Žmogus – unikalus fizinis, psichinis, socialinis individas

KLAIPĖDOS KOLEGIJA PEDAGOGIKOS FAKULTETAS SOCIALINĖS PEDAGOGIKOS KATEDRA „ŽMOGUS – UNIKALUS FIZINIS, PSICHINIS, SOCIALINIS INDIVIDAS“ PRANEŠIMAS ĮVADAS Svarbu pažinti žmogaus fizinį, psichinį, socialinį įvairiapusiškumą ir kaitą. Žmonės savo fizine sandara yra panašūs, bet kartu ir skirtingi, nepakartojami. Vaikai visada turi kokių nors fizinių požymių, kurių neturėjo tėvai. Žmogaus fizinė sandara yra anatomijos ir fiziologijos mokslų objektas. Žmogų ugdydami laviname jį fiziškai. Žmogus – tai jo kūnas, psichika ir siela. Siela reiškiasi per žmogaus psichinę struktūrą ir atsispindi jo socialiniame veide. Individas (lot. individum – nedalomas) – žmogus, kaip gyva, vientisa, nedaloma sistema. Žmogus gimsta kaip socialinis individas. Nė dienos jis nebūna be kitų pagalbos. Jo egzistenciją, išlikimą pasaulyje reguliuoja santykiai su šeimos, mokyklos, darbovietės bendruomenėmis. Vos gimęs kūdikis savo reakcijas į naują aplinką išreiškia riksmu, kepestavimu, galvos judesiais. Kasdien jo reakcijos darosi tikslingesnės, suaugusieji pradeda suvokti, ką jos reiškia. Apie trečią mėnesį vaikas pradeda šypsotis, stebėti aplinką. Septintą mėnesį jau geba iš kelių prieš akis padėtų žaislų išsirinkti vieną. Manoma, kad tuo metu kyla pirmoji mąstymo operacja – lyginimas. Vaiko reakcijos darosi vis sudėtingesnės, kai metų pabaigoje jis bando tarti pirmuosius žodžius. Žodžio siejimas su tam tikru daiktu ar veiksmu ugdo gebėjimą taikytis prie daiktų ir aplinkos žmonių. Tai – didžiulis žingsnis į socialinį gyvenimą. Mead’o nuomone, socialinis procesas yra pirminis individo atžvilgiu. Bendrija, kurioje žmogus bendradarbiauja su kitais, kai vieno individo veiksmas yra stimulas kito atsakui, ir taip toliau, yra pirminė tiems dariniams, kurie vadinami “Protu” ir “Pats”. Negalima sakyti, kad pirma ateina individai, o po to bendrija, nes individai atsiranda pačiame bendrijos egzistavimo procese. Jeigu nebūtų proceso, kurio dalis yra individas, nebūtų ir paties individo. Žmogiškasis “Protas” tampa įmanomu tuomet, kai socialinis procesas, vykstantis per bendravimą ženklais, yra perimamas į individo elgesį - ir tuomet pagal skirtingus galimus atsakus, reakcijas atsiranda skirtingi individai. Žmogiškas individas įmanomas todėl, kad yra socialinis procesas, kuriame jis gali sąmoningai funkcionuoti. Nuostata - socialinės reakcijos dalis. Šauksmas nebus pats savaime vokalinis simbolis, jei neiššauks tam tikros reakcijos kituose. Kiekvieno žmogaus psichika yra skirtinga jau vien dėl to, kad skirtingos yra nervų sistemos – materialus psichikos pagrindas. Be to, nervų sistemos funkcionavimui turi įtakos ir kitų fizinės struktūros dalių veikla. Pavyzdžiui, ligotas sangvinikas skirsis nuo sveiko. Pagaliau biocheminiai veiksniai, priklausantys nuo atskirų fizinių organų ypatumų, taip pat turės įtakos. Be to, psichinės struktūros vystymasis yra socialiai nulemtas. Psichiniai reiškiniai, apibūdinantys žmogaus psichiką, skirstomi į psichinius procesus, psichines būsenas ir į psichines savybes. Vaiko sveikata formuojama dar jam negimus ir priklauso nuo tėvų sveikatos, apvaisinimo, motinos gyvensenos, aplinkos. Labai didelę įtaką žmogaus gyvenimo būdui daro ankstyvosios ir pirmosios vaikystės laikotarpis. Vaikas pradeda pažinti pasaulį, kaupia socialinę patirtį, įgyja žinių bendraudamas su tėvais, artimaisiais, mėgdžiodamas jų elgesį, atkartodamas jį savo žaidimuose. Ikimokykliniame amžiuje vaikas pradeda pažinti save, savo galimybes, suvokia patarimus, reikalavimus, pamažu perima ir suaugusiųjų elgseną. Pradėjus lankyti mokyklą, vaiko gyvenimas iš pagrindų pasikeičia – paprastai kiekvienas vaikas protinio darbo metu jaučia psichinę įtampą, sumažėja jo fizinis aktyvumas, pasikeičia dienotvarkė. Šalia tėvų šiuo gyvenimo laikotarpiu didelę įtaką vaiko gyvensenai, jo fizinių ir protinių galių lavinimui, sveikatai turi mokytojai. Vaikystėje susiformavęs gyvenimo būdas daro didelį poveikį tolesniam žmogaus gyvenimui. Savisaugos samprata Žmogui savisauga – egzistencijos pamatas. Savisauga paprastai suprantama kaip sąmoningas gebėjimas išvengti žalingų poveikių organizmui, sveikatai. Tokia jos samprata yra kasdienio tikrovės pažinimo padarinys, turintis didelę reikšmę žmogaus gyvenimui. Tačiau yra kur kas gilesnės savisaugos šaknys. Jos kiekvieno gyvūno, taip pat žmogaus prigimtyje. Savisauga pirmiausiai yra instinktas, gelbstintis gyvybę nuo pražūties. Ji saugo ne tik fizinį statusą, bet ir socialinę, kultūrinę būtį, asmenybės prestižą, garbę. Žmogui tampant vyresniam, didėjant patirčiai, stiprėjant dorai, instinktas perauga į asmenybės savireguliaciją. Savisaugos įgymis turi bent šiuos pradmenis: reakcijos, atsako, prisitaikymo. Materialinė būklė, socialinio statuso vertingumo jutimas ugdo savivertės dydį, nuo jo ir priklauso neadekvačių poveikių atmetimas. Kai mąstymo išdavoje asmuo supranta savo įsitikinimų ir pasaulėžiūros, kūrybinių ir darbo galių reikšmingumą, savęs supratimas leidžia atmesti visa, kas pažeidžia jo garbę. Visais atmetimo atvejais išugdyta asmenybė neužmiršta, kad santykių su žmogumi, bendruomene, žmonija tolerancija yra svarbiausias darnaus bendravimo veiksnys. Todėl jo ugdymas – vienas iš svarbiausių uždavinių. Pasak I. Leliūgienės, socialinė pedagogika – edukologijos mokslo (pedagogikos) šaka, integruojanti socialinius bei kitus mokslus, tyrinėjanti individo, kaip socialinio subjekto, ugdymą, taip pat jo apsaugą nuo įvairaus pobūdžio socialinių išpuolių. Žmogaus raida Šeimos įtaka žmogus visą laiką keičiasi fiziškai, psichiškai, socialiai. Visi mes pradėjome vaikščioti vienerių, o kalbėti - dvejų metų. Būdami vaikai, visi žaidėme socialinius žaidimus, rengdamiesi rimtiems gyvenimo darbams. Mes visi šypsomės ir verkiame, mylime ir nekenčiame, retkarčiais prisimename, kad kada nors mirsime. Visą gyvenimą vykstančius fizinius, psichikos ir socialinius pokyčius, t. y. kaip žmogus keičiasi nuo gyvybės užsimezgimo iki mirties, tyrinėja raidos psichologai. Suaugusieji labai skiriasi nuo kūdikio. Tačiau ar jie skiriasi taip, kaip milžiniškas ąžuolas nuo sėjinuko . Didesnę šio amžiaus dalį psichologai tvirtino, kad susiformavusi žmogaus asmenybė, panašiai kaip sukietėjęs molis, lieka tokia pati visą gyvenimą. Tyrinėtojai, stebintys žmogaus gyvenimo tėkmę, dabar diskutuoja, kiek mūsų praeitis turi įtakos ateičiai. Dauguma raidos psichologų teigia, kad tam tikri bruožai, pavyzdžiui, emocijų stiprumas, yra pastovūs nuo pat ankstyvosios vaikystės. Tačiau sendami mes keičiamės fiziškai, psichiškai, socialiai. Žmogus – viena iš sudėtingiausių sistemų, egzistuojančių pasaulyje. Veikdamas ir bendraudamas žmogus pažįsta aplinką, reaguoja į ją ir gauna iš jos grįžtamąją informaciją, formuoja požiūrį į išorės daiktus, reiškinius, žmones ir galiausiai susidaro savęs vaizdas, suvokimas. Šis savęs suvokimas, kaip psichinis reiškinys, visada turi kažką, kas suvokiama labai aiškiai, kažką, kas suvokiama ne taip aiškiai, dalis savęs vaizdo lieka visai neįsisąmoninta. Susiformavusiam Aš – vaizdui būdinga patį save palaikyti, išliekant nepakitusiu. Kai pažeidžiama žmogaus savimeilė ar savigarba, kai žmogaus norimam savęs vertinimo lygiui iškyla grėsmė sumažėti, pradeda veikti vienokia ar kitokia psichinė gynyba. Psichinės gynybos metu visa nauja informacija apie save pertvarkoma taip, kad ji nepažeistų psichikoje susiformavusio Aš – vaizdo. Faktas, kad žmogaus, priešingai nei gyvūno, neskatina fiksuoti ir nulemti instinktai – vedliai, yra įgimtas veiksmų laisvės ženklas. Šiai laisvei reikia specialaus išlavinimo, beveik sukūrimo, palikto kiekvieno individo augimui, ir todėl ji yra nenuspėjama. Andrikienė ir Ruzgienė (2001) paprieštarauja kai kurių tyrinėtojų teiginiams, kad žmogaus ir gyvūno vystymosi stadijos mažai skiriasi, ypač pirmaisiais gyvenimo metais, kol atsiranda antroji signalinė sistema. Autorės teigia, kad yra Talentingumas. Genialumas. Tinkamai elgdamiesi ir mokydamiesi, gabūs mokiniai gali užaugti labai talentingi. Talentas yra prigimties sąlygotų ir socialiai suformuotų intelektinių arba fizinių sugebėjimų bei dorinių ypatybių visuma, padedanti sukurti naujas dvasines arba materialias vertybes. Pagrindiniai talento bruožai yra labai išlavėję specialieji ir įvairiapusiški sugebėjimai, stipri valia, valingųjų charakterio bruožų ir sugebėjimų susiliejimas, aiškūs gyvenimo tikslai. Jei vaikas be suaugusiųjų paramos palyginti anksti įsisavina kai kuriuos įgūdžius nugalėdamas įvairias kliūtis ir net aplinkinių pasipriešinimą, tai byloja apie būsimą talentą. Talentas – tai ypač palankus gabumų derinys, teikiantis galimybę pasiekti didelių rezultatų kurioje nors srityje. Jį atskleidžia nuoseklus, ilgas ir atkaklus darbas. Aukščiausia gabumų pakopa yra genialumas. Tai individo gabumų įgyvendinimas sukuriant naujas istorinės reikšmės vertybes. Apskritai gabiu reikėtų laikyti tokį vaiką, kuris itin gilinasi į mokslą, techniką ar meną ir gerokai anksčiau už bendraamžius pasiekia gerų rezultatų savo atkakliu, sistemingu ir kryptingu darbu. Žmonės nepanaudoja visų savo gabumų, ir nėra visai negabių žmonių. Jei vaikas niekuo nesidomi ir atrodo niekam tikęs, atidžiai ir kantriai su juo pabendravę pabandykime išsiaiškinti tariamo jo negabumo priežastis. Greičiausiai kaltas bus neišlavintas poreikis pažinti ir tyrinėti, menkavertiškumo jausmas, o gal ir neigiama emocinė atmosfera namuose arba mokykloje. Tokias priežastis galima pašalinti, kai tėvai bei mokytojai sumaniai dirba, kai savarankiškai dirba pats vaikas, o 7–10 metų vaiko amžius tam labai palankus. Pradinukui būdingas protinis imlumas ir naivus nuoširdumas. Tai didelis pranašumas palyginti su vaiko vėlesniu amžiaus tarpsniu. Mat vaikai siekia viską įsisavinti ir net pamėgdžioti, kaip protauja suaugusieji. Jie turi daug energijos ir gali būti labai savarankiški. Geba susikaupti, išsiskiria pastebimu polinkiu į protinį darbą. Šio amžiaus vaiko nervų sistema ir psichiniai procesai labai paslankūs, plastiški. Tokį vaiką galime daug ko išmokyti. Gilindamiesi į vaiko poreikius, interesus ir gabumus, stebime, kaip jis mokosi, dirba, ilsisi, analizuojame jo atliktus darbus, įsiklausome į jo samprotavimus. Gabumų sklaidos neskatina nuovargis, laikinos nesekmės, nepasitikėjimas savimi arba neigiama kitų nuomonė apie vaiką dominančius dalykus. Vaiko gabumų neįmanoma išlavinti bandant jį išmokyti visko po truputį. Šitaip vaikas tik išvarginamas. Kuo vaikas domėtųsi, į kokią veiklą linktų, – svarbu, kad dirbtų savarankiškai ir sąmoningai, žinotų, ką, dėl ko, kaip ir kodėl daro. Koks gabumų lavinimas lengvas ir džiaugsmingas? Psichologijos mokslo saulėtekyje žmogaus valia buvo laikoma pradiniu žmogaus aktyvumo šaltiniu, Dievo duota energija, lemiančia žmogaus elgesio nepriklausomumą nuo aplinkos sąlygų. Šiandieninė geštaltterapija ir pozityvioji psichologija tai patvirtina. Žmogaus valios energijos skleidimasis prasideda sąmoningu tikslo pasirinkimu, pasireiškia jo siekimu ir kliūčių nugalėjimu vardan to tikslo. Bet kuris vaikas ar suaugęs žmogus gali pajusti, kad jo valios energija pradeda skleistis tik įsisąmoninus svarbų konkretų norą (tikslą). Jo pasakymas savais žodžiais, kuo trumpesniu sakiniu yra tarsi sklendės (durelių) atidarymas: iš žmogaus asmens centro plūsteli energija, skirta įgyvendinti tą norą. Proto ar fizinės energijos kiekis bus tiesiog proporcingas noro (tikslo) stiprumui ir aiškumui. Dėl to viskas, ką vaikas darys noriai, bus jam labai lengva. Į svetimas komandas, kaip ir į žodžius „turiu“ arba „reikia“, žmogaus esmė nereaguoja. Kartais verta prisiversti („Aš privalau“). Tuomet iš pradžių būna labai sunku mokytis arba dirbti tarsi be jėgų: atmintis tyli, nėra nei minčių, nei fizinės jėgos ir kt. Tačiau vos tik atsiranda susidomėjimas ar patiriamas nors mažiausias sėkmės jausmas („O, ir aš galiu!“), – iš asmens centro plūsteli visa reikalinga energija, ir mokymasis ar darbas pasidaro lengvas ir džiaugsmingas. Taigi visų svarbiausia, kad vaikas labai užsinorėtų išplėtoti savo gabumus ir kiekvieną kartą garsiai sakytų ką ir kaip jis nori atlikti. Žmogus bręsta tik atlikdamas valingus veiksmus, naudodamas jam duotą valios energiją. Tai nuostabus procesas, teikiantis palaimingą augimo jausmo džiugesį. Vis dėlto pagrindiniais asmenybės komponentais laikytume asmenybės tapsmo galimybes, kryptingumą ir veiklą. Asmenybės tapsmo galimybės – tai asmenybės tapsmo potenciniai pradmenys: fizinė sveikata, psichiniai procesai ir psichinės savybės. Asmenybės kryptingumą nusako žmogaus socialinio veido struktūrinė dalis – socialinė sąmonė. Ji rodo žmogaus socialinį kryptingumą. Asmenybės kryptingumas rodo žmogaus socialinę esmę. Veikla – asmenybės kryptingumo išraiška per sąmoningą ir tikslingą elgseną. Asmenybės tapsmo galimybės, kryptingumas, veikla - tarpusavyje susiję. Savo kryptingumą, atsižvelgiant į galimybes, žmonės išreiškia įvairiai – veržliai ar vangiai. Tačiau žmogus nėra vien kūniškoji būtybė. LITERATŪRA 1. Leliūgienė I. Socialinė pedagogika. Kaunas. 2002. 2. Furst M. Psichologija. Vilnius, 1998. 3. Myers D.G. Psichologija. Vilnius, 2000. 4. Montesori M. Vaikystės paslaptys. Kaunas. 2000. 5. Šalkauskis S. Pedagoginiai raštai. I knyga. Kaunas. 1990. 6. Maceina A. Pedagoginiai raštai. Kaunas. 1990. 7. Adaškevičienė E. Vaikų sveikatos ugdymas. Vilnius. 1999. 8.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!