Nuosavybės teisė, teisė į svetimus daiktus (skaidrės)

Nuosavybės teisė, teisė į svetimus daiktus

KAS TA NUOSAVYBĖS TEISĖ?

Nuosavybės teisė yra viena iš pagrindinių teisių (dominium, proprietas). Romėnų privatinėje teisėje nuosavybės teisė buvo svarbus teisinis institutas, reguliuojantis asmenų teises dėl turtinių objektų, individualios nuosavybės. Seniausiose šaltiniuose romėnai mini individualią nuosavybę, kurios subjektas buvo pater familias. Nuosavybės teisė buvo pagrįsta romėnų teisės principais, kurie buvo įtvirtinti įvairiuose teisės šaltiniuose, tokiose kaip Romos teisės aktai, jurisprudencija, imperatorių ediktai ir Dvylikos lentelių įstatymuose.

Nuosavybės teisės institutas, sukurtas Romos valstybės laikotarpiu tapo atsparos tašku dabartinėje teisėje.

4.37 straipsnis. Nuosavybės teisės sąvoka

1. Nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti.

2. Savininkas turi teisę perduoti kitam asmeniui visą nuosavybės teisės objektą ar jo dalis, ar tik konkrečias šio straipsnio 1 dalyje nurodytas teises.

NUOSAVYBĖS RŪŠYS

• KVIRITINĖ: Seniausia nuosavybės forma buvo kviritinė nuosavybė, kurią pripažino ir nuo pažeidimų gynė ius civile. Kviritinis savininkas naudojosi ius civile teikiamomis absoliutaus pobūdžio procesinės gynybos priemonėmis (daiktiniais ieškiniais) – rei vindicatio ir actio negatoria. Objektai galėjo būti mancipuoti ir nepancipuoti daiktai (neįgydavo kvirtinės teisės, nesirasdavo teisiniai padariniai).
• BONITARINĖ/PRETORINĖ: nuosavybės forma, kurią gynė pretorių teisė. Susiformavimą lėmė poreikis supaprastinti visą civilinę apyvartą, kadangi tradiciniai nuosavybės įgijimo būdai buvo labai sudėtingi. Ši nuosavybės forma atsirasdavo tada, kai į res mancipi buvo įgyjamos teisės paprastu būdu. Savininkas įgydavo teisę į tą daiktą, tačiau jis buvo kaip valdytojas (daikto nuosavybės teisė priklausė bonitariniam savininkui) ir galėjo įgyti nuosavybės teisę senaties būdu. Actio Publiciana.
• PEREGINŲ: Possessio tantum et ususfructus – kai valstybinės žemės sklypai buvo perduodami eksploatuoti privatiems asmenims, tačiau žemės kviritinės nuosavybės jie neįgydavo. Provincijų žemės sklypų valdytojai privalėjo mokėti mokestį valstybės iždui, kuris vadinosi stipendium arba tributum. Tokios žemės valdytojas galėjo netrukdomas naudotis žeme, sudaryti disponavimo ja sandorius tiek inter vivos, tiek ir mirties atvejui (mortis causa), įgyvendinti procesinę savo teisės gynybą daiktiniu ieškiniu.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!