Intelektinės nuosavybės teorinė medžiaga

INTELEKTINĖ NUOSAVYBĖ 1 paskaita Intelektualinė ar intelektinė? Kalbininkai parašė, kad priesaga –alinė yra nevartotina, todėl  intelektinė. Bet kaip su nacionaliniu ir pan.? Gautųsi nacinis, bet negerai gaunasi. Intelektas  intelektinis, bet –inis rodo medžiagą. Yra žodis intelektualas. Intelektas – tarptautinis žodis. Visi (rusai, lenkai) vartoja su priesaga –alinis. Galima vartoti kaip nori, bet įstatymuose –inė. Intelektinė nuosavybė. Kas įeina į ją – Konvencija viii str.: 1) teisės į literatūros, meno ir mokslo kūrinius; 2) teisės į atlikėjo atliekamą veiklą, garso įrašus, radijo ir TV laidas; 3) teisės į išradimus visose žmogaus veiklos srityse; 4) teisės į mokslo atradimus, 5) teisės į pramoninį dizainą; 6) teisės į prekių ženklus, aptarnavimo ženklus, firmų pavadinimus ir komercinius žymenis; 7) teisės į apsaugą nuo nesąžiningos konkurencijos, o taip pat visos kitos teisės gamtos, mokslo, meno ir literatūros srityse. Konvencija 1964 07 14, Helsinky. Trūksta rūšies – puslaidininkių gaminių topografijų; tada dar tokios apsaugos nebuvo. Pirmą kartą ši rūšis aptarta – 1989 05 26 Vašingtono konvencijoje – Sutartis dėl intelektinės nuosavybės į integralines mikroschemas (dar neįsigaliojo). LT yra įstatymas – LR puslaidininkių gaminių topografijų apsaugos įstatymas. Mokslo atradimai – šiuo metu specialios teisinės mokslinių atradimų apsaugos nėra. TSRS buvo tokia apsauga. TSRS neliko, neliko ir specialios apsaugos. Atradimas – mokslo žinios, dėsningumų, savybių nustatymas. Tokias žinias įslaptinti galima, bet kai praranda paslapties statusą, objektyviai egzistuojančių dėsningumų paslėpti negalima. Mokslo žinių monopolizuoti negalima, todėl specialios teisinės apsaugos ir nėra, jos nėra taip pat ir Lietuvoje. Intelektinė nuosavybė – LR-oje supratimas apie intelektinę nuosavybę teismuose yra gana miglotas. Yra tam tikra samprata 1997 m. CT vadovėlyje. CPK yra tam tikras nesuvokimas dėl intelektinės nuosavybės. CPK 108 str. – 100 lt žyminis mokestis. Bet teisėjai nesuvokia, kas yra ginčas iš intelektinės nuosavybės. Prasidėjo nesąmonės, nes vieni priima ieškinius, kiti – ne. Pvz:. reikalauja žalos atlyginimo  sumokėti 5%  AT  kai reikalauja pinigų – bendra tvarka  bet taip ignoravo įstatymą. Nurodė pvz. Vokietijos, bet nėra mokesčių lengvatos. Taip pat su teismingumu – galiojantis CPK – bylos dėl IN teismingos apylinkės teismams, o apygardos teismams – dėl asmeninių neturtinių teisių pažeidimo. Vileita: bet juk IN - tai asmeninės neturtinės teisės, susijusios su turtinėmis, už kurias moralinė žala  turtinis reikalavimas – kur kreiptis? Autorius gali paduoti ieškinį  santykiai neatskiriami – kur kreiptis neaišku. Turtinis klausimas – kyla autorystės nustatymo klausimas. Berno konvencija: autorius – tas, kuris nurodytas kaip autorius nustatyta tvarka. Autorius neturi įrodinėti, kad jis autorius (pas mus teisme reikalauja įrodyti). Iki KT  neteisėtai konfiskuoti CD. Advokatas: jų negalima konfiskuoti, nes pati medžiaga įgyta teisėtai, o įrašas – be leidimo. Konstitucinis Teismas (2000 07 05 nutarimas): LRK 23 str. - nuosavybės neliečiamumas – saugoma ir intelektinė nuosavybė!!! LRK rengėjai neturėjo omeny intelektinės nuosavybės, bet tik materialinę, bet šis straipsnis turi būti taikomas ir intelektinei nuosavybei. Intelektinės nuosavybės skirtumas nuo materialinės: (1) Materialinė nuosavybė – tai daiktinė teisė į konkrečius individualius daiktus. Materialinės nuosavybės objektai yra konkretūs, jie yra išskirti iš bendrų daiktų masės. Tie daiktai paprastai yra savininko žinioje. Jis juos kontroliuoja. Intelektiniai objektai, kai jie paskelbiami, jie tampa visuotinai žinomi, bet jie netampa visų. Pvz:. gali su knyga daryti ką nori, bet su kūriniu – ne, jis priklauso autoriui (kūrinys priklauso autoriui, o pats daiktas (knyga) priklauso jos savininkui. Kūrinį galima naudoti savo asmeniniams poreikiams. Teisės dauginti knygos savininkas neturi. (2) Intelektinė nuosavybė – tai teisės į tuos objektus. Tas teises galima perduoti. Intelektinėj nuosavybėj galima duoti teises į kūrinį daugeliui asmenų, o materialinėj nuosavybėj – tik vienam. Materialinė nuosavybė – objektą galima perduot tik vieną kartą (parduot, išnuomot). O intelektinė nuosavybė – teises galima dalint ir dalint. Intelektinę nuosavybę sudaro: 1) autorių teisės į kūrinį; 2) gretutinės teisės; 3) pramoninė nuosavybė (tai susiję su pramonine gamyba). 1791 m. Prancūzijos generalinė asamblėja – pats švenčiausias, neliečiamiausias yra rašytojo minties vaisius – kūrinys. Autorių teisės į kūrinius LR Autorinių teisių ir gretutinių teisių įstatymas 1999 05 18, įsigaliojo 1999 06 10. Kyla klausimas dėl įstatymo taikymo. – Taikomas ir CK skyrius ginčuose priklausomai nuo santykių atsiradimo. 3 str. – šis str. yra iš Berno konvencijos dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos. 3 straipsnis. Įstatymo taikymo sritis 1. Šio įstatymo nuostatos taikomos: 1) autoriams ir gretutinių teisių subjektams, kurie yra Lietuvos Respublikos piliečiai arba nuolat gyvenantys Lietuvos Respublikoje fiziniai asmenys arba juridiniai asmenys ar įmonės, neturinčios juridinio asmens teisių, kurių buveinės yra Lietuvos Respublikoje; 2) autoriams, nepaisant jų pilietybės ir gyvenamosios vietos, turintiems teises į kūrinius, pirmą kartą išleistus Lietuvos Respublikoje, įskaitant kūrinius, tuo pat metu išleistus Lietuvos Respublikoje ir užsienyje. Kūrinys laikomas išleistu tuo pat metu keliose šalyse, jeigu jis buvo išleistas Lietuvos Respublikos teritorijoje per 30 dienų nuo jo pirmojo išleidimo kitoje šalyje; 3) audiovizualinių kūrinių autoriams, jeigu šių kūrinių gamintojo pagrindinė buveinė arba nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje; 4) Lietuvos Respublikoje pastatytų architektūros kūrinių autoriams; 5) atlikėjams, kurie yra Lietuvos Respublikos piliečiai arba nuolat gyvenantys Lietuvos Respublikoje fiziniai asmenys, taip pat atlikėjams, atliekantiems kūrinį Lietuvos Respublikos teritorijoje arba kurių atlikimas yra šio įstatymo ginamų fonogramų dalis arba naudojamas eteriu transliuojamose programose ar originaliose laidose, kurioms taikoma šio įstatymo nuostatose numatyta apsauga; 6) transliuojančiosioms organizacijoms ir kabelinės retransliacijos operatoriams, kurių pagrindinės buveinės yra Lietuvos Respublikoje arba kurių laidos ir programos transliuojamos iš siųstuvų, esančių Lietuvos Respublikoje, taip pat transliuojančiosioms organizacijoms, kurių programos transliuojamos palydovinio ryšio priemonėmis, kai programas perduodantys nustatyto dažnio signalai įvedami į palydovą iš Lietuvos Respublikos teritorijos. 2. Šio įstatymo nuostatos dėl specialiosios (sui generis) duomenų bazių apsaugos taikomos duomenų bazių gamintojams, kurie yra Lietuvos Respublikos piliečiai arba Lietuvos Respublikoje nuolat gyvenantys fiziniai asmenys arba juridiniai asmenys ar įmonės, neturinčios juridinio asmens teisių, kurių buveinė yra Lietuvos Respublikoje. 3. Šio įstatymo nuostatos taip pat taikomos autoriams, gretutinių teisių subjektams ir duomenų bazių gamintojams, kurių teisės Lietuvos Respublikoje ginamos pagal Lietuvos Respublikos ratifikuotas tarptautines sutartis bei kitus teisės aktus, privalomus Lietuvos Respublikai pagal jos tarptautinius įsipareigojimus. 4. Jeigu Lietuvos Respublikos ratifikuotose tarptautinėse sutartyse nustatytos kitokios nuostatos negu šiame įstatyme, taikomos tarptautinių sutarčių nuostatos. Audiovizualiniai kūriniai – filmai su garsu ir vaizdu. Audiovizualinio kūrinio gamintojas – prodiuseris. Įstatymas taikomas teritoriniu principu ar pagal autoriaus pilietybę ar gyvenamąją vietą. Pagal Vienos konvenciją dėl tarptautinių sutarčių – sutartys galiojančios, jei ratifikuota ar ne, vis tiek privaloma. LT-a Vienos konvenciją ratifikavo. Tarptautinė sutartis privaloma valstybei nors prieštarautų valstybės konstitucijai! Nevykdomos, jei sudarė neįgalinti asmenys ar kurios prieštarauja tarptautinės teisės principams (pvz. diskriminacinė sutartis). LR yra narė: 1) Berno konvencija (1886 m.) – įsigaliojo 1994 12 14; ratifikavo 1996 05 28 – nes 1994 m. LRV priėmė nutarimą dėl prisijungimo prie Berno konvencijos. Nusiuntė tekstą 1994 09. Berno konvencija įsigalioja po 3 mėn. nuo dokumento gavimo, kad prisijungia. PINO generalinis direktorius išsiuntė užsienio reikalų ministrams, kad nuo 1994 12 14 įsigalioja Konvencija Lietuvoje. Kad nebūtų klausimų – galioja ar ne – ratifikavo. 2) Tarptautinė Romos konvencija dėl atlikėjų, fonogramų gamintojų ir transliuojančiųjų organizacijų apsaugos (1961) – ratifikuota 1998 12 22, įsigaliojo 1999 07 22. 3) Europos konvencija dėl televizijos be sienų (1998). 4) Sutartis dėl intelektinės.….., ratifikuota 2001 04 24. 5) Dėl fonogramų gamintojų.…..(1971), ratifikuota 1999. 6) Ženevos 1996, ratifikuota 2001 03 13. 7) Ženevos 1996, ratifikuota 2000 09 26. Pagal įstatymą – įstatymas yra taikomas, jei transliuojančios organizacijos yra Lietuvoje ir..... Rusijos programos transliuojamos iš Rusijos, signalas iš Rusijos. Rusija nepasirašiusi Romos konvencijos, todėl pagal LT įstatymą – Rusijos programos Lietuvoje nėra saugomos. Visuomenės informavimo įstatyme yra norma, kad retransliuotojas turi gauti leidimą. Buvo konfliktai. Kitų šalių programos, kurios yra Romos konvencijos dalyvės, yra saugomos pagal Romos konvenciją. Prie Romos konvencijos neprisijungusi ir JAV. Autorių teisių objektas – kūriniai. Pagrindinis reikalavimas – originalumas, bet tai minimalus originalumas. Kūrinys nėra maketas, redaktoriaus darbas.….. Lietuvoje ruošiamas įstatymo projektas (pataisų) – žurnalistai pasakė, kad atima duoną. Jei autorinis darbas – mokestis 5% (buvo 13%). Sudaroma labai daug autorinių sutarčių, net su redaktoriais, maketuotojais. Nerašo darbo sutarčių. Paskaitos – kūrinys. Autorinė sutartis gali būti tik kai yra kūrinys. Kitose valstybėse nėra autoriams lengvatų. Kūrinys saugomas nepriklausomai nuo vertės ir dydžio, baigtinumo. 2 paskaita Autorių teisių objektas – kūrinys (nepriklausomai nuo kūrinio vertės saugoma). Nesvarbu, kas sukuria – pvz., vaiko piešinys, dailininko darbas, eilėraštukai ir pan. yra saugomi. Subjektas: pvz., neveiksnūs asmenys – psichinis ligonis, jų sukurti kūriniai taip pat yra autorių teisių objektas. Psichinių ligonių sukurti dailės kūriniai turi tam tikrą paklausą. Pvz., modernios dailės kūriniai kartais būna prastesni nei psichinių ligonių nutapyti kūriniai. Jie pasižymi specifinėm savybėm, jie mato pasaulį kitaip. Vaikų piešiniai: reklamos gamintojas atvyko į mokyklą, paprašė vaikų nupiešti piešinį apie skalbimą. Dailininkas paėmė ir padarė reklaminį skydą (montažą). Klausimas: ar pažeistos autorių teisės, ar ne. – Taip. 4 straipsnis. Kūriniai, laikomi autorių teisių objektais 1. Autorių teisių objektai - tai originalūs literatūros, mokslo ir meno kūriniai, kurie yra kūrybinės veiklos rezultatas, išreikštas kokia nors objektyvia forma. 2. Autorių teisių objektai: 1) knygos, brošiūros, straipsniai, dienoraščiai, kompiuterių programos (išreikštos bet kuria kalba ir bet kokia forma, įskaitant pradinę projektinę medžiagą) ir kiti literatūros kūriniai; 2) kalbos, paskaitos, pamokslai ir kiti žodiniai kūriniai; 3) rašytiniai ir žodiniai mokslo kūriniai (mokslinės paskaitos, studijos, monografijos, išvados, mokslo projektai ir projektinė dokumentacija bei kiti mokslo kūriniai); 4) dramos, muzikiniai dramos, pantomimos, choreografijos ir kiti sceniniam atlikimui skirti kūriniai, taip pat scenarijai ir scenarijų planai; 5) muzikos kūriniai su tekstu arba be teksto; 6) audiovizualiniai kūriniai (kino filmai, televizijos filmai, videofilmai, diafilmai ir kiti kinematografinėmis priemonėmis išreikšti kūriniai); 7) skulptūros, tapybos bei grafikos darbai, monumentalioji dekoratyvinė dailė, kiti dailės kūriniai, taip pat scenografijos kūriniai; 8) fotografijos kūriniai ir kiti analogiškais fotografijai būdais sukurti kūriniai; 9) architektūros kūriniai (pastatų ir kitų statinių projektai, brėžiniai, eskizai ir modeliai, taip pat pastatai ir kiti statiniai); 10) taikomosios dailės kūriniai ir kūriniai, neužregistruoti kaip pramoninis dizainas; 11) iliustracijos, žemėlapiai, planai, sodų-parkų projektai, eskizai ir trimačiai kūriniai, susiję su geografijos, topografijos ar tiksliųjų mokslų sritimis; 12) kiti kūriniai. 3. Autorių teisių objektai taip pat yra: 1) išvestiniai kūriniai, sukurti pasinaudojus kitais literatūros, mokslo ir meno kūriniais (vertimai, inscenizacijos, adaptacijos, anotacijos, referatai, apžvalgos, muzikinės aranžuotės ir kiti išvestiniai kūriniai); 2) kūrinių rinkiniai ar duomenų rinkiniai, duomenų bazės (išreikštos techninėmis priemonėmis skaityti pritaikyta ar kitokia forma), kurie dėl turinio parinkimo ar išdėstymo yra autoriaus intelektualinės kūrybos rezultatas; 3) teisės aktų, oficialių administracinio, teisinio ar norminio pobūdžio dokumentų, nurodytų šio įstatymo 5 straipsnio 2 punkte, neoficialūs vertimai. 4. Autorių teisės išvestiniams kūriniams ir rinkiniams taikomos, nepažeidžiant autorių teisių į kūrinį ar kūrinius, kurių pagrindu buvo sukurtas išvestinis kūrinys arba sudarytas rinkinys, bet netaikomos duomenims ar medžiagai, nesantiems autorių teisių objektais, iš kurių sudaryta duomenų bazė. Filmai yra 2 teisių objektas: 1) autoriaus teisių ir 2) gretutinių teisių objektas. Autoriai: kiekvienas turi autoriaus teises į savo dalį (audiovizualinį kūrinį): 1) scenarijaus autorius; 2) dialogo autorius; 3) muzikos autorius; 4) dailininkas; 5) muzikos, sukurtos specialiai filmui, autorius. Gretutinių teisių subjektas – prodiuseris (gamintojas). Jis kūrybinio darbo neatlieka, o finansuoja. Apsaugo jo investicijas. Fotografijos kūriniai – saugomi tik originalūs. Dokumentinės nuotraukos nesaugomos. Klausimas – kai fotografuojami dailės kūriniai. Byla: leidykla “Algimantas”, dėl autorinių teisių pažeidimo. Knyga “Turistinė Lietuva” – 50 lt, pirkdavo dažniausiai turistai. Buvo įdėtos skulptūros kūrinių nuotraukos: Šiaulių “Šaulys”, Druskininkų “Čiurlionio skulptūra”; 1991 m. skulptūra; Mizaro skulptūra Kaune ir t.t. – be autorių sutikimo/leidimo, nemokėjo autorinio atlyginimo ir net nenurodė skulptūrų autorių. Leidyklos advokatas pareiškė, kad fotografijos yra atskiras, savarankiškas kūrinys ir autorių teisės nėra pažeistos. Ar pažeistos autorinės teisės? - Fotografijos priemonėmis atgamintas skulptūros vaizdas tikslu gauti pelną, tai reiškia, kad yra pažeistos teisės. Jei skulptūra bendram miesto plane – teisės nėra pažeistos. Dailės kūriniai – fotografijos. Dėl reprodukcijų – pvz., Čiurlionio kūriniai knygoje. Nufotografuotus paveikslus perfotografavo ir panaudojo kituose leidiniuose. Ar pažeistos pirmojo fotografo (autoriaus) teisės (jis sudaręs sutartį su Čiurlionio muziejumi)? Skulptūros fotografija – ar tai autorinės teisės objektas, ar ne? Jei nufotografuota skulptūra – 2 objektai (autoriniai kūriniai): 1) skulptūra kaip dailės kūrinys; 2) fotografija kaip kūrybinis darbas. Fotografija: kitu kampu fotografuota, kitas apšvietimas, kieme ir t.t. – foto originalumas kompozicijoje. Dailės kūrinys – grafika, tapyba. Jei perfotografuoja, tai nėra kūrinys (autorinės teisės objektas). Tai atskiri objektai, nes nėra kūrybos. Yra tik dailės kūrinio objektas. Žinoma, jei tai ne kompozicija, o jei bus kompozicija – kūrinys. Pvz:. pagal skulptūrą prie Žilinsko galerijos Kaune yra Austrijoje pašto ženklas su perpiešta skulptūra. Klausimas: ar Mazaro (piešėjo grafiko) teisės pažeistos ar ne? – Grafiko teisės yra abiejų teisės. Buvo sutartis su Mazaru, kad leidžia naudoti ženkle ir gavo pinigus. Taikomoji dailė, jei neužregistruoti kaip pramoninis dizainas (išlyga). Kūriniai negali būti saugomi dvigubai kaip pramoninis dizainas ir autorinis kūrinys (nėra dvigubos apsaugos). Žemėlapiai – tam tikras kontūras. Kas saugomas? - žemėlapio apipavidalinimas. Istorijos knygose žemėlapiai visi vienodi. Saugomos net raidės, jei jos originalios, padarytos dailininkų. Pati raidė yra autorinių teisių objektas. TV laida “Žemėlapiai” – pradžioje buvo rodoma ranka su kurčnebylio ženklais. Dailininkas buvo nupiešęs paveikslą su kurčnebylio ženklais. Dailininkas  nukopijavo. Reikėjo palyginti. Pasirodė, kad “Ženkluose” ne tos rankos, o tik idėja panaudota ta pati idėja, todėl teisės nepažeistos. Išvestiniai kūriniai – saugomi, jei nepažeidžiamos pagrindinio autoriaus teisės. Pvz:. reikia gauti autoriaus leidimą/sutikimą versti kūrinį. Savo tikslams galima išsiversti, bet skelbti (išleisti) negalima (galima išsiverstą kūrinio dalį/pastraipą įterpti į kursinį darbą). Kaip gauti sutikimą? – Šalia  būna autorius, reikia jį surasti, galima bandyti per leidėją. Išvestiniai kūriniai, kurie yra kito žanro, - leidimo nereikia (pvz:. pagal knygą iliustravo kitą knygą, taip pat prirašė iliustracijų apie don Kichotą). Saugoma literatūros kūrinyje – visas kūrinys, taip pat antraštė (tik originalios). Byla: Sluckio knyga “Laiptai į dangų”, kiti išleido ir parašė tokią pačią paantraštę. Ar pažeistos Sluckio teisės? – Nepažeistos, nes Biblijoje yra tokia pati frazė. Antraštės saugomos tik originalios, t.y. turi kūrybinį bruožą. Pvz:. Lietuva, Tėvynė, Motina, Meilė – šie pavadinimai nėra originalūs, daug poetų apie tai rašo. Originalūs – “Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai”. Vokietijos teismų praktika: straipsnis “Artimieji rytai artėja” (du žurnalistai taip parašė). Iškilo ginčas: ar originalus pavadinimas, ar pažeistos vieno teisės? – Teismas: “artimieji rytai” yra geografinis pavadinimas, o “Artimieji rytai artėja” – originalus pavadinimas. Kitas autorius nukopijavo pavadinimą. Literatūros kūrinio siužetas nėra saugomas. Romanas “Monsinjoras Kichotas” – panaudotas Servanteso “Don Kichoto” siužetas, paimtos frazės ir nurodyta, kad iš “Don Kichoto”. Viskas tvarkoj, nes buvo išnašos. Pagal siužetą gali būti rašomi įvairūs kūriniai. Pvz:. sukuriama operetė pagal žurnalisto straipsnį. Ar pažeistos autoriaus teisės? Juk yra muzika ir pan., taigi – ne. (Meilės romanai, kriminalinis romanas – praktiškai tas pats siužetas: lavonas, žmogžudys ir t.t.) Reklama: laikraštis “Panevėžio rytas”. Pažeidimų pasitaiko. Vertimai – dvigubos teisės: 1) kūrinio autoriaus teisės; 2) vertėjo (vertimo autoriaus) teisės (kad panaudoti vertimą, reikia vertėjo sutikimo pvz. kūrinio išleidimui). Lietuvoje – paėmė tarpukario kūrinius, vertėjas buvo gyvas, negavo leidimo iš jo. Pats norminis teisės aktas nėra kūrinys (nėra autorių teisės saugomas), o neoficialus vertimas yra saugomas. Vertėjas yra autorius ir jam priklauso autorinis atlyginimas. Tokių kūrinių negalima platinti be vertėjo leidimo. Kiti gali patys išsiversti ir išleisti. 5 straipsnis. Kūriniai, nelaikomi autorių teisių objektais Autorių teisių objektais nelaikomi: 1) idėjos, procedūros, procesai, sistemos, veiklos metodai, koncepcijos, principai, atradimai ar atskiri duomenys; 2) teisės aktai, oficialūs administracinio, teisinio ar norminio pobūdžio dokumentai (sprendimai, nuosprendžiai, nuostatai, normos, teritorijų planavimo ir kiti oficialūs dokumentai), taip pat jų oficialūs vertimai; 3) oficialūs valstybės simboliai ir ženklai (vėliavos, herbai, himnai, piniginiai ženklai ir kiti valstybės simboliai bei ženklai); 4) oficialiai įregistruoti teisės aktų projektai; 5) įprastinio pobūdžio informaciniai pranešimai apie įvykius; 6) liaudies meno kūriniai. 5 str. – nėra saugomi autorių teisės. Idėjos: dėl jų apsaugos didelės aistros, visi nori užsitikrinti apsaugą. Įstatymas to nesako. Pvz:. pyrago kepimo aprašymas (aprašyta kaip ką daryti ir galima pagal aprašymą daryti). Asmuo, kuris tai aprašė, neturi jokių teisių, nes tai yra idėja. Pvz:. diplominiame darbe aprašė TV idėjas. Pvz:. žurnalistė sugalvojo TV laidą, TV vardu surinko pinigus, ją atleido, perdavė kitam. Ar jai priklauso pinigai? – Ne, jei veikė TV vardu, surinkti pinigai ne jos, idėjos nesaugomos. Atskiri duomenys taip pat nesaugomi. Pvz:. Gudavičius nustatė, kad Mindaugas buvo karūnuotas liepos 6 d. – sekmadienį. Norminiai aktai nėra autorinės teisės dalykas (nesaugomi). Buvo ginčas: Teisės informacijos centras prie Teisingumo ministerijos išleido (LR Seimas priėmė) naują BK. Kitas leidėjas taip pat išleido. TIC pareiškė ieškinį teisme. BK gale yra dalykinė rodyklė, kuri buvo vienoda. Buvo ekspertizė, kuri pasakė, kad buvo techninis darbas, iš seno BK pakeisti. Pagal naują new ieškinį atmetė. Oficialūs, piniginiai ženklai – jie nėra saugomi, nors pinigus kuria dailininkai. Užsienyje yra “Pinigų įst.” – galima atgaminti pinigus tik 2/3 didesnį arba 1/3 mažesnį formatą. 1:1 negalima. Ženklai, medaliai – kol jie kuriami, jie turi autorius. Kai įregistruojami kaip oficialūs, praranda apsaugą, baigiasi autorių teisės. Teises turi tas, kuris įregistravo. Taip pat su teisės aktų projektais. Kol teisės akto projektas neįregistruotas oficialiai, yra autorių teisės objektas. Straipsniai apie įvykius saugomi, o informaciniai pranešimai – ne. Taip pat liaudies meno kūriniai. 3 paskaita Autoriumi gali būti tik fizinis asmuo. Turtinių autorių teisių perėmėjai gali būti ir juridiniai asmenys, darbdaviai. 6 str. 2 d. : Fizinis asmuo, kurio vardas įprastu būdu nurodytas kūrinyje, yra laikomas to kūrinio autoriumi, jeigu neįrodyta kitaip. Ši nuostata taikoma ir tada, kai vietoj autoriaus vardo nurodomas pseudonimas, jei jis nekelia jokių abejonių dėl tikrojo autoriaus vardo. Tas asmuo, kuris nurodytas įprastu būdu, laikomas autoriumi, kol neįrodyta priešingai. Tas, kuis ginčys autorystę turės įrodyti savo autorystę. TP: LT teisėjai pareikalavo įrodyti, kad asmuo yra autorius. Berno konvencijos 15 str. Kad šios Konvencijos saugomų literatūros ar meno kūrinių autorius, jei neįrodyta priešingai, būtų juo ir laikomas ir dėl to, pažeidus jo teises, galėtų apginti jas Sąjungos šalių teismuose, pakanka, kad autoriaus vardas būtų įprastu būdu nurodytas kūrinyje. Ši straipsnio dalis taikoma, net jei nurodytas vardas yra pseudonimas, kai šis autoriaus prisiimtas pseudonimas nekelia abejonių dėl tikrojo autoriaus vardo. 2. Jei neįrodyta priešingai, laikoma, kad fizinis ar juridinis asmuo, kurio vardas įprastu būdu nurodomas kinematografijos kūrinyje, yra šio kūrinio gamintojas. 3. Anonimiškai ir pseudonimu paskelbtų kūrinių, išskyrus nurodytus šio straipsnio 1 dalyje, leidėjas, kurio vardas nurodomas kūrinyje, laikomas, jei neįrodyta priešingai, autoriaus atstovu ir turėdamas šį statusą turi teisę ginti autoriaus teises ir garantuoti jų įgyvendinimą. Šios dalies nuostatos nustoja galioti, kai autorius atskleidžia savo tikrąjį vardą ir pareiškia apie savo kūrinio autorystę. 4. a) Dėl nepaskelbtų kūrinių, kurių autorius yra nežinomas, bet yra priežasčių manyti, kad jis yra Sąjungos šalies pilietis, šios šalies įstatymams suteikiama teisė paskirti kompetentingą instituciją, kuri atstovautų autoriui ir turėtų teisę ginti jo teises ir garantuoti jų įgyvendinimą Sąjungos šalyse. b) Sąjungos šalys, kurios, vadovaudamosi šia nuostata, paskyrė tokią instituciją, praneša apie tai Generaliniam direktoriui raštišku pareiškimu, pateikdamos visą su tokiu būdu paskirta institucija susijusią informaciją. Generalinis direktorius nedelsdamas praneša apie šį pareiškimą visoms kitoms Sąjungos šalims. Institucijos Lietuvoje: 1. Lietuvos autorių teisių gynimo agentūra (LATGA); 2. Kultūros ministerija. Civ. atsakomybei kaltės forma nesvarbi, todėl būtina įsitikinti, kas yra autorius, negalima teisintis, kad nežinojo kas yra autorius. TP: buvo teisme pareikalauta, kad autorius atvyktų iš užsienio. Lietuviai išvertė suomių knygą anglų kalba į lietuvių kalbą. Suomijos institutas tai sužinojo ir pareiškė pretenzijas. O Lietuvoje teisėjas pareikalavo, kad autorius būtų perleidęs autoriaus turtines teises institutui. Pagal Suomijos įstatymus jei sukurtas darbas pagal darbo sutartį, tai iš karto pereina autoriaus turtinės teisės darbdaviui. Gali būti keli autoriai. Tokiu atveju bus BENDRAAUTORYSTĖ. Bendraautorius – asmuo, kuris prie kūrinio prisidėjo kūrybiniu darbu. Nelaikomi bendraautoriais redaktorius, ar asmuo, kuris prisidėjo materialiai. Nors leidyklose su redaktoriais sudaromos autorinės sutartys. Nelaikomas bendraautoriumi maketuotojas (sudaromos autorinės sutartys. Kartais maketuotojas gali būti dailininkas, tada bus autoriumi, pvz. kai sukuria originalų šriftą). Bendraautoriaus darbas turi būti 1) kūrybinis; 2) bendras; 3) vykdomas bendru sutarimu. Būna dalinė bendraautorystė, pvz. CT vadovėlis, atskiri autoriai rašė skirtingus skyrius. Tokiu atveju, rekomenduojama sudaryti rašytinę sutartį, nustatant kiek kuriam autoriui priklauso procentais. Jei negalima nustatyti, tada laikoma, kad priklauso lygiomis dalimis. Vienas iš autorių neturi teisės trukdyti įgyvendinti kitam savo autoriaus teisių. Kolektyviniai kūriniai – enciklopedijos, žurnalai, laikraščiai ir pan. Turtinės teisės priklauso leidėjui, kiti negali jo atgaminti be jo leidimo, t.y. neleistina. Darbo sutarty galima numatyti, kad autoriui išlieka turtinės teisės, o ne darbdaviui, arba gali būti numatytas ilgesnis terminas nei 5 metai, nors įstatyme numatyta prezumpcija – 5 metai. Darbdavys įgauna teises į kūrinį nuo jo perdavimo jam momento. Tai gali išplaukti iš darbo atlikimo aplinkybių. Darbo sutarty negalima numatyti, kad autorius negali kažkam kitam perduoti. Kompiuterinių programų kūrimas reikalauja didelių išlaidų. M. Kiškis savo disertacijoje komp. programas priskiria prie specialios apsaugos. Patentų teisės normos saugo tik tas programas, kurios yra sudėtinė išradimo dalis. Kompiuterinės programos yra autorių teisių projektas. Susiduriama su ekspertizės problema – nauja programa (išradimas) ar ne. Kiekvienam išradimui sukuriama formulė ir pagal ją tikrinama. Jei komp. Programos sukuriamos atliekant darbinę funkciją, tai autoriaus teisės pereina darbdaviui neribotam laikui, jei sutartimi nenustatyta kitaip. 11 str. : 1. Autorių teisės į audiovizualinius kūrinius priklauso juos sukūrusiems autoriams, kuriais laikomi režisierius, scenarijaus autorius, dialogo autorius, dailininkas, operatorius ir muzikos (su tekstu arba be teksto), sukurtos specialiai šiam audiovizualiniam kūriniui, autorius. Anksčiau sukurtų kūrinių, kurie yra perdirbti arba įtraukti į audiovizualinį kūrinį, autoriai turi autorių teises į savo kūrinius. 2. Audiovizualinio kūrinio autoriai (išskyrus muzikos kūrinių, specialiai sukurtų audiovizualiniam kūriniui ar įtrauktų į audiovizualinį kūrinį, autorius), sudarydami su prodiuseriu audiovizualinio kūrinio sukūrimo (pastatymo) sutartį, taip pat anksčiau sukurtų kūrinių autoriai,suteikdami teisę perdirbti savo kūrinius ar įtraukti juos į audiovizualinį kūrinį, kartu perduoda prodiuseriui šio įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje numatytas autorių turtines teises, taip pat teisę subtitruoti ar dubliuoti audiovizualinį kūrinį, jeigu kitaip nenumatyta sutartyje. 3. Autorinio atlyginimo dydis už perduotas turtines teises į audiovizualinį kūrinį nustatomas šalių susitarimu atskirai už kiekvieną audiovizualinio kūrinio panaudojimo būdą. 4. Nepaisant šio straipsnio 2 dalies nuostatų, audiovizualinio kūrinio bendraautoriai išsaugo teisę gauti atitinkamą autorinį atlyginimą už perduotą išimtinę teisę teikti kūrinį ar jo kopiją nuomai ar panaudai. Audiovizualiniai kūriniai reikalauja daug materialinių išlaidų, kurias padengia prodiuseris (organizuoja jo gamybą, finansuoja). Berno konvencija nustato, kad susitarimas dėl su prodiuseriumi susijusių teisių turi būti rašytinis. Autorių teisių apsaugos ženklas – copy right © autorius, kūrinio išleidimo metai. Pats ženklas turi atitikti sutarties turinį. Jei neatitinka, tai jis nieko nereiškia. Pats ženklas nesuteikia jokių teisių, jis yra informacinis. Pvz. nori versti knygą, reikia kreiptis į tai, kas nurodyta šalia ©. Autorių teisių subjektu yra ia autorių teisių perėmėjai, bet tik turtinių teisių – įpėdiniai, leidėjai ir kt. AUTORIŲ TEISĖS 15 str.: 1. Autorius turi išimtines teises atlikti arba leisti atlikti šiuos veiksmus: 1) atgaminti kūrinį bet kokia forma ar būdu; 2) išleisti kūrinį; 3) versti kūrinį; 4) adaptuoti, aranžuoti, inscenizuoti ar kitaip perdirbti kūrinį; 5) platinti kūrinio originalą ar jo kopijas juos parduodant, nuomojant, teikiant panaudai ar kitaip perduodant nuosavybėn arba juos valdyti; 6) importuoti kūrinio originalą ar jo kopijas; 7) viešai rodyti kūrinio originalą ar kopijas; 8) viešai atlikti kūrinį bet kokiais būdais ir priemonėmis; 9) transliuoti kūrinį; 10) retransliuoti kūrinį; 11) viešai skelbti kūrinį. 2. Bet koks kūrinio originalo ar jo kopijų panaudojimas be autoriaus,jo teisių perėmėjo ar jo tinkamai įgalioto asmens leidimo yra laikomas neteisėtu (išskyrus šio įstatymo numatytus atvejus). Autorius arba jo teisių perėmėjas turi teisę uždrausti tokį kūrinio originalo ar jo kopijų panaudojimą. 3. Autorius turi teisę gauti autorinį atlyginimą už kiekvieną kūrinio panaudojimo būdą. Už viešą kūrinio atlikimą ir viešą kūrinio paskelbimą autorius turi teisę gauti autorinį atlyginimą, tiek tiesiogiai atliekant kūrinį (gyvas atlikimas), tiek panaudojant fonogramą ar audiovizualinį kūrinio įrašą, radijo ir televizijos transliaciją ar retransliaciją. Už kūrinio transliaciją ir retransliaciją autorius turi teisę gauti autorinį atlyginimą, tiek transliuojant ar retransliuojant tiesioginį kūrinio atlikimą, tiek panaudojant fonogramą ar audiovizualinį kūrinio įrašą. Autorinio atlyginimo dydis ir mokėjimo tvarka nustatoma autorinėje sutartyje, taip pat autorinėse licencinėse sutartyse, kurias kūrinių naudotojai sudaro su autoriais arba su autorių teisių kolektyvinio administravimo asociacijomis. 4. Autorius, perdavęs fonogramos gamintojui teisę nuomoti ar teikti panaudai kūrinį, įrašytą į fonogramą, turi neatimamą teisę į atitinkamą autorinį atlyginimą už kūrinio nuomą ar panaudą. 5. Šio straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatos netaikomos tais atvejais, kai kompiuterių programos nėra pagrindinis platinimo objektas (kompiuterių programos buitinėje technikoje ir kt.). 6. Išimtinė teisė nuomoti ar teikti panaudai kūrinio originalą ar jo kopiją netaikoma pastatams ir taikomosios dailės kūriniams. Autoriaus teisės atsiranda sukūrus kūrinį, nors ir jo dalį ar fragmentą. Autorių teisių apsaugai nesvarbus autoriaus veiksnumas (g.b. vaikai, neveiksnūs ir pan.) Asmeninės neturtinės teisės – susiję su autoriumi ir neperduodamos, nepaveldimos ir saugomos neribotą laiką. Prancūzijoje - taip pat nurodyta, kad autoriaus neturtinės teisė saugomos kaip kultūros paveldas amžinai. JAV ir GB – visą gyvenimą ir 70 m. po mirties. Autoriaus neturtinių asmeninių teisių perdavimas negalioja. Asmeninės neturtinės teisės: 1. Teisė reikalauti pripažinti kūrinio autorystę: a) kad būtų nurodytas kaip autorius; b) kad niekas nesisavintų kūrinio (už plagijavimą yra baudžiamoji atsakomybė – BK 142 str.). Ši teisė pagrindinė, nes nuo jos priklauso ir kitos teisės. 2. Teisė reikalauti, kad naudojant kūrinį būtų nurodytas autorius ar jo pseudonimas. Ką nurodyti (vardą, pavardę, tėvavardį, pseudonimą, inicialus) ir kaip juos nurodyti sprendžia pats autorius (pvz. Popovičius ar Popovič). Bendram išprusimui – Kudirka pasirašinėdavo – Kapsu arba Q dr. ka. 3. Teisė prieštarauti bet kokiam kūrinio iškraipymui – teisė į kūrinio neliečiamybę. 4 ir 5 paskaitos. 2002 09 17 AUTORIAUS TURTINĖS TEISĖS (Įstatymo 15 str.) > Atgaminti 2 str., - kūrinio kopijų gaminimas bet kokia forma, bet kokiais būdais be autoriaus sutikimo, negalimas. Atgaminti galima išimtinai sau asmeniniams tikslams. Kopijų negalima perduoti. Išleisti Spaudos būdu. Tuo pačiu ir atgaminama. Išleisti galima tik pagal sutartį su autoriumi. Versti Reikia gauti kūrinio autoriaus leidimą. Kiekvienas galime išversti, bet tokio vertimo negalima skelbti. Kada yra vertimas, yra 2 autoriai – kūrinio ir vertimo. Vertimų gali būti daug ir kiekvienas turi autorines teises į jo padarytą vertimą. Norinti tą vertimą panaudoti, reikia gauti ne tik autoriaus, bet ir vertėjo leidimą. Buvo atvejų, kai išleido knygas tarpukariu, o vertimo autorinės teisės nebuvo pasibaigusios. Naudojant vertimą reikia citatoje nurodyti ir autorių, ir vertėją. Grino romanas “Monsinjoras Kichotas”, kur naudoja Servantesą, nurodo į “Don Kichotą”. Rusų kalbos vertime yra nurodytas ir vertėjas. Adaptacija, aranžavimas, inscenizacija - pritaikyti. • muzikiniams kūriniams – tai pritaikyti kitime instrumentams, kitam balsui, tonacijai. Vėl atsiranda 2 subjektai. • kūrinio pritaikymas scenai, perdirbimas į dramos kūrinį. Platinti Bet kokiais būdais. Ši teisė turi būti suteikta sutartimi. Importuoti Importuoti galima tiek originalus, tiek ir kopijas. Gali būti, kad kūrinys bus išleistas kitoje valstybėje ir pagal sutartį, bet gali būti, kad Lietuvoje jo negalima platinti. Arba ši nėra Berno konvencijos narė ir kūrinys gali būti platinamas. Lenkija ir Didžioji Britanija. CD išleistas Didž. Britanijoje, dalis tiražo eksportuota į Lenkiją ir kaina buvo kita. Lenkas nutarė užsidirbti. Viešai rodyti Taikoma tik dailės kūriniams. Transliuoti Transliacijai turi būti gautas leidimas Retransliuoti Kabelinė televizija retransliuoja programas. Dabar jau tai suvokia ir teisėjai. Yra sudaryta sutartis su Europos transliuotojų organizaciją – Autoriui atlyginimas mokamas per SATGą. Viešai skelbti Panaudojimas be autoriaus leidimo yra neteisėtas Autorius turi teisę gauti atlyginimą Už kiekvieną kūrinio panaudojimą būdą, už viešą kūrinio atlikimą ir paskelbimą, tiek tik atlikimą, tiek panaudojimą fotografijai ar įrašą, t.p. rodymą ir TV transliaciją bei retransliaciją. Dydis ir tvarka nustatoma sutartimi. Kartais iškyla klausimas, ar tai teisinga? Teisinga, nes kūrinys – tai kūrybos darbo produktas, tai autoriaus pragyvenimo šaltinis.Jei autorius parašo gerą muzikinį kūrinį, tai apsirūpina visam gyvenimui. Autoriaus atlyginimo dydis nenustatytas ir nustatomas šalių susitarimu. Jei panaudoja be sutarties, tai atlyginimas bus toks, kokio prašė autorius, nežiūrint į tai, kiek buvo pelno. Stalino dukrai už memuarus sumokėtas 1.6 mln. dolerių. Klint. – 8 mln. dolerių už filmą 5 sekundės (Kenedžio žūtis) Fr – gavo 2 mln. dolerių už leidimą statyti filmą pagal jo kūrinį. Knygos kaina – paruošimas spaudai, spausdinimas, knygos platinimas, autoriaus atlyginimas. Pas mus įprasta atlyginimą nustatyti pagal lankus. Praktinė problema – autorius negali sukontroliuoti, kiek leidykla išleido egzempliorių. Kita problema – autoriai patys susimoka, kad išleistų jų knygą. Tai dėl kūrinių, kurie turi kultūrinę, išliekamąją vertę. Užs. Šalyse leidėjai gali mokėti honorarus didesnius, nei jis gaus pelno už tą leidimą, tiems autoriams, kuriuos leidėjas nori turėti. Gali padengti iš tų, kurių autorinės teisės pasibaigė. Panaudojimas religinių apeigų metu - yra atvejų, kada moka. Berno konvencija numato, kad galima padaryti išimtį. Berno konvencijos 11 str. – Autorius turi išimtinė teisė leisti: 1. transliuoti eteryje ar viešai skelbti kitu būdu; 2. Viešai skelbti jau transliuojamą kūrinį – retransliuoti; 3. Viešai skelbti garsiakalbiu ar kitais prietaisais (TV); ATPK 214 (10) str. Jei yra kavinėje garsas – vadinasi atliekama viešai ir turi būti gaunamas leidimas. Jeigu asmeniniams poreikiams – kūrinys gali būti naudojamas. Kavinės moka priklausomai nuo salės ploto. Lenkijoje yra diferencijuojama priklausomai nuo kavinės vietos. Kūrinio platinimas po pirmojo pardavimo. (Įstatymo 16 straipsnis) > Jei yra išleistos kūrinio kopijos pagal sutartį, kūrinys platinamas ir vyksta tolesnė apyvarta. Autorius teisų neturi, bet turi būti teisėtai išleista. Jei yra konfiskuojama dėl neteisėtos gamybos, jų realizuoti negali, jie turi būti sunaikinti, nes kitaip valstybė bus piratas. Teisė į dalį pajamų už perparduotą meno kūrinio ar rankraščio originalą (17 straipsnis) > Taikoma dailei, taip pat muzikiniams kūriniams. Kai kūrinio kaina ne mažesnė nei 1000 Lt. Tai labai svarbu dailininkui (Van Gogas, Pikaso). Geringas – jei to dailininko-gali būti labai didelė kaina, jei ne to-gali nieko nekainuoti. Autoriui mokama 5 procentai nuo pardavimo kainos. Dailės ir architektūros kūrinio prieinamumo teisė (18 straipsnis) > Turi autoriui leisti panaudoti. Dailės kūrinio savininkas negali sunaikinti originalo, nepasiūlės autoriui. Dėl Grūto parko - Negalima sunaikinti, nepasiūlius autoriui. Architektūros kūrinys Susikerta autoriaus teisės ir pastato savininko teisė. Turi atitikti protingumo, teisingumo reikalavimus. Pas mus perimta iš Suomijos. Kitur ura kitaip – reikia gauti architekto leidimą, jeigu sutartyje taip numatyta. Autoriaus turtinių teisių apribojimas > Dėl viešojo intereso yra tam tikri apribojimai - Atgaminti asmeniniais tikslais ne daugiau nei 1 egz., vienkartinis veiksmas; Bet negali architektūros kūrinio, statinio, pastatų, viso knygos teksto, meninio kūrinio, natas.taip pat negali kompiuterinių programų, elektrinių duomenų bazės. Citata. > Citata – trumpa ištrauka, kuri naudojama savo minčiai patikslinti. Todėl ji galima tik literatūriniame kūrinyje. Pas mus yra tokių kompozitorių – tai ne citata, o plagijatas. Kūrinio atgaminimas mokymo ir mokslinių tyrimų tikslais (22 straipsnis). > Atgaminimas mokomaisiais tikslais – gali būti betarpiškai, gali būti laidose, gali būti mokymo priemonėse nedidelės ištraukos. “Ąžuolai žaliuos” – autoriumi buvo nurodytas L. Geda. Leidykla “Vyturys” leido poezijos rinkinį “Mokinio biblioteka” be autoriaus sutikimo. Negalima. Just. Marcinkevičiaus dramos, Vaičiulaičio “Valentina”. Tai, kad Švietimo ministerija leido naudoti knygas, eilėraščius ir kt. kaip mokymo priemones nieko nereiškia – vadovėlių irgi negalima perspausdinti. Kūrinio atgaminimas asmeniniais tikslais 20 str. 3d. (projektas). > Įvedamas “tuščios kasetės mokestis”. Nustatytas procentas nuo įrangos didmeninės pardavimo kainos. Lėšos eis autoriams. Atlyginimą privalės mokėti gamintojai. Eksportuotojai, išskyrus kai įvežama išimtinai asmeniniam naudojimui. Nuostatos perkeltos iš Estijos įstatymo. Yra ir Lenkijoje – 3 procentai. Kūrinio panaudojimas informacijos tikslais Projekto 24 str. > Projekte – atgaminti spaudoje, viešai skelbti aktualiom, ekonomikos, politikos, mokslinėm temom, kai toks naudojimas nėra autoriaus aiškiai uždraustas. Tema turi būti aktuali! Tai reiškia, kad tik dabar paskelbta – aktualūs straipsniai. Reikia nurodyti autorių. Klausimas – radijo apžvalga, pvz. panaudoja, perskaito tik dalį straipsnio – tai daryti galima, o kai kurie autoriai sako – kad ima ir ištraukia dalį ir tai taip išdarko kūrinį. Iškreipia autoriaus mintis, tiesiog išimama iš konteksto. • kai pateikia informaciją apie visuomenės gyvenimo įvykius, turi būti nurodytas šaltinis ir autoriaus vardas. • Informacija – bet kuriuo būdu paskelbiant, teisme pasakytos kalbos. Politinės kalbos. Kūrinio panaudojimas visuomenės saugumo tikslais. Gali būti padauginta tiek kiek reikia. Architektūrinių ir skulptūros kūrinių autoriaus teisių apribojimai. Leidžiama padar. laikinai atgamintiveiksmus, kurie yra sudėtinė proceso dalis. Įst. 28 sr. Kūrinių rodymas. > Problema – dailės kūriniai neturi paklausos. Muzikai gauna atlyginimą už atgaminimą. Kavinėje kabo dailės kūrinys – dailininkai pradėjo kelti klausimą, ar neturi būti mokamas mokestis. Teismas nepriteistų, nes nėra teisinio pagrindo. Jei nori užsitikrinti – galima įvesti tokią sąlygą į sutartį, bet tada tokio paveikslo niekas nepirks. Nėra tokio mokesčio. AUTORYSTĖS TEISIŲ GALIOJIMO TERMINAI Galioja visą autoriaus gyvenimą ir 70m. po autoriaus mirties. Asmeninės neturtinės teisės saugomos neterminuotai. Berno konvencijoje minimalus terminas – 50 m. 70m. įvesta pagal ES direktyvą, bet gali būti ir didesnis. Terminas skaičiuojamas nuo kitų metų 01 01d. Jei kūrinys paskelbtas anonimiškai, tai 70m. nuo paskelbimo. Jei yra keletas bendraautorių – tai visų teisės saugomos 70m. po paskutiniojo iš bendraautorių mirties. Problema – 1) skirtingais laikotarpiais buvo nustatyti skirtingi autoriaus teisių saugojimo terminai: • iki 1973 m. buvo 15 m. • nuo 1973m. iki 1994m. buvo 25 m(Ženevos konvencija). Taikoma tų autorių kūriniams, kurių apsaugos terminas nebuvo pasibaigęs iki 1994m. • nuo 1994m. 50metų. • Naujas įstatymas (įsigaliojo 1996 06 10d.) nustato 70m. Justo Piliponio kūriniai - Tarybiniais laikais jo nelaikė rašytoju – gelt, spaudos autorius. Mirė 1947m. Atkūrus nepriklausomybę, romanas buvo pakartotinai išleistas. Bet įpėdiniams nieko nepriklauso, kadangi yra pasibaigęs autoriaus turtinių teisų saugojimo terminas. 2) Užsienyje gali būti nustatyti kiti terminai. Rusija – 50m. (pagal Berno konvenciją). Pagal Rusijos įstatymus yra išlygos – į šį terminą neįskaitomas buvimas lageryje, įkalinimo vietose, karo metų laikotarpis. Berno konvencijos 7 str. – turtinės teisės saugomos autoriaus gyvenimo laikotarpiu ir 50 m. po jo mirties. Kai skirtingose valstybėse yra nustatyti skirtingi terminai, nustatyta – reguliuoja tos šalies įstatymai, kuri reikalauja apsaugos. Terminas negali būti ilgesnis nei tas, kuris nustatytas kūrinio kilmės šalyje. 25m. nuo kūrinio paskelbimo datos galioja leidėjo teisės, jei pirmą kartą kūrinys buvo paskelbta po autoriaus mirties. AUTORIAUS TEISIŲ PERLEIDIMO IR LICENZIJAVIMO AUTORINĖS SUTARTYS Autorius savo turines teises turi teisę perduoti autorine sutartimi. Sutartį sudaro arba autorius, arba jo įgaliotas asmuo. Arba teisių perėmėjas (įpėdinis). Leidėjo sutartis su spaustuve, leidėjo sutartis su knygos platintoju ir pan. nėra autorinės sutartys. Autorinės sutarties dalykas turi būti kūrinys. Sutartis ne dėl kūrinio negali būti autorine. Projekto 29 str. tai numatyta ir tai įformins Sutartis turi būti rašytinė. Bet galimi atvejai kai sutartis gali būti laikoma sudaryta ir žodžiu. Nereikia rašytinės formos, kai skelbiamas periodiniuose leidiniuose. Kuomet siunčiama – tai laikoma oferta. Sutartis galioja, bet negalima remtis liudytojų parodymais. Kitais įrodymais, kuriais galima įrodinėti, kad buvo sudaryta sutartis. Gali būti patys veiksmai. Susirašinėjimo buvimas nereiškia, kad buvo sudaryta sutartis. 6 paskaita. Gretutinės teisės Autorių teisės atsirado spaudai. Jų anksčiau nebuvo, nes nebuvo poreikio. Pažeidimai, pasireiškę plagiatu, pasibaigdavo visuomenės pasmerkimu. Viską apsprendė technikos raida – kai atsirado spausdinimas, atsirado galimybė padaryti daug knygų kopijų. Gretutinių teisių apsauga atsirado XX a. 2 pusėje. Lietuvoje - tik 1994. Romos konvencija buvo pasirašyta 1961, o įsigaliojo 1964. Anksčiau reglamentavimo nebuvo, nes nebuvo fiksavimo priemonių, pvz. padainavo ir viskas. XX a. pradžioje atsiranda garso įrašai, o reglamentavimo nebuvo. Technika vystėsi, atsirado kinas, garso ir vaizdo įrašai. Problema paaštrėja po II p.k. Atlikėjai reikalauja savo teisių apsaugos. Įrašų gamintojai kelia klausimą dėl savo teisių apsaugos, nes turi didelių išlaidų padaryti įrašą, o kiti kopijuoja be didelių išlaidų. Gretutinės teisės panašios į autoriaus teises. Gretutinių teisių santykis su kitomis teisėmis: 42 str. 1 d. - Gretutinės teisės įgyvendinamos nepažeidžiant autorių teisių į literatūros, mokslo ir meno kūrinius. Tai reiškia, kad įrašius kūrinį, autoriaus teisės išlieka. Romos konvencijos 1 str. - Šios Konvencijos numatyta apsauga neprieštarauja literatūros ir meno kūrinių autorių teisių apsaugai. Todėl nė viena šios Konvencijos nuostata negali būti aiškinama kaip pažeidžianti tokią apsaugą. 27 str. - Bet kuri šalis ratifikavimo, priėmimo ar prisijungimo metu arba bet kada vėliau pranešimu Jungtinių Tautų Organizacijos Generaliniam Sekretoriui gali pareikšti, kad ši Konvencija taikoma visoms ar kuriai nors vienai iš teritorijų, už kurių tarptautinius santykius ši šalis yra atsakinga, su sąlyga, kad tose teritorijose galioja Pasaulinė autorių teisių konvencija ar Literatūros ir meno kūrinių apsaugos tarptautinė konvencija. Šis pranešimas įsigalioja praėjus trims mėnesiams po jo gavimo. Jei įstoję I konvencijas, išstojo, taikoma 28 str. 4 d. - Sutarties šalis nustoja būti šios Konvencijos dalyve nuo tada, kai ji nebėra nei Pasaulinės autorių teisių konvencijos dalyvė, nei Literatūros ir meno kūrinių apsaugos tarptautinės sąjungos narė. Toks ryšys, kad nebūtų situacijos, kai transliuotojų ir pan. teisės bus saugomos, o autorių teisės – ne, t.y. kad atlikėjai negalėtų atlikti kūrinių nieko nemokėdami autoriam. Gretutinės teisės: 1. Atlikėjų teisės į atlikimą – turi asmenines neturtines ir turtines teises. 2. Fonogramų gamintojų. 3. Transliuotojų. 4. Audiovizualinio kūrinio gamintojų, pirmo įrašo gamintojų. 2-4 – turi tik turtines teises. Taip yra todėl, kad atlikimas yra kūryba, o kitų veikla nėra kūryba, saugomos tik jų investicijos. Atlikėjas - aktorius, dainininkas, muzikantas, šokėjas ar kitas asmuo, vaidinantis, dainuojantis, skaitantis, deklamuojantis, kitaip atliekantis literatūros, meno, cirko ar liaudies meno kūrinius. Įstatyme atlikėju taip pat laikomas spektaklio ar kito sceninio atlikimo režisierius, orkestro, ansamblio ar choro vadovas ir dirigentas. Režisierius užsienyje priskiriamas prie bendraautorių, o LT – prie atlikėjų. Atlikėju gali būti bet koks asmuo nepriklausomai nuo jo amžiaus, profesijos ir pan. Atlikėjų teisės – jie turi teises į atlikimą. Dažnai atlikėjas yra tarpinė grandis tarp kūrinio ir klausytojo. Atlikėjas neturi pažeisti autoriaus teisių. Atlikėjų asmeninės neturtinės teisės: 1. Reikalauti, kad naudojant jo įrašą būtų įvardinamas. Turi teisę naudoti pseudonimą. Situacija – buvo 2 muzikantai, iš kurių viena pasivadino “Savana”. Ji išėjo į kitą grupę ir pasiėmė pavadinimą. Kitas sakė, kad pavadinimą sugalvojo jis. Ji taip galėjo padaryti, nieko nepažeidė. 2. Prieštarauti kūrinio išdarkymui. Padarytų įrašų negalima skelbti be atlikėjo sutikimo, negalima įrašyti be sutikimo. Turtinės teisės: 1) transliuoti ir retransliuoti atlikimą arba jo įrašą; 2) įrašyti neužfiksuotą (neįrašytą)atlikimą; 3) bet kokiais būdais ar priemonėmis tiesiogiai ar netiesiogiai atgaminti atlikimo įrašą; 4) viešai skelbti atlikimo įrašą; 5) platinti atlikimo įrašą arba jo kopijas juos parduodant, nuomojant, teikiant panaudai ar kitaip perduodant nuosavybėn arba juos valdyti; 6) importuoti atlikimo įrašo kopijas. Transliuotojo teisės ginamos tik tada, kai vyksta pati transliacija (pvz. tiesiogiai). Kai padaromas įrašas, taikomos įstatyme numatytos išimtys. Fonogramų gamintojų teisės Fonogramos gamintojas - fizinis arba juridinis asmuo ar įmonė, neturinti juridinio asmens teisių, kurių iniciatyva ir atsakomybe užfiksuotas pirmasis kūrinio atlikimas, kitų garsų ar garsų išraiškos įrašas. “pirmasis” – kiekvienas originalus įrašas yra pirmas, po to jau yra atgaminimas. Pvz. Sondeckio orkestras atlieka muzikos kūrinį, jis įrašomas, tai bus “pirmasis” įrašas, po to jau bus atgaminimas. Jei kitas asmuo paprašo Sondeckio ir vėl atliekamas tas pats kūrinys, vėl bus “pirmasis” įrašas. Po pirmo įrašo jo kopijuoti be sutikimo negalima. Problema: KM inicijavo, finansavo kūrinio įrašymą, bet patį įrašą padarė studija. Kas bus fonogramos gamintojas? KM. Fonogramos gamintojas turi išimtines teises atlikti arba leisti atlikti šiuos veiksmus: 1) bet kokiu būdu ar forma tiesiogiai ar netiesiogiai atgaminti fonogramą; 2) išleisti fonogramą; 3) transliuoti ir retransliuoti fonogramą ar jos kopiją; 4) platinti fonogramą ar jos kopijas jas parduodant, nuomojant, teikiant panaudai ar kitaip perduodant nuosavybėn arba jas valdyti; 5) importuoti fonogramą ar jos kopijas; 6) viešai skelbti fonogramą ar jos kopijas. Išimtinė teisė platinti fonogramą ar jos kopijas jas parduodant, nuomojant, teikiant panaudai ar kitaip perduodant nuosavybėn arba jas valdyti, išskyrus teisę nuomoti ir teikti panaudai fonogramą ar jos kopijas, nustoja galioti Lietuvos Respublikos teritorijoje į fonogramos gamintojo ar jo teisių perėmėjo arba jų pavedimu Lietuvos Respublikoje parduotą ir teisėtai komercinėje apyvartoje esančią fonogramą ar jos kopijas. Atlikėjai ir fonogramų gamintojai turi teisę gauti atitinkamą atlyginimą už komerciniais tikslais išleistų ir platinamų per prekybos tinklą fonogramų ar jų kopijų panaudojimą transliavimui, retransliavimui, viešam paskelbimui ar viešam atlikimui. Nemokamai gali naudoti tik savo poreikiams. Šalys susitaria dėl atlyginimo. Transliuojančioji organizacija - juridinis asmuo ar įmonė, neturinti juridinio asmens teisių, kurių pagrindinė veikla yra programų rengimas ir transliacija, taip pat kabelinės retransliacijos operatorius, rengiantis ir transliuojantis savo laidas ir programas. Pvz. radijas, TV. Transliuojančiosios organizacijos turi išimtines teises atlikti arba leisti atlikti šiuos veiksmus: 1) retransliuoti savo laidas ir programas; 2) retransliuoti kabeliu savo laidas ir programas; 3) įrašyti savo laidas ir programas; 4) atgaminti savo laidų ar programų įrašus; 5) viešai skelbti savo laidas ir programas, jeigu toks viešas paskelbimas vyksta vietose, prieinamose visuomenei už įėjimo mokestį; 6) platinti savo laidų ar savo programų įrašus ar jų kopijas juos parduodant ar kitaip perduodant nuosavybėn arba juos valdyti. Programa atsiranda tik transliuojant, prieš transliaciją jos nėra. Transliacija vyksta, kada ji vyksta eteryje. Bet kitos programos ruošiamos, daromi jų įrašai. Tai nėra programa. Bet šiuos įrašus saugo įstatymas. Kūrinio gamintojas – tas, kuris finansavo kūrinio gamybą. Pati programa atsiranda TIK ją transliuojant. Iki tos transliacijos – įrašas padarytas prieš programą yra audiovizualinis kūrinys. Teisė į audiovizualinį kūrinį priklauso nuo to, kas organizavo ir užsakė. Įstatymo 48 str. kertasi su 11 str. įvedama prodiuserio sąvoka, nors realiai neskirstoma į gamintoją ir prodiuserį. Dažniausiai yra tik vienas asmuo – prodiuseris. 8 paskaita. Gretutinių teisių apribojimai yra analogiški autorių teisių apribojimams, tačiau įstatymas apie tai kalba daug glausčiau. Gretutinių teisių apribojimai nurodyti įstatymo 49 straipsnyje: 1.Leidžiama be gretutinių teisių subjektų leidimo ir nemokant atlyginimo panaudoti atlikimą, fonogramą, audiovizualinio kūrinio (filmo) įrašą bei transliuojančiosios organizacijos laidą ar programą arba jų įrašus šiais atvejais: 1) fiziniam asmeniui išimtinai savo asmeniniam naudojimui pačiam atgaminti ne daugiau kaip vieną gretutinių teisių objekto kopiją; 2) atgaminti trumpas gretutinių teisių objektų ištraukas aktualių įvykių apžvalgose tiek, kiek to reikia informacijai apie tuos įvykius; 3) švietimo, mokymo ar mokslinių tyrimų tikslais; 4) trumpalaikiams, savo techninėmis priemonėmis padarytiems transliuojančiųjų organizacijų įrašams, skirtiems pačių transliuojančiųjų organizacijų laidoms parengti; 5) ne pelno tikslais atgaminti žmonėms, turintiems klausos negalią, skirtu būdu. 2. Gretutinių teisių apribojimai, numatyti šio straipsnio 1 dalyje, turi neprieštarauti įprastiniam šių teisių objektų naudojimui ir nepažeisti teisėtų atlikėjų, fonogramų gamintojų, audiovizualinio kūrinio pirmojo įrašo gamintojų ar transliuojančiųjų organizacijų interesų. 3. Atlikėjų, fonogramų gamintojų, audiovizualinio kūrinio (filmo) pirmojo įrašo gamintojų ir transliuojančiųjų organizacijų teisė į kabelinę retransliaciją įgyvendinama tik per gretutinių teisių kolektyvinio administravimo asociacijas pagal šio įstatymo 29 straipsnio nuostatas. Šios nuostatos netaikomos transliuojančiųjų organizacijų teisėms į jų pačių retransliuojamas laidas ir programas, nepaisant to, ar šios teisės priklauso pačiai transliuojančiajai organizacijai, ar jos buvo perduotos jai kitų autorių teisių ar gretutinių teisių subjektų. Gretutinių teisių galiojimo terminai nurodyti įstatymo 50 straipsnyje: 1. Atlikėjų teisės galioja 50 metų nuo atlikimo datos. Jeigu per šį laikotarpį teisėtai išleidžiamas arba teisėtai viešai paskelbiamas atlikimo įrašas, atlikėjų teisės galioja 50 metų nuo pirmojo tokio atlikimo įrašo išleidimo arba viešo paskelbimo datos, atsižvelgiant į tai, kuris įvykis buvo pirmesnis. Atlikėjų asmeninės neturtinės teisės saugomos neterminuotai. 2. Fonogramų gamintojų teisės galioja 50 metų nuo įrašo padarymo datos. Jeigu per šį laikotarpį fonograma teisėtai išleidžiama arba teisėtai viešai paskelbiama, fonogramų gamintojų teisės galioja 50 metų nuo pirmojo tokio išleidimo arba pirmojo tokio viešo paskelbimo datos, atsižvelgiant į tai, kuris įvykis buvo pirmesnis. 3. Transliuojančiųjų organizacijų teisės galioja 50 metų nuo pirmojo transliacijos perdavimo, nepaisant to, ar ši transliacija perduota laidais, ar eteriu, įskaitant perdavimą kabeliu ir palydoviniu ryšiu. 4. Audiovizualinio kūrinio (filmo) pirmojo įrašo gamintojo teisės galioja 50 metų nuo įrašo padarymo datos. Jeigu per šį laikotarpį audiovizualinis kūrinys (filmas) teisėtai išleidžiamas arba teisėtai viešai paskelbiamas, gamintojo teisės saugomos 50 metų nuo pirmojo tokio išleidimo arba pirmojo tokio viešo paskelbimo datos, atsižvelgiant į tai, kuris įvykis buvo pirmesnis. 5. Šiame straipsnyje nustatyti terminai pradedami skaičiuoti nuo sausio 1 dienos po tų metų, kada įvyko juridinis faktas, kurio pagrindu pradedama skaičiuoti nurodytą terminą. Turtinių teisių perdavimas ir licencijų suteikimas aptartas įstatymo 51 straipsnyje: 1. Atlikėjų turtinės teisės, numatytos šio įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje, gali būti perduodamos sutartimi, paveldėjimo tvarka ar kita įstatymo nustatyta tvarka. 2. Fonogramų gamintojų, transliuojančiųjų organizacijų ir audiovizualinio kūrinio (filmo) pirmojo įrašo gamintojų turtinės teisės gali būti perduodamos sutartimi ar kita įstatymo nustatyta tvarka. 3. Atlikėjai, fonogramų gamintojai, transliuojančiosios organizacijos ir audiovizualinio kūrinio (filmo) pirmojo įrašo gamintojai turtines teises į gretutinių teisių objektus gali suteikti licencine sutartimi. 4. Sutartims dėl gretutinių turtinių teisių perdavimo ir licencinėms sutartims dėl turtinių teisių suteikimo taikomos šio įstatymo 35-39 ir 41 straipsnių nuostatos.   DUOMENŲ BAZIŲ TEISINĖS APSAUGOS SPECIALIOSIOS (SUI GENERIS) NUOSTATOS Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo VI skyrius skirtas duomenų bazių teisinės apsaugos specialiosioms (sui generis) nuostatoms reglamentuoti. Duomenų bazė - kūrinių, duomenų arba kitokios medžiagos susistemintas ar metodiškai sutvarkytas rinkinys, kuriuo galima individualiai naudotis elektroniniu ar kitu būdu, išskyrus kompiuterių programas, naudojamas tokių duomenų bazėms sukurti ar valdyti. Duomenų baze gali būti toks objektas, kuris pasižymi originalumu. Turi būti surinkti duomenys, ir originaliai, tam tikra tvarka išdėstyti. Asmuo, sukūręs originalią duomenų bazę, tampa jos autoriumi. Pažymėtina, kad atskiri duomenys nėra saugomi. O pačios duomenų bazės kaip visumos ar kaip tam tikros jos dalies panaudoti negalima. Naujesniame įstatyme atsiranda specialiosios nuostatos, kurios taikomos ne tik tada, kai duomenų bazė yra originali, bet ir tada, kai duomenų bazė nėra autorių teisių objektas, pvz., telefonų knyga. Telefonų knygoje nieko originalaus nėra, čia pateikiama abonento pavadinimas, telefono numeris ir pan., o išdėstymo principas yra abėcėlinis arba abėcėlinis-lizdinis, kuris yra visuotinai žinomas. Tačiau tokios duomenų bazės yra saugomos sui generis (atitinkamai, panašiai). Šiuo atveju yra saugomi interesai tų asmenų, kurie investuoja į tokių duomenų bazių sudarymą. Taigi, nors šiuo atveju autorių teisių objekto nėra, tačiau yra tam tikros investicijos, kurios ir yra saugomos. Niekas tokių duomenų bazių perspausdinti ar platinti negali. Nereikia pamiršti ir to, kad net ir anksčiau, kai sui generis apsaugos, telefonų knygų dailininkai, jų interesai ir darbas buvo ir yra saugomi. Duomenų bazių gamintojų teisės (52straipsnis): 1. Duomenų bazės gamintojas, kuris įrodo, kad parinkdamas, sudarydamas, tikrindamas bei pateikdamas duomenų bazės turinį padarė esminių kokybinių ir (ar) kiekybinių (intelektinių, finansinių, organizacinių) investicijų, turi išimtinę teisę atlikti arba leisti atlikti šiuos veiksmus: 1) bet kokiu būdu ar forma, visam laikui ar laikinai perkelti visą duomenų bazės turinį ar esminę jo dalį į kitą laikmeną; 2) bet kokiu būdu viešai paskelbti visą duomenų bazės turinį ar esminę jo dalį, platinant duomenų bazės kopijas, išnuomojant, pateikiant kompiuteriniu, kitokiu ryšiu ar kitais perdavimo būdais. 2. Duomenų bazių gamintojų teisės, nustatytos šio straipsnio 1 dalyje, gali būti perduodamos kitiems asmenims sutartimi, paveldėjimo tvarka ar kita įstatymų nustatyta tvarka. 3. Duomenų bazių gamintojų teisės saugomos nepažeidžiant autorių teisių į duomenų bazės sudarymą ir autorių teisių bei gretutinių teisių į kūrinius ir gretutinių teisių objektus, kurie sudaro duomenų bazės turinį. 4. Išimtinė teisė platinti duomenų bazės egzempliorius nustoja galioti į duomenų bazės gamintojo arba jo pavedimu parduotus ir komercinėje apyvartoje teisėtai esančius duomenų bazės egzempliorius.   Duomenų bazės teisėtų naudotojų teisės ir pareigos (53 straipsnis): 1. Duomenų bazės, kuri teisėtai bet kuriuo būdu tapo viešai prieinama, gamintojas negali kliudyti teisėtiems duomenų bazės naudotojams perkelti į kitas laikmenas ar naujai panaudoti bet kokiais tikslais nedideles, vertinant kokybiniu ir (ar) kiekybiniu požiūriu, jos turinio dalis. 2. Jeigu teisėtas naudotojas turi teisę panaudoti tik tam tikras duomenų bazės dalis, šio straipsnio 1 dalies nuostatos taikomos tik toms duomenų bazės dalims. 3. Duomenų bazės, kuri teisėtai bet kuriuo būdu tapo viešai prieinama, teisėtasnaudotojas neturi teisės vykdyti veiksmų, kurie prieštarautų įprastam duomenų bazės panaudojimui arba pažeistų duomenų bazės gamintojo teisėtus interesus. 4. Duomenų bazės, kuri teisėtai bet kuriuo būdu tapo viešai prieinama, teisėtas naudotojas privalo nepažeisti autorių teisių ir gretutinių teisių subjektų teisių į kūrinius ir gretutinių teisių objektus, kurie sudaro duomenų bazės turinį. 5. Negalioja sutartys, prieštaraujančios šio straipsnio 1-4 dalyse nustatytoms nuostatoms.   Duomenų bazių gamintojų teisių apribojimai (54 straipsnis): 1. Duomenų bazės, kuri bet kuriuo būdu tapo viešai prieinama, teisėtas naudotojas be duomenų bazės gamintojo leidimo turi teisę perkelti ar naujai panaudoti didesnę jos turinio dalį, kai: 1) neelektroninės duomenų bazės turinys perkeliamas į kitą laikmeną asmeniniam naudojimui; 2) duomenų bazės dalis pateikiama kaip pavyzdys mokymo ar įvairių sričių mokslinio tyrimo tikslais su sąlyga, kad yra nurodomas jos šaltinis ir panaudojimą pateisina siekiamas nekomercinis tikslas; 3) duomenų bazė perkeliama ir naudojama visuomenės ir valstybės saugumo interesais, administraciniais ar teismo proceso tikslais. 2. Neleidžiama daryti pakartotines bei sistemingas ištraukas ir naudoti nedideles duomenų bazės turinio dalis, kai šie veiksmai prieštarauja tos duomenų bazės normaliam panaudojimui arba pažeidžia teisėtus duomenų bazės gamintojo interesus.   Duomenų bazių apsaugos galiojimo terminai nustatyti įstatymo 55 straipsnyje: 1. Duomenų bazių gamintojų teisės, numatytos šio įstatymo 52 straipsnyje, saugomos 15 metų nuo duomenų bazės sudarymo datos. Jeigu per šį laikotarpį duomenų bazė kuriuo nors būdu tapo viešai prieinama, duomenų bazių gamintojų teisės saugomos 15 metų nuo duomenų bazės viešo paskelbimo datos. 2. Bet koks kokybiškai ir kiekybiškai įvertintas esminis duomenų bazės turinio pakeitimas, įskaitant pakeitimus dėl vėlesnių papildymų, išbraukimų ir pataisymų, kuriuos galima laikyti kokybiškai ir kiekybiškai įvertintomis naujomis esminėmis investicijomis, suteikia teisę duomenų bazei taikyti naują apsaugos galiojimo terminą. 3. Duomenų bazių apsaugos galiojimo terminai skaičiuojami nuo sausio 1 dienos po tų metų, kuriais duomenų bazė buvo sudaryta arba pirmą kartą tapo viešai prieinama.   AUTORIŲ TEISIŲ IR GRETUTINIŲ TEISIŲ KOLEKTYVINIS ADMINISTRAVIMAS  LATGA – Lietuvos autorių teisių gynimo asociacija. Pirmoji byla, susijusi su autorių teisių gynimo buvo nagrinėta 1848 metais Prancūzijoje. Ši byla buvo susijusi su viešu kūrinio atlikimu (kavinėje „Ambasadeor“). 2 kompozitoriai ir vienas poetas padavė teisme ieškinį, kuriame aiškino, kad už jų kūrybą niekas nemoka, tuo tarpu, kai už valgį kavinėje klientai privalo susimokėti. Jie aiškino, kad ir jiems turi būti mokama. Ši byla perėjo per visus teismus,ir galų gale Prancūzijos Aukščiausiasis Teismas pasisakė, kad autoriams už jų darbą turi būti mokama. Tai pirmasis precedentas. Nuo to laiko teismai ėmė tenkinti autorių prašymus priteisti autorinį atlyginimą. Ilgainiui autoriai pradėjo steigti organizacijas, kurios gintų autorių teises. Pirmoji tokia organizacija buvo įsteigta Prancūzijoje. To iniciatorius buvo V.Hugo. Vėliau tokios organizacijos pradėtos steigti ir kitose valstybėse. 1886 m. Berno konvencijoje pasakyta, kad Šalys, kurioms  taikoma ši Konvencija, sudaro Literatūros ir meno kūrinių autorių teisių apsaugos sąjungą. Valstybės Konvencijos narės įsipareigoja suteikti visų valstybių, kurios yra šios Konvencijos narės, autoriams tokią pačią autorių teisių apsaugą ir tokį patį jų gynimą kaip ir savo autoriams. Tokiu būdu Atsiranda teisinis pagrindas. Tuo pagrindu autorių teisių gynimo organizacijos ėmė sudarinėti tarpusavio sutartis. Būtina paminėti šią sąlyginai XIX-XX a. Prancūzijos autorių teoriją, pagal kurią autorių teises galima skirstyti į: 1) didžiąsias ir 2) mažąsias. Autorius gali ir pats kontroliuoti savo didžiąsias teises, o mažųjų teisių kontroliuoti jis negali, todėl jas kontroliuoja autorių teisių kolektyvinio administravimo asociacijos. Didžiosios autorių teisės: 1) literatūros kūriniai, tokie, kaip romanas, apysakos, dramos ir visi kiti prozos kūriniai; 2) knygos; 3) mokslo kūriniai; 4) muzikos kūriniai (teisė į operą, baletą, simfoniją). LATGA neturi teisės niekam leisti (suteikti licencijos) padauginti romano ir pan. Šiomis teisėmis disponuoja: a) pats autorius; b) leidėjas; c) autoriaus advokatas. Mažosios autorių teisės yra tokios, kuriomis pats autorius disponuoti negali. Autorius yra suinteresuotas pvz., tuo, kad jo dainos būtų dainuojamos kuo dažniau ir kuo daugiau atliekamos, tačiau jis pats to negali sukontroliuoti. Tuo užsiima kolektyvinio administravimo asociacijos. Pažymėtina, kad: • iš vienos pusės, kolektyvinis administravimas yra steigiamas autorių interesais; • o iš kitos pusės, tai daroma ir kūrinių naudotojų (sąžiningų) interesais. Autoriai nepajėgia kontroliuoti, kaip yra naudojami jų kūriniai. Sąžiningi naudotojai gali gauti licenciją ir kūrinius naudoja teisėtai. O nesąžiningiems naudotojams tų kolektyvinio administravimo asociacijų net ir nereikia. Kiekviena kolektyvinio administravimo organizacija turi savo teritoriją ir joje veikia. LATGA išduoda licencijas naudoti kūrinius Lietuvos teritorijoje. Pagal sudarytas sutartis, LATGA atstovauja ir administruoja teises tų autorių, su kurių valstybėmis yra sudarytos sutartys Lietuvos autorių kūrinių panaudojimą užsienyje administruoja atitinkamų valstybių kolektyvinio administravimo organizacijos, tačiau tik Berno konvencijos valstybės narės. Taigi, kolektyvinio administravimo asociacijų esmė ir paskirtis yra ta, kad jos steigiamos autorių ir jų kūrinių naudotojų interesais. Autorių teisių ir gretutinių teisių kolektyvinio administravimo taikymo sritys nurodytos įstatymo 56 straipsnyje: 1. Autoriai, atlikėjai, fonogramų gamintojai, transliuojančiosios organizacijos ir kiti autorių teisių bei gretutinių teisių subjektai turi teisę perduoti jiems priklausančias turtines teises įgyvendinti šiems tikslams specialiai įsteigtoms autorių teisių ir gretutinių teisių kolektyvinio administravimo asociacijoms (toliau -kolektyvinio administravimo asociacijos). 2. Kolektyvinis teisių administravimas gali būti taikomas šiose srityse: 1) muzikos ir literatūros kūrinių viešas atlikimas bet kokiais būdais ir priemonėmis (įskaitant foninę muziką); 2) literatūros, muzikos ir kitų meno kūrinių transliavimas ir retransliavimas; 3) meno kūrinių, literatūros ar muzikos kūrinių rankraščių originalų perpardavimas; 4) kūrinių ir gretutinių teisių objektų kabelinė retransliacija, išskyrus atvejus, kai tai yra pačių retransliuotojų programos; 5) muzikos ir literatūros kūrinių atgaminimas garso įrašuose (fonogramos), literatūros, muzikos ir kitų meno kūrinių atgaminimas vaizdo įrašuose (audiovizualiniai kūriniai); 6) fonogramų, išleistų komerciniais tikslais ir platinamų per prekybos tinklą, panaudojimas transliavimui, retransliavimui, viešam paskelbimui ar viešam atlikimui; 7) kūrinių, gretutinių teisių objektų ar jų kopijų nuoma ir panauda, išskyrus kompiuterių programas ir duomenų bazes; 8) dailės ir taikomojo meno kūrinių, fotografijų, schemų ir brėžinių atgaminimas (reprodukcija) leidiniuose. 3. Šio straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytos teisės įgyvendinamos tik kolektyvinio administravimo būdu. Kolektyvinio administravimo organizacijų atsiradimas paremtas tuo, kad jos steigiamos ir jas kuria patys autoriai / gretutinių teisių subjektai. Dabartiniu metu patys autoriai steigia tas asociacijas, pavirtina įstatus ir įregistruoja (pagal naująjį CK jos turi būti registruojamos Juridinių asmenų registre) savivaldybėse. Patys autoriai renka valdymo organus, nustato darbuotojų atlyginimus, nustato administravimo išlaidas. Administravimo išlaidos nustatomos priklausomai nuo autorinio atlyginimo. LATGA yra nustačiusi 25 proc. Prancūzijoje tai yra 14 proc. Pasaulyje šiuo atžvilgiu yra labai įvairiai. Visa tai priklauso nuo to, kiek yra surenkama pinigų, jei daug, tai procentas gali būti mažesnis, ir atvirkščiai, kadangi reikia išlaikyti darbuotojus. Tą nustato patys autoriai. LATGA‘os steigėjais yra kūrybinės organizacijos: 1) rašytojų sąjunga; 2) kompozitorių sąjunga; 3) dailininkų sąjunga; 4) fotografų sąjunga; 5) žurnalistų sąjunga ir pan. Pagrindinius klausimus sprendžia tų sąjungų vadovai, kurie sudaro Tarybą. Taryboje be vadovų yra ir kitų asmenų. Šiuo metu Tarybai vadovauja E.Vaitiekūnas. Ši Tarybą nustato darbuotojų atlyginimus. Pažymėtinas ir kitas dalykas. LATGA renka autorinius atlyginimus ne tik už Lietuvos autorių, bet ir užsienio autorių kūrinių naudojimą. Apie 80 proc. atskaitymų susidaro nuo užsienio autorių. Yra sudarytos sutartys su atitinkamomis užsienio asociacijomis (apie 80 valstybių). Surenkamos sumos ir perduodamos CIZAK, o po to paskirstoma atitinkamoms asociacijoms. Yra tam tikri reikalavimai: • Turi būti tvarkingi dokumentai; • Užsienio asociacijos sutinka su bet kokiu dydžiu, tačiau taikoma tas pats, kaip ir lietuvių autoriams. Patys autoriai nustato, kiek narių reikia turėti jų teisių gynimo organizacijai įsteigti, tai neturi rūpėti nei LRS, nei prokurorams ir pan. LATGA yra privati organizacija ir ji lėšų iš valstybės biudžeto negauna, todėl Valstybės kontrolė jos tikrinti negali. Autorius turi teisę gauti tik tą informaciją, kuri jį liečia. LATGA suteikia licencijas, kurios yra neišimtinės, naudoti kūrinius, todėl ji: 1) atsisakyti suteikti licencijos negali; 2) privalo licencijas suteikti visiems tomis pačiomis sąlygomis. Licencijos gali būti duodamos panaudoti: 1) konkrečius kūrinius ir 2) bendrus (visus) kūrinius, pvz., televizija, radijas, restoranai, kavinės. Kai vyksta koncertai, nurodomi konkretūs autoriai. Kyla klausimas, kur dedami pinigai, kuomet kūrinio autorius nėra žinomas. Tokiu atveju pinigus pasidalina LATGOS nariai. Televizija ir radijas gauna bendras licencijas, jie fiksuoja visus kūrinius, kurie yra atliekami min/s tikslumu. Restoranai, kavinės ir viešbučiai bei parduotuvės nieko nerašo ir nieko nefiksuoja, o ataskaitų taip pat neduoda, tačiau pinigus moka. Anksčiau, tarybiniais laikais, buvo patvirtinamos programos ir už jas atsiskaitinėdavo. Tačiau realiai buvo viena grojama, o už kitą atsiskaitinėdavo. Kai kūrinių autoriai nurodyti, tai jiems atlyginimas ir paskirstomas. Radijas/televizija gauna sumas nuo reklamos ir iš to moka atlyginimus autoriams, kurių kūriniai buvo transliuojami. Kadangi LTV pinigų gauna ir iš valstybės biudžeto, tai tam tikrą procentą autorinio atlyginimo sumoka ir iš pinigų, kurie gaunami iš valstybės biudžeto. Kyla klausimas, kaip atlyginimus sumoka restoranai, kavinės, juk gali būti ir nežinoma, kurio autoriaus kūrinys buvo grojamas. Tais atvejais, kai autorius nėra nurodytas, pinigai eina į bendrą katilą. Ta suma skirstoma tiems autoriams, kurių kūriniai per tą laikotarpį skambėjo per visas radijo stotis (tai nustatyta tarptautiniu mastu). Kodėl būtent „radijas“ – todėl, kad per radiją skamba tik aktuali, tik gyva muzika. Pagrindas užsienio autorių atlyginimo rinkimo – LR įstatymai, Berno konvencija, LATGA‘os sudarytos sutartys. Pagrindinė – Berno konvencija. To reikia, kad užtikrinti užsienio autorių teisių apsaugą taip kaip ir savo autorių. Kolektyvinio administravimo asociacija (57 straipsnis): 1. Kolektyvinio administravimo asociacija steigiama savanoriškos narystės pagrindu kaip autorių, atlikėjų, fonogramų gamintojų, transliuojančiųjų organizacijų ar kitų autorių teisių ir gretutinių teisių subjektų ar jų susivienijimų asociacija. Kolektyvinio administravimo asociacija yra ne pelno organizacija. 2. Kolektyvinio administravimo asociacijos steigimo, registravimo, valdymo, veiklos, reorganizavimo ir likvidavimo tvarką reglamentuoja šis įstatymas ir Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymas. 3. Kolektyvinio administravimo asociacijos neturi teisės verstis komercine veikla. Joms netaikomos antimonopolinių įstatymų nuostatos. Kolektyvinio administravimo asociacijos neturi teisės verstis kokia komercine veikla ir joms netaikomos antimonopolinių įstatymų nuostatos. Iš to išplaukia, kad jos negali užsiimti jokia leidybine veikla, nebent gali leisti informacinius leidinius, tačiau jų pardavinėti negali. Be to jų gali būti viena arba kelios. Daugumoje šalių yra po vieną tokią asociaciją, o kai kuriose, pvz., JAV, yra kelios. Tokiu atveju jos paskirstomos valstybės teritorijoje. Pažymėtina, kad pinigai gali patekti ir tiems autoriams, kurie nėra LATGA‘os nariai. Pvz., pagal tekstus išleidžiamos plokštelės. Buvo kilęs konfliktas, kai buvo panaudoti Širvio kūriniai (jis nebuvo LATGA‘os narys). Už Širvio kūrinio naudojimą pinigai atiteko įpėdiniams. Vėliau jie kreipėsi į advokatą Leikauską, kad tvarkytų visus įpėdinių reikalus. Tačiau gavosi kažkokia nesąmonė. Dėl kontrolės, pažymėtina, kad įgaliota institucija šioje srityje yra Kultūros ministerija. Kūrinių naudotojai tam priešinosi, atseit valstybė į privačią veiklą neturi kištis. O LATGA teigia, kad kontrolė turi būti. Tuo tarpu Valstybės kontrolė LATGA‘os kontroliuoti neturi teis4s, o Kultūros ministerija turi teisę kontroliuoti pagal įstatymą.   Kolektyvinio administravimo asociacijų uždaviniai ir funkcijos (58 straipsnis): Kolektyvinio administravimo asociacija jos atstovaujamų autorių ir gretutinių teisių subjektų vardu ir remdamasi pasirašytomis sutartimis dėl teisių perdavimo atlieka šias funkcijas: 1) suteikia naudotojams licencijas panaudoti kūrinius ar gretutinių teisių objektus; 2) renka ir išieško autorinį atlyginimą už kūrinių ar gretutinių teisių objektų panaudojimą pagal suteiktas licencijas; 3) paskirsto ir išmoka surinktą autorinį atlyginimą jos atstovaujamiems autorių ir gretutinių teisių subjektams; 4) be atskiro įgaliojimo gina jos atstovaujamų autorių teisių ir gretutinių teisių subjektų teises teisme ir kitose institucijose; 5) atlieka kitas kolektyvinio teisių administravimo funkcijas, vadovaudamasi sutartimis dėl autorių teisių ir gretutinių teisių perdavimo.     Kolektyvinio administravimo asociacijų veiklos metodai (59 straipsnis): 1. Sprendimus dėl autorinio atlyginimo surinkimo ir paskirstymo taisyklių bei metodų, autorinio atlyginimo atskaitymų, skirtų kolektyvinio administravimo sąnaudoms padengti, dydžio, taip pat kitais svarbiais kolektyvinio teisių administravimo klausimais visuotiniame susirinkime priima kolektyvinio administravimo asociacijos nariai. 2. Autorinio atlyginimo, mokamo pagal autorinę licencinę sutartį už suteiktą teisę panaudoti kūrinį ar gretutinių teisių objektą, dydis nustatomas kolektyvinio administravimo asociacijų ir naudotojų susitarimu. Jeigu kolektyvinio administravimo asociacija ir naudotojas nesutaria,bet kuri šalis gali kreiptis į tarpininką, prašydama tarpininkauti derybose dėl autorinio atlyginimo irjo mokėjimo sąlygų. 3. Be autorių ar kitų autorių teisių bei gretutinių teisių subjektų, kurių teises asociacija administruoja, leidimo kolektyvinio administravimo asociacijos surinkto autorinio atlyginimo negali naudoti kitiems tikslams (kultūriniams, socialiniams ar reklamos finansavimo), išskyrus atitinkamų teisių administravimo bei autorinio atlyginimo paskirstymo sąnaudų padengimą. 4. Kolektyvinio administravimo asociacijos privalo surinktą autorinį atlyginimą, atskaičiusios kolektyvinio teisių administravimo ir atlyginimo surinkimo bei paskirstymo sąnaudas, išmokėti autoriams ir kitiems autorių teisių bei gretutinių teisių subjektams kiek įmanoma proporcingai jų kūrinių ir gretutinių teisių objektų faktiniam panaudojimui. 5. Kolektyvinio administravimo asociacijų nariai turi teisę reguliariai gauti išsamią informaciją apie visą kolektyvinio administravimo asociacijos veiklą, jų kūrinių ar gretutinių teisių objektų panaudojimą, surinktą bei jiems priklausantį atlyginimą (jo surinkimo, paskirstymo ir mokėjimo tvarką) bei kitą informaciją, susijusią su jų teisių įgyvendinimu.   Užsienio autorių ir gretutinių teisių subjektų teisių kolektyvinis  administravimas (60 straipsnis): 1. Užsienio autorių ir gretutinių teisių subjektų teises Lietuvos Respublikos teritorijoje Lietuvos kolektyvinio administravimo asociacijos įgyvendina pagal pasirašytas dvišales ir daugiašales sutartis su atitinkamomis užsienio valstybių kolektyvinio administravimo asociacijomis, kurios yra įgaliotos atstovauti šiems subjektams. 2. Įgyvendindamos šio straipsnio 1 dalyje nurodytas autorių ir gretutinių teisių subjektų teises, kolektyvinio administravimo asociacijos užsienio autorius ir gretutinių teisių subjektus privalo traktuoti taip pat, kaip jos traktuoja autorius ir gretutinių teisių subjektus - kolektyvinio administravimo asociacijų narius, kurie yra Lietuvos Respublikos piliečiai arba nuolat gyvenantys Lietuvoje fiziniai asmenys, arba juridiniai asmenys, arba įmonės, neturinčios juridinio asmens teisių, turintys buveinę Lietuvos Respublikoje. 3. Kolektyvinio administravimo asociacijos turi sudaryti sąlygas užsienio valstybių kolektyvinio administravimo asociacijoms ir jų atstovaujamiems autoriams ar gretutinių teisių subjektams reguliariai gauti informaciją apie jų teisių kolektyvinį administravimą Lietuvoje (kūrinių ar gretutinių teisių objektų panaudojimą, surinktą autorinį atlyginimą) ir kitą informaciją, susijusią su jų teisių įgyvendinimu.   Kūrinių ir gretutinių teisių objektų naudotojų teisės ir pareigos (61 straipsnis): 1. Kūrinių ar gretutinių teisių objektų naudotojai turi teisę gauti iš kolektyvinio administravimo asociacijų informaciją apie atstovaujamus autorius ar gretutinių teisių subjektus bei kolektyvinio administravimo asociacijų sutartis, sudarytas su atitinkamomis užsienio organizacijomis. 2. Kūrinių ar gretutinių teisių objektų naudotojai privalo: 1) sudaryti sąlygas kolektyvinio administravimo asociacijų atstovams gauti informaciją, būtiną kolektyvinio teisių administravimo funkcijoms atlikti; 2) teikti kolektyvinio administravimo asociacijoms informaciją apie kūrinių ar gretutinių teisių objektų panaudojimo teisėtumą, taip pat informaciją, būtiną autoriniam atlyginimui surinkti ir paskirstyti; 3) ne vėliau kaip prieš 3 dienas iki kūrinių ar gretutinių teisių objektų panaudojimo kreiptis į kolektyvinio teisių administravimo asociaciją su prašymu suteikti licenciją atitinkamu būdu panaudoti kūrinius ar gretutinių teisių objektus.   Vyriausybės įgaliota institucija autorių teisių ir gretutinių teisių srityje (62 straipsnis): 1. Valstybės politiką autorių teisių ir gretutinių teisių srityje įgyvendina ir šių teisių apsaugą pagal savo kompetenciją koordinuoja Vyriausybės įgaliota institucija. 2. Vyriausybės įgaliota institucija atlieka šias funkcijas: 1) apibendrina autorių teisių ir gretutinių teisių srities įstatymų, kitų teisės aktų taikymo praktiką ir teikia pasiūlymus dėl įstatymų, kitų teisės aktų rengimo bei galiojančių teisės aktų pakeitimo ir papildymo; 2) rengia Vyriausybei teikiamų autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugos srities įstatymų ir kitų teisės aktų projektus; 3) įgyvendina tarptautinių daugiašalių autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugos konvencijų bei sutarčių nuostatas; 4) Ministro Pirmininko pavedimu atstovauja Vyriausybei Pasaulinėje intelektinės nuosavybės organizacijoje; 5) atlieka autorių teisių ir gretutinių teisių kolektyvinio administravimo asociacijų priežiūrą; 6) kolektyvinio teisių administravimo asociacijų ir kūrinių bei gretutinių teisių objektų naudotojų prašymu tarpininkauja derybose dėl sutarčių sudarymo, remdamasi įstatymais nustato atitinkamo autorinio atlyginimo dydį ir jo mokėjimo tvarką; 7) įstatymų nustatytais atvejais vykdo autorių ir atlikėjų asmeninių neturtinių teisių apsaugą; 8) teikia teisines konsultacijas bei metodinę pagalbą kolektyvinio administravimo ir kūrinių bei gretutinių teisių objektų naudotojų asociacijoms, teisėtvarkos ir teisėsaugos institucijoms, užtikrinančioms autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugą bei gynimą; 9) sistemina autorių teisių ir gretutinių teisių srities teisės aktus; 10) organizuoja seminarus, konferencijas, praktikumus autorių teisių įgyvendinimo ir gynimo klausimais; 11) palaiko ryšius ir bendradarbiauja su atitinkamomis užsienio valstybių institucijomis bei tarptautinėmis organizacijomis, veikiančiomis intelektinės nuosavybės teisių srityje. 3. Visos kolektyvinio administravimo asociacijos Vyriausybės įgaliotai institucijai privalo pateikti: 1) įstatų ir autorinio atlyginimo surinkimo bei paskirstymo taisyklių ir jų pakeitimų nuorašus; 2) visų dvišalių ir daugiašalių sutarčių dėl užsienio autorių ir gretutinių teisių subjektų teisių administravimo nuorašus (Vyriausybės įgaliotos institucijos reikalavimu); 3) kolektyvinio administravimo asociacijos narių visuotinio susirinkimo (konferencijos) nutarimų nuorašus; 4) duomenis apie kolektyvinio administravimo asociacijų valdymo organus ir jų narius. 4. Vyriausybės įgaliota institucija turi teisę bet kada gauti iš bet kurios kolektyvinio administravimo asociacijos informaciją, būtiną nustatyti, ar kolektyvinio administravimo asociacijos veikla atitinka šio ir kitų įstatymų nuostatas bei kolektyvinio administravimo asociacijos įstatus. 5. Jeigu kolektyvinio administravimo asociacijos veikla neatitinka šio, kitų įstatymų ar kolektyvinio administravimo asociacijos įstatų reikalavimų, Vyriausybės įgaliota institucija gali kreiptis į teismą prašydama likviduoti kolektyvinio administravimo asociaciją. 6. Vyriausybės įgaliota institucija, įgyvendindama jai pavestus uždavinius bei funkcijas, turi teisę gauti atitinkamą informaciją iš valstybės ir savivaldos institucijų, įmonių, įstaigų ir organizacijų autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugos bei gynimo klausimais, taip pat kitą informaciją, reikalingą pavestiems uždaviniams įgyvendinti.   Lietuvos autorių teisių ir gretutinių teisių taryba (63 straipsnis): 1. Lietuvos autorių teisių ir gretutinių teisių taryba (toliau - Taryba) yra visuomeninė institucija, kuri kaip ekspertas ir konsultantas nagrinėja šio įstatymo nuostatų bei Lietuvos Respublikos tarptautinių įsipareigojimų autorių teisių ir gretutinių teisių srityje įgyvendinimo klausimus, teikia išvadas bei pasiūlymus Vyriausybės įgaliotai institucijai. 2. Tarybą sudaro 12 narių, iš kurių 3 skiria Meno kūrėjų asociacija, 3 - kolektyvinio teisių administravimo asociacijos, 3 - kūrinių ir gretutinių teisių objektų naudotojų asociacijos, 2 - kompiuterių programų gamintojų ir platintojų bei duomenų bazių gamintojų asociacijos ir 1 - Vyriausybės įgaliota institucija. Tai gali būti mokslininkai ir kiti autorių teisių bei gretutinių teisių specialistai. 3. Tarybos nariai skiriami 2 metams. Tarybos steigiamąjį susirinkimą kviečia ir jos organizacinį-techninį aptarnavimą atlieka Vyriausybės įgaliota institucija. 4. Taryba sprendžia šiuos klausimus: 1) teikia išvadas ir pasiūlymus Vyriausybės įgaliotai institucijai šio straipsnio 1 dalyje numatytais klausimais; 2) tarpininkauja derybose tarp kolektyvinio administravimo asociacijų ir kūrinių ar gretutinių teisių objektų naudotojų dėl autorinių licencinių sutarčių sudarymo, autorinio atlyginimo ir jo mokėjimo tvarkos; 3) kolektyvinio administravimo asociacijų, taip pat kūrinių ar gretutinių teisių objektų naudotojų prašymu nagrinėja ginčus, iškilusius dėl kūrinių ar gretutinių teisių objektų panaudojimo, taip pat dėl autorių teisių ir gretutinių teisių pažeidimo. 5. Tarybos nariai gali būti skiriami ekspertais civilinėse, baudžiamosiose ar administracinėse bylose dėl autorių teisių ir gretutinių teisių pažeidimo; už atliktą darbą jiems  atlyginama įstatymų nustatyta tvarka. 6. Tarybos sprendimai, priimti dėl ginčų, iškilusių naudojant kūrinius ar gretutinių teisių objektus, neatima iš šalių teisės įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą. 8 paskaita. Baigiant kalbėti apie kolektyvinį administravimą, būtina paminėti vieną aktą, kuriame nustatyti „Autoriniai atlyginimai už muzikos kūrinių viešą atlikimą“. Šiam aktui pritarė Kultūros ministerijos kolegija. Jis yra paskelbtas leidinyje „Informaciniai pranešimai“ 2000 m. Nr. 19. Jame yra nustatyti tarifai už įėjimą į koncertus, diskotekas, už muziką restoranuose, kavinėse, už muzikinį signalą laukiant pokalbio telefonu, už muziką skrydžio metu, traukiniuose, maldos namuose, degalinėse ir pan.   AUTORIŲ TEISIŲ IR GRETUTINIŲ TEISIŲ GYNIMAS   Įstatymo 64 straipsnis kalba apie autorių teisių ir gretutinių teisių pažeidimą: Autorių teisių ir gretutinių teisių pažeidimu laikomi šie veiksmai: 1) kūrinio ar gretutinių teisių objekto panaudojimas (įskaitant išleidimą, atgaminimą, viešą atlikimą, transliavimą bei retransliavimą ar viešą paskelbimą), importavimas ir platinimas be autoriaus ar gretutinių teisių subjekto licencijos (nesudarius sutarties arba pažeidžiant jos sąlygas); 2) kūrinių ir gretutinių teisių objektų neteisėtų kopijų importavimas, eksportavimas, platinimas, gabenimas ar laikymas komerciniais tikslais; 3) įstatyme ar autorinėse sutartyse nustatyto autorinio atlyginimo nesumokėjimas; 4) bet kokių techninių apsaugos priemonių, kurias autorių teisių ar gretutinių teisių subjektai naudoja šiame įstatyme numatytoms savo teisėms įgyvendinti arba apsaugoti, pašalinimas, taip pat paslaugų tai padaryti siūlymas bei atitinkamų prietaisų, leidžiančių pašalinti tokias technines apsaugos priemones, gaminimas, importavimas, gabenimas, laikymas, turint tikslą platinti, ir platinimas; 5) informacijos apie autorių teisių ar gretutinių teisių valdymą panaikinimas arba pakeitimas be autorių ar gretutinių teisių subjektų leidimo,taip pat kūrinių, atlikimų įrašų, fonogramų ar jų kopijų platinimas, importavimas, transliavimas, viešas paskelbimas ar padarymas viešai prieinamais be leidimo panaikinus arba pakeitus informaciją apie teisių valdymą; 6) autoriaus ar atlikėjo asmeninių neturtinių teisių pažeidimas; 7) kitų šio įstatymo nuostatų pažeidimas. Kai kūriniai naudojami be autoriaus leidimo, gali būti naudojami visi teisių gynimo būdai. Juos išvardija įstatymo 65 straipsnis: 1. Autorių teisių ir gretutinių teisių subjektai, gindami savo pažeistas teises, turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kuris gali priimti sprendimą dėl: 1) teisių pripažinimo; 2) įpareigojimo nutraukti neteisėtus veiksmus; 3) pažeistų asmeninių neturtinių teisių atkūrimo (įpareigojimo padaryti atitinkamus ištaisymus, apie pažeidimą paskelbti spaudoje ar kitokiu būdu); 4) neišmokėto autorinio atlyginimo išieškojimo; 5) nuostolių ar žalos (materialinės ir (ar) moralinės) atlyginimo, įskaitant negautas pajamas ir kitas turėtas išlaidas; 6) kompensacijos išmokėjimo; 7) neteisėtų kūrinių, kompiuterių programų, audiovizualinių kūrinių (filmų) įrašų ir fonogramų kopijų bei jų gamybos priemonių ar įrangos, taip pat kitų šiame įstatyme numatytų teisių pažeidimui panaudotų priemonių ir įrangos konfiskavimo ar sunaikinimo; 8) įstatymų nustatytų kitų priemonių pažeistoms teisėms ginti. 2. Apygardų teismai, kaip pirmosios instancijos teismai, nagrinėja civilines bylas dėl autorių teisių ir gretutinių teisių gynimo. Kalbant apie žalos atlyginimą, pažymėtina, kad žala gali būti: 1) turtinė ir 2) neturtinė (moralinė). Moralinės žalos atlyginimas nustatytas įstatymo 68 straipsnyje. 1. Asmuo, pažeidęs autoriaus ar atlikėjo asmenines neturtines teises, numatytas šio įstatymo 14 ir 43 straipsniuose, tai yra nors vieną iš autoriaus ar nors vieną iš atlikėjo asmeninių neturtinių teisių, privalo atlyginti moralinę žalą, kurios dydį, išreikštą pinigais, nustato teismas. 2. Moralinės žalos atlyginimo dydis kiekvienu atveju neturi būti mažesnis negu 5 000 litų ir ne didesnis negu 25 000 litų. Teismas, nustatydamas moralinės žalos, išreikštos pinigais, dydį, atsižvelgia į: a) žalą padariusio asmens kaltę, b) jo turtinę padėtį, c) moralinės žalos pasekmes d) bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Aukščiau nurodyta suma gali būti išieškota tais atvejais, kai: (1) Pažeidžiama autorystės teisė (pvz., nenurodomas kūrinio ar kūrinio dalies autorius ir užrašoma sava pavardė). Pažymėtina, kad autorinė teisė nesaugo duomenų, citatų, taip pat įstatymo normų. Yra tam tikri reikalavimai, kad kūrinys teisiškai būtų plagiatas. Siužeto autorinė teisė nesaugo. Paprastai reikia imti vieną ir kitą kūrinį bei lyginti, kiek yra sakinių, pastraipų, kurios yra identiškos. Šiuo metu ypač paplitęs muzikos plagiatas, muzikos „citavimas“ yra plagiatas; (2) Autoriaus teisės į vardą pažeidimas. Tokiu atveju pažeidžiama teisė į vardą. (3) Išdarkomas kūrinys. Šiuo atveju reikia skirti parodiją ir išdarkymą. Kai yra parodija, tai turi būti savarankiškas tekstas; nors ir parašytas ta pačia maniera, jis turi būti originalus. Naujasis CK, reglamentuodamas asmeninių neturtinių teisių gynimą, nenustato minimalios ir maksimalios sumos. Todėl kai kurie asmenys mano, kad ir įstatyme tų ribų neturi būti nustatyta. CK apie autorines teises iš vis nekalba. Ten, kur CK kalba apie asmeninės neturtinės žalos atlyginimo dydį, pasakyta, kad jo dydį nustato teismas. V.Mikelėnas mano, kad pagal šią normą įstatymai negali nurodyti detalaus to atlyginimo dydžio, kadangi nėra pasakyta „jei įstatymai nenustato kitaip“. Tuo tarpu A.Vileita mano, kad aukščiau nurodyta CK norma nėra imperatyvi, todėl įstatymas gali atlyginimo dydį detalizuoti. Autoriniai teisiniai ir gretutiniai teisiniai santykiai – tai civiliniai teisiniai santykiai, tačiau tai nėra CK reglamentavimo objektas. Todėl atskiras įstatymas gali šiuos santykius detalizuoti, tuo labiau, kad yra labai daug ir kitų įstatymų, detalizuojančių ir papildančių CK. Minimali ir maksimali sumos reikalingos tam, kad teismas nepriteistų pernelyg mažai arba pernelyg daug. Jei tų dydžių nebūtų nustatytų, tuomet kiltų klausimas, ar iš vis verta kreiptis į teismą, arba pradėtų veikti turtingų žmonių interesai bei politiniai interesai. Turtinės žalos atlyginimas. Turtinę žalą sudaro tai, ką autorius būtų gavęs, jei nebūtų pažeistos jo teisės. Susiduriama su įrodinėjimo problema. Autorinis atlyginimas nustatomas šalių susitarimu. Tarybiniais laikais buvo aišku, kadangi atlyginimo dydžiai buvo nustatyti, tai pažeidus autoriaus teises, tie dydžiai ir buvo išieškomi. Tačiau buvo ir tam tikrų kvailų dalykų, pvz., jei buvo pirmą kartą išleidžiamas neteisėtas kūrinio leidimas, išieškomas visas atlyginimas, jei antrą kartą – pusė atlyginimo ir t.t., atseit nebuvo įdėta papildomo darbo. Šiuo atveju turi būti mokama tiek, kiek reikalauja autorius. Pats principas yra tas, kad autorinis atlyginimas nustatomas šalių susitarimu, o pažeidimo atveju šalių susitarimo nėra, tad kyla klausimas, kaip išieškoti. Įstatymo 67 straipsnis kalba apie nuostolių ir materialinės žalos atlyginimą: 1. Nuostolių ir materialinės žalos atlyginimo tvarką reglamentuoja Civilinis kodeksas ir šio įstatymo normos. 2. Nustatydamas nuostolių dydį, teismas atsižvelgia į: a) pažeidimo esmę, b) padarytos žalos dydį, c) autoriaus teisių ar gretutinių teisių subjekto negautas pajamas d) ir kitas turėtas išlaidas. Neteisėti kūrinių ir gretutinių teisių objektų egzemplioriai gali būti perduoti atitinkamai autorių teisių arba gretutinių teisių subjektams šių prašymu. 67 straipsnio 3 d. kalba apie kompensaciją: 3. Vietoj nuostolių atlyginimo autoriaus teisių ar gretutinių teisių subjektas gali reikalauti kompensacijos, kurios dydis apskaičiuojamas nuo atitinkamo kūrinio ar gretutinių teisių objekto teisėto pardavimo kainos, didinant ją iki 200 procentų, o esant pažeidėjo tyčiai- iki 300 procentų. Tačiau pažymėtina, kad kompensacija tai yra vienas iš žalos atlyginimo būdų (Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad kompensacija nėra žalos atlyginimas – tai neteisinga nuomonė). Kompensacija skaičiuojama nuo atitinkamo kūrinio ar gretutinių teisių objekto egzempliorių teisėto pardavimo kainos, didinant ją, priklausomai nuo pažeidėjo kaltės, du ar tris kartus. Pagal naujojo įstatymo projektą, jei yra tyčia, kompensacija didinama 2 (200 proc.) kartus. Tuo atveju, jei kūriniai nesaugomi, skaičiuojama pagal analogiškus kūrinius ir jų kainą. Tuo atveju, jei tai poezija, skaičiuojama pagal eilutes. Neatsargumas yra preziumuojamas, o tyčia turi būti įrodyta ieškovo. Gali būti nedidelis neatsargumas, kada kaltės nėra. Mizaras mano, kad galima preziumuoti ir tyčią. Kaltė yra preziumuojama. Kaltės nebuvimą privalo įrodyti atsakovas. Jei kaltės nėra, atsakomybės taip pat nėra. Buvo dvi bylos: 1) Fotografas sudarė rašytinę sutartį su žurnalo leidėju. Fotografas davė nuotrauką, kuri buvo išspausdinta žurnale ir jis buvo nurodytas kaip tos nuotraukos autorius. Tuomet kitas fotografas pareiškė ieškinį teisme ir nurodė, kai ta nuotrauka yra jo ir jis yra jos autorius. Reikalavo priteisti 10 000 Lt moralinės žalos. Tas fotografas, kuris buvo sudaręs sutartį, nurodė, kad nuotrauka iš tiesų yra ne jo. Šiuo atveju, leidėjas negalėjo žinoti, kieno ta nuotrauka yra. Esminis įrodymas – negatyvai. 2) Kita byla – Jasaitis ir Zolotorienė. Jasaitis leido poezijos rinkinius. Į jį kreipėsi nusižudžiusios dukters motina, kuri rado eilėraštį ir manydama, kad tai jos dukters kūryba, paprašė tą eilėraštį išleisti. Jasaitis poezijos rinkinyje įdėjo tą eilėraštį ir kaip autorių nurodė tą mirusią merginą. Zolotorienė vėliau pareiškė, kad tai yra jos eilės. To nežinojo nei Jasaitis, nei leidėjas. Užsienio šalių teismų praktikoje paplitusi nuomonė, kad leidėjas turi žinoti knygas, eilėraščius ir pan. Kaltė yra preziumuojama. Kolektyvinio administravimo asociacijų ieškiniai dėl jų atstovaujamų autorių teisių ar gretutinių teisių subjektų interesų (66 straipsnis): 1. Kolektyvinio administravimo asociacijos dėl jų atstovaujamų autorių teisių ar gretutinių teisių subjektų interesų be atskiro jų įgaliojimo turi teisę išieškoti autorinį atlyginimą iš kūrinių ar gretutinių teisių objektų naudotojų, kurie be kolektyvinio administravimo asociacijų licencijos naudoja kūrinius ar gretutinių teisių objektus. 2. Teismas, nustatęs, kad kūriniai ar gretutinių teisių objektai buvo panaudoti be kolektyvinio administravimo asociacijos licencijos, išieško iš naudotojo kolektyvinio administravimo organizacijai 5 kartus didesnį autorinį atlyginimą, negu priklausytų mokėti pagal suteiktą licenciją panaudoti kūrinį ar gretutinių teisių objektą. 3. Iš asmenų, kurie per vienerius metus nuo autorinio atlyginimo išieškojimo, atlikto šio straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, pakartotinai pažeidžia šio įstatymo nustatytą kūrinių ir gretutinių teisių objektų panaudojimo tvarką, išieškomas 10 kartų didesnis autorinis atlyginimas, negu priklausytų mokėti už suteiktas teises pagal licenciją panaudoti kūrinį ar gretutinių teisių objektą. 4. Išieškotas autorinio atlyginimo sumas kolektyvinio administravimo asociacija jos įstatų ir autorinio atlyginimo taisyklių nustatyta tvarka paskirsto ir išmoka autoriams ar gretutinių teisių subjektams. 5. Teismas, nagrinėdamas civilines bylas pagal autorių ar gretutinių teisių subjektų, kurių teisėms neatstovauja kolektyvinio administravimo asociacijos, ieškinius, vadovaujasi šio straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatomis. Pažymėtina, kad LATGA tokių ieškinių nėra pareiškusi. Šio straipsnio 2 ir 3 dalių formuluotę sukūrė pats A.Vileita, kartu jis teigia, kad ji nėra aiški ir tiksli, kadangi iškilo nemažai problemų. Čia nėra nurodyta, už kokį laikotarpį yra išieškomas 5 ar 10 kartų didesnis atlyginimas. Juk gali pasakyti, kad neteisėtai kūrinį naudojo tik 1 dieną ir pan. Tokiu atveju turi būti laikoma, kad kūrinys neteisėtai buvo naudojamas 1 mėnesį.   Laikino pobūdžio priemonės yra nurodytos 69 įstatymo straipsnyje: 1. Neatidėliotinais atvejais, esant pakankamai duomenų apie autoriaus teisių ar gretutinių teisių pažeidimą, teismas, gavęs autoriaus teisių ar gretutinių teisių subjekto ieškininį pareiškimą, gali taikyti laikino pobūdžio priemones, būtinas teismo galutiniam sprendimui įvykdyti: 1) įpareigoti asmenis nutraukti neteisėtą kūrinių ar gretutinių teisių objektų panaudojimą; 2) uždrausti išleisti į apyvartą neteisėtas kūrinių kopijas ar audiovizualinių įrašų (filmų) bei fonogramų kopijas; 3) areštuoti neteisėtas kūrinių, audiovizualinių įrašų ar fonogramų kopijas, technines priemones ir įrangą, naudojamą jų atgaminimui, bei atitinkamus dokumentus; 4) taikyti kitas panašias priemones. 2. Kai autoriaus teisių ar gretutinių teisių subjektui gali būti padaryta esminė nepataisoma žala ar sunaikinti įrodymai, teismas arba teisėjas savo nuožiūra gali taikyti šio straipsnio 1 dalyje numatytas laikino pobūdžio priemones nepranešęs kitai šaliai ir jos neišklausęs. Teismai paprastai kūrinių neareštuoja. Kalbant apie konfiskavimą (kuomet prekės neteisėtai importuotos), neaišku, ką daryti su konfiskuotais kūriniais. Jei daiktas konfiskuotas, jis turi būti sunaikintas, jo realizuoti negalima. Šiuo atveju, jei autorius sutinka, neteisėti kūriniai gali būti perduoti jam, o jei nesutinka – konfiskuojami. Taigi visos neteisėtai išleistos knygos, kompaktinės plokštelės, diskai turi būti sunaikinti, nes valstybė jų naudoti negali, ji negali būti pažeidėja. Kalbant apie įstatymo 65 straipsnio 7 punktą, t.y. vieną iš teisių gynimo būdų - neteisėtų kūrinių, kompiuterių programų, audiovizualinių kūrinių (filmų) įrašų ir fonogramų kopijų bei jų gamybos priemonių ar įrangos, taip pat kitų šiame įstatyme numatytų teisių pažeidimui panaudotų priemonių ir įrangos konfiskavimą ar sunaikinimą, pažymėtina, kad ta įranga ir priemonės (kompiuteris) gali būti konfiskuotos ir sunaikintos tik tada, jei jos išimtinai ir pagrindinai buvo naudojamos neteisėtai. Jei tik buvo neteisėta programa, ją konfiskuoti galima, o kompiuterio – negalima. Tačiau jei ir pats kompiuteris buvo naudojamas neteisėtam verslui – jį privaloma konfiskuoti. Berno konvencija taip pat numato konfiskavimą. Kalbant apie licencijos atėmimą, ji gali būti atimta tik teismo sprendimu. Muitinės priemonių taikymas nustatytas 71 straipsnyje: Neteisėtoms kūrinių, kompiuterių programų, audiovizualinių kūrinių (filmų) įrašų ir fonogramų kopijoms, įvežamoms į Lietuvos Respubliką, gali būti taikomos Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytos muitinės priemonės. Yra specialus įstatymas. Jei asmuo sužino, kad Lietuvos Respublikos sieną kerta piratinės prekės, jis gali kreiptis į muitinę, kad ji tas prekes sulaikytų. Muitinė jas gali sulaikyti 15 (penkiolikai) dienų. Tuomet teismas sprendžia, ar tas prekes areštuoti.   Įstatymo 70 straipsnyje nurodyta, kad administracinę ir baudžiamąją atsakomybę, taikomą asmenims už šio įstatymo pažeidimus, nustato Administracinių teisės pažeidimų kodeksas ir Baudžiamasis kodeksas.   PROCESINIAI KLAUSIMAI Naujasis CPK įsigalios nuo 2003-01-01. Kalbant apie teismingumą, pagal galiojančio CPK 136 straipsnio 1 dalies 2 punktą, apygardos teismai, kaip pirmosios instancijos teismai, nagrinėja bylas, kylančias iš intelektinės nuosavybės santykių. Tokiu atveju, jei ginčas kyla dėl žalos atlyginimo, kai žala padaryta neteisėtai panaudojant kūrinius ir pan., jį turi nagrinėti apygardos teismas. Todėl nėra teisingas apygardos teismų argumentas, kad „čia yra piniginis reikalavimas, todėl byla turi keliauti į apylinkės teismą“. Tačiau mūsų teisėjai dažnai nesuvokia, kas yra intelektinė nuosavybė. Intelektinės nuosavybės teisiniuose santykiuose yra: 1) asmeniniai neturtiniai santykiai 2) ir turtiniai santykiai. Todėl ir vienu ir kitu atveju tokias bylas turi spręsti apygardos teismas. Kalbant apie žyminį mokestį, pagal galiojančio CPK 104 straipsnio 2 dalies 10 punktą, dėl reikalavimų, kylančių iš autorinės teisės žyminis mokestis yra 100 Lt. Tačiau ir čia teismai klysta.Vienoje byloje teismas (trijų teisėjų kolegija, pirmininkaujant Jokūbauskui), nustatė, kad žyminis mokestis turi būti 5 proc. nuo ieškinio sumos, kadangi tai yra piniginis reikalavimas, taip pat buvo pasitelkta ir Vokietijos teismų praktika. Tai absurdas. Mūsų teismai taiko savo šalies įstatymus, kuriuose autoriams yra nustatyta ši lengvata (100 Lt visais atvejais). Naujojo CPK 27 straipsnio 1 punktas nurodo, kad apygardos teismas, kaip pirmosios instancijos teismas, nagrinėja bylas, kurių ieškinio suma yra didesnė nei 100 000 Lt, o 2 punktas nurodo, kad apygardos teismas, kaip pirmosios instancijos teismas nagrinėja bylas dėl autorių neturtinių teisių. A.Vileita sako, kad tai absurdas. Kaip galima tuos santykius išskirti, ką daryti, jei pažeistos ir turtinės, ir neturtinės autorių teisės? Juk šis santykis yra vieningas. O ką daryti tokiu atveju, jei pažeistos neturtinės teisės ir reikalaujama atlyginti žalą. Gaunasi, kad byla teisminga ir apylinkės, ir apygardos teismams. Naujojo CPK 27 straipsnio 9 punkte pasakyta, kad kitas civilines bylas kaip pirmosios instancijos teismas nagrinėja apygardos teismas. Galbūt čia galima įjungti ir bylas dėl autorių teisių pažeidimo. Galiojančiame Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatyme įrašyta, kad bylas dėl autorių teisių ir gretutinių teisių gynimo nagrinėja apygardos teismai kaip pirmosios instancijos teismai. Naujajame CPK yra supaprastinto, dokumentinio proceso institutas. Todėl Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo projekte yra įrašyta, kad tam tikros bylos bus nagrinėjamos nauja CPK nustatyta dokumentinio proceso tvarka. Pažymėtina, kad naujajame CPK autoriams žyminio mokesčio lengvatos nėra. Kyla klausimas, kodėl ta lengvata buvo nustatyta. Kalbant apie rimtą literatūrą, kuri turi šviečiamąją vertę, pasakytina, kad padėtis dėl jos yra tokia pati, kuri buvo ir spaudos draudimo laikais. Dabar leidėjai imasi leisti tik tuos kūrinius, kurie yra paklausūs. Todėl Kultūros ministerija nustatė 100 Lt žyminį mokestį byloms dėl autorinių teisių. 9 ir 10 paskaitos. 2002 10 11 d. Kolektyviniu administravimu autoriai yra patenkinti, o neteisėti naudotojai – ne. Jie norėtų, kad užsienio autorių kūrinius būtų galima naudoti laisvai. O taip Lietuvoje buvo 1991 03 11 – 1994 12 14 laikotarpiu. Atkūrus Nepriklausomybę, t.y. 1991 03 11 d., buvo padarytas pareiškimas – “Visos TSRS sudarytos tarptautinės sutartys Lietuvos atžvilgiu negalioja”. Tuomet iki 1994 12 14. d. Lietuvos Respublikoje užsienio autorių kūriniai nebuvo saugomi, nes tarptautinės sutartys negaliojo, o įstatymas (tuometinio CK 519 str. ? ) numatė, kad autorių teises saugo tarptautinės sutartys. Taigi, kadangi tarptautinių sutarčių LR nebuvo pasirašiusi, todėl nebuvo ir apsaugos. Be užsienio autorių leidimų/sutarčių buvo leidžiami jų kūriniai, o toks naudojimas iki 1994 12 14 buvo teisėtas, nepažeidžiant jokių teisių. LR prisijungė prie Berno konvencijos 1994 m., o įsigaliojo LR-oje 1994 12 14 d. Lietuva tapo Literatūros ir meno kūrinių autorių teisių apsaugos sąjungos nare. Dėl Berno konvencijos įsigaliojimo, kam ji taikoma  kai kurios valstybės prisijungė prie Berno konvencijos ne taip jau seniai, pvz. JAV – 1989 m. JAV padarė išlygą, kad Berno konvencija bus taikoma tik tiems kūriniams, kurie pirmą kartą paskelbti visose Sąjungos valstybėse po JAV prisijungimo prie Berno konvencijos. Rusija prisijungė prie Berno konvencijos 1993 m., taip pat numatė išlygą: “Berno konvencijos nuostatos taikomos tik tiems kūriniams, kurie buvo paskelbti po prisijungimo”. Tai reiškia, kad iki prisijungimo paskelbtiems kūriniams apsauga netaikoma. JAV 1998-1999 m. nuo tos išlygos atsisakė. Rusija – neatsisakė. Lietuva tokios išlygos nedarė; vienintelė išlyga – “nepripažįsta Tarptautinio teismo” (t.y. ten ieškiniai dėl autorystės negali būti nagrinėjami). Berno konvencijos 1 str. Šalys, kurioms taikoma ši Konvencija, sudaro Literatūros ir meno kūrinių autorių teisių apsaugos sąjungą. Lietuva prie Berno konvencijos prisijungė LR Vyriausybės nutarimo “Dėl prisijungimo prie Berno konvencijos” pagrindu. Toks prisijungimo raštas 1994 09 14 d. buvo nusiųstas Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos (WIPO) gen. direktoriui. Tuo metu šią organizaciją sudarė 119 valstybių. WIPO gen. direktorius visiems užsienio reikalų ministrams išsiuntinėjo pranešimus, kad Lietuvoje Berno konvencija įsigalios 1994 12 14 d. Lietuvoje iškilo problema: teismuose sakydavo, kad Berno konvencija negalioja, nes turi būti ratifikuota. LR Seimas 1996 05 28 d. priėmė įstatymą dėl Berno konvencijos ratifikavimo. Jame pakartota ta pati išlyga (kaip ir LRV nutarime) 2 straipsnyje. Klausimas: nuo kada galioja Berno konvencija Lietuvoje – nuo prisijungimo ar nuo ratifikavimo? Atsakymas yra 1962 m. Vienos konvencijoje dėl tarptautinių sutarčių – kai valstybė išreiškia savo valią, atitinkamos nuostatos įsigalioja tos valstybės atžvilgiu. Taigi – Lietuvos Respublikai Berno konvencija galioja nuo prisijungimo (1994 12 14 d.) dienos, nes yra 2 prisijungimo būdai (prisijungimo aktu arba ratifikuojant), o LR pateikė prisijungimo dokumentą - LRV nutarimą. 2 str. nustato, kokie kūriniai yra saugomi. 1 d. Sąvoka "literatūros ir meno kūriniai" apima kiekvieną literatūros, mokslo ir meno kūrinį, koks bebūtų jo išraiškos būdas ar forma: knygas, brošiūras ir kitus literatūros kūrinius; paskaitas, kalbas, pamokslus ir kitus tokios rūšies kūrinius; dramos ir dramos-muzikos kūrinius; choreografijos kūrinius ir pantomimas; muzikos kūrinius su tekstu ar be teksto; kinematografijos kūrinius, kuriems prilyginami analogiškais kinematografijai būdais gauti kūriniai; piešimo, tapybos, architektūros, skulptūros, graviravimo ir litografijos kūrinius; fotografijos kūrinius, kuriems prilyginami analogiškais fotografijai būdais gauti kūriniai; taikomosios dailės kūrinius; iliustracijas, žemėlapius, planus, eskizus ir plastikos kūrinius, susijusius su geografija, topografija, architektūra ar mokslu. 2 d. Sąjungos šalių įstatymams suteikiama teisė nurodyti, kad visi kūriniai ar tam tikros apibrėžtos jų kategorijos nesaugomos, jeigu tie kūriniai neturi kokios nors materialios formos. 3 d. Vertimai, adaptacijos, muzikinės aranžuotės ir kiti literatūros ar meno kūrinių perdirbimai saugomi kaip ir originalūs kūriniai nepažeidžiant originalaus kūrinio autorinės teisės. (Reikalinga gauti leidimus, kad daryti perdirbimus.) 4 d. Sąjungos šalių įstatymams suteikiama teisė nustatyti įstatymų, oficialių administracinių bei teismų dokumentų ir tokių dokumentų oficialių vertimų apsaugą. (LT-oje tai yra nustatyta.) 5 d. Literatūros ir meno kūrinių rinkiniai, pavyzdžiui, enciklopedijos ir antologijos, kurie dėl turinio parinkimo ir išdėstymo yra intelektualinės kūrybos rezultatas, saugomi kaip tokie, nepažeidžiant autorinės teisės į kiekvieną kūrinį, sudarantį tokio rinkinio dalį. (LR Autorinių teisių ir gretutinių teisių įstatymas irgi rinkinius saugo. Rinkiniai gali būti sudaryti iš saugomų ir nesaugomų kūrinių. Pvz., saugomų kūrinių rinkinys – folkloras. Pats folkloras (pvz. karo dainų rinkinys) nėra saugomas, tačiau tokiu atveju rinkiniuose saugoma - medžiagos parinkimas ir išdėstymas tam tikra tvarka (klasifikavimas ir pan.). Patys folkloro kūriniai – patarlės, dainos, kt. – nėra saugoma. Tokios knygos atgaminti negalima, bet gali būti panaudotos atskiros dainos kituose rinkiniuose/knygose. Tas pats su norminiais aktais – saugomas pats rinkinys, o ne norminis aktas.) 6 d. Šiame straipsnyje paminėti kūriniai saugomi visose Sąjungos šalyse. Ši apsauga vykdoma autoriaus ir jo teisių perėmėjų naudai. 7 d. Pagal šios Konvencijos 7 straipsnio 4 dalies nuostatas Sąjungos šalių įstatymams suteikiama teisė nustatyti šių šalių įstatymų taikymo taikomosios dailės kūriniams ir pramoniniams pavyzdžiams bei modeliams ribas, taip pat tokių kūrinių, pavyzdžių bei modelių apsaugos sąlygas. Kūriniai, kurie saugomi kilmės šalyje tik kaip pavyzdžiai ir modeliai, kitoje Sąjungos šalyje turi teisę tik į tokią specialią apsaugą, kuri toje šalyje taikoma pavyzdžiams ir modeliams. Tačiau jei toje šalyje netaikoma jokia speciali apsauga, tokie kūriniai saugomi kaip meno kūriniai. (Taikomosios dailės kūriniai gali būti saugomi kaip pramoninis dizainas (anksčiau – pramoniniai pavyzdžiai) arba kaip autorių teisių objektas (autorinis kūrinys). Įtvirtintas principas - taikomosios dailės kūriniai gali būti saugomi tik vienu būdu, t.y. neleidžiama dviguba apsauga!!! ). Tačiau jei toje šalyje netaikoma jokia speciali apsauga, tokie kūriniai saugomi kaip meno kūriniai. Klausimas: kai pasibaigs pramoninio dizaino apsaugos galiojimo terminas (galioja 5 m., o po to dar gali būti pratęsta 4 kartus po 5 m., iš viso maksimaliai – 25 m.), ar galios apsauga pagal autorių teisę (70 m.) ? Atsakymas: jei pasibaigė apsaugos terminas (praėjo 25 m. arba praėjo 5 m. ir nepratęsė), tokiu atveju iš viso apsauga pasibaigia, atgal į autorių teisę negrįžta (!!!), nes kūrinys buvo registruotas kaip pramoninis dizainas, tapo žinomas, prieinamas viešam visuomeniniam naudojimui. 8 d. Šioje Konvencijoje numatoma apsauga netaikoma pranešimams apie dienos naujienas arba įprastinės spaudos informacijos pobūdžio pranešimams apie įvairius įvykius. 2-bis str. Tokią išlygą padarė mūsų įstatymas. 1. Sąjungos šalių įstatymams suteikiama teisė netaikyti visos ar iš dalies 1 straipsnyje nurodytos apsaugos politinėms kalboms ir kalboms, pasakytoms teismo procesų metu. 2. Sąjungos šalių įstatymams taip pat suteikiama teisė nustatyti sąlygas, pagal kurias paskaitos, kalbos ir kiti tokio pobūdžio viešai paskelbti kūriniai gali būti atgaminti spaudoje, transliuoti eteryje, perduoti visuomenei laidais ar viešai paskelbti, kaip numatyta šios Konvencijos 11bis straipsnio 1 dalyje, kai toks panaudojimas pateisinamas informavimo tikslais. 3. Vis dėlto autorius turi išimtinę teisę sudaryti savo kūrinių, paminėtų šio straipsnio ankstesnėse dalyse, rinkinį. 3 str. 1 d. Šioje Konvencijoje numatyta apsauga taikoma: a) tiek paskelbtų, tiek nepaskelbtų kūrinių autoriams, kurie yra vienos iš Sąjungos šalių piliečiai; b) pirmą kartą vienoje iš Sąjungos šalių paskelbtų kūrinių ar kūrinių, tuo pat metu paskelbtų Sąjungos šalyje ir neįeinančioje į Sąjungą šalyje autoriams, kurie nėra vienos iš Sąjungos šalių piliečiai. 2 d. Autoriai, kurie nėra vienos iš Sąjungos šalių piliečiai, bet jų nuolatinė gyvenamoji vieta yra vienoje tų šalių, šioje Konvencijoje prilyginami tos šalies piliečiams. (Taigi - 3 apsaugos kriterijai: 1) pilietybė; 2) pirmasis kūrinio paskelbimas toje šalyje; 3) autoriaus nuolatinė gyvenamoji vieta.) 3 d. Sąvoka “paskelbti kūriniai” reiškia autoriaus sutikimu paskelbtus kūrinius, koks bebūtų egzempliorių gamybos būdas, su sąlyga, kad turimas tų egzempliorių kiekis galėtų patenkinti pagrįstus visuomenės poreikius atsižvelgiant į kūrinio pobūdį. Paskelbimu nelaikomas dramos, dramos-muzikos, kinematografijos ar muzikos kūrinio atlikimas, viešas raiškusis literatūros kūrinio skaitymas, literatūros ar meno kūrinių perdavimas laidais ar transliavimas eteryje, meno kūrinio eksponavimas ir architektūros kūrinio pastatymas. (Jei be autoriaus sutikimo paskelbtas kūrinys – tai nėra paskelbimas, nesukelia tų pasekmių. Taip pat turi būti atitinkamas egzempliorių skaičius (!) ; jei 1 egzempliorius, tai nelaikoma paskelbimu.) 4 d. Kūrinys laikomas tuo pat metu paskelbtu keliose šalyse, jei jis dviejose ar daugiau šalių buvo paskelbtas per trisdešimt dienų nuo jo pirmojo leidimo. 4 str. Šioje Konvencijoje numatyta apsauga taikoma, net jei 3 straipsnyje nurodytos sąlygos nėra įvykdytos: a) kinematografijos kūrinių autoriams, jeigu šių kūrinių gamintojo būstinė ar nuolatinė gyvenamoji vieta yra vienoje iš Sąjungos šalių; b) pastatytų vienoje iš Sąjungos šalių architektūros kūrinių autoriams ar kitų meno kūrinių autoriams, jeigu šie kūriniai sudaro Sąjungos šalyje esančio pastato ar kitokio statinio dalį. 5 str. 1 d. Sąjungos šalyse, išskyrus kūrinio kilmės šalį, šios Konvencijos saugomų kūrinių autoriai naudojasi tomis teisėmis, kurias tų šalių atitinkami įstatymai jų piliečiams suteikia dabar ar suteiks ateityje, taip pat tomis teisėmis, kurias specialiai suteikia ši Konvencija. (Negali būti jokios diskriminacijos. LT-oje užsienio autoriai negali būti skriaudžiami. Apsauga turi būti vykdoma pagal Berno konvenciją.) 2 d. Naudojimuisi šiomis teisėmis ir jų įgyvendinimui negalioja jokie formalumai; toks naudojimasis ir įgyvendinimas egzistuoja nepaisant to, ar kilmės šalyje yra kūrinio apsauga. Dėl to, nepaisant šios Konvencijos nuostatų, apsaugos ir teisinės gynybos būdus, kuriais autoriams leidžiama saugoti savo teises, reguliuoja tik tos šalies, kurioje tokios apsaugos reikalaujama, įstatymai. (Kai kuriose valstybėse nustatyti tam tikri formalumai, pvz:. rinkliavos; kad turi būti išleistas t.t. skaičius egzempliorių; registracija ir kt. Konvencija nustato, kad negalioja jokie formalumai, t.y. kilmės šalyje galioja nac. įstatymai, tačiau užsienio autoriai ten turi tokias pačias teses kaip ir tos šalies piliečiai-autoriai.) 7 str. 1 d. Šioje Konvencijoje nustatytą apsaugos terminą sudaro autoriaus gyvenimo laikas ir penkiasdešimt metų po jo mirties. (Tai minimalus terminas. 70 m. (LR) – universalus ES šalių terminas.) 8 d. (svarbi) Bet kuriuo atveju šiuos terminus reguliuoja įstatymai tos šalies, kurioje reikalaujama apsaugos; tačiau jei šios šalies įstatymai nenumato ko kita, terminas negali būti ilgesnis nei kūrinio kilmės šalyje nustatytasis. (Pvz:. LT-oje 70 m., Rusijoje – 50 m. Kilmės šalis – Rusija. Tokiu atveju (pagal konvenciją) Rusijos autorių kūriniams bus taikomas 50 m. apsaugos terminas.) 10 str. 1 d. Leidžiama cituoti kūrinį, kuris iki šio laiko teisėtai jau tapo prieinamas visuomenei, su sąlyga, kad toks citavimas būtų suderinamas su gerais papročiais ir jo mastas pateisintų tikslą įskaitant ir spaudos apžvalgos forma pateikiamas laikraščių bei žurnalų straipsnių citatas. 10-bis str. 1. Sąjungos šalių įstatymams suteikiama teisė leisti laikraščiuose ar žurnaluose einamaisiais ekonomikos, politikos ir religijos klausimais paskelbtus straipsnius ar tokius pačius eteryje transliuotus kūrinius atgaminti spaudoje, eteryje ar juos viešai paskelbti visuomenei laidais tais atvejais, kai teisė atgaminti, transliuoti eteryje ar paskelbti laidais nebuvo specialiai aptarta. Tačiau šaltinis visada turi būti aiškiai nurodytas; teisines šio įsipareigojimo nesilaikymo pasekmes nustato tos šalies, kurioje reikalaujama apsaugos, įstatymai. 2. Sąjungos šalių įstatymams taip pat suteikiama teisė nustatyti sąlygas, kuriomis literatūros ir meno kūriniai, parodyti ar paskelbti einamųjų įvykių apžvalgose, gali būti informacijos tikslą pateisinančiu mastu atgaminti ar tapti prieinami visuomenei einamųjų įvykių apžvalgose fotografijos ar kinematografijos priemonėmis arba transliavimo eteryje ar paskelbimo visuomenei laidais būdu. 11-bis str. 1 d. Literatūros ir meno kūrinių autoriai turi išimtinę teisę leisti (tik su autoriaus leidimu (!!!), be leidimo negalima naudoti): i) transliuoti savo kūrinius eteryje ar viešai skelbti juos visuomenei bet kokiu kitu belaidžiu ženklų, garsų ar vaizdo siuntimo būdu; ii) viešai skelbti visuomenei eteryje jau transliuotus kūrinius laidais ar belaidžiu būdu, kai tai daro kita nepradinė organizacija; iii) viešai skelbti transliuotą eteryje kūrinį garsiakalbiu ar bet kokiu kitu ženklų, garsų ar vaizdų siuntimo prietaisu. (Pvz:. kavinėse, restoranuose, degalinėse, parkuose, lėktuvuose, autobusuose, kt. Dėl pastarojo punkto pas mus vyksta ginčas, kadangi pas mus leidimo kavinėje ir kitur įrengti garsiakalbį ir kt. nereikia. Vieni teigia – reikėtų, kiti – ne. Jeigu radijas ar televizorius stovi kabinete, - leidimo nereikia, nes tai nėra vieša, naudojama praktiškai asmeniniams poreikiams. Kada laikoma “viešai”? Pvz:. pardavėja turi mažą radijo imtuvėlį ir klausosi muzikos – neviešai; jei kolonėlės yra pastatytos ir muzika groja – viešai. Kitas pvz:. studentas, važiuodamas troleibusu klausosi muzikos su ausinėmis arba netgi be ausinių (kai girdi aplinkiniai) – tai nėra viešas kūrinio panaudojimas.) LR Konstitucijos 23 str. dėl konfiskavimo. NCK konfiskacijos nenumato. Autorinių teisių ir gretutinių teisių įstatyme tai yra numatyta. Berno konvencijos 13 str. 3 d. numato konfiskaciją kaip vieną iš priemonių. 1 d. Kiekviena Sąjungos šalis gali nusistatyti išlygas ir sąlygas dėl išimtinės teisės, kuri suteikiama muzikos kūrinio autoriui ir bet kokio teksto autoriui, kuris jau davė leidimą įrašyti jį kartu su muzikos kūriniu, leisti muzikos kūrinio kartu su tekstu, jeigu šis yra, įrašą; tačiau visos išlygos ir sąlygos taikomos tik tose šalyse, kurios jas nustatė, ir jokiu būdu negali pažeisti šių autorių teisės gauti teisingą honorarą, kurį, nesant susitarimo, nustato kompetentinga institucija. 2 d. Vadovaujantis 1928 m. birželio 2 d. Romoje ir 1948 m. birželio 26 d. Briuselyje pasirašytų Konvencijų 13 straipsnio 3 dalimi, bet kurioje Sąjungos šalyje padaryti muzikos kūrinių įrašai gali būti atgaminti šioje šalyje be muzikos kūrinio autoriaus leidimo, kol baigsis dvejų metų terminas, kuris skaičiuojamas nuo šio akto įsigaliojimo toje šalyje dienos. 3 d. Įrašai, padaryti vadovaujantis šio straipsnio 1 ir 2 dalimis ir be suinteresuotų šalių leidimo įvežti į šalį, kurioje jie laikomi neteisėtais, turi būti konfiskuojami. 15 str. – autorystės prezumpcija. 3 d. Anonimiškai ir pseudonimu paskelbtų kūrinių, išskyrus nurodytus šio straipsnio 1 dalyje, leidėjas, kurio vardas nurodomas kūrinyje, laikomas, jei neįrodyta priešingai, autoriaus atstovu ir turėdamas šį statusą turi teisę ginti autoriaus teises ir garantuoti jų įgyvendinimą. Šios dalies nuostatos nustoja galioti, kai autorius atskleidžia savo tikrąjį vardą ir pareiškia apie savo kūrinio autorystę. (Leidėjas neturi pateikti jokių sutarčių su autoriumi ir laikomas jo atstovu, kol to nėra paneigta. Kodėl? Nes jis turi išsaugoti paslaptį, kas yra autorius (koks yra tikrasis autoriaus vardas, kai yra nurodytas pseudonimas). Autoriaus tikrojo vardo atskleidimas yra autoriaus teisė.) 16 str. 1. Neteisėti kūrinio egzemplioriai turi būti konfiskuojami bet kurioje Sąjungos šalyje, kurioje tokiam kūriniui taikoma teisinė apsauga. 2. Šio straipsnio 1 dalies nuostatos taip pat taikomos kūrinio egzemplioriams, gaunamiems iš šalies, kurioje kūrinys nėra saugomas ar nustojo būti saugomas. 3. Konfiskuojama vadovaujantis kiekvienos atskiros šalies įstatymais. 18 str. 1 d. Ši Konvencija taikoma visiems kūriniams, kurių apsaugos terminas jos įsigaliojimo metu dar nėra pasibaigęs ir dėl to jie dar nėra tapę visuomenės nuosavybe kilmės šalyje. Toliau Konvencijos straipsniuose eina administraciniai dalykai – Berno konvencijos valdymas, biudžeto sudarymas, kt. Konvencijoje yra Priedas “Specialiosios nuostatos besivystančioms šalims”. Lietuva laikoma išsivysčiusia šalimi, todėl priedo nuostatos jai netaikomos. Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos (WIPO) autorių teisių sutartis Anksčiau WIPO sudarė 147, o dabar 160 valstybių. Šią sutartį pasirašė 51 valstybė. Sutartis įsigaliojo 2001 m. Sutarties nuostatos neprieštarauja Berno konvencijai. 2 str. Autorių teisių apsaugos taikymo sritis. Autorių teisių apsauga taikoma išraiškai, o ne idėjoms, procedūroms, veiklos metodams ar matematinėms koncepcijoms. 3 str. Berno konvencijos 2-6 straipsnių taikymas Šioje Sutartyje numatytai apsaugai Susitariančiosios Šalys mutatis mutandis taiko Berno konvencijos 2-6 straipsnių nuostatas. 5 str. Duomenų rinkiniai (duomenų bazės) Bet kokia forma išreikšti duomenų ar kitokios medžiagos rinkiniai, kurie dėl turinio parinkimo ar išdėstymo laikomi intelektinės kūrybos rezultatu, yra saugomi. Tokia apsauga netaikoma patiems duomenims ar medžiagai ir nepažeidžia jokių autorių teisių į duomenis ar medžiagą, iš kurių sudarytas rinkinys. 6 str. Platinimo teisė 1. Literatūros ir meno kūrinių autoriai turi išimtinę teisę suteikti leidimą padaryti jų kūrinių originalus ar jų kopijas viešai prieinamus, juos parduodant ar kitaip perduodant nuosavybėn. (Tai vadinama teisių išsiėmimu – galima perparduoti ir pan., išskyrus nuomą.) Pvz:. Grūto parke imamas mokestis už įėjimą; kūrinių autoriai reikalauja autorinio atlyginimo. 7 str. Nuomos teisė 1. i) kompiuterio programų autoriai; ii) kinematografijos kūrinių autoriai; ir iii) į fonogramas įrašytų kūrinių autoriai, kaip numatyta Susitariančiųjų Šalių nacionaliniuose įstatymuose, turi išimtinę teisę leisti komerciniais pagrindais viešai nuomoti kūrinių originalus ar jų kopijas. 2. Šio straipsnio 1 dalis netaikoma i) kompiuterio programoms, kai pati programa nėra pagrindinis nuomos objektas; ir ii) kinematografijos kūriniams, nebent dėl tokios nuomos komerciniais pagrindais imta masiškai kopijuoti tokius kūrinius, padarant materialinės žalos išimtinei teisei į atgaminimą. 9 str. Fotografijos kūriniams Susitariančiosios Šalys netaiko Berno konvencijos 7 straipsnio 4 dalies nuostatų. 11 str. Įsipareigojimai, susiję su techninėmis apsaugos priemonėmis Susitariančiosios Šalys numato tinkamą teisinę apsaugą ir veiksmingas teisines priemones, neleidžiančias pašalinti ar išvengti techninių apsaugos priemonių, kurias pagal šią Sutartį ar Berno konvenciją autoriai naudoja savo teisėms įgyvendinti ir kurios apriboja neteisėtus veiksmus, t.y. kūrinių naudojimą be autorių leidimo arba pažeidžiant įstatymą. (Tokios apsaugos priemonės taikomos kompiuterių programoms: tikslu neleisti neteisėtai atgaminti programą. Taip pat TV laidoms – koduojama, dekoderių neteisėta gamyba, platinimas turi būti draudžiamas.) 12 str. Įsipareigojimai, susiję su informacija apie teisių valdymą 1. Susitariančiosios Šalys numato tinkamas ir veiksmingas teisines priemones prieš kiekvieną asmenį, kuris sąmoningai atliko kurį nors iš toliau nurodytų veiksmų žinodamas arba, kalbant apie civilines priemones, turėdamas pagrindo žinoti, kad jo veiksmai sukels, leis padaryti, palengvins ar nuslėps kokios nors šioje Sutartyje ar Berno konvencijoje numatytos teisės pažeidimą: i) neturėdamas tam leidimo panaikina ar pakeičia kokią nors elektroninę informaciją apie teisių valdymą; ii) be leidimo platina, platinimo tikslais importuoja, transliuoja ar viešai skelbia kūrinius ar jų kopijas žinodamas, kad elektroninė informacija apie teisių valdymą be leidimo buvo panaikinta ar pakeista. LR šią sutartį ratifikavo 2001 03 13 d. įstatymu. Tarptautinė Romos konvencija dėl atlikėjų, fonogramų gamintojų ir transliuojančiųjų organizacijų apsaugos Priimta Romoje 1961 10 26 d., įsigaliojo 1964 m. Lietuva ratifikavo 1998 12 22 d., įsigaliojo 1999 07 22 d. Ši Konvencija reglamentuoja gretutinių teisių apsaugą. Berno konvencijos nuostatos yra tiesioginio taikymo, privalomos Sąjungos šalims, jų teismams, išskyrus kur pati Konvencija numato, kad valstybės gali numatyti kitaip. LR Seimo deputatas V.Uspaskich pateikė projektą nutraukti kompiuterių programų apsaugą. Tai yra negalima, nes šią apsaugą numato Berno konvencija. Tik iš jos išstojus galima būtų priimti tokį įstatymą. Tačiau išstojus iš Berno konvencijos Lietuva negalėtų tapti ES nare, nes neužtikrintų intelektinės nuosavybės apsaugos. Tik nuo 1991 09 06 d. Lietuva tapo valstybe, tarptautinės teisės subjektu, nes tik 1991 09 06 d. Lietuvos Nepriklausomybę pripažino Rusija ir kitos buvusios TSRS šalys. Hamburgo Aukščiausiasis Teismas pabrėžė, kad kovo 11 d. Aktas yra tik Lietuvos išėjimo iš TSRS pradžia ir dar nereiškė Lietuvos pripažinimo tarptautinės teisės subjektu (Vileita palaiko šį požiūrį  ). Romos konvencijos nuostatos didžiąja dalimi įpareigoja valstybes savo įstatymais nustatyti t.t. nuostatas. 1 str. Šios Konvencijos numatyta apsauga neprieštarauja literatūros ir meno kūrinių autorių teisių apsaugai. Todėl nė viena šios Konvencijos nuostata negali būti aiškinama kaip pažeidžianti tokią apsaugą. 27 str. – Romos konvencijos narėmis gali būti tik Berno konvencijos narės arba Pasaulinės autorių teisių konvencijos narės arba šių abiejų konvencijų narės. Kodėl? Kad nesusidarytų situacija, kai atlikėjų, fonogramų gamintojų ir transliuojančiųjų organizacijų teisės saugomos, o autorių – ne. 28 str. 4 d. Sutarties šalis nustoja būti šios Konvencijos dalyve nuo tada, kai ji nebėra nei Pasaulinės autorių teisių konvencijos dalyvė, nei Literatūros ir meno kūrinių apsaugos tarptautinės sąjungos narė. 2 str. 1. Šioje Konvencijoje nacionalinis apsaugos režimas reiškia Sutarties šalies įstatymų įtvirtintą apsaugos režimą, ginantį: a) atlikėjus, kurie yra tos šalies piliečiai, saugant tiesioginį atlikimą, transliuojamą atlikimą ar pirmą kartą jos teritorijoje fiksuotą atlikimą; b) fonogramų gamintojus, kurie yra tos šalies piliečiai, saugant fonogramas, kurios pirmą kartą fiksuotos ar pirmą kartą išleistos jos teritorijoje; c) transliuojančiąsias organizacijas, kurių buveinės yra tos šalies teritorijoje, saugant laidų perdavimą siųstuvais, esančiais jos teritorijoje. 2. Nacionalinis apsaugos režimas taikomas laikantis šioje Konvencijoje specialiai numatytos apsaugos ir specialiai aptartų apribojimų. 3 str. Sąvokos (žr.) Konvencinis minimumas – 7 str. – taikoma atlikėjams. Autorinio atlyginimo paskirstymas – bet kokiu atveju Konvencija numato 50% : 50%. Transliuotojai gali uždrausti retransliuoti tose vietose, kur tai yra daroma viešai ir kur yra mokamas įėjimas. Bet tai netaikoma kūriniams. (12-13 str.) Konvencija dėl fonogramų gamintojų apsaugos nuo neteisėto jų fonogramų kopijavimo Priimta 1971 m. spalio 29 d. Ženevoje. Lietuva ratifikavo 1999 04 13 d., įsigaliojo 2000 01 27 d. 1 str. Šioje Konvencijoje: (a) “fonograma” yra bet koks išimtinai garsinis atlikimo ar kitų garsų įrašas; (b) “fonogramos gamintojas” - fizinis ar juridinis asmuo, pirmasis įrašęs atlikimo ar kitus garsus; (c) “kopija” - produktas, gautas tiesiogiai ar netiesiogiai perrašius fonogramos garsus ir apimantis visus toje fonogramoje įrašytus garsus ar esminę jų dalį; (d) “viešas platinimas” - bet koks veiksmas, kuriuo fonogramos kopijos yra tiesiogiai ar netiesiogiai pateikiamos visuomenei ar kokiai nors jos daliai. 2 str. Kiekviena Sutarties šalis turi apsaugoti fonogramų gamintojus, kurie yra kitų Sutarties šalių piliečiai, kad be gamintojo leidimo nebūtų daromos fonogramos kopijos, kad tokios kopijos nebūtų importuojamos (kai toks kopijavimas ir importavimas vykdomas viešo platinimo tikslu) ir viešai platinimos. 3 str. Kiekviena Sutarties šalis savo vidaus įstatymais nustato šios Konvencijos įgyvendinimo priemones, kurios turėtų apimti vieną ar daugiau tokių apsaugos užtikrinimo priemonių kaip: autoriaus teisių ar kitų specifinių teisių suteikimas; įstatymas dėl nesąžiningos konkurencijos; baudžiamosios sankcijos. 4 str. Suteikiamos apsaugos terminus nustato kiekvienos Sutarties šalies vidaus įstatymai. Tačiau jeigu vidaus įstatyme numatytas specifinis apsaugos terminas, jis negali būti mažesnis negu dvidešimt metų, skaičiuojamų nuo tų metų, kuriais padarytas pirmasis įrašas arba pirmą kartą išleista fonograma, pabaigos. (Lietuvoje – 50 m.) Nė viena Sutarties šalis neprivalo taikyti šios Konvencijos nuostatų fonogramoms, įrašytoms iki šios Konvencijos įsigaliojimo toje šalyje. TRIPS SUTARTIS 1C priedas SUTARTIS DĖL INTELEKTINĖS NUOSAVYBĖS TEISIŲ aspektų, susijusių su prekyba Tai laisvosios prekybos sutartis (Pasaulio prekybos organizacijos steigimo sutartis), kurią LR ratifikavo. Yra priedas - sudėtinė sutarties dalis. VŽ – 2001 – Nr.46; Akto Nr.1620. Reikalavimai: šalys, kurios pasirašo tą sutartį, turi užtikrinti intelektualinės nuosavybės teisių apsaugą būtent prekyboje. I dalis Bendrosios nuostatos ir pagrindiniai principai II dalis Intelektinės nuosavybės teisių, jų apimties ir naudojimo standartai 1 skyrius Autorių teisės ir gretutinės teisės 2 skyrius Prekių ženklai 3 skyrius Geografinės nuorodos 4 skyrius Pramoninis dizainas 5 skyrius Patentai 6 skyrius Integralinės mikroschemos (puslaidininkinių gaminių topografijos) 7 skyrius Komercinių paslapčių apsauga 8 skyrius Antikonkurencinės praktikos kontrolė licencinėse sutartyse III dalis Intelektinės nuosavybės teisių užtikrinimas 1 skyrius Bendri įsipareigojimai 2 skyrius Civilinis bei administracinis procesas ir žalos atlyginimo priemonės 3 skyrius Laikinosios priemonės 4 skyrius Ypatingi, su priemonėmis pasienyje susiję reikalavimai 5 skyrius Baudžiamasis procesas IV dalis Intelektinės nuosavybės teisių įsigijimas bei išsaugojimas ir su tuo susijusi inter partes tvarka V dalis Ginčų vengimas ir sprendimas VI dalis Pereinamojo laikotarpio susitarimai VII dalis Institucijos; baigiamosios nuostatos Minimalus autorių teisių apsaugos galiojimo terminas (kaip ir Berno konv.) – 50m. Teisinė apsauga teikiama išraiškai, o ne idėjai! Bendri reikalavimai: intelektualinės nuosavybės teisių užtikrinimo tvarka turi būti nešališka ir teisinga, neturi būti komplikuota, brangi ir nepateisinamai vilkinama. Teisminė tvarka - kad būtų galimybė apskųsti. Europos konvencija dėl televizijos be sienų 1989 m. gegužės 5 d., Strasbūras. Nustatyti transliacijos principai, išskirti “Europos audiovizualiniai kūriniai” (tai kūriniai, kurių gamybą arba bendrą gamybą kontroliuoja Europos fiziniai ir juridiniai asmenys). 4 str. Priėmimo ir retransliavimo laisvė Šalys užtikrina žodžio ir informacijos laisvę pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnį. Jos garantuoja šios Konvencijos nuostatas atitinkančių programų priėmimą ir nevaržo jų retransliavimo savo teritorijose. II skyrius. Programos 7 str. Transliuotojo įsipareigojimai 1. Visos programos laidos tiek savo forma, tiek turiniu turi gerbti žmogaus orumą ir pagrindines žmogaus teises. Laidos jokiu būdu negali: a) būti nepadorios ir ypač turėti pornografijos elementų; b) perdėtai akcentuoti smurtą arba kurstyti rasinę neapykantą. 2. Laidos, kurios galėtų pakenkti fiziniam, protiniam ar moraliniam vaikų ir paauglių vystymuisi, neturi būti rodomos tuo metu, kai vaikai ir paaugliai dėl transliacijos ir priėmimo laiko galėtų jas matyti. 3. Transliuotojas užtikrina, kad žinių laidose faktai bei įvykiai būtų pateikiami teisingai ir kad tokios laidos skatintų laisvą nuomonių formavimąsi. 8 str. Atsakymo teisė 1. Kiekviena transliuojančioji Šalis užtikrina, kad visi fiziniai ir juridiniai asmenys nepriklausomai nuo jų valstybinės priklausomybės, pilietybės ar gyvenamosios vietos turėtų galimybę pasinaudoti atsakymo teise arba siekti kitų panašių teisinių ar administracinių teisės gynimo priemonių dėl Šalies jurisdikcijoje esančių subjektų ar techninės įrangos, nurodytų 3 straipsnyje, transliuotų ar retransliuotų programų. Visų pirma Šalys užtikrina, kad laiko parinkimas ir kiti galimybei pasinaudoti atsakymo teise svarbūs aspektai iš tikrųjų leistų veiksmingai naudotis ta teise. Galimybė veiksmingai naudotis šia teise ar kitomis panašiomis teisinėmis ir administracinėmis teisės gynimo priemonėmis užtikrinama nustatant tinkamą laiką ir kitas svarbias sąlygas. 2. Siekiant šio tikslo, programos metu atitinkamu būdu reguliariai nurodomas už programą atsakingo transliuotojo pavadinimas. (Turėtų būti atsakymo teisė, kai kritikuojama. Pas mus praktiškai nėra. 1935 m. Spaudos įst-e buvo numatyta, kad jeigu apie asmenį buvo paskelbta informacija, kuri jį liečia, tai jis galėjo reaguot/atsakyt. Spaudos leidinys, gavęs tą informaciją, turėjo ją paskelbti. Jeigu ne – grėsė bauda ar net leidinio uždarymas, kt.) 9 str. Galimybė visuomenei stebėti ypač svarbius įvykius. 10 str. Kultūros tikslai. Reklama. 12 str. Trukmė: 1. Reklama neturi užimti daugiau kaip 15 procentų dienos eterio laiko. Tačiau ši dalis gali būti padidinta iki 20 procentų, kad į ją būtų įtraukta tokia reklamos forma kaip tiesioginiai pasiūlymai žiūrovams, susiję su prekių pardavimu, pirkimu ar nuoma arba su teikiamomis paslaugomis, jei tik reklaminiai siužetai neužima daugiau kaip 15 procentų laiko. 2. Reklaminių siužetų trukmė vienos valandos laikotarpiu neturi viršyti 20 procentų. 3. Tokia reklamos forma kaip tiesioginiai pasiūlymai žiūrovams, susiję su prekių pardavimu, pirkimu ar nuoma arba su teikiamomis paslaugomis, neturi viršyti vienos valandos per dieną. 13 str. Forma ir pateikimas 1. Reklama turi skirtis iš visos programos ir būti aiškiai atskirta nuo kitų programos dalių vaizdo arba garso priemonėmis. Iš esmės reklama turi būti transliuojama blokais. 2. Pasąmonę veikianti reklama draudžiama. 3. Paslėpta reklama, ypač prekių arba paslaugų pristatymas laidose reklamos tikslu, yra draudžiama. 4. Asmenys, reguliariai vedantys žinių arba aktualijų laidas, neturi nei filmuotis reklamoje, nei jos įgarsinti. 14 str. Reklaminiai intarpai 1. Reklama įterpiama tarp laidų. Jei laikomasi šio straipsnio 2-5 dalyse nurodytų sąlygų, reklama gali būti įterpiama ir laidos metu, nepažeidžiant jos vientisumo bei vertės ir teisių turėtojų teisių. 2. Iš atskirų dalių sudarytose laidose, sporto laidose, taip pat tada, kai rodomi kiti panašios struktūros renginiai ar pasirodymai su pertraukomis, reklama įterpiama tik tarp tų atskirų dalių arba per pertraukas. 3. Jei audiovizualinių kūrinių, pavyzdžiui, vaidybinių ar televizijos filmų (išskyrus daugiaserijinius filmus ar laidas, serialus, pramogines laidas ir dokumentinius filmus), trukmė ilgesnė nei keturiasdešimt penkios minutės, jų transliacija gali būti pertraukta vieną kartą per kiekvieną ištisą keturiasdešimt penkių minučių laikotarpį. Papildomai transliacija gali būti pertraukta, jei minėtųjų kūrinių trukmė yra mažiausiai dvidešimčia minučių ilgesnė nei du ar daugiau ištisi keturiasdešimt penkių minučių laikotarpiai. 15 str. Tam tikrų gaminių reklama 1. Tabako gaminius reklamuoti draudžiama. 2. Visų rūšių alkoholinių gėrimų reklama turi atitikti šias taisykles: a) ji negali būti adresuojama išskirtinai nepilnamečiams. Tokioje reklamoje rodomi su alkoholio vartojimu susiję asmenys neturi atrodyti esą nepilnamečiai; b) joje alkoholio vartojimas neturi būti siejamas su fiziniais pasiekimais ar vairavimu; c) joje neturi būti teigiama, kad alkoholis turi gydomųjų savybių, yra stimuliuojanti ar raminanti priemonė arba asmeninių problemų sprendimo būdas; d) tokia reklama neturi skatinti besaikio alkoholio vartojimo arba neigiamai vaizduoti abstinencijos ir saikingumo; e) joje neturi būti perdėtai pabrėžiamas alkoholio kiekis gėrimuose. 3. Vaistų ir gydymo, kurie transliuojančioje Šalyje įsigyjami tik su gydytojo receptu, reklama yra draudžiama. 4. Visų kitų vaistų ir gydymo būdų reklama turi būti lengvai atpažįstama, sąžininga, atitinkanti tiesą ir patikrinta. Ji turi atitikti žmogaus apsaugos nuo galimos žalos reikalavimus. Europos konvencija dėl bendros kino filmų gamybos VŽ – 1999 – Nr.86; Akto Nr. 2560. Reglamentuojami santykiai, kada bendrai gaminami kino filmai. I skyrius - Bendrosios nuostatos II skyrius - Bendrai gamybai taikomos taisyklės III skyrius - Baigiamosios nuostatos PRAMONINĖ NUOSAVYBĖ PRAMONINĖ NUOSAVYBĖ – tai intelektualinės nuosavybės dalis, kuri apima eilę teisės institutų, susijusių su gamyba……..ir pramonės gaminių Paryžiaus konvencija dėl pramoninės nuosavybės saugojimo (1883 m. kovo 20 d.): 1 str. 2 d. Pramoninės nuosavybės apsaugos objektais laikomi išradimų patentai, naudingieji modeliai, pramoninis dizainas, prekių ženklai, paslaugų ženklai, firmų vardai ir kilmės nuorodos arba kilmės vietos pavadinimai, taip pat apsauga nuo nesąžiningos konkurencijos. Šis sąrašas nėra pilnas. Trūksta puslaidininkių gaminių topografijų; jų tesinė apsauga atsirado tik XX a.pab., pirmoji konferencija įvyko Vašingtone 1989 m. (ar 1986 m.?). 1 str. 3 d. Pramoninė nuosavybė suprantama pačia plačiausia prasme ir apima ne tik pramonę ir prekybą tiesiogine prasme, bet taip pat ir žemės ūkio gamybos sritis, kalnakasybos pramonę ir visus produktus - tiek gaminamus, tiek ir gamtinės kilmės, pavyzdžiui: vyną, grūdus, tabako lapus, valgius, gyvulius, iškasenas, mineralinius vandenis, alų, gėles, miltus. Gamybinės komercijos paslaptys (know-how) irgi prie pramoninės nuosavybės. Paryžiaus konv. – pagrindinė, reglamentuoja pramoninę nuosavybę tarptautiniu mastu. Pramoninės nuosavybės objektai:  Išradimų patentai  Naudingieji modeliai – nesudėtingi išradimai (LR įst-as jų neskiria, nes pas mus yra pareikštinė patentų išdavimo tvarka, neatliekamos ekspertizės: kas yra modelis, kas ne.)  Pramoninis dizainas – pramonės išorės vaizdai.  Kilmės nuorodos arba kilmės vietos pavadinimai – laikoma, kad gaminiai, pagaminti atitinkamoje vietovėje, turi t.t. savybių, kurias lemia klimato sąlygos arba atitinkama patirtis. Pvz:. Vynai – vynuogės auga t.t. dirvožemyje ir pan., todėl ir vynas turės t.t. savybes. Tai turi reikšmės gaminių konkurencingumui. Kai kurių prekių pavadinimuose yra nuoroda į gaminio kilmės vietą – pvz., “šampanas” – gėrimas, kuris pagamintas ne tik Prancūzijoje, bet Prancūzijos teritorijoje Šampanijoje. Kiti putojantys vynai negali būti vadinami šampanu – tai gaminio kilmės vietos nurodymas. Jie gali vadintis šampanizuotu vynu. Kitas pvz:. “konjako” pavadinimas gali būti naudojamas pavadinti tik gėrimą, pagamintą Prancūzijos Konjako teritorijoje. Kiti gėrimai vadinami brendžiu. “Venecijos stiklas” – seniai turi šlovę. Stiklas, pagamintas Panevėžyje, negali taip vadintis. Kitas pvz:. “rusiška ikra” – gali būti vadinama tik ikra, pagaminta Rusijoje. O jeigu brakonieriai? Pramoninės nuosavybės objektai 1. Išradimų patentai Išradyba: kada žmonės pradėjo išradinėt? Ogi nuo pat savo atsiradimo. Pvz:. gavybos išradimas, lankas, vėjo, vandens energijos panaudojimas, gyvulių prijaukinimas, gyvulių jėgos panaudojimas, rato išradimas ir t.t. Tačiau išradimų teisės nebuvo. CT, BT pradėjo formuotis praktiškai XIX a.pr. Išradybos teisės senuose įstatymuose (Hamurabio teisynas, LT Statutas) nebuvo, nes nebuvo poreikio. Jis atsirado pradėjus vystytis kapitalistiniam gamybos būdui, kurio tikslas yra pelno siekimas, konkurencija ir kuo mažesnėmis sąnaudomis pagaminti kuo daugiau produkcijos. Kai nėra teisinio reguliavimo, tai sugalvotas naujas ar patobulintas senas dalykas/gaminys tampa visiems žinomi, o žmogus, įdėjęs lėšų į išradimą,, nieko negauna, visi kiti pagamina tą patį ir kainos susilygina. Apsauga: valdovai, kad kiti nesužinotų, imdavo ir nužudydavo tą žmogų, kuris išrado. Pvz:. Europa nežinojo porceliano gamybos (išrasta Kinijoje). Buvo išrastas būdas, tą žmogų įkalino. Tokie būdai netinka kapitalistinėje visuomenėje, taikė tik feodalai. Kai yra poreikis, ieškomas sprendimo būdas. Iš pradžių pramoninkai arba išradėjai kreipdavosi į feodalą/valdovą prašydami privilegijos. Jei gaudavo, tai kiti negalėdavo gaminti tokį pat gaminį. XV a. Italijos miestuose-respublikose atsirado pirmieji patentai (Leonardas da Vinčis turėjo patentą). Pirmasis įstatymas – 1623 m. Monopolijų įst. (Dž.Britanija). Jo esmė: buvo nustatyta, kad jei asmuo padarė patobulinimą, tai jis galėjo įgyti monopolijos teisę į išradimą 14 metų. Po to – visi kiti galės naudoti tą patobulinimą. Kiti įstatymai pradeda atsirasti XVIII a.pab.-XIX a. Prancūzijoje, JAV, Vokietijoje – Išradybų įstatymai. Rusijoje iki 1917 m. Revoliucijos vadinosi privilegijomis, o ne patentais. Išradyba apsprendžia tai, ką turim dabar. Visos gyvenimo sritys – akiniai, laikrodžiai, statybos būdai, prietaisai, transportas, kt. – buvo išrasta. Išradyba apskritai išreiškia visuomenės vystymąsi. Aristotelis laikė, jog vergvaldystė – tai amžina. Teigė, jog ji išnyks tada, kai daiktai paklus žmogaus valiai (kaip iš pasakų – taip sakė Vileita ). Feodalizmo išnykimą sąlygojo daiktų paklusimas žmogaus valiai. Dabar daiktas gabena žmogų kur jam reikia. Daiktai vis daugiau paklūsta žmogaus valiai. Tai sąlygoja žmonių laisvėjimą ir apsprendžia ateitį (tiek teigiamą, tiek neigiamą). Kame yra pavojus? Vienas iš pavojų - ryšium su išradyba gali būti sąlygojamas pasikeitimas, pvz:. medicinos išsivystymas, - neigiamos pasekmės: nėra natūralios atrankos, medicinos dėka silpni žmonės palieka palikuonis (išsigimimai). Kitas pavojus, neigiamos pasekmės – žmonių norai yra begaliniai. Gamyba intensyvėja, gamtos resursai yra išnaudojami, teršiama aplinka ir pan. Lietuvoje išradimų teisinę apsaugą reglamentuoja LR Patentų įstatymas. Istoriškai pirmasis LR Išradimų ir patobulinimų apsaugos įst. priimtas 1928 05 14 d. (LR neatsako už išduotų patentų tirkumą). Antrasis įst. – TSRS Atradimų, išradimų, racionalizacinių pasiūlymų nuostatai. 1994 m. buvo priimtas antrasis LR Patentų įst., kuris su pataisymais galioja iki šios dienos (paskutinis pakeitimas – 2001 10 30 d.). Dabar ruošiamas naujas įst. Įstatymas įteisina išradimus kaip pramoninės nuosavybės objektus, reglamentuoja fizinių ir juridinių asmenų teises bei pareigas, atsirandančias sukūrus išradimus, suteikia šiems išradimams teisinę apsaugą. 1 str. Išradimų apsaugos forma Išradimų apsaugos forma yra patentas, kurį išduoda Lietuvos Respublikos valstybinis patentų biuras šio įstatymo nustatyta tvarka. Įstatyme išradimo sąvokos nėra, pateikiami tik išradimų patentabilumo kriterijai/požymiai – tai 3 reikalavimai, pagal kuriuos išduodami patentai. 2 str. Patentabilūs išradimai Bet kokios technikos srities išradimai yra patentabilūs, jeigu jie yra 1) nauji, 2) išradimo lygio ir 3) turi pramoninį pritaikomumą. Techninis sprendinys turi atitikti šiuos 3 reikalavimus. (1) Išradimo naujumas (3 str.) Išradimas yra naujas, jeigu jis nežinomas technikos lygiu. Technikos lygiu laikoma visa, kas iki patentinės paraiškos padavimo datos arba, jeigu pretenduojama į prioritetą, iki prioriteto datos buvo viešai skelbta arba naudota Lietuvos Respublikoje ar užsienyje. Išradimas nelaikomas nauju, jeigu jis, nors ir nežinomas technikos lygiu, yra aprašytas kito pareiškėjo patentinėje paraiškoje, kurios padavimo data yra ankstesnė ir kuri buvo paskelbta oficialiame Valstybinio patentų biuro biuletenyje vėliau arba tą pačią dieną, kai buvo nustatytas technikos lygis. Technika, mokslas nestovi vietoje, ryt poryt bus kita informacija, pvz:. Prancūzijoje – 60 000, Vokietijoje – 80 000, JAV – 120 000 paraiškų paduodama per metus; tarybiniais laikais Lietuvoje – apie 700, o dabar – dešimtys per metus. Paraiškos padavimo datai nustatomas naujumas. Jei paraiška paduodama šiandien – nustatomas šiandienos technikos lygis. Ankstesnė paraiška panaikina vėlesnę: kas padavė pirmas, tam bus išduotas patentas. Pagal LR įst-ą reikalaujama pasaulinio naujumo – “viešai skelbta arba naudota Lietuvos Respublikoje ar užsienyje”. (2) Išradimo lygis (4 str.) Išradimas yra išradimo lygio, jeigu jis nežinomas atitinkamos srities specialistui technikos lygiu. Kitų valstybių įstatymuose šis kriterijus vadinamas kitaip ir apibrėžiamas kitaip: išradimo neakivaizdumas (neturi išplaukti iš technikos lygio), išradimo žingsnis arba kūrybinio darbo rezultatas (išradimo naujumas). (3) Pramoninis pritaikomumas (5 str.) Pramoninį pritaikomumą turi išradimas, kurį galima pagaminti ar panaudoti pramonėje, žemės ūkyje, sveikatos apsaugos ar kitose srityse. Tai suprantama plačiąja prasme (ir kalnakasyba, mokslinė sritis), t.y. galėjimas pasinaudoti bet kurioje žmogaus veiklos srityje. Turi būti pasiektas užsibrėžtas tikslas; jei nepasiekiamas – tai nebus ir pramoninio pritaikomumo. Pvz:. Tarybų Sąjungoje racionalizatoriai kūrė amžinąjį variklį, nors jau XVIII a.pab. Prancūzijos Mokslo Akademija įrodė, kad amžinasis variklis yra negalimas. Literatūroje išradimas apibūdinamas kaip techninis uždavinio sprendimas, kuris duoda naudą. Įstatymas nustato, kas nelaikoma išradimais: 1) atradimai, mokslo teorijos ir matematiniai metodai; 2) gaminių išoriniai vaizdai; 3) žaidimų, intelektinės arba ūkinės veiklos planai, taisyklės ir būdai, taip pat kompiuterių programos; 4) informacijos teikimo būdai. Patentai neišduodami už: 1) žmonių arba gyvūnų gydymo terapinius arba chirurginius būdus, ligų diagnozavimo ir profilaktikos būdus, kurie taikomi žmogaus arba gyvūno kūnui. Ši nuostata netaikoma, jeigu išradimo objektas yra įrenginys arba medžiaga, naudojami tiems būdams; 2) augalų arba gyvūnų veisles ar iš esmės biologinius jų išvedimo būdus. Ši nuostata netaikoma mikrobiologiniams augalų arba gyvūnų produkavimo būdams bei tokiais būdais gautiems produktams; 3) išradimus, kurių komercinis panaudojimas prieštarautų visuomenės interesams, moralės ir humaniškumo principams. Sprendimai neišduoti patentų negali būti priimami vien dėl to, kad naudoti tokius išradimus draudžia įstatymai ar kiti teisės aktai. Jeigu išradimo objektas yra būdas, tai patentinė apsauga suteikiama ir tuo būdu pagamintam gaminiui. 11 paskaita 10.25. Patentų įstatymo 6 straipsnis: Išradimo patentabilumui pripažinti netrukdo informacijos apie jį paskleidimas, jeigu ši informacija buvo paskleista per 6 mėnesius iki patentinės paraiškos padavimo datos ir jeigu ją paskleidė: 1) asmuo, norėdamas pakenkti išradėjui arba jo teisių perėmėjui; 2) išradėjas arba jo teisių perėmėjas, eksponuodamas išradimą oficialioje ar oficialiai pagal Tarptautinių parodų konvenciją, pasirašytą 1928 m. lapkričio 22 d. Paryžiuje, pripažintoje parodoje. Išradėjas arba jo teisių perėmėjas, norintis pasinaudoti šio straipsnio pirmojoje dalyje nurodytu lengvatiniu terminu, privalo įrodyti, kad jis turi teisę į šį terminą. 2 straipsnis: Bet kokios technikos srities išradimai yra patentabilūs, jeigu jie yra nauji, išradimo lygio ir turi pramoninį pritaikomumą. Išradimais nelaikomi: 1) atradimai, mokslo teorijos ir matematiniai metodai; 2) gaminių išoriniai vaizdai; 3) žaidimų, intelektinės arba ūkinės veiklos planai, taisyklės ir būdai, taip pat kompiuterių programos; 4) informacijos teikimo būdai. Patentai neišduodami už: 1) žmonių arba gyvūnų gydymo terapinius arba chirurginius būdus, ligų diagnozavimo ir profilaktikos būdus, kurie taikomi žmogaus arba gyvūno kūnui. Ši nuostata netaikoma, jeigu išradimo objektas yra įrenginys arba medžiaga, naudojami tiems būdams; 2) augalų arba gyvūnų veisles ar iš esmės biologinius jų išvedimo būdus. Ši nuostata netaikoma mikrobiologiniams augalų arba gyvūnų produkavimo būdams bei tokiais būdais gautiems produktams; 3) išradimus, kurių komercinis panaudojimas prieštarautų visuomenės interesams, moralės ir humaniškumo principams. Sprendimai neišduoti patentų negali būti priimami vien dėl to, kad naudoti tokius išradimus draudžia įstatymai ar kiti teisės aktai. Jeigu išradimo objektas yra būdas, tai patentinė apsauga suteikiama ir tuo būdu pagamintam gaminiui. Žinių negalima monopolizuoti, t.y. negalima jų patentuoti kaip išradimo. Išorės vaizdas saugomas kaip pramoninis dizainas. Mikroorganizmų kamienai gali būti patentuojami, pvz. grybai, bakterijos ir pan., kurie dažniausiai gamina tam tikras medžiagas. Pvz. penicilinas – pelėsis. Išradimų rūšys Pagal išradimo objektą: 1. Gaminiai arba konstrukcinis išradimas. Jam būdingas tam tikras jo dalių išdėstymas ir jų sąveika, pvz. įvairūs įrankiai, laikrodžiai ir pan. išradimo objektu gali būti gaminio atskira detalė ar visas prietaisas. 2. Būdai arba technologiniai išradimai. Juos sudaro veiksmų reikalingų gauti tam tikrą rezultatą visuma. Veiksmų atlikimo sąlygos nurodomos, pvz. veiksmų seka temperatūra. Būdų pvz. – alaus gaminimas, kaulų smegenų paėmimas iš donoro. 3. Medžiagos arba receptiniai išradimai. Medžiagos: 1) cheminės; 2) necheminės ( nurodoma iš kokių dalių susideda). Pvz. įvairūs kremai, skiediniai, tepalai, lydiniai. 4. Mikroorganizmų kamienai (seniau vadino štamais). Pagal tai kaip išrandama: 1. Pionieriniai (pirminis problemos išsprendimas). 2. Patobulinimai. 3. Perkeltiniai. 4. Kombinuoti. Pionierinių istoriniai pvz. – XX a. pradžioje broliai Right’ai gavo išradimo patentą lėktuvui. Markoni - radijui. Dyzelis - dyzeliniam varikliui. Patobulinimai sudaro didžiąją daugumą. Pvz. pirmas lėktuvas ir dabartinis. Perkėlimų atveju tai kas žinoma yra perkeliama į kitą sritį. Pvz. buvo pastebėta dažų antibakterinė savybė. Taip pat parkelis buvo panaudotas steriliai perkelti labai smulkias detales vietoj rašalo naudojant spiritą. Kombainas buvo sukurtas sujungus javapjovę, kuliamąją ir grūdų valymo mašiną. Taip pat galimas skirstymas į: 1. Pagrindinius. 2. Papildančius. Patentas negarantuoja neliečiamybės. Kiti asmenys gali tobulinti išradimą. Jei nesaugoma patento ar yra pasibaigęs patento galiojimo laikas, tai bus savarankiškas išradimas. Jei tik patobulinimas, tai nebus savarankiškas išradimas ir tokia situacija dažnai sprendžiama sutartimis. Teisės į patentą priklauso išradėjui arba teisių perėmėjui, arba darbdaviui, jeigu išradimas yra tarnybinis. Jeigu išradimas sukurtas įmonėje, įstaigoje, organizacijoje, atliekančioje mokslinio tyrimo, projektavimo, konstravimo ir kitus kūrybinio pobūdžio darbus pagal sutartį su užsakovu, kuris finansuoja atitinkamą darbą, teisė į išradimo patentą nustatoma šia sutartimi. Jeigu darbdavys atsisako teisės į patentą arba per keturis mėnesius nepraneša išradėjui apie ketinimą pasinaudoti šia teise, teisė į patentą pereina išradėjui. Išradimo bendraautoriai turi lygias teises į patentą, jeigu jie nėra susitarę kitaip. 8 straipsnis: Tarnybinis išradimas - tai išradimas, sukurtas: 1) darbo sutarties, kuri numato išradybos veiklą, vykdymo metu; 2) esant konkrečiam pavedimui, projektavimo, konstravimo, mokslinio tyrimo arba technologijų kūrimo metu; 3) naudojantis sukaupta įmonės, įstaigos ar organizacijos patirtimi arba jos technologijomis ir įrengimais. Darbuotojas, sukūręs tarnybinį išradimą, privalo nedelsdamas apie tai raštu pranešti darbdaviui. Iki patentinės paraiškos padavimo darbdavys ir darbuotojas negali atskleisti išradimo esmės. Patentinė paraiška dėl tarnybinio išradimo paduodama Valstybiniam patentų biurui įmonės, įstaigos ar organizacijos vardu. Darbdavys, gavęs tarnybinio išradimo patentą, privalo mokėti išradėjui autorinį atlyginimą. Šio atlyginimo dydis priklauso nuo išradimo ekonominės vertės ir kitos naudos, kurią darbdavys gali gauti panaudojęs šį išradimą. Autorinio atlyginimo ir mokėjimo sąlygos nustatomos darbdavio ir išradėjo pasirašomoje autorinio atlyginimo sutartyje, kuri sudaroma ne vėliau kaip per pusę metų nuo patento išdavimo arba per metus nuo išradimo naudojimo pradžios, jeigu išradimas pradėtas naudoti iki patento išdavimo. Jeigu darbdavys nevykdo autorinio atlyginimo mokėjimo sutarties reikalavimų arba tokia sutartis nurodytais terminais nesudaroma, išradėjas turi teisę kreiptis į teismą, kad būtų pripažintas tarnybinio išradimo patento savininku. Autorinis atlyginimas nemokamas, jeigu darbuotojo darbo sutartyje yra numatytas išradimų kūrimas ir už tai jam buvo arba yra mokamas sutartas padidintas atlyginimas. Negera formuluotė “išradimų kūrimas” – turi būti technologijų tobulinimas ar kūrimas. Patentų išdavimas Kai išradimas padaromas asmuo dar nėra išradėjas. Reikia paduoti paraišką ir kad tam tikra žinyba pripažintų, kad tai išradimas. Yra trys patentų išdavimo tvarkos rūšys: 1. Pareikštinė. 2. Tikrinamoji. 3. Atidėtos ekspertizės. 1)- paraišką paduodama, tikrina ekspertai ar yra visi dokumentai, ar jie teisingai užpildyti, ar galima tam tikram dalykui išduoti patentą. Patentą išduoda tam tikra žinyba (netikrinamas patentabilumas). Pliusai- klausimai sprendžiami greitai ir nereikia daug lėšų ir specialistų patentų žinybai. Trūkumas- patentas yra nepatikimas. Lietuvoje užsienio valstybių specialistai siūlė įvesti pareikštinę, nes nebuvo ekspertų, mažos lėšos ir pan. 2)-pirmiausia atliekama formali ekspertizė, jei praeina formalią ekspertizę, atliekama tolesnė ekspertizė pagal patentabilumo požymius. Pliusai ir trūkumai yra atvirkštiniai 1). 3)- atsirado, nes buvo nustatyta, kad ne visi išradimai yra naudingi komerciškai (pvz. nenaudojamas iš viso, atsiranda geresnis ir pan.). Paraiškų paduodama daug – JAV 120 tūkst. Per metus. Jos esmė – paduodama paraiška, ji paskelbiama ir suteikia laikiną apsaugą. Jei iškyla reikalas pareiškėjas gali kreiptis dėl patento išradimo. Yra terminai kreiptis – dažniausiai 5-6 metai. Išradimo paraišką sudaro dokumentų visuma. Jas paduoda pats išradėjas, darbdavys ar kitas asmuo, kuriam perleido teises į išradimą, įpėdinis, užsienio fiziniai ar juridiniai asmenys paraiškas paduoti gali tik per patentinius patikėtinius. Patentinis patikėtinis – Lietuvos Respublikos fizinis asmuo, įregistruotas Lietuvos Respublikos patentinių patikėtinių registre, kurį tvarko VPB. ES vyksta diskusijos dėl patentinio patikėtinio panaikinimo. Yra patvirtinti Patentinių patikėtinių nuostatai. 16 straipsnis: Patentinė paraiška paduodama dėl vieno išradimo arba išradimų grupės, kurią jungia bendra išradybos mintis. Išradimo vienumo nesilaikymas neduoda pagrindo išduotą patentą paskelbti negaliojančiu. 11 straipsnis: Patentinę paraišką sudaro: 1) prašymas išduoti patentą; 2) išradimo aprašymas; 3) vieno ar daugiau punktų išradimo apibrėžtis; 4) brėžiniai, jeigu jų reikia išradimo esmei paaiškinti; 5) referatas; 6) dokumentas, patvirtinantis, kad sumokėtas mokestis; 7) dokumentas apie teisę paduoti patentinę paraišką (jei ją paduoda ne išradėjas) ir pareiškimas dėl išradimo autorystės. Prašymas išduoti patentą pateikiamas lietuvių kalba. Kiti dokumentai pateikiami lietuvių ar kita Valstybinio patentų biuro nustatyta kalba. Jeigu patentinės paraiškos dokumentai pateikiami ne lietuvių kalba, prie jų pridedamas vertimas į lietuvių kalbą. Patentinės paraiškos dokumentų vertimą pareiškėjas privalo pateikti Valstybiniam patentų biurui per 3 mėnesius nuo patentinės paraiškos padavimo datos. Yra VPB patvirtintos formos. Asmenys, kurie suteikia finansinę pagalbą, padaro brėžinius, bandymus pagal išradėjo nurodymus nėra bendraautoriais. Išradimo aprašymas baigiasi išradimo apibrėžtimi. Tai kaip išvada, kur glaustai suformuluojami esminiai išradimo požymiai. To, ko apibrėžtyje nėra, patentas nesaugo. Teisme pagrindinis klausimas – ar panaudoti požymiai išradimo apibrėžtyje. IN 2002 10 29 Išradimo apibrėžties struktūra priklauso nuo to, ar išradimas pionierinis - šiuo atveju nurodomi visi esminiai požymiai ar patobulinimas - nurodomas išradimo prototipas. Čia išradimo apibrėžtis susideda iš 2 dalių: 1) bendroji (nurodomi prototipo požymiai ) 2) skiriamoji ( nurodomi skiriamieji požymiai, t.y. kuo skiriasi ) “besiskiriantis tuo, kad” – po šio parašymo nurodomi nauji požymiai. Literatūroje šie požymiai dažniausiai minimi lotyniškomis raidėmis, pvz. A+B+C (pvz. diodas), besiskiriantis tuo, kad D+G” . Tokia apibrėžtimi išduotas patentas ta apimtimi. Įrodinėjant skiriama ekspertizė, kuri tikrina, ar yra visi tie požymiai A+B+C+D+G. Ekspertu skiriamas tos srities specialistas. Jis patikrina ir pateikia išvadą, kad 1) yra A,B,C,D,G, bet jis gali nustatyti, kad 2) yra A,B,C,D,G,F, t.y. surado gaminyje ir daugiau elementų, t.y. F.3) Trečias variantas – ekspertas gali nustatyti, kad yra A, - , C, - (t.y. neranda gaminyje B,D) Pirmu ir antru atveju yra gaminio panaudojimas, trečiu atveju panaudojimo nėra, kadangi nėra elementų. Tikrinant naujumą – turi būti nauja visuma, kadangi jei nustatinėjami atskiri elementai, tai galima tokia situacija, kad gali būti nustatyta, kad visi šie elementai žinomi, bet pati visuma yra nauja. Svarbu, kad išradimo apibrėžtyje turi būti nurodyti esminiai požymiai. Esminiai – tai tie, be kurių negalima pasiekti efekto. Visi kiti – neesminiai – jie apibrėžtyje nenurodomi. Jei tam tikra detalė pagaminta iš tam tikros medžiagos, jei medžiaga nėra esminis elementas, tai apibrėžtyje galima jos ir neminėti, bet jei nepanaudojus tos medžiagos, išradimas neveiks ar bus visai kitas – tai medžiaga esminis elementas ir turi būti nurodyta. Išradimo apibrėžtys gali būti: 1) vienapunktė; 2) daugiapunktė; Kitas skirstymas: 1) Savarankiška (nepriklausomi) – kai išradimai savarankiški, jie negali būti panaudoti atskirai – 2 savarankiškos apibrėžtys. 2) Nesavarankiški (priklausomi) – jei yra galimas patobulinimo sprendimo variantas. Tikslas – didesnė apsauga, kad patento negalima būtų “apeiti”. Paraiškos pateikiamos Valstybiniam patentų biurui (VPB). Patentas – VPB-o išduotas dokumentas, kuris patvirtina išradimo pirmumą, jo autorystę ir išimtines teises į autorystę. VPB neužtikina išradimo naujumo, patentabilumo lygio, net pramoninio pritaikomumo. Čia atsakomybė kyla pareiškėjams. Jei išradimas nepatentabilus (neturi naujumo, lygio, pramoninio pritaikomumo) tai suinteresuotas asmuo gali kreiptis į teismą ir ginčyti įregistravimą. Patentas galioja 20 m. nuo paraiškos padavimo dienos, jei mokamas metinis mokestis. Patento galiojimo terminas priklauso nuo metų mokesčio mokėjimo Mokestis mokėti pradedamas trečiais metais. Pirmas metų mokestis mokamas už trečiuosius galiojimo metus. Metų mokestis mokamas per du paskutinius patento galiojimo einamųjų metų mėnesius. Metų mokestis gali būti sumokėtas per šešis mėnesius pasibaigus šio straipsnio ketvirtojoje dalyje nurodytam terminui, tačiau 50 procentų didesnis. Rinkliavas nustato LR mokesčių už pramoninės nuosavybės objektų įregistravimo įstatymas. Už patento pratęsima yra mokama kasmet. Prieš mokėdamas patento šeimininkas apsisprendžia – apsimoka jam turėti patentą, ar ne. Jei iš to neturi komercinės naudos – nustoja mokėti mokesčius ir netenka patento. Kai patento objektas yra gaminys, be patento savininko leidimo negalima patentuotų gaminių gaminti, naudoti, siūlyti parduoti, parduoti, importuoti ar eksportuoti tą gaminį. Kai patento objektas yra gaminio gamybos būdas, patento savininkas turi išimtinę teisę drausti kitiems asmenims be jo leidimo naudoti tą būdą bei naudoti, siūlyti parduoti, parduoti, importuoti ar eksportuoti tiesiogiai tuo būdu gautą gaminį. Patento savininkas neturi teisės trukdyti kitiems asmenims atlikti pirmojoje ir antrojoje dalyse išvardytų veiksmų, jeigu jie: 1) atliekami savo poreikiams tenkinti ir neprieštarauja ekonominiams patento savininko interesams; Turima omeny Paryžiaus konvencija, kuri numato, kad nelaikoma patento pažeidimu transporto priemonėse, kurios laikinai atsidūrė kitos valstybės teritorijoje. Bet jei tie lėktuvai ar kitos transporto priem. reikia užtikrinti patentinį grynumą, t.y. neturi būti tų detalių, kurios pažeistų šalyje įregistruotus gaminių patentus. Jei to nepadaro – sankcijos, nuostolių atlyginimai, baudos (gali areštuoti, atskirti tą detalę, net ją sunaikinti). 2) atliekami eksperimentiniams arba mokslinių tyrimų tikslams ir tai netrukdo normaliai naudoti patentą ir nepagrįstai nepažeidžia teisėtų patento savininko interesų; 3) atliekami vienkartiniam vaistų gaminimui vaistinėje pagal gydytojo receptą arba jeigu nurodyta, kaip naudotis taip pagamintais vaistais. Patento savininkas turi teisę uždrausti kitiems asmenims tiekti arba siūlyti tiekti pagrindinius patentuoto išradimo elementus, išskyrus tuos, kurie plačiai žinomi ūkinėje veikloje, jeigu jų tiekimas arba siūlymas tiekti reikalingas šio straipsnio pirmojoje ir antrojoje dalyse nurodytiems veiksmams atlikti. Teisės į patentinę paraišką ir patentą yra paveldimos. Šių teisių nepaveldi valstybė. Vienas būdas apeiti patentą – tai išspręsti problemą kitu būdu. Patentu suteikiamos teisės galioja ne nuo patento išdavimo, o nuo paraiškos padavimo datos. Arba nuo prioriteto padavimo (t.y. kai yra paduotos kelios paraiškos įvairiose Konvencijos valstybėse narėse). Pirmalaikio naudojimo teisė – kai kažkas iki paraiškos padavimo tą daiktą naudojo arba ruošėsi naudoti techninį sprendimą. Šiaip šios teisės negalima perduoti kitam asmeniui, nebent perduodama kartu su įmone. Jei asmenys buvo pasiruošę arba pradėję naudoti tokį pat techninį sprendimą, kurį kitas asmuo nori patentuoti, pirmieji asmenys tokį techninį sprendimą gali naudoti ir vėliau. Patento savininkas gali licenzine sutartimi perduoti dalį ar visas savo teises į patentą. Įst. 39 str. - LRV gali priimti nutarimą, kuriuo gali leisti vyriausybei, savivaldybėms, fiziniams, juridiniams asmenims naudoti išradimą be patento savininko sutikimo, t.y.: 1) jei patentu saugomas išradimas yra susijęs su visuomenės poreikiais, nacionaliniu saugumu bei visuomenės sveikatos apsauga, ekonomiškai svarbių sektorių plėtra; 2)jei teismas nusprendžia, kad šis patentas riboj konkurenciją. Šis LRVN galioja tik tam patentui ir savininkui turi būti už tai teisingai atlyginta. Ginčus dėl atlyginimo sprendžia teismas. Kai išradimai patenuojami – jie skelbiami. “Slapti” išradimai – kada išradimas pripažįstamas išrastu, t.y. viešai paskelbiama. Tas paskelbimas jau yra technikos mokslo vystymosi akstinas, nors ir nėra išduodama licencija. Patentai yra skelbiami. Sakoma, kad JAV naujame kariniame lėktuve yra mažiau patentuotų techninių sprendimų, nei moderniame dulkių siurblyje. Nes toks išradimas yra valstybės paslaptis ir valstybė už juos moka atlyginimus išradėjams, bet nepatentuoja. Patentai kompiuterinei programai išduodami tik, kai tech. sprendimui užtikrinti yra naudojama kompiuterinė programa. O paprastai kompiuterinė programa yra autorinės teisės objektas. Kompiuterių programų problema yra klasifikavimo problema, nes negalima atlikti naujumo ekspertizės, kadangi neaišku, kuo skiriasi ir kaip suklasifikuoti tas programas. Nuo 2001m. įvestas papildomos apsaugos liudijimas (Patentų įst. 27(1)str.)). Šis liudijimas gali būti išduodamas patento savininkui ar jo teisių perėmėjui ne ilgesniam kaip penkerių metų laikotarpiui, jei teisinė apsauga suteikta: 1) vaisto veikliosioms medžiagoms; 2) augalų apsaugos priemonės veikliosioms medžiagoms. Taigi, papildomai prie išduoto patento, jei kreipiamasi dėl to, dar suteikiama apsauga dar ne daugiau kaip 5 metams, bet tam tikroms med. medžiagoms. Tai buvo grindžiama tuo, kad paduodama paraiška – praeina tam tikras laikotarpis – po to dar po patento išdavimo – paskui dar prisideda testavimas. Taigi vaistų, veiklių medžiagų masinė gamyba užtrunka 6-8 metus. Tik kai medžiaga praeina klinikinį patikrinimą, tik tada pradedama masinė gamyba. Taigi jie naudą gali gauti tik praėjus tam tikram laikui. Šis liudijimas įsigalioja, kai pasibaigia patentinė apsauga. PATENTINIŲ TEISIŲ APSAUGA Ginčus, kurie kyla iki patentų išdavimo, nagrinėjami Valstybinio patentų biuro (VPB) apeliaciniame skyriuje (jei atsisakė priimti paraišką, jei pareiškė, kad nuo požymių naujumo ir pan.). Apeliacinio skyriaus sprendimus galima skųsti Apygardos teismui. Visus ginčus, po to, kai patentai išduoti, nagrinėja Vilniaus apygardos teismas. Ieškinius dėl pažeistų patentinių teisių, gali paduoti patento savininkas, jo teisų perėmėjas, licenciatas …Įst. 41 str. - Patento savininkas ar pareiškėjas turi teisę pareikšti ieškinį teisme bet kuriam asmeniui, pažeidusiam ar pažeidinėjančiam patentą arba paskelbtą patentinę paraišką, kuriai suteikta laikina apsauga, ir prašyti nutraukti pažeidžiančius veiksmus, atlyginti padarytą žalą. Taip pat kiekvienas iš jų gali pareikšti ieškinį asmeniui, kuris savo veiksmais sudaro pažeidimo grėsmę. Tokį ieškinį galima pareikšti ne vėliau kaip per trejus metus nuo pažeidimo fakto nustatymo. Bet kuris licenciatas, jeigu licencinėje sutartyje nenumatyta kitaip, gali prašyti patento savininko, kad šis imtųsi priemonių jo teisėms, įgytoms pagal licencinę sutartį, ginti. Licenciatas gali nurodyti, kokių priemonių reikia imtis jo teisėms ginti, kokio dydžio jam padaryti nuostoliai turi būti atlyginti. Jeigu licenciatas įrodo, kad patento savininkas, gavęs jo prašymą, per tris mėnesius nepareiškė ieškinio patento teisių pažeidėjui, jis gali pats savo vardu pareikšti ieškinį pažeidėjui, apie tai pranešęs patento savininkui. Patento savininkas turi teisę dalyvauti bylos nagrinėjimo procese kaip suinteresuotas asmuo. Jeigu licenciatas įrodo, kad norint išvengti nuostolių reikia imtis neatidėliotinų veiksmų, teismas, net nepasibaigus trijų mėnesių terminui, pagal licenciato ieškinį gali priimti sprendimą, įspėjantį pažeidėją nutraukti patento savininko teisių pažeidimą. Jeigu patento objektas yra gaminio gamybos būdas ir atsakovo gaminamas gaminys yra tapatus patentuotu gamybos būdu pagamintam gaminiui arba yra pagrindas spėti, jog jis gaminamas pažeidžiant patentą, o ieškovas negali nustatyti, kokiu būdu pagamintas gaminys, tai atsakovas privalo įrodyti, kad tapataus gaminio gamybos būdas yra kitoks negu patentuotasis būdas. Kai pateikiami įrodymai, kad tapataus gaminio gamybos būdas yra kitoks negu patentuotasis būdas, turi būti užtikrinta atsakovo gamybos bei komercinių paslapčių apsauga. Pagal Vileitą – šis straipsnis suformuluotas netinkamai, nes licenzijos yra dviejų rūšių: 1) paprastoji (neišimtinė) ir 2) išimtinė; Paprastoji (neišimtinė) – esmė – patentų galima išduoti neribotai ir tada neribotas patentų naudotojų skaičius. Tokios licenzijos licenciatas neturi teisės reikšti jokių pretenzijų. Išimtinės licencija – jos turėtojas įsigyja išimtines teises ne tik trečiųjų asmenų atžvilgu, bet ir paties to patento savininko atžvilgiu. Jis jau gali pareikšti reikalavimą jei pažeistos teisės ir tretiesiems asmenims ir patento savininkui. Todėl yra nelogiška, kad dar turi kreiptis į patento savininką, dar laukti 3 mėn. – tokiu atveju pažeidžiama teisė į greitą pažeistos teisės gynimą. Išimtinės licencijos atveju, teises gali pažeisti ir pats aptebto savininkas. Jei ginčijamas išduotas patentas – teismas priima sprendimą ir praneša VPB, kuris apie tai įrašo registre ir skelbia biuletenyje. Patentų įst. 42 str. – čia suteikiama teisė asmeniui kreiptis į teismą, nustatyti, ar jo veikla nepažeis patento savininko teisių. Tikslas – apsiginti nuo galimo proceso dėl patento savininko teisių pažeidimo ir žalos talyginimo. PRAMONINIO DIZAINO APSAUGA Tai kitas pramoninės nuosavybės teisės objektas. Išorinė išvaizda irgi yra labai svarbu, ne tik techninė pusė. Meniniai sprendimai vadinami pramoniniu dizainu. Seime dabar svarstomas ne pramoninio dizaino įstatymo, o dizaino įstatymo projektas. Bendras principas – dviguba apsauga negalima, jeigu saugo Autorinių teisų apsauga, tai nesaugo Pramoninio dizaino apsauga. Dizainas (pagal žodyną) – daiktų ir aplinkos meninis sutvarkymas. Jis taikomas beveik visiem nesuvartojamiems daiktams Pramoninio dizaino įstatymas priimtas 1995 07 04. Pagal įstatymą Pramoninis dizainas – viso gaminio ar jo dalies, sukonstruotų iš specifinių linijų, kontūrų, spalvų, formų ir (arba) medžiagų, estetinis vaizdas. Gaminys - tai pramoniniu ar rankiniu būdu pagamintas daiktas arba jo atskiros dalys, taip pat daiktų rinkiniai ar kompozicijos, įpakavimas, grafiniai simboliai bei spaustuvės šriftai. Pramoninio dizaino apsaugos sąlygos: 1. PD turi būti naujas (tai nustato PD įstatymo 3 str. Reikalaujama naujumo būtent Lietuvos teritorijoje); 2. PD turi turėti individualias savybes (turi šias savybes, jei informuotas vartotojas atskiria PD nuo kito pagal išvaizdą) 3. PD turi neprieštarauti viešosios moralės principams (neatitinka moralės reikalavimų, jei kenkia moralinėms nuostatoms); 11 08 paskaita Dabar ruošiama nauja Pramoninio dizaino (toliau-PD) įstatymo redakcija. Vileitos nuomone ten nieko naujo nenumatoma, tik tas pats įstatymas perrašomas gražiau. PD apsaugos sąlygos: PD turi būti naujas ir turėti individualias savybes, neprieštarauti viešosios moralės principams. Pramoninis dizainas yra naujas, jeigu iki paraiškos padavimo arba prioriteto datos savo išvaizda nebuvo tapatus kitam visuomenei prieinamam ar žinomam Lietuvoje gaminiui, t.y. PD naujumas nustatomas LR teritorijoje. Jei bet kokiu būdu PD tampa žinomas, jis nebebus naujas. Pramoninis dizainas turi individualias savybes, jeigu informuotas vartotojas atskiria vieną pramoninį dizainą pagal bendrą jo išvaizdą nuo kito pramoninio dizaino: 1) pateikto Lietuvos Respublikos rinkai; 2) įregistruoto Valstybiniame patentų biure ir paskelbto šio įstatymo nustatyta tvarka ir šio pramoninio dizaino galiojimo laikas dar nepasibaigęs. Užrašai, jų vieta, spalva ir pan. yra meninis sprendimas. PD turi neprieštarauti viešos moralės principams, tačiau neaišku kaip tai suprasti, tai santykinis vertinimas. Teisės į PD subjektai – iki paraiškos padavimo saugomas autorių teisių kaip taikomosios dailės kūrinys. Padavus paraišką, bus saugomas pagal PDĮ. Taip yra todėl, kad negali būti dvigubos apsaugos. Kai sukuria keli asmenys, jie yra bendraautoriai ir teisėmis disponuoja bendru sutarimu. Teismas sprendžia kūrybinio indėlio dalį ir po to paskirsto atlyginimą, o ne iš karto atlyginimą. Jei negalima nustatyti indėlio, nustatoma po lygiai. PD liudijimą gali gauti pats autorius ar asmuo, kuriam perduotos teisės. Nuosavybės teisė į pramoninį dizainą, kurį sukūrė darbuotojas atlikdamas tarnybines pareigas ar vykdydamas konkrečią tarnybinę užduotį, priklauso darbdaviui, jeigu tai nustatyta darbdavio ir darbuotojo sudarytoje sutartyje. Projekte siūloma atvirkščiai – jeigu kitaip nenumatyta sutartyje, priklauso darbdaviui. Sukūrus PD paduodama paraiška VPB. Pramoninio dizaino paraišką sudaro: 1) prašymas išduoti pramoninio dizaino liudijimą; 2) pramoninio dizaino fotografijos ar grafiniai vaizdai; 3) pramoninio dizaino aprašymas; 4) dokumentas, patvirtinantis, kad sumokėtas mokestis; 5) atstovo įgaliojimus patvirtinantis dokumentas, jei paraišką paduoda atstovas; 6) dokumentas, patvirtinantis autoriaus teisių perdavimą. Grafiniai vaizdai yra kai tai yra piešinys. Fotografijų reik tiek, kad užtektų išryškinti skirtumus nuo kitų PD. Paraišką pareiškėjo vardu gali paduoti jo atstovas. Užsienio valstybių juridiniai ir fiziniai asmenys paraiškas Valstybiniam patentų biurui paduoda per Lietuvos Respublikos patentinį patikėtinį. VPB formali ekspertizė, t.y. ar pateikti visi ir teisingai įforminti dokumentai. Pareiškėjas, nesutinkantis su Valstybinio patentų biuro eksperto sprendimu, turi teisę per 3 mėnesius nuo eksperto pranešimo išsiuntimo dienos paduoti Valstybinio patentų biuro Apeliaciniam skyriui protestą dėl eksperto sprendimo. Apie Apeliacinio skyriaus priimtą sprendimą pranešama pareiškėjui. Ginčus dėl pramoninio dizaino registravimo ir naudojimo nagrinėja šios institucijos: 1) Valstybinio patentų biuro Apeliacinis skyrius - ginčus dėl pramoninio dizaino įregistravimo, kilusius iki pramoninio dizaino liudijimo išdavimo; 2) Vilniaus apygardos teismas - ginčus dėl: Valstybinio patentų biuro Apeliacinio skyriaus sprendimo neišduoti pramoninio dizaino liudijimo; pramoninio dizaino registracijos pripažinimo negaliojančia; pramoninio dizaino savininko arba autorių teisių gynimo. Gali būti ginčijama registracija – pvz. dėl to, kad ne naujas, neturi individualių požymių ir pan. Pramoninio dizaino apsauga galioja 5 metus nuo paraiškos padavimo datos. Pramoninio dizaino galiojimo terminas gali būti pratęsiamas dar keturis kartus po 5 metus iki 25 metų, skaičiuojant nuo paraiškos padavimo datos. Už pratęsimą imamas mokestis. Įregistruoto pramoninio dizaino savininkas turi išimtinę teisę leisti arba drausti kitiems asmenims, neturintiems jo leidimo, gaminti, siūlyti parduoti, parduoti, išleisti į rinką, importuoti ar eksportuoti, kaupti ir naudoti gaminius ar jų dalis, kurie yra įregistruoto pramoninio dizaino kopija ar iš esmės yra kopija, kai tokie veiksmai vykdomi komerciniais tikslais. Pramoninio dizaino savininko teisių pažeidimu nelaikoma išvardyti veiksmai, jeigu: 1) jie atliekami savo poreikiams tenkinti ir neprieštarauja ekonominiams pramoninio dizaino savininko interesams; 2) jie atliekami mokslo ar mokslinio tyrinėjimo bei eksperimento tikslams; 3) pramoninis dizainas naudojamas užsienio valstybėse įregistruotuose laivuose, lėktuvuose ir kitose transporto priemonėse bei jų įrengimuose ir įvežtose atsarginėse dalyse bei reikmenyse, skirtuose šių transporto priemonių remontui, kai šie laivai, lėktuvai ir kitos transporto priemonės laikinai yra Lietuvos Respublikos teritorijoje. PD teisės galioja nuo paraiškos padavimo. Fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie teisėtai naudojo arba yra visiškai pasirengę naudoti pramoninį dizainą iki paraiškos, pagal kurią išduodamas pramoninio dizaino liudijimas, padavimo datos arba, jeigu prašoma prioriteto, iki paraiškos prioriteto datos, neatsižvelgdami į pramoninio dizaino savininko valią gali pramoninį dizainą naudoti taip, kaip naudojo ar numatė naudoti pasirengimo metu. Pirmalaikio naudojimo teisė gali būti perduodama tiktai kartu su įmone arba veikla arba su ta įmonės ar veiklos dalimi, kurioje pramoninis dizainas jau buvo naudojamas arba rengiamasi jį naudoti. Jei asmenys mano, kad neteisėtai išduotas liudijimas gali kreiptis į teismą dėl jo paskelbimo negaliojančiu. Teisę pareikšti ieškinį dėl teisės į pramoninį dizainą pažeidimo turi pramoninio dizaino savininkas. Tačiau jam nepasinaudojus šia teise, licenciatas gali pareikšti ieškinį, jeigu licencinėje sutartyje nebuvo numatyta kitaip. Kiekviena licencinės sutarties šalis turi teisę dalyvauti kitos šalies pradėtame teismo procese dėl teisių į pramoninį dizainą pažeidimo ir gauti atlyginimą už padarytą žalą. Pramoninio dizaino savininkas turi teisę suteikti kitam asmeniui išimtinę ar neišimtinę licenciją pramoniniam dizainui naudoti visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Jei asmuo turi neišimtinę licencinę sutartį, tai negali kontroliuoti PD naudojimo, vadinasi, negali kreiptis į teismą, nes neturi išimtinių teisių į PD. Išimtinės sutarties atveju gali kreiptis į teismą. Teismas gali priimti sprendimą pripažinti registraciją negaliojančia ir pan. Prekių ir paslaugų ženklai Prekių ženklas – bet koks žymuo, kurio paskirtis – atskirti vieno asmens prekes arba paslaugas nuo kito asmens prekių arba paslaugų ir kurį galima pavaizduoti grafiškai. Prekių ženklui prilyginamas ir ženklas, skirtas paslaugoms žymėti. Prekių ženklai susiformavo jau sen. Graikijoje – amatininkas įspausdavo tam tikrą ženklą gaminyje. Coca Cola ženklas kainuoja 40 mlrd. JAV dolerių. 5 straipsnis. Žymenys, galintys sudaryti ženklą Ženklai, kuriems taikoma šio įstatymo nustatyta teisinė apsauga, gali būti sudaryti iš šių žymenų: 1) žodžių, asmenų pavardžių, vardų, meninių pseudonimų, firmų vardų, šūkių; 2) raidžių, skaitmenų; 3) piešinių, emblemų; 4) erdvinių formų (gaminių išorinio vaizdo, jų pakuotės ar talpyklos); 5) spalvos ar spalvų derinio, jų kompozicijos; 6) bet kokio šio straipsnio 1–5 punkte nurodytų žymenų derinio. Žodžiai gali būti originalūs ir bendrinės kalbos. Jei bendrinės kalbos, tai saugomas jo grafinis vaizdas. Žymuo nepripažįstamas ženklu ir neregistruojamas arba įregistruoto ženklo registracija pripažįstama negaliojančia, jeigu jis : 1) negali sudaryti ženklo pagal šio įstatymo 5 straipsnį; 2) neturi jokio skiriamojo požymio; 3) dabartinėje kalboje ar sąžiningoje ir nusistovėjusioje veikloje arba prekybos praktikoje yra tapęs bendriniu; 4) žymi arba nurodo tik prekių rūšį, kiekį, kokybę, paskirtį, vertę, geografinę kilmę, prekių pagaminimo ar paslaugų teikimo laiką, pagaminimo būdą arba kitas prekių ir (ar) paslaugų charakteristikas; 5) gali suklaidinti visuomenę, pavyzdžiui, dėl prekių ir (ar) paslaugų rūšies, kokybės ar geografinės kilmės; 6) prieštarauja moralei ar viešajai tvarkai, etinėms visuomenės normoms, žmoniškumo principams; 7) yra arba vien forma, kurią lemia pačių prekių rūšis, arba forma, būtina techniniam rezultatui gauti, arba forma, suteikianti prekėms esminę vertę; 8) yra sudarytas iš Lietuvos Respublikos oficialiojo ar tradicinio (trumpojo) valstybės pavadinimo, herbo, vėliavos ar kitų valstybės heraldikos objektų ar juos mėgdžiojantis, taip pat garantinių ir prabos ženklų, antspaudų, pasižymėjimo ar apdovanojimo ženklų, jeigu nėra Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatyta tvarka išduoto leidimo naudoti juos ženkle; 9) sudarytas iš žymenų, kuriems registruoti nėra gauta kitų valstybių ar tarptautinių organizacijų kompetentingų institucijų sutikimo ir kuriuos turi būti atsisakyta registruoti arba kurių registracija turi būti pripažinta negaliojančia pagal Paryžiaus konvencijos 6(ter) straipsnį; 10) yra didelės vertės simbolis, ypač religinis simbolis; 11) sudarytas iš geografinės nuorodos arba turi geografinę nuorodą, skirtą žymėti prekėms, kilusioms iš kitos nei nurodytoji kilmės vieta, jeigu šios nuorodos naudojimas tokių prekių ženkle Lietuvos Respublikoje gali klaidinti visuomenę dėl tikrosios prekių kilmės vietos. Ši nuostata taikoma ir ženklams su geografine nuoroda, kuri, nors ir teisingai nurodo prekių kilmės vietą, tačiau gali klaidinti visuomenę neteisingai informuodama, kad prekės kilusios iš kitos vietos; 12) sudarytas iš geografinės nuorodos arba turi geografinę nuorodą, skirtą žymėti vynui ar stipriems alkoholiniams gėrimams, kilusiems iš kitos nei nurodytoji kilmės vieta, net ir tada, kai jis nurodo tikrąją prekių kilmės vietą, arba kai ta geografinė nuoroda pateikiama išversta į kitą kalbą, ar kai ji vartojama su papildomais apibūdinamaisiais žodžiais, pavyzdžiui, „rūšis“, „tipas“, „stilius“, „imitacija“ ar panašiai. 2, 3 ar 4 punktuose numatytais atvejais žymuo gali būti pripažintas ženklu ir jo registracija negali būti paskelbta negaliojančia, jeigu iki paraiškos padavimo datos, po paraiškos padavimo ar ženklo registracijos datos ženklas dėl naudojimo yra įgijęs skiriamąjį požymį. Draudimas panaudoti žymių žmonių atvaizdus – nes tai prieštarauja viešajai tvarkai. Reklama - bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis skleidžiama informacija, susijusi su asmens komercine-ūkine, finansine ar profesine veikla, skatinanti įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis, įskaitant nekilnojamojo turto įsigijimą, turtinių teisių ir įsipareigojimų perėmimą. Kai kalbama apie prekių ženklų reikšmę – tai yra kartu naudojamas ir reklamai, bet ji priklauso ir nuo gamintojo, kokia tai prekė ir pan. Pats prekės ženklas nėra siūlymas pirkti. Paraišką įregistruoti ženklą sudaro: 1) prašymas įregistruoti ženklą ir išduoti prekių ženklo liudijimą, pasirašytas pareiškėjo ar jo atstovo; 2) dokumentas, patvirtinantis, kad sumokėtas nustatytas mokestis; 3) pareiškėjo įgaliojimas asmeniui, jeigu paraišką paduoda įgaliotas asmuo; 4) prašymas suteikti prioritetą (jei reikia); 5) kompetentingų institucijų pagal leidimas (jei reikia); 6) kolektyvinio ženklo naudojimo nuostatai (jei reikia); 7) teisių savininko sutikimas (jei reikia). Prašyme įregistruoti ženklą ir išduoti prekių ženklo liudijimą nurodoma: 1) pareiškėją ir jo atstovą identifikuojantys duomenys; 2) pareikšto registruoti ženklo vaizdas ir jo aprašas; 3) prekių ir (ar) paslaugų, kurioms žymėti pareikštas registruoti ženklas, pavadinimai, suskirstyti pagal paraiškos padavimo dieną galiojančią Nicos klasifikaciją; 4) nuoroda, kad ženklas, kurį norima įregistruoti, yra erdvinis ženklas, (jei reikia); 5) nuoroda, kad spalva ar spalvų derinys, kompozicija yra laikomi skiriamuoju ženklo požymiu, (jei reikia); 6) nuoroda, kurie ženklo elementai yra nesaugomi, (jei reikia); 7) nuoroda, kad ženklas registruojamas ir skelbiamas standartiniais Valstybinio patentų biuro rašmenimis, (jei reikia); 8) ženklo ar jo žodinių elementų transliteracija, taip pat vertimas į lietuvių kalbą (jei reikia); 9) nuoroda, kad ženklas, kuriam įregistruoti paduodama paraiška, yra kolektyvinis ženklas. Paraiškoje gali būti prašoma įregistruoti ženklą vienai ar daugiau prekių ir (ar) paslaugų klasių. Už daugiau nei vieną paraiškoje nurodytą prekių ir (ar) paslaugų klasę mokamas nustatytas papildomas mokestis. Atliekama formalioji ekspertizė, vėliau ribota ekspertizė. Pas mus negali būti registruojami garsai ir šviesos ženklai. 7 straipsnis. Kiti ženklo registracijos pripažinimo negaliojančia pagrindai Ženklo registracija pripažįstama negaliojančia, jeigu jis yra: 1) tapatus įregistruotam ar pareikštam registruoti ankstesniam ženklui tapačioms prekėms ir (ar) paslaugoms; 2) tapatus įregistruotam ar pareikštam registruoti ankstesniam ženklui tapačioms ar panašioms prekėms ir (ar) paslaugoms arba klaidinamai į jį panašus ir dėl to yra galimybė suklaidinti visuomenę, įskaitant ir klaidinamą asociaciją su ankstesniu ženklu; 3) tapatus Lietuvos Respublikoje pripažintam plačiai žinomu ženklui, priklausančiam kitam asmeniui, arba klaidinamai į jį panašus; 4) tapatus firmos vardui arba klaidinamai panašus į firmos vardą, priklausantį kitam asmeniui, kuris teisę į tą firmos vardą Lietuvos Respublikoje įgijo iki paraiškos įregistruoti ženklą padavimo arba prioriteto datos, jeigu datoje nurodytą dieną firma turėjo teisę į tą pačią ar panašią veiklą, kuriai gali būti priskiriamos įregistruotu ženklu žymimos prekės ir (ar) paslaugos; 5) tapatus Lietuvos Respublikoje saugomai geografinei nuorodai arba klaidinamai į ją panašus, išskyrus tokią nuorodą, kuri kaip nesaugomas elementas įtraukta į ženklą, registruojamą asmens, turinčio teisę naudoti tą geografinę nuorodą; 6) tapatus saugomam pramoniniam dizainui ar kitam pramoninės nuosavybės objektui, autorių teisių saugomam literatūros, mokslo, meno kūriniui, žinomo asmens pavardei ar vardui, meniniam pseudonimui ar kito asmens portretui arba yra klaidinamai į jį panašus, išskyrus atvejus, kai šių teisių savininkas ar jo teisių perėmėjas yra davęs sutikimą. 2. Šio straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytas ankstesnis ženklas yra: 1) ženklas, kurio paraiškos padavimo Lietuvos Respublikoje data yra ankstesnė už šio straipsnio 1 dalyje nurodyto ženklo paraiškos padavimo datą, prireikus atsižvelgiant į prašomą suteikti ar suteiktą prioritetą; 2) ženklas, kurio įregistravimo data Lietuvos Respublikai pagal Madrido protokolą yra ankstesnė už šio straipsnio 1 dalyje nurodyto ženklo paraiškos padavimo datą, prireikus atsižvelgiant į prašomą suteikti ar suteiktą prioritetą; 3) ženklas, kuris šio straipsnio 1 dalyje nurodyto ženklo paraiškos padavimo datą, prireikus atsižvelgiant į prašomą suteikti ar suteiktą prioritetą, yra pripažintas plačiai žinomu Lietuvos Respublikoje. 3. Ženklo registracija gali būti pripažinta negaliojančia, jeigu paaiškėja, kad pareiškėjas padavė paraišką įregistruoti ženklą turėdamas nesąžiningų ketinimų. 8 straipsnis. Nesaugomi ženklo elementai 1. Ženklas neturi būti sudarytas iš elementų, kurie negalėtų būti registruojami kaip atskiri (savarankiški) ženklai. 2. Jeigu ženkle yra šio straipsnio 1 dalyje nurodytų elementų ir jeigu yra pagrindas manyti, kad tokio ženklo registracija gali sukelti abejonių dėl ženklo suteikiamos apsaugos apimties, tokie elementai pareiškėjo prašymu, Valstybinio patentų biuro arba teismo sprendimu gali būti pripažinti nesaugomais ženklo elementais. 3. Jeigu išnyksta aplinkybės, dėl kurių ženklo elementai buvo pripažinti nesaugomais, dėl šių elementų ar tokių elementų turinčio ženklo gali būti paduota nauja paraiška įregistruoti ženklą netaikant šio straipsnio 2 dalyje nurodytų apribojimų. 4. Nesaugomi ženklo elementai nesuteikia ženklo savininkui išimtinių teisių į juos. VPB priima sprendimą registruoti ženklą, jį paskelbia ir t.t. Pradinis ženklo registracijos galiojimo terminas yra 10 metų nuo paraiškos padavimo dienos. Pasibaigus terminui, ženklo registracijos galiojimas gali būti pratęsiamas visoms arba daliai prekių ir (ar) paslaugų kiekvieną kartą ne ilgiau kaip 10 metų. 2002 11 15 LICENZINĖS SUTARTYS Tai nėra paprastos sutartys.Ten nėra fiksuojamas vien leidimas, ji būna apie 20 lapų. “Licenzija”-iš lot.kalbos išvertus, reiškia leidimas. Licenzinė sutartis – tai susitarimas, kuriuo viena šalis (licenciaras) duoda licenciatui leidimą naudotis išradimu, kūrininiu, gamybine sutartimi, prekės ženklu, sutartyje nustatyta tvarka. Gamybinė paslaptis – know how. Kai pramonėje padaromi gaminiai, jie ne visada patentuojami, nes negalima nustatyti iš ko, pvz. medžiaga gauta, ji saugoma kaip know how. Saugoma tiek, kiek pasiseks išsaugoti. Taip pat net naudojant patentuotą daiktą, susidaro tam tikras patyrimas, kas virsta į gamybinę paslaptį – know how. Licenciaras – tai asmuo, kuris kitam asmeniui sutartimi suteikia licenciją. Licenciatas – tas, kuris ją įgyja. Licenzinių sutarčių rūšys: 1)išimtinė – Licenciaras suteikia teisę naudoti licencijos dalyką licencijos sutartyje nustatyta apimtimi ir sąlygomis, jis netenka teisės kitiem perduoti ar pats naudoti aptartą dalyką. Galiama ribota išimtinė licencija, kai nustatomi rūšies, laiko, kiekio apribojimai. Visiška – suteikia teises be jokių apribojimų visam laikui. 2) neišimtinė – Licenciaras suteikia teisę panaudoti licencijos dalyką, pasilikdamas teisę suteikti tokią teisę kitiem asmenim ar pats naudoti dalyką. Gali suteikti licenciją labai daugeliui asmenų. Trūkumas – licenciatas nėra apsaugotas nuo konkurencijos. Jei asmuo pardavė patentą, tai jam jis jau nebegrįš, o jei suteikė teisę naudotis, tai pasibaigus sutarčiai – grįš. Gali būti suteikiamos licencijos: 1) gaminti; 2) naudoti; 3) parduoti lic. dalyką; Licencinės sutarties forma – turi būti sudaroma raštu. Licencine sutartis dėl patentuotų išradimų, prekės ženklo ar pramoninio dizaino įsigalioja nuo registracijos VPB-e. VPB-e neregistruojamos, jei išradimas, pramoninis dizainas registruoti užsienyje. Licencinės sutarties duomenys įrašomi į Lietuvos Respublikos prekių ženklų registrą vienos iš licencinės sutarties šalių prašymu. Kartu su prašymu Valstybiniam patentų biurui pateikiami šie dokumentai: 1) abiejų šalių pasirašytas licencinės sutarties sudarymą patvirtinantis dokumentas ar notaro patvirtintas išrašas iš licencinės sutarties; 2) dokumentas, patvirtinantis, kad sumokėtas nustatytas mokestis; 3) įgaliojimas atstovui (jeigu reikia). Yra priimta ir speciali tvarka dėl licencinių sutarčių registravimo. Licencinės sutarties sąlygos: 1) būtinos (licencijos dalykas, licencijos rūšis, dalyko naudojimo apimtis, teritorija, terminas, licencijos dalyko panaudojimo būdas). 2) kitos (kaina, mokėjimo tvarka ir terminai, licencinė pagalba – technikinė ir pan., šalių atsakomybė ir t.t.) Kaina – mokestis už licenciją.Mokestis: 1) panšalinis - surenkamas iš karto, sudarius sutartį – tai sutartinė suma; 2) rojalinis - periodiniai mokėjimai, kurie priklauso nuo licencijos dalyko įsisavinimo, t.y. pvz., kiek pasigamina. Rojalinis skaičiuojamas nuo pajamų, nuo pelno galima tik, kai šalys viena kita pasitiki. Turi būti nustatyta licenciato ataskaitų pateikimo terminas ir, kad licenciaras galėtų tikrinti ataskaitos pagrįstumą. Taip pat gali būti numatyta atsakomybė ir kitos sąlygos. LICENCINĖS SUTARTIES NEGALIOJIMAS – negalioja ta, kurios tikslas jau sutarties sudarymo metu buvo nepasiekiamas dėl techninių, teisinių kliūčių ir pan. Negalioja sąlygos, kurios riboja: 1) licenciaro ar licenciato gamybinę, licencinę veiklą, išskyrus, kai riboja patentinė apsauga ir licencijos rūšys; 2) draudžia gaminti produkciją, kurią ga………….. 3) nustato pagal produkciją, kurios…………… 4) įpareigoja licenciatą pirkti pas licenciarą……… 5) draudžia atlikti mokslinius tyrinėjimus su dalyku; 6) draudžia tobulinti dalyką; 7) draudžia patentuoti patobulinimus 8) 9) jei prieštarauja kitiems LR įstatymams. Sutartyje gali būti nustatoma didžiausio palankumo sąlyga. Licenciarui sudarius neišimtinę sutartį su kitu lengvesnėmis sąlygomis, pirmasis gali reikalauti tokių pat sąlygų. Licencinės sutarties nutraukimas licenciaro reikalavimu 1) Jei neįsisavina pilnai dalyką. Pareiga įsisavinti yra jei licencija yra išimtinė. 2) Jei gamina nekokybišką produkciją. Prekių ženklų įstatymo 2002 10 22 pakeitimas (pakeistas 4 str.) – ženklo savininkas gali panaudoti…………………. Čia numatytos teisės prieš licenciatą. Vileita – neraštinga formuluotė. Jei suteikta licencija, yra sudaryta sutartis ir ji pažeista, tai gali reikėti ją nutraukti ir atlyginti nuostolius. Taip pat, pirmiausiai turi būti išspręstas galiojimo klausimas. Licenciato pareiga įsisavinti pasibaigia, jei tai nepriklauso nuo licenciato valios. Jei nemoka mokesčio, nepateikia ataskaitų, nesudaro sąlygų tikrinti – gali išieškoti atlyginimą ar nutraukti ir išieškoti nuostolius. Nutraukimas ir pakeitimas licenciato reikalavimu: 1) 2) 3) 4) kai yra išduota priverstinė licencinė sutartis; 5) kai dalykas moraliai paseno; 6) išryškėjo, kad licenc. dalykas nekonkurencingas; 7) SUBLICENCIJA Sublicencija – licenciato leidimas kitam asmeniui naudoti ženklą sublicencinėje sutartyje nustatytomis sąlygomis Išimtinės ir priverstinės sutarties licenciatas turi teisę sudaryti sublicenciją. Sutarties laikas – Pasibaigus lic.sutarčiai – licenciatas privalo grąžinti dokumentaciją. Lieka galioti pareiga užtikrinti paslapčių apsaugą. ATSAKOMYBĖ PAGAL CK. Licenciaras atsako už dalyko techninio panaudojimo galimybę Licencinių teisių paveldėjimas CK 5.76 str. 1. Palikėjo teisę gauti išradimo patentą, pramoninio dizaino liudijimą paveldi įpėdiniai. Taip pat paveldimos pramoninės nuosavybės apsaugos dokumentų suteikiamos teisės. 2. Kartu su įmone įpėdiniams pereina teisė į juridinio asmens pavadinimą, prekių ženklus. 3. Įpėdiniams pereina teisės ir pareigos pagal palikėjo sudarytas licencines sutartis, jiems pereina teisės į gamybines ir komercines paslaptis (know-how), teisės ir pareigos pagal gamybinių ir komercinių paslapčių perdavimo sutartis, jeigu šios paslaptys nėra neatskiriamos nuo palikėjo asmenybės. TARPTAUTINĖS KONVENCIJOS IR SUTARTYS Lietuva yra ratifikavusi: 1) Paryžiaus konvenciją dėl pramoninės nuosavybės saugojimo 1994 05 22 2) Patentinės kooperacijos sutartis; 3) Budapešto sutartis dėl tarptautinio mikroorganizmų deponavimo pripažinimo patentavimo procedūros reikmėms, V.Ž. 1997, nr. 109-2761 4) Madrido sutartis Dėl tarptautinės ženklų registracijos, V.Ž. 1997,nr.50-1997 5) Nicos sutartis "Dėl tarptautinės prekių ir paslaugų ženklų registravimo klasifikacijos", V.Ž. 1996, nr. 92-2147 6) Sutartis dėl prekių ženklų. V.Ž. 1997, nr. 109-2762 7) Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Europos patentų organizacijos susitarimas dėl Bendradarbiavimo, V.Ž. 1994, nr. 93-369 Yra dar 3. PARYŽIAUS KONVENCIJA Tai daugiašalis susitarimas, pasirašiusios šią konvenciją valstybės sudaro pramoninės nuosavybės apsaugos sąjungą. Pirmą kartą pasirašyta buvo 1883m. Kiekviena valstybė gali prisijungti prie šios konvencijos ir tapti sąjungos nare. Prisijungimo dokumentai paduodami generaliniam sekretoriui saugoti. Bet kurios šalies, kuri nėra Sąjungos narė ir kuri atidavė saugoti savo prisijungimo aktą per mėnesį arba daugiau iki šio Akto nuostatų įsigaliojimo, atžvilgiu šis Jeigu prisijungimo akte šalis nurodo vėlesnę datą, šis Aktas tos šalies atžvilgiu įsigalioja nurodytą datą. Bet kurios šalies, kuri nėra Sąjungos narė ir kuri atidavė saugoti savo prisijungimo aktą iki datos, kuri yra po Konvencijos kokios nors straipsnių grupės įsigaliojimo, arba iki datos, kuri yra ankstesnė už jį mažiau negu vienas mėnuo, atžvilgiu Konvencija įsigalioja, per tris mėnesius po datos, kada apie jos prisijungimą buvo pranešta Generaliniam direktoriui, jeigu prisijungimo akte nebuvo nurodyta vėlesnė data. Pastaruoju atveju Konvencija tos šalies atžvilgiu įsigalioja nurodytą datą. Bet kurios šalies, kuri nėra Sąjungos narė ir kuri atidavė saugoti prisijungimo aktą po Konvencijos įsigaliojimo datos visa apimtimi arba mažiau negu mėnuo iki tos datos, atžvilgiu šis Konvencija įsigalioja per tris mėnesius po datos, kada apie jos prisijungimą buvo pranešta Generaliniam direktoriui, jeigu prisijungimo akte nebuvo nurodyta vėlesnė data. Pastaruoju atveju Konvencija tos šalies atžvilgiu įsigalioja nurodytą datą. Ratifikavimo arba prisijungimo pasekmės - Išskyrus leistinas išimtis, numatytas 20(1) (b) ir 28(2) straipsniuose, ratifikavimo arba prisijungimo pasekmė yra automatiškas visų nuostatų pripažinimas ir visų privilegijų, kurias nustato Konvencija, gavimas. Denonsavimas. Šios Konvencijos galiojimo laikas neribotas.Bet kuri šalis gali denonsuoti šį Aktą, nusiųsdama pranešimą Generaliniam direktoriui. Toks denonsavimas taip pat yra visų ankstesnių Aktų denonsavimas ir liečia tik šalį, kuri denonsuoja, o kitų Sąjungos šalių atžvilgiu Konvencija galioja ir turi būti vykdoma. Denonsacija įsigalioja per metus, kurie skaičiuojami nuo dienos, kada Generalinis direktorius gavo pranešimą. Šia denonsavimo teise negali naudotis jokia kita šalis penkerius metus, kurie skaičiuojami nuo datos, kada ji tapo Sąjungos nare. Nariai gali sudaryti specialias pramoninės nuosavybės apsaugos sutartis, kurios neprieštarauja Paryžiaus konvencijai. 1str. 2d. Principai: 1. Pramoninės nuosavybės apsaugos objektais pagal Konvenciją laikomi išradimų patentai, naudingieji modeliai, pramoninis dizainas, prekių ženklai, paslaugų ženklai, firmų vardai ir kilmės nuorodos arba kilmės vietos pavadinimai, taip pat apsauga nuo nesąžiningos konkurencijos. (Pramoninė nuosavybė suprantama pačia plačiausia prasme ir apima ne tik pramonę ir prekybą tiesiogine prasme, bet taip pat ir žemės ūkio gamybos sritis, kalnakasybos pramonę ir visus produktus - tiek gaminamus, tiek ir gamtinės kilmės, pavyzdžiui: vyną, grūdus, tabako lapus, valgius, gyvulius, iškasenas, mineralinius vandenis, alų, gėles, miltus. Išradimų patentais laikomos įvairios Sąjungos šalių įstatymais pripažintos pramonės patentų rūšys, pavyzdžiui: įvežtiniai patentai, patobulinimo patentai, papildomi patentai bei liudijimai ir t.t.) 2. Asmenys naudojasi tom pačiom privilegijom, nepriklausomai piliečiai tos valstybės ar ne (Kiekvienos į Sąjungą įeinančios šalies piliečiai kitose šalyse naudojasi pramoninės nuosavybės apsaugos atžvilgiu tokiomis pat privilegijomis, kurias šiuo metu arba ateityje suteikia atitinkami įstatymai saviems piliečiams, nevaržant šioje Konvencijoje numatytų teisių. Iš to seka, kad jų teisės bus saugomos taip pat, kaip ir tos šalies piliečių teisės, ir jie naudosis tomis pat teisėtomis apsaugos priemonėmis nuo bet kokio pasikėsinimo į jų teises, jeigu jie laikysis sąlygų ir formalumų, numatytų savo šalies piliečiams.) 3. Piliečiams prilyginami kitų šalių piliečiai, kurie nėra sąjungos nariai, nors gyvena narės teritorijoje; 4. Konvencija nustato paraiškos prioriteto teisę; 5. Patentų, gautų įvairiose šalyse nepriklausomumas. Konvencijos 4 bic str. Patentai, kurie gauti skirtingose šalyse yra nepriklausomi nuo kitose šalyse gautų patentų. Tai reiškia, kad patentus galima gauti visos sąjungos šalyse. Teoriškai galima gauti 160 patentų. Visi jie nepriklausomi, jei norės ginčyti, tai turi ginčyti atskirai. > 6. Išradėjas turi teisę būti nurodytas patente, tai numato Konvencijos 4 kvatr str. 7. Kai išradimas nepanaudojamas – valstybės gali išduoti priverstinę licenciją (Konv. 5 str.). Siekiant užkirsti kelią piktnaudžiavimams, kurie gali atsirasti naudojantis išimtine teise, kurią duoda patentas, pavyzdžiui, tuo atveju, kai išradimas nepanaudojamas, kiekviena Sąjungos šalis turi teisę įstatymuose numatyti priemones priverstinėms licencijoms išduoti. Taigi, šios licencijos išdavimo tikslas, kad nebūtų piktnaudžiaujama patentais. Tai vienas iš būdų įsigyti patentą, nemokant mokesčių. Teisių, kurias duoda patentas, atėmimas gali būti numatytas tik tuo atveju, kai priverstinių licencijų išdavimas pasirodys nepakankamu šiems piktnaudžiavimams išvengti. Dvejų metų laikotarpiu nuo pirmos priverstinės licencijos išdavimo negalima imtis jokių veiksmų dėl teisių atėmimo arba patento anuliavimo. Priverstinės licencijos negalima reikalauti dėl nepanaudojimo arba nepakankamo panaudojimo, nepraėjus ketveriems metams nuo paraiškos patentui gauti padavimo datos arba trejiems metams nuo patento išdavimo datos. Šiuo atveju turi būti taikomas terminas, kuris baigiasi vėliau. Priverstinė licencija nebus išduodama, jeigu patento savininkas pateisins savo neveiksmingumą, pateikdamas teisėtus įrodymus. Tokia priverstinė licencija nėra išimtinė licencija ir gali būti perduodama taip pat sublicencijos forma, bet tik kartu su dalimi pramonės arba prekybos įmonės, naudojančios šią licenciją. 8. Nustato priemonių, kurios yra patento objektai, naudojimas kitų Sąjungos šalių laivų korpusuose, mašinose, mechanizmuose bei kituose įrengimuose, kai šie laivai laikinai arba atsitiktinai yra tos šalies vandenyse, su sąlyga, jeigu šios priemonės naudojamos išimtinai laivų reikmėms. Priemonių, kurios yra patento objektai, naudojimas kitų Sąjungos šalių oro arba sausumos transporto priemonių konstrukcijoje arba šių priemonių eksploatavimas arba jų naudojimas pagalbiniuose įrengimuose, kai šios transporto priemonės laikinai arba atsitiktinai yra toje šalyje. 9. Konv. 9 str. numato, įvežtų gaminių su neteisėtu prekės ženklu arba firmos vardu areštą, t.y., kad bet koks gaminys su neteisėtu prekės ženklu arba firmos vardu areštuojamas įvežant jį į tas Sąjungos šalis, kuriose šis ženklas arba firmos vardas galėtų būti saugomas įstatymais.Taip pat gaminys areštuojamas šalyje, kurioje buvo neteisėtai naudojamasi ženklu, arba šalyse, į kurias tas gaminys buvo įvežtas. Gaminiai areštuojami pagal kiekvienos šalies vidaus įstatymus pagal prokuratūros ar bet kurio kito kompetentingo organo ar suinteresuotos šalies reikalavimą, nepriklausomai nuo to, ar tai yra fizinis, ar juridinis asmuo. Valdžios organai neprivalo areštuoti gaminių tuo atveju, kai jie vežami tranzitu. Jeigu šalies įstatymai neleidžia areštuoti įvežant, tai areštas pakeičiamas draudimu įvežti arba areštu šalies viduje. Jeigu šalies įstatymai neleidžia nei areštuoti įvežant, nei uždrausti įvežti, nei areštuoti šalies viduje, tai, kol bus pakeisti atitinkami įstatymai, šios priemonės pakeičiamos tokiais veiksmais ir priemonėmis, kurios pagal šios šalies įstatymus garantuotų panašiu atveju savo piliečių teises. 10. Konv. 11 str. numato, kad išradimams, naudingiems modeliams, pramoniniui dizainui, prekių ženklams suteikiama laikina apsauga tarptautinėse parodose, o būtent, kad Sąjungos šalys pagal savo vidaus įstatymus suteikia laikiną apsaugą patentabiliems išradimams, naudingiesiems modeliams, pramoniniam dizainui, taip pat prekių ženklams tiems gaminiams, kurie eksponuojami oficialiose bei oficialiai pripažintose tarptautinėse parodose, surengtose vienos iš šių šalių teritorijoje. Ši laikina apsauga nepratęsia Konvencijoje nurodytų terminų. Jeigu vėliau bus remiamasi prioriteto teise, tai kiekvienos šalies kompetentinga tarnyba šį terminą galės apskaičiuoti nuo gaminio pristatymo į parodą datos. Kiekviena šalis eksponuojamo objekto indentiškumui ir jo pristatymo į parodą datai nustatyti gali reikalauti tokių dokumentų, kokius ji laikys reikalingais. Tai pagrindiniai principai. Paryžiaus konvencija galioja visose ją ratifikavusiose šalyse. PATENTINĖS KOOPERACIJOS SUTARTIS 1970 06 19d. pasirašyta Vašingtone. Tikslas – padaryti ekonomiškesnę apsaugą. Lietuva ratifikavo 1996 05 28d. Esmė – kol nebuvo šios sutarties, išeinant iš to, kad patentus buvo galima gauti visose šalyse, ratifikavusiose Paryžiaus konvenciją, kiekvienos valstybės patentų žinybos atlikdavo atskirą ekspertizę. Patentavimo tikslai užsienio šalyse: 1. Apsaugoti rinką; 2. Parduoti licencijas; Atitinkamas patentas galioja tik tos konkrečios valstybės teritorijoje. Jis negalioja tarptautiniu tikslu. Pavyzdžiui Rusijos ar Lietuvos patentas galioja tik Rusijos valstybėse. Norint apsaugos kitose valstybėse – reikia ten patentuoti. Jei gaminys yra patentuotas: 1. Niekas negali jo gaminti; 2. Niekas negali jo eksportuoti; 3. Niekas negali jo kaupti. Tokiu būdu apsaugoma rinka Kol nebuvo Patentinės kooperacijos sutarties, visos šalyse buvo atliekamos ekspertizės, tikrinami patentabilumo požymiai. Šia sutartimi siekiama, kad ją pasirašiusios valstybės įsipareigoja keistis ekspertizės medžiaga. Asmuo, norėdamas gauti patentą keliose valstybėse, tai jis gali gauti nustatytos formos tarptautinę paraišką. Tai nustato ši sutartis. Ši patentinė paraiška turi būti vertinama pagal patentinės kooperacijos sutartį, t.y. ji pripažįstama tarptautine. Paraiška būna rusų ir anglų kalbomis. 5-ajame pareiškimo skyriuje reikia nurodyti, kokiose šalyse ketinama, norima gauti patentą. Toliau nurodoma, ar reikalaujama prioriteto ir pan. Paraiška paduodama gaunančiajai tarnybai, t.y. nacionalinis patentų biuras. Lietuvoje – VPB. Paraiška paduodama 3 egzemplioriais, iš jų vienas paliekamas gaunančiojoje patentą tarnyboje, 1-as siunčiamas į tarptautinį patentų biurą, 3-ias į tarptautinės paieškos tarnybą Kiekvienai tarptautinei paraiškai atliekama tarptautinė paieška.Tarptautinės paieškos tikslas - išaiškinti atitinkamą technikos lygį. Tarptautinė paieška atliekama remiantis išradimo apibrėžtimi, reikiamai atsižvelgiant į išradimo aprašymą ir brėžinius (jeigu jų yra). Tarptautinės paieškos tarnyba atlieka ekspertizę ir ataskaitą išsiunčia pareiškėjo tarptautiniam biurui. Pareiškėjas ją gavęs, turi teisę vieną kartą pakeisti apibrėžtį, bet apie tai turi pranešti tarptautiniam biurui. Tas pakeitimas neturi peržengti to, kas išdėstyta paraiškoje. To vieno karto pakeitimo būtinybė gali iškilti, nes gavus ekspertizės išvadą, gali būti nurodyta papildyti pataisyti. Atitinkamos šalies nacionalinė patentų žinyba priima sprendimą išduoti ar atsisakyti išduoti patentą, t.y. jos nevaržo tarptautinės ekspertizės atlikimas, ji gali atlikti naują, papildomą ekspertizę, savarankiškai priima sprendimą – išduoti patentą ar ne. BUDAPEŠTO SUTARTIS DĖL TARPTAUTINIO MIKROORGANIZMŲ DEPONAVIMO PRIPAŽINIMO PATENTAVIMO PROCEDŪROS REIKMĖMS 1977 04 28 d. pasirašyta Budapešte. 1997 11 18d. ją ratifikavo LR Seimas. Tekstas paskelbtas 1997nr. 109, akto nr. 2169. Pasirašiusios valstybės sudaro Sąjungą dėl tarptautinio mikroorganizmų deponavimo pripažinimo patentavimo procedūros reikmėms. Šioje sutartyje mikroorganizmo deponavimas priklausomai nuo šių žodžių konteksto reiškia tokius pagal šią sutartį ir taisykles atliktus veiksmus: arba mikroorganizmo atidavimą tarptautinei deponavimo tarnybai, kuri jį gauna ir priima, arba šios tarptautinės deponavimo tarnybos atliekamą tokio mikroorganizmo saugojimą, arba tiek perdavimą, tiek saugojimą; Patentavimo procedūra - bet kokia su patentine paraiška arba su patentu atliekama administracinė ar juridinė procedūra; Paskelbimas patentavimo procedūros reikmėms - oficialus paskelbimas arba leidimas visuomenei oficialiai susipažinti su patentine paraiška arba su patentu; Objektai – mikroorganizmų kamienai………………… Lietuvoje – tai mokslo akademijos biologijos tarnybos žinybos žinioje. Madrido sutartis dėl tarptautinės ženklų registracijos Žiūrėti bendrais bruožais EUROPOS PATENTO SUSITARIMAS Yra išleistas leidinukas – “Kaip gauti Europos patentą”. Sudarytas 1974. Europos patentų konvencijoje. Įsigaliojo 1978m. Šalys susitarė dėl bendro patento. Eur.paten.konvenc.paskirtis – palengvinti tvarką. Europos patentas suteikia patento savininkui tas pačias teises, kaip ir toje šalyje išduoto patento savininkui. Konvencija nustato taip pat patentabilumo reikalavimus. Nenurodo išradimo sąvokos, bet nurodo, kas negali būti laikoma išradimu: 1) Kompiuterinės programos negali būti traktuojamos išradimu pilna apimtimi. Bet jos gali būti patentuojamos tik kai yra susijusios su autotransporto ir kt. priemonių valdymu. 2) Terapinis ar pan. gydymas. Tiek gydymas negali būti laikomas patentavimo objektu. Ši išimtis netaikoma medicininiams ar chirurginiams instrumentams. 3) Augalų…….. Naujumas – laikomas nauju, jei nežinoma techniniu lygiu. Naujumo atskleidimas nėra žalingas, jei tai įvyko. Išradimo lygis – jei nėra žinomas atitinkamos srities technikos specialistui. FORMALIEJI ASPEKTAI Paraišką Europos patentui gauti gali bet kuris fizinis ar juridinis asmuo, nepriklausomai nuo buvimo šalies. Pareiškėjas, paduodamas paraišką turi nurodyti valstybes, kuriose galios Europos patentas. Gali nurodyti tik tas valstybes, kurios yra šio susitarimo narėmis. Oficialiosios Europos patento tarnybos kalbos yra anglų, prancūzų, vokiečių. Jei paraiška pateikiama kita kalba, tai per 3 mėnesius turi būti pateiktas vertimas. Sudėtinės paraiškos gauti Europos patentą dalys: 1) prašymas išduoti, kuris turi būti pagal nustatytą formą; 2) nurodytas išradėjas; 3) prašymo suteikti prioritetą data; 4) atstovavimas, jei paduoda per atstovą - tie pareiškėjai, kurie negyvena tose šalyse, turi turėti patikėtinį. Išradimo apibrėžtis – turi apibūdinti dalyką, kurio apsaugos yra prašoma. Apibrėžtyje turi būti nurodyta: 1) Žinomo technikos lygio dalis; 2) Skiriamoji dalis (turi būti nurodyti techniniai požymiai, kuriais norima apsaugoti). Mokestis, brėžiniai, referatas - negali būti moralei, viešajai tvarkai prieštaraujančių dalykų ar nuorodų, taip pat žeminančių dalykų, taip pat negalimi jokie teiginiai, kurie nebūtini. Kur paduoti? Paraiškos paduodamos Europos patentų tarnyboje Miunchene, jo filiale Hagoje, bet ne Vienoje. Paduoti galima ir faksimilinėm ryšio priemonėm. Tai galima padaryti Belgijoje. Mokesčiai: • paraiškos padavimo mokestis; • paieškos mokestis; • ekspertizės mokestis; • mokestis už šalių nurodymą; • apibrėžties nurodymo mokestis; Išdavimo procedūra: 1) atliekama formalioji ekspertizė (po jos galima ir papildoma) Eur. Hagos filiale bei Berlyno padalinyje. 2) 3) Procedūros dalis, kuri susideda iš protestų, čia dalyvauja ir trečiosios šalys, konkurentai; Apeliacija gali būti paduodama dėl visų veiksmų, atliktų visose procedūros dalyse. Europos patento išplėtimas Kaip vyksta išplėtimas į Lietuvą? Tarp LRV ir Eur.Patento organizacijos sudarytas susitarimas. Jis paskelbtas V.Ž.1995m., nr. 38-934. LR Patentų įst. 10skirsnis, jame numatyta, kad Europos patento paraiška išplečiama Lietuvoje patento pareiškėjo prašymu. Išplėtimas gali būti bet kada atšauktas. Jis laikomas atšauktu, jei nesumokėtas išplėtimo mokestis, kuris mokamas pagal Eur.patento tarnybos taisykles. Eur.Patentinė paraiška suteikia tas pačias teises kaip ir valstybių nacionalinių biurų išduotos paraiškos. >> 15 paskaita 2002 11 19 5) Patento, gauto įvairiose šalyse, nepriklausomumas. Paryžiaus konvencija dėl PN apsaugos: 4 bis straipsnis (Patentų, gautų įvairiose šalyse, nepriklausomumas) (1) Patentai, kuriems gauti padavė paraiškas Sąjungos šalių piliečiai įvairiose Sąjungos šalyse, yra nepriklausomi nuo patentų, gautų už tą patį išradimą kitose šalyse, įeinančiose ar neįeinančiose į Sąjungos sudėtį. (2) Šią nuostatą reikia suprasti be jokių apribojimų ta prasme, kad patentai, kuriems gauti paraiškos paduotos prioriteto termino ribose, yra nepriklausomi tiek galiojimo pabaigos bei teisių netekimo, tiek ir normalaus jų galiojimo termino atžvilgiu. (3) Ši nuostata taikoma visiems jos įsigaliojimo metu turimiems patentams. (4) Ji taip pat bus taikoma ir naujų šalių prisijungimo atveju patentams, kuriuos prisijungimo momentu turi viena ar kita pusė. (5) Patentai, gauti remiantis prioriteto privilegija, galioja įvairiose Sąjungos šalyse tokiu pat terminu, kuriuo jie būtų galioję, jeigu paraiška jiems gauti būtų buvusi paduota ir jie išduoti be šios prioriteto privilegijos. Patentai, kuriems gauti yra paduotos paraiškos įvairiose šalyse, yra nepriklausomi nuo patentų gautų už tą patį išradimą kitose šalyse (sąjungos narėse ar kitose šalyse). Vienam iš patentų nustojus galioti, visi kiti – lieka galioti. Už vieną išradimą galima gauti patentą visose šalyse. Teoriškai tai būtų 160 valstybių, tačiau praktiškai to nereikia, nes tai kainuotų bereikalingas išlaidas. 6) Išradėjas turi teisę būti nurodytas patente (kadangi patentą gali gauti darbdavys ir pan.). Paryžiaus konvencija dėl PN apsaugos: 4 ter straipsnis (Autoriaus nurodymas patente) Išradėjas turi teisę būti nurodytas patente. 7) Patentinės teisės atėmimas. Kai patentinis išradimas nepanaudojamas, galima išduoti priverstines licencijas. Tokia tvarka numatyta tam, kad nebūtų piktnaudžiaujama patentais. Pvz., jei gaminys duoda pakankamą pelną, o kažkas padaro išradimą, kuris viską pakeičią, išduodama priverstinė licencija, kad nebūtų stabdomas panaudojimas. Paryžiaus konvencija dėl PN apsaugos: 5 straipsnis (A. Patentai: objektų įvežimas, nepanaudojimas arba nepakankamas panaudojimas, priverstinė licencija.B. Pramoninis dizainas: nepanaudojimas, gaminių įvežimas.. Prekių ženklai: nepanaudojimas, formos skirtumas, bendrasavininkių panaudojimas. D. patentai, naudingieji modeliai, prekių ženklai, pramoninis dizainas: žymėjimas.) A.- (1) Jei pagamintus vienoje ar kitoje Sąjungos šalyje objektus patento savininkas įveža į šalį, kuri išdavė patentą, teisės, susijusios su šiuo patentu, išlieka. (2) Siekiant užkirsti kelią piktnaudžiavimams, kurie gali atsirasti naudojantis išimtine teise, kurią duoda patentas, pavyzdžiui, tuo atveju, kai išradimas nepanaudojamas, kiekviena Sąjungos šalis turi teisę įstatymuose numatyti priemones priverstinėms licencijoms išduoti. (3) Teisių, kurias duoda patentas, atėmimas gali būti numatytas tik tuo atveju, kai priverstinių licencijų išdavimas pasirodys nepakankamu šiems piktnaudžiavimams išvengti. Dvejų metų laikotarpiu nuo pirmos priverstinės licencijos išdavimo negalima imtis jokių veiksmų dėl teisių atėmimo arba patento anuliavimo. (4) Priverstinės licencijos negalima reikalauti dėl nepanaudojimo arba nepakankamo panaudojimo, nepraėjus ketveriems metams nuo paraiškos patentui gauti padavimo datos arba trejiems metams nuo patento išdavimo datos. Šiuo atveju turi būti taikomas terminas, kuris baigiasi vėliau. Priverstinė licencija nebus išduodama, jeigu patento savininkas pateisins savo neveiksmingumą, pateikdamas teisėtus įrodymus. Tokia priverstinė licencija nėra išimtinė licencija ir gali būti perduodama taip pat sublicencijos forma, bet tik kartu su dalimi pramonės arba prekybos įmonės, naudojančios šią licenciją. (5) Aukščiau pateiktos nuostatos, padarius būtinus pakeitimus, taikomos naudingiesiems modeliams. B.- Pramoninio dizaino apsauga negali būti nutraukta dėl nepanaudojimo arba dėl to, kad įvežami gaminiai panašūs į saugomus. C.- (1) Jeigu šalyje užregistruoto ženklo panaudojimas yra privalomas, registracija gali būti anuliuota, tik praėjus tam tikram terminui ir tik tuo atveju, kai suinteresuotas asmuo nepristatys įrodymų, kurie pateisintų jo neveiksmingumo priežastis. (2) Jeigu prekės ženklą jo savininkas naudoja tokia forma, kurios atskiri elementai skiriasi nuo užregistruoto vienoje iš Sąjungos šalių, bet nekeičia pagrindinių ženklo skiriamųjų požymių, tai toks panaudojimas neleidžia registracijos pripažinti negaliojančia ir neapriboja ženklui suteiktos apsaugos. (3) Jeigu vieną ir tą patį ženklą vienodiems arba panašiems gaminiams kartu naudoja pramonės arba prekybos įmonės, kurios sutinkamai su įstatymo nuostatais šalies, kurioje buvo paduota paraiška dėl apsaugos, laikomos ženklo bendravaldėmis, tai tas nekliudo ženklo registracijai ir jokiu būdu neapriboja apsaugos, suteikiamos nurodytam ženklui bet kurioje Sąjungos šalyje, jei tik toks panaudojimas neklaidina visuomenės ir neprieštarauja jos interesams. D.- Teisėms pripažinti nereikalaujama dėti ant gaminio kokių nors žymenų arba nuorodų į patentą, naudingąjį modelį, prekių ženklo registravimą arba pramoninio dizaino deponavimą. 8) Paryžiaus konvencija dėl PN apsaugos nustato laisvą patentuotų objektų panaudojimą, kurie yra transporto priemonių dalys (vandens, oro ar sausumos transporto). 9) Paryžiaus konvencija dėl PN apsaugos nustato laikinos pramoninės nuosavybės apsaugos tarptautinėse parodose reikalavimus. 10) Paryžiaus konvencija dėl PN apsaugos nustato laiką apsaugą patentabiliems išradimams. Paryžiaus konvencija dėl PN apsaugos galioja neribotą laiką. Bet kuri valstybė-narė gali denonsuoti. 26 straipsnis (Denonsavimas) (1) Šios Konvencijos galiojimo laikas neribotas. (2) Bet kuri šalis gali denonsuoti šį Aktą, nusiųsdama pranešimą Generaliniam direktoriui. Toks denonsavimas taip pat yra visų ankstesnių Aktų denonsavimas ir liečia tik šalį, kuri denonsuoja, o kitų Sąjungos šalių atžvilgiu Konvencija galioja ir turi būti vykdoma. (3) Denonsacija įsigalioja per metus, kurie skaičiuojami nuo dienos, kada Generalinis direktorius gavo pranešimą. (4) Šiuo straipsniu numatyta denonsavimo teise negali naudotis jokia kita šalis penkerius metus, kurie skaičiuojami nuo datos, kada ji tapo Sąjungos nare. PATENTINĖS KOOPERACIJOS SUTARTIS (PCT) PCT buvo pasirašyta Vašingtone 1970 m. birželio 19 d., peržiūrėta 1979 m. rugsėjo 28 d. ir 1984 m. vasario 3 d. Šios sutarties tikslas: • įnešti indėlį į mokslo ir technikos pažangą, • tobulinti teisinę išradimų apsaugą, • supaprastinti ir padaryti ekonomiškesnį išradimų apsaugos įgyvendinimą, kai tokią apsaugą prašoma suteikti keliose šalyse, • palengvinti ir pagreitinti techninės informacijos, esančios naujus išradimus aprašančiuose dokumentuose, prieinamumą visuomenei, • skatinti ir spartinti besivystančių šalių ekonomikos plėtrą priimant priemones, skirtas jų teisinių išradimų apsaugos sistemą, nacionalinių arba regioninių, efektyvumui didinti aprūpinant lengvai prieinama informacija apie esamus techninius sprendimus, tinkamus jų specifiniams poreikiams, ir lengvinant prieinamumą prie nuolat daugėjančių šiuolaikinės technologijos pasiekimų. Lietuva šią konvenciją ratifikavo 1996 m. gegužės 28 d. Esmė yra ta, kad kol nebuvo šios sutarties, vien tik iš to, kad išradimus galima patentuoti įvairiose valstybėse (galima apie 150 paraiškų paduoti) pareikštine tvarka, išradimai buvo patentuojami keliose valstybėse. Dėl to buvo galima gauti apie 150 patentų iš visų valstybių, be to, visose valstybėse buvo atliekamos ir ekspertizės. Patentavimo tikslai: 1) apsaugoti rinką; 2) parduoti licencijas. Patentai galioja tik tose valstybėse, kuriose nurodytos patente. Pvz., Rusijos ar Lietuvos patentas galioja tik Rusijos ar Lietuvos valstybėse. Norint apsaugos ir kitose šalyse, reikia ir tose kitose šalyse išradimą patentuoti. Jei gaminys patentuotas: 1) niekas negali gaminti gaminių; 2) niekas negali įvežti; 3) niekas negali kaupti pardavimui, pardavinėti. Tokiu būdu užtikrinama ir apsaugoma rinka. Kuo daugiau gaminių yra patentiniai objektai, tuo geriau. Reikia patentuoti tose valstybėse, į kurias numatoma eksportuoti savo produkciją. Jei padaromi patobulinimai, reikia gaminį patentuoti tose šalyse, kur jis gaminamas. Kol nebuvo PCT, kiekvienoje šalyje buvo atliekamos patentinės paraiškos ekspertizės. Buvo nuspręsta keistis technine informacija bei ekspertizės medžiaga. Tada ir buvo sudaryta ši PCT sutartis. Pagal PCT, asmuo, kuris nori gauti patentus keliose šalyse, gali gauti nustatytos formos tarptautinį patentą. Tarptautinės paraiškos būna anglų ir rusų kalbomis (Rusijos ROSPATENT turi teisę išdavinėti tarptautinius patentus). Paraiškoje nurodomos tos valstybės, kuriose numatoma patentuoti savo išradimą, tai yra kuriose norima gauti patentus. Jei norima, kad būtų suteiktas tarptautinis prioritetas, paraiškoje tarptautinis prioritetas turi būti nurodytas. Paraiška paduodama 3 (trimis) egzemplioriais, iš kurių vienas siunčiamas į tarptautinį biurą (Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos biuras), o vienas siunčiamas į kompetentingą tarptautinę paieškos tarnybą. Ši tarptautinė paieškos tarnyba atlieka išradimo naujumo ekspertizę ir rengia ataskaitą apie išradimą. Šią tarnybą skiria Asamblėja, kuri yra sutarties administravimo aukščiausiasis organas. Gali būti nacionalinis biuras ar tarptautinė organizacija. Lietuvos VPB nėra laikomas tokia tarnyba. Tokia tarnyba yra Miunchene (Europos patentų organizacija), Rusijoje (Patentų žinyba), JAV (Patentų žinyba). Tarptautinės paieškos tarnyba atlieka ekspertizę ir ataskaitą apie ekspertizę išsiunčia tarptautiniam biurui ir pareiškėjui. Pareiškėjas turi teisę vieną kartą pakeisti paraiškos apibrėžtį, tačiau pakeitimas neturi peržengti to, kas išdėstyta paraiškoje. Ataskaita taip pat išsiunčiama visoms valstybėms, kuriose norima gauti patentus. Po 18 (aštuoniolikos) mėnesių tarptautinis biuras paskelbia paraišką. Per 20 (dvidešimt) mėnesių nuo paraiškos padavimo datos pareiškėjas nacionaliniam biurui pateikia tarptautinės paraiškos kopiją nacionaline kalba. Nacionalinės patentų žinybos atlieka nacionalinių įstatymų nustatytas procedūras ir priima savarankiškus sprendimus pripažinti ekspertizės duomenis ir išduoti patentą (taip pat gali atlikti papildomą ekspertizę), arba atsisakyti išduoti patentą. Ekspertizės medžiaga yra palengvinamos ekspertizės. Šie dokumentai nacionalinių patentų žinybų nevaržo). Taigi ECT tikslas – užtikrinti apsikeitimą ekspertizės medžiaga, tačiau kartu išsaugomas valstybių suverenitetas ir jų nacionalinių žinybų teisės. BUDAPEŠTO SUTARTIS DĖL TARPTAUTINIO MIKROORGANIZMŲ DEPONAVIMO PRIPAŽINIMO PATENTAVIMO PROCEDŪROS REIKMĖMS Budapešto sutartis buvo pasirašyta Budapešte 1977 m. balandžio 28 d. ir pataisyta 1980 m. rugsėjo 26 d. Lietuva šią sutartį ratifikavo 1997 m. lapkričio 18 d. Pagal šią sutartį valstybės sudaro Sąjungą dėl tarptautinio mikroorganizmų deponavimo pripažinimo patentavimo procedūros reikmėms. Pagal Budapešto sutartį, išradimų objektai yra mikroorganizmų kamienai – bakterijos, virusai, pelėsiai ir kt. Jie yra deponuojami specialių įstaigų. Lietuvoje tą daro Mokslo akademijos Biologijos institutas. MADRIDO SUTARTIES DĖL TARPTAUTINĖS ŽENKLŲ REGISTRACIJOS PROTOKOLAS Šis protokolas pasirašytas 1989 m. birželio 27 d. Madride. Lietuva jį ratifikavo 1997 m. balandžio 29 d. Pagal ši protokolą, valstybių piliečiai ir asmenys, turintys nuolatinę gyvenamąją vietą, bei įmonės turi teisę paduoti tarptautinę prekės ženklo paraišką. Daromas įrašas Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos tarptautinio biuro registre. Apsauga pasibaigia nustojus galioti šiai registracijai. Valstybei suteikiama teisė nepripažinti ( 1 metų terminas, bet gali būti iki 18 mėn.). Pasibaigus terminui, tarptautinę registraciją galia pratęsti. SUTARTIS DĖL PREKIŲ ŽENKLŲ ĮSTATYMŲ Ši sutartis priimta 1994 m. spalio 27 d. diplomatinėje konferencijoje. Lietuva ją ratifikavo 1997 m. lapkričio 18 d. Ši sutartis nustato reikalavimus paraiškai, registravimo tvarką ir kitus reikalavimus, kurių privalo laikytis valstybės. Tarptautinės paraiškos organizacijos (tarnybos): Australijos, Austrijos, JAV, Ispanijos, Švedijos, Japonijos patentų žinybos – pagal PCT (Patentinės kooperacijos sutartį). NAIROBIO (MEILOKO?) SUSITARIMAS DĖL OLIMPINIO SIMBOLIO (ŽENKLO) APSAUGOS Šis susitarimas pasirašytas 1981 m. gruodžio 26 d. Šio susitarimo narės yra 40 valstybių. Lietuva jo nėra ratifikavusi. Valstybės įsipareigojo neregistruoti olimpinių ženklų ir neleisti jų naudoti komerciniais tikslais (negaminti suvenyrų ir pan., jei nėra gauta licencija). Tikslas – paremti olimpinį judėjimą gauti iš to ženklo pelno. EUROPOS PATENTAS Europos patento tarnyba. Jos ženklas vaizduoja piršto atspaudo dalį (individualumo reikalavimas). 1974 m. konferencijoje buvo sudaryta Europos patentų konvencija, kuri įsigaliojo 1978 m. Pagal šią Europos patentų konvenciją šalys susitarė dėl bendro patento. Europos patentų konvencijos tikslas ir paskirtis – palengvinti išradimų apsaugą. Europos patentas jo savininkui suteikia tokias pačias teises kaip ir kitose šalyse. Ats. Numato nacionaliniai įstatymai. Jei objektas yra tam tikras būdas, tai saugomas tas būdas, kuris naudojamas gaminant gaminius. Lietuva dar negali gauti Europos patento, tačiau, kai tapsime ES nare, gausime kvietimą prisijungti prie šios Europos patentų konvencijos (be kvietimo negalima ir neįmanoma). Europos patentų konvencija nustato patentabilumo reikalavimus. Europos patentų konvencija nenurodo išradimo sąvokos, bet nurodo, ko negalima laikyti išradimu. Čia nurodomos trys sritys: 1) Kompiuterių programos nėra traktuojamos kaip išradimai. Tačiau gali būti patentuojama kompiuterių programa, susijusi su mašinomis, prietaisais ir pan., tai yra gali būti patentuojami kompiuterinėmis programomis valdomi gamybos procesai arba kontrolės procesai (?). 2) Terapiniai ar chirurginiai žmonių ar gyvūnų gydymo būdai. Ši išimtis netaikoma medicininiams ar chirurginiams instrumentams. 3) Augalų ir gyvūnų rūšys. Jų atžvilgiu kai kuriose valstybėse galima atskira registracija. Daugelyje šalių galima atskira apsaugos forma. Naujumo sąvoka. Tai bendras reikalavimas pagal Paryžiaus konvenciją (žr. ankstesnes paskaitas). Prioriteto teisė. Išradimo lygis – jei nėra žinomas atitinkamos srities technikos specialistui. Išradimo lygio buvimo nustatymas priklauso nuo aplinkybių, konkrečių darbo aplinkybių pasirinkimo ir t.t. Formalieji aspektai: Paraiškas Europos patentui gauti gali paduoti bet kuris fizinis, juridinis asmuo ar organizacija, nepriklausomai nuo tautybės, gyvenamosios vietos ar buveinės vietos. Paduodant paraišką, pareiškėjas turi nurodyti šalis. Iki 2000 m. buvo 195. Paraiškoje gali būti nurodytos tos šalys, kurioms Europos patentų konvencija įsigalioja iki paraiškos padavimo datos. Šveicarija ir Lichtenšteinas pagal jų tarpusavio susitarimą Europos patento paraiškoje turi būti nurodomi kartu, tai yra, vienos iš šių valstybių nurodymas reiškia ir kitos nurodymą. (Gali atšaukti nurodytas šalis). Paraiškos oficialiosios kalbos yra anglų, prancūzų ir vokiečių. Jei paduodama kita kalba, tai per 3 mėnesius turi būti išversta į vieną iš šių minėtų trijų kalbų. Paraiškos Europos patentui gauti sudėtinės dalys: 1) Prašymas išduoti Europos patentą. Jis paduodamas pagal Europos patento tarnybos nurodytą formą. Prašyme nurodomas išradėjas, prašymas suteikti prioriteto datą (jei prašo), atstovavimas (jei yra atstovas), patikėtinis. 2) Išradimo pateikimas. Tai išradimo aprašymas. Reikalavimai yra: išradimo vienumas, skirtas tik vienam išradimui ar jų grupei, jei ji vieninga. Taigi gali būti tik vienas išradimas ar grupė, kurią jungia bendra mintis. 3) Techniniai dokumentai. 4) Išradimo apibrėžtis. Jos punktai turi būti tikslūs. Ji turi apibrėžti dalyką pagal techninius požymius. Apibrėžtis gali turėti dvi dalis: a) technikos dalį ir b) skiriamąją dalį. Skiriamojoje apibrėžties dalyje nurodomi išradimo požymiai, kuriuos norma apsaugoti. 5) Patvirtinimas, kad sumokėtas nustatytas mokestis. Negali būti dalykų, žeminančių kitus. Paraiškos Europos patentui gauti paduodamos Europos patentų tarnybai Miunchene, jo filialui Hagoje ar Berlyno poskyriui. Tą paraišką galima išsiųsti ir paštu ar faksu (Belgijos, Danijos, Vokietijos ir kt. patentų žinyboms). Mokami paraiškos, paieškos mokesčiai, mokestis už šalies, išskyrus Šveicarijos ir Lichtenšteino, nurodymą, ekspertizės mokestis. Procedūra: I dalis – paskelbimas; II dalis – esminės ekspertizės paprašymas; III dalis – protestai. Apeliacijos sudaro ypatingą procedūrinę fazę. Jas galima paduoti visų trijų dalių metu. Apskritai atliekamos tokios ekspertizės: 1) formalioji ekspertizė ir 2) esminė ekspertizė. Esminė ekspertizė atliekama tik pareiškėjo prašymu ir tik Miunchene (Miuncheno protestų skyrius). Formalioji ekspertizė atliekama Hagoje ar Berlyne. III – ioji procedūra – protestai – atliekami Miuncheno skyriuje. Apeliacijas galima paduoti visų trijų procedūrų metu. Europos patentų išplėtimas. Europos patentų organizacija sudarė susitarimus dėl bendradarbiavimo. Šie susitarimai – išplėtimo sistemos pagrindas. Pareiškėjui primokėjus tam tikrą mokestį, apsauga išplečiama ir į kitas valstybes (į Albaniją, Lietuvą, Latviją, Makedoniją, Rumuniją, Slovėniją). Išplėtimas į Lietuvą: pasirašytas susitarimas LR Vyriausybės ir Europos patentų organizacijos (1995, Žinios, Nr. 38-934). Tos nuostatos yra ir LR patentų įstatymo X skirsnyje „Europos patentų galiojimo išplėtimas“. Europos patentinė paraiška ir Europos patentas išplečiamas Lietuvos Respublikoje pareiškėjo prašymu. Prašymas paduodamas su be kokia paraiška Europos patentui gauti. LR VPB skelbia šiuos patentus kuo greičiau, bet ne anksčiau kaip po 18 mėnesių nuo paraiškos padavimo datos arba, jeigu buvo prašyta suteikti prioriteto datą, nuo anksčiausios prioriteto datos. Išplėtimo prašymas bet kuriuo metu gali būti atšauktas. Europos patentinė paraiška suteikia tokias pačias teises kaip ir LR VP biurui paduotos paraiškos. Europos patentas turi pirmenybę prieš nacionalinį patentą, jei sutampa datos. LR patentų įstatymo X skirsnis „EUROPOS PATENTŲ GALIOJIMO IŠPLĖTIMAS“ 50 straipsnis. Bendrieji nuostatai Europos patentinė paraiška ir Europos patentas, išplėsti į Lietuvos Respubliką, pagal šio skirsnio nuostatas turi tokią pat galią ir prilyginami pagal Lietuvos Respublikos patentų įstatymą paduotai nacionalinei paraiškai bei išduotam nacionaliniam patentui. Europos patentinė paraiška - tai paraiška Europos patentui gauti, paduota pagal Europos patentų konvenciją, pasirašytą 1973 m. spalio 5 d. Miunchene, taip pat tarptautinė paraiška, paduota pagal Patentinės kooperacijos sutartį, pasirašytą 1970 m. birželio 19 d. Vašingtone, kai Europos patentų tarnyba (toliau - EPT) yra nurodytoji arba pasirinktoji tarnyba, o Lietuvos Respublika yra nurodytoji valstybė. Išplėstas Europos patentas - tai patentas, išduotas EPT pagal Europos patentinę paraišką, kurioje prašoma jo galiojimą išplėsti į Lietuvos Respubliką. Nacionalinė patentinė paraiška - tai patentinė paraiška, paduota pagal šį įstatymą Lietuvos Respublikos valstybiniam patentų biurui. Nacionalinis patentas - tai patentas, išduotas pagal nacionalinę patentinę paraišką. 51 straipsnis. Prašymas dėl išplėtimo Europos patentinė paraiška ir pagal ją išduotas Europos patentas išplečiami į Lietuvos Respubliką, jeigu to prašo pareiškėjas. Prašymas dėl išplėtimo laikomas paduotu kartu su bet kuria Europos patentine paraiška, paduota Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Europos patentų organizacijos susitarimo dėl Bendradarbiavimo susitarimo 3(3) straipsnio įgyvendinimo įsigaliojimo dieną arba vėliau. Valstybinis patentų biuras, gavęs iš EPT prašymą dėl išplėtimo, skelbia jį kaip galima greičiau, tačiau ne anksčiau kaip po 18 mėnesių nuo paraiškos padavimo datos arba, jeigu buvo prašyta suteikti prioriteto datą, nuo anksčiausios prioriteto datos. Prašymas dėl išplėtimo gali būti atšauktas bet kuriuo metu. Laikoma, kad prašymas dėl išplėtimo atšauktas, jeigu laiku nebuvo sumokėtas išplėtimo mokestis arba Europos patentinė paraiška buvo galutinai atmesta, atšaukta arba laikoma atšaukta. Valstybinis patentų biuras apie tai skubiai skelbia, jeigu prašymas dėl išplėtimo jau buvo paskelbtas. 52 straipsnis. Išplėtimo mokestis Išplėtimo mokestis pagal 51 straipsnio antrąją dalį turi būti sumokėtas EPT per mokesčio mokėjimo laikotarpį, kuris yra nustatytas Europos patentų konvencijoje šalies nurodymo mokesčiui mokėti. Išplėtimo mokesčiui sumokėti taip pat dar gali būti taikomas lengvatinis terminas, nustatytas Europos patentų konvencijos 85a(2) taisyklėje, tačiau šiuo atveju mokamas papildomas 50 procentų dydžio mokestis. Išplėtimo mokesčiai mokami pagal Europos patentų konvencijoje nustatytas mokesčių mokėjimo taisykles. Teisėtai sumokėtas išplėtimo mokestis yra negrąžinamas. 53 straipsnis. Europos patentinių paraiškų galiojimas Europos patentinė paraiška, kuriai suteikta padavimo data, bet kuriuo atveju yra lygiavertė pagal visus reikalavimus paduotai nacionalinei patentinei paraiškai, pripažįstant Europos patentinės paraiškos prioritetą, nesvarbu, kokia bus jos nagrinėjimo eiga. Paskelbtai Europos patentinei paraiškai suteikiama tokia pat laikina apsauga, kaip ir nacionalinei patentinei paraiškai pagal šio įstatymo 21 straipsnio trečiąją dalį. Laikina apsauga suteikiama nuo tos datos, kai paskelbtos Europos patentinės paraiškos apibrėžties vertimas į lietuvių kalbą pareiškėjo buvo perduotas jo išradimą naudojančiam asmeniui Lietuvos Respublikoje. Laikoma, kad Europos patentinei paraiškai nebuvo suteikta šio straipsnio antrojoje dalyje nustatyta laikina apsauga iš pat pradžių, jeigu prašymas dėl išplėtimo buvo vėliau atšauktas arba laikomas atšauktu. 54 straipsnis. Europos patentų galiojimas Išplėstas Europos patentas pagal šio straipsnio antrąją- šeštąją dalis nuo paskelbimo apie jo išdavimą EPT datos suteikia tokias pat teises, kokias pagal šio įstatymo 26 straipsnį suteikia nacionalinis patentas. Europos patento savininkas per 3 mėnesius nuo paskelbimo apie Europos patento išdavimą datos pateikia Valstybiniam patentų biurui Europos patento apibrėžties vertimą į lietuvių kalbą ir sumoka mokestį už jo paskelbimą. Jeigu dėl Europos patentų tarnybai paduoto protesto pakeičiama patento apibrėžtis, patento savininkas per 3 mėnesius nuo pakeistos patento apibrėžties paskelbimo datos turi pateikti Valstybiniam patentų biurui pakeistos išradimo apibrėžties vertimą į lietuvių kalbą ir sumokėti mokestį už jo paskelbimą. Valstybinis patentų biuras skubiai skelbia pagal šio straipsnio antrąją ar trečiąją dalis pateiktus tikslius vertimus. Jeigu šio straipsnio antrojoje ar trečiojoje dalyse nurodytas vertimas laiku nepateikiamas ir mokestis laiku nesumokamas, Europos patentas nuo pat pradžios laikomas negaliojančiu. Išplėstas Europos patentas ir Europos patentinė paraiška, pagal kurią šis patentas buvo išduotas, nesukelia šio straipsnio pirmojoje dalyje ir 53 straipsnio antrojoje dalyje nustatytų teisinių pasekmių nuo pat pradžių tokios apimties, kokia patentas buvo panaikintas išnagrinėjus EPT gautą protestą. 55 straipsnis. Europos patentinės paraiškos arba Europos patento teksto autentiškumas Europos patentinės paraiškos arba Europos patento tekstas, pateiktas EPT vartojama kalba, laikomas autentišku tekstu ir Lietuvos Respublikoje. Šio įstatymo 53 ir 54 straipsniuose nurodyti vertimai laikomi autentiškais, išskyrus patentų panaikinimo procesą, kai jiems suteikiama siauresnė apsauga negu buvo suteikta tekstams Europos patentų tarnybos vartojama kalba. Pareiškėjas ar patento savininkas gali pateikti ištaisytą Europos patentinės paraiškos arba Europos patento apibrėžties vertimą. Ištaisytas vertimas įsigalioja, kai jį paskelbia Valstybinis patentų biuras. Bet kuris asmuo, gera valia naudojantis arba pasirengęs naudoti išradimą, nepažeisdamas patentinės paraiškos ar patento ankstesnio vertimo, po apibrėžties vertimo ištaisymo gali ir toliau nemokamai naudoti išradimą savo veikloje arba savo įmonės reikmėms tenkinti. 56 straipsnis. Teisė į ankstesnę datą Europos patentinė paraiška, už kurios išplėtimą sumokėtas išplėtimo mokestis, ir išplėstas Europos patentas nacionalinės paraiškos ir nacionalinio patento atžvilgiu pagal šio įstatymo 3 straipsnio antrąją dalį turės tokią pat technikos lygio galią, kaip ir nacionalinė patentinė paraiška ir nacionalinis patentas. Nacionalinė patentinė paraiška ir nacionalinis patentas išplėsto Europos patento atžvilgiu turės tokią pat technikos lygio galią, kokią jie turi pagal šio įstatymo 3 straipsnio antrąją dalį. 57 straipsnis. Dviguba apsauga Jeigu išplėstas Europos patentas ir nacionalinis patentas, turintys tą pačią padavimo arba prioriteto datą, buvo išduoti tam pačiam asmeniui ar jo teisių perėmėjui už tą patį išradimą, nacionalinis patentas nustoja galios nuo tos datos, kai pasibaigia išplėstam Europos patentui užprotestuoti skirtas laikas ir protesto nebuvo gauta, arba nuo tos datos, kai atsižvelgus į protestą buvo priimtas sprendimas Europos patentą palikti galiojančiu. 58 straipsnis. Metų mokestis už Europos patento galiojimo pratęsimą Už išplėsto Europos patento galiojimo pratęsimą Valstybiniam patentų biurui mokamas mokestis. Jį pradedama mokėti nuo kitų metų po paskelbimo apie Europos patento išdavimą. 59 straipsnis. Europos patentų konvencijos taikymas Europos patentų konvencijos ir jos įgyvendinimo taisyklių reikalavimai netaikomi Lietuvos Respublikoje, jeigu ko kita nenustato šis įstatymas.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!