirę sluoksniai tai Monoklina horizontalus sluoksniai pasisuka tam tikru kampu Antiklina – į virų išlenkta raukšlė. Sinklina – į apačia išlenkta raukšlė Fleksura sluoksnių išlinkimas Jei vyksta staigus plutos šuoliai tai: Antrpūdis – vienas sluoksnis palyla kito atžvilgiu Spūdis – vienas sluoksnis nusileidžia kito atžvilgiu Norstas – centrinė sluoksnių dalis pakyla aukštyn, o šonuose lieka antspūdžiai Gabenas – kai centrinė sluoksnių dalis nusileidžia Stumissluoksniai perstumiami horizontalia kryptini. Grunto granuliometrine sudėtis skersmens daleliu todėl gruntas skirstomas Gruntas susideda iš įvairaus i frakcijas pagal uolienų standumą ir yra grunto granuliometrine sudėtis. Frakcija tai tam tikro dydžio daleliu grupe. Frakcijos grunte yra reglamentuojama valstybiniais standartais. Lietuvoje egz. Gost klasifikacija. Frakcija Daleliu d. Rieduliai >200mm Gargždas 200-60 Žvyras 60-2 Smėlis 2-0.06 Dulkes 0.06-0.002 Molis d2>d3 Pipetinis metodas: tai vandenyje grimzta didesniu greičiu didesnes dalelės ir mažesniu mažesnes. Cu=d60/d­10; Cc=d30^2/d10*d80 Rušiuotumo grunto glaudumo rodiklis d80- grunto kontrolinis skersmuo d10­- grunto efektyvusis skersmuo d10- toks grunto daleles skersmuo kuriu gruntai yra 10% už ja mažesni. d60 yra 60% ir mažesni už ta skersmenį d30 30% ir mažesni už ja. Grunto koeficientas rodo kaip yra išdėstytas grunto glaudumas. Grunto drėgnis Gruntuose visada yra tam tikras kiekis vandens, kuris vadinamas natūraliuoju drėgnumu. Grunto drėgnis tai grunte esančio vandens mases santykis su sausu gruntu išdžiovintas 100C-105C Džiovinamas gruntas nuo 100 laipsniu iki 105 laipsniu. W=mW/mS *100% W-grunto drėgnis mW- vandens mase mS- sauso grunto mase W=(mdrg – mS ) / mS * 100% mdrg grunto drėgnio mase Gali būti mažai drėgnas, drėgnas, prisotintas vandeniu. Sr= S*W / W *e Sr – soties laipsnis S grunto daleliu tankis W vandens tankis W – grunto drėgnis e – poringumo koeficientas, įvertina grunto tuštuma. Jei Sr 1 rodo kad vandens yra daugiau nei prisotinta. Grunto plastiškumas Gruntų plastiškumas tai yra jų savybė keisti formą, nesuplėšinėjant ir nesutrūkinėjant nuo išorinės apkrovos, ir likti deformuotiems pašalinus apkrovą.Gruntas plastiškas tik tada, kai jis yra tik tam tikro drėgnumo. Yra plastiškumo rūšys: 1)natūralus 2)plastiškumo 3)tiekumo Plastiškumo drėgnis budingas tik moliniams gruntams, smėlis jų neturi. G.P.D. – tai toks drėgnis kuriam esant gruntas iš kieto būvio pereina i skysta. Jis gali būti įvairioj būsenoj: 1) plastiškas 2) kietam būvyje Plastiškumo drėgnis tai grunto drėgnis kuriam esant gruntas keičiasi i molekules ir būdamas apie 3 mm skersmens pradeda trūkinėti. Wp = (m1 – mS )/ mS * 100% m1 – drėgnų dalelių masė mS – išdžiovintų dalelių masė Svarbi molinių gruntų klasifikacinė charakteristika yra konsistencija. Ji išreiškiama šitokia formule: IL=(W-Wp)/(WL-Wp) Cia: IL – konsistencija, W – natūralus drėgnumas, Wp – plasti6kumo riba, WL – takumo riba. Pagal ILrodikly moliniai gruntai skirstomi y daug tipų. Grunto poringumas Nepriklausomai nuo to, kokio pobūdžio rusiai yra tarp daleliu, gruntai nera absoliučiai tankus. Juose yra tarpelių ir porų, kurios gali būti prisipildziusios dujų ir vandens. Tuštumos atsirabda susidarant gruntams.tuštumos nuosėdinėse uolienose susidaro sedimentacijos procese, kylant oro burbuleliams.pagal didumą gruntų tuštumos skirstomos taip: 1. stambios arba nekapiliarinės – d> 1 mm, plyšių plotis didesnis kaip 0,25 mm. 2. kapiliarinės – porų skersmuo 1,0-0,0002 mm, plyšių plotis 0,25-0,0001mm. 3. subkapiliarinės – d 0.7 smulkus e0.75 dulkes e0.8 Grunto tankis. Grunto tankio yra 3 charakteristikos:1. Natūralaus grunto tankis.  2.Sauso grunto tankis. d .3.Grunto daleliu tankis. =m/v g/cm­­­­­­3 , V=Vp=VS ,Vp-poru, VS-daleliu. d=m/vS , S=mS/VS , =g*=g*10KN/m3. -vienetinis svoris, g-9.8 d=*10,  S=*10. Gruntų klasifikacija: Statybos normose ir taisyklese gruntai, atsižvelgiant y jų sudėtį ir statybines savybes, skirstomi į šias klases: 1. uoliniai – magminės, metamorfinės ir nuosėdinės uolienos su standžiais kristalizaciniais ir cementiniais ryšiais (granitas, dioritas, diabazas ir kt.) 2. neuoliniai gruntai kurie savo ruožtu skirstomi į stambianuolaužinius, smėlinius ir molinius. Stambianuolaužiniuose nesucementuotuose gruntuose yra daugiau kaip 50 proc. magmniuų, metamorfinių ir nuosėdiniu uolienu nuolaužų, didesnių kaip 2 mm. Sausi smeliai, gruntai yra birus. Juose didesniu kaip 2 mm dalelių yra mažiau 50 proc. smeliniai guntai neplastiški. Jų plastiškumo skaičius Ip=0,01. Be aukščiau minėtų gruntų klasių, atskiras grupes sudaro dirvos ir dirbtiniai gruntai. Požeminio vandens kilme: 1. Atmosferine 2. Sedimintacine 3. Termometamorfine 1. Atm. kilmė. – susidarė iš atmosferos krituliu priklauso nuo daug įvairių faktorių: nuo geogr. padėties, nuo reljefo, augmenijos, inžinerinės žmogaus veiklos. Atm. kilmė. požeminis vanduo maitina aeracijos zonos požeminį vandeni, gruntini vandeni, todėl statybiniu požiūriu pats svarbiausias. 2. Sedim. – seniausiu amžių žemės uolienose esantis vanduo. Dėl tektoniniu žemės judesiu atsidūrė dideliame gylyje todėl statybiniu požiūriu turi mažą reikšmę. Vanduo mineralizuotas, negėlas, aukštos temperatūros. Gali išeiti i paviršiu karstomis versmemis. Sis vanduo gali būti panaudojamas technikos reikalams, ne statyboje. 3. Termometamorfines kilmes požeminis vanduo – tai is magmos garu susidaręs vanduo. Šis vanduo labai turtingas mineralų, sūrus, būna karstas, kai kur išsiveržia į žemes pavirsiu. Požeminio vandens rūšys. 1. Chemiškai suristas 2. Fiziškai suristas 3. Garu pavidale 4. Kietame pavidale 5. Laisvas gravitacinis vanduo 1. Chem. sur. v. – atskiru uolienų chemines formules pavidale. Pvz: CaSO42H2O – gipsas. CaSO4 – anhidritas (bevandenis gipsas). Chem. sur. v. skirstomas i kelias grupes. 2. Fizis. sur. v. – jei gruntas sudarytas is smulkiu daleliu. I-stipriai suristas tai absorbcini sluoksnis II-silpn. suris. tai difuzinis sluoksnis III-laisvas gravitacinis vanduo 3-4. Garu pavidalas ten kur yra aukštesnė temperatūra, tai dalis vandens gali buti garu pavidale, kai užpildo poras esančias grunte, nes gali išeiti i laisve. Tas vanduo sušąla todėl turime kieta pavidalą. Saltas vanduo didina savo turi. Grunto daleles veikia saltas vanduo. 5. Laisv. Grav. vanduo – užpildo tuštumas grunte. Gravitacinis vanduo paklūsta gravitacijos dėsniams: migruoja i mažesnio slėgio zonas, teka tolygiai. 6. Kapiliarinis vanduo laikomas grunto kapiliaruose. Fizikinės požeminio vandens savybės 1. Spalva – nors švarus vanduo yra bespalvis, tačiu didelė jo masė yra melsvo atspalvio. Vandens spalva taip pat rodo, kad jame yra vienokių ar kitokių priemaišų, ir iš dalies jo chemin sudėtį. 2. Skaidrumas – požeminiai vandenys dažniausiai esti skaidrūs. Tačiau gali būti ir drumzlini. Vandens drumztumas rodo, kad jame yra vienokių ar kitokių priemaišų. 3. Temperatūra – nuo jos priklauso vandenyje ištirpusių druskų bei dujų kiekis bei vandens tankis. 4. Kvapas – dažniausiai požeminiai vandenys yra bekvapiai. Kvapas rodo, kad vandenyje vyksta puvimo procesas, arba tai, kad jame yra biocheminės kilmės priemaišų. 5. Skonis – vanduo yra tam tikro skonio ik tuomet, kai jame esti tam tikrų priemaišų. 6. Tankis – požeminio vandens tankis priklauso nuo jame ištirpsių mineralinių priemaišų. Ir kt. savybes kurias galime nustatyti nenaudodami spec. prietaisu. 1-2. Spalva-nustatoma įpylus vandens i stikline. Jei grynas vanduo, tai bespalvis, jei yra spalva tai yra ištirpusių medžiagų. 3. Temperatūra 20 šaltas 2037 šiltas >37 karstas Cheminės požeminio vandens savybės Įvairių cheminių komponentų (cheminių elementų ir jų junginių) kiekis priklauso nuo vandeningųjų uolienų mineralinės ir cheminės sudėties, geologinių bei klimatinių ju slūgsojimo salygų. Atsižvelgiant į cheminių komponentų kiekį vandenyje sprendžiama kam jis tinka – maistui ar technikos reikalams. Požeminių infiltracinių vandenų cheminė sudėtis, veikiant aplinkai, paprastai aiškiai kinta laiko eigoje. Tik giliųjų vandeningųjų horizontų cheminė sudėtis palyginti yra stabili. 1. Bendros mineralizacijos laipsnis – sis rodiklis rodo kiek yra ištirpę mineraliniu medžiagų viename litre 2. Klasifikacija pagal sūrumą – rodo ištirpusių vandenyje druskų kieki 1) Gėlinas (iki 1g/L – mineralizacija); 2) Sūrokas (nuo 1 iki 10); 3) Sūrus (nuo 10 iki 50); 4) Sūriniai (virš 50g/L); 3. Laisvosios ir suristosios angliarūgščių kiekis ( CO2­ ir CO3 ) Vandenyje yra ištirpusios dujų pavidalu angliarūgštės (pusiau agresyvinė ir agresyvinė) 4. Sulfatu kiekis ( SO4 ). Pavojingi betonui 5. Nustatoma pH grupe pH > 7 šarmine pH 0,001. Nustatymas gręžiniais k=Q** Debitą q sužinome iš siurblio, kuris siurbia vandenį iš gręžinio. Empyrinės formulės k10=C*d* C-const (koeficientas) priklausantis nuo grunto tipo d-efektyvusio skersmuo -temperatūros koefic. t-vandens temperatūra =1, kai t=10C Filtracijos koeficiento nustatymo būdai Filtracijos koeficientas k yra svarbiausias uolienų laidumo vande­niui rodiklis. Jis plačiai naudojamas, apskaičiuojant požeminių van­denų debitą, nustatant įvairius vandens nuostolius hidrotechniniuose įrenginiuose ir sprendžiant daugelį kitokių uždavinių. Filtracijos koeficientu išreiškiamas mažesnis arba didesnis pasi­priešinimas vandeniui, filtruojantis jam pro uolienų poras bei plyšius Todėl filtracijos koe­ficientui turi daug įtakos gruntų mechaninė sudėtis (dalelių didu­mas, forma ir vienodumas). Lai­dumas vandeniui mažėja, tankėjant gruntui, o tuo pačiu mažėjant jo poringumui. Jis taip pat mažėja, didėjant molingų dalelių kiekiui gruntuose. Filtracijos koeficiento nustatymas pagal empirines formules. Kar­tais, apytiksliai nustatant smėlių laidumą vandeniui, galima naudo­tis įvairių autorių pasiūlytomis empirinėmis formulėmis filtracijos koeficientui nustatyti. k10=C*d* C-const (koeficientas) priklausantis nuo grunto tipo d-efektyvusio skersmuo -temperatūros koefic. t-vandens temperatūra =1, kai t=10C. Pagal filtracijos koeficientą uolienos skirstomos į 1) Laidžias, kai 1m/parą. (žvyruose, smėliuose); 2) pusiau laidžias, kai nuo 0,001 iki 1 3) Beveik nelaidžias > 0,001. Nustatymas gręžiniais k=Q** Debitą q sužinome iš siurblio, kuris siurbia vandenį iš gręžinio. Požeminių vandenų srauto debitas Požeminio vandens srauto debitas — tai vandens kiekis, pratekan­tis pro vandeningojo horizonto skerspjūvio plotą per laiko vienetą. Jis išreiškiamas l/s, rn3/h ir t. t. Debitas paprastai nustatomas paga! pagrindinio filtracijos dėsnio formulę Grantlnio vandens srauto debitas, kai vandens porinio sluoksnio paviršius horizontalus. Esant vadinamajam plokščiajam srautui, kuriame vandens srovės lygiagrečios viena su kita, labai patogu nustatyti debitą srauto plo­čio vienetui. Todėl požeminiam srautui nustatomas vadinamasis ly­ginamasis (vienetinis) debitas q, t, y. vieno metro vandeningojo ho­rizonto pločio debitas. Nustačius lyginamąjį debitą, bendrasis vande­ningojo horizonto debitas nustatomas, padauginus lyginamąjį debitą iš vandeningojo horizonto pločio. Pertvarkė H. Darsi formulę gausime lyginamojo debito formulę: Išskyre lygtyje kintamuosius dudžius gauname: Suintegravę lygtį kai x kinta nuo 0 iki L, o y nuo h1 iki h2 ir išsprendę ją q atžvilgiu, gauname A. Diupui lygtį: Ji rodo, kad laisvasis srauto paviršius yra parabolės formos. Ji teisinga vienalytėse uolienose (k=const) , esant nusistovėjusiam požeminių vandenų su horizontaliu pagrindu (vandenspara) judėjimu. Bendrajy vandeningojo horizonto dbitą Q apytiksliai galime nustatyti, padauginus lyginamajy debita iš vandeningojo horizonto pločio B: Q=qB. Tačiau praktikoje paprastai naudojama formulė: Q=kBhvidIvid Gruntinio vandens srauto debitas, kai vandensparinio sluoksnio pavirsius pasvires. Esant pasvirusiam vandensparinio sluoksnio pavirsiui , spudis matuojamas ne nuo vandnsparinio sluoksnio pavirsiaus, bet nuo kokios nors palyginamosios plokstumos O-O.debitas apskaiciuojamas imant vidutiny vandeningojo horizonto story hvid. Visi kiti kiti duomenys imami tokie pat, kaip ir esant vandensparinio sluuuoksnio pavirsiui horizontaliam. Tuomet Dūlėjimas Uolienų įrimas, kurį sukelia išoriniai geologiniai ir kitokie procesai, vadinamas dūlėjimu. Dūlėjimą sukelia oro temperatūros svyravimas, vandens užšalimas uolienų plyšiuose, angliarūgštes, deguonies, rugščių, šarmų cheminis poveikis, žmonių veikla, gyvunai ir augalai. Duleja ne tik mineralai ir uolienos bet ir žmogaus sukurtos statybinės medžiagos bei iš tų medžiagų pastatyti statiniai. Atsižvelgiant į dūlėjimo veiksnius, dūlejimas skirstomas į tris tipus: fizinį arba mechaninį, cheminį ir organinį. Vykstant fiziniam dulėjimui, uolienos smulkeja, bet cheminė ju sudėtis nekinta. Labiausiai uolienos irsta dėl temperatūros svyravimų. Uolienas trupeti skatina ir šaltis: į plyšius patekes vanduo užšala ir jo turis padidėja iki 9 proc. dėl tūrio padidėjimo, slegis y plyšių sieneles siekia iki 200 MN/m‘2. Vykstant fizinio dūlėjimo procesui, uolienos suyra į smulkius gabalus, padidėja jų pavirius. Cheminis ir organinis dūlėjimas. Vykstant chem. dulejimui, keiciasi uolieną sudarančių mineralų cheminė sudėtis. Aktyviausiai cheminio dulejimo procese dalyvauja vanduo, deguonis, angliarūgštė ir organinės rūgštys. Cheminis dulejimas intensyviai vyksta tik tik esant ppakankamai drėgnam, teigiamos temperatūros orui. Todel sio tipo dulejimas budingas drėgniems tropikams. Organinį, arba biologinį dulėjimą sukelia gyvunai ir augalai. (augalai šaknim, gyvunai – zeme rausia, palieka urvus, ten veisiasi bakterijos, išskiria chemines medžiagas, kurios tirpdo mineralus. Irstant gyvunu ir augalu liekanoms taip pat išsiskiria chem., medžiagos, kurios taip daro.) Labiausiai atsparus dulejimui yra kvarcas ir muskovitas, o lengviausiai duleja gipsas, habitas ir kalcitas. Lengviausiai irsta stambiagrūdes stambiagrūdės struktūros uolienos, o atspariausios dulejimui yra tankios, kompaktiškos smulkiagrūdės uolienos. Eoliniai procesai Vejas atlieka ardomąjį ir kuriamąjį darbą. Vėjo ardomasis darbas tai esamu gruntu ardymas stipriu vėjo gusiu. sumažėjus vėjo greičiui, pernešus į kita vietą, suklosto tuos gruntus. Geologinis vėjo darbas turi atskirus pav.:1.defliacija 2.korozija. defliacija-tai procesas kai vejas gruntą išpusto. Del išpūstymo žemės paviršiuje atsiranda įdubimai, vadinami defliasinieis lobais. Labai intensyviai vejas pusto sausas dirvožemio daleles. Šis procesas vadinamas dirvos erozija. Vykstant defliacijai susidaro daug naujų reljefo formų. Be neigiamų formų atsirandančių del defliacijos, sukuriamos fantastinės teigiamos reljefo formos. Kai vejas išneša smulkias grunto daleles ir palieka stambius uolienų gabalus, jie vadinami išpustymo palikuonimis. Korozija-tai ardomasis vėjo darbas. Vėjas nešdamas smėlio daleles šlifuoja, ardo kitas uolienas. Korozijos procesas stebimas statybinėse medžiagose ir konstrukcijose. Eoliniai dariniai Smelio ir dulkių daleles vejas sugeba pernešti gana toli. Dalelems nusedus ant žemės paviršiaus, prasideda kuriamasis vejo darbas. Vejos uklostyti dariniai vadinami eoliniais. Labiausiai paplitę eoliniai dariniai yra kopos, barchanai, lioso gruntai. 1.kopos-pylimo pavidalo įvairios konfigūracijos dariniai, kurie keliauja vėjo kryptimi, susidaro upiū sleniuose, ežerų ir juru pakrantese iš gerai apzulintų kvarcinio ir lauko špato smelio dalelių. Pajūriuose kpū aukštis buna 20-40 m. ežerų ir upių 5-10 m aukščio. 2.barchanai-vadinamos smelio kalvos susidarančios dykumose, pučiant stipriam vienos krypties vejui.plane barxanas yra pusmenulio formos, kurio ragai nukreipti pavejui. Barxano skerspjūvis simetriškas: pries veja nukreipto sono nuolydis esti 12, pavejui 30-35 laipsniai. Aukštis nevienodas. Dykumose barxanai sudaro ilgas grandines. Liosai yra smulkiagrūdis, nesluoksniuotas, gelsvai rusvas gruntas. Jis susidares is dulkiu daleliu, kuriu grunte buna iki 80 proc. ir molio dalelių, 10-12 proc. didesniu kaip 0,25 mm dalelių liose nebūna. Lioso daleles daugiausia yra susidariusios iš kvarcinio, lauko špato, žėručio kaolinito, karbonatų ir kitų mineralų. Jame yra daug stambių porų ir vertikalių kanalėliu, todel jo poringumas siekia 50-52 proc. Natūralaus drėgnumo liosas yra stiprus gruntas, kriovius galima kasti beveik stačiais šlaitais, taciau daugiau sušlapes jis savo stiprumines savybes praranda. Iškasus griovį šlaitai deformuojasi ir šliaužia. Sudrekes liosas susispaudžia nuo savo svorio.dėl šios savybės liosai vadinami suslūgstančiais arba suzmenkančiais. Tačiau ne visi lioso gruntai turi šias savybes. Žemesnese grunto vietose slugsantieji liosai, kurie buvo apsemtišių savybių nebeturi. Suslūgus lioso gruntams pasikeičia jų struktūra, jie sutankėja. Statybiniu požiūriu eoliniai gruntai yra-vidutinio stiprumo, o atskirose vietose yra silpni gruntai. vejas-apkrova veikianti pastatą. jis suteikia horizontalia jėgą ir kartais vertimo momentą. Tekančio vandens geologinis darbas Į žemės paviršių nuolatos iškrenta atmosferiniai krituliai lietaus, sniego, ledo pavidalu. Vidutinis metinis jų kiekis sudao apie 142000 km‘3. Vanduo teka žemės paviršiumi į žemesnes vietas, tekėdamas ardo gruntą, perneš ir suklosto smulkias grunto daleles. Tekančio vandens ardomasis darbas vadinamas erozija.po lietaus arba tirpstant sniegui vanduo teka žemės paviršiumi smulkiomis srovelėmis, neturinčiomis tikro kelio. Toks vandens tekejimas vadinamas plokštuminiu nuotekiu, o jo atliekamas ardomasis darbas – plokštumine erozija. Svarbiausias plokštuminės erozijos tipas yra dirvos erozija, kai sunaikinama velėna ir nuplaunamas visas dirvožemio sluoksnis. Paviršiaus nuotėkis priklausomai nuo vietos reljefo palaipsniui susirenka į sroveles. Susijungusios atskiros vandens srovelės sudaro laikinas sroves, kurios, besigrauždamos į gruntą, pragraužia griovas. Tox procesas vadinamas srūvine erozija.griovos vystosi palaipsniui.iš pradžių šlaite atsiranda įgrauža. Toliau besivystydama griova griaužiasi nuo šlaito apačios į viršų. Čia susidaro kabančios žiotys, t.y. žiotys esančios auksciau erozijos bazes. Erozijos baze yra lygis, zemiau kurio griova nesirauzia. Kadangi griova edidėja nuo šlaito apačios, tai tokia erozija vadinama regresyvia. Toliau griova didėja iki tol, kol jos žiotys pasiekia erozijos bazę. Paskutiniame etape griova nustoja didėti. Šlaitų nuolydis pasidaro tox, kad tekantis vanduo jų neardo. Norint efektyviai kovoti su griovomis, reikia imtis ne vien profilaktinių, bet ir inžinerinių priemonių. Reikia sureguliuoti vandens nutekėjimą, šlaitai išlyginami, padaromos terasos, sumažinamas jų nuolydis, sutvirtinama. Geologinis upių darbas Požeminiai vandenys ir laikini atmosferinių kritulių sratai, tekėdami griovomis ir raguvomis susirenka į nuolatinius srautus, vadinamus upėmis. Upė su savo intakais sudaro upės sistemą. Plotas iš kurio į upės sistemą suteka vanduo, vadinamas baseinu. Upės baseinas susidaro iš paviršinio paviršinio ir požeminio baseinų. Upės gali susidaryti iš persipildančių ežerų, trykštančių šaltinių, tirpstančių ledynų ir kt. Geologinį upės darbą sudao trys pagrindiniai etapai: erozija, pernešimas ir suklostymas. Didžiausios ytakos upės erozijai turi jos tekmes greitis. Vykstant dugninei ar giluminei erozijai, upės vaga gilėja tol, kol upėje susidaro pusiausvyros profilis. Susidarius šiam profiliui, upė nebeatlieka jokio ardimono darbo. Upės pusiausvyros profilis nepastovus. Jis pastovus tiktai tol, kol pastovi erozijos bazė. Pasikeitus erozijos bazei, upė vėl formuoja naują pusiausvyros profilį. Vykstant erozijos ir akumuliacijos procesams, upės zemes paviršiuje suformuoja įvairaus platumo vingiuotus ir ilgus slėnius. Skersiniame upės slenio pjūvyje matomos horizontalios, arba beveik horizontalios aikštelės, kurios tesiasi išilgai upės slenio. Jos vadinamos išilginėmis upes terasomis. 1-upės vaga; 2-salpa(potvynio metu užliejama vieta); 3,4-upės terasos, kurios gali būti cokolinės ir erozinės. Jei terasa turi tik vieną pagrindinę uolieną ir neturi sąnašų –tai erozinė terasa. Cokolinė terasa-jei ant pagr grunto yra sąnašų. Slėniai gali būti: 1)simetrinis; 2)nesimetrinis. Akumuliacinės terasos sudarytos iš pacios upės suklostytų sanašų Iš sąnašų sudarytos terasos kurios gali būti įkrautinės ir užkrautinės. Dugninė erozija vyrauja kalnų upėse ir lygumų upių aukštupiuose. Vidurupiuose dugninę eroziją pakeičia šoninė erozija. Vanduo atsimušęs nuo įlenkto kranto, pereina į kitą upės krantą ir jy taip pat ardo. Taip visa laika didėja upės vingis. Upės vingiai dar vadinami bendromis. Upės žiotyse suklostytas suklostytas nešmenų kugis vadinamas delta. Upės, kurios nepajėgia sukurti deltos, baigiasi piltuvo formos giliomis žiotimis, kurios vadinamos estuarijomis. Drenažo įrenginių vandens debitas Tobulas drenažo įrenginys (atviras griovys, tranšėja, galerija, požeminis vamzdis ir t. t.). Požeminio vandens paviršiaus lygis yra aukščiau griovio, kuris kerta ištisai visą vandeningąjį sluoksnį, dug­no- Vanduo, iškasus griovį, veikiamas susidariusio slėgio ir sunkio jėgos, filtruojasi į griovį ir laisvai teka juo. Prieš iškasant griovį, šioje vietoje grunto vandens paviršius su­darė statinį vandens lygį. Iškasus griovį, kai jame yra pastovus van­dens judėjimas, gruntinio vandens lygis nukrinta. Gruntinio vandens paviršius šiuo atveju sudaro vadinamąjį dinaminį vandens lygį. To­kiu būdu, einant į abi puses nuo griovio kraštų, vandens lygis grunte kils aukštyn, sudarydamas depresijos paviršius, o pjūvyje — depre­sijos kreives, ir atstumu R nuo griovio kraštų susilygins su statiniu vandens lygiu, t. y. su bendruoju vandeningojo horizonto lygiu. De­presijos kreivės nuolydis priklauso nuo grunto pasipriešinimo van­dens filtracijai. Paprastai jis didėja, artėjant prie drenažo įrenginio, Šiuo atveju R yra įtakos spindulys, kuris rodo, kokiu atstumu pasireiškia griovio įtaka vandeningojo horizonto vandens lygio kritimui. Įtakos spindulys nustatomas pagal įvairias formules arba bandant, Apytiksliai nustatant jtakos spindulį, dažnai naudojama L Kusakino formulė: R=1,95S, čia H – vandeningo horizonto storis, S – gruntinio vandens lygio kritimas, k – filtracijos koeficientas. Įtakos spindulio R didumas ir depresijos kreivės statumas (nuo­lydis) priklauso nuo uolienų granuliometrinės sudėties bei porų di­dumo. Kiek priteka vandens j griovį iš bet kurios pusės (į vieną jo ilgio metrą), galima apskaičiuoti, naudojantis Diupiui formulę: čia H — vandeningojo horizonto storis; k— vandens gylis griovyje; R — įtakos spindulys. Bendras į visą griovį iš abiejų pusių pritekančio vandens kiekis apskaičiuojamas taip: Čia L — griovio ilgis. Netobulas drenažo įrenginys. Praktikoje drenažo įrenginiai van­deningajame horizonte neįleidžiami iki vandensparinio sluoksnio. Ledynų geologinis darbas. Jie skirstomi I:1.kalnu-jie susidaro aukštuose kalnuose, kurių aukštis didesnis nei sniego tirpimo zona. Sniegas susikaupęs ant ledas juda žemyn ir ties STZ virsta kalnu upelių. bet didelis ledo luitas trina žemes slinkdamas žemyn. 2.žemyno-tai ledynai prie juros ir ašigaliuose. Jūros srovės nuneša ledkalnius. Dėl pasaulinio atšilimo gali pradėti tirpti ledynai ir kilti pasaulinio vandenyno lygis. Ledynai suformavo reljefą ir gruntus. 1.-ledynas 2,3,4,5-gruntai.ledyno kelias nuspejamas pagal grunto daleles ilgesniaja asi. Morena-tai ledyno atnestas gruntas. 2.-pavirsine morena.3.-krastine morena.4.-vidurine morena.5.-dugbine morena. Dugnine morena-labai geras gruntas(priemoliai,priesmeliai-turintys rieduliu,akmenu,labia tankus,poringumo koficientas labia mazas,dazniausiai 2.3 g/cm.vidutinio stiprumo gruntas(krastine morena)taip pat ir pavirsine ir vidurine morenos,taciau ju yra mazai,nes tirpdamas ledynas vandens sroves isnesamas.tirpdamas ledynas:vanduo nesa grunta I ledyninius baseinus,kur daleles nuseda.ziema nuseda molio sluoksni.vasara vel intensyviai tirpsta ledynas,vel nesamos daleles ir vel susidaro smelio sluoksnis. Siltas gruntas vadinamas-limnoglacialinis gruntas(ledyno,ezero gruntas).sluoksnio storis buna ivairus,priklausomai nuo morenos ir nuo sroves greicio.suskaiciavus sluoksnelius galima nustatyti kiek metu jie tirpo.lietuoje ledynas tirpo 10000 metu.limnoglacialinis gruntas lietuvoje uzima 9procentus visos teritorijos.plytines naudoja linno glacialini grunta(tinka keramikiniams dirbiniams).ledynai suformavo lygumas,ezerus.fleiroglacialinis-4-5 suklostyli smelis arba zvyras(karjerai) Ledynų susidarymas ir jų tipai Aukščiau amzinojo sniego ribos sniegas netirpsta, vejas ir lavinos sniega suneša į užuovėjas ir įdubas. Slegiamas savosios mases jis tankeja. Vasara sniegas susilydo, persikristalizuoja, ir susidaro kruopėtas sniegas, vadinamas firnu. Firną vėl uždengia sniego sluoksnis, kuris veliau taip pat tamp a firnu, o apačioje esantis firnas tankeja, susispaudžia. Storėjant firnoir firnas virsta ledyno ledu. Susidarant ledyno ledui, tankeja jo turio mase. Vieno kubinio metro sniego mase – 85 kg, firno 500-600 kg, o ledyno ledo 900-9600 kg. Virš amžinojo sniego ribos susidariusioji judančio ledo masė vadinama ledynu, arba gletčeriu. Ledynai skirstomi į kalnų ir žemynų ledynus. Kalnų ledynai susidaro aukštų kalnų sleniuose, tarpekliuose, plokštikalniuose aukščiau sniego ribos. Žemynų tipo ledynai dar vadinami dengiančiaisiais arba skydiniais. Plaukiojantys ledyno gabalai vadinami aisbergais. Sniego ir ledo geologinis darbas Esant neigiamai temperatūrai, vanduo Zemes paviršiuje yra ledo ir sniego pavidale. Pakilus oro temperatūrai daugiau kaip 0 laipsniu C, sniegas gali išsilaikyti tik aukstuose kalnuose. Todel sniegas ir ledas paplites priklausomai nuo klimatinių salygų. Pusiaujuje sniegas ir ledas esti tik aukstų kalnų virsnėse. Riba, virs kurios išsilaiko sniegas ir ledas vadinamas amzinojo sniego riba. Birų sniegą lengvai pusto vejas. Užnesami keliai ir gyvenvietes. Aukstuose kalnuose sniegas ilgainiui kaupiasi, ir susidaro šlaituose kabantys karnizai. Netekusios pusiausvyros, sniego mases slenka kalnų šlaitais žemyn ir sudaro sniego lavinas. Lavinos skirstomos į dulkines ir sluoksnines, arba sausas ir šlapias. Sausos – dulkinės lavinos yra daug pavojingesnės, nes ju nusileidimo greitis siekia 300-400 km/h. Šlapios – sluoksninės lavinos yra mažiau pavojingos, jų nusileidimo greitis tesiekia 20-50km/h. Su lavinomis kovojama labai įvairiai. Daug demesio skiriama įspėjimo priemonėms. Lavinų rajonuose neleidžiama susikaupti sniego masėms. Sniegas apšaudomas iš minosvaidžių, patrankų, sprogdinamas. Didžiausia darba ledas atlieka pavasarį, ledonešio metu. Siaurose upes vagos vietose ledas susigrūda, susidaro ledo užtvankos, kurios gerokai pakelia upės vandens lygį. Vanduo užtvenkia lekštus krantus ir spaudžia jam teketi trukdanty leda.spaudžiamas ledas stumia smelio, žvyro, gargždo, riedulių masę, šlifuoja ir smulkina juos. Ledas perneša daug prišalusios kietos medžiagos. Stačius krantus ledas išraižo, ardo, šlifuoja. Aliuviniai gruntai Išplautas grunto daleles upės perneša toli ir suklosto ten, kur sumažėja sroves greitis. Grunto daleliu sedimo procesas vadinamas sedimentacija, o kjų kaupimas – akumuliacija. Upės suklostytos sanašos vadinamos aliūviu. Atsižvelgiant į tai, kur susiklosto aliuviniai gruntai, jie skirstomi į deltinius, salpinius, vaginius ir senvaginius. Salpinis aliūvis klostosi potvynių metu ant salpinių terasų. Pirma nusėda stambesnės daleles, o po to smulkesnes. Senvaginis eliuvis klostosi upių senvagėse. Jos palaipsniui virsta uždaromis supelkėjusiomis žemumomis, kurias užpildo smulkios molio-dumblo nuosėdos. Po potvynio, nukritus vandens horizontui, upės vagoje klostosi vaginis aliūvis. Jis susidaro iš stambių grunto dalelių, potvynio metu patekusių į upės vagą. Vaginis aliūvis keliauja upės vaga žemyn, kasmet viršutinė seklumos dalis ardoma ir klostomos sanašos apatinėje dalyje. Deltinis eliuvis klostosi upės žiotyse, įtekant į ežerą arba jūrą. Upės atnešta medžiaga susiklosto vandens baseino povandeniniame šlaite su pasvirusiais sluoksniais, palaipsniui plonėjančiais, einant gylyn į vandens baseiną. Prie kranto sluoksnių nuolydis yra 20-30 laipsnių, o toliau lėkštesnis. Upių sleniai yra aktyvios žmonių veiklos vieta, todėl aliuviniai gruntai dažnai būna pastatų pagrindai. Upių sleniuose tenka statyti stambius pastatus, perduodančius dideles apkrovas gruntui. Jū pagrindais būna akumuliacinių terasų gruntai ir vaginės nuosėdos. Aliuviniai gruntai yra daugiasluoksniai; juose yra lešių ir tarpsluoksnių, todėl jie susispaudžia nevienodai. Aliuviniams gruntams būdingi šie parametrai: sankabumas 0,005 – 0,1 MN/M‘2. vidines trinties kampas 20-36 laipsniai, poringumas iki 40 proc. Ardomasis ir kuriamasis jūrų darbas Jūros ir vandenynai užima apie 71 proc viso žemės paviršiaus. Todėl jos yra vienas iš svarbiausių geologinių veiksnių, veikiančių žemės paviršiuje. Priešingai sausumai, kur vyrauja denudacijos procesai, jurose vyrauja akumuliacija. Apie 90 proc nuosėdinių uolienų sudarančių žemės plutą, yra jūrinės kilmės. Jūra ardo krantus, perneša suirusią medžiagą, sukaupia sia medžiaga ir kuria naujas uolienas. Juros darbe galime skirti du pagrindinius etapus: ardomąjį ir kuriamaji. Jūrų dugne skiriamos trys zonos: šelfas, žemyno šlaitas ir pasaulinio vandenyno dugnas. Visus žemynus ir salas juosia negili vandens juosta, vadinama šelfu. Jo gylis yra iki 200-400 m, o plotis siekia 60-70 km. Negilia šelfo juosta apsupti žemynai sudaro apie 8,4 proc juros dugno. Žemyno šlaitas yra iki 3000 m gylio ir sudaro apie 19,2 proc jurų dugno. Giliau kaip 3000 m prasideda pasaulinio okeano dugnas su giliomis įdubomis. Ardomąjį darba jurose atlieka bangos, jūrų srovės, potvyniai, atoslūgiai ir kt. didžiausia darba atlieka bangos. Juru bangu ardomasis darbas vadinamas abrazija. Bangų mūšos į kranta jega siekia iki 0,3-3,5 MN/m‘2. todėl bangų muša ardo tvirčiausius krantus, sudarytus iš kietu ir tvirtu uolienų. Nuo bangų mušos susidaręs plokščias juros krantas vadinamas abrazine terasa. Neapsemta sies terasos dalis vadinama pliažu. Apsemta kranto dalis vadinama akumuliacine terasa.visai kitaip juros bangos veikia plokščia juros krantą. Ten kur juros gylis pasidaro lygus bandos auksciui bangos lūžta. Plustančių į krantą bangų energija silpnėja ir jos neatlieka didelio ardomojo darbo. Plusdama y krantą banga neša įvairių medžiagų. Grįždama atgal ji nepajėgia nusinešti atneštū nedziagų ir bangų gale iš smėlio, žvyro, gargždo, jūros žolių, kriauklių ir kitokių medžiagų susidaro priekrantinis pylimas. Įvaraus didumo bangos sudaro keleta priekrantinių pylimų. Jų aukštis siekia 1-5 m. Naturalių statybinių medžiagų telikinių tyrinįjimas Statant pastatus, reikia daug naturaliu statybiniu medziagu, kurios gaunamos is vietiniu telkiniu. Juose slugsancios uolienos yra naturalios statybines medziagos arba žaliava statybinių medžiagų gamymai. Todel jos vadinamos nerūdinėmis naudingosiomis iskasenomis (akmuo,smėlis,molis,žvyras,skalda). Nerudines naudingosios iškasenos aksplotuojamos atvirose atodangose,kurios vadinamos karjerais. Yra triju ketegoriju naudingosios iskasenos: A,B,C. A kategorijos naudingos iskasenos dar skirstomos I A1 ir A2, o C kategorijos – I C1 ir C2. Naturaliu statybiniu medziagu telkiniu inzinerianiai geologiniai tyrinejimai skirstomi I du etapus: paieskos ir žvalgybos. Paiesku uzdavinys – surasti reikalingu naudingųjų iškasenu telkinius,apytiksliai nustatyti ju isteklius ir ar tikslinga toliau testi tyrimus. Paiesku paruosiamajame periode nagrinejama literatura,geologiniai žemelapiai,geologiniu organizaciju rankrasciu fondai. Surenkamos pradines zinios apie atitinkamame rajone slugstancias naudingasias iskasenas. Paiesku lauko periode apziurimi numatyti telkiniai,tyrinejamos naturalios atodangos arba atliekami kai kurie zvalgymo darbai. Remiantis sukaupta medziaga,sudaromas zemelapis-schema. Jame nurodomi nerūdiniu iškasenu telkiniai ir karjeai. Aiskinamajeme rašte nurodoma telkiniu padėtis,iskasenu istekliai ir kokybė,pateikiami pasiulymai del tolesniu tyrinejimu. Paruosiamosios zvalgybos metu nustatomas nerudines naudingosios iskasenos slugsojimo gylis,dengianciosios uolienos storis,telkinio slūgsojimo forma ir jo gylis,pažeminio vandens horizontas. Toliau skaiciuojami istekliai,istiriama kokybe,eksplotavimo salygos. Atlikus technine-ekonomine analize,nustatoma,ar tikslinga eksploatuoti,koks jo geologinis koeficientas. Šis koeficientas – tai santykis tarp nuodangos storio H ir naudingosios iskasenos sluoksnio storio h. Telkini apsimoka eksplotuoti,kai šis santykis 2:1. Lęšio formos telkiniams leistinasis geologinis koeficientas 1:1,kai naudingoji iskasena slugso ne giliau kaip 3-5m nuo žemes paviršiaus. Nustant telkinio konturus,gręžiniai gręžiami tinklo forma. Atstumas tarp grežiniu 50-100 m. Statybinio akmens telkiniai nagrinejami, kasant 2-5m gylio kasinius. Greziniai grežiami per visa sluoksnio stpri arba iki to gylio,iš kurio numatomas eksploatuoti naudingasias iskasenas. Per grezinius sudaromis geologiniai pjuviai. Nustatant naudingosios iskasenos kokybe,imami bandiniai: smėlio- 2-3kg, žvyro- 10-15kg, akmnes- 15-20kg. Naudingosios iskasenos sluoksnio vidutinis storis apskaiciuojamas pagal sia formule: Hvid= Cia h1…..hn – naudingoios iskasenos storis greziniuose. Naudingosios iskasenos istekliai apskaiciuojami taip: V= S*hvid Cia S – telkinio plotas Tokiu budu randamas ir nuodangos turis. Detalaus zvalgymo metu nustatomos telkinio technines eksplotavimo salygos,eksplotavimo budas ir schema, darbu mechanizavimas. Detaliai žvalgoma vienas ar keli telkinio sklypai,labiausiai tinkantys eksplotuoti. Inžineriniai geologiniai tyrinėjimai, statant įvairių tipų pastatus ar statinius Gamtinė aplinka turi didelę įtaka statiniu pastovumui ir normaliam ju eksplotavimui. Ji skirtingai veikia hidrotechninius,keliu,pramoninius ir civilinius statinius. Todėl, atliekant inžinerinius geologinius tyrinėjimus,reikia atsižvelgti į statinio paskirtį,tipą,konstrukciją. Pvz.statant hidrotechninį statinį greziami 100m gylio gręžiniai,o statant pramoninius ir civilinius pastatus,-tik 15-20m gylio. Todel kiekvienos rušies statybai yra paruoštos sqjungines arba žinybines instrukcijos,kurioje nurodyti inžinerinių geologiniu tyrinėjimų uždaviniai,apimtis,metodika ir turinys. Statybos objektai projektuojami nuosekliai. Yra kelios projektavimo stadijos: techninis ekonominis pagrindimas (TEP), generalinis planas, techninis projektas ir darbo breziniai. Kiekviena projektavimo stadija kelia savus reikalavimus inzineriniams geologiniams tyrinejimams. Projektavimo darbai atliekami, patvirtinus uzduoti projektavimui. Techninio ekonominio pagrindimo stadija reikalinga tada,kai projektuojami labai svarbus liaudies ūkiui objektai: naujos gyvenvietes,miesto rajonai,hidromazgai. Naujos serijos tipiniai gyvenemiaju namai ir kt. Šiame etape reikia parinkti inžineriniu geologiniu požiūriu geriausia vieta statybos aikstelei. Genplano stadijoje parenkamas gweriausias pastatu isdestymo aiksteleje variantas,pastatu tipai, statybos salygos ir etapai. Atliekant inzinerinius geologinius tyrinejimus,turi buti isnagrineti visi inzineriniai goeloginiai klausimai,kuriu reikia sudarant technini projekta arba darbo brezinius. Remiantis siu tyrinejimu duomenimis,galutinai parenkama statybos vieta ir kompanuojami pastatai sklype. Techninis projektas sudaromas generaliniame plane patvirtinint pastatu statybos variantui. Inžineriniai geologiniai tyrinejimai atliekami atskirai kiekvienam pastatui. Jie turi buti detalesni,negu atlikti ankstesneje projektavimo stadijoje. Darbo breziniu stadijoje inzineriniai goeloginiai tyrinejimai atliekami tada,kai reikia projektuojant ar statant pastatus. Visu minetu projektavimo ir tyrinejimo etapu ne visada laikomasi. Statant pramones ir civilines statybos objektus,daznai esti techninio projektavimo ir darbo breziniu stadija arba techninis-darbo projektas. Vandens pritekėjimas į pamatų duobes ir kitas iškasas atsižvelgiant į pamatų duobės, karjero ir iškasos formą, kiek priteka į juos vandens galima apskačiuoti pagal grežinių (šulinių) arba griovių debito formulę. Šiuo atveju iš pradžių reikia apskaičiuoti apskritimo (šulinio) kurio plotas lygus duobės plotui F, spindulį ro (redukuotas spindulys) Kiek vandens priteka y duobę, kai ji iškasta iki vandensparinio sluoksnio apskaičiuojama pagal formulę: Svarbu patikrinti, kad hidrostatinis slėgis į pamatų duobės dugną (H-h) butu mazesnis nei vandenyje esnačių birių uolienų kietųjų dalelių turio masė, kuri nustatoma pagal šia formulę: Cia n – uolienų poringumas skaičiaus dalimis, γs – kietųjų dalelių lyginamoji mase. zvyrų ir smelių γ‘ dydis svyruoja nuo 1,0-1,2 t/m‘3. Ši sąlyga bus išlaikyta kai tiks ši nelygybė: Čia: H – vandeningo sluoksnio storis; h – vandeningo sluoksnio storis žemiau pamato duobės dugno, H-h – hidrostatinis slegis į pamatų duobės dugną. Jei ši sąlyga nebus išlaikyta, tai vanduo, kylantis iš apačios į viršų, galėtų išplauti pamatų duobės dugną ir padaryti jį netinkamu pastato pagrindu. Gręžiniu (šulinių) vandens debitas Tobulas gręžinys (šulinys) gruntinio vandens horizonte. Papras-i visi gręžiniai (šuliniai) vandeningajame horizonte yra su filtrais. Filtrus sudaro plieniniai vamzdžiai su apvaliomis ar plyšio formos skylėmis arba iš plieninių strypų ir žiedų suvirintas karkasas. Kad toks filtras sulaikytų smulkias uolienų daleles, jis padengiamas me­taliniu tinkleliu arba stiklo pluošto audiniu. Tokiu būdu vanduo j grę­žinius patenka pro filtrus, kurie yra atitinkamai pritvirtinami prie gręžinio sieneles sudarančių vamzdžių. Jei gruntinio vandens horizonte įrengsime gręžinį tai, prieš pradedant pumpuoti iš jo vandenį, vanduo jame bus tame pat lygyje, kaip ir vandeningajame horizonte. Toks vandens lygis lai­komas statiniu. Pradėjus pumpuo­ti išgręžinio vandenį, jis filtruoja­si is uolienų į gręžinį, judėdamas linkjo spinduliniu srautu. Didžiausias atstumas nuo gręžinio centro, kurio ribose pasireiškia vandens pumpavinio įtaka požemi­nių vandenų lygio padėčiai, vadi­namas gręžinio hidrauliniu (įta­kos) spinduliu. Susiformavus pastoviam depre­sijos piltuvui, gręžinio debitas pasidaro taip pat pastovus. Šiuo atveju vandens srauto judėjimas link gręžinio laikomas nusistovėjusiu, nes kiek vandens iš gražinio išpumpuojama, tiek jo į gręžinį ir priteka.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!