Inger Anneberg „Sielvartas po savižudybės“

Perskaičiau knygą Inger Anneberg „Sielvartas po savižudybės“. Šia knyga siekiama atkreipti žiniasklaidos ir visuomenės dėmesį netik į pačią savižudybių problemą, kuri Lietuvoje tebėra opi, bet ir iki šiol menkai aptariamą jos aspektą – pagalbą nusižudžiusiųjų artimiesiems. Inger Anneberg, talentinga žurnalistė iš Danijos, sugebėjo paklausti apie tai jų pačių. Subtiliai derindama autentiškus pasakojimus su savižudybėmis mokslinių tyrinėjimų duomenimis ir specialistų komentarais, ji atskleidžia, kokie tikrieji savižudybės paliestųjų išgyvenimai ir poreikiai parodo, kokie pasenę ir žalingi yra vyraujantys įsitikinimai, kad apie savižudybę geriau nekalbėti ir ypač ją reikia slėpti nuo vaikų, kiek skausmo ir nelaimių atneša specialistų klaidinga nuostata, kad savižudybė yra žmogaus pasirinkimo reikalas, o ne skubios pagalbos reikalinga būsena. Bet visų pirma autorė galvoja ne apie specialistus, o apie savižudybės paliestuosius – tuos kuriuos paliko. Savižudybė dažniausiai labai traumuoja šeimos narius ir draugus, nepaisant to, kad žmonės, kurie žudosi, galvoja kad niekas jais nesidomi. Prie gedulo jausmo, susijusio su žmogaus mirtimi , gali prisidėti kaltės, pykčio, pasidavimo jausmai, sąžinės graužimas, sumišimas ir didelė kančia dėl neišspręstų problemų. Tokia „dėmė“ apsunkina artimųjų susidorojimą su skausmu ir priverčia juos taip pat jaustis vienišais. Žmonės, kuriuos paliko, susiduria su priešingais jausmais, o jie apsunkina žmogaus būtį, jie ypač sunkiai pakeliami, nes staiga tie prieštaravimai tampa tokie didžiuliai, kad kartais kėsinąsi užvaldyti visą vidinį pasaulį. Viena vertus, ilgesys, kita vertus, didžiulis pyktis.Viena vertus, palengvėjimas, kita vertus, jausmas, kad tave atstumia.Tačiau ką jausti yra tinkama, ką ne? Ar apskritai įmanoma gyventi jaučiant tiek skirtingų jausmų vienu metu? Pokalbyje dalyvavę nusižudžiusios Anes sesuo ir tėvai pasakoja, jog sesuo ir mama į savižudybę reagavo labai skirtingai, kadangi, kai įvyko nelaimė jos abi išgyveno skirtingus jausmus. Anes sesuo pasakoja: „Turėjau daug kovoti su visais tais prieštaringais jausmais, kurių anksčiau nejaučiau: palengvėjimu dėl to, kad baigės nerimas ir sielvartu dėl to, kad ji padarė.“ Nusižudžiusio vyro žmona Tina prisimena: „Viena vertus, didžiulis pyktis ir jausmai, kad tapai paženklinta. Jausmai glūdi labai arti paviršiaus, baimė staiga vėl ko nors netekti stipriai dominuoja ir gali lengvai prasiveržti. Kaltė ir galvojimas, ar tikrai padaryta, ką galėjai, pinasi su palengvėjimu, kurio jausti nevalia“. Pyktis, kurį jaučia mirusiajam, dažnai sumyšta su kaltės jausmu, nes pykti nešiotis kartu ir su palengvėjimo jausmu, kuris, kaip paaiškėjo, daugeliui paliktųjų atrodo ko ne uždraustas, nors šis jausmas visiškai pagrįstai gali būti ypač stiprus. Kita problema susijusi su savižudybėmis: kaip pasakyti apie tai vaikams? Seniau vaikų nepainiodavo į tokias problemas kaip savižudybė. „Vaikams nebuvo leista kvailioti , jiems nebuvo leista ir dalyvauti laidotuvėse“, - taip mama prisimena tuos laikus, kai jos senelis nusižudė. Ji rašo: „Man neleido eit į bažnyčią. Tai buvo skirta ne vaikams. Dėk to prisigalvojau visokiausių keistų dalykų. Pavyzdžiui, netikėjau, kad senelį palaidos kapinėse, juk jis nusižudė“, - taip savo prisiminimuose rašo M. Raundalenas. Tačiau, kai kur niekas nepasikeitė ir šiandien. Bet teigiama, kad vaikui reikia žinoti ir pagrindinė to priežastis yra neigiamas paslapčių poveikis šeimai. Pagaliau sužinojus tiesą, tarp vaiko ir suaugusiojo kyla pasitikėjimo krizė. M. Raundalenas sako, kad kalbama ne tik apie susvyravusį pasitikėjimą suaugusiais. Vaikas nuolat išstumiamas už savo šeimos ribų. Tarp vaikų, į kuriuos žiūrima kaip į per mažus, ir visų kitų pastatoma stiklo siena. Vienas tėtis visai spontaniškai knygos autorei pasakė: „Prieš mūsų pokalbį man atrodė visiškai neįmanoma papasakot šešiametei, kodėl ir kaip jos penkiolikmetis brolis nusižudė. Dabar beveik nekantrauju, nes suprantu, kad daugelį ją kamavusių problemų sukėlė visi tie neaiškumai ir mūsų karštligišku bandymai išvengti atsakymų i jos klausimus ar nukreipti juos kita linkme“. Manau, kad vaikam reik pasakoti kas nutiko ir ką sakome turi būt tiesa. Kad paskui laikui bėgant faktai netaptų vis basesni, o įvykis išplėtojamas. Viduramžiais savižudybę laikė mirtina nuodėme, už kurią buvo baudžiama ir amžinu pasmerkimu. Kad pasmerkimas būtų garantuotas, įstatymai daugelį metų baudė ir savižudžio šeimą. Šiandien, ko gero, tik mažuma krikščionių smerkia savižudį kaip žmogų, kuris nusikalto Dievui. Religijos reikšmė mūsų požiūriui į savižudybę, o kartu ir paliktųjų gyvenimams – sąmoningai ar nesąmoningai – buvo ir daugeliui žmonių tebėra didelė. „Visi žinome kas sėdi Dievo dešinėje, tačiau ar girdėjome kas nors, kas sėdi jam iš kairės? Ten sėdi Ania - ji ten pateko dėl savo dvasios, savo valios jėgos ir veržlumo, sėdi ten ir dalija gerus patarimus. Nemanau, kad dėl savižudybės Viešpats ją atstūmė, „jis kaip tik tas, kuris supranta ir nesmerkia“, - taip mato savo prarastą dukrą Tovė Brendstrupai. Skaitant Marianės istorija, jos tikėjimas turi savo kainą – ji nežino, ar Karstenas (jos brolis, sau atėmęs gyvybę) sulaukė atpirkimo. Ne todėl, kad nusižudė, o todėl, kad ji nežino, ar jis galiausiai atsigręžė i Dievą. Tikėjimas žmonėms, manau, tampa parama ir suteikia vilties, ir tikėjimo svarba šeimoje gali tapti vidiniu iššūkiu, nes galbūt ne visi vienodai tiki. Daugumas žmonių pasakotų istorijų pradedamos savotiškais atsiprašymais ar pasiteisinimais, tik liudija, kad nėra tokio dalyko kaip „praeitas etapas“ – savižudybė visam laikui palieka randą, kuris gali vėl atsiverti, kai to mažiausiai tikiesi. Ruta Larsen savo istorijoj pasakoja, kad vis dar stebina, kad kai kurie epizodai net gi po tiek metų primena jos vyro savižudybę. Ji prisimena nesenai žiūrėjus filmą ir visiškai netikėtai pačiai sau sureagavusi, kai seriale vienas iš veikėjų nusišovė į galvą ir jai vėl prisiminimai iškilo prieš akis, ir ji sėdėjo viena ir raudojo. Tai tik parodo, kad žmogaus netektį išgyventi sunku ir net laikas neleidžia to užmiršti. Tai visad liks žmogaus atminty, tik jis jo vieno pasirinkimas, kaip jis tai priims ir su šiuo prisiminimu gyvens. Savižudybė yra pasidavimo ženklas, kada pabaigi kovoti, kovoti dėl savęs ir pasitraukti, išeini lengviausiu būdu, nepagalvojus, kad būna ir blogiau. Gi mūsų gyvenime būna visko ir kilimų ir kritimų, svarbu išlikti stipriam, turėk į ką atsiremt, išsipasakot, kad kažkas suprastų, kad padėtų iškęst tą skausmą, o laikas geriausias gydytojas. Nusižudžiusiam gal ir palengvės, tačiau, kaip išgyvent tiems, kuriuos palieka. Santykiai su tuo, kuris pakėlė prieš save ranka, yra reikšmingi kiekvienam iš paliktųjų. Vienam iš skyrių autorė skyrė dėmesį keturių tipų santykiams ir tam, ką išgyvena žmonės, kurių šeimoje yra įvykusios kelios savižudybės. Tėvai susidūrę su savo vaikų savižudybėmis, yra ypač apimti nevilties. „Ištisus mėnesius ir netgi metus juos yra užvaldžiusi ne tik pati vaiko netektis, bet ir kaltė: jausmas, kada palikai savo vaiką kritiškiausiu jo gyvenimo metu. Daugelis tėčių ir mamų vis klausia ir klausia savęs apie savo gebėjimą būti tėvais ir išgyvena didžiulę gėdą, pyktį ir kaltę“. Kirsten Hansen su vyru neteko 14 m. sūnaus, kuris pasikorė medyje netoli mokyklos, pasakoja: „Ligoninėje išsirikiavusios stovėjo 5-ios ar 6-ios slaugytojos ir žiūrėjo įsmeigusios akis į mane. Nežinau, kodėl jų buvo tiek daug. Man atrodė, kad jos ten galvoja: štai ateina tie baisieji tėvai, pažiūrėkim į juos. Galvojau tik apie tą akimirką ir negalėjau nė įsivaizduoti, kad jos ten galėjo stovėti iš susirūpinimo“. „Tenka sau dėl to priekaištauti. Tai, kad jis neatvyraudavo su mumis apie savo problemas, po to tampa beveik nepakeliama. Juk tai būtų mūsų užduotis – pasiekti, kad jis būtų su mumis atviras“, - sutinka abu tėvai, netekę 12,5 m.sūnaus Sioreno. Tėvam sunku susitaikyt, tik p visko juos užpuola gausybė minčių, ką jie galėjo padaryti, kad galbūt taip nenutiktų. Galbūt šiai žmonių grupei ypač sunku, skaudu dėl to, kad kalbant apie vaikų savižudybes tebėra mitas, esą „vaikas taip nesielgia“ arba „taip negali būti“. Vaikų, jaunuolių ir suaugusiųjų, kurių tėvai nusižudė, pasakojimai šioje knygoje dvejopi – vieni yra vaikų ir jaunuolių, kurie dabar jau suaugę ir prisimena, ką tėvų savižudybės reiškė jų gyvenime, kiti pasakojimai – vaikų ir jaunuolių, išgyvenusių netektį per pastaruosius metus. Taip pat daug teigiamų pavyzdžių kaip neįtikėtinai puikiai vaikai ir jaunuoliai persitvarko naujam gyvenimui, kai vyksta normalus bendravimas, pavyzdžiui, kalbamasi apie savižudybės aplinkybes. Kalbant apie paliktus partnerius, situacija yra kitokia, nes įvykis paliečia patį branduolį santykių, kurie sieja su kitu žmogumi nesant biologinių ryšių. Viena moteris rašo: „Suvokiau, visiškai jo nepažinojau. Gyvenome kartu 20 m., kartu susilaukėm vaikų, mylėjome, o aš nežinojau, kad jo gyvybei grėsė pavojus – nuo jo paties rankos“. Moteris likusi našlė su trimis vaikais, kai jos vyras, sirgdamas sunkia depresija, nusišovė, pasakoja apie pirmąsias dienas ir mėnesius: „Nuo pat pirmosios dienos akimirkos žmonės norėjo žinoti kodėl? Kodėl? Dieve, kaip ėmiau nekęst šito klausimo. Jie manė, kad aš galiu paaiškint poelgį, kuris tiesiog išplėšė širdį iš mano gyvenimo”. Iš žmonių pasakojimų susidarom įspūdį, kad tik retais atvejais tėvų savižudybė suteikia mažiau skausmo vien dėl to, kad jis ar ji jau buvo perkopę septyniasdešimtmetį. „Ilgą laiką jaučiausi taip, tarsi vos besilaikyčiau nagais įsikabinus į gyvenimą.tarsi viską matyčiau pro matinio stiklo langą. Daug verkiau, labai greitai pravirkdavau, ir pasakojau apie tai, kas atsitiko, visiems, kas tik norėjo klausytis, ypač tai, kad aš nekreipiau dėmesio į jo siunčiamus signalus“, - pasakoja Anė Lėnė Feland netekus 86 m. Savo tėvo. Savižudybės rizika didėja su amžiumi, ir tai ypač gręsia vyrams. Manau jog tie, kuriuos paliko nusižudę senyvo amžiaus tėvai, turi daug ką pasakyti senyvus šeimos narius prižiūrinčiam personalui. Skyrelyje apie kelias savižudybes šeimoje sudėti pasakojimai, kuriuose vyrauja mintis apie galimybę „užsikrėsti“. Apskritai, daugelis paliktųjų patirią baimę galvodami, ar savižudybė yra užkrečiama. Esą jeigu mes apie tai nekalbėsime, tai galimybė „užsikrėsti“ dings. Tačiau, faktas yra tai, kad vaikas, kurio vienas tėvų nusižudė, patenka į padidėjusios rizikos grupę. Galbūt tai, dar viena priežastis kalbėtis šia tema su savo šeima. Irėnė Petersen, netekus 48m. mamos ir po keturių metų tėvo, pasakoja savo istorijoj : „Mano gyvenimą visą laiką persekios tėvų savižudybė. Laikas šitų žaizdų negydo taip, kaip gydo po kitų mirčių. Mums vis dar tenka toliau gyvent su visais tais klausimais, kurių neužbaigėme, kol buvo galima.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!