Inžinerinės geologijos teorija

ĮVADAS Inžinerinė geologija yra labai jauna geologijos mokslo šaka.Kaip savarankiškas mokslas susikūrė 1930-40m. Geolologijos mokslas yra sudarytas iš daugelio disciplinų, kurios apima gamtos objektus nuo atomo iki planetos. Dažniausias geologijos tyrimų objektas yra litosfera. Geologija apima: Naudingųjų iškasenų aptikimų metodai. Naudingosios iškasenos skirstomos į rūdines arba metalines, iš jų išgaunami metalai. Nerūdinės arba nemetalinės – iš jų gaunamos trąšos. Statybinės medž. – smėlis, žvyras, dolomitas. Brangakmeniai – deimantai, rubinai, safyrai. Pusiau brangakmeniai – malachitas, ametistas. Degios iškasenos – nafta, anglis, dujos. Požeminis vanduo (hidrogeologija). Hidrogeologija tiria požeminių vandenų kilmę, slūgsojimo sąlygas, judėjimą, režimą ir balansą, vandens susidarymo ir išpylimo dėsningumus. Vietovių,skirtų civilinių ir pramoninių statinių statymui, geologinių sąlygų ištyrimas ir įvertinimas užtikrinantis statinių patvarumą. Amžino įšalo zonose tuo užsiima geokriologija. Gruntų mechanika tiria gruntus, jų fizines ir stiprumines savybes, pagrindo ir pamato sąveiką. Grėsmingų geologinių reiškinių numatymas, jų išvengimas arba įspėjimas apie galimus pavojus (dinaminė geologija tiria, geofizika sprendžia). Skyrius, tiriantis medžiagą, iš kurios sudaryta žemės pluta ir mantija vadinama minerologija. Mineralai dažnai turi kristalų formą. Kristalų formą tyrinėja kristalografija, o jų cheminę sudėtį kristalochemija. Geotektonika – litosferos sandarą ir joje vykstančius pokyčius. Geomorfologija – mokslas apie reljefą. Istorinė geologija – nagrinėja žemės vystymosi istoriją. Regioninė geologija – nagrinėja atskirus regionus. Prof.Kaveckis, Ruokis, Dalinkevičius – pirmieji geologijos mokslo pradininkai Lietuvoje. Gamtiniai geologiniai procesai pradėjo riboti žmogaus veiklą, todėl pasidarė būtina geologinius procesus tirti, vertinti ir juos numatyti. Statydami ir eksploatuodami įvairius statinius žmonės susiduria su daugeliu procesų ir reiškinių, kurie įtakoja gamtinių sąlygų ir statinių tarpusavio sąveiką. Inžinerinė geologija turi atskleisti visas šias sąlygas, kurios vyksta projektuojamų ir jau esamų statinių sąveika su gamtine aplinka. Inžinerinė geologija padeda parinkti geriausias, geologiniu požiūriu pastoviausias vietas įvairiems sattiniams. Geologijos mokslo šaka priteikanti geologiją inžineriniams tikslams – inžinerinė geologija. Inžinerinės geologijos pagrindiniai uždaviniai: 1.Kadangi statybos aikštelių geologinį pagrindą sudaro įvairaus geologinio amžiaus ir skirtingos kilmės sluoksniai, tai viena iš užduočių yra gruntų arba uolienų sudėties sandaros būvio savybių ir slūgsojimo sąlygų ištyrimas. Būtina numatyti grunto elgseną veikiant inžineriniam statiniui. 2.Geologinių gamtinių procesų ir sukeltų žmogaus inžinerinės veiklos ištyrimas. To reikia šių procesų pobūdžiui ir galimos įtakos esamiems statiniams nustatyti, o taip pat šios įtakos reguliavimo ir gamtos apsaugos rekomendacijų pateikimas. 3.Inžinerinių geologinių są;ygų plitimo dėsningumų nustatymas. Inžinerinė geologinė žmogaus veikla turi 5 pagrindines kryptis: 1.Naudingųjų iškasenų gavyba 2.Agrotechninė žmogaus veikla 3.Civilinių, pramoninių ir hidrotechninių statinių statyba ir eksploatacija 4.Gamtinių geologinių procesų įtakojimas 5.Geologinės aplinkos apsauga 1.Daugiausia išgaunama:anglis, nafta, geležis, dujos, durpės, statybinės medž. Gavyba vyksta antžeminiais ir požeminiais būdais. Atvirų karjerų gylis sudaro dešimtis, o kartais šimtus metrų. Giliausia šachta Indijoje, gylis 4km. Vandens arba naftos gavyba sudaro tuštumos, purina uolienas, pažeidžia jų struktūrą, sukelia žemės paviršiaus nusėdimus ir įgriuvimus. 2.Agrotechninė žmogaus veila yra susijusi su viršutiniu ploniausiu žemės pluots sluoksniu – dirvožemiu. Neapgalvotas žemės naudojimas trikdo ekologinę sistemą. Drėkinimas blogai drenuojamų sausringo klimato žemių sukelia gruntinio vandens lygio pakilimą iki dirvos paviršiaus. Vandeniui garuojant druskos nusėda dirvožemio paviršiuje ir žemė tampa dykuma. 3.Sutrikdo nusistovėjusią geologinę pusiausvyrą. Statyba kartais sukelia karjerų šlaitų griūtis ir nuošliaužas. Užtvankų statyba turi įtaką seismingumui. ŽEMĖS KILMĖ,SANDARA I.Pirmas žemės atsiradimą pradėjo aiškinti Biufonas. Pagal jį žemė atsirado susidūrus saulei su kometa. Susidūrimo metu kometa atplėšė nuo saulės sistemos tam tikrą medžiagos kiekį, kuri vėliau virto planetomis. II.Kanto-Laplaso hipotezė. Po 10m vokiečių filosofas Kantas paskelbė, kad visatą iš pradžių sudarė kietų ir nejudrių dalelių chaosas. Dalelės buvos skirtingo tankio ir masės. Veikiant visuotinei traukai šios dalelės pradėjo judėti ir jungtis į stambesnius vienetus. Tokių dalelių sambūriai buvo žemės, saulės ir kitų planetų užuomazgos, iš kurių vėliau susiformavo šie dangaus kūnai. Prancūzų fizikas Laplasas nieko nežinodamas apie Kanto hipotezę paskelbė analogišką. Pagal jį saulės sistema ir kiti pasauliai susidarė iš didžiulio įkaitusių dujų debesies. Debesies centre buvo šiek tiek tankesnė masė, ji pritraukė išretėjusias dujas, debesisi palaipsniui vėso, traukėsi, tirštėjo, o sukimosi greitis didėjo. Didėjant sukimosi greičiui nuo b\debesies atitrūko dujiniai žiedai. Vėliau tie žiedai sutankėjo ir iš jų susidarė planetos. O iš centrinio debesies saulė. III.1930M anglų astronomas Džinsas paskelbė „potvynio“ hipotezę. Pagal jį saulė susidūrė su milžiniška žvaigžde. Žvaigždė atplėše medž dalį iš kurios susiformavo planetos. IV.Šmidto kosmogeninė hipotezė. Jos esmė yra, kad saulė yra viena iš galaktikos sistemos žvaigždžių besisukančių aplink savo centrą. Saulė pritraukė dalį debesų ir meteoritų, kurie pradėjo suktis aplink saulę. Tie kūnai sutankėjo ir iš jų susidarė žemė ir kitos planetos. V.Fesenkovas teigė, kad pradžioje iš disko formos dujų, dulkiį debesies susidarė saulė. Dė didelio sukimosi greičio iš saulės ekvatoriuas plokštumoje atsiskyrė dalis medž ir iš jos susidarė planetos. VI.Doilis pasiūlė dar vieną saulės sistemos atsiradimą. Pagal jį saulė kadaise skriejo poroje su kita žvaigžde ir ta kita žvaigždė sprogo ir iš to sprogimo medž susidarė planetos. VII.Saulė ir planetos susidarė iš besitraukiančio prosaulinio ūko. Veikiant gravitacijai iš ūko medž susidarė planetos. ŽEMĖS FORMA Žemės matavimia parodė, kad ji nėra tobulas rutulys, o yra suspausta ties ašigaliais. Poliarinis spindulys – 6357km, ekvatorinis spindulys – 6378km, meridiano ilgis – 40009km, ekvatoriaus iligis – 40076km, paviršiaus plotas – 510mln.km2, žemės tūris – 1,08*1012km3, vidutinis žemės tankis – 5,52g/cm3, žemės masė – 5,98*1021t. Aukščiausias taškas – 8882m(Everestas, Himalajuose), giliausia vieta Ramiajame vandenyne – 11km 521m. ŽEMĖS TYRIMO METODAI Tiesioginiai – gręžiniai. Gręžiniais žemę galima tirti iki keliolikos km. Giliausias SG3, pragręžtas 1923m Kolos pusiasalio šiaurėje esančioje Pečengos įduboje – 12261m. Kartais vulkaninėse uolienuose, kurios išsiveržia į paviršių iš giluminių magmos židinių pasitaiko uolienų nuolaužų, užgriebtų išsiveržimo metu. Tokios nuolaužos vadinamos ksenolitais. Tarp ksenolitų pasitaiko apatinės pluots ir viršutinės mantijos uolienų, netgi iš 100-150km gylio. Juos sudaranti magma pakyla iš židinių, esančių iki 150-200km gylio. Kimberlituose pasitaiko giluminių mineralų – deimantų ir granatų. Granatai – pikopas, medžioritas. Šie moneralai gali susidaryti tik didesniame 660-700km gylyje. Netiesioginiai metodai. Geofiziniai duomenys gaunami tiriant seisminių bangų plitimą žemės gelmėse, o taip pat magnetinio ir gravitacinio lauko ypatybes. Pirmas geofizinis metodas pritaikytas Švedijoje 1630m, bet dažniausiai naudojami sesiminiai metodai. Žemės drebėjimų sukelti virpesiai įvairaus tankio ir fizinės būklės uolienuose sklinda skirtingu greičiu, ir tiesiogiai priklauso nuo uolienų tankio, kuo tankesnė uoliena tuo didesnis seisminių bangų greitis. Tose vietose kur uolienų tankis kinta staigiaus dalis virpesių atsispindi ir grįžta į paviršių, kur jie fiksuojami seismografais. Seisminiai virpesiai gali būti sužadinami dirbtinai arba žemės drebėjimo metu. Duomenų apie žemės giluminių sferų sudėtį teikia meteoritai. Manoma, kad didelė jų dalis susidarė kažkokių planetinių kūnų vidinėse sferose. Pvz.:geležiniai meteoritai laikomi tų planetų branduolio nuolaužomis. VIDINĖ ŽEMĖS SANDARA Žemę sudaro 3 pagr sluoksniai: žemės pluta, mantija, branduolys. Pluta yra viršutinė žemės sfera, kurios storis svyruoja nuo kelių iki 80km. Yra 2 skirtingi pluots tipai:Vandenynų arba okeaninis, žemynų arba kontinentinis. Kontinentinės plutos storis nuo 25 iki 80km. Nuosėdinis sluoksnis – išplitęs ne visur, storis 10-15km. Viršutinė pluta daugiausia sudaryta iš lengvesnių uolienų, panašių į granitą, todėl jis vadinamas granitiniu sluoksniu (+). Apatinės plutos sudėtis yra daugiausia bazinė, čia vyrauja bazaltas. Okeaninės pluots storis 3-9km. Vietomis ties vandenyno vulkaninėmis salomis jis pastorėja iki keliolikos km. Okeaninė pluta sudaryta iš 3 sluoksnių. Viršutinis – plonas dugno nuosėdų sluoksnis. Antrą sluoksnį sudaro bazaltas išsiliejęs po vandeniu. Jm būdingas rutulinis arba pagalvinis skyrumas. 3sluksnis – antro sluoksnio apačioje išskiriamas daikų sluoksnis. Daikos – kanalai, kuriais magam kyla į viršų, prieš išsiliejant lavos pavidalu vandenyno dugne. Viršutinė žemės pluta ir viršutinė žemės mantija iki 410km – litosfera. Mantijoje yra išskiriama astenosfera – pagal seisminių bangų greitį nustatyta, kad ji yra plastiška. Branduolys – sudarytas iš 2 sferų. Išorinė yra skysta. Vidinė daugiausia sudaryta iš geležies ir nikelio. Geosferos: Atmosfera, hidrosfera, biosfera, noosfera. Atmosfera – dujinė sfera, kuri supa mūsų planetą, joje išskiriamos: troposfera iki 14km, startosfera iki 90km, jonosfera. Hidrosfera – žemės vandenynų visuma. Biosfera – gyvybės vystimosi sritis. Noosfera – žmogaus proto veikimo sfera. Šiluminis režimas Sezoninių temperatūrų juosta iki 12-15m. Pastovios temperatūros zona iki 100m , kylančios temperatūros zona. Geometrinis laiptas – gylis kurį reikia pasiekiti, kad temperatūra pakiltų 1o, matavimo vnt – m. Geometrinis gradientas – temperatūros prieaugis, kas šimtą metrų, mat.vnt o. ŽINIOS APIE MINERALUS Mineralais vadinami gamtiniai cheminiai junginiai arba grynieji mineralai. Gamtiniai cheminiai junginiai susidaro vykstant fizikiniams cheminiams procesams žemės plitoje arba jos paviršiuje. Gali susidaryti vykstant geologiniams procesams: auštant magmai, maišantis skirtingų savybių tirpalams, veikiant bakterijoms. Magma – slankus prisisunkęs įvairių dujų, vandens ir kitokių garų, silikatinis lydalas. Daugiausiai yra sudaryta iš silikatinių ir rūdinių medžiagų ir lakiųjų komponentų. Magma pradeda kristalizuotis aušdama ir netekdama tam tikrų komponentų. Skiriamos 3 endogeninių mineralų susidarymo sąlygos: magminė, pegmatitinė, neumatolitinė-hidroterminė. Magminė. Palaipsniui auštant magmai pirmiausia susidarė aukštų temperatūrinių mineralų taisyklingos formos kristalai. Toliau vėstant magmai išsikristalizavusių mineralų daugėja, erdvės mažėja, todėl vėliau susidarę mineralai yra ne tokios taisyklingos arba neteisyklingos formos. Pegmatinė. Kristalizuojantis mineralams magmoje daugėja lakiųjų komponentų ir susidaro liekaninis silikatinis lydalas. Dėl lakiųjų komponentų lydalo temperatūra ir klampumas mažėja, jis migruoja plyšiais ir juose kristalizuojasi. Neumatolitinė-hidroterminė. Mineralai susidaro iš magmoje esančių lakiųjų komponentų. Jie pradeda reaguoti tarpusavyje ir su anksčiau susiformavusiais mineralais. Dėl to susidaro nauji mineralai. Lakūs komponentai iki kritinės vandens temperatūros ataušta ir virsta suspaustu karštu tirpalu, iš kurio iškrenta hidroterminė stadija. Taip susidarę mineralai vadinami pirminiais arba endogeniniais. Endogeninius mineralus, patekusius į žemės paviršių, veikia atmosferos, hidrosferos ir biosferos veiksniai. Mineralai suyra ir virsta naujais mineralais, kurie vadinami antriniais arba egzogeniniais. Egzogeniniai mineralai susidaro dėl mineralinio, cheminio ar biologinio dūlėjimo. Ypač didelį vaidmenį egzogeninių mineralų susidarymui atlieka vanduo. Tekėdamas į vandens telkinius vanduo nuneša mineralines medž ir ištirpusias druskas. Mineralinės medž nusėda, sutankėja ir iš jų susidaro kalcitas, magnetitas ir t.t. Metamorfiniai mineralai formuojasi veikiant egzogeninių procesų visumai. Metamorfizmas skirstomas į 3 tipus: dinaminis, kontaktinis, regioninis. Dinaminis metamorfizmas vyksta dėl techninių dislokacijų, kai palyginti žemoje temperatūroje pasikeičia mineralų ar uolienų sudėtis. Kontaktinis metamorfizmas, kai mineralų ar uolienų kitimas atsiranda veikiant aukštai temperatūrai ir lakiesiems komponentams, kurie išsiskiria magmai įsiterpiant į uolieną. Dėl to mineralai persikristalizuoja, pakinta jų cheminė sudėtis. Regioninis metamorfizmas, kai prie aukštos temperatūros ir lakųjų komponentų prisideda slėgis. Dauguma mineralų turi pastovią cheminę sudėtį ir yra kristaliniai. Kristalas – tai kietasis kūnas, kurio molekulės, atomai ir jonai yra išsidėstę taisyklingomis gardelėmis. Kai kurie mineralai yra amorfiniai, t.y. jie neturi taisyklingos kristalinės struktūros (opalas). PAGRINDINĖS MINERALŲ FIZINĖS SAVYBĖS 1.Optinės – kristalų forma, mineralo spalva, bruožo spalva, skaidrumas ir blizgesys. Kristalų forma lemia jų vidaus sandarą, kuri yra praktiškai pastovi. Pavieniai kristalai pasitaiko retai, dažniau jie randami sankaupomis arba agregatais: grūdėti agregatai – netaisyklingos formos mineralų sankaupos, kurios susidaro vienu laiku iškrintant iš lydalo arba tirpalo; drūzos – tai taisyklingos, vienu gali suaugusios su uoliena, kristalų sąaugos; dvyniai – du ir daugiau dėsningai suaugę tos pačios medžiagos kristalai (gipsas); sekrecijos – jos susidaro tuštumose, kai medž porcijomis nusėda ant tuštumos sienelių; konkrecijos – beveik apvalios formos agregatai, kai mineralinės medž auga nuo centro; varvekliai – jie susidaro uolose iš tirpalų, kai tie tirpalai lėtai garuoja. Kabantys varvekliai vadinami stalaktitais, o augantys į viršų – stalagnitais. Spalva. Atskirti mineralus iš spalvos nėra paprasta. Mineralų spalva priklauso nuo jo cheminės sudėties, struktūros ypatumų ir priemaišų. Dėl to tas pats mineralas gali būti keleto atspalvių. Bruožo arba miltelių spalva. Daugelis sutrintų mineralų keičia savo spalvą. Braižant nepoliruotą plokštelę už ją minkštesni mineralai palieka bruožą – miltelius. Kartais bruožo spalva sutampa su paties mineralo spalva. Skaidrumas. Tai mineralų savybė praleisti šviesos spindulius. Būna skaidrūs, pusiauskaidrūs ir neskaidrūs. Blizgesys. Mineralų paviršiaus šviesos atspindėjimas. Blizgesys metalo, deimanto, stiklo, perlamutro, šilko, reibus. 2.Mechaninės: Skalumas. Tai mineralų savybė nuo smūgio skilti lygiomis plokštumomis. Yra labai tobulas skalumas, kai mineralai lengvai skyla plonimis lygiagrečiomis plokštelėmis ir blizgančiu paviršiumi. Tobulas skalumas, kai mineralas skyla į gabalus apribotus lygiagrečiomis skilimo plokštumomis. Vidutinis skalumas, kai mineralas skyla pagal plokštumas, bet paviršius nėra lygus, primenentis lūžį. Neskalūs mineralai, kai skalumo plokštuma sudaro lūžį (kvarcas, titnagas). Lūžis. Kai susidaro atsitiktinių formų paviršius. Lūžis būna: kriauklėtas, kai lūžio paviršiuje yra centruotų įdubimų ir išgaubimų (kvarcas, opsidianas); žambuotas lūžis susidaro skaldant pluoštišką mineralą statmenai plokštelėmis; grūdėtas lūžis (magnetitas). Kietumas. Mineralų savybė priešintis išoriniam mechaniniam poveikiui:braižymui, šlifavimui. Mineralogijoje nustatomas santykinis mineralų kietumas, kai vienas mineralas braižomas kitu. Tankis. Nustatomas laboratorijoje. Galima apytiksliai nustatyti tankį, sveriant panašaus dydžio mineralus. 3.Kitos savybės: mineralai reaguoja su druskos rūgštimi (kalcitas, klintis, dolomitas); maganetinės savybė – jas turi magnetitas; dvigubos šviesos lūžimas, kai tam tikra kryptimi susiskaido šviesos spindulys (islandiškas špatas); skonis – jis būdingas tirpiems mineralams. MINERALŲ KLASIFIKACIJA 1.Grynuoliai – mineralai, kurie susideda iš vieno cheminio elemento (auksas, platina, sidabras, varis, gyvsidabris ir 3 polimorfinių atmainų anglis: grafitas, anglis, deimantas). 2.Sulfidai – sieros junginiai su vienu ar keliais metalais. Daugelis šių mineralų yra metalų rūdos (galenitas, sfarenitas, piritas). 3.Oksidai ir hidroksidai. Juos sudaro deguonis ir hidroksidų grupės junginiai su įvairiais elementais (kvarcas, hematitas, magnetitas, limonitas, korundas). 4.Haloidai – tai rūgščių druskos, kurių vandenilį pakeičia šarminiai metalai. Jie skirstomi į chloridus (halitas – akmens druska) ir fluoridus (fluoritas). 5.Karbonatai – mineralus sudaro angliarūgštės druskos. 6.Sulfatai – juos sudaro sieros rūgšties druskos (anhidritas, gipsas). 7.Fosfatai – juos sudaro fosforo rūgšties druskos (apatitas, fosforitas). 8.Silikatai – juos sudaro silicio rūgšties druskos. Jie skirstomi į: saliniai (granatai, topazas), žiediniai (berilas, smaragdas, akvamarinas – berilo atmainos), sluoksniniai (biotitas, muskovitas, talkas), karkasiniai – lauko špatai ir jie skirstomi: kalio-natrio feldšpatai (ortoklazas, mikroklinas); kalcio-natrio feldšpatai arba plargeoplarai. Jų yra daug ir priklauso nuo kalcio ir natrio procentinio santykio. UOLIENOS Uoliena vadinamas gamtinis savitos sudėties ir struktūros mineralinis mišinys, susidaręs geologinių procesų metu ir slūgsantis žemės plutoje geologinio kūno pavidalu. Kiekvienai uolienai būdinga beveik pastovi mineralinė sudėtis ir konkreti sandara, kuri priklauso nuo susidarymo sąlygų. Uolienų mineralai skirstomi: uolienas sudarančias pagrindiniai mineralai; Ancesorinius arba šalutinius mineralus. Jeigu uolieną sudaro vienas mineralas – monomineralas, jei iš daugiau – polimineralas. Uolienų sandarą sudaro jų struktūra ir tekstūra – diagnostikos požymiai. Uolienos struktūra – visuma sandaros požymių, priklausančių nuo uolieną sudarančių mineralo granulių ir nuolaužų matmenų. Formos ir santykio su neišsikristalizavusia medž. Jei uoliena sudaryta vien iš mineralų kristalinių grūdelių, tai jos struktūra vadinama kristaline, o jei iš nuolaužų – nuotrupine. Uolienos tekstūra suprantama kaip visuma sandaros požymio priklausančio nuo sudarančių mineralo grūdelių ir nuolaužų tarpusavio erdvinio pasiskirstymo uolienoje. UOLIENŲ KLASIFIKACIJA PAGAL KILMĘ Organinės – jos susidaro iš auštančio ir stingstančio silikatinio lydalo magmos arba lavos žemės plutoje ar jos paviršiuje. Nuosėdinės – susidaro žemės paviršiuje egzogeninių procesų metu. Metamorfinės – susidaro iš magminių ir nuosėdinių uolienų veikiant aukštai temperatūrai ir dideliam slėgiui, įvairioms dujinėms ir skystoms medž, kurios išsiskiria iš magmos židinių. Magminės – jas sudaro silikatų klasės mineralai ir skirstomi į šviesiuosiuis ir tamsiuosius: Šviesieji mineralai – feldšpatai (ortoklazas, mikrokleinas ir plagioplazai), feldšpatitai (nefelinas ir kvarcas); tamsieji mineralai – raginukė, biotitas, augitas ir alivinas. Cheminė uolienos sudėtis priklauso nuo šviesiųjų ir tamsiųjų mineralų santykio – SiO2 kiekio: ultrarūgščios - SiO2>75%; rūgščios - SiO2 nuo 75-65%; vidutinio rūgštumo - SiO2 65-52%; bazinės - SiO2 52-50%; neutrobazinės - SiO2200mm, gargždas – nuo 60 iki 210mm, žvirgždas – nuo 2 iki 60mm, smėlis – nuo 0,06 iki 2mm, dulkės – nuo 0,06 iki 0,002mm, molis - kaip 50% grunto masės, o dulkių ir molio dalelių masė sudaro ne daugiau 5 %. Mišrieji gruntai: Žvyras su smulkaus grunto užpildu – kai žvirgždo frakcijos kiekis yra didesnis negu smėlio frakcijos ir dulkių, molio frakcijos kiekis sudaro nuo 5 iki 35% grunto masės. Priklausomai nuo to ar vyrauja dulkių ar molio fraklcija prie pavadinimo pridedamas žodis „molingas“ arba „dulkingas“. Smėlis su smulkaus grunto užpildu – kai smėlio kiekis yra didesnis negu žvirgždo frakcijos, kai dulkių molio frakcijos kiekis sudaro 5-35% grunto masės, pridedamas žodis „dulkingas“ arba „molingas“. Smulkūs gruntai: Dulkės – kai molio frakcijos dalelės sudaro

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!