Informacija apie ekonomikos mokslą

ĮVADAS Labai svarbi yra ekonomikos kalba. Ja naudojamės visi. Ją sudaro ekonomikos nuostatos, o šios susideda iš terminų. Ekonomikos tekstai yra nevienodi: vieni - labai abstraktūs, akademiški, kiti - konkretūs, populiarūs. Jie tokie todėl, kad tekstams konstruoti, modeliuoti naudojamos skirtingo abstrakcijos laipsnio ekonomikos kategorijos. Ekonomikos kategorijos yra praktinį patyrimą teoriškai įprasminančios formos bei ekonomikos nuostatų pagrindas. Į pakopišką kategorijų sistemą įtrauktos kategorijos ir jų apibrėžimai pateikiami žemiau. Pateiktuose ekonomikos kategorijų apibrėžimuose pabrauktos plačiausiai paplitusios ir labiausiai vartojamos kategorijos. Tyrimo tikslas: pateikti informacijos apie ekonomikos mokslą, apie gyvenimui pravarčias teorijas. Tyrimo uždaviniai: 1. Gamybos funkcija. Gamyba trumpuoju ir ilguoju laikotarpiu; 2. Monopolijos bruožai. Natūralioji monopolija; 3. Nacionalinis turtas; 4. Fiskalinės politikos įgyvendinimo problemos; 5. Valiuta ir valiutų sistema. Informacijos rinkimo būdas: įvairūs ekonomikos informacijos šaltiniai. 1. GAMYBOS FUNKCIJA. GAMYBA TRUMPUOJU IR ILGUOJU LAIKOTARPIU Bendriausia prasme gamyba yra, bet kokia žmogaus veikla, kurios tikslas gėrybių, tai yra produktų ir paslaugų kūrimas. Šiuolaikinis požiūris į gamybą neapsiriboja tik materialaus produkto gaminimu. Gėrybės kuriamos ir tokiose žmogaus veiklos sferose kaip mokslas, švietimas, valdymas, informacijos apdorojimas ir kita. Gamyba tai procesas, kuriame visuomenės ekonominiai ištekliai yra naudojami kurti nežiūrint kokias formas šis naudingumas įgautu. Gamyboje naudojami ištekliai yra vadinami gamybos veiksniai. Šie yra pagrindiniai: • Žemė – yra natūralus gamybos veiksnys, kuris yra gamtos duotas ir pats savaime nėra žmogaus veiklos rezultatas. Tačiau naudojant žemę gamybos procese žmogus suteikia jai papildomas savybes. • Darbas – tai bet kokia fizinė arba protinė žmogaus veikla sukurenti visuomenei naudingą gėrybę. • Kapitalas – tai finansų ir materialinių išteklių, kurie naudojami prekių gamybai ir paslaugoms kurti, vertė. • Ineciatyva, verslumas. Ineciatyva – tai kiekvieno gėrybių kūrėjo sugebejimai. Rinkos ekonomikos sąlygomis žmonės, turintys ar naudojantys kurį nors gamybos išteklį, įgyja teisę į pelną arba atlyginimą. Tai virsta pajamomis, kurios tampa svarbiu ekonominiu veiksniu. Gamybos funkcija yra pagrindinė gamybos analizės priemonė. Ji parodo kiek darbo, kapitalo sunaudojama norint gauti maksimalų produkcijos kiekį. Tai ryšys tarp gamybos veiksnių, sąnaudų ir gamybos rezultatų. Q = f (L,K) Q – maksimali produkcijos apimtis f – funkcija L – Darbo sąnaudos K – Kapitalo sąnaudos Gamybos ištekliai skirstomi į: • Pastovius – tokie, kurių firma negali padidinti per trumpą laiką Pvz. (specialistai, kapitaliniai gamybos pajėgumai, kvalifikuoti vadybininkai). • Kintamuosius – tokie, kuriuos firma gali pakeisti per trumpą laiką atsižvelgiant į padėtį prekių rinkoje. PK+KK=BK PK – pastovūs kaštai KK – kintamieji kaštai BK – bendrieji kaštai Į gamybos funkciją, įvedant laiką, galima skirti trumpalaikę ir ilgalaikę gamybos funkciją, nes vienus sprendimus galima įgyvendinti greičiau, kitiems reikia daugiau laiko. Trumpasis laikotarpis – tai toks laiko tarpas, kurio gamybos ištekliai yra maždaug pastovūs ir firma nekeičia savo technologijos pajėgumų. Produkcijos apimtis gali kisti keičiant sunaudotų kintamų gamybos veiksnių kiekį (medžiagas, žaliavas). (Ji gali trukti, kad ir visą gyvenimą). Jo metu, bent vieno iš veiksnių, sąnaudos yra pastovios. Firma, norėdama didinti gamybos apimtį, gali panaudoti didesnį darbo kiekį. Firmos gamybos rezultatai apibūdinami bendrojo, vidutinio ir ribinio produkto sąvokomis. BP – Benrdasis produktas. Tai produkto kiekis pagamintas naudojant visus gamybos išteklius per metus. VP – Vidutinis produktas. Tai BP dalis, tenkanti vienam, kurio nors gamybos veiksnio sąnaudų vienetui. RP – Ribinis produktas. Tai bendrojo produkto pokytis pasikeitus, kurio nors gamybos veiksnio sąnaudoms vienu vienetu.  - Ribinis pokytis. Tai bendrojo darbo produkto pokytis, pasikeitus kapitalo sąnaudoms vienu vienetu. L – Darbo sąnaudos Ilgasis laikotarpis – tai, neapibrėžtas laiko tarpas per kurį firma sugeba pakeisti naudojamus pagrindinius gamybos veiksnius, pirmiausia darbo, kapitalo ir gamtinių išteklių (žemės) apimtis. Laikas neapibrėžtas, kadangi įvairiose šakose tiek kintamųjų, tiek ir pastovių gamybos išteklių pakeitimo laikas yra nevienodas: vienoje šakoje yra ilgesnis, kitoje trumpesnis. Darbas ir kapitalas - laikomi kintamais ir todėl nuo įmonės sprendimų priklauso dviejų veiksnių sąnaudų kombinacijų pasirinkimas. Kiekviena šių gamybos veiksnių sąnaudų kombinacija lemia tam tikrą rezultatų dydį. Ilgalaikė gamybos funkcija rodo gamybos rezultatų ryšį su gamybos sąnaudomis. Išskiriami trys šio ryšio atvejai 1. Didėjanti gamybos masto grąža – kai gamybos apimtis didėja sparčiau nei gamybos veiksnių sąnaudos firmoje. 2. Pastovi gamybos masto grąža – kai gamybos apimtis didėja proporcingai darbo ir kapitalo sąnaudų didėjimui. 3. Mažėjanti gamybos masto grąža – kai gamybos apimtis didėja lėčiau negu gamybos veiksnių sąnaudos. Didžiųjų firmų darbo našumas dažnai pranoksta mažųjų firmų našumą dėl masto ekonomijos. Jos dėka vidutiniai kaštai prekės vienetui pagaminti sumažinami iki mažoms firmoms nepasiekiamo lygio. Įmonė gali minimizuoti sąnaudas (o kartu ir kaštus), keisdama vieną veiksnį kitu tol, kol vieno veiksnio ribinis produktas gautas padidinus šio veiksnio sąnaudas 1 litu, netampa lygus kito veiksnio 1lito dydžio sąnaudų ribiniam produktui. Kąštų minimizavimo sąlygą galima išreikšti tokia lygybe: - ribinių kapitalo sąnaudų produktas; - ribinių darbo sąnaudų produktas; - kapitalo sąnaudų vieneto kaina; - darbo sąnaudų vieneto kaina. Jeigu abi lygties pusės nelygios, dėl veiksnių pakeičiamumo, gali sumažėti kaštai. Jeigu kinta gamybos veiksnių kainos – pvz. vienas jų pinga, įmonė gali vadovautis substitucijos principu, t.y. jeigu veiksnių kainos santykinai kinta, turi būti keičiamas gamybos būdas (veiksnių sąnaudų struktūra). Santykinai pigesnio veiksnio sąnaudos turi būti didinamos, o barngesnio - mažinamos. Veikdamos pagal substitucijos principą, įmonės pasitarnauja visai visuomenei, nes taupo tuos išteklius, kurie yra brangūs, vadinasi, labiausiai riboti visuomenėje. 2. MONOPOLIJOS BRUOŽAI. NATŪRALIOJI MONOPOLIJA Monopolija – tai tokia rinkos struktūra, kai kurioje nors pramonės arba paslaugų šakoje, arba tam tikroje teritorijoje yra vienintėlis prekių ar paslaugų gamintojas.Vartotojui nėra alternatyvų: jis turi pirkti iš monopolininko arba išsiversti be produkto. Naujoms įmonėms patekti į monopolinę rinką neįmanoma, nes ji kontroliuoja visą gamybos apimtį. Ji nustato kainų ir prekių kiekį, kuris duoda didžiausią pelną, bet negali pasirinkti kainos ir gaminamos produkcijos kiekio visiškai laisvai. Ji parduos tik tiek produkcijos, kokia bus paklausa. Jai būdinga pasiūlos koncentracija vienose rankose. Jeigu esama pakaitų, tuomet reikia reklamos. Natūraliosios monopolijos svarbiausia rinkos yda, kuri lėmė viešąją privačių prekių gamybą, atsiranda kai rinkos nėra konkurencinės. Bendroji priežastis, kodėl rinkos gali nebūti konkurencinės, yra didėjanti masto grąža, t.y. vidutinių gamybos kaštų mažėjimas, kai didėja gamybos lygis. Šiuo atveju, kad būtų ekonominis efektyvumas, turi būti ribotas įmonių skaičius. Veiklos, kur didėjanti grąža yra tokia reikšminga, kad bet kuriame regione turėtų veikti tik viena įmonė, vadinamos natūraliomis monopolijomis. Taigi rinkoje, kurios paklausos ir vidutinių bendrųjų kaštų kreivių ryšys toks, jog kaštai sumažėja ir gali būti padengti vidutinėmis pajamomis tik esant didelei gamybos apimčiai, sudarančiai visą šakos gamybos apimtį, susidaro galimybė natūraliai monopolijai. Didelę ekonomiją dėl mastų lemia technologinės kai kurių firmų ypatybės. Kadangi vidutiniai gamybos kaštai mažėja, kai didėja gamybos lygis, yra efektyvu turėti tik vieną įmonę. Šiose situacijose mes negalime remtis konkurencinėmis jėgomis, kad užtikrinti efektyvų gamybos lygį. Kad būtų efektyvumas, reikia, kad kaina būtų lygi ribiniams kaštams. Tačiau jei įmonė nustato kainą lygią ribiniams kaštams, ji patirs nuostolį, kadangi veiklose, su mažėjančiais vidutiniais kaštais, ribiniai kaštai yra mažesni nei vidutiniai kaštai. Didelę ekonomiją dėl mastų lemia technologinės kai kurių firmų įpatybės. Joms būdingi dideli pradiniai kapitaliniai įnašai, dideli fiksuoti kaštai. Papildomi vartotojai mažina bendruosius vidutinius kaštus. Viena firma, gamindama visą šakos produkciją, pasiekia mažesnių vidutinių bendrųjų kaštų, negu tai galėtų padaryti dvi ar daugiau firmų. Natūrali monopolija. Be neatgaunamų kaštų ir esant potencialiai galimybei įeiti į rinką, natūrali monopolija veiktų lygyje Q1, kur yra mažiausia kaina, suderinamas bent jau su nuliniu pelnu. Esant neatgaunamiems kaštams, kaina bus didesnė. Monopolija, kuri nebijo įėjimo į rinką, veiks lygyje Q*, kur ribinės pajamos yra lygios ribiniams kaštams. Geriausia būtų vyriausybei teikti subsidijas veiklai ir siekti, kad įmonė nustatytų kainą lygią ribiniams kaštams. Tačiau ši politika ignoruoja klausimą, kaip turi būti surenkamos pajamos reikalingos sumokėti subsidijas. Praktikoje dauguma vyriausybių mėgino versti tokias veiklas išsilaikyti pačias. Jos, taip pat, būdavo susirūpinusios teisingumu, t.y., kodėl mokesčių mokėtojai turi subsidijuoti privačias prekes, kurias naudoja tik dalis gyventojų, ar naudoja skirtingi žmonės skirtingu mastu. Taigi, jos pasirinko vyriausybės valdomas natūralias monopolijas, kurios gamindavo jų paklausos kreivės ir jų vidutinių kaštų kreivės sankirtoje. Šis taškas yra vadinamas nulinio pelno tašku. Nulinio pelno taškas yra būtent tas taškas, kuriame gali veikti natūralios monopolijos, esant prielaidai, kad yra veiksminga potenciali konkurencija. Kol yra potencialūs kandidatai įeiti į rinką, vienintelė įmonė turi nustatyti kainą, lygią vidutiniams kaštams. Neatgaunami kaštai yra kaštai, kurių negalima atgauti įmonei išeinant iš rinkos. Dauguma tyrimų ir produktų kūrimo išlaidų yra neatgaunami kaštai. Potencialus kandidatas įeiti į rinką nėra toje pat padėtyje, kaip jau veikianti įmonė, kadangi pastaroji jau patyrė kaštus, kurių ji negali susigrąžinti. Spręsdama ar įeiti, įmonė žiūri kokios kainos ir pelnas bus po įėjimo. Neatgaunamų kaštų įtaka: potencialus kandidatas įeiti į rinką gali manyti, kad jau veikianti įmonė reaguos į įėjimą ne išeidama iš veiklos, tačiau sumažindama jos prekių kainą. Be to, kai neatgaunami kaštai yra reikšmingi, kandidatas įeiti į rinką baiminasi, kad jis negalės atgauti visų išlaidų, patirtų įeinant į rinką. Tokiu būdu, jis nenorės lošti iš to, kad einamoji įmonė arba išeis ar paliks jos prekių kainas šiuo metu dideliame lygyje. Taigi, neatgaunami kaštai yra kliūtis įeiti į rinką ir leidžia esamai įmonei naudotis monopoline galia, kurios ji negalėtų turėti priešingu atveju. Kadangi faktiškai visos natūralios monopolijos yra patyrusios didelius neatgaunamus kaštus, vyriausybė negali vien tik vadovautis potencialios konkurencijos grėsme. Monopolistas, kuris nebijo, kad kitos įmonės įeis į rinką, nustato kainą, kuri maksimizuoja jo pelną, t.y. kainą, kur ribinės pajamos, kurias jis gauna, parduodamas papildomą vienetą, yra lygios ribiniams kaštams. Jo pelnas už prekės vienetą yra skirtumas tarp kainos ir vidutinių kaštų. Daugiaproduktinės natūralios monopolijos: kai natūrali monopolija gamina kelias prekes, kainos, vidutiniškai, vis dar turės viršyti ribinius kaštus, jei įmonė nenori būti nuostolinga. Ar turėtų kainos ir ribinių kaštų santykis būti tas pats visoms įmonės prekėms? Ar didesnė kai kurių paslaugų kaina turėtų būti naudojama subsidijuoti kitas paslaugas? Pavyzdžiui, paštai nustato vienodą kainą pašto pristatymui, nors pristatymo į kaimą ribiniai kaštai gali būti gerokai didesni, nei pristatymo į miestą kaštai. Jei paštas nori dirbti be nuostolio, turi būti kryžminė subsidija. Daugiaproduktinės natūralios monopolijos: akivaizdu, kad klausimas yra labai politinis, nes kryžminės subsidijos pašalinimas nepalankiai paveiks kai kurias grupes. Kainodaros sprendimų analizė apima ir efektyvumo, ir pasiskirstymo argumentus. Ekonomistai buvo ypač susirūpinę politiškai įtakojamos kainodaros politikos efektyvumo kaštais. Jei vyriausybė padidintų kainą aukščiau ribinių kaštų tuo pačiu procentu visoms prekėms, prekių su elastinga paklausa vartojimas būtų sumažintas daugiau, nei prekių su neelastinga paklausa. 3. BENDROJO VIDAUS PRODUKTO SKAIČIAVIMAS PAGAL PRIDĖTINĘ VERTĘ Bendrasis vidaus produktas (BVP) – bendrosios pajamos, sukurtos šalies teritorijoje, taip pat užsienio gamybos veiksnių gautos pajamos konkrečioje šalyje, minus šios šalies piliečių gautos pajamos užsienyje. BVP dar gali būti apibūdinamas, kaip visų galutinių prekių ir paslaugų, pagamintų per metus, suma. Galutinis produktas – tai prekė ar paslauga, skirta vartojimui, ji neduodama kaip sąnaudos kitoms prekėms ar paslaugoms gaminti. Galutinėmis prekėmis, kaip išimtis, laikomos investicinės prekės. Didėjant gamybos specializacijos lygiui, daugelis gaminamų produktų pereina kelias gamybos stadijas įvairiose firmose, kol galų gale tampa galutiniais produktais ar paslaugomis. Jei šalies metinio produkto apimtis būtų nustatoma kaip tais metais pagamintų visų prekių ir paslaugų kainų suma, tuomet dalies prekių ir paslaugų vertė būtų keliskart įskaičiuota į BVP. Taigi, apskaičiuojant BVP pagal nacionalinių sąskaitų metodiką, tarpinio produkto vertė turi būti eliminuojama (tarpinis produktas – tai prekės ir paslaugos, panaudotos kaip sąnaudos gaminant kitas prekes ar paslaugas). Pakartotinio prekių ir paslaugų apskaičiavimo išvengiama, jei nustatant BVP sumuojama kiekviename gamybos etape sukurta pridėtinė vertė (pridėtinė vertė – skirtumas tarp firmos pagamintos produkcijos ir rinkos kainos bei gamybai pirktų prekių ir paslaugų kainų). Pagrindinis gamybos metodas – tai bendrosios pajamos gautos iš gamybos ir paslaugų. Priklausomai nuo to, kur naudojamos prekės, jos gali būti tarpinės arba galutinės prekės. Galutinėmis prekėmis, kaip išimtis, laikomos ir investinės prekės. Galutinis produktas – tai prekės ar paslaugos skirtos tiesiogiai vartotojui arba galutiniam vartojimui, nepaisant kokiame ekonomikos sektoriuje šis vartojimas vyksta (tai televizorius ar duona) Tarpinis produktas – kuris perkamas tolimesniam perdirbimui ir skirtas kito produkto gamybai arba parduoti (kaip miltai, popierius). Kartotinio prekių ar paslaugų skaičiavimo išvengiama, jeigu nustyatant BVP yra sumuojama kiekviename gamybos etape sukurta pridėtinė vertė. Pridėtinė vertė – tai skirtumas tarp firmos pagamintos produkcijos rinkos kainos ir gamybai pirktų prekių ar palaugų kainų. Namų ūkių išlaidos lygios firmų pridėtiniai vertei, kuri, kita vertus, lygi namų ūkių (kapitalo, darbo ir žemės savininkų) pajamoms. Iš firmos bendrųjų pajamų atėmus tarpinius produktus, įsigytus iš kitų firmų, gausime šios firmos prekės gamybos grandies pridėtinę vertę. Vadinasi, pajamų apytaka vyksta uždaru ratu. Galutinė paklausa = Pridėtinė vertė = Darbo užmokestis + Kapitalo pajamos. Visos šalies mastu BVP apimtį nustatant gamybos būdu, sumuojama pridėtinė vertė, sukurta tik kiekvienoje tos šalies ekonomikos šakoje. Į BVP įskaičiuojama: 1. Galutinių prekių vertė (atėmus importuotų prekių ir žaliavų vertę), pagaminta analizuojamaisiais metais, 2. Vertė, kai kurių prekių bei paslaugų, kurios kuriamos ir teikiamos vartotojui nemokamai, be jų pirkimo-pardavimo. Į BVP apimtį neįskaičiuojama: 1. Nelegalių sandėrių, šešėlinės ekonomikos veiklos rezultatai. Šešėlinė arba neapskaitoma ekonomika – apimanti įstatymams prieštaraujančią veiklą, arba nenusikalstamas veiklas, kai vengiama mokėti mokesčius. 2. Negamybiniai sandėriai (senų vadovų vertybinių popierių pardavimas, finansiniai sandėriai). 4. NACIONALINIS TURTAS Svarbus ekonominis rodiklis yra Nacionalinis turtas – žmonių darbu sukurtos ir sukauptos materialinės vertybės, bei gamtos ištekliai. Nacionalinį turtą valdo valstybė, privatūs asmenys, bendrovės. Sudėję šiuo momentu turimų prekių kainas, gauname nacionalinio turto rodiklį. Jis apima visas visuomenės sukauptas materialines gėrybes, kurias sukūrė dabartinė ir ankstesnės kartos. Lietuvoje per metus kelių tiesimui, statybos pramonei ir kitoms reikmėms sunaudojama dolomito, smėlio ir žvyro. “Jei visi dirbtų tvarkingai ir paisytu esamų reglamentų , šioje srityje pakankamai ilgai būtų galima darbuotis ir aprupinti rinką reikiamomis nerūdinėmis statybinėmis medžiagomis. Deja, itin daug žalos šiam verslui, o drauge ir valstybei, padaro nelegalūs kasėjai. Apytikriais skaičiavimais kasmet apie 10-15 proc. žvyro iškasama nelegaliai. Taip vagiamas valstybės nacionalinis turtas, nemokami mokesčiai, iškreipiama konkurencija, į rinką teikiamos blogos kokybės medžiagos, niekas neužsiima iškastų duobių rekultivacija, nėra prevencinių priemonių”, -- vardijo S.Skrinskis. Asociacijos vadovo teigimu, susidaro įspūdis, kad valstybei pačiai visiškai nerūpi, kaip elgiamasi su maždaug trečdaliu jos nacionalinio turto. Todėl Lietuvos vartotojai, gana greitai gali pajusti gamtos išteklių, o ypač - žvyro, stygių. “Apmaudu, tačiau šioje srityje nėra nuoseklumo. Valdininkų veiksmų spektras svyruoja nuo visiškai abejingumo tam, kas vyksta kasybos sektoriuje, iki perdėto smulkmeniškumo derinant projektus. Nacionalinio turto dalis, turinti meninę, istorinę ar archeologinę vertę. Visuomeninės kolekcijos" – tai kolekcijos, kurios nuosavybės teise priklauso valstybei narei, valstybių narių vietinei ar regioninei valdžios institucijai arba valstybėje narėje esančiai ir pagal tos valstybės narės teisės aktus visuomenine laikomai institucijai, jeigu tokia institucija yra tos valstybės narės arba vietinės ar regioninės valdžios institucijos nuosavybė arba yra nemažai jų finansuojama, - bažnytinių institucijų inventoriaus dalis. Kolekcionavimo objektais laikomi daiktai, kurie turi kolekcionavimui reikalingų savybių, tai yra tokie daiktai, kurie yra palyginti reti, kurie paprastai nėra naudojami pagal savo pirminę paskirtį, dėl kurių sudaromi ypatingi sandoriai, o ne prekiaujama kaip įprasta panašiais naudoti skirtais daiktais, ir kurie turi didelę vertę. 5. FISKALINĖS POLITIKOS ĮGYVENDINIMO PROBLEMOS Fiskalinė politika – tai biudžetinės politikos dalis, susijusi su valstybinio biudžeto pajamų formavimu, remiantis mokesčių sistema. Jos bene pagrindinis klausimas yra biudžeto balansas. Fiskaliniai vyriausybės veiksmai gali turėti svarbų stabilizuojantį ekonomikos poveikį. Ši politika gali būti panaudota norint stabilizuoti ekonomiką. Jos pagrindinis tikslas yra nedarbo arba arba infliacijos panaikinimas. Kai atsiranda nuosmūkis, reikalinga akspansinė politika. Ją sudaro didėjančios vyriausybės išlaidos arba mažesni mokesčiai, arba jų kombinacija. Kai egzistuoja paklausos sukelta infliacija, reikia restrikcinės (ribojamosios) fiskalinės politikos. Ji susideda iš mažėjančių vyriausybės išlaidų arba didesnių mokesčių, arba jų abiejų kombinacijos. Restrikcinei fiskalinei politikai iškyla didelių politinio realizvimo sunkumų. Įvairios visuomenės grupės kovoja už maksimalią nacionalinio produkto dalį, biudžetinės įstaigos ir valdininkai visokiais būdais priešinasi, kad jų darbo baras nebūtų sumažintas. Todėl “aukomis” dažniausiai tampa grupės, neturinčios didelio politinio svorio (menkai atstovaujamos parlamente). Kitos grupės pajėgia iškovoti, kad biudžeto išlaidos būtų padidintos jų naudai. Biudžetas – tai ataskaita, kuri rodo: • Praėjusių metų valstybės pajamas ir išlaidas; • Planuojamas (numatomas) pajamas ir išlaidas kitais metais. Fiskalinė politika gali būti naudojama ekonomikai stabilizuoti: 1. Kai ekonomika patiria nuostolį reikia padidinti bendrąją paklausą, kad nacionalinės pajamos padidėtų. Tuomet bus įgyvendinta skatinančioji fiskalinė politika, kuri apima: ▪ Vyriausybės išlaidų didinimą; ▪ Mokesčių mažinimą arba transferinių išmokų didinimą; ▪ Abiejų išvardintų priemonių derinimą. Skatinančios fiskalinės politikos pasekmė yra biudžeto deficito didinimas. Deficitas gali būti dengiamas iš dviejų šaltinių: A. Vyriausybė skolinasi trūkstamas lėšas iš gyventojų – parduodama vertybinius popierius rinkoje – obligacijas. Obligacijų pirkėjai tampa vyriausybės kreditoriai. B. Vyriausybė sukuria naujus pinigus. Šis deficito finansavimo būdas gali paskatinti spartų kainų lygio augimą šalyje. Tačiau, manoma, jog deficito finansavimas, kuriant naujus pinigus, daro didesnį skatinamąjį poveikį. 2. Ekonomika patiria pakilimo būseną, kai nedarbo lygis žemas, bet sparčiai auga infliacija. Infliacinis tarpsnis rodo, kokiu dydžiu bendroji paklausa viršija bendrąją pasiūlą. Tokiu atveju, vyriausybė įgyvendins stabdančią fiskalinę politiką. Ji apima: ▪ Vyriausybės išlaidų mažinimą; ▪ Mokesčių didinimą arba transferinių išmokų mažinimą; ▪ Abiejų priemonių naudojimą kartu. Stabdančios fiskalinės politikos pasekmė – biudžeto pertekliaus atsiradimas. Biudžeto perteklius gali būti naudojamas skolų mažinimui. Grąžindama skolas, valstybė iš gyventpojų išperka vertybinius popierius. Tokiu būdu lėšos vėl gražinamos į pinigų rinką. Savaiminiai stabilizatoriai - ( asmeninių pajamų mokestis, firmų pelno mokestis, pridėtinės vertės mokestis ir transferiniai mokėjimai, nedarbo pašalpos, pensijos, kitos socialinės pašalpos) – jos padidina bendrąją paklausą, kai ekonomika patiria nuosmukį ir pristabdo bendrosios paklausos augimą, kai ekonomika kyla. Fiskalinės politikos įgyvendinimo problemos 1. Laiko problema: Reikia laiko šalies ekonominei situacijai įvertinti ( nuosmukiui ar infliacijai ). Be to, reikia laiko ekonominiams sprendimams priimti (siūlomiems fiskalinės politikos priemonėms turi pritarti įstatymus leidžianti valdžia ). Praeina tam tikras laikas, kol priimtos fiskalinės politikos priemonės paveikia gamybą, užimtumą ar infliaciją. 2. Ekonomkos stabilumo užtikrinimas nėra vienintėlis vyriausybės įgyvendinamos politikos tikslas. Siekdama tikslų, pvz., užtikrinti visuomeninių gėrybių gamybą, vyriausybė gali aukoti ekonomikos stabilumą. Politikai, taip pat, linkę naudoti ekonomikos augimą skatinančios fiksalinės politikos priemones. Tiek vyriausybės išlaidų didinimas, tiek mokesčių mažinimas yra populiarus tarp rinkėjų. Jeigu fiksalinė politika naudojama politiniams tikslams įgyvendinti, ji pati tampa ekonomikos svyravimų priežastimi. Pastangos kasmet subalansuoti biudžetą – tai poitikos pinklės. Padidėjus fiskaliniams suvaržymams, ekonomika nusmunka. Jai smunkant mažėja mokesčių įplaukos ir iškyla deficito grėsmė. Ar fiskalinė politika yra tvari, priklauso ne tik nuo veiksmų, kuriuos kontroliuoja fiskaliniai organai (pvz., pajamų politika ar išlaidų programos), bet lygiagrečiai nuo daugelio kitų veiksnių - VVP palūkanų normos, ilgalaikio ekonominio augimo tempų ir demografinių tendencijų. 6. VALIUTA IR VALIUTŲ SISTEMA Valiuta - Pinigai, tai ypatinga prekė, atliekanti visuotinio ekvivalento vaidmenį, išreiškianti kitų prekių vertę. Pinigams cirkuliacijoje atstovauja nominaliniai vertės ženklai (banknotai ir monetos). Šalis ar regionas, kuriame vyrauja valiuta, vadinami valiutos zona. Pinigai, kaip universalus mainų matas, atsirado siekiant supaprastinti prekybą. Savo atsiradimo pradžioje pinigai patys turėjo vertę, nes buvo daromi iš brangiųjų metalų. Seniausios žinomos monetos buvo nukaldintos apie 700 m. pr. m. e. Lydijoje (dabar – VakarųTurkija), šioje senovės valstybėje jos gamintos iš vadinamojo elektrumo, t.y. tam tikro aukso ir sidabro lydinio. Pinigai gali būti natūraliai reti (kaip brangieji metalai) ar dirbtinai reti (kaip valstybės spausdinami pinigai). Šiuolaikiniai pinigai yra abstraktūs – tik žymi sutartinę vertę. Didžioji dalis konkrečios šalies pinigų neturi materialios formos – jie egzistuoja, kaip buhalterinės apskaitos įrašai. Šiuolaikinių pinigų rūšys: 1. Metaliniai pinigai. Moneta – tai yra nustatytos formos, svorio ir prabos liejinys. kuris valstybės įteisinta cirkuliacijos priemonė. 2. Popieriniai pinigai –banknotai. 3. Banko pinigai, negrynieji, arba kreditiniai pinigai, – tai įvairių tipų indėliai bankuose, kuriems galima išrašyti čekius. 4. Netikri pinigai arba pusiau pinigai – tai taupomosios sąskaitos, terminuoti indėliai ir trumpalaikiai vyriausybės vertybiniai popieriai. 5. Elektroniniai pinigai. Popieriniai pinigai šiais laikais yra dažniausia fizinė pinigų forma, nes jie: • Stabilūs, tai reiškia, kad pinigų vertė turi likti maždaug ta pati ir šiandien, ir rytoj. Kai (kyla ir kinta) tai žmonės arba juos kaupia, arba skuba išleisti, tačiau toks elgesys daro žalą ekonomikai. • Portatyvūs, tai nedideli, patogūs ir lengvi, kad žmonės galėtų juos nešiotis. • Tvarūs. Jie turi būti pagaminti iš itin atsparios medžiagos ir iš ypač geros kokybės popieriaus. • Vienarūšiai. Visi to paties nominalo pinigai turi turėti vienodą vertę. • Dalūs. Skaidyti dalimis, kad galima būtų atiduoti grąžą. • Atpažinūs ir sunkiai kalstojami. Nuo klastojimo pinigus apsaugo įvairios specialios apsaugos priemonės. Pinigų funkcijos: • Mainų priemonė. Ekonomikoje , kurioje naudojami pinigai, skirtingai nuo natūrinių mainų ekonomikos, žmonės parduoda tai ką turi ir gautus pinigus naudoja savo pageidaujamiems pirkiniams ar paslaugoms apmokėti. Todėl pinigai yra tarsi tarpininkas palengvinantis mainus. • Apskaitos vienetas arba vertės matas. Kaip apskaitos matas, pinigai naudojami įvairių prekių ir paslaugų rinkos vertei išreikšti, pinigai, kaip vertės matas, turi perkamąją galią t.y. juos, bet kuriuo metu, galima iškeisti į prekes ir paslaugas. • Teisėta mokėjimo priemonė, nes nustatoma valstybės įstatymu, kuris skelbia, kad tam tikros formos pinigai (banknotai ir monetos) turi būti priimami visų asmenų, kuriems jie siūlomi mainais už prekes ar paslaugas. • Vertės kaupimo priemonė. Naudodamiesi pinigais, kaip kaupimo priemone, žmonės gali taupyti ir atidėti vartojimą ateičiai. Pinigų paklausa – tai pinigų kiekis, reikalingas ūkiniams sandoriams vykdyti. Pinigų pasiūla, arba pinigų masė – tai faktiškas pinigų – banknotų, monetų ir t.t. kiekis naudojamas mainams. Pinigų – valiutos judėjimas aptarnauja įvairias ūkinių ryšių tarp valstybių formas: • Užsienio prekybą; • Kapitalo investicijas; • Paskolas ir subsidijas; • Tarptaustinį turizmą. 1979 m. įkurta vieninga Europos valiutos sistema, kuri padėjo stabilizuoti ekonomiką. Europos šalių pasiryžimas turėti bendrą valiutą pirmiausia pagrystas ekonominiais sumetimais. Sukūrus bendrą rinką Europoje, norima geriau išnaudoti jos privalumus, o tam reikia bendros valiutos ir pinigų politikos, kuri užtikrintų didesnį ES šalių pinigų sistemų stabilumą ir padidintų Europos svarbą pasauliniame ūkyje. Valiutinė sistema – forma pagal kurią organizuojami valiutiniai santykiai. Yra skiriamos dvi valiutinės sistemos: • Nacionalinė valiutinė sistema; • Pasaulinė valiutinė sistema. Nacionalinė valiutinė sistema – duotos šalies valiutinių santykių organizavimo forma, kurią nustato šalies įstatymai. Pagrindiniai jos elementai yra: • Valiutų kursas; • Aukso rezervų sudėtis; • Nacionalinės valiutos vnt. (Lt.) • Šalies tarptautinių atsiskaitymų sistema ir įstaigų, kurios reguliuoja šalies valiutą santykio statusas (teisinė padėtis). Pasaulinė valiutinė sistema – tarptautinių valiutinių santykių organizavimo forma, kuri susiklosto vystantis pasauliniam ūkiui. Pasaulinio ūkio raidoje vyko ir valiutinės sistemos vystymasis. Valiutų kursas – vienos šalies piniginio vieneto kaina, išreikšta kitos šalies piniginiais vienetais. Skiriami du pagrindiniai valiutos kurso nustatymo principai: • Pastovūs (fiksuoti) valiutų kursai; • Laisvai svyruojantys valiutų kursai. Valiutinė rinka – tai konversinių operacijų visuma, vykdomų tarp valiutinės rinkos dalyvių, pirkimo - pardavimo operacijos, atsiskaitymai ir kreditų suteikimas užsienio valiuta, konkrečiomis sąlygomis ir konkrečiam laikui. Kalbant apie konversines operacijas anglų kalboje priimtinas terminas FOREX arba FX (Foreign Exchange Operations). Tarptautinė pinigų sistema leidžia vienos šalies gyventojams atsiskaityti su kitos šalies gyventojais. Tokių atsiskaitymų būtinai reikia, nes vienos šalies importuotojai turi mokėti kitų šalių eksportuotojams; tam reikalui arba importuotojas turi įsigyti eksportuotojo šalies valiutos, arba eksportuotojas, kuriam sumokėta importuotojo šalies valiuta, turi ją iškeisti į savo valiutą. Tiek pramonei, tiek prekybai svarbu, kad būtų sudaromos sutartys, padedančios mažinti papildomas tarptautinių operacijų (palyginti su vidaus operacijomis) išlaidas, priklausomai nuo to, kaip organizuojami tarptautiniai atsiskaitymai ir ypač - valiutų rinka. Per pastarąjį šimtmetį tarptautinė pinigų sistema evoliucionavo ir mokėjimų pagrindas tapo nebe auksas, o nacionaliniai pinigai, ypač JAV doleriai. Tokie tarptautinių mokėjimų pokyčiai nėra atsitiktiniai - tai reakcija į piniginius ir struktūrinius ekonomikos nesklandumus, į kai kurių šalių santykinio ekonominio pajėgumo pokyčius ir didžiųjų valstybių sugebėjimą stabilizuoti kainas. Trys pagrindiniai pinigų sistemos bruožai yra šie: valiutų rinkos organizavimo būdas, aktyvų rūšys, kuriomis finansuojami arba reguliuojami nesubalansuoti mokėjimai tarp šalių, mokėjimų deficito ir pertekliaus reguliavimo mechanizmas. Sistema, skatinanti tarptautinę prekybą ir specializaciją bei garantuojanti ilgalaikę individualią mokėjimų balanso pusiausvyrą. Kad tarptautinė valiutos sistema būtų veiksminga, reikia, jog ji nustatytų: valiutos kursų sistemą tarp nacionalinių valiutų, koregavimo mechanizmą, galintį pašalinti mokėjimų skirtumus, tarptautinių atsargų kiekį mokėjimų deficitui finansuoti. IŠVADOS Parašiusi šį darbą aš įsitikinau, kad ekonomiką, pravartu mokėti kiekvienam. Ji mus lydi visur. Paanalizavus gamybos funkciją, gamybą trumpuoju ir ilguoju laikotarpiu, paaiškėjo,kad bendriausia prasme gamyba yra, bet kokia žmogaus veikla, kurios tikslas gėrybių, tai yra produktų ir paslaugų kūrimas. O iš antro punkto - tai yra monopolijos bruožų. Sužinome, kad tam tikroje teritorijoje yra vienintėlis prekių ar paslaugų gamintojas. O nacionalinis turtas - žmonių darbu sukurtos ir sukauptos materialinės vertybės, bei gamtos ištekliai. Ir neapseiname, be pinigų. Tai ypatinga prekė, atliekanti visuotinio ekvivalento vaidmenį, išreiškianti kitų prekių vertę. Visa tai būtina žinoti, bent jau pagrindus. Šis mokslas sperndžia problemą, kaip patenkinti žmonių neribotus poreikius esant ribotiems ištekliams. INFORMACIJOS ŠALTINIŲ SĄRAŠAS 1. Andrijauskienė A. Įmonių ekonomika. Vilnius, 2004. 2. Ekonomikos teorija / Jakutis A., Petraškevičius V., Stepanovas A. ir kt. Vilnius, 2005. 3. Gabartas R. straipsnis: Niekieno žemės gelmių turtai // Dienraštis “Kauno diena”. Prieiga per Internetą:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!