Valstybės ir teisės teorija - teorinė medžiaga

Terminas “Teisės teorija” atsirado veikiant filosofiniam pozityvizmui. Termina pasiūlė ir pagrindė rusų teisininkas Leonas Petražyckis Peterburgo universitete 1898-1917 m. Įsitvirtinti padėjo normatyvistinės (=etatistinės) teisės sampratos išplitimas (kelzenas). Europoje (Prancūzijoje, Vokietijoje, Austrijoje) šis kursas vadinamas teisės filosofijos įvadu ir tiria visiems teisės mokslams bendrą teisės sampratą ir padedantį jį įgyvendinti bendrųjų teisinio mąstymo sąvokų aparatą. 18 p. Vaišvila pasisako už terminą teisės filosofija (19 p.) kaip teisės sampratos ir bendrųjų teisinio mąstymo sąvokų aparato sąjungą, kurioje susijungia vertybinis ir norminis teisės lygmenys. Tačiau iš pagarbos tradicijai palieka terminą teisės teorija. Čia mėginama atskirti teisės sampratą (= teisės filosofiją) nuo teisinio mąstymo sąvokų aparato (=teisės enciklopedijos). Teisės teorija skirta apmąstyti visuomenės socialinius procesus atsižvelgiant į žmogaus teisų saugos poreikius. 22 Teisės teorija siekia pažinti, kas yra teisė, kodėl žmonės sukuria tokį socializuojantį įrankį kaip teisė, kaip jis kinta? Klausimas “Kas yra teisė?” neturi galutinių atsakymų. Žmonių elgesį socializuojantis įrankis, priešingų interesų derinimo priemonė, o jurisprudencija – tokio derinimo mokslas 29 teisės teorijos objektas – teisės samprata ir jos funkcionalumą garantuojantis bendrųjų teisės sąvokų aparatas 26 Objekto atžvilgiu teisės teorija – tai mokslas, tiriantis visuomenės socialinę struktūrą, socialinių jėgų santykį ir kitus socio-kultūrinius veiksnius, formuojančius, keičiančius vyraujančią visuomenėje teisės sampratą kaip visiems teisės mokslams bendrą metodologinį pagrindą; taip pat bendrųjų teisės sąvokų aparatą, darantį teisės sampratą funkcionalią, pajėgią metodologiškai, vertybiškai vadovauti šalinių teisės mokslų tyrimams ir vertinimams. 28 Bendriau: teisės teorija – tai mokslas, tiriantis žmonių interesus, siekiant nustatyti tokį žmonių elgesį, kad jis garantuotų norminiu požiūriu vienodą tų interesų apasaugą ir įgyvendinimą. žmogus yra kultūriškai nepakankamas – egzistenciškai nesaugus. Jis bendruomeninis sutvėrimas. Bendruomeninio gyvenimo pagrindinis ypatumas – lygiaverčiai mainai (=žmonių lygiateisiškumo prezumpcija) mainų lygiavertiškumo principas = teisė kaip subjektinių teisių ir pareigų vienovė visuomenės mokslų uždaviniai: 1) nustatyti socialinės tikrovės faktus, jų savybes, 2) juos paaiškinti priežastiniais ryšiais; 3)įvertinti juo naudingumo-grėsmės žmogaus teisių saugos atžvilgiu. Dėl paskutinio uždavinio teisės teorija tiria ne tik teisę, bet ir socialinius interesus kaip jos šaltinį.25 p. taip pat visuomenės socialinę struktūrą 28 p. Normatyvizmas orientuotas į normų taikymą. Etatistinis normatyvizmas – vertybiniu požiūriu neutrali, “diplomatiška” teisės teorija. Valstybės primatas. Teisėtumui pirmenybė prieš teisingumą. Societarizmas (=pilietinė teisės samprata)– į normų kūrybą. Čia ima pirmauti žmogaus teisės (kurios mažai domina normatyvizmą), laikomasi mokslų humanizavimo tendencijos, iškilusios po II pasaulinio karo (18 p.). individo primatas, liberalizmo, individualizmo idėjos Dvi teisės sampratų kryptys: stipriojo laisvė ir silpnojo nelaisvė (socialinis diktatas) ir santykio lygiavertiškumas (socialinis išlaisvinimas) Teisė – tai vizitinė visuomenės kortelė 28, išreiškia socialinių interesų struktūros ir socialinių jėgų santykį Nepainioti teisės objekto su jos tikslu Teisės teorijos objektas nėra teisės atsiradimo, formavimosi ir vystymosi dėsningumai, dėsningumai yra tikslas, o objektas – socialiniai mechanizmai: kaip ir kodėl socialiniai interesai virsta teisės normomis... Teisės teorija tiria teisę ir valstybę istorijoje pirma kaip klasių viešpatavimo, o vėliau – kaip tarpusavio bendradarbiavimo ir gyvenimo santarvėje priemones. 30 Teisės teorijos metodas – tai sistema būdų ir priemonių, kuriais teisės teorija tiria socialinių interesų transformavimosi į teisinę tvarką veiksnius ir sąlygas. Gr. „pažinimo arba tyrimo kelias“. Mokslinė teorija – tai idėjinis kurios nors tikrovės srities modelis, sisteminis jos požymių atspindys žmogaus sąmonėje. Mokslinėje teorijoje visada yra du struktūriniai elementai: gnoseologinis (objektyvios žinios) ir metodologinis (jų įgijimo būdai ir priemonės). Teisės teorija neturi specialaus tik jai būdingo metodo: 1. filosofinis metodas = sisteminis istorinis a) Raidos idėja: teisė – istorinis reiškinys b) tiesos konkretumas: hic et nunc, vienareikšmiškumas c) analizės visapusiškumas: formaliųjų ir turiningųjų požymių atskleidimas d) konceptualumas, apibendrinimas 2. sociologinis metodas = grįžtamasis teisės ryšys 3. Dogmatinis metodas = logikos metodai: indukcija, dedukcija, analogija, įrodymas, apibrėžimų teorija, apibendrinimas, subordinacija, koordinacija, lyginimas, modeliavimas, mintinis eksperimentas (hipotezė), predikatų logika. Tai ne teisės plėtojimo, o jos statinės būsenos fiksavimo, tvarkymo, loginio tobulinimo metodas. Procedūros: kodifikacija, inkorporacija, konsolidacija, teisinis komentaras. 4. kiti metodai: a) istorinis b) konstruktyvios kritikos metodas: 1) galiojančios teisės kritika ir neigimas 2) teisės idealizavimas (geidžiama teisės vizija) 3) priemonių siūlymas vizijai įgyvendinti Visas teisės šakas ir teisės mokslą jungiantis metodologinis principas, idėja yra subjektinių teisių ir pareigų vienovė. 106 p. juo remiantis atskleidžiamas pagrindinių teisės kategorijų turinys. Tai visą tiesės mokslą iš vidaus jungianti idėja, teisės ašis apie kurią sukasi visas teisės pasaulis 106. bendras vardiklis, pasikartoja visuose ontologiniuose lygmenyse. Teisė yra žmonių santykių reguliatorius, visuomeninių santykių reguliavimo technika. 41 Teisės mokslas = jurisprudencija (lot. „žinios apie teisę“) labai plati sritis ir diferencijuota pagal konkrečias šakas todėl kyla mokslo struktūrinio problema. 41 Juridinių mokslų klasifikacija: 1) bendrieji mokslai: teisės teorija (filosofija), teisės istorija, politinių ir teisinių teorijų istorija, lyginamoji teisė, teisės sociologija – tiria bendruosius teisės požymius: teisės sampratą, jos istorinę raidą… 2) šakiniai teisės mokslai: konstitucinė, civilinė, santuokos ir šeimos… 3) tarpdisciplininės integracijos: teisės filosofija, ekologinė teisė, teisės sociologija, kriminalistika, teismo medicina, teismo statistika... teisės teorijos funkcijos: 1) metodologinė: teisės teorija apibendrina šakinių teisės mokslų rezultatus, pagrindžia bendrą vertybinę teisinio reguliavimo kryptį (teisės sampratą). Tai pasiekia tyrinėdama konkrečios visuomenės žmogaus teisių saugos poreikius ir jų įgyvendinimo galimybes. Žinias performuluoja į teisės sampratą = visų šakinių teisės mokslų metodologinį pagrindą, šakinio reguliavimo verybinę linkmę 44 plėtoja ir tikslina bendrųjų teisės sąvokų aparatą = teisinio mąstymo instrumentarijų (nedrąsias teisės sąvokas). 2) Pažintinė arba analitinė teisės teorijos f-ja. Koks priimamų įstatymų veiksmingumas, kokie visuomenės poreikiai, kokiu mastu pasiekti socialiniai tikslai... šią f-ją iš teisės teorijos periminėja teisės sociologija. 3) Konstruktyvioji arba prognostinė f-ja – pažintinės tęsinys: formuluoja naujas teisines idėjas-siūlymus, kaip reformuoti Teisės teorija – tai koncentruotai išreikštas visas teisės mokslas, jo esmės kvintesencija. 45 Akademinės teisės studijos – smėlio laikrodžio pavidalas : prasideda bendraisiais dalykais, siaurėja iki konkrečių (vientiso požiūrio stadija > visumos suskaidymo į dalis stadija > vientisumo atkūrimo stadija) Šiuolaikinė teisės samprata pripažįsta teisę fundamentalesniu dalyku, nei įstatymas. 48 Dvi teisininkų kvalifikacijos koncepcijos: vykdytojai (legistai – formalistinė kvalifikacija, teisėtumo primatu grindžiama) ir juristai (teisėtumo, bendrosios/autentiškos teisės sampratos suvokimo pagrindu, visuotinai pripažintų teisės principų pagrindu Teisės samprata yra pagrindinė jurisprudencijos sąvoka 56 Totalitariniams režimams ji nereikalinga. Normatyvizmas neoperuoja ontologinių teisės lygmenų sąvoka. Totalitarinis režimas: valstybės institucijoms dispozityvus režimas, o valdomiems piliečiams – imperatyvus (leidžiama tik tai, kas neuždrausta) Demokratinėje visuomenėje – atvirkščiai: valdžia supančiota, pilietis – laisvas.163 Teismams – daugiau sprendimo laisvės, nėra gatavų sprendimų. 164 p. Demokratinėje visuomenėje pripažįstama precedento teisė besiremianti bendraisiais teisės principais, teisės aktų teisėtumo kontrolė – konstitucinė ir administracinė. Terminas teisė – daugiareikšmis. Teisė – tai socialinis interesas, paverstai visuotinai privalomo elgesio taisykle, skirta norminti žmonių elgesį, derinti priešingus interesus. 57 Teisė – tai humanistinė idėja (įsisisąmoninti žmonių interesai) , paversta visuotinai privalomo elgesio taisykle (teisės norma), o galiausiai – žmonių elgesio realybe (teisiniais santykiais). 60 Teisė – tai socialinių interesų juridizavimasis (procesas ir rezultatas) 62 Teisė – tai visuotinai privalomo elgesio taisyklė, garantuota valstybės prievarta 132 p. Teisės raidos stadijos: neišplėtota (ikikapitalistinė – viešosios teisės primatas) ir kapitalistinė (skirtumas tarp viešosios ir privačiosios nebeaktualus – teisių ir pareigų vienovė).134 Teisės tikslą apibrėžti sunku, nes teisė yra temporis filia – laiko dukra. P. Leonas: teisės tikslas – apsaugoti asmens laisves ir suderinti priešingus interesus. Pagal pilietinę teisės sampratą: teisės tikslas – apsaugoti visų piliečių teises ir laisves vienodai veiksmingomis priemonėmis. 138 pagal tikslą irgi dvi stadijos: klasinė (saugo tik valdančiuosius) ir bendranacionalinė Juridinė lygybė (=lygybė įstatymams ir procedūroms), skirtingai nei ekonominė reiškia tik diskriminacijos nebuvimo, o ne vienodas galimybes. Tačiau žmogaus teisės diferencijuojamos (o ne diskriminuojamos), padidinama tam tikrų piliečių teisių sauga. Diferenciacija = „pozityvioji diskriminacija“, jos teisėtumas grindžiamas visuomenės solidarumu143 Teisės funkcijos – tai teisės poveikio žmonių elgesiui kryptys ir būdai 146 Kaip konkrečiu laiku suprantama teisės socialinė paskirtis, tokio jos ir funkcijos. PAGRINDINĖS 1) Reguliavimo (= reguliacinė 146) funkcija – pagrindinis teisės poveikio socialiniams santykiams būdas: kai suteikiama teisė į vertybę ir pareiga susilaikyti nuo žalingų veiksmų jos atžvilgiu. Jos turinys- teisiniai imperatyvai: leisti, įpareigoti, drausti. (Tai centrinė funkcija, integruojanti visas kitas 149) 2) Priešingų interesų derinimo arba socialinio kompromiso, funkcija – nusako reguliavimo funkcijos pobūdį, nurodo jos turinį demokratinėje šalyje. 3) Valstybinės prievartos (sankcijų) legalizavimo ir normavimo funkcija (=represinė), nustato reguliavimo funkcijos veiksmingumą – valstybės prievartos (sankcijų) taikomos už reguliacinių teisės normų nevykdymą mąstą. Klaida šią funkciją vadinti „apsaugine“, nes ji ne saugo, o baudžia. Visų teisės funkcijų paskirti – saugoti žmogaus teises. Būtent reguliavimas yra pagrindinis saugos būdas civilizuotoje visuomenėje 148. Represinės funkcijos (ir baudžiamųjų įstatymų) paskirtis ne drausti, o bausti. Ji nedraudžia, o baudžia. JAS APTARNAUJANČIOS 4) informavimo funkcija – nurodo kokio teisinio santykio dalyvių elgesio reikalauja konkreti teisės norma ir kokios sankcijos taikomos jos pažeidėjams. Todėl galioja tik paskelbti įstatymai. 5) Auklėjamoji (pažeidimų prevencijos) funkcija – visų teisės funkcijų apibendrinimas Terminas „teisė“ lietuvių kalboje įsitvirtino po 1919 m. (nuo tiesa ir tiesus, tiesumas). Svarstyklės, kardas (privalomumas). Tiesumas = subjektinių teisių ir ir pareigų pusiausvyra 110 Objektyvi tiesa – nustatytas faktas, kad asmuo nesuardė arba suardė subjektinių teisių ir pareigų pusiausvyrą Teisingumo vykdymas – konkretaus asmens subjektinių teisių susiaurinimas tokiu mastu, kokiu tų teisių turėtoja atsisakė vykdyti pareigas pagal įstatymą būtinas legalizuoti to asmens teises visuomenėje 110. Objektinė teisė – tai visiems bendras reikalaujamo elgesio modelis, pagrįstas subjektinių teisių ir pareigų pusiausvyra. 110 Objektinė teisė virsta subjektine tik pareigai tarpininkaujant. 101 Subjektinė teisė = ne asmens savybė, su kuria gimstama o trivietis (trijų subjektų) santykis: 1) subjektinės teisės turėtojas, 2) kiti asmenys, 3) valstybė kaip šio santykio garantas. 117 Subjektinė teisė – tai ne asmens savybė, o abipusio žmonių įsipareigojimo dėl tam tikrų vertybių apsaugos santykis, garantuojamas valstybės prievarta. 118 Pareiga subjektinės teisės galimybę (= teisnumą) paverčia tikrove. 119 Teisės teorija turi orientuotis ne į konkrečias teisės kategorija, o į jų sąveiką 62 Teisė egzistuoja kaip triada (trys ontologiniai lygmenys) teisė yra procesas ir kultūros reiškinys Teisėkūros ir materialiosios amybos metodologinė vienovė = teisė – žmogaus įrankis savo teisių saugai garantuoti Teisės nelaiko kultūros reiškiniu tik teologinė ontologinė prigimtinės teisės mokykla (teisė – tai Dievo arba gamtos duotybė) šiuolaikinė teisės samprata reikalauja: aiškinti teisę kaip procesą = trijų ontologinių lygmenų tapsmą papildyti statutinę teisę precedentų teise 60 du pagrindiniai teisės struktūros lygmenys 94: vertybinis ir norminis (valinis) (=tikslas ir jo pasiekimo priemonė 95) vertybinis – tai asmens įsisąmoninti egzistenciniai interesai-vertybės, kurias jis nori apsaugoti, susikurti ar įgyti visuomenės elgesio norminimo dėka (=teisės objektas). Norminis – tai subjektyvus asmens reikalavimas pagarbos savo egzistencinėms vertybėms (teisės objektui) Teisė – tai pagarbos reikalavimas ir įsipareigojimas pagarbai, egoizmo ir altruizmo vienovė, subjektinių teisių ir pareigų vienovė 95. Privilegija (teisės > pareigos) egzistuoja tik pozityviojoje, bet neprigimtinėje teisėje Prievolė (teisės sąmoningumo norminis pobūdis ir visuotinas privalomumas > praktinis funkcionalumas teisinė idėja, teisės norma ir teisiniai santykiai – tai trys pirminės fundamentalios teisinė kategorijos. Jos yra pagrindinės, visos kitos – pagalbinės 62 teisinė sąmonė, teisėkūra yra teisės teorija ištakose, o teisės enciklopedija – tik paskui teisės sampratų įvairovė: A) jėgos persvara garantuotas interesas: 1) Liudviko Gumplowicz (1838-1909) prievartos teorija 2) Marksizmas (klasių kovos teorija): gera visuomenės raidos analizė 3) R. von Iheringo interesų jurisprudencija: teisė = interesas ir jo apsaugos mechanizmas B) Priešingų interesų kompromisas - dabar vyrauja Vakaruose 1) visuomeninės sutarties teorija (Ruso) 2) Solidarumo arba socialinių funkcijų teorija (Leon Bourgeois, 1896): klasių abipusė soc. priklausomybė, solidarumas=interesų panašumas+darbo pasidalinimas, solidarumo norma – tai metodologinis principas, kuriuo privalo vadovautis teisėkūra = palaikyti soc. grupių bendradarbiavimą ir santarvę. C) Pagal teisės šaltinio pobūdį: 1) teologinė, dieviškoji teisės kilmės teorija 2) prigimtinės teisės teorija: antropocentristinė teisės samprata, tam tikri žmogaus interesai yra neliečiami, nes slypi pačioje jo prigimtyje, tie interesai neatšaukiami, tai teisės idealas, ji diskvalifikuoja amoralią teisę. Prigimtinės teisės šaltinis – žmogaus ar visuomenės prigimtis, ji egzistuoja objektyviai; ji nesantykinė, o absoliuti 78. skiriasi nuo pozityviosios teisės nustatytos tvarkos: pvz., kiekviena tauta turi teisę į laisvę ir nepriklausomybę. Su pozityviąja teise santykiauja kaip turinys su forma 111. VAIŠVILA: Teisės ontologizavimo (metodologinė) klaida – teisės objekto (saugomos vertybės) sutapatinimas su asmens teise į ją 115. Prigimtinė (ir subjektinė) teisė prarandama (bet neatimama 121p.), jeigu asmuo nevykdo atitinkamų pareigų. Jei „prigimtinė“ teisė būtų neprarandama, ji = privilegija, dievo malonė, gamtos dėsnis. Būtų tikslinga atsisakyti termino prigimtinės teisė ir jas vadinti „nevalstybinės kilmės teisėmis“ 119. Prigimtinės teisės koncepcijos: i) Statiškoji (=klasikinė) susiformavo antikoje (Aristotelis, Platonas, Ciceronas), viduramžiais (Akvinietis, Skotas), Hobsas, Lokas, prancūzų švietėjai... prigimtinės teisės turinys neiskeičia. Kintamojo dinaminio turinio prigimtinės teisės konc. XIX-XX a., Vatikano II susirinkimas 1962 m. ii) Materialios ir procedūrinės (formaliosios) PT koncepcijos: „teisingos“ abstrakčios vertybės vs. „teisingos“ procedūros ir principai. iii) Absoliučios santykinės (kintančios laike), natūralistinės (šaltinis- žmogaus prigimtyje) ir antgamtinės (Dievo duotas) 3) Teisinis pozityvizmas: nesidomi teisės normų turinių, teisės nesieja su morale, teisėtumas pirmiau už teisingumą, tiria formas, o ne turinį. 4) Normatyvistinė (=statistinė) teisės samprata orientuojasi į neokantizmą ir pozityvizmą. Grynojo privalomumo tyrinėjimas. Hansas Kelzenas: apvalyti teisę nuo priemaišų. 5) Sociologinė teisės samprata: teisnis realizmas, sociologinė jurisprudencija, pragmatinis instrumentalizmas, trečiasis ontologinis lygmuo, gyvoji teisė, teismų vaidmens išaukštinimas: teisė – visa tai, ką daro teisėjas. 6) Teisės hermeneutika išsišakoja į teisinio teksto aiškinimą ir teisės filosofiją. Šiuolaikinė teisės samprata: asmens primata prieš valstybę. Tai pilietinė (= societarinė) teisės samprata paremta prigimtine teisių ir pareigų vienove, lygiaverčių mainų ir piliečių lygybės principu. Visa šiuolaikinė teisė orientuojasi į civilinę, privačiąją teisę kaip į modelį.100 Teisių ir pareigų vienovė yra teisės esmė, o ne tik principas. 104 Teisė – frazės „subjektinės teisės ir pareigos“ žodinė santrumpa 107. negalima akcentuoti vien teisių nepaminint pareigų 105 Senatvė, negalia, vaikystė = teisė-privilegija Suaugę sveiki = teisė-negalia Asmens subjektinės teisės prarandamos (bet neatimamos) 121p. Institucinė teisės samprata Valstybės valdžia įtraukiama į teisės esmę būtino elemento teisėmis (visuotino privalomumo elementas) Pozityvioji = institucinė teisės samprata Prigimtinė teisė – vertybinis lygmuo Valstybės sankcija – institucinis lygmuo Pozityvioji teisė – valstybės nustatyta ir sankcionuota teisė. 121 p. Prigimtinė teisė – humanistinis pozityviosios teisės turinys , įstatymų teisinės vertės kriterijus Pozityvioji teisė – prigimtinės teisės institucinė forma 122 Normatyvistinė (= statistinė) teisės samprata: valstybės valia – vienintelis teisės šaltinis, o teisės norma – vienintelė teisės būtis. Pilietinė teisės samprata: teisės šaltinis – bendrosios žmogaus vertybės Sociologinė teisės samprata – šaltinis – realiais susiklostę socialiniai santykiai123 Teisės principai (lot. pradžia, pirminis šaltinis) Tai pagrindinės teisinės idėjos, vertybinės orientacijos, svarbiausi teisės esmės reiškimosi, konkretėjimo būdai. 123-124 Universalūs teisės ir apskritai sugyvenimo principai: demokratiškumas, humanizmas, lygiateisiškumas. Penki pagrindiniai grynai teisiniai principai: 1. Įstatymui ir teisei visi lygūs, 2. Padarytą žalą būtina atlyginti, 3. Visos asmens subjektinės teisės yra santykinės, t.y, paremtos pareigomis 4. Privilegijos ir absoliučios teisės neleistinos 5. Būtinas saikas ir socialinis kompromisas priešingiems interesams derinti Iš jų išvedami visi kiti tarpšakiniai ir šakiniai principai: teisėtumas, tebūnie išklausyta ir antroji pusė ( nei 1 liudytojas), neigiami teiginiai neįrodo, abejonė aiškinama kaltinamojo naudai (gerojon pusėn), individualios atsakomybės principas (nėra kolektyvinės atsakomybės) Lietuvoje vyrauja normatyvistinė teisės samprata ir statutinės teisės absoliutinimas 130 Šakų lygmeniu: Civilinės teisės principai: žalą reikia atlyginti, negalima dukart bausti už tą patį nusikaltimą, nekaltumo prezumpcija Teisės institutų lygmeniu: Nuosavybė neliečiama (nuosavybės institutas) SPECIALIOJI DALIS Bendrųjų teisės sąvokų sistemą/ aparatą sudaro 149: 1) Pamatinės sąvokos išreiškia tris teisės būties lygmenis: teisines idėjas, teisės normas, teisinius santykius 2) Funkcinės išreiškia teisės perėjimus tarp šių trijų lygmenų: teisėkūra (teisinės idėjos>normos), teisės aiškinimas, teisės įgyvendinimas, teisinė atsakomybė (teisės normos> teisiniai santykiai) Pamatinė, pirminė kategorija: Teisinis reguliavimas – tai praktiškai funkcionuojanti teisės samprata 153 teisinis reguliavimas – visos teisės sistemos „užsakovas“ Teisinis reguliavimas – tai tokia socialinio reguliavimo forma, kai teisinis poveikis žmonių elgesiui daromas teisės normomis. 153 Reguliuoti žmonių elgesį – tai jį modeliuoti subjektinėmis teisėmis (leidimais) ir pareigomis (draudimais, įpareigojimais) Teisinis poveikis – platesnė sąvoka, nei teisinis reguliavimas, nes teisinis poveikis daromas ne tik teisės normomis bet ir teisės idėjomis. Teisinis reguliavimo objektas – tai socialiniai santykiai , kuris veikiama teisės normomis. 154 Socialinis elgesys = socialiniai santykiai = visuomeniniai santykiai Teisinis reguliavimo apimtis priklauso nuo teisės sampratos pobūdžio. Statistinėje teisės sampratoje teisinis reguliavimas pasireiškia vien įstatymo nurodymais, o reguliuoti = įsakmiai ir detaliai nurodinėti viską be išimčių. Teisinis reguliavimas sritis neturi apribojimų. Imperatyvaus metodo dominantė. 155 Demokratinė teisės samprata pripažįsta prigimtines teise ir žmogaus teisių autonomiškumą, teisinis reguliavimas nėra visuotinis, privatus gyvenimas neliečiamas. Dispozityvaus metodo dominantė. Teisinis reguliavimo objekto konkretinimas: 1) turtiniai santykiai 2) socialiniai santykiai iš valstybės valdymo 3) teisėsaugos santykiai, traukiant pažeidėjus atsakomybėn socialiniai santykiai gali būti įtraukti į į teisinis reguliavimo sritį, jeigu: a) juos galima teisiškai formuluoti b) kontroliuoti valstybės priemonėmis c) jie dažni ir visuotini Teisinis reguliavimo metodas – tai teisinis poveikio žmonių elgesiui būdų ir priemonių sistema. Priemonės – tai koks nors derinys iš trijų paliepimų: 1) elkitės šitaip (= tik nustatytu būdu: įpareigoja) 2) taip nesielkite (=uždraudžia) 3) elkitės, kaip manote esant reikalinga (=pagal sutartį nusistatykite - įgalinimas) be to 4) stimulai: pagyrimas, rekomendacija, lengvata Pagal minėtų priemonių derinimą skiriami du pagrindiniai teisinis reguliavimo metodai: A) Imperatyvusis (direktyvinis): dominuoja įpareigojamieji ir draudžiamieji paliepimai. Detalus (smulkmeniškas) reglamentavimas. Neleidžiami nukrypimai, principas: viskas, kas neleista, uždrausta. Pvz., administracinė ir baudžiamoji teisė, konstitucija: teismas vykdo teisingumą remdamasis tik įstatymu. B) Dispozityvusis (autonominis): leidžiamieji ir draudžiamieji, principinis reglamentavimas, nurodo tik kryptis. Viskas, kas neuždrausta, leidžiama. Grynu pavidalu nė vienas iš šių metodų nesutinkamas. 161 Papildomi teisinio reguliavimo metodai: 1) subordinacijos ir valdingo įsakymo – operatyvus reguliavimas administracinėje teisėje (valstybės pareigūnams): aukštesnių įstaigų potvarkiai privalomi žemesnėms. 2) Pagyrimas – darbo teisėje (premijų sistemos), skatinamosios normos admin. teisėje: medaliai, garbės vardai. 3) Šalių lygiateisiškumo ir autonomijos metodas: proceso šakų teisėje (ieškovas ir atsakovas lygūs) Metodai – tai priemonių sistemos. Priemonės – tai teisės normos (166 valstybė jas susikuria) Pagrindinė žmonių savivaldos, savireguliacijos priemonė – sandoriai 166 p. Teisinio reguliavimo stadijos: 1) pirminis teisės subjektų teisinio statuso nustatymas: žmonėms nustatoma juridinė lygybė, vienodas startas 2) asmens įsitraukimas į teisinius santykius, savo teisinio statuso formavimas, teisų plėtimas, prisiimant daugiau pareigų arba jų praradimas. Teisinės idėjos – nuo kitų idėjų skiriasi struktūra ir socialiniu kryptingumu: 1) siekis virsti visuotinai privaloma elgesio taisykle 2) teisių ir pareigų vienovės atžvilgiu išplėtota, sukonkretinta forma įrodyti, kad konkreti idėja yra teisinė = įrodyti jos gebėjimą įgauti teisių ir pareigų vienovės ar bent jų santykio pavidalą 168 Teisinis siūlymas – glaustai nusakyta idėja. Teisinė idėja – tai iki teisių ir pareigų santykio išplėtotas teisinis siūlymas. Įstatymo projektas – tai teisinė idėja, projekto antraštė – teisinis siūlymas. 168 Sąmonė – žmogaus reakcija į aplinką. Teisinė sąmonė – tai sistema vaizdinių, idėjų, teorijų, kurias žmonės pagal savo interesus susikuria apie galiojančią ir pageidaujamą teisę, taip pat jų patiriamos teigiamos ir neigiamos emocijos, kurias jie patiria vertindami galiojančią teisę savo ir visuomenės interesų saugos atžvilgiu. 169 Teisinė sąmonė – tai teisinių idėjų formavimosi, jų ideologinio pagrindimo ir pasirengimo tapti teisės normomis stadija 176. Teisinės sąmonės struktūra: 1) teisės psichologija – tai jausmai, išgyvenimai, kuriuos žmonės patiria susidūrę su valstybės institucijų veikla, joms kuriant ir taikant teisės aktus. Tai stichinė, nesusisteminta žmonių reakcija į teisinę tikrovę. Formuoja teisinio mąstymo stereotipus ir paradigmas, įpročius, mąstymo automatizmą. Skatina arba slopina teisinį nihilizmą 170-171 2) teisinė ideologija – argumentuotas, sąmoningas žmonių požiūris į galiojančią ir pageidaujamą teisę, iš kurio kyla visa teisinių santykių tikrovė – kryptingas mokslinis teisės apmąstymas, siekia atskleisti teisės esmę. Pvz., Hėgelio teisės filosofija, marksizmas, liberalizmas, konservatizmas 171 – 172 Šiandien Lietuvoje tai teisinės valstybė koncepcija: socialinių gupių integracija, atvirumas istorinei patirčiai, valstybė kaip visuomenei tarnaujančios organizacijos stiprinimas teisės sąmonės funkcijos: 1) pažintinė: apmąsto teisės reiškinius ir socialinius santykius, jų sąveiką 2) vertybinė – teikia įstatymų įvertinimus 3) reguliacinė – motyvai, vertybinės orientacijos veiki žmogaus elgesį teisės sąmonės rūšys: 1) pagal subjektą: a) individuali – atskirų asmenų b) grupinė – socialinio sluoksnio ar grupės c) visuomeninė – visuomenės daugumos 2) pagal teisinę kompetenciją: a) paprastoji (empirinė arba masinė) –stichiškai susiformavusi be intelekto, vyrauja teisinė psichologija b) profesionali – praktikuojančių teisininkų c) mokslinė teisėkūra – teisinio reguliavimo priemonių gamyba 177 p. tai visuomenės ar įgaliotų valstybės institucijų veikla, kuria siekiama sukurti, pakeisti ar panaikinti teisės normas, atsižvelgiant į visų visuomenės narių teisių ir teisėtų interesų apsaugos bei įgyvendinimo poreikius. 177 intereso performulavimas į teisines idėjas, idėjų – į teisės normas. Tai procesas nuo teisinio sumanymo, teisinės idėjos suformulavimo iki teisės normos priėmimo ir promulgacijos (paskelbimo) Teisėkūros subjektai – valstybės įgaliotos institucijos: parlamentas, prezidentas, vyriausybė, ministerijos, savivaldybių tarybos. LR teismai neturi oficialios teisėkūros teisės. Teisėkūros būdai: 1) originalioji kūryba; a) kompetetingų valstybės institucijų; b) tautos referendumas: tautos suverenių galių tiesioginis pasireiškimas, jo priimtų aktų speciali juridinė galia (konstitucijos I skirsnio keitimas, nereikia jokio papildomo patvirtinimo, įsigalioja kitą dieną nuo paskelbimo (o ne teisės pačia, kaip kiti, gali būti keičiamas ar panaikintas irgi tik referendumu). Skirstomi į sprendžiamuosius (priima įstatymus), patariamuosius ir ratifikacinius (pritarimas arba ne parlamento įstatymui, tarptautinei sutarčiai). LR referendumo įstatymas nuo 1994 m. neskirsto jo į rūšis. c) Deleguota (=įgaliotoji) teisėkūra (viena kompetetinga institucija paveda kitai išleisti teisės normą. LR Konstitucija nenumato deleguotos teisėkūros, kitaip yra Italijoje. 2) sankcionavimas – patvirtinama jau esama taisyklė ar paprotys ir jai suteikiamas visuotinas privalomumas (pvz., religinės šventės, LTU statutas); 3) ratifikavimas – tarptautinėms sutartims NB baudžiamoji atsakomybė gali atsirasti pažeidus tik įstatymo, o ne poįstatyminio akto nustatyą draudimą. Vadinasi, Kelių eismo taisyklės turėtų būti įstatymas. 181 Teisėkūros stadijos: 1) teisės normų akto parengimas. Stadijos procedūros: a) įstatymų leidybos iniciatyvos teisės įgyvendinimas (pirminis teisės normų akto projektas, jo registravimas = teisinis siūlymas): seimūnai, Prezidentas, Vyriausybė arba 50 tūkst. rinkėjų; b) projekto svarstymas pagal tam tikras procedūras (komitetuose ir komisijose tikrinamas įstatymų leidybos technikos požiūriu, kriminogeninė, ekonominė ekspertizės, derinama su visomis suinteresuotomis institucijomis) – plenariniame posėdyje keliais skaitymais, po vieną straipsnį, iniciatorių ir atitinkamo komiteto nuomonė: projektas priimamas, atmetamas arba siunčiamas toliau tobulinti; c) projekto priėmimas (referendumas arba Seimas: paprastiems įstatymams - pusė plius vienas dalyvavusių posėdyje, konstituciniams priimti - pusė plius vienas visų seimūnų, konstituciniams pakeisti – 3/5 visų) LR Konstitucija nereglamentuoja mažiausio seimūnų skaičiaus posėdyje (kvorumo) 186 p.! 2) teisės normų aktas priėmimas ir promulgacija. Stadijos procedūros: a) norminio teisės akto pasirašymas ir promulgavimas (prezidento prerogatyva) b) teisės akto įsigaliojimas. Teisėkūros procedūras reglamentuoja: LR Konstitucija (68-72 str.), LR Seimo Statutas Nr. I-260, 1995 m. gegužės 2 d. LR įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymas. Teisėkūros principai (iš pilietinės teisės sampratos ir teisinio įstatymo koncepcijos): 1) teisėtumo principas: neviršyti kompetencijos pagal kiekvienai teisės norminių aktų rūšiai nustatytą priėmimo ir išleidimo tvarką, subordinaciją. Prieštaravimus konstatuoja Konstitucinis arba Administracinis teismas. Turinio teisėtumas: neprieštarauti žmogaus teisėms 185 p. 2) teisėkūros demokratiškumas ir viešumas (skelbti projektus, leisti dalyvauti visuomenei) 3) teisėkūros profesionalumas 4) socialinio kompromiso principas (vienoda visų grupių interesų apsauga, vykdymas užtikrinamas minimalia valstybės prievarta) 5) išsamumo (įstatymai turi išpildyti Konstitucijos normas, jeigu jos banketinės) 6) daugumos (priimamas tas projektas, kurį parėmė dauguma Seimo ar tautos) – kai nepavyksta pasiekti socialinio kompromiso, taikomas retai. 7) Ekonomiškumo (mažiausiomis energijos ir laiko sąnaudomis) Teisėkūros juridinė technika – tai sistema kalbinių, loginių ir organizacinių priemonių bei procedūrų, kuriomis formuluojamos, aiškinamos ir struktūriškai išdėstomos teisės normos, rengiami, sudaromi, įforminami, išleidžiami, sisteminami, saugomi ir randami teisės normų aktai. Tikslai: 1) racionaliai reguliuoti socialinius santykius, vengti norminimo spragų 2) suformuluoti ir išdėstyti teisės normas taip, kad jų adresatai (asmenys) aiškiai suprastų jiems nustatomų teisių ir pareigų turinį, taip pat teisinius faktus, kurių pagrindų jos atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia. Pagal tai 3 rūšys: 1) išorinio teisės norminių aktų tvarkymo taisyklės: rekvizitai (= akto/ dokumento titulas) – rūšies pavadinimas (įstatymas, dekretas, nutarimas, sprendimas, instrukcija), sudarytojas (Seimas, Vyriausybė), turinio pavadinimas, reguliavimo objektas, sudarymo vieta ir data, eilės numeris, pasirašiusio pareigūna vardas, pavardė. 2) Struktūros reikalavimai: viename teisės normų akte - tik vienos rūšies teisės normos, vienarūšiams socialiniams santykiams, pirma bendrosios teisės normos, paskui specialiosios, pirma materialiosios, paskui procesinės. 3) Kalbos reikalavimai: trijų rūšių terminai ( bendrieji neteisiniai, bendrieji teisiniai, specialūs teisiniai) a) terminų vienareikšmiškumas (trumpai tiksliai, paprastai - vengti archaizmų, metaforų, tarptautinių žodžių); b) terminijos vienovė (negalima vienu terminu žymėti kelių teisės sąvokų arba keliais terminais – tos pačios sąvokos) 190 p. Naujame CK ta pati sąvoka: prievolė ir pareiga, sutarties objektas ir dalykas. Turi būti vartojami visuotinai teisės moksle priimti terminai c) sąvokų formalizacija: definicinės normos apibrėžia terminus ir pateikia jų aiškinimus (191) d) santykinis teisės terminų pastovumas kaip jų vienareikšmio suvokimo sąlyga (standartiškumas). Nauji terminai – per teisės mokslą. Nuo doktrinos prie teisinės terminijos. Pvz., asmens subjektiškumą nusako terminai: veiksnumas, teisnumas, pakaltinamumas Senasis terminas teisėdara kurį laiką konkuravo su teisėkūra. Laisvės atėmimas turėtų būti keičiamas į laisvės praradimą. 192 Antrasis ontologinis lygmuo – teisės norma Dėl normatyvistinės teisės sampratos tradicijos teisės normos visuomenėje dažnai suvokiamos kaip pagrindinis teisės lygmuo. Pozityviosios teisės norma išreiškia glaudų teisės ir valstybės ryšį. Pozityviosios teisės norma – tai teisėkūros subjektų (dažniausiai valstybės) suformuluota ir sankcionuota visuotinai privaloma elgesio taisyklė, nustatanti visuomeninio santykio dalyviams teises bei pareigas ir garantuojama to santykio dalyvių abipuse nauda ir valstybės prievarta.196 Teisės norma – subjektinių teisių ir pareigų vienovė, teisėto elgesio kriterijus. 196 Teisės norma – tai tautos arba kompetentingų valstybės institucijų sukurta ar sankcionuota, formaliai apibrėžta visuotinai privalomo elgesio taisyklė, kurios vykdymas garantuojamas santykio dalyvių abipuse nauda ir valstybės prievarta. 203 p. Turiningieji požymiai: laisvė, lygybė, teisingumas (203 p.) – išreiškia vertybinius teisės normų tikslus. Formalūs (203 p.) teisės normos požymiai (196 p.) yra turiningųjų požymių įgyvendinimo formos, teisinė technika, kurianti turiningosioms vertybėms adekvačius praktinio elgesio standartus (203): 1) norminamasis pobūdis (reguliuoja=nustato teises ir pareigas) 2) formalusis apibrėžtumas (išdėstytos oficialiuose teisės aktuose ir aiškiai suformuluotos – ypač procesinės normos, jų veikimo atsiradimo, pasikeitimo, išnykimo pagrindai) 3) visuotinis privalomumas. 4) privalomumo garantavimas: abipuse nauda (abipuse pagarba dalyvių teisėms) ir valstybės prievarta. Visų teisės šakų privalomumas turėtų būti garantuojamas vienodai veiksmingomis priemonėmis, bet taip nėra: viešosios teisės imperatyvai garantuojami santykio dalyvių turtu ir jų laisve, o privačiosios – tik turtu, bet ne laisve. Turėtų: iš pradžių privalomumas garantuojamas abipuse nauda, paskui turtu, paskui laisve arba kita dalyvio teise. 5) Sistemingumas: a) kaip teisė normos vidinių elementų (hipotezės, dispozicijos ir sankcijos) sąveika, b) kaip teisės normų organiška tarpusavio sąsaja NB Bendrumas – nebūtinas teisės normų požymis, nes būna ne tik bendrojo pobūdžio teisės normos, bet ir vienkartiniai paliepimai, individualios teisės normos (dekretai dėl Seimo paleidimo, įstatymo įsigaliojimo) 202 NB Apibrėžimų neišsamumo principas: teisės normos apibrėžimų nepakankamumas – kiekviena teisės norma yra sudėtinga, nė vienas apibrėžimas negali būti universalus, aprėpti visos prasmės – tiek formaliųjų tiek turiningųjų teisės normos požymių 204 p. Dėl turiningųjų ir formaliųjų teisės (normų) požymių sintezės teisė demokratinėje visuomenėje tampa visuomeninių santykių reguliavimo, jų humanizavimo, socializavimo priemone. 204 p. Materialiosios teisės normos nustato pirmines turiningąsias santykio dalyvių teises ir pareigas, o procesinės – konkrečias procedūras. Materialioji ir procesinė teisė – tikslas ir priemonė. 201 p. Objektinė teisė – valstybinė visuomenės valia, bendras elgesio reguliatorius, nepriklausantis jokiam konkrečiam individui. 201 p. Ji nėra konkretaus asmens savastis, o visų tam tikros individų bendrijos kūrinys, sociokultūrinė gyvenamoji aplinka, visuomeninė tvarka (202p.). Subjektinė teisė – konkrečiam individui suteiktas leidimas atitinkamai elgtis. Netinka terminai objektyvinė ir subjektyvinė teisė, nes jie suponuoja filosofinį daugiareikšmiškumą. 202 Reguliuoti žmonių elgesį – tai nustatyti jiems teises ir pareigas, tų teisių ir pareigų (= leidimų ir paliepimų) tarpusavio santykį. Teisės – ką gali daryti, o pareigos – ką privalo daryti arba nedaryti. 196 p. Pareiga = liepimas (įpareigojimas) arba draudimas. Norminti elgesį – suteikti jam teisių ir pareigų santykio pavidalą. 205 Vaišvila kritikuoja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvenciją 1950 m., kuri draudžia laisvės atėmimą dėl sutartinių pareigų nevykdymo – tai vadina teisiniu nihilizmu. (201p.) B. Paskalis: teisingumas be jėgos – viena negalia, jėga be teisingumo – tironiškumas. Todėl reikia siekti, kad tai, kas teisinga, kartu būrų ir galinga, o kas galinga, būtų ir teisinga.” 199 Moralės, etiketo, elgesio, mados, techninės, religinės normos... Norma – lot. riba, saikas, valdantis pradas, taisyklė, pavyzdys. Elgesio norma – žmonių santykių standartas, schema, leidžiamo elgesio ribos. Socialinė normos – tai elgesio taisyklės, kurios skirtos norminti (reguliuoti) žmonių tarpusavio santykius ir kurių vykdymas garantuotas santykio dalyvių abipuse nauda bei valstybinio ar visuomeninio poveikio priemonėmis. Jas kuria arba valstybė arba organizacija, kolektyvas savireguliacijos tikslais. Socialinės normos skirstomos: moralės normas, papročius, visuomeninių organizacijų (=korporatyvines), teisės normas. Taigi jos būna dvejopos: teisinės ir neteisinės. Teisės ir moralės normų panašumai: 1) socialiniai reguliatoriai, 2) dažnai to paties turinio ir tikslų. Teisės ir moralės normų skirtumai: 1) kilmė (valstybė vs žmonių įsitikinimai) 2) reguliavimo apimtis (išoriniai santykiai, procesiniai dalykai vs visa, kas žmogiška), 3) detalizavimo laipsnis (griežčiau apibrėžta vs laisva) 4) išraiškos forma (valstybės aktai vs žmonių sąmonė), 5) vykdymo užtikrinimas (abipusė nauda ir valstybės prievarta vs įsitikinimai). Teisės ir moralės sąveika: teismai atsižvelgia į pažeidėjo moralines savybes, elgesio moralinį vertinimą. Demokratinėje visuomenėje amoralus įstatymas negali būti teisinis. 209 p. Paprotys ir teisės norma: paprastai moralė yra jų turinys. Korporacinės normos nuo teisės normų skiriasi subjektu: valstybė vs. korporacija, ir reguliavimo apimtimi: visi piliečiai vs tik organizacijos nariai ir poveikio priemonėmis (pastaba, papeikimas, pareigų pažeminimas, pašalinimas iš korporacijos). Gali būti formaliai apibrėžtos, bet vis tiek jos – socialinės neteisinės normos. Techninės normos – elgesio taisyklės su gamta, daiktais, darbo įrankiais, technologijomis. Nuo kitų socialinių normų skiriasi reguliavimo objektu (ne žmonių santykiai su žmonėmis, o jų santykiai su gamtos objektais), kūrybos subjektu (specialistai), suformuluotų taisyklių pobūdžiu (ne subjektyviai, bet objektyviai privalomos), poveikio už pažeidimą pobūdis (pavojus sveikatai ar turtui). Jos gali virsti teisės normomis – KET. Tada jos tampa techninio turinio socialinėmis teisinėmis normomis. VIDINĖ TEISĖS NORMOS STRUKTŪRA Taikant ar kuriant teisės normą reikia nustatyti ar suvokti santykio dalyvių teises ir pareigas, jų adresatą, sąlygas, kuriomis atsiranda, pasikeičia ar išnyksta tos teisės ir pareigos, taip pat sankcijas už pareigų nevykdymą. Visa tai sudaro teisės normos struktūrą. Teisės normos struktūra – tai vidinių normos elementų organizacija, apibūdinanti teisės normą kaip vientisą, bet struktūrintą elgesio taisyklę. 213 p. Ją nulemia teisės normos funkcijos. Teisės normos vidinę struktūrą sudaro tokie elementai: 1) elgesio taisyklė (dispozicija); 2) teisės normoje aprašyti realaus gyvenimo atvejai, nurodantys, kada teisės subjektai galia ar privalo elgtis pagal šią taisyklę (hipotezė); 3) padariniai, atsirasiantys teisės subjektui, nepaklususiam teisės normos reikalavimams (sankcija). Struktūrą galima išreikšti formule: “Jei…(hipotezė), tai…(dispozicija), priešingu atveju…(sankcija)”. Hipotezė – tai graikiškas terminas, reiškiantis tam tikrų reiškinių ar faktų egzistavio prielaidą. Teisinė hipotezė – tai spėjimas, kad įvyks tokie gyvenimo faktai, kurių atžvilgiu reikės elgtis pagal dispozicijoje aprašytą elgesio taisyklę. 214 p. Ji nurodo faktines aplinkybes, kurioms iškilus galima naudotis dispozicijoje nurodytomis teisėmis ir privalu vykdyti tas teises legalizuojančias pareigas, o jų nevykdančiam teisės subjektui taikomos valstybinio poveikio priemonės. Hipotezė yra būtinas kiekvienos teisės normos elementas. Savo vidinės struktūros požiūriu jos būna: 1) paprastos: jos sieja teisės normos galiojimą tik su vienos aplinkybės buvimu; 2) sudėtinės: teisės normos galiojimą sieja su keliomis aplinkybėmis; 3) alternatyvios: teisės normos galiojimą sieja su viena iš joje nurodytų kelių aplinkybių. Siekiant išvengti kartojimosi teisės normų aktų tekstuose taip pat vartojamos nukreipiamosios hipotezės, kurios nekonkretizuoja teisės normos taikymo aplinkybių, o tik įvardina jas, nukreipdamos į kitus to paties teisės normų akto straipsnius ar to paties straipsnio dalis, kuriose hipotezė išdėstyta išsamiau. Panašios yra blanketinės hipotezės, kurios neišdėsto išsamiai, o tik siūlo ieškoti tokio dėstymo kituose teisės normų aktuose. Terminas “dispozicija” lotyniškai reiškia “išdėstymą” (215 p.). dispozicija yra elgesio taisyklės formuluotė, ji aprašo teisės subjektų leidžiamo ir privalomo elgesio (teisių ir pareigų pusiausvyros) mastą ir apimtį, atsiradus hipotezėje aprašytoms aplinkybėms. Pagal teisinių pareigų apibrėžtumo lygį dispozicijos skirstomos į: 1) absoliučiai arba vienareikšmiškai apibrėžtas (imperatyvias): jos aiškiai ir tiksliai nurodo reguliuojamo visuomeninio santykio dalyvių teises ir pareigas, kurių jie savo nuožiūra pakeisti negali. Pavyzdžiui: sutarčių reikia laikytis, teisingumą vykdo tik teismas… 2) santykinai apibrėžtas: t.y. tokias, kurios leidžia ir patiems reguliuojamo santykio dalyviams nustatyti kai kurias savo teises ir pareigas, konkretų jų turinį, bet jeigu patys santykio dalyviai jų nenustato, tai galioja dispozicijos nustatytos jų teisės ir pareigos. Pavyzdžiui: “Nuomotojas privalo savo sąskaita daryti kapitalinį išnuomoto turto remontą, jeigu ko kita nenustato įstatymas arba sutartis” (CK 306 str. 1 d.). Pagal raiškos būdus dispozicijos skirstomos į: 1) paprastąsias, kurios tik nurodo santykio dalyvių teises ir pareigas, bet jų neaiškina, nes jų turinys aiškus iš paties teksto; 2) aprašomąsias, kurios nurodo elgesio taisyklę ir ją paaiškina, nurodo esminius jos požymius; 3) nukreipiamąsias, kurios sudaromos remiantis paprastosiomis ir aprašomosiomis dispozicijomis, t.y. nurodo tik bendrąją elgesio taisyklę, o norintįjį tiksliau sužinoti joje nustatytas teises ir pareigas, nukreipia į kitą to paties teisės normų akto straipsnį ar to paties straipsnio dalį; 4) blanketines, kurios konkrečiai neišdėsto elgesio taisyklės, bet siūlo jos ieškoti kitame teisės normų akto dispozicijose. Lotyniškai “sanctio” – tai “bausmės nustatymas.” Sankcija – tai teisinio poveikio priemonė, kuria susiaurinamos teisės pažeidėjo teisės už reguliacinės teisės normos reikalavimų nevykdymą arba skatinamoji priemonė už teisėtą elgesį (pagyrimas premija, atleidimas nuo mokesčius ir kt.). Sankcija nėra sudedamasis kiekvienos teisės normos teksto elementas (reguliacinių teisės normų tekstai neturi sankcijų), bet ji yra būtinas kiekvienos teisės normos loginės struktūros elementas, nes be sankcijos negalėtų egzistuoti teisės norma kaip teisių ir pareigų vienovė, garantuota ne tik santykio dalyvių abipuse nauda bet ir valstybės prievarta. Pagal tikslus sankcijos skirstomos į: 1) asmens teises siaurinančias, likviduojančias: a) baudžiamosios (kriminalinės – taikomos tik priėmus apkaltinamąjį nuosprendį baudžiamojoje byloje ir tik teismo); i) parastosios (taikoma kuri nors viena poveikio priemonės, pvz., bauda); ii) sudėtinės (kelios teisinio poveikio priemonės taikomos kartu); iii) alternatyvios (numatomos kelio, bet taikoma tik viena iš jų). b) administracinės (taikomos įgaliotų valstybės institucijų: teismų, policijos, įvairių inspekcijų); c) civilinės (turtinės: bauda, delspinigiai – skiriamos teismo); d) drausminės (skiriamos įmonių, įstaigų administracijos). 2) Plečiančias, skatinančias teisėtą elgesį (sankcija pozityviu aspektu: mokestinės lengvatos, lengvatos importo muitams, licencijai gauti, apdovanojimai, premijos) METODOLOGINĖS, TECHNINĖS PRIEMONĖS TEISĖS NORMOS VIDINEI STRUKTŪRAI ATSKLEISTI teisės normos vidinę struktūrą padeda atskleisti loginė technika vadinama implikacija: teiginio performulavimas į dvinarę hipotetinę struktūrą “jei…, tai…” (hipotezę ir dispoziciją). Kitais atvejais taikoma predikatų logikos schema [F(x) → G(x)], kuri skaitoma taip: jei objektas x turi savybę F, tai x turi ir savybę G, kur F(x) reiškia hipotezę, o G(x) – dispoziciją. Teisės mokslininkų diskusijos dėl teisės normų struktūros nėra pasibaigusios. Prof. A. Vaišvila šiuo atžvilgiu nurodo tris populiariausius požiūrius Lenkijos teisės doktrinoje: 1) tradicinė pažiūra, besilaikanti trinarės teisės normos struktūros (hipotezė, dispozicija, sankcija), 2) kritinė pažiūra, pripažįstanti dvinarę struktūrą (hipotezė ir dispozicija arba hipotezė ir sankcija), 3) reliatyvistinė kryptis aiškiai neišreiškianti savo pažiūrų ir teisės normos struktūrą siejanti su teisės samprata, teisės pažinimo tikslais (222p.) Rusiškoje teisės literatūroje yra nuomonių, kad teisės normos struktūra yra sudaryta iš vienos dispozicijos (elgesio taisyklės), o hipotezė ir sankcija jai apskritai nepriklauso (222) arba atvirkščiai – išplečia teisės normos sudėtinių elementų skaičių iki keturių ar penkių, prie tradicinių jos dalių pridėdami “subjektyvią sudėtį” ir teisės normos tikslą. Prof. A. Vaišvila atskleidžia rusiškoje, o iš jos ir lietuvių teisės literatūroje įsišaknijusią klaidą, kad baudžiamosios normos paskirtis yra “uždrausti veikas” (BK 1 str. 1 p.), tuo tarpu, kai baudžiamosios normos tik baudžia, o draudimus nustato reguliacinės teisės normos (223). Reguliacinės ir baudžiamosios normos yra susijusios struktūriniais ryšiais ir negali būti laikomos autonomiškomis. “Teisės normos struktūros klausimas yra itin svarbus, nes juo konkretinama visa teisės esmė” (223). Taip pat “jei negalime paaiškinti teisės normos struktūros, tai negalime suorganizuoti visų teisės teorijos klausimų į sistemą, o teisės praktikoje – atskirti teisinių faktų (hipotezės) nuo elgesio taisyklės (dispozicijos), kurios veikimą inspiruoja hipotezėje aprašyti teisiniai faktai.” Pasak A. Vaišvilos, teisės normos struktūros negalima tirti kaip “daikto savyje” be ryšio su teisės normos vykdomomis funkcijomis, kurios yra objektyvus veiksnys, lemiantis teisės normos struktūrą, jos elementų skaičių ir jų būtinybę. Taip pat negalima tapatinti teisės normos tekstinės struktūros su logine ir tirti reguliacines teisės normas be jų ryšio su sankcijas nustatančiomis normomis ir atvirkščiai. Apibrėžta struktūrą teisės norma įgyja ne pati iš savęs, o iš savo vietos teisės sistemoje, t.y iš savo atliekamų funkcijų ir iš būtinų santykių su kitomis teisės normomis. Struktūriniai teisės normos elementai yra jos vidinės techninės priemonės, kurių dėka teisės norma vykdo tokias jai skirtas funkcijas. Funkciškai būtini teisės normos elementai ir sudaro jos loginę struktūrą. Teisės normos loginė struktūra – tai sistema teisės normos elementų (hipotezės, dispozicijos ir sankcijos), kurių padedama konkreti teisės norma, sąveikaudama su kitomis teisės normomis, tampa pajėgi įgyvendinti visai teisės sistemai skirtas funkcijas: 1) sureguliuoti žmonių santykius – suformuluoti visiems privalomo elgesio taisyklę; 2) nurodyti faktus (aplinkybes), kurių pagrindu atsiranda toje elgesio taisyklėje santykio dalyviams nustatytos teisės ir pareigos arba veiksmus, kuriais pažeidžiama toji elgesio taisyklė; 3) užtikrinti to elgesio taisyklės įsakmumą (visuotinį privalomumą), t.y. pažeidimų baudžiamumą. Kadangi teisės normos funkcijos iš esmės atitinka visai teisės sistemai skiriamas funkcijas, tai loginė teisės normos struktūra yra formalizuota teisės esmės išraiška. (224). Ši trinarė teisės normos struktūra atsispindi ir formaliuosiuose jos požymiuose: 1) norminamasis pobūdis (dispozicija); 2) ryšiai su konkrečia tikrove (hipotezė); 3) sistemingumas; 4) visuotinis privalomumas; 5) vykdymo garantavimas valstybės prievarta (sankcija); Būtina skirti loginę ir tekstinę teisės normos struktūrą. Konkrečios normos tekstas negali apimti visų paminėtų funkcijų, todėl pagal teksto struktūrą teisės normos skirstomos į reguliacines ir sankcijas nustatančias. Reguliacinių teisės normų tekstas skirtas: formuluoti elgesio taisyklę, 2) nurodyti juridinius faktus, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia ar išnyksta toje taisyklėje nustatomos teisės ir pareigos. Taigi reguliavimo funkciją atliekančių teisės normų struktūra yra išsemiama dviem elementais: hipoteze ir dispozicija. Reguliacinės teisės normos imperatyvus (įsakmumą) garantuojanti sankcija yra būtina jos loginės, bet ne tekstinės struktūros dalis. Tekstinė teisės normos struktūra yra ne teisės esmės, o teisinės technikos kategorija, susijusi su siekiu išdėstyti konkrečią teisės normą glaustai, aiškia, vartojant kuo mažiau teksto. Loginė teisės normos struktūra santykiauja su tekstine kaip tikslas su priemone (226). Teisės normos tekstinė struktūra sutampa su logine, kai jos tekste suformuluoti visi trys struktūriniai elementai (pavyzdžiui, specialiosios BK ir ATPK dalys). Baudžiamosios teisės normos be reguliacinių normų neturėtų hipotezės ir todėl negalėtų patekti į teisės sistemą. Tuo tarpu reguliacinės normos (konstitucinės, administracinės) be baudžiamųjų normų sankcijos negalėtų būti teisinėmis, t.y. garantuojančiomis visuotinį savo paliepimų privalomumą. Taigi teisės normos sisteminė arba dinaminė struktūra yra tokia: Reguliacinė teisės normos hipotezė → dispozicija, kurios nustatytus paliepimus pažeidžiantys veiksmai tampa BK ir ATPK teisės normų hipoteze → baudžiama (blanketinė dispozicija, kuri nukreipia į proceso teisės normą) → sankcija už reguliacinės teisės normos dispozicijos nustatytų draudimų pažeidimus. teisės normų klasifikacija yra svarbi, nes (227) a) pagilina teisės normos pažinimą b) padeda tiksliau nustatyti kiekvienos teisės normos vietą teisės sistemoje, suvokti teisės normos funkcijas teisinio reguliavimo mechanizme; c) patikslina teisės normos teisinio poveikio visuomeniniams santykiams galimybes; d) padeda tobulinti teisėkūrą ir teisės taikymą. Teisės normos klasifikuojamos pagal teisinio reguliavimo objektą į konstitucines, baudžiamąsias, civilines, šeimos, daro, finansų (šakinė priklausomybė), taip pat į materialiąsias ir procesines, viešosios ir privačiosios teisės normas. Pagal teisinio reguliavimo metodą: 1) imperatyviosios teisės normos (griežtas paliepimas, draudžiantis nuokrypius nuo nustatytos elgesio taisyklės); 2) dispozityviosios (suteikia subjektams-adresatams teisę reguliuoti tarpusavio santykius savo nuožiūra, neperžengiant įstatymo nustatytų ribų, o jeigu šalys šito nepadaro, joms nustatomas tam tikras privalomas elgesys) 3) skatinamosios (nurodymai naudotis pagyrimo priemonėmis) 4) rekomendacinės (nustato visuomenės požiūriu pageidautinus elgesio variantus, bet palieka teisę adresatams elgtis pagal savo kompetenciją) Pagal atliekamas funkcijas teisės normos skirstomos į: 1) reguliacines, kurios nustato santykio dalyviams turiningąsias teises ir pareigas; 2) sankcijas nustatančias (garantuoja reguliacinių normų imperatyvų privalomumą). NB sankcijas nustatančios teisės normos teisinėje literatūroje dar vadinamos apsauginėmis, kas yra netikslu (apsaugoti žmogaus teises yra teisės apskritai ir kiekvienos teisės normos atskirai strateginis tikslas, todėl negali būti jos rūšinis požymis) Pagal juridinę galią teisės normos būna įstatyminės (didžiausia galia) ir poįstatyminės (mažesnės galios už įstatymines ir joms neprieštarauja). Pagal galiojimo apimtį (229 p.): 1) bendrosios, kurios formuluoja bendrą elgesio taisyklę ir taikomos neribotam subjektų ratui, nustato specialiųjų normų reguliavimo kryptį ir metodą; 2) specialiosios: priimamos remiantis bendrosiomis normomis, įgyvendina jų imperatyvus, plėtoja, konkretina jų turinį, atsižvelgiant į reguliuojamų visuomeninių santykių specifiką, - tokios yra visų teisės šakų normos konstitucinių normų atžvilgiu (233 p.); 3) individualios teisinės normos formuluoja vienkartinį, kad ir tęstinį (trunkantį) paliepimą, pavyzdžiui, įstatymo norma nustatanti Civilinio kodekso įsigaliojimo datą arba pirkimo-pardavimo sutartis tarp dviejų teisės subjektų (233 p.) Dar skiriamos operatyvinės teisės normos (233 p.), t.y., pagalbinės teisinės normos, kurios priimamos siekiant nustatyti ar pratęsti kitų teisės normų galiojimo laiką ar pripažinti jas netekusiomis galios, pavyzdžiui: “Įsigaliojus Lietuvos Respublikos Konstitucijai, netenka galios Lietuvos Respublikos Laikinasis Pagrindinis Įstatymas” (1992 m. lapkričio 6 d. įstatymo “Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos” 1 str.). Taip pat kaip ir dispozicijos bei hipotezės teisės normos dar gali būti nukreipiamosios bei blanketinės. Pagal paliepimo pobūdį teisės normos skirstomos taip: 1) įpareigojamosios normos nustato pareigą atlikti tam tikrus pozityvius veiksmus arba įpareigoja susilaikyti nuo tam tikrų teisei priešingų veiksmų (tada jos vadinamos draudžiamosiomis), pavyzdžiui, “Nuosavybė neliečiama” (Konstitucijos 23 str.). 2) įgalinamosios normos suteikia teisinio santykio dalyviams (subjektams, adresatams) teisę atlikti pozityvius veiksmus, kuriais subjektai įgyvendina savo interesus, pavyzdžiui, “Kreditorius turi teisę nepriimti įsipareigojimo įvykdymo dalimis” (CK 178 str.). 3) definicinės normos apibrėžia teisės sąvokas, kurių norminė apibrėžtis yra privaloma kiekvienu atveju, kai šios sąvokos vartojamos kuriant ar taikant teisės aktus; 4) įtvirtinamosios normos fiksuoja, įtvirtina tam tikrą visuomeninių santykių būseną, pvz., “Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika” (Konstitucijos 1 str.). 5) deklaratyvios normos skelbia, įtvirtina institucijų veiklos uždavinius, tikslus, paskirtį ir principus, pavyzdžiui, “Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, reguliuoja turtinius santykius ir su jais susijusius asmeniniu neturtinius santykius” (CK 1 str.). NB Ne visada lengva atskirti įtvirtinamąsias teisės normas nuo deklaratyviųjų, pavyzdžiui, teisės norma “Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika” gali būti ir įtvirtinamoji, ir deklaratyvi (1990 m.). 6) kolizinės teisės normos (lot. “susidūrimas”) formuluoja taisykles, kaip reikia elgtis, kai viena kitai prieštarauja dvi galiojančios teisės normos. Pavyzdžiui, “Lietuvos piliečiai […] už nusikaltimus, padarytus užsienyje, atsako pagal Lietuvos baudžiamuosius įstatymus” (BK 6 str. 1 d.) arba “Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai” (Konstitucijos 7str. 1d.). NB teisės normos kolizija įveikiama, vadovaujantis tokiomis taisyklėmis: 1) kai viena kitai prieštarauja tos pačios institucijos išleistos ir tą pačią juridinę galią turinčios teisės normos, tai galioja vėliau išleista teisės norma; 2) jei viena kitai prieštarauja skirtingos kompetencijos institucijų išleistos teisės normos, tai galioja aukštesnę kompetenciją turinčios institucijos išleista teisės norma; 3) jei specialioji teisės norma prieštarauja bendrajai, galioja bendroji. NB sovietinėje santvarkoje buvo skelbiamas specialiosios teisės normos primatas prieš bendrąją (lex specialis derogat legi generale) , nes tai atitiko totalitarinio režimo poreikius: specialiąją normą lengviau pakeisti negu bendrąją, nes pastaroji labiau išreiškia pačius teisės principus. Specialiosios normos primatas prieš bendrąją įmanomas tik normų konkurencijos atveju, kai specialioji norma neprieštarauja bendrosios teisės normos dvasiai, objektas tik išplėtoja ją daugiau požymių. Taip pat, kai bendroji norma yra dispozityvi, t.y. leidžia santykio dalyviams sukurti individualią normą ir ja vadovautis. TEISĖS NORMŲ IŠRAIŠKA, MATERIALIZAVIMO FORMA teisės moksle skiriamos dvi teisės normos formos: vidinė atitinkanti jos loginę struktūrą ir išorinė – jos jutiminio egzistavimo ir išraiškos forma. Teisės normos iš prigimties yra dvasinė būtis ir dėl to egzistuoja tik įstatymų leidėjo sąmonėje (234 p.) tuo tarpu jos yra skirtos valdyti praktinį (daiktinį) kitų žmonių elgesį. Todėl turi įgyti materialios, pajėgios daryti poveikį jėgos pavidalą. Teisės forma – tai privalomo elgesio taisyklės išraiškos būdas, dėl kurio taisyklė tampa prieinama savo adresatui ir iš kurio paaiškėja jos juridinė galia – vieta kitų teisės normų hierarchijoje, t.y. teisės normos forma apima teisės aktą-dokumentą, kuriame ji suformuluota ir normos juridinę galią, kuri priklauso nuo teisėkūros subjekto kompetencijos ir teisėkūros procedūrų tipo. Teisės literatūroje teisės normų forma dažnai painiojama su teisės normų šaltiniu (235 p.) Ta pačia teisės šaltinio sąvoka klaidingai apibrėžiami keli dalykai: 1) teisinės minties šaltinis kaip istorinei dokumentai ir artefaktai, teikiantys informacijos apie praeityje galiojusias teisės normas 2) žmonių interesai, įstatymų leidėjo valia, teisėkūros procedūros iš kurių kyla konkrečios teisės normos 3) patys teisėkūros rezultatai – papročiai, teismų sprendimai, įstatymai. Normatyvistinė teisės samprata teisę (įstatymo dvasinį-idėjinį turinį 235 p.) tapatina su pačiu įstatymu (materializuota teisės normų išraiškos forma), laikydama formos klausimą ir palikdama tik šaltinio klausimą arba laikydama šias sąvokas tapačiomis. Tuo būdu iškreipiama teisės kaip turinio ir formos vienovės samprata (237). Šias sąvokas būtina atskirti preziumuojant teisės ir įstatymo skirtumą. Dėl teisės šaltinio sąvokos abstraktumo tikslinga vartoti du atskirus terminus: 1) teisinės minties šaltinis (fontes juris cognoscendi), iš kurių gauname duomenų apie tam tikros epochos ar šalies teisės normas ir teisines idėjas. 2) teisės normų šaltinis (fontes juris oriundi) kaip žmonių interesai ir juos teisės normomis paverčiančios teisėkūros procedūros, kuris toliau skirstomas į a) materialųjį (istoriškai besikeičiantys žmonių interesai, dorovinės nuostatos, religiniai įsitikinimai, kuriuos teisėkūra transformuoja į visuotinai privalomas elgesio taisykles); b) formalusis (teisėkūros subjekto kompetencija ir teisėkūros procedūros, kuriomis kuriamos teisės normos); formalusis teisės normų šaltinis lemia teisės normos išraiškos formą (juridinę galią) Teisės normos išraiškos/ išorinė forma – tai oficialių teisės dokumentų tekstai, ideografiniai simboliai, konkliudentiniai veiksmai, kuriais objektyvizuojamos teisės normos ir iš kurių sprendžiama apie tokios normos juridinę galią. Šiai išorės formai priklauso ne tik tekstine ar kita signaline ženklų sistema perteiktas pranešimas, bet ir teisės normos juridinė galia ir teisės akto, kuriame ji formuluojama, pavadinimas, pagal kurį sprendžiame apie teisės normos juridinės galios laipsnį ir jos ryšį su atitinkamos kompetencijos subjektu, procedūrų tipu. Teisės (normų) forma istoriškai keitėsi: ikikapitalistinėje teisėje papročiai, religinės normos, teismų sprendimai, pareigūnų potvarkiai, doktrininiai aiškinimai buvo laikomi legitimia teisės forma. Dabar oficialiomis teisės normų išraiškos formomis laikomi: teisinis paprotys, teisinis precedentas, norminio turinio sutartys (darbo teisėje), ratifikuotos tarptautinės sutartys, teisės norminiai aktai. Teisės doktrina ir teismų praktika (ne precedentas) laikytini teisinės minties šaltiniais (239 p.). Precedentų teisėje teisės doktrina irgi gali būti laikoma teisės imperatyvų išraiškos forma, kai teismui tenka remtis teisės analogija (visuotinai pripažintais teisės principais). teisės normos (išraiškos/ egzistavimo) forma ir jos rūšys yra tiesiogiai susiję su formaliuoju teisės normų šaltiniu – teisėkūros procedūromis, kurios gali būti trejopos: 1) jau esamos taisyklės sankcionavimas 2) tarptautinės sutarties ratifikavimas 3) originalios teisės normos sukūrimas Teisinis paprotys – tai teisės normų egzistavimo forma, kuri atsiranda kompetentingai valstybės institucijai sankcionavus elgesio taisyklę, susiformavusią pačioje visuomenėje dėl ilgalaikio ir daugkartinio kartojimosi, pavyzdžiui, LR švenčių dienų įstatymas. Teisinis paprotys egzistuoja kaip paprotinės elgesio taisyklės ir ją sankcionavusio teisės akto vienovė. Teisinis precedentas (lot. precedens – einantis priekyje) – tai elgesio taisyklė, atsirandanti anksčiau už įstatymų leidėjo valią, valstybės institucijos (dažniausiai teismo) sprendimas, priimtas sprendžiant konkrečią bylą ir vėliau laikomas pavyzdžiu sprendžiant analogiškas bylas (241 p.). Esant įstatymo ir precedento kolizijai, galioja įstatymas, t.y įstatymai panaikiną precedentą (p. 242). Kasmet JAV paskelbiama apie 300 tomų teismų sprendimų (242). Istoriškai precedentas irgi kilo iš teismo sankcionuojamų papročių. Kai nėra teisės normos aiškiai reglamentuojančios konkretaus santykio dalyvių teises ir pareigas, tada tesimas, remdamasis bendraisiais teisės principais ir tos šalies pozityviosios teisės dvasia, sukuria teisės normą ad hoc (šiam atvejui), kuria vėliau galėtų vadovautis ir kiti teismai, spręsdami analogiškas bylas. Būtinybė precedentui atsirasti grindžiama ne tik įstatymo spraga, bet ir galiojančio įstatymo priešingumu moralei, teisei. Jeigu įstatymų leidėjas nereaguoja į contra legem teismo sprendimą, galima daryti prielaidą, kad jis su tuo sprendimu sutinka. Todėl kitos bylos turėtų būti sprendžiamos pagal suformuotą precedentą. Būtina pripažinti individualizuojančios teisėkūros teisę teismams. Teisėkūros subjekto atžvilgiu precedentas gali būti teisminis ir administracinis. Remiantis precedentu nebūtina atsižvelgti į visus ankstesnio sprendimo požymius, objektas tik jo teisinę nuostatą – faktines bylos aplinkybes ir jų teisinį vertinimą (= ratio decidendi). Juo aukštesnė teismo padėtis teismų hierarchijoje, tuo mažiau jis saistomas precedentų, tuo mažesnis būtinybės atsižvelgti į precedentą laipsnis (242). Anglijoje Lordų rūmų sprendimai yra privalomi precedentai visiems teismams, po jo aukščiausias yra Apeliacinis teismas. I Lietuvos statutas (1529) legalizavo precedentą, pripažindama jam įstatymo galią bet tik po to, kai jį aprobuoja LDK kunigaikštis arba Ponų taryba. LR Konstitucija įpareigoja teismą vykdyti teisingumą klausant tik įstatymo (109 str.). bet teisėjas yra ne legistas, objektas juristas (jus, juris) – čia slypi jo giluminė teisė į precedentą (243 p.) Kita teisės formų rūšis - norminės sutartys, jų požymiai: 1) bendrojo pobūdžio elgesio taisyklės nustatymas 2) susitarimo savanoriškumas 3) interesų bendrumas 4) šalių lygiateisiškumas 5) šalių sutarimas visais esminiais sutarties aspektais 6) abipusė atsakomybė už nevykdymą arba netinkamą vykdymą 7) sutarties užtikrinimas teisinėmis priemonėmis Sandorinės sutartys yra personifikuotos, individualaus, vienkartinio pobūdžio, jos skiriasi nuo norminių sutarčių, kurios nustato bendrojo pobūdžio elgesio taisykles. Labiausiai paplitusi norminių sutarčių rūšis – kolektyvinė sutartis: “tai susitarimas tarp profesinės sąjungos ir darbdavio (arba jų susivienijimo, organizacijos) dėl darbo, darbo apmokėjimo, organizavimo, žmogaus saugos, darbo ir poilsio laiko bei kitų socialinių ir ekonominių sąlygų.” (1991 m. balandžio 4 d. LR kolektyvinių susitarimų įstatymas) TEISĖS AKTAI Teisės aktas – tai tautos, valstybės institucijų pareigūnų ar pavienių asmenų tam tikra tvarka priimtas oficialus rašytinis dokumentas, kuriame yra suformuluotos teisės normos. 1995 m. gegužės 2 d. LR įstatymų ir kitų teisės norminiai aktų rengimo tvarkos įstatyme teisės aktas apibrėžtas su logine klaida idem per idem (teisės aktas yra įgaliotų valstybės institucijų arba referendumu priimamas teisės aktas, kuriame…). Teisės aktų pagrindinės rūšys: 1) bendrųjų teisės normų aktai – tai kompetentingų valstybės institucijų (teisėkūros subjektų: Seimo, Prezidento, Vyriausybės, ministerijų) specialia tvarka išleistas oficialus rašytinis dokumentas, kurio turinį sudaro teisės normos, skirtos daugkartiniam naudojimui ir neribotam teisės subjektų skaičiui (neturi konkrečiai įvardinto adresato); 2) individualių teisės normų aktai (individualūs teisės aktai) formuluoja vienkartinę, nors laiko atžvilgiu ir tęstinę elgesio taisyklę. Tai dažniausiai teisės normų taikymo aktai (tesimo sprendimai ir nuosprendžiai) arba teisės norminiai aktai dėl konkrečių įstatymų įsigaliojimo tvarkos; taip pat valstybės institucijų, firmų vadovų (priėmimo, atleidimo iš darbo įsakymai – t.y. nors būdami teisės taikymo aktais, jie kartu formuluoja individualią teisės normą – elgesio taisyklę, 246 p.), jie skirti konkretiems subjektams, jie išreiškia ne valstybės, o pavienių piliečių subjektyvią valią, vienkartiniai, o ne nuolatiniai paliepimai, jų išleidimo tvarka paprasta, operatyvi; 3) interpretuotų teisės normų aktai – teisės normą aiškinančios valstybės institucijos priimti norminiai dokumentai. NB Negalima sureikšminti bendrųjų teisės normų aktų, nes bendrumas yra ne teisės esmės, objektas tik atskiros jos rūšies požymis (245 p.). Teisės norminis aktas = norminis teisės aktas = teisės normų aktas = bendrųjų arba specialiųjų teisės normų aktas (246 p.) Individualus teisės aktas = individualių teisės normų aktas arba teisės taikymo aktas (310 p.) Teisės norminiams aktams būdingi požymiai: suderinamumas, abipusė sąveika, hierarchiškumas, specializacija ir diferenciacija pagal teisės šakas. Klasifikavimo pagrindas – teisės normų aktų juridinė galia: įstatymai ir poįstatyminiai aktai. Įstatymai – tai Konstitucijos ir Seimo statuto nustatyta tvarka išleisti pirminiai teisės aktai, kurie turi aukščiausią juridinę galią, formuluoja bendrąsias teisės normas, skirtas reguliuoti svarbiausius žmonių santykius. Požymiai: 1) priimami aukščiausios atstovaujamosios valdžios 2) aukščiausios juridinės galios (Konstitucinis teismas ne panaikina įstatymo, bet pripažįsta jį neturinčiu juridinės galio ir netaikomu) 3) reguliuoja svarbiausiu žmonių santykius 4) formuluoja pirmines, pamatines teisės normas 5) priimami pagal specialias procedūras Pagal juridinę galią skirstomi į: pagrindinius (nustato pamatinius gyvenimo principus: Konstitucija, konstituciniai įstatymai, tarptautinės sutartys) ir paprastus (einamuosius – vadovaujantis pagrindiniais ir atsiliepiant į einamojo momento žmogaus teisų saugos poreikius). Konstituciniai įstatymai reguliuoja siauresnę negu Konstitucija, bet svarbią valstybės gyvenimo sritį, o nuo paprastųjų skiriasi jų priėmimo ir keitimo tvarka (jų sąrašą nustato Seimas 3/5 visų seimūnų dauguma, taip pat keičiami, o priimami ½ plius 1 visų seimūnų dauguma). Paprastiesiems įstatymams priklauso programiniai įstatymai, kurie nustato valstybės ekonominės socialinės veiklos tikslus, kryptis, bet LR Konstitucija jų nenumato. Organiniai arba kodifikaciniai įstatymai (kodeksai) – juridiškai vientisi, plataus norminio apibendrinimo, kompleksiškai reguliuoja kurią nors visuomeninių santykių sritį. Poįstatyminiai aktai – teisės aktai, priimami, remiantis įstatymais, jiems neprieštaraujantys, juos konkretinantys ir užtikrinantys jų įgyvendinimą. Dažniausiai tai valdymo aktai. Pagal juridinę galią (251 p.): • Seimo nutarimai • Prezidento dekretai • Vyriausybės nutarimai ir potvarkiai • Konstitucinio teismo nutarimai dėl teisės aktų prieštaravimo Konstitucijai • Ministro pirmininko potvarkiai ir rezoliucijos • ministerijų, departamentų instrukcijos ir įsakymai; • savivaldybių tarybų sprendimai • savivaldybių valdybų nutarimai ir potvarkiai • savivaldybių skyrių vadovų įsakymai • apskričių viršininkų įsakymai • įmonių, įstaigų norminiai teisės aktai (pvz., įsakymai, kuriais įstaigos vadovas tvirtina pareigines instrukcijas, arba reguliuoja darbo santykius viduje) 253 p. Visų šių institucijų leidžiami teisės aktai gali būti vadinami norminiais (253 p.) NB Konstitucinis teismas – galutinė ir neskundžiama Konstitucinės justicijos institucija 1998 m. gruodžio 9 d. išaiškino, kad mirties bausmė prieštarauja LR Konstitucijai (252 p.) Pagal teisės šakas teisės aktai būna: civiliniai, baudžiamieji, šeimos… Pagal galiojimo trukmę: nuolatiniai (galiojimas neribojamas konkrečiu terminu) ir laikinieji (galiojimas apibrėžtas laike arba jie tiesiog įvardinti “laikinaisiais”). Teisės norminio akto struktūra priklauso nuo rūšies, bet bendrai yra tokia: 1. įvadinė dalis: a) išleidusio subjekto pavadinimas b) rūšis (įstatymas, nutarimas…) c) turinio pavadinimas (trumpas ir aiškus) d) priėmimo data, numeris, priėmimo vieta e) preambulė, kurioje nurodomi teisės aktai išleidimo tikslai ir motyvai; 2. norminė dalis – išdėstomos teisės normos (gali būti bendroji ir specialioji dalys, skyriai, skirsniai, straipsniai, straipsnių dalys, punktai, pastraipos) 3. teisinės atsakomybės rūšį ir tvarką nustatanti norminio teisės akto dalis (gali būti blanketinė); 4. baigiamoji dalis. a) nuoroda į galiojančia teisės normas, kurios panaikinamos įsigaliojus šiam teisės aktui b) akto įsigaliojimo laikas c) teisės aktą pasirašiusio pareigūno pareigos, vardas, pavardė. Gali būti priedai ir nuorodos. Teisės norminių aktų galiojimo laikas – tai laiko tarpas nuo akto galiojimo pradžios iki jo galiojimo pabaigos: a) nuo priėmimo momento b) nuo patvirtinimo dienos (įmonių įstaigų vadovo parašu) c) nuo paskelbimo dienos (įstatymai) d) kitą dieną po paskelbimo “Valstybės žiniose” (poįstatyminiai aktai) e) nuo teisės akto faktinio gavimo (įregistravimo gavėjo kanceliarijos knygose) datos (ministerijų instrukcijos, nurodymai…), siunčiami registruotu paštu ar kurjeriu; f) nuo datos, nurodytos pačiame akte; g) atsiradus tam tikroms aplinkybėms (kilus karui, potvyniui…) LR įstatymų ir kitų teisės aktų įsigaliojimo tvarką nustato Konstitucijos 70-72 str. Ir 1993 m. balandžio 6 d. LR įstatymas “Dėl LR įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos” Tarptautinės sutartys įsigalioja po to, kai jas ratifikuoja Seimas, paskelbia „Valstybės žiniose" ir deponuojami jų ratifikaciniai raštai. Norminių teisės aktų galiojimas baigiasi, kai: a) baigiasi akto galiojimo laikas, jeigu jis buvo nurodytas pa­čiame norminiame teisės akte; b) kompetentinga valstybės institucija kitu teisės aktu tiesiogiai panaikina norminį teisės aktą; c) išleidžiamas naujas norminis teisės aktas, kurio normos ki­taip reguliuoja tuos pačius visuomeninius santykius; d) Konstitucinis Teismas nutarimu pripažįsta įstatymą priešta­raujančiu Konstitucijai. Toks įstatymas netenka juridinės galios ir netaikomas nuo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo dienos. Kai kurių šalių (Austrijos, Baltarusijos) konstituciniai teismai, pri­pažinę įstatymą prieštaraujančiu konstitucijai, nustato laiką, kurį dar galioja konstitucijai priešingu pripažintas įstatymas. Lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja). Konstitucinis Teismas (l994 m. balandžio 21 d.) yra pripažinęs, kad retroaktyvaus (atgal ga­liojančio) įstatymo priėmimas neigiamai paveiktų asmens teises. Išimtis tėra baudžiamoji ir administracinė atsakomybė - čia įsta­tymas galioja atgal tik dviem atvejais: l)kai panaikina veikos baudžiamumą; ir 2) švelnina bausmę. Teritorijos atžvilgiu – vidaus ir teritoriniai vandenys (12 jūrmylių) oro erdvė, žemės gelmės, LR ambasados, visi laivai su LR vėliava atviroje jūroje ir LR karo laivai kitų šalių teritoriniuose vandenyse, kosminių aparatų kabinos. „Jeigu asmuo už­sienyje traukiamas baudžiamojon atsakomybėn pagal Lietuvos Res­publikos įstatymus, tačiau skirtingose šalyse šis nusikaltimas bau­džiamas skirtingai, nusikaltusiam asmeniui skiriama bausmė, numa­tyta švelnesnio įstatymo." (BK 6 str. 2 d.) „Nuosavybės teisė į nekilnojamąjį turtą ir jos gynimas nustato­mi pagal valstybės, kurios teritorijoje tas turtas yra, įstatymus." (CK 619 str.) „Jeigu Lietuvos Respublikoje tarptautinėmis sutartimis nu­statytos kitokios taisyklės, negu tos, kurias numato Lietuvos Res­publikos civiliniai įstatymai, tai taikomos tarptautinių sutarčių tai­syklės." (CK 606 str.) Asmenų atžvilgiu – visiems Norminių teisės aktų galiojimo riboms turi reikšmės teisės sub­jekto amžius. Asmeniui, sulaukusiam 18 metų, galioja visi normi­niai teisės aktai. Kadangi nepilnamečiai nėra visų teisinių santykių subjektai, tai norminių teisės aktų galiojimas jiems ribotas. Asme­nys iki 16 metų nėra administracinės atsakomybės subjektai, asme­nų iki 18 metų ribota ir baudžiamoji atsakomybė. Pagal baudžiamuo­sius įstatymus atsako asmenys, kuriems prieš padarant nusikaltimą yra suėję 16 metų. Asmenys, kurie padaro nusikaltimą turėdami nuo 14 iki 16 metų amžiaus, „atsako pagal baudžiamuosius įstatymus tik už tyčinius veiksmus, galinčius sukelti traukinio katastrofą (85 straips­nis), nužudymą (104-107, 109 straipsniai)" ir kitus nusikaltimus, iš­vardytus Baudžiamojo kodekso 11 straipsnyje. Administracinių teisių pažeidimų kodeksas ir baudžiamieji įsta­tymai netaikomi pareigūnams, turintiems diplomatinį imunitetą arba aukščiausių valstybės institucijų pareigūno asmens neliečiamybės tei­sę. Diplomatinio imuniteto teisę turi: 1) diplomatinės atstovybės darbuotojai, turintys diplomatinius rangus ir einantys diplomatines pareigas: ambasadorius, patarėjas, pa­siuntinys, atašė ir kiti, jeigu jie nėra Lietuvos piliečiai. Šie asmenys negali būti areštuoti arba sulaikyti, jie neprivalo duoti parodymų kaip liudytojai. Neliečiamas ir diplomato butas ar laikinai jo užimamos patalpos; 2) diplomatų šeimos nariai; 3) administracinio ir techninio personalo nariai, jeigu jie nėra Lietuvos piliečiai; 4) konsulinių atstovybių pareigūnai, kurie naudojasi ribotu imu­nitetu. Diplomatinį imunitetą turintys asmenys, pažeidę Lietuvos Res­publikos įstatymus, paskelbiami persona non grata ir per tam tikrą laiką turi palikti Lietuvos teritoriją, o dėl jų teisinės atsakomybės sprendžia juos akreditavusi valstybė. Pavieniui teisės normos, matėme, nepajėgia atlikti teisei skirtų funk­cijų, įrodyti savo gyvybingumo. Todėl reikia, kad jos tarpusavyje sąveikautų: viena kitą papildytų, užbaigtų, išplėtotų, sukonkretintų, garantuotų viena kitos veiksmingumą, būtų logiškai iš vidaus su­jungtos bendros teisės sampratos ir bendro tikslo. Parengti teisės normas tokiam „bendradarbiavimui" - tai orga­nizuoti jas į vientisą sistemą, kur teisės normos suvienijamos abipu­sės priklausomybės ir organizuotai nukreipiamos strateginiam teisės tikslui - įgyvendinti žmogaus teisių saugą. (260) Teisės normų sisteminimas - tai teisės normų telkimas į tarpu-savyje susijusius teisės institutus, teisės posakius, teisės Šakas pa­gal reguliavimo objektą ir metodą. Teisės sistema - tai teisės normų visumos egzistavimo ir veiki­mo būdas, kur visos teisės normos suorganizuotos į teisės institu­tus, posakius, šakas, susijusios tarpusavio priklausomybe ir veikia garantuodamos viena kitos veiksmingumą, SISTEMOS SUDARYMO METODOLOGINIAI PAGRINDAI Teisės normos organizuojamos į sistemą remiantis dviem loginėmis operacijomis - subordinacija ir koordinacija, arba koreliacija. Teisi-nes subordinacijos pagrindu teisės normos yra telkiamos į vis ben­dresnius darinius ir galiausiai - į teisės šakas, o koordinacijos pagrin­du atskleidžiama vidinė teisės šakų tarpusavio priklausomybė. Pirmasis teisės normų sisteminimo rezultatas (darinys) yra teisės institutas - tai teisės normų grupė, jungianti teisės normas, reguliuojančias tam tikrą visuomeninių santykių rūšį Jai budingu metodu (būdu) ir sudaranti teisės posakio ar teisės šakos dalį. Teisės insti­tuto pavyzdžiai gali būti pilietybės institutas konstitucinėje teisėje (grupė teisės normų, reglamentuojančių pilietybės įgijimo, išsau­gojimo, praradimo sąlygas ir tvarką), ieškinio senaties, paveldėjimo institutai civilinėje teisėje, būtinosios ginties, nepakaltinamumo, vals­tybinių nusikaltimų institutai baudžiamojoje teisėje, pareigūno insti­tutas administracinėje teisėje ir kiti. Teisės institutai gali būti ne­vienodos apimties: nuo kelių normų iki apimančių subinstitutus. Teisės pošakis, jungiantis kelis teisės institutus ir sudarantis santykiškai savarankišką teisės šakos dalį. Jo pavyzdžiai civilinėje teisėje yra nuosavybės teisės posakis, kuris apima valstybinės nuosavybės, privačios nuosavybės, savininko teisių garantijų ir gynybos institu­tus, žemės teisėje - vandens teisės, miškų teisės, žemės gelmių tei­sės pošakius. Teisės instituto ir teisės pošakio skirtumas - reliatyvus. Teisės posakį kai kurie autoriai vadina institutu, o institutą - subinstitutu. Trečiasis teisės normų sisteminimo rezultatas - teisės šaka. Tai plačiausios apimties teisės normų grupė, apimanti teisės institutus, teisės posakius ir reguliuojanti vienos rūšies visuomeninius santy­kius jai būdingu metodu. Teisės šakų pavyzdžiai yra konstitucinė, administracinė, baudžiamoji ir kita teisė. Šakai būdingas atskiras reguliavimo objektas ir reguliavimo metodas. Teisinio reguliavimo metodą kaip teisės normų sistemino pagrindą apibūdina požymiai: 1) kokių teisinių faktų pagrindu atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta reguliuojami santykiai (valdingo valstybės institucijos akto, kelių policijos pareigūno nutarimo); 2) teisinio santykio dalyvių teisinė padėtis vienas kito atžvilgiu (lygiateisiai arba saistomi valdžios ir pavaldumo principo); 3) valstybės prievartos priemonių už teisės normos pažeidimus taikymas, taikymo tvarka ir sankcijų pobūdis (pvz., civilinės teisės sankcijos – tik turtinės) Savarankiškos teisės šakos atsiradimo sąlygos yra: 1) visuome­ninių santykių savitumo laipsnis; 2) jų socialinė svarba; 3) nebuvi­mas galimybės tuos santykius sureguliuoti jau turimų teisės šakų normomis; 4) būtinybė taikyti šiai santykių grupei specialų teisinio reguliavimo metodą. KORELIACIJA (KOORDINACIJA) ARBA HORIZONTALŪS TEISĖS ŠAKŲ SANTYKIAI Teisės sistemai funkcionuoti vertikaliojo požiūrio nepakanka, subordinacija reikia papildyti koreliaciniais (integracijos ir diferenciacijos) ryšiais. Koreliacijos paskirtis – vienyti teisės šakas pagal jų atliekamas funkcijas. Visos teisės šakos skirstomos į materialiąsias (reguliuoja realiai susiklosčiusius turto disponavimo, valstybės valdymo subjektinių teisių įgyvendinimo ir kt. santykius) ir proceso (nustato teisines procedūras, būtinas materialiosios teisės normų įgyvendinimui, teisinių ginčų sprendimo, nusikaltimų tyrimų, teisminio nagrinėjimo, bausmių skyrimo tvarką, reguliuoja praktinį materialiosios teisės šakų normų naudojimą). Tarpusavyje šios teisės šakų rūšys sąveikauja kaip tikslas ir priemonė (269 p.). 7.3 TEISĖS ŠAKŲ KATALOGAS IR BENDROJI JŲ CHARAKTERISTIKA Konstitucinė teisė įtvirtina pagrindines žmogaus ir piliečio teises bei pareigas, nustato jų garantijas, valdžios struktūrą, valstybės institu­cijų sudarymo ir veiklos principus, nuosavybės formas, politinę sis­temą, rinkimų sistemą, teritorinį administracinį suskirstymą ir kita. Pagrindinis jos teisės aktas - konstitucija, kuri yra metodologinis vertybinis visos valstybės teisėkūros teisėtumo pagrindas. Konstitu­cija demokratinėje valstybėje - tai piliečių įstatymas, ribojantis vals­tybinės valdžios valią pagrindinėmis žmogaus teisėmis. Administracinė teisė reguliuoja visuomeninius santykius, kurie atsiranda valstybės institucijoms vykdant konstitucijos ir įstatymų rei­kalavimus. Ji nustato ministerijų, departamentų, savivaldybių valdy­bų struktūrą ir kompetenciją, jų santykius su piliečiais tvarkant ir prižiūrint ūkinę ar kitokią piliečių, jų susivienijimų veiklą. Valdymo objektais laikomi žmonių santykiai, atsirandantys ekonomikos, moks­lo, Švietimo, sveikatos apsaugos, teisėtvarkos, krašto gynybos, pilie­čių teisių apsaugos ir kitose srityse. Metodas - valdžios ir pavaldu­mo principas (įpareigojantys įsakymai ir nurodymai, tarnybų subor­dinacija, drausminė ir kitokia atsakomybė už patikėtą veiklos sritį). Administracinio proceso teisė, arba administracinė teisena,^ nu­stato tvarką, kuria teismai sprendžia administracinius ginčus, valsty­bės institucijos ir pareigūnai taiko konstitucinės, administracinės, fi­nansų, Žemės teisės normas. Pagrindinis norminis aktas - „Administracinių teisės pažeidimų bylų teisena" - išdėstytas Administracinių teisės pažeidimų kodekse; galioja 1999 m. sausio 14d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas Nr, VIII-1029, 1999 m. sausio 14d. Lietuvos Res­publikos administracinių teismų steigimo įstatymas Nr. Vni-1030. 1999 m. įsteigus Lietuvoje Administracinį teismą, intensyviau plėtosis ir administracinio proceso teisė, reglamentuojanti ginčų dėl poįstatyminių aktų sutikimo su įstatymais sprendimų tvarką. Kon­kuruojant terminams administracinio proceso teisė ir administraci­nė teisena, geriau vartoti administracinio proceso teisė, nes Šis ter­minas platesnis už administracinę teisena; pastarasis terminas no­minaline reikšme suponuoja tik tuos proceso veiksmus, kurie atlie­kami teisme sprendžiant administracinę bylą. Teisena kilusi iŠ teisti, proceso - iš tyrimo; todėl ši taikytina žymėti ir ikiteisminį tyrimą. Finansų teisės reguliavimo objektas - žmonių santykiai, atsi­randantys sudarant valstybės biudžetą, jį naudojant, taip pat nusta­tant mokesčių mokėjimo pagrindus ir tvarką, teikiant kreditus, vyk­dant bankų operacijas, leidžiant vertybinius popierius ir kita. Šių san­tykių subjektai - valstybė, visi juridiniai ir fiziniai asmenys, nes jie saistomi su valstybe pareigos mokėti mokesčius - formuoti biudžetą, ir teisės gauti iŠ jos tam tikrų paslaugų - saugumo nuo išorinės ir vidinės agresijos, švietimo, medicinos, socialinio draudimo ir kitose srityse. Finansų teisės normos glaudžiai susijusios su konstitucinės ir administracinės teisės normomis. Skirtingai nuo civilinės teisės, kur pinigai taip pat gali būti teisinių santykių objektas (kreditas, valiutų keitimas ir kt.), finansų teisei būdingas ne dispozityvusis, o impera­tyvusis metodas: valdingi paliepimai, kontrolė, revizijos ir kita. Baudžiamoji teisė - tai sistema teisės normų, kurios, siekdamos užtikrinti reguliacinių normų veiksmingumą, įtvirtina valstybės baudžiamosios politikos principus, apibrėžia, kokie veiksmai, pažeidžian­tys reguliacinių normų draudimus, laikytini nusikaltimais; kokie yra nusikaltusių asmenų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagrin­dai ir sąlygos, sankcijų rūšys, kaltės formos ir kita. Ji skirta garan­tuoti kitų teisės Šakų nustatytus draudimus. Reguliavimo metodas -imperatyvusis, pagrindinis norminis aktas - Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas. Baudžiamojo proceso teisė reglamentuoja baudžiamosios atsa­komybės įgyvendinimo tvarką: baudžiamųjų bylų iškėlimo, jų iki­teisminio ir teisminio tyrimo tvarką, taip pat baudžiamojo proceso dalyvių (teisėjų, prokuroro, advokato, įtariamųjų, kaltinamųjų, tei­siamųjų, liudytojų, nukentėjusiųjų, ekspertų, kaltinimo ir gynybos at­stovų) teises ir pareigas nagrinėjant baudžiamąsias bylas. Pagrindinis norminis aktas - Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas. Vyraujantis reguliavimo metodas - imperatyvusis. Civilinė teisė — plačiausia teisės šaka, reguliuojanti turtinius ir asmeninius santykius (garbės, orumo, autorystės). Visa piliečių ir įvai­rių įmonių ūkinė veikla remiasi civiline teise (valdymas, naudoji­masis ir disponavimas nuosavybės teisės objektais, pirkimas-pardavimas, pasauga, dovanojimas, paveldėjimas, nuoma, užstatas, tiekimai, pervežimai ir kt.). Tačiau ne visi turtiniai santykiai regu­liuojami civilinės teisės, o tik tie, kur santykio dalyviai juridiniu požiūriu lygiateisiai (ieškovas ir atsakovas, kreditorius ir skolinin­kas, užsakovas ir rangovas) ir prezumuoja maksimalų santykio da­lyvių savarankiškumą sudarant sutartis ir jų pagrindu įgyvendinant pirmiausia turtines asmens teises. Pagrindinis norminis aktas - Lietuvos Respublikos civilinis ko­deksas, o pagrindinis reguliavimo metodas - dispozityvusis. Civilinio proceso teisė - tai sistema teisės normų, kurios regla­mentuoja teismo ir kitų civilinio proceso dalyvių veiklą nagrinėjant civilinius, darbo, šeimos ir kitus ginčus. Jos nustato civilinių ieški­nių pateikimo, teisminio civilinių bylų nagrinėjimo, sprendimų civi­linėse bylose priėmimo, jų vykdymo tvarką ir kita. Griežtas proceso normų laikymasis - svarbi materialiosios teisės įgyvendinimo ga­rantija. Pagrindinis norminis aktas - Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas. Santuokos ir šeimos teisė yra glaudžiai susijusi su civiline tei­se, ilgą laiką buvusi civilinės teisės institutu, vėliau - posakiu. TEISĖS INSTITUTAS → TEISĖS POŠAKIS (kelių teisės institutu jungtis) → TEISĖS ŠAKA (-os) (teises institutų ir pošakiu sistema): MATERIALIOSIOS TEISĖS ŠAKOS Konstitucine (valstybinė) teisė Administracine teisė Civilinė teisė Baudžiamoji teisė Santuokos ir šeimos teisė Finansų teisė Darbo teisė Ekologinė teisė Žemės teisė Komercijos teisė Tarptautinė teisė Kitos PROCESO TEISĖS ŠAKOS Konstitucinio proceso teisė Administracinio proceso teisė Civilinio proceso teisė Baudžiamojo proceso teisė Arbitražo proceso teisė Materialiosios teisės teisės šakos toliau gali būti skirstomos taip: 1) Bendrąjį teisės subjektų teisinį statusą nustatančios, arba re­guliacinės (konstitucinė, administracinė, finansų, žemės, darbo, eko­loginė teisė); ir 2) Reguliacinių teisės šakų nustatytų imperatyvų įsak­mumą garantuojančios, arba sankcijas nustatančios (baudžiamoji teisė ir tos administracinės teisės normos, ku­rios yra kodifikuotos į Administracinių teisės pažeidimų kodeksą). Reguliacinės teisės šakos pasiekia savo tikslus tik sąveikaudamos su BK ir ATPK normomis, t. y. sudaro sąlygas pereiti nuo bendrojo teisinio regu­liavimo prie individualiojo (keičia konkrečių asmenų teisinį statusą šiems padarius teisės pažeidimą). NB Civilinės teisės, civilinio proceso, komercijos teisės, darbo tei­sės, baudžiamojo proceso, administracinio proceso teisės normos nors ir yra reguliacinės, bet į Šią klasifikaciją nepatenka, nes kai kurie jų imperatyvai garantuojami tik turtinėmis sankcijomis, kai kurie - pri­pažinimu negaliojančiais sprendimų, priimtų pažeidžiant proceso nor­mų reikalavimus. Ir tik kai kuriuos proceso teisės draudimus gali garantuoti baudžiamosios teisės normos, pavyzdžiui, baudžiamojo proceso normų reikalavimus liudytojui, nukentėjusiajam, ekspertui ar revizoriui duoti teisingus parodymus, garantuoja Baudžiamojo ko­dekso Tryliktojo skyriaus „Nusikaltimai valstybės tarnybai" ir Ketu­rioliktojo skyriaus „Nusikaltimai teisingumui" normos. Taigi pritaikius koreliacijos metodą, teisės Šakos nustoja eg­zistavusios atsitiktinių mechaninių ryšių pavidalu, persitvarko į tiks­lo ir priemonės santykius: vienos teisės šakos (konstitucinės tei­sės) normos nustato santykių dalyviams turiningąsias, pirmines, pa­grindines teises ir pareigas, kitos šakos (civilinės, administracinės, finansų teisės ir t.t.) normos visa tai konkretina atsižvelgdamos į konkrečią žmogaus teisių įgyvendinimo padėtį trečios (proceso tei­sės) nustato teisines procedūras, kaip pasinaudoti pirmųjų nustaty­tomis teisėmis, ketvirtos (BK, ATPK ir kitos normos) - formuluo­ja sankcijas, garantuojančias reguliacinių teisės šakų imperatyvų įsakmumą. Kita integracijos ir diferenciacijos – viešosios (bendrą interesą ir naudą saugančios) ir privačiosios teisės takoskyra. Šiuolaikinėje teisės sampratoje A. Vaišvila šio skirstymo nelaiko esminiu (273), nes demokratinėje visuomenėje sunku įsivaizduoti valstybės interesus, kurie nebūtų ir jos piliečių interesai. Pati teisė yra interesų privatumo ir bendrumo (viešumo) vienovės išraiška (teisių ir pareigų vienovė) (273 p.) Teisės skirstymas į viešąją ir privačiąją, sakėme, turėjo esminės reikšmės tik esant klasinei valstybei ir totalitariniam režimui (iŠ čia šis skirstymas ir atėjo), nes remiamasi skirtingais principais: priva­čioji teisė - šalių lygiateisiškumu, o viešoji - Šalių nelygiateisiškumu, vienos viešpatavimu (diktatu), kitos pavaldumu ir pavergimu (valdžios ir pavaldumo santykis). Anglų jurisprudentcija šio skirstymo nepripažįsta – skiria tik bendrąją ir teisingumo (teismo arba proceso) teisę. Nūdienos sąlygomis teisė gali būti skirstoma į viešąją ir priva­čiają, kai: l) norima sekti istorine tradicija; 2) nesiekiama didesnio teisinių sąvokų tikslumo; ir 3) skirstymo pagrindu laikomi išoriniai, neesminiai teisės šakų požymiai, kad ir tas faktas, jog vienas iš tei­sinių santykių subjektų yra valstybė. Taigi vertikaliuoju (subordinacijos) požiūriu teisės sistema - tai teisės normų, sujungtų į teisės institutus, posakius ir šakas, hierarchija, o horizontaliuoju (koordinacijos) požiūriu - tai teisės šakų tar­pusavio sąveikos organizacija. Šitaip subordinacijos ir koordinacijos pagrindu teisės normos organizuojamos į vientisą, išsamų teisinio re­guliavimo tinklą, kuris apima visus tuo metu teisinio reguliavimo rei­kalingus socialinius santykius. Šis tinklas ir yra teisės normų sistema. Teisės sistema - tai visuma tarpusavyje susijusių teisės normų (teisės institutų, posakių, šakų), iš vidaus sujungtų tos pačios teisės sampratos, tų pačių strateginių teisinio reguliavimo tikslų ir metodų Pagrindinis teisės sistemos požymis - teisės normų (šakų) įvai­rovės vienovė, kuri reiškiasi teisės sampratos ir teisinio reguliavimo tikslų (saugoti žmogaus teises) bendrumu. Tai suteikia visai teisės sistemai vertybinį, metodologinį vientisumą, darantį teisės šakų tar­pusavio skirtumus santykinius. Teisės sistema skiriama nuo teisinės sistemos kaip siauresnė sąvoka nuo platesnės; pirmoji yra teisės normų ir teisės Šakų vidinė organi­zacija, antroji - teisės sistemos sujungimas su teisėkūros ir teisės įgyvendinimo (teisėsaugos) institucijomis bei jų veikla. Teisi­nė sistema apima teisę nuo jos idėjinio būvio (doktrinos, teisėkūros subjektų) iki teisės normų (teisės sistemos) ir jų įgyvendinimo (tei­sinių santykių ir teisėsaugos institucijų). Jos struktūrai būdingi trys lygmenys: 1) ideologinis doktrininis (teisės samprata); 2) norminis (teisės sistema); ir 3) organizacinis institucinis (valstybės institucijų sistema, kurianti ir įgyvendinanti teisę). Skiriamos keturios pagrindinės teisinių sistemų šeimos: 1) romanų-germanų (statutinės teisės vyravimas ir įstatymų viršenybė); 2) anglosaksų arba bendroji (plačios kompetencijos precedentas, teismų teisė į teisėkūrą ad hoc); 3) musulmonų, judėjų, induistų (religinė); 4) socialistinė. Norminių teisės aktų sisteminimas - tai įvairių teisės subjektų (valstybės institucijų, firmų, pareigūnų, piliečių) veikla, kuria siekia­ma sugrupuoti teisės normų aktus į vientisą sistemą siekiant paleng­vinti jų paiešką, operatyviai ir tiksliai įgyvendinti jų nurodymus. Teisės aktų sisteminimas reiškiasi tokiais pavidalais: apskaita, inkorporacija, konsolidacija ir kodifikacija. Apskaita gali būti tvarkoma chronologiniu, abėcėliniu dalykiniu arba sisteminiu dalykiniu principu. Inkorporacija (lot. in corpore ~ visi drauge) - tai tokia sisteminimo forma, kai tam tikri teisės aktai chronologine, abėcėline, sistemine dalykine tvarka yra ištisai ar iš dalies sujungiami į rinkinius. Atliekant inkorporaciją iš teisės aktų teksto pašalinami tie jų skyriai, straipsniai, punktai, pastraipos, ku­rie yra pripažinti netekę galios arba faktiškai neveikiantys. Kartu į tokį rinkinį įtraukiami visi padaryti tų aktų pakeitimai ir papildymai nurodant oficialius aktų rekvizitus (akto pavadinimą, išleidimo sub­jektą, pakeitimo ar papildymo datą, akto numerį). Inkorporacijos ypatumas, kad ją atliekant nekeičiamas jungia­mų į rinkinį teisės aktų turinys. Tai skiria ją nuo kodifikacijos ir konsolidacijos. Vienas iš tokios inkorporacijos pavyzdžių istorijoje yra Bizanti­jos imperatoriaus .Justiniano (482-565 m.) Įstatymų sąvadas, kuris XII a. pavadintas Corpus juris civilis (Civilinės teisės rinkinys) ir yra mums pagrindinis senovės Romos teisinės minties šaltinis. Pagal leidžiamų rinkinių juridinę galią inkorporacija būna: 1) oficiali (atliekama teisėkūros subjektų vardu ir pavedimu), 2) oficiozinė (pusiau oficiali – parengta įstaigos [pvz., Teisingumo ministerijos], turinčios teisėkūros institucijos įgaliojimą), 3) neoficiali. Tekstų išdėstymas: 1) chronologinis arba 2) sisteminis. Pagal aprėpiamos medžiagos apimtį inkorporacija gali būti: 1) vi-i šuolinė, kai į rinkinį įtraukiami visi šalies teisės aktai; ir 2) dalinė, kai į rinkinį įtraukiami tik kai kurias socialinio gyvenimo sritis re­guliuojantys teisės aktai (civilinės, baudžiamosios) ar net kurio nors teisės instituto aktai. Konsolidacija - tai tokia teisės aktą sisteminimo forma, kai daugelis teisės aktų, reguliuo­jančių tą pačią socialinių santykių sritį, sujungiami į vieną apibendrin­tą (sustambintą) norminį teisės aktą. Rengiant teisinės konsolidacijos aktą visos ankstesnių teisės ak­tų normos išdėstomos tam tikra loginio nuoseklumo tvarka, sukuria­ma bendra loginė būsimo akto struktūra, daroma tam tikra teisinių formuluočių redakcija, bet tik išorinė, stilistinė, kad visos normos būtų suformuluotos vienu stiliumi, kad būtų suvienodinta teisės ter­minija, šalinami prieštaravimai, pasikartojimai, trumpinamas nepa­teisinamai apkrautas tekstas, taisoma pasenusi terminija (pvz., vietoj vartoto termino organas rašant institucija, vietoj prievolės - parei­ga, vietoj teisėdaros - teisėkūra ir 1.1.); turinio atžvilgiu artimos normos jungiamos į vieną straipsnį ir t.t. Taigi teisės aktų konsolidacija - tai parengimas ir priėmimas sustambinto akto, kuris sujungia į vieną aktą anksčiau išleistus tei­sės aktus, reguliuojančius kurią nors atskirą socialinių santykių sritį. Lotyniškai codificatio - tai tam tikros teisės srities įstatymų sujun­gimas į vientisą sistemą - kodeksą. Kodifikacija - tai esminis tam tikrą socialinių santykių sritį re­guliuojančių teisės akių turinio ir formos perdirbimas. Kodifikacijos kūrinys yra naujas suvestinis pastovaus turinio teisės aktas (kodeksas, statutas, įstatai ir t.t.), pakeičiantis iki tol tam tikru klau­simu galiojusius teisės aktus. Kodifikacijai būdingi tokie požymiai: 1) kodifikuojant formuluojamos normos, kurios reguliuoja svar­biausius, esminius visuomeninio gyvenimo klausimus, nustato tam tikros teisės Šakos norminius pagrindus; 2) kodifikuojant sukurtas teisės aktas reguliuoja plačią arba ga­na plačią santykių srity 3) būdamas teisėkūros tobulinimo rezultatas, kodifikacijos aktas yra suvestinis aktas, sutvarkantis tarpusavyje susijusius teisinius nu­rodymus 4) kodifikuojant siekiama sukurti pastovesnes teisės normas, skir­tas ilgai galioti. Kodifikacinio akto veiksmingumas labai priklauso nuo to, ar įstatymų leidėjas užčiuopė objektyvias socialinės raidos tenden­cijas, kurias norima paversti tokio akto teisinio reguliavimo objektu; 5) kodifikacinis aktas visada yra reikšmingas teisinės kūrybos , aktas, o apimties atžvilgiu - sudėtingos struktūros. Teisės literatūroje ir praktikoje skiriamos kelios kodifikacijos rū­šys: 1) visuotinė kodifikacija, kuria siekiama susisteminti visų pa­grindinių teisės Šakų teisės normų aktus; 2) šakinė kodifikacija, ap­imanti vienos teisės Šakos įstatymus (Civilinis, Baudžiamasis, Dar­bo įstatymų ir kiti kodeksai); 3) speciali kodifikacija - tai išleidi­mas aktų, reguliuojančių tam tikram teisės institutui būdingus socialinius santykius (Mokesčių, Muito, Miškų kodeksai ir kt). Kodifikaciniai aktai gali būti išreikšti įvairia forma; „Įstatymų pa­grindai" (buvusioje Tarybų Sąjungoje buvo priimta Šešiolika tokių „Pa­grindų"), „Įstatai", „Nuostatai", „Taisyklės" ir kita. Tačiau labiausiai paplitusi forma - kodeksai (lot. codex - knyga, sudaryta iš medinių lentelių). Tai stambus suvestinis tiesioginio taikymo aktas, detaliai ir konkrečiai reglamentuojantis tam tikrą santykių sritį. Jis apima arba visas tam tikros šakos normas (Baudžiamasis kodeksas), arba tik pa­čią svarbiausią teisės normų dalį (Civilinis kodeksas, Darbo kodek­sas). Kartu su normomis-principais ir normomis-sąvokomis kodeksai formuluoja tiesioginio reguliavimo normas. Jo struktūrą sudaro dvi dalys - bendroji ir specialioji: bendrosios dalies teisės normos for­muluoja kodekso tikslus, nustato specialiosios dalies teisės normų tai­kymo, naudojimosi principus, apibrėžia bendrąsias sąvokas, specialio­joje dalyje išdėstomos tiesioginio taikymo, naudojimosi normos. Pirmaisiais kodifikacijos pavyzdžiais Lietuvos istorijoje laikyti­ni: Kazimiero teisynas (1468), trys Lietuvos Statutai (1529, 1566, 1588), kurie galėtų būti priskiriami prie visuotinės kodifikacijos, nes sistemino įvairių teisinio reguliavimo sričių (konstitucinės, baudžia­mosios, civilinės, šeimos, administracinės teisės) teisės aktus. Teisės normų aiškinimas LR teisėje specialių normų reglamentuojančių teisės aiškinimo būdus ir taisykles nėra, išskyrus rengiamą Civilinio proceso kodeksą (19 str. “Civilinio kodekso normų aiškinimo principai”). Teisės aiškinimas – tai teisės subjektų (valstybės institucijų, organizacijų, piliečių) intelektinė veikla, skirta atskleisti, nustatyti teisės normos prasmę (teisių ir pareigų turinį, jų santykį). Teisės normų aiškinimas susideda iš dviejų stadijų: 1) teisės nor­mos prasmės išsiaiškinimo; ir 2) išsiaiškintos teisės prasmės paaiš­kinimo kitiems teisės subjektams. Išsiaiškintos teisės prasmės paaiškinimas - tai veiksmas, kai in­terpretatorius, pats išsiaiškinęs teisės normą, dar paaiškina ją įvai­riomis formomis (žodžiu ar raštu) kitiems teisės subjektams. Teisės aiškinimo būdas - tai sistema giminingų loginio mąstymo prie­monių, skirtų atskleisti, suvokti teisės normos turinį (prasmę). Teisės literatūroje nurodomas įvairus teisės aiškinimo būdų skai­čius. Vieni autoriai (F. C. von Savigny) mano, kad tokių būdų yra keturi: lingvistinis (kalbinis), loginis, istorinis ir sisteminis; kiti (H. J. Wolfas) - kad septyni: filosofinis, loginis, sisteminis, istori­nis, lyginamasis, genetinis, teleologinis, treti (F. Bennionas) jų pri­skaičiuoja net 396, nes aiškinimo būdus sieja su aiškinimo principais, taisyklėmis (Mikelėnienė D., Mikelėnas V. Teismo procesas: teisės aiškinimo ir taiky­mo aspektai. Vilnius: Justitia, 1999. P. 167). Tačiau dažniausiai sutariama, kad esama dešimt teisės aiškinimo metodų: lingvistinis, sisteminis, istorinis, teleologi­nis, precedentinis, įstatymų leidėjo ketinimo, lyginamasis, bendrųjų teisės principų, analoginis ir loginis (plačiau apie tai žr. minėtą D. Mikelėnienės ir V. Mikelėno knygą, p. 170). Čia aptarsime dažniausiai taikomus, vadinamuosius tradicinius tei­sės aiškinimo būdus: l) kalbinį; 2) sisteminį; 3) istorinį; ir 4) loginį. Skiriamos tokios kalbinio aiškinimo taisyklės: 1) Kontekstu besiremiantis aiškinimas. Aiškinant žodžius, saki­nius, reikia atsižvelgti į jų vartojimo kontekstą, kuris lemia žodžio ar sakinio prasmę, t. y. į turinį visų teiginių, kurių sistemoje tas ter­minas (sakinys) vartojamas. 2) Vientiso aiškinimo taisyklė. Negalima be pagrindo vienodų žodžių ir posakių, esančių skirtingose vieno teisės akto dalyse, aiš­kinti skirtingomis prasmėmis arba skirtingų terminų aiškinti ta pačia prasme. Apie tai jau rašyta skyriuje apie teisėkūros techniką. 3) Bendrinės kalbos pirmumo prezumpcija. Jeigu yra visiems mokslams bendra, o ne teisinė sąvoka, tai ji aiškinama ta prasme, kaip ji suprantama bendrinėje kalboje. Pavyzdžiui, Aukščiausiasis Teismas 1991 m. sausio 17d. nutarime išaiškino, kad sąvokas gar­bė, orumas reikia suprasti taip, kaip jos suprantamos bendrinėje kal­boje. 4) specialios kalbos pirmumo taisyklė – teisės normos tekste nepaaiškinti specializuotos kalbos žodžiai aiškinami pagal tos srities dalykinius žodynus. Sisteminis teisės aiškinimas: 1) Interpretuojamos teisės normos lokalizavimas teisės sistemoje, šakoje, institute (be to: kokio ji pobūdžio – materialioji ar proceso – kurios kitos teisės normos su ja logiškai susijusios, kokia juridinė galia: konstitucinė ar poįstatyminė…) 2 ) bendrosios ir specialiosios teisės normų santykis: taikymo ribos – ar ji bendroji, ar specialioji, koks santykis su teisės principais (pirmenybė teisės principui, o ne normai); 3) tarptautinės teisės pirmumo principas. Istorinis (teisės normos išleidimo socialiniai, politiniai tikslai ir sąlygos) ir loginis (loginis teksto pertvarkymas, išvados iš sąvokų, prieštaraujančio atvejo negalimumo įrodymas) – kaip ir sako jų pavadinimai. Teisės aiškinimo rūšys: a) adekvatus: aiškinamos normos turinys (prasmė) sutampa su žodine išraiška (normos raidė) b) plečiamasis: tikroji prasmė platesnė už tekstinę c) siaurinamasis: siauresnė už tekstą (pvz., sutuoktinių įgytas turtas bendrai gyvenant yra jų bendroji nuosavybė => neapima asmeninių daiktų). Pagal aiškinimo subjektą: 1) oficialus, požymiai: i) valstybės institucijų; ii) aiškinimas privalomas visiems teisės subjektams; iii) užtikrina vienodą teisės normų supratimą ir taikymą. Oficialaus rūšys: a) autentiškas (ją išleidusio teisėkūros subjekto) arba deleguotas: specialiai įgaliotas (pvz., Rusijos Dūma įgalioja Aukščiausiąjį teismą, LR tokio nėra, Konstitucinis teismas tik sprendžia, ar atitinka, AT tik aiškina tik įstatymo taikymą, esant konkrečiai situacijai, jo aiškinimas turi ne privalomos o tik rekomendacinės reikšmės – LR teismų įstatymo 18 str. 1d.) b) kazualus (lot. casus – atvejis, atsitikimas, atliekamas teismo konkrečioje byloje, tik jai privalomas, nors gali tapti aiškinimo precedentu, įforminamas teisės taikymo aktuose) arba norminis (bendrojo pobūdžio neribotam atvejų ir subjektų skaičiui, taikomas, kai normos tekstinė išraiška neaiški, visada įforminamas specialiuose interpretaciniuose teisės aktuose) 2) neoficialus: a) paprastas; b) kompetentingas; c) mokslinis (doktrininis). Teisės aiškinimo aktai – tai oficialūs, juridiškai reikšmingi dokumentai, skirti atskleisti (nustatyti) tikrąją teisės normos prasmę (turinį). Teisės aiškinimo aktai – tai teisės norminiai aktai, kurie neturi savarankiškos reikšmės, bet veikia sąveikaudami su tais (pirminiais) teisės norminiais aktais, kuriuose suformuluotos pagrindinės teisinės normos, kurias interpretaciniai aktai aiškina. Interpretacinių teisės aktų formos: rašytinė (tam tikros struktūros: kas išleido pirminį, kokiai teisės šakai priklauso…) ir žodinė. Pagrindinė teisės aiškinimo koncepcijos problema: ar teisės interpretacija yra teisėkūros aktas? Nėra vieningos nuomonės. LR pozityvioji teisės ir teisės doktrina mažai dėmesio skiria teisės aiškinimui, nes nėra teisinio precedento tradicijos. Teisės (normų) įgyvendinimas – tai naudojimasis teisės normų suteiktais ar neuždraustais leidimais - subjektinėmis teisėmis, vykdant tas teises legalizuojančias pareigas. Dvi tarpusavyje susijusios akcijos: 1) naudojimasis teisėmis (tikslas) – tai teisės normomis leistų arba neuždraustų veikų atlikimas, kuriomis apsaugomi ar įgyvendinami teisėti subjekto interesai, 2) naudojimąsi legalizuojančių pareigų vykdymas (priemonė legalizuoti tikslą, p. 302) dviem pavidalais: negatyvia prasme – susilaikymas nuo kito asmens teisėms žalingų veiksmų, pozityvia – atlikti kito asmens teisėms naudingus veiksmus). Teisės laikymasis – tai naudojimasis teise, susilaikant nuo kito asmens teisėms žalingų veiksmų, teisės vykdymas – naudojimasis teise, vykdant privalomus pozityvius veiksmus (pareigas) kitų asmenų naudai. Jei skelbiama įstatymo viršenybė (totalitariniuose režimuose), tai teisės formos yra įstatymo reikalavimų įgyvendinimo formos ir jos skiriamos trys ar net keturios: 1) teisės laikymasis, 2) teisės vykdymas, 3) naudojimasis teise ir 4) teisės taikymas (p. 299). Jei pripažįstama teisės viršenybė, tai formos išnyksta ir teisės įgyvendinimas virsta vientisu procesu – naudojimųsi teise, vykdant jį legalizuojančias pareigas (toks požiūris būdingas demokratiniai visuomenei: teisės įgyvendinimas = žmogaus teisių įgyvendinimas). Teisės taikymas – tai kompetentingų valstybės institucijų, firmų vadovų veikla, kuria padedama asmenims pasinaudoti savo teisėmis, jas apginti arba veikla, kuria siaurinamos asmens teisės, šiam atsisakius vykdyti naudojimąsi legalizuojančias pareigas. Teisės taikymas pozityviu požiūriu – tai valstybės pagalba asmeniui pasinaudoti pozityviosios teisės jam suteikta ar pripažinta subjektine teise (valstybės institucijos su valdiniais įgaliojimais sprendimas skirti, suteikti pensiją ar pan.) - teisės taikymas kaip valstybės pagalba. Teisės taikymas negatyviu požiūriu – tai neigiamų sankcijų taikymas asmeniui, kuris naudodamasis subjektinėmis teisėmis, atsisako vykdyti tas teises legalizuojančias pareigas (teisės taikymas kaip teisingumo vykdymas) Teisę taikyti būtina kai: 1) teisės normų nustatytos subjektų teisės ir pareigos negali atsirasti be kompetentingų valstybės institucijų dalyvavimo; 2) kai kyla ginčas, ar konkrečiam asmeniui priklauso tam tikra subjektinė teisė arba kai reikia pašalinti kliūtis, trukdančias naudotis subjektinėmis teisėmis 3) kai reikia oficialiai nustatyti konkrečių faktų buvimą ar nebuvimą ir pripažinti juos juridiškai reikšmingais (pvz., piliečio mirtis); 4) kai visuomeninis santykis dėl visuomeninio ar asmeninio reikšmingumo turi būti patvirtintas valstybės institucijų (pvz., automobilio registracija); 5) kai reikia valstybės vardu paskatinti tam tikrą visuomenei naudingą elgesį (asmens apdovanojimas, laikinas atleidimas nuo tam tikros rūšies mokesčių Teisės normų taikymo požymiai: 1) Taikydama teisę, valstybė vykdo tokias funkcijas: a) padeda pi­liečiams įgyvendinti savo teises; b) saugo jas nuo pažeidimo: c) or­ganizuoja teisinių nurodymų vykdymą; ir d) individualizuoja asmens teisinį statusą visuomenėje, nustatytą bendruoju teisiniu reguliavi­mu. 2) Teisės normos taikomos visų tos teisės subjektų gerovės in­teresais. 3) Teisės taikymo subjektai dažniausiai yra valstybės instituci­jos (teismai, prokuratūra, policija, arbitražai, įvairios valdymo insti­tucijos, inspekcijos) Tai reiškia, kad piliečio teisė dalyvauti taikant įstatymus yra ap­ribota sudarymu operatyvinių prielaidų užkirsti kelią teisės pažeidi­mams, išaiškinti ir sulaikyti teisės pažeidėjus. Jie gali dalyvauti ir kitose teisės taikymo stadijose (teisminiame bylos nagrinėjime) kaip liudytojai, prisiekusiųjų teismo nariai arba kaip buvusieji „liaudies tarėjai". Demokratinėje visuomenėje kai kuriose socialinių santykių (dar­bo santykių) srityse teisės taikymo subjektai gali būti ir privačių įstai­gų vadovai (privačios firmos vadovo įsakymas priimti darbuotoją į darbą arba atleisti jį iŠ darbo, taip pat įvairios darbuotojų skatinimo formos, kai jos įforminamos firmos vadovo įsakymu). 4) Teisės normų taikymas yra veikla, skirta priimti individua­lius, valdingus teisinius paliepimus. Valdingas jų pobūdis reiškia, kad tokie paliepimai privalomi ir prireikus garantuojami valstybės prievarta. 5) Teisės normų taikymas yra kūrybinė veikla. Tai reiškia, kad valstybės institucijos ir pareigūnai privalo ne formaliai, o kūrybiš­kai žiūrėti į teisės taikymo aktus: parinkti kuo tinkamesnius pagel­bėjimo asmeniui įgyvendinti savo teises būdus. 6) Teisės normos taikomos remiantis specialiomis teisinėmis pro­cedūromis, kurias nustato proceso teisės normos. Bendrųjų teisės normų taikymas – tai individualus teisinis reguliavimas, apimantis kelias stadijas: 1) Teisinės bylos faktinių aplinkybių nustatymas ir jų analizė. 2) Nustatytų faktinių aplinkybių (=veikos) teisinis įvertinimas (=kvalifikavimas), t.y. konkrečios teisės normos ir poveikio priemonės [sankcijos] parinkimas) 3) teisės normos aiškinimas 4) sprendimo teisinėje byloje priėmimas, pagrindimas ir išdėstymas teisės normų taikymo akte; 5) teisės taikymo akte suformuluotų paliepimų vykdymas. Teisės taikymo aktai – tai oficiali teisės taikymo forma, remiantis teisės normomis priimti kompetentingų subjektų sprendimai (kaip teisiniai faktai atsirasti kitiems teisiniams santykiams), kuriais oficialiai įforminamos tos teigiamos ir neigiamo asmens teisinio statuso permainos, kurias šis asmuo susikuria naujų pareigų vykdymu arba atsisakymu vykdyti pareigas, kuriomis privalėjo legalizuoti atitinkamas subjektines teises (311 p.). Jų požymiai: 1) dažniausiai oficialios, kompetentingos valstybės institucijos (arba firmos vadovo, univeros rektoriaus) sprendimas dokumentas, skirtas padėti asmeniui įgyvendinti savo teises arba sumažinantis subjekto teises, šiam atsisakius vykdyti atitinkamas pareigas 2) teisės taikymo akte išreikštas privalomas valstybės paliepimas, kuris bendrųjų teisės normų pagrindu nustato konkretaus santykio dalyviams individualias teises ir pareigas 3) teisės taikymo aktas turi įstatymo nustatytą formą 4) teisės taikymo aktas skirtas individualizuoti bendrąjį teisinį reguliavimą. Reguliuoja ne visuomeninių santykių rūšį, o pavienį konkretų santykį. 5) dažnas teisės taikymo aktas turi įstatymo galią (teismo sprendimai, Konstitucinio teismo nutarimai), bet ne pats savaime (išskyrus teisminio precedento atvejį), o jam perėjusią taikomo įstatymo galią (kaip aktu taikomo įstatymo įgyvendinimams konkretiems asmenims konkrečiose situacijose). NB Individualių teisės normų aktas formuluoja kad ir vienkartinį, bet savarankišką aukščiausios valdžios paliepimą (pvz., įstatymas dėl prezidento lygio pensijos skyrimo konkrečiam asmeniui), teisės taikymo aktas yra tik teisės norminiai aktų nustatytų paliepimų pritaikymas, individualizavimas konkrečiam santykiu. Teisės taikymo aktus priima ir firmų vadovai (darbo santykiai) (p. 311). Teisės taikymo aktai skirstomi: 1) pagal priimančius subjektus: atstovaujamosios valdžios (Seimo), Prezidento, Vyriausybės, teismo, prokuratūros, valstybės kontrolės… 2) pagal teisinio reguliavimo objektą arba šakinę priklausomybę: konstituciniai, administraciniai, baudžiamieji, civiliniai 3) pagal galiojimo trukmę: vienkartinio galiojimo (pvz., bauda) ir trunkamojo (pvz., santuokos registracija) 4) pagal išorinę išreiškimo formą: aktai dokumentai ir aktai veiksmai (žodiniai arba konkliudentiniai [eismo reguliuotojo gestai]) – visi jie privalomi ir sukelia juridinių padarinių. Teisės taikymo akto struktūra nevienoda, bet teisme tokia: 1) įžanga (priėmęs subjektas, akto pavadinimas, priėmimo vieta, laikas, kokiems subjektams skiriamas) 2) konstatuojamoji (aprašomoji) dalis: išdėstomo faktinės bylos aplinkybės (pažeidimas, ieškinio esmė ar kitas teisės taikymo akto objektas) 3) motyvuojamoji (pagrįstumas: kokiais įrodymais ir kokia teisės norma) 4) rezoliucinė (sprendimo turinys, poveikio priemonė, turto likimas…) 5) baigiamoji (priėmusio pareigūno parašas tvirtinamas įstaigos antspaudu) Situacijos, aplinkybės kai asmens teisės nėra ginamos pozityviosios teisės priemonėmis vadinamos teisinio reguliavimo spragomis arba teisiniu vakuumu. Teisingiau jas vadinti ne teisės, o įstatymo spragomis, nes teisė spragų neturi. Operatyvaus įstatymo spragų šalinimo būdai: įstatymo analogija (pasitelkiama teisės normą reguliuojanti panašius gyvenimo atvejus) ir teisės analogija (remiamasi bendrąja teisės esme ir bendraisiais teisės principais). Tai loginio samprotavimo metodas, kai nustačius, kad sutampa kai kurie dviejų objektų požymiai daroma išvada, jog sutampa ir kiti. LR draudžiama naudotis tiek įstatymo, tiek teisės analogija. Demokratijoje būtina statutinės ir precedentų teisės sąveika, deleguota teisėkūros ad hoc teisė, žmogaus teisių garantas yra ne analogijos leidimas ar draudimas, o pati demokratinė santvarka. Taip mano ir prof. V. Mikelėnas. Visuomeniniai (socialiniai) santykiai: ekonominiai, moraliniai, politiniai, nacionaliniai, ideologiniai, giminystės ir teisiniai. Teisiniai santykiai yra asmens teisių saugos požiūriu svarbiausi visuomeniniai santykiai, kuriems suteiktas privalomos teisių ir pareigų vienovės pavidalas (p.317) tai teisės normomis sureguliuoti (socializuoti) santykiai, kurių dalyviai susaistyti privalomos (valstybės ginamos) abipusių teisių ir pareigų pusiausvyros (318). Tai visuomeninio santykio ir teisės normos vienovė (318). Požymiai: 1) teisiniai santykiai atsiranda ir funkcionuoja tik teisės normos pagrindu 2) teisiniai santykiai yra teisės normų įgyvendinimo forma; 3) teisės norma yra idėjinis norminis teisinio santykio modelis; 4) teisės normos nesukuria teisinių santykių, o tik suteikia jiems teisinę formą ir vertybinę kryptį; 5) valstybė remdamasi teisės normomis negali savavališkai keisti socialinių santykių pobūdžio ar juos savo nuožiūra sukurti, neatsižvelgiant į jomis įgyvendinamų žmogaus teisų specifiką; 6) teisės norma ir teisinis santykis yra sudedamosios teisinio reguliavimo mechanizmo dalys. Teisinio santykio prielaidos: 1) teisės norma; 2) teisiniai faktai; 3) teisinis subjektiškumas (teisnumas ir veiksnumas). Tik visos kartu šios prielaidos sudaro pagrindą atsirasti ir funkcionuoti teisiniam santykiui. Teisiniai faktai – tai konkrečios gyvenimo aplinkybės, įvykiai, su kurių buvimu teisės norma sieja konkrečių teisinių santykių atsiradimą, pasikeitimą ar pasibaigimą. Pripažinti faktą teisiniu reiškia, kad valstybė reguliuos dėl jo atsirandančius padarinius. Tai dalykinis teisinių santykių pagrindas. Pagal žmogaus valios dalyvavimą skirstomi į įvykius (tokia teisiniai faktai, kurie atsiranda be visuomeninio santykio subjektų valios ir sąmonės) ir veiksmus (=veikas: veikimą arba neveikimą – teisinius faktus, kurie priklauso nuo žmonių valios, yra jų atliekami, sukeliami). Pagal santykį su teisės normomis: teisėti (teisės aktai dokumentai ir kt.) ir neteisėti (visi teisės pažeidimai). Pagal sukeliamų padarinių pobūdį: 1) teisiniai faktai, kuriais remiantis kyla teisiniai santykiai, 2) teisiniai santykiai pasikeičia, 3) nutrūksta. NB prie teisinių faktų priskiriamo ir laiko atžvilgiu trunkančios būsenos (įkalinimas, karo tarnyba, giminystė, pareigų vykdymas) teisės normos dažnai numato, kad teisiniams santykiams atsirasti būtina kelių teisės faktų sutaptis. Teisinio santykio struktūra: objektas, subjektas ir turinys. Teisinio santykio objektas – tai tos vertybės, į kurias nukreiptos santykio dalyvių teisės ir pareigos, dėl ko asmenys sueina į tą teisinį santykį (322). Tai yra tai, kuo to santykio dalyviai gali legaliai naudotis, tos vertybės, kurias įsigyti, kuriomis pasinaudoti siekia teisinio santykio dalyviai (324). Asmuo negali būti teisinių santykių objektu, nes tai reikštų, kad jis prarado subjektiškumą (ne tik veiksnumą, bet ir teisnumą). Tėvystės bylos yra dėl vaiko teisių saugos, dėl jo normalaus auklėjimo interesų, o ne dėl teisių į vaiką. Rūšys: 1) materialios vertybės (civilinių turtinių santykių objektai); 2) asmeninės nematerialios (garbė, orumas, laisvė, saugumas, asmens neliečiamumas, teisė į vardą, organizmo funkcijos) 3) teisinių subjektų elgesys, įvairios paslaugos, jų rezultatai; 4) dvasinės kūrybos rezultatai; 5) vertybiniai popieriai, oficialūs dokumentai. Teisinių santykių subjektai – teisinio santykio dalyviai, turintys vienas kito atžvilgiu įstatymo ginamas teises ir pareigas ir pasižymintis teisiniu subjektiškumu (dviejų struktūrinių elementų sąvoka: teisnumas ir veiksnumas, t.y., pravosposobnostj ir deesposobnostj). Teisnumas – tai nuolatinė ir būtina civilinė kiekvienos asmenybės būsena, asmens teisių įgijimo, turėjimo juridinė prielaida, teisinės diskriminacijos draudimas (p. 327). Tai teisės normų asmeniui suteiktas leidimas turėti, įgyti subjektines teises ir pareigas (t.y. bet kurią įstatymo nedraudžiamą teisę, p. 326). Suteikiamas asmeniui gimus ir galioja visą gyvenimą, bet tai ne biologinis, o socialinis asmens ir visuomenės santykis (327). NB CK netiksliai apibrėžia teisnumą kaip asmens “galėjimą” įgyti teises ir pareigas, nes tai ne asmens gebėjimo įgytas, o visuomenės iškart suteiktas leidimas (325). Teisnumui būdinga: 1) neatskiriamas nuo asmenybės, negalima jo atimti ar riboti (tik praradus kurią nors konkrečią subjektinę teisę, tuo pagrindu apribojimas ir teisnumas kaip leidimas įgyti absoliučiai visas teise), 2) nepriklauso nuo lyties, amžiaus, profesijos, 3) nedeleguojamas (I Lietuvos statutas neleidžia parsiduoti į vergiją), 4) pirmesnis už subjektinę teisę, jos prielaida; 5) subjektinė teisės konkreti, o teisnumas abstraktus, nes tai leidimas įgyti ne kurią nors konkrečią, o bet kurią teisę; 6) subjektinę teisę galima prarasti pareigų nevykdymų, o bendrojo teisnumo – ne; 7) visuotinumas – pripažįstamas visiems valstybės piliečiams. Teisnumo sąvoka įvedė 1804 m. Prancūzijos CK (Napoleono). Rūšys: 1) bendrasis – principinis leidimas turėti bet kurią įstatymo nedraudžiamą teisę 2) šakinis - tam tikros teisės šakos teises (santuokos, darbo), 3) specialus (=tarnybinis, profesinis) – tai leidimas įsigyti tokias teise, kurių įgyvendinimas reikalauja iš asmens specialaus išsilavinimo (vairuotojo, teisėjo, gydytojo, mokslininko…) šį teisnumą asmuo gali prarasti nevykdydamas kai kurių pareigų. Veiksnumas – ne tik leidimas įgyti, bet ir dvasinis, fizinis bei intelektinis gebėjimas įgyti leidžiamas teises ir pareigas. Pagal teisių ir pareigų galiojimo pobūdį: įstatyminis (asmens gebėjimas atlikti teisės normų jam nustatytas pareigas, pvz., karo tarnybą) ir sandorinis – gebėjimas pačiam savo veiksmais sudaryti civilinį sandorį, jo pagrindu įgyti teises ir vykdyti pareigas. Teisinės atsakomybės požiūriu – deliktinis veiksnumas (lot. delictum – nusižengimas, klaida) teisės normų nustatytas asmens gebėjimas savo turtu arba asmeniu garantuoti naudojimąsi savo subjektinėmis teisėmis ir atlyginti tuo naudojimųsi padarytą žalą kitų asmenų teisėms. Pagal apimtį: visiškas (sveiki asmenys nuo 18 m.), dalinis (nuo 14 iki 18 m. amžiaus, teisėmis naudojasi per atstovavimo, globos ir rūpybos institutus) ir suvaržytas (teismo nuosprendžiu ar nutartim: alkoholikams, mafijoziams). Rusijoje susituokusiems ar pralobusiems 16-mečiams taikoma emancipacija (visiško veiksnumo suteikimas) tėvų sutikimu ir teismo sprendimu. Teisinių santykių subjektai: individualūs (fiziniai asmenys: apatridai, bipatridai) ir kolektyviniai (juridiniai asmenys ir įmonės be juridinio asmens teisių, valstybė, valstybės institucijos, visuomeninės organizacijos, religinės bendrijos) Pagal CK juridinis asmuo – tai organizacija, kuri: 1) turi atskirą turtą, 2) gali savo vardu įgyti turtines ir asmenines neturtines teises ir pareigas 3) gali būti ieškovais ar atsakovais teisme arba arbitraže (=trečiųjų teisme). Valstybė nelaikytina juridiniu asmeniu, nes jos uždaviniai platesni, nei ūkiniai ar specializuotų susivienijimų. Juridinio asmens teisnumas ir veiksnumas atsiranda nuo jo įstatų patvirtinimo momento. Valstybės institucijų subjektiškumas ypatingas tuo, kad jos vykdo valdžios įgaliojimus, turi teisę duoti kitiems privalomus paliepimus, jų subjektiškumą nustato specialiu teisės aktu (dažniausiai įstatymu) nustatyta jų kompetencija (teisės ir pareigos). Teisinių santykių turinys – tai jo dalyvių subjektinės teisės ir pareigos. NB Objektinė teisė – bendrasis visuomeninių santykių reguliatorius, sistema pozityviosios teisės normų, kurios nustato visiems teisės subjektams bendras elgesio taisykles (teises ir pareigas) (p. 331) Objektinė ir subjektinė: law vs. right. NB Subjektinė teisė – tai konkrečiam asmeniui įstatymo leisto ar neuždrausto elgesio, ginamo valstybės prievarta, rūšis ir mastas. Pagal pilietinę teisės sampratą tai valstybės sankcionuotas konkretaus asmens elgesys, į kurį tas asmuo įgijo teisę vykdydamas tam tikras pareigas valstybei ar kitiems bendrijos nariams (332). Teisė vadinama subjektine = ji priklauso konkrečiam asmeniui (331), ir dažniausiai yra įgyta paties asmens individualiomis pastangomis. Subjektinės teisės struktūra - trijų leidimų vienovė: 1) leidimas pačiam elgtis taip, kaip nustatyta teisės akte – naudotis subjektinės teisės objektu 2) leidimas reikalauti, kad kiti asmenys turėtojo atžvilgiu susilaikytų nuo tam tikrų žalingų veiksmų arba vykdytų jo naudai pozityvią pareigą 3) leidimas kreiptis į kompetentingą valstybės instituciją, kad ši, panaudodama valstybės prievartą priverstų antrąją santykio šalį įvykdyti jai privalomą pareigą (=leidimas į teisinę pretenziją) NB “Kas gina savo teisę, tas gina teisę apskritai” (R. Von Ihering) p. 333 Teisinė pareiga – rūšis ir mastas privalomo elgesio, kuriuo yra legalizuojama visuomenėje konkretaus asmens subjektinė teisė-leidimas naudotis tam tikru gėriu (334). Struktūra: 1) atlikti kito asmens naudai pozityvius veiksmus, 2) nekliudyti subjektinės teisės turėtojui naudotis jo teisės objektu, 3) atlyginti žalą kito asmens teisėms, kurią asmuo padarė naudodamasis savo subjektine teise. Teisės subjektas yra platesnė sąvoka negu teisinio santykio subjektas (335). Teisės subjektas – kiekvienas asmuo, kuriam pripažįstamas teisnumas, t.y. tik potencialus teisinių santykių subjektas. Teisinio santykio subjektas – asmuo, kuris jau turi konkrečias teises ir pareigas (reikalingas ir teisnumas, ir veiksnumas). Tiesioginis teisinių santykių subjektas (visiškai veiksnus) ir neveiksnus subjektas atstovavimo, globos ar rūpybos santykiams tarpininkaujant. Teisinių santykių rūšys pagal subjektus: 1) tarp fizinių asmenų; 2) tarp fizinių ir juridinių asmenų; 3) piliečių ir valstybės; 4) tarp valstybių. Pagal konkretumo laipsnį: 1) absoliutūs (nustatyta tik viena šalis, kurios teisei priešinama kitų pareiga, pvz., nuosavybės teisei); 2) santykiniai (nurodomi abu dalyviai: kreditorius ir debitorius – vieno teisei priešinama kito pozityvi pareiga jos atžvilgiu) Pagal funkcijas: 1) reguliaciniai (kuriais piliečiai siekia įgyti ar apsaugoti teises: konstituciniai, civiliniai…); 2) valstybės prievartos taikymo (antriniai, atsiranda po pažeidimų). TEISINĖ ATSAKOMYBĖ Teisėtas elgesys – tai subjektų elgesys neprieštaraujantis teisės normų reikalavimams (339). Požymiai: 1) attinka teisės normas ir reiškiasi toje srityje, kuri reguliuojama teisės; 2) visuomenei būtinas ar bent pageidautinas; 3) daugiau ar mažiau sąmoningas pagal: elgesio motyvus (paskatas), pobūdį (tyčia, neatsargiai) ir tikslus. Pirmi du – objektyvieji, trečias – subjektyvusis teisėto elgesio požymis. Rūšys. Pagal aktyvumo laipsnį: veiksmai ir neveikimas. Pagal motyvus: 1) įsisąmonintas ir remiasi įsitikinimu, kad reikia elgtis pagal teisę; 2) marginalinis (ribinis) linkęs pažeisti teisę, bet dar nevirstantis pažeidimu (asmens teisinė sąmonė atmeta teisės reikalavimus, bet jų nepažeidžia dėl bausmės baimės); 3) konformistinis (prisitaikėliškas); 4) socialiai aktyvus, kuriuo kūrybiškai siekiama žmonių santykiuose įtvirtinti teisę (aukščiausio lygio teisėtas elgesys), jo požymiai: a) aktyvus dalyvavimas savanoriškose organizacijose (partijose); b) teisėkūroje c) visuomeniniuose valdymo dariniuose (savivaldos komitetuose, tarybose, visuomeniniu ekspertų grupėse, fonduose); d) saviveiklinis iniciatyvumas teisėje (siūlymai valstybės institucijoms). Teisės pažeidimas – tai teisei priešinga, kalta subjektų veika, kuria padaroma žala įstatymo saugomoms piliečių teisėms arba apskritai teisiniai tvarkai. Arba: asmens naudojimasis subjektinėmis teisėmis sąmoningai atsisakant pagal įstatymą būtinas vykdyti pareigas. Požymiai: 1) subjektai – tik žmonės ar jų susivienijimai, t.y sąmoninga veika (= tik veiksnaus asmens); 2) teisė gali būti pažeista veikimu arba neveikimu; 3) teisei priešinga veika; 4) pavojinga visuomenei veika. Teisės pažeidimas = teisės pažeidimo sudėtis (labiau siejama su teisine atsakomybe). Teisės pažeidimo sudėtis – tai tipiškiausių ir esminių, objektyvių ir subjektyvių veikos požymių sistema, kuri apibūdina konkrečią veiką kaip pavojingą visuomenei ir priešingą teisei. Į teisės pažeidimo sudėtį įeina: 1) teisės pažeidimo subjektas – fizinis ar juridinis asmuo, pažeidęs teisę. 2) teisės pažeidimo objektas – teisės normų saugomos asmeninės (biologinės), socialinės ir kitokios (viešoji tvarka, politinė santvarka) vertybės, į kurias neteisėtai kėsinamasi. 3) teisės pažeidimo objektiniai požymiai apibūdinantys teisės pažeidimą kaip išorinį materializuotą elgesį: a) veika (veikimas ar neveikimas); b) veikos padariniai (žala: reali ar galima, materiali ar moralinė); c) tiesioginis priežastinis veikos ir jos padarinių ryšys 4) teisės pažeidimo subjektiniai požymiai: veikos motyvai (paskatos), tikslai (siekiamas rezultatas) ir kaltė kaip veikos sąmoningumas, pažeidėjo psichinis santykis su savo priešinga teisei veika, kaltės formos: a) tyčia (tyčinė kaltė) (civilinė teisė tyčios nedetalizuoja): ▪ tiesioginė tyčia – kai pažeidėjas sąmoningai atlieka priešingus teisei veiksmus ir sąmoningai siekia tų padarinių, kuriuos tie veiksmai gali sukelti ▪ netiesioginė tyčia – kai asmuo sąmoningai atlieka teisei priešingus veiksmu, bet nenori tų padarinių, kuriuos būtinai sukels tie veiksmai (pvz., juokais išstūmė iš valties draugą - nužudymas netiesiogine tyčia). b) Neatsargumas – asmuo numatė kad jo veikimas ar neveikimas gali sukelti pavojingas visuomenei pasekmes, bet lengvabūdiškai tikėjosi, kad jų bus išvengta (BK 10 str. 2 d.): ▪ nusikalstamas pasitikėjimas ▪ nerūpestingumas Nėra teisės pažeidimo sudėties, jeigu asmuo padaro teisei priešingą veiką, verčiamas nenugalimos fizinės jėgos (prieš savo valią): teisiniam vertinimui būtina, kad asmuo turėtų galimybę pasirinkti - elgtis teisėtai ar neteisėtai. Jeigu tos laisvės neturi ir pažeidžia teisės normą, tai daugelis teisės teoretikų tai laiko ne teisės pažeidimo sudėtimis, o objektyviai priešinga teisei veika, nes nėra individualios valio konflikto su teisės normoje įtvirtinta tvarka (p. 347). Rūšys. Pagal pavojingumo visuomenei laipsnį: nusikaltimai ir nusižengimai. Nusikaltimas – tokia visuomenei pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), kuri aprašyta baudžiamajame įstatyme ir kuria kėsinamasi į itin svarbias teisės saugomas vertybes (nullum crimen sine lege). Už nusikaltimus įstatymas numato kriminalines bausme, kurių sunkiausia – įkalinimas. Įstatymas nusikaltimu nelaiko tokių veikų, kurios nors formaliai ir atitinka baudžiamajame įstatyme aprašytas veikas, bet dėl savo mažareikšmiškumo nėra pavojingos visuomenei (BK 8 str. 2 d.). Nusižengimai – visi teisės pažeidimai, kurių įstatymas nelaiko nusikaltimais, už juos taikomos administracinės, civilinė turtinės, drausminės sankcijos: administracinės teisės pažeidimai, civilinės teisės pažeidimai (=deliktai: sutartinių įsipareigojimų nevykdymas), drausminiai nusižengimai (darbo tvarkos). Pagal pobūdį pažeidimai: materialūs (jutimiškai apčiuopiama žala kito asmens teisėms) ir formalūs (pažeista tik pati tvarka: kelyje viršytas greitis). Teisinė atsakomybė normatyvistinėje teisės sampratoje tapatinama su sankcijų taikymu (valstybės privartos). Demokratinė teisės samprata laiko, kad teisės normų privalomumas yra garantuojamas pirmiausia teisinio santykio dalyvių abipuse nauda, o ne valstybės prievarta. Teisinė atsakomybė – tai teisinis įsipareigojimas teisės subjektams garantuoti naudojimąsi savo teisėmis atitinkamų pareigų vykdymu, nurodant kad tokių pareigų nevykdymas virs atitinkamų teisių praradimu. Tokia teisinės atsakomybės samprata formuoja asmens įsitikinimą, kad jis vykdo pareigas ne dėl bausmės baimės, o tam kad legalizuotų savo teises visuomenėje (351). Atsakomybė – tai tokia asmens psichinė būsena, kai asmuo suvokia, kad pareigos vykdymas yra jo subjektinės teisės garantas, ir kad nuo šio vykdymo priklauso jo paties teisių likimas (351). Atsakomybė – tai savo subjektinių teisių santykinumo suvokimas (353) (suvokimas būtinybės elgtis pagal teisių ir pareigų pusiausvyra, 353), kad naudojasi teisėmis visuomenėje ir todėl yra jai įpareigotas. Būti atsakingam reiškia būti pareigingam (352). Pozityvioji (=aktyvioji, 354) teisinė atsakomybė – tai nuolatinis asmens įsipareigojimas ir įpareigojimas garantuoti naudojimąsi teisėmis atitinkamų pareigų vykdymu (358) Tai asmens suvokimas, kad privalo vykdyti atitinkamas pareigas ir savanoriškai atlyginti kitų teisėms padarytą žalą (353) (teisės pažeidimas čia visada netyčinis ir visada eina kartu su savo kaltės pripažinimu ir savanorišku žalos atlyginimu). Pozityvioji atsakomybė netaiko sankcijų, bet yra ne moralinė, o teisinė, nes suponuoja pareigų vykdymo privalomumą, garantuojamą valstybės prievarta: jeigu ne savanoriškai, tai priverstinai (negatyvioji teisinė atsakomybė) teks atlyginti žalą. Civilizuotoje visuomenėje vyrauja pozityvioji teisinė atsakomybė, kur pareigų vykdymo garantas- abipusė nauda. Negatyvioji teisinė atsakomybė – antrinė pozityviajai, kaip jos tęsinys ir garantas (357). Jos paskirtis kompensuoti pozityviosios nepakankamumą (358). Tai valstybės akcija, pažeidėjų teisių siaurinimas arba likvidavimas sutampa su teisingumo vykdymu (356) Pozityvioji ir negatyvioji – tai dvi teisinės atsakomybės stadijos, kurias reikia suvokti ne kaip dvi savarankiškas jos formas, o kaip vieną, tęstinę teisinę atsakomybę (358), kaip procesą (351) kuris prasideda pirmąja ir prireikus baigiasi antrąja. Požiūris į teisinę atsakomybę kaip procesą padeda visuomenėje išlaikyti teisėtumo, teisingumo ir žmoniškumo principus. Pozityviosios teisinės atsakomybės atsiradimo pagrindai: 1) teisės norma, kurios pagrindu atsiranda subjektinė teisė ir ją legalizuojančios pareigos; 2) naudojimasis subjektine teise; 3) žalos padarymas ja naudojantis; Pozityviosios teisinės atsakomybės atsiradimo pagrindai: 1) teisės normą, įpareigojanti vykdyti pareigas; 2) teisės pažeidimas (atsisakymas vykdyti pareigas); 3) subjektas – tik kaltas asmuo, organizacija (subjektyvusis teisinės atsakomybės pagrindas, bet CK numato atsakomybę be kaltės: organizacija privalo atlyginti jos darbuotojų darbo metu padarytą žalą); 4) teisės taikymo aktas kaip juridinis pagrindas sankcijoms. Negatyviosios teisinės atsakomybės rūšys: 1) baudžiamoji; 2) administracinė; 3) civilinė (už sutartyje padarytų įsipareigojimų nevykdymą arba netinkamą vykdymą, taip pat žalą kito asmens teisėms); 4) drausminė (už darbo drausmės pažeidimus įmonių taikomos sankcijos: pastaba, papeikimas, griežtas papeikimas, laikinas pervedimas į mažiau atlyginamą darbą, pareigų pažeminimas, atleidimas iš darbo ir kt.): a) pagal įstaigos darbo vidaus taisykles; b) pagal drausmės statutą (policija, armija); c) pagal nuostatus kai kuriose ministerijose 5) materialioji atsakomybė – darbdavių ir darbuotojų tarpusavio pareiga atlyginti turtinę (materialią) žalą, atsiradus jiems pažeidus darbo sutarties sąlygas. Teisinės atsakomybės principai - tai pagrindinės idėjos, metodologiniai orientyrai, kuriais turi vadovautis valstybės institucijos ir pareigūnai, turintys teisę taikyti tei­sines sankcijas. Teisinės atsakomybės principai kyla iŠ tų tikslų, kurie keliami teisinei atsakomybei: 1) sumažinti teisės pažeidėjo subjektines teises t iki jo paties susimažintų pareigų apimties (teisingumo vykdymas); 2) atlyginti žalą, padarytą teisės pažeidimu; 3) ugdyti žmonių pa­garbą teisei ir teisingumui; 4) vykdyti teisės pažeidimų prevenciją. Šie tikslai yra bendri abiem teisinės atsakomybės formoms. Jų įgy­vendinimas grindžiamas kiek skirtingais principais. Pozityviajai at­sakomybei būdingesni tokie principai: 1) Sutarčių reikia laikytis. 2) Žala, kuri padaroma naudojantis savo teisėmis, turi būti at­lyginama. Negatyvioji šio principo modifikacija gali būti principas: „Mė vienas žmogus neturi pasipelnyti iš to, ką jis padarė bloga." (R. Krossas) 3) Teisėtumo principas. Jis reiškia, kad teisinė atsakomybė tai­koma tik už įstatyme numatytą veiką, ir pagal proceso teisės regla­mentuotas procedūras. 4) Pagrįstumo principas: teisinė atsakomybė gali būti taikoma tik nustačius objektyvią tiesą - teisės pažeidimo faktą ir su juo su­sijusias aplinkybes. 5) Teisingumo principas. Jis reikalauja, kad teisinė atsakomybė pirmiausiai reikštų atkūrimą teisės pažeidėjo subjektinių teisių ir jo pareigų pusiausvyros, kuri buvo pažeista teisės pažeidimu: teisės įgijo persvarą prieš pareigas. Šio principo įgyvendinimas turi kai kurių procesinių ypatumų: a) Neleistina taikyti baudžiamosios atsakomybės už nusižengimus. b) Įstatymas, nustatantis baudžiamumą arba sunkinantis atsa­komybę, atgal negalioja. c) Jeigu teisės pažeidimu padaroma žala, kurią galima rea­liai atkurti (grąžinti pavogtą daiktą natūra), tai taikomos sank­cijos privalo garantuoti tokį teisių atkūrimą. d) Jeigu teisės pažeidėjas padarė negrįžtamą žalą kito tei­sėms, tai teisinės atsakomybės (jos sankcijų) griežtumas turi atitikti padarytos žalos mastą ir neteisėtos veikos pavojingu­mo visuomenei laipsnį. Pasak Č. Bekarijos, norint teisingai nu­bausti, reikia siekti, kad „skausmai, daromi bausme, viršytų malonumą, gaunamą nusikalsiant” (Bekarija Č. Apie nusikaltimus ir bausmes. Vilnius, 1992. P. 63). e) Kiekvienas asmuo, padaręs teisės pažeidimą, teisine tvarka atsako tik už savo konkrečius neteisėtus veiksmus. f) Už vieną teisės pažeidimą galima tik viena teisinė bausmė (non bisin idem - antrą kartą už tą pati nebaudžiama). Tai galioja tik baudžiamajai ir administracinei atsakomybei, nes jos negali būti taikomos kartu (negalima skirti administraci­nės baudos už kelių eismo taisyklių pažeidimą, jeigu už jį iškelta baudžiamoji byla, nes baudžiamosios sankcijos yra sunkesnės ir apima administracines). Kartu gali eiti baudžiamoji ir civilinė arba administracinė ir civilinė atsakomybės rūšys. 6) tikslingumo principas (bausmių individualizavimas pagal pažeidimo sunkumą – kad teisinės atsakomybės tikslai būtų pasiekti mažiausiomis poveikio priemonėmis, kad taikoma priemonė tiksliai atitiktų teisinę atsakomybę) 7) atsakomybės neišvengiamumo (pastebėti ir išaiškinti kiekvieną pažeidimą) 8) teisinės atsakomybės veiksmingumo (poveikis žmonių teisinei sąmonei ir jų elgesiui - teisinės atsakomybės taikymo operatyvumas: kol visuomenė nepamiršo) Teisės veiksmingumas. Teisinė kultūra suprantam dvejopai: 1) objektiniu požiūriu teisinė kultūra – tai visuma žmogaus sukurtų teisinių priemonių ir procedūrų, skirtų norminti, socializuoti savo elgesį (367). Į jos apimtį patenka visa teisinė sistema (teisinės idėjos [doktrina], teisėkūros procedūros, teisiniai santykiai, valstybė su visomis savo institucijomis, nes tai yra žmonių kūriniai) 2) subjektine prasme – tai teisinė sistema kaip konkretaus asmens, kuriančio ją ir besinaudojančio ja, teisių saugos ir įgyvendinimo sistema, susijusi su jo sąmone ir sudaryta kaip dviejų elementų vienovė: a) gonseologinio (ar asmuo žino ir supranta jam adresuojamus teisės reikalavimus); b) valinio (ar praktiškai pagal juos elgiasi, realiai naudojasi gindamas savo teises). Subjektiniu požiūriu teisinė kultūra – tai teisės paliepimų žinojimas ir praktinis jų įgyvendinimas, ojektyvizuota, praktiniu žmogaus elgesiu virtųsi teisinė sąmonė, kuri be to yra papildyta teisėtumu (368 p.) Teisinių imperatyvų žinojimas yra pagrindinis ir pakankamas teisinės sąmonės elementas. Tuo tarpu teisinė kultūra reikalauja, kad šis žinojimas dar būtų papildytas valiniu asmenybės pasiryžimu veikti pagal šį žinojimą ir pačiu veikimu (368). Konkretaus asmens teisinė sąmonė gali būti aukšta, bet teisinė kultūra žema, jeigu nesielgiama kaip reikalauja teisė. Todėl subjektiniu požiūriu teisinė kultūra = teisėtumas. Teisės kultūrai kelti būtini veiksniai: a) ekonominių galimybių minimumo užtikrinimas (pvz., bedarbis vykdydamas pareigas garantuoti vienas savo teises [gauti komunalines paslaugas] - daro žalą kitoms savo teisėms – būtinybei maitintis). b) Bausmės neišvengiamumas kaip teisės pažeidimo naudingumo likvidavimo principas (pvz., mokesčių vengimas) Teisinis auklėjimas — tai sistemingas, teigiamas poveikis teisi­nei sąmonei kaip pradiniam teisinės kultūros elementui. Jo tikslas -ne tiek teikti teisinę informaciją apie teisėtą elgesį, kiek ugdyti va­linį asmens pasiryžimą elgtis teisėtai, diegti teisėtam elgesiui palan­kią asmens motyvaciją, ugdyti vientisą, minties ir elgesio požiūriu ne susidvejinusią, socializuotą asmenybę. Taigi teisinė kultūra — tai teisės priemonėmis pasiekta žmonių sugyvenimo kokybė (socializuotas elgesys), kurią užtikrinant daly­vauja ir valstybė. Šiuo požiūriu teisinė kultūra skiriasi nuo dorovi­nės kultūros. Rūšys: individuali, grupinė (pvz., kolektyvo) ir visuomenės. Teisės veiksmingumas kaip vieno teisės objektyvizavimosi ciklo pabaiga ir naujo ciklo pradžia. Teisinio reguliavimo veiksmingumas - tai teisinio poveikio žmonių elgesiui rezultatyvumas. Rūšys: formalus (=teisinis – tai konstatavimas, kad teisės institucijos funkcionuoja, įstatymai priimami, nusikaltimai išaiškinami, bausmės taikomos) ir socialinis (=turiningasis – tai tas realus žmogaus teisių saugo ir socialinio stabilumo laipsnis, kurį lemia visa teisinio poveikio žmonių elgesiui sistema: t.y., kad nusikaltėliai grįžę iš kalėjimo integruotųsi).

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!