Inovacijų vadyba

 1 lausimas: inovacijų vadybos samprata Inovacijų ir inovacinės veiklos samprata 1.1. Inovacijos ir inovacinės veiklos sąvokos Nustatant bei įvardijant inovacinės veiklos plėtojimo problemas bei ieškant būdų joms spręsti, pirmiausia būtina apibrėžti pagrindines ino­vacijų ir inovacinės veiklos sąvokas. Inovacijos suvokiamos labai plačiai ir įvairiai: mokslinėje lite­ra­tū­ro­je šiuo klausimu yra įvairių nuomonių ir pozicijų [1,9,38,39,40,70, 122,133,143,150,154]. Bendru atveju galima teigti, kad inovacija – tai funk­cinė, iš esmės pažangi naujovė, orientuota į seno pakeitimą nauju. Ino­vacija gali būti laikoma idėja, veikla ar koks nors materialus objek­tas, kuris yra naujas žmonėms, jų grupei ar organizacijai, kuri jį įgyven­di­na ar naudoja. Norint nuodugniau pažinti inovaciją, reikia ją susieti su veiklos są­vo­ka. Galima teigti, kad veikla – tai specifinė žmonių aktyvaus požiūrio į tikrovę forma, pasižyminti veiksmų tikslingumu, kryptingumu ir nuos­ta­tomis į pertvarką. Kiekviena veikla turi savo tikslą, pasižymi sa­vo prie­monėmis bei rezultatu ir nusako veikimo procesą. Todėl inovacinė veikla traktuotina kaip kryptingas inovacijų for­ma­vimas ir įgyvendinimas. Toks požiūris į inovacinę veiklą yra akcen­tuo­jamas įvairiuose literatūros šaltiniuose, tarp jų ir [1,9,38,39,70,133, 143,­150,154]. Pabrėžtina, kad svarbiausias kiekvienos veiklos, taip pat ir inova­ci­nės, subjektas yra žmogus. Veiklos procese žmogus su kiekvienu daiktu sąveikauja ne kaip šiam daiktui svetimo poreikio ar tikslo reiškėjas, o atsi­žvelgdamas į to daikto prigimtį ir ypatybes. Jis išmoksta valdyti daik­tą, padaro jį savo veiklos matu ir objektu, kartu tenkindamas savo ir visuomenės poreikius. O poreikiai savo esme yra savotiškas pažangos ka­talizatorius, nes žmogus, tenkindamas juos per tikslinę veiklą, pa­žįs­ta gam­tos paslaptis, daro atradimus bei kuria kokybiškai naujas ma­te­ria­li­­nes ir dvasines vertybes. Suvokiant kūrybinio prado svarbą inovacinei veiklai, tikslinga api­brėž­ti inovacinės veiklos vietą ir reikšmę bendroje veiklos (repro­duk­ty­vio­ji veikla, besiremianti anksčiau buvusiomis veiklos schemomis ir nu­kreip­ta gauti jau žinomą rezultatą žinomomis priemonėmis, ir pro­duk­tyvioji veikla, susijusi su naujų tikslų ir naujų priemonių kūrimu arba žinomų tikslų siekimu naujomis priemonėmis) klasifikacijoje (1.1 pav.). 1.1 pav. Inovacinės veiklos vieta bendroje veiklų klasifikacijoje Inovacinės veiklos vietos nustatymas bendroje veiklų klasi­fi­ka­ci­jo­je padeda kompleksiškai suvokti inovacinės veiklos globalinį pobūdį ir jos svarbą visuomenės vystymuisi. Inovacinės veiklos svarba akcentuojama daugelyje mokslo darbų [1,9,39,40,43,70,86,122,124,133,143,145,148,150,154]. Inovacinė veik­la juose apibūdinama kaip ekonomikos intensyvinimo pagrindas, moks­li­nės techninės pažangos spartinimo, socialinės ir kultūrinės visuo­me­nės plėtros sąlyga. Galima teigti, kad vienintelė veikla, siejanti savyje kūrybą, moks­lą ir verslininkystę, tai inovacinė veikla. Jos dėka mokslo žinios trans­formuojamos į fizikinę realybę, keičiančią visuomenę. Todėl ino­va­cinę veiklą tikslinga traktuoti kaip produktyviąją žmonių veiklą, nu­kreip­tą į kokios nors sistemos perėjimą iš žemesnio lygio į aukštesnį. Šio perėji­mo tikslas – tenkinti kintančius visuomenės poreikius. Kintančių visuomenės poreikių įtaka inovacinei veiklai akivaiz­džiai atsispindi B.Twiss pateikiamoje inovacinės veiklos schemoje [143]. 1.2 pav. Inovacinės veiklos schema Šiuo atveju inovacinė veikla suvokiama kaip mokslo ar techninių ži­nių perdavimas tiesiogiai į vartotojų poreikių tenkinimo sritį [143]. Ana­logišką požiūrį išsako ir kiti autoriai – J.R.Bright [14], D.Price [108], M.J.Baker [9]. Išsamiau nagrinėjant inovacinės veiklos sąvokas, būtina įvertinti ino­vacijų įvairovę bei šios įvairovės raiškos formas. 4 klausimas Inovacinė veikla bendrovėje veiklų klasifikacijoje 1.2. Inovacijų įvairovė ir jų klasifikavimas Atsižvelgiant į inovacijų įvairovę, tikslinga suformuoti universalų ino­vacijų klasifikacijos modelį, išskiriant galimas svarbiausias kla­si­fi­ka­cines grupes: 1. Klasifikacija inovacijų turinio prasme: • produkto; tokių inovacijų prasmė – naujų galutinių produktų (ga­mybos priemonės, vartojimo reikmenys, materialiniai ar intelektiniai pro­duktai ir t.t.) sukūrimas, gaminimas ir naudojimas, • technologinės; tokių inovacijų prasmė – naujų technologijų su­kū­rimas ir taikymas įvairiose veiklos srityse, • socialinės; tokių inovacijų prasmė – naujų ekonominių, val­dy­mo, organizacinių ir kitų struktūrų bei formų sukūrimas ir diegimas įvai­riose veiklos srityse, • kompleksinės; tokių inovacijų prasmė – produktų, technologinių ir socialinių inovacijų sintezuotas kompleksas. 2. Klasifikacija inovacijų įgyvendinimo lygio prasme: • žmogus, • įmonės, įstaigos ar institucijos tipo organizacija, • ūkio šaka ar kita veikla pasižyminčio sektoriaus tipo orga­ni­za­ci­ja, • visuomenė ir valstybė, • ekosistema, • pasaulis. 3. Klasifikacija inovacijų įgyvendinimo masto prasme: • vienkartinės; tokių inovacijų prasmė – jų įgyvendinimas vieną kar­tą, • daugkartinės; tokių inovacijų prasmė – jų įgyvendinimas keletą ir daugiau kartų. 4. Klasifikacija inovacijų naujumo lygio prasme: • radikalios; tokių inovacijų prasmė – iš principo naujų priemo­nių, skirtų tenkinti naujus arba jau žinomus poreikius, kurie kokybiškai keičia visuomenės veiklos būdus, sukūrimas, • modifikuojančios; tokių inovacijų prasmė – gerinimas ir pa­pil­dy­mas; tobulėjimo laidavimas esamomis priemonėmis, prisitaikant prie kintančių visuomenės poreikių. 5. Klasifikacija inovacijų organizacinių ypatybių prasme: • vidaus organizacinės; tokių inovacijų prasmė – inovacijos įgy­ven­dinamo proceso (kūrimo, diegimo, vystymo) organizavimas tik vie­no­je organizacijoje, • tarporganizacinės; tokių inovacijų prasmė – inovacijos įgy­ven­di­nimo proceso atskirų funkcijų paskirstymas tarp įvairių organizacijų, pvz.: mokslinių tyrimo institutų, konstravimo biurų, įmonių ir kt. 6. Klasifikacija inovacijų pobūdžio prasme: • kiekybinės; tokių inovacijų prasmė – našumo, gamybos apimčių ir t.t. didinimas kiekybiniais aspektais, • kokybinės; tokių inovacijų prasmė – gamybos, valdymo ir t.t. ko­kybės gerinimas. Pateiktas klasifikacijos modelis gali būti suvokiamas kaip tra­di­ci­nis: atskiri jo elementai įvairiais aspektais pažymimi įvairiuose litera­tū­ros šaltiniuose [1,9,38,70,143,154]. Kartu pabrėžtina, kad šis modelis vi­siškai neatspindi inovacinės veiklos specifikos ir neleidžia suprasti sisteminio inovacijų pobūdžio. Todėl būtų tikslinga papildyti inovacijų kla­sifikaciją inovacinės veiklos galutinio rezultato prasmę išryškinančia klasifikacija. Pastarojoje gali būti išskirtos: • fundamentinė; jos prasmė – inovacinės veiklos galutinis rezultatas yra mokslinė teorija, pateikta rašytine forma. Šios inovacinės veiklos organizavimas ir valdymas yra labai toli pažengęs ir atitolęs nuo kitų inovacijų, • eksperimentinė; jos prasmė – inovacinės veiklos galutinis rezul­ta­tas yra remiantis moksline teorija sukurtas eksperimentinis produkto (tech­nika, technologinė linija ir t.t.) pavyzdys, • bazinė; jos prasmė – inovacinės veiklos galutinis rezultatas yra su­kurto eksperimentinio produkto pavyzdžio naudojimas masinei ga­my­bai konkrečioje organizacijoje pirmą kartą, • difūzinė; jos prasmė – inovacinės veiklos galutinis rezultatas yra kažkur jau gaminamo produkto gamybos patirties pritaikymas masinei ga­my­bai konkrečioje organizacijoje, tam tikrame regione, pasižymin­čia­me individualia specifika, • sąlyginė; jos prasmė – inovacinės veiklos galutinis rezultatas yra masinėje gamyboje esančio produkto dalinis modernizavimas ir at­nau­jinimas, kuo remiantis gaunamas visai kitas ar panašus, bet kitų tech­ninių charakteristikų produktas. Gali atrodyti, kad pateikta klasifikacija tik "skaido" inovacinę veik­lą į atskiras dalis (difūzija, paskleidimas). Iš dalies taip ir yra. Tačiau šis klasifikavimas sudaro prielaidas formuoti inovacijų valdymo metodus ir algoritmus. Tai patvirtina ir J.R.Bright atlikti tyrimai [14]. Jis pažymi, kad labiausiai ženklus naujos technikos ir technologijos panaudojimo efektas pastebimas ne ten, kur ji pirmą kartą buvo panaudota (ekspe­ri­men­tinė, bazinė inovacija), o inovacinė idėja dažniausiai duoda daugiau rezultatų tose srityse, apie kurias net nebuvo galvota idėjos formavimo momentu (difūzinė, sąlyginė inovacija). Kartu šis klasifikavimas padeda kompleksiškai suvokti ir įvertinti inovacijas kaip sistemą, turinčią kompleksinį pobūdį, bei sudaro prie­lai­das formuoti inovacijų valdymo metodus ir algoritmus, taip pat numa­ty­ti visuminės inovacinės veiklos, aprėpiančios smulkaus ir vidutinio vers­lo sferą, tikslines nišas. 5 pav. Inovacijų klasifikavimo požymiai 3KLAUSIMAS: MOKSLO IR VERSLO SĄVEIKA INOVACINĖJE VEIKLOJE 1.1.4. Inovacinės veiklos valdymo problematika Nagrinėjant inovacinės veiklos valdymo problemas, daugeliu atvejų reikia at­si­žvelgti į pačią inovacinės veiklos idėją. Mokslinėje metodinėje lite­ra­tūroje išskiriami du idėjų atsiradimo būdai: 1. Idėjos atsiradimas, kaip rin­kos poreikių pasekmė; 2. Idėjos atsiradimas, kaip mokslinių tyrimų pa­se­k­mė, kuriant mokslo-tyrimo ar konstravimo struktūrose. Svarstymai apie tai, koks idėjos atsiradimo būdas efektyviausias, daž­­nai yra prieštaringi. B.Twiss atlikti tyrimai rodo, kad tik ketvirtis idėjų, sudarančių inovacijų pa­matą, atsirado mokslo-tyrimo ar konstravimo struktūrose, tačiau jų svar­ba didesnė, jei jos nulemia radikalius ir didelius pokyčius, atveria nau­jas panaudojimo sritis. Rinkos poreikių svarbą, formuojant inovacinės veiklos idėjas, pa­tvir­tina E. von Hippel atlikti tyrimai. Tyrimais nustatyta, kad net 67% inovacinių projektų parengiama naudojant vartotojų idėjas. Priešpriešą tarp idėjų atsiradimo šaltinių patvirtina B.Twiss atlikti tyrimai, kurių pagrindu jis teigia, kad daugelis mokslinių-techninių darbuotojų atmeta verslo interesus, tai yra verslo interesai supriešinami su mokslo-technikos darbuotojų inte­re­sais. Skirtingus požiūrius inovacinės veiklos idėjos atžvilgiu galima pa­vaiz­duoti taip: 10 pav. Verslo ir mokslo sąveiką inovacinėje veikloje Mokslo ir verslo institucijų darbuotojų interesų nesubalansuotumą taip pat pa­t­virtina ir C.Margerison bei K.Elliott atlikti sociologiniai tyrimai. Interesų nesu­ba­lan­suotumo tarp mokslo ir verslo atstovų problemos sprendimo būdai: 1. Bendro supratimo derinimas, naudojant mokymo programas; 2. Organizacinių struktūrų, padedančių garantuoti glaudų bendra­dar­biavimą tarp mokslo ir verslo atstovų, kūrimas; 3. Mokslo ir verslo institucijų personalo perskirstymas bei su­jun­gi­mas formuojant atskiros ūkio šakos vystymo strategiją ir ilgalaikius tiks­lus. Kita svarbi inovacinės veiklos valdymo problema – šios veiklos da­ly­vių pasipriešinimas inovacijoms. Inovacinė veikla išreiškia pasikeitimus. Tai galima traktuoti kaip pavojų žmonėms, susijusiems su šia veikla. Psichologas E.Shein pabrė­žia, kad organizacijų vadovai, planuojantys inovacinius pokyčius, nai­viai galvoja, jog paprastas informavimas apie pokyčių būtinumą ir ati­tin­kami įsakymai leis pasiekti norimų rezultatų. Jo atlikti tyrimai paro­dė, kad pasipriešinimas kaitai pasireiškia kiekvienoje organi­za­ci­joje – ir ypač stipriai, jei pokyčiai įgyvendinami prievarta. Pabrėžtina ir tai, kad inovaciniam klimatui turi įtakos inovacinės veiklos apimtys, o tai patvirtina mintį, kad inovacinės veiklos orga­nizavimą dera sutelkti kuo mažesniuose struktūriniuose padali­niuo­se. Be to, inovacinės veiklos sėkmei didelę įtaką turi vadovaujančio personalo kvalifikacija ir patirtis. E.Mansfield atlikti tyrimai leidžia da­ry­ti išvadą, kad inovacinės veiklos įgyvendinimo sąlygos tokios, kad sėkmė gali būti pasiekta tik tuo atveju, jei inovacinei veiklai va­do­vauja kvalifikuotas vadovas, iškeliantis projekto sėkmę aukščiau vis­ko, galintis rizikuoti ne tik savo karjera, bet ir aukoti savo interesus. Tai pat šiais tyrimais nustatyta labai didelė koreliacija tarp bendro inovacinės veiklos efektyvumo, mokslininkų ir inžinierių kvalifikacijos, valdymo kokybės ir vadovų požiūrio į inovacijas. Tokį vadovą galima lyginti su verslininku, kuris yra aukštos kvalifikacijos, sugebantis ri­zi­kuoti ir veiklos žmogus. Tai taip pat patvirtina E. von Hippel tyrimai, kuriais remiantis buvo padarytos iš­vados, kad verslininkas – tai centrinė inovacinės veiklos sėkmės figūra tiek stambiose, tiek augančiose įmonėse; visi sėkmingi inovaciniai projektai turėjo bent vieną sumanų ir kvalifikuotą lyderį, nebuvo nė vieno sėkmingo projekto, už kurio nestovėtų iškili asmenybė. Minėti ty­ri­mai leido nustatyti šias verslininkų – inovacinės veiklos vadovų – charak­teristikas: 1. 50% verslininkų kilę iš šeimų, kurių tėvai turėjo nuosavą verslą; 2. Vidutinis jų išsilavinimo lygis atitinka magistro laipsnį; 3. Vidutinis amžius – 30 metų; 4. Jie jau anksčiau dalyvavo inovacinėje veikloje. Remiantis šiais tyrimais, galima daryti išvadą, kad viena iš svar­biau­sių inovacinės veiklos valdymo problemų – žema verslininkų kvali­fi­kacija ir aktyvumas dalyvaujant inovacinėje veikloje. Verslininkų svar­bą inovacinei veiklai patvirtina ir inovacinės veiklos klasifikavimas pagal jos dalyvius. J.Langrish ir W.Reekie išskiria veiksnius, turinčius įtakos visuminei inovacinės veik­los sėkmei: 1. Inovacinės veiklos vadovas – kvalifikuotas, kompetentingas, tu­rin­tis atitinkamą valdžią žmogus; 2. Kiti darbuotojų tipai, pasižymintys išskirtiniais gabumais; 3. Tiksliai nustatyti poreikiai; 4. Inovacijos potencialios naudos realizacija; 5. Gera kooperacija; 6. Išteklių pakankamumas; 7. Vyriausybės parama. Panašių pažiūrų laikosi ir K.Freeman, pateikdamas tyrimų re­zul­ta­tus, susijusius su inovacinės veiklos sėkme. Jais remiantis daroma išva­da, kad inovacinė veikla įgyvendinama sėkmingiau, jei: 1. Inovacijų vykdytojai geriau supranta vartotojų poreikius; 2. Daugiau dėmesio skiriama rinkotyrai; 3. Darbai atliekami efektyviau, bet nebūtinai greičiau; 4. Geriau panaudojamos konsultacijos iš šalies; 5. Atsakingi už inovacinio projekto įgyvendinimą asmenys yra ga­nė­tinai kvalifikuoti ir užima pakankamai aukštus postus. Kita svarbi inovacinės veiklos valdymo problema yra ta, kad ino­va­ci­nė veikla dažniausiai organizuojama stichiškai ir nėra valdoma pro­gra­miniu pagrindu. Tai akcentuojama daugelyje mokslinių darbų. I.Ansoff, M.Porter, R.Whitaker ir N.Kay pa­brė­žia, kad inovacinė veikla turi būti valdoma remiantis jos pro­gra­ma­vimu. Tai pagrįsta tuo, kad organizacijos, sudarydamos strateginius planus, juose numato gamybos, pardavimų apimtis bei pelną keleriems me­tams į priekį, todėl laikui bėgant tarp reikiamo bei gau­na­mo pelno atsiranda atotrūkis, ir šią spragą turi užpildyti inovacijos, naujos rinkos ar diversifikacija. Pabrėžtina, kad kiekviena inovacinė veikla yra sietina su rizika. Norint priimti sprendimą dėl pasirinktos inovacinės veiklos, rei­kia realiai įvertinti stipriąsias ir silpnąsias puses. Tam tikslui taiky­ti­nas B.Twiss siūlymas vertinti inovacinės veiklos potencialą, remiantis šio­mis parametrų grupėmis: • Ištekliai; • Įrengimai; • Mokslinė-techninė patirtis; • Personalas; • Praktinės patirties efektyvumas. Bendrai paėmus, inovacijos įgyvendinimo rizikos veiksnius galima suskirstyti į tris pagrindines grupes: 1. Techninis-technologinis sprendimas (techninis-technologinis neapibrėžtumas). Inovacinis projektas gali nepasisekti, jei jo įgyvendinti neįmanoma techniškai; 2. Rinka (rinkos neapibrėžtumas). Inovacinio projekto įgyvendinimo eigoje sukurto produkto nereikia vartotojams (pasikeitė vartotojų poreikiai, per ilgai užtruko projekto įgyvendinimas, atsirado konkurentai su geresniais produktais ir pan.). Pasikeitė valstybės politika (mokesčiai, įstatymai, ekologiniai reikalavimai); 3. Personalas (proceso neapibrėžtumas). Personalas, dalyvaujantis inovacijos įgyvendinimo procese, yra nepakankamai kvalifikuotas, motyvuotas. Vadovai nesugeba adekvačiai valdyti inovacijų diegimo procesų; Apibendrinant inovacinės veiklos valdymo problematiką, išskirtinos šios spręstinų problemų grupės: 1. Verslo ir mokslo interesų nesubalansuotumas; 2. Inovacinės veiklos dalyvių pasipriešinimas inovacijoms; 3. Inovacinės veiklos dalyvių kvalifikacijos tobulinimas. 5 klausimas: Inovacijų sistema Kaip buvo minėta, inovacijų įgyvendinimo sėkmę sąlygoja ne tik vidiniai inovacijų diegimo mechanizmai, bet ir sąveika su išorine aplinka. Kitaip ji dar vadinama – inovacijų sistema. Inovacijų sistema apibrėžiama kaip elemetų bei sąveikos mechanizmų visuma sudaranti prielaidas žinių transforfavimui į naujus produktus ir paslaugas. Ją sudaro trys lygiai (8 pav.): 1. Inovacijų politika 2. Inovacijų infrastruktūra 3. Įmonės 8 pav. Inovacijų sistema Inovacijų politiką formuoja ir įgyvendina valstybės ir savivaldos institucijos (LR Seimas, LR Vyriausybė, ministerijos – pagrindinai Ūkio bei Švietimo ir mokslo, apskričių administracijos ir savivaldybės) per įvairius teisės aktus, strategijas ir programas. Pagrindinis inovacijų politikos vystymo kryptys yra: 1. Inovacijų kultūros skatinimas, 2. Inovacijoms palankios aplinkos kūrimas, 3. Mokslo orientavimas į inovacijų kūrimą ir diegimą versle. Inovacijų infrastruktūrai priskiriamos mokslo institucijos, inovacijų ir verslo centrai, mokslo ir technologijų parkai, inkubatoriai, agentūros, finansinės institucijos, konsultacinės įmonės bei asociatyvinės verslo organizacijos. Tarp pagrindinių reikėtų paminėti: • Lietuvos inovacijų centras • Mokslo institutai • Universitetai • Lietuvos smulkaus ir vidutinio verslo plėtros agentūra • Nacionalinė regionų plėtros agentūra • Lietuvos ekonominės plėtros agentūra • Bankai Pagrindinis inovacijų infrastruktūros organizacijų veiklos kryptys – teikti inovacijų paramos paslaugas įmonėms ir organizacijoms, kuriančioms ir įgyvendinančioms inovacijas. Inovacijų paramos paslaugas galima suskirstyti į šias pagrindines grupes: 1. Informavimas apie technologinę plėtrą; 2. Partnerių paieška; 3. Naujų technologijų paieška; 4. Inovacinių projektų finansavimas; 5. Technologinės konsultacijos; 6. Marketingo paslaugos; 7. Pagalba vykdant tyrimus; 8. Patentavimas ir licencijavimas. Pats svarbiausias inovacijų sistemos elementas (be kurio nebūtų ir pačios inovacijų sistemos) yra inovacinės įmonės. Inovacinė įmonė - įmonė, formuojanti ir diegianti inovacijas. Galima išskirti šiuos pagrindinius inovacinės įmonės bruožus: 1. Orientacija į pokyčius; 2. Pastovūs informaciniai kanalai; 3. Komandinis darbas; 4. Decentralizacija; 5. Rizika - kaip savaime suprantamas dalykas; 6. Biurokratizmų ir formalumų nepaisymas; 7. Iniciatyvumo skatinimas Inovacinė įmonė yra ne ta kuri įdiegė naują technologiją ar pritaikė naujas žinias gaminant naują produktą, bet ta, kuri tai padariusi, nesustoja vietoją, o toliau ieško galimybių bei kuria planus ką reikėtų atnaujinti perspektyvoje. Kitaip tariant – įmonė neturi sustoti vietoje, inovacijų formavimas ir įgyvendinimas turi būti nuolatinis ir dinamiškas procesas. Inovacinės veiklos sąveika su išorine aplinka suformuoja naujo­vės gyvavimo ciklą. Išskirtinos šios gyvavimo ciklo stadijos (9 pav.): 1. Kūrimas; 2. Įvedimas; 3. Augimas; 4. Branda; 5. Pabaiga. 9 pav. Inovacijų gyvavimo ciklas Kiekviena gyvavimo ciklo stadija charakterizuojama tokiais para­met­rais kaip produkto naujumo lygis, paklausos dydis, ekonominis efek­tyvumas ir t.t. 6 KLAUSIMAS: INOVACINĖS VEIKLOS KOMPLEKSIŠKUMAS 1.3. Inovacinės veiklos kompleksiškumas Inovacinę veiklą galima apibūdinti kaip kompleksinį procesą, api­man­tį naujovės sukūrimą, paskleidimą ir panaudojimą. Be to, inovacinė veikla yra sudėtinga dinaminė sistema, kurios efektyvumas daugiausia priklauso nuo inovacinės veiklos vidaus mechanizmo ir nuo jo sąveikos su išorine aplinka. Vidinis inovacinės veiklos mechanizmas pasižymi tuo, kad jo raiška aprėpia įvairias fazes [70] (1.3 pav.): 1. Naujos idėjos atsiradimą; 2. Naujovės sukūrimą ir pirminį įdiegimą; 3. Naujovės panaudojimo metodų paskleidimą; 4. Naujovės paskirstymą tarp naudotojų ir vartotojų; 5. Naujovės naudojimą ir vartojimą; 6. Naujovės sunykimą. 1.3 pav. Inovacinės veiklos fazės Inovacinės veiklos sąveika su išoriniu pasauliu suformuoja naujo­vės gyvavimo ciklą. Išskirtinos šios gyvavimo ciklo stadijos [1,9,38,70, 143,154] (1.4 pav.): 1. Startas; 2. Greitas augimas; 3. Subrendimas; 4. Prisotinimas; 5. Finišas. 1.4 pav. Inovacijų gyvavimo ciklas Kiekviena gyvavimo ciklo stadija charakterizuojama tokiais para­met­rais kaip produkto naujumo lygis, paklausos dydis, ekonominis efek­tyvumas ir t.t. Be to, pati inovacinė veikla yra nevienalytė pagal proceso daly­vius, kuriuos galima suskirstyti taip (1.5 pav.): 1. Idėjų generatorius – inovacinės veiklos dalyvis, kuriantis ino­va­ci­jas intelekto dėka; 2. Inovacijų vadybininkas – inovacinės veiklos dalyvis, mokslo ir praktikos jungiamoji grandis; 3. Savininkas – inovacinės veiklos dalyvis, kurio gamybinėje ba­zė­je ir dėl kurio finansavimo diegiamos inovacijos; 4. Vadovas – inovacinės veiklos dalyvis, vadovaujantis inovacinio produkto kūrimui; 5. Darbininkas – inovacinės veiklos dalyvis, kuriantis galutinį ino­va­cijų produktą; 6. Vartotojas – galutinis inovacinės veiklos rezultato naudotojas. 1.5. pav. Inovacinės veiklos dalyviai 7 KLAUSIMAS: INOVACINĖS VEIKLOS DALYVIAI Be to, pati inovacinė veikla yra nevienalytė pagal proceso daly­vius, kuriuos galima suskirstyti taip (10 pav.): 1. Idėjų generatorius – inovacinės veiklos dalyvis, kuriantis ino­va­ci­jas intelekto bei žinių dėka; 2. Inovacijų vadybininkas – inovacinės veiklos dalyvis, mokslo ir praktikos jungiamoji grandis; 3. Savininkas – inovacinės veiklos dalyvis, kurio gamybinėje ba­zė­je ir dėl kurio finansavimo diegiamos inovacijos; 4. Vadovas – inovacinės veiklos dalyvis, vadovaujantis inovacinio produkto kūrimui; 5. Darbininkas – inovacinės veiklos dalyvis, kuriantis galutinį ino­va­cijų produktą; 6. Vartotojas – galutinis inovacinės veiklos rezultato naudotojas. 9 pav. Inovacinės veiklos dalyviai Šis inovacinės veiklos skirstymas į dalyvius yra daugiau sąlyginis. Realiai praktikoje atskirų dalyviu funkcijas atlieka atskiros organizacijos arba kelias funkcijas atlieka vienas iš dalyvių. Tačiau šis, kad ir sąlyginis skirstymas, padeda tiksliau identifikuoti atskirų inovacijų įgyvendinimo dalyvių interesus bei motyvus. 8 KLAUSIMAS : INOVACIJŲ STRATEGIJOS 2. 1.2. Inovacijų strategijos Sąvoka “strategija” kildinamas iš graikiško žodžio “strategia”-vadovavimas ir reiškia: 1. Karo meno šaka, apimanti pasirengimą karui, ir vadovavimą kerinėms pajėgoms; 2. Politinės, visuomeninės kovos vadovavimo menas; 3. Nuo aplinkybių priklausomą veiksmų varianto pasirinkimą nustatančių taisyklių visumą. Išsamiausią ekonomikos moksle inovacinių procesų aprašymą yra pateikęs J. Schumpeter. J. Schumpeter ekonomikos vystymąsi nagrinėjo taikydamas inovacijų problematiką. Jis išskyrė 5 ekonomikos vystymesi reiškiančius tipiškus pokyčius: 1. Naujos technikos, naujų technologinių procesų arba naujo gamybos aprūpinimo rinka naudojimas; 2. Naujų savybių turinčios produkcijos įdiegimas; 3. Naujų žaliavų naudojimas; 4. Pokyčiai organizuojant gamybą ir jos aprūpinimą materialiniais techniniais ištekliais 5. Naujų realizacijos rinkų atsiradimas. 30-aisiais XX amžiaus metais J. Schumpeter įvedė terminą “inovaciją” ir triadą “išradimas-inovacija-imitaciją”. J. Schumpeter inovacijas traktuoja kaip pokyčius, kurių tikslas naujų vartojimo prekių, naujų gamybinių priemonių, rinkų bei pramonės įmonių formų įdiegimą bei naudojimą. Mokslo apie strateginį įmonių valdymą pradžia laikytinas XX amžiaus 7-asis dešimtmetis, kada tapo aišku, kad efektyviai funkcionuoti gali tik tos įmonės, kurios pasirengusios inovacijoms, kurios idėją ar išradimą greitai paverčia produktu ir greičiau už kitus pateikia šį produktą vartotojams. Akivaizdu, kad sėkmingas inovacinių procesų valdymas įmanomas ten, kur valdymo sistema sugeba greitai ir tiksliai analizuoti bei įvertinti naujoves, priimti sprendimus apie jų diegimo kryptis, reorganizuoti technologinius ir galybinius procesus ir t.t. Inovacijų strategijų pradininkas H. Ansoff strategiją traktuoja kaip perspektyvinės veiklos planą, kurį rengiant reikia daug dėmesio skirti silpnų ir stiprių iš aplinkos ateinančių signalų aptikimui ir įvertinimui. Pagal H. Ansoff įmonės inovacijų strategijos apima šiuos pasirinkimo komponentus: 1. Produktą ir rinką; 2. Augimo vektorių (naujų produktų ir rinkų plėtros augimas); 3. Konkurencinį pranašumą; 4. Įmonės viduje sukurtų sugebėjimų visumos sinergiją; 5. Sprendimų priėmimą. Strateginį planavimą galima apibrėžti kaip procesą, kurio metu iškeliami ilgalaikiai (strateginiai) tikslai ir numatomi būdai, kaip tuos tikslus pasiekti. Strateginis planavimas apima šiuos etapus: 1. Esamos padėties analizė. Strategijų rengimui gan plačiai taikomas įmonės stiprumo, silpnumo, galimybių bei grėsmių analizės metodas, literatūroje žinomas kaip SWOT (angl.: Strength, Weakness, Opportunities, Threats). Metodo esmė – išsiaiškinus minėtuosius aspektus, parengti subalansuotas įmonės strategijas. 2. Vizijos ir misijos formulavimas. Vizija – įsivaizduojamas, siekiamas tikslas po strategijos įgyvendinimo. Misija – įmonės/organizacijos bendra veiklos kryptis, paskirtis. 3. Ilgalaikių bei tarpinių tikslų iškėlimas bei svarbiausių užduočių (būdų) tikslams įgyvendinti numatymas. Inovacinių strategijų formavimas ir įgyvendinimas yra viena iš pagrindinių įmonių tarptautinio bei vietinio konkurencingumo didinimo sąlygų. Konkurencingumas – įmonės savybė, apibūdinanti konkretaus vartotojų poreikio tenkinimą, lyginant ją su kitomis įmonėmis. Konkurencingumas lemia įmonės sugebėjimą konkuruoti rinkoje. Analizuojant įmonės konkurencingumą, būtina įvertinti šiuos veiksnius: 1. Produkto charakteristikos; 2. Įmonės įvaizdis; 3. Gamybiniai pajėgumai; 4. Technologiniai sugebėjimai; 5. Realizavimo tinklas; 6. Rinkodara; 7. Finansinė padėtis 8. Savikaina; 9. Vartotojų aptarnavimas. Įmonės inovacijų strategijos kūrimo pagrindą sudaro produkto (inovacijos) gyvavimo ciklas, įmonės pozicija rinkose bei vykdoma mokslinė – techninė politika įmonėje. Skiriamos šios inovacijų strategijos: 1. Puolimo inovacinė strategija – būdinga įmonėms, kurios sukuria naują produktą ir pirmos su naujuoju produktu pasirodo rinkoje; 2. Gynybinė inovacinė strategija – skirta įmonės pozicijų išlaikymui rinkoje. Įmonės, taikančios gynybinę strategiją, stengiasi išlaikyti susikurtą nišą palyginti stabiliose produktų rinkų ir rinkų srityse. Įmonės veikia ribotų produktų savybių aptarnavimo srityse, stengiasi į užimtas rinkos sritis neįsileisti geresnių savybių produktų; 3. Imitacinė inovacinė strategija – būdinga įmonėms, modifikuojančioms rinkoje pateikiamą produktą. Pagrindinis inovacijų strategijų bruožas – įmonių tikslai siekiami inovacijų įgyvendinimo pagrindų, esant dideliai įtakai galimų rizikos veiksnių: rinkos neapibrėžtumas, techninis-technologinis neapibrėžtumas, proceso neapibrėžtumas (11 pav.). 11 pav. Inovacijų įgyvendino rizikos Pagrindinių rizikos (neapibrėžtumo) veiksnių, turinčių įtakos inovacijų strategijų rengimui ir įgyvendinimui, įvertinimas įgalina numatyti adekvačias priemones bei būdus. Rinkos konkurencingumo sąlygomis naujų produktų (prekių ir paslaugų) kūrimas turi būti organizuotas kaip nenutrūkstamas procesas. Inovacijų procesas turi būti sudedamoji bendros įmonės strategijos dalis ir vienyti naujas idėjas, gamybinių strategijų formavimą, jų tyrimus ir paruošimą, rinkodaros programos sudarymą bei įvertinimą (12 pav.). H. Takeuchi ir I. Novaka pažymi, kad sparčiai besivystančioje, stipriai konkuruojančioje aplinkoje tempas ir lankstumas yra esminės prielaidos inovacijos sėkmei. 12 pav. Inovacijų strategijos rengimo ir įgyvendinimo modelis 9. INOVACINĖS VEIKLOS AKTYVINIMO KRYPTYS – ES ESPEKTAS Inovacinės veiklos aktualumas Suaktyvėjo XX a. penktajame dešimtmetyje . Schumpeter : “Naujų prekių, naujų technologijų, naujų žaliavos rūšių, naujų valdymo formų konkurencija

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!