Infliacija, jos priežastys, atmainos ir antiinfliacijos priemonės Lietuvoje

LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETAS EKONOMIKOS IR VADYBOS FAKULTETAS Ekonomikos katedra Arturas Baronaitis Žemės ūkio buhalterinės apskaitos ir finansų specialybė I kurso, 7 gr. studentas INFLIACIJA, JOS PRIEŽASTYS, ATMAINOS IR ANTIINFLIACIJOS PRIEMONĖS LIETUVOJE Referatas Vadovas: V. Vaznonis Akademija, 2002 TURINYS ĮVADAS Infliacija yra viena iš opiausių ir sudėtingiausių šiuolaikinių makroekonominių problemų. Ji pasireiškia prekių kainų kilimu bei pinigų nuvertėjimu ir neigiamai veikia ekonomiką, sukelia daug nepageidaujamų socialinių padarinių. Nepaisant infliacijos tempų mažėjimo pastaraisiais metais, ji tebėra aktuali visoms valstybėms tarp jų ir Lietuvai. Pažaboti nesaikingą infliaciją - vienas svarbiausių vyriausybės ekonominės politikos uždavinių. Tam , kad ją būtų galima kontroliuoti, pirmiausia reikia suprasti jos esmę, išsaiškinti jos atsiradimo priežastis, atmainas ir tik vėliau aiškintis kokiomis priemonėmis galima ją įveikti. Šio darbo tikslas ir yra išnagrinėti infliacijos esmę (t.y. ją apibrėžti, apžvelgti raidą), bendrosios paklausos ir bendrosios pasiūlos pokyčių sukeltos infliacijos priežastis, apžvelgti jos atmainas - šliaužiančią, šuoliuojančią ir hiperinfliaciją. Be to nagrinėjmi būdai infliacijos tempų nustatymui t.y. vartotojų kainų indeksas, bendrojo vidaus produkto defliatorius, ir kaip pasitelkus pajamų indeksavimą, infliacijos kontrolę ir antiinfliacinę politiką yra kontroliuojamas infliacijos lygis. Šiam tikslui darbe remiamasi kuo įvairesniais ir naujesniais literatūros šaltiniais. Daugiausiai naudojausi 2001 metų Kauno Technologijos Universiteto išleistu "Makroekonomikos" vadovėliu. Šią medžiagą papildžiau naujausia statistika ir kitais literatūros šaltiniais, kurių sąrašas pateiktas referato pabaigoje. 1. INFLIACIJOS TURINYS Infliacija (inflation) yra pinigų nuvertėjimas, kuris pasireiškia prekių ir paslaugų kainų kilimu. Infliacija - tai ne bet koks kainų kilimas, tai nėra tam tikrų prekių arba jų grupių kainų didėjimas. Infliacija reiškia, kad kyla bendras visų prekių ir paslaugų kainų lygis. Be to, tai ne vienkartinis kainų pakilimas, o nuolatos besitęsiantis reiškinys, trunkantis gana ilgai. Kai kurių prekių kainos net ir infliacijos sąlygomis gali išlikti nepakitusios (arba net gali sumažėti) (4, p.409). Daugeliui žmonių infliacija yra neigiamas reiškinys. Pasipktinimą infliacija kartais lemia žmonių prigimtis ir veikla. Kuomet žmonės parduoda prekes ir jų kainos kyla, tuomet jie kainų padidėjimą traktuoja kaip teisingą, normalų ir teisėtą reiškinį. Tačiau, kada žmonės perka prekes, kurių kainos kyla, tuomet kainų padidėjimas suprantamas kaip prekiautojų gobšmas. Tokia dvipusė kainų kilimo prigimtis, t.t. nauda prekiautojui ir nuostolis pirkėjui, reiškia, kad gan keblu nustatyti infliacijos pavojų. Vyksta netgi diskusija: ar žemas infliacijos lygis (tarkime, 1% ar 2%) yra pavojingas visuomenai, ar, priešingai, yra naudingas. Kai kurie tyrinėtojai teigia, kad nedidelis infliacijos lygis padeda nacionaliniam ūkiui prisitaikyti prie permainų ir užtikrinti pakankamai aukštą užimtumo lygį. Tačiau infliacijai viršijus vudutinį savo lygį, visiems pasidaro aišku, kad ji yra pavojinga savo neigiamomis pasekmėmis. Infliacija virsta ne tik pinigų perskirstymo tarp pirkėjo ir pardavėjo priemone, ji trikdo gamybą ir prekių mainus. Esant itin aukštiems infliacijos tempams, ekonominė veikla yra visiškai paralyžuojama (7, p. 12). Infliacijos bruožai ėmė ryškėti, atsiradus piniginiams ženklams. Todėl kai kada tvirtinama, kad infliacija žinoma nuo seniausių laikų. Tačiau iš esmės infliacija susiformavo tik XIX a. antroje pusėje. Manoma, kad infliacijos terminas pirmą kartą pavartotas JAV pilietinio karo metais (1861-1865m.), kai į apyvartą buvo išleista gausybė popierinių pinigų. Pats infliacijos terminas kilęs iš lotynų kalbos žodžio "inflatio", reiškiančio išpūtimą. Kainų kilimą žmonija patiria nuo seniausių laikų. Tačiau iki XX a. prekių kainos padvigubėjo per 70-100 metų, todėl viena žmonių karta beveik nepajusdavo turimų pinigų nuvertėjimo. Net ir XX a. pradžioje vidutinis visų prekių kainų lygis tai pakildavo, tai nukrisdavo. Infliacija ankstesniais laikais buvo laikino pobūdžio, daugiausia susijusi su karais, revoliucijomis ir kitokiomis politinėmis negandomis. Dažnai ją sukeldavo epidemijos. Ne veltui popieriniai pinigai vadinami bėdos, vargo vaikais. Dabartiniu metu infliacija įgavo visuotinį pobūdį, tapo įprastu reiškiniu ir viena iš opiausių socialinių ekonominių problemų. Kainos dažniausiai keičiasi didėjimo linkme. Tačiau kainų pokyčio laipsnis labai nevienodas atskirais laikotarpiais ir skirtingose pasaulio šalyse arba regionuose. Kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Vokietijoje, Šveicarijoje ir t.t. infliacijos tempai keletą dešimtmečių buvo mažesni nei 10 proc. per metus, kitose šalyse jie viršijo 20 proc., o dar kitos - 100 proc. Ypač dideli infliacijos tempas būdingas Lotynų Amerikos šalims. Devintame šio amžiaus dešimtmetyje vidutiniai infliacijos tempai čia buvo reiškiami triženkliais skaičiais. Paskutiniame šio amžiaus dešimtmetyje labai dideli infliacijos tempai buvo būdingi ir daugeliui Rytų Europos šalių, taip pat ir Lietuvai. Infliacijos tempai Lietuvoje 1991-2001 m. pateikti 1 priede (4, p.409). 2. INFLIACIJOS MATAVIMAS Infliacijos tempams (IR - inflation rate) įvertinti dažniausiai pasitelkiami kainų indeksai. Tai visų šalies ūkyje pagaminų prekių ir paslaugų kainų pokyčių vidurkis per tam tikrą laiką. Infliacijos tempams nustatyti tinka įvairūs kainų indeksai. Plačiausiai naudojamas vartotojų kainų indeksas - CPI. Vartotojų prekių (vartotojų) kainų indeksas - vidutinis vartotojų nupirktų prekių ir paslaugų kainų lygis, apskaičiuojamas lyginant fiksuoto skaičiaus pirmojo būtinumo vartojimo prekių ir paslaugų vartojimo krepšelio vertinę išraišką atskirais laikotarpiais. 1. lentelė Šeimos išlaidų pasiskirstymas Šeimos vartojimo išlaidų elementai Išlaidų lyginamojo svorio dalis procentas koeficientas 1. Maisto produktai 2. Nemaisto prekės 3. Paslaugos 56,6 0,566 23,8 0,238 19,6 0,196 Iš viso: 100,0 1,00 Bazinių metų vartojimo prekių kainų indeksas visuomet yra 100 procentų. Tai galima patvittinti apskaičiavimais. (1) čia CPI - vartojimo prekių kainų indeksas; ci - i-osios prekių grupės išlaidų lyginamojo svorio koeficientas; 100 - i-osios prekių grupės kainos procentas baziniais metais; ei - i-osios prekių grupės kainos procento esamaisiais metais paiskeitimo procentas; i = 1,2,..., n - prekių grupių skaičius. Į formulę įrašę bazinių metų reikšmes, gauname, kad CPI1995 yra 100 procentų: CPI1995 = (0.566100%) + (0.238100%) + (0.196100%) = 100%. Kadangi nustatant CPI naudojama nekintantis vartojimo prekių kiekio "krepšelis" (išreiškiamas bazinių metų svoriais), todėl 1997 m. šeimos vartojimo išlaidų elementai nepasikeitė, tačiau pasikeitė kainos: maisto produktų kainos vidutiniškai padidėjo 7,3 proc., nemaisto - 2,3 proc., paslaugų - 37,5 procentais. Tuomet: CPI1997 = (0.566107.3%) + (0.238102.3%) + (0.196137.5%) = 112.029% (2) čia CPI1 - vartojimo prekių kainų indeksas ataskaitiniais metais; qi - i-osios prekės kiekis "krepšelyje" (ataskaitiniais ir baziniais metais), vnt.; Pil - i-osios prekės kaina ataskaitiniais metais, Lt; Pio - i-osios prekės kaina baziniais metais, Lt; i = 1,2,..., n - prekių grupių skaičius. Lietuvoje šiuo metu CPI apskaičiavimams suformuotą "vartojimo krepšelį" sudaro 456 vartojimo prekės ir paslaugos, t.y. įvertinami tų pačių prekių ir paslaugų kainų pokyčiai, pakankamai reprezentuojantys perkamų prekių ir paslaugų grupes, jų kainų pasikeitimus, ir sudaro pastovų vartojimo prekių krepšelį. Informacija apie prekių ir paslaugų kainas renkama kiekvieną mėnesį 10-yje apskričių ir 9-iuose rajonų centruose. Maisto prekių kainos papildomai tiriamos dar 9-iuose kaimo rajonuose. Tyrimai apima maždaug 2870 visų esamų nuosavybės formų mažmeninėmis prekybos ir paslaugų įmones. Lietuvoje nuo 1992 m. gegužės mėnesinis vartotojų kainų indeksas apskaičiuojamas pagal (1) formulę. Tačiau, vis dėl to vartojimo prekių kainų indeksas tiksliai neparodo "gyvenimo išlaidų" pasikeitimo, nes jis: 1. Neatsižvelgia į vartotojų perkamų prekių ir paslaugų rūšių ir kiekių pokyčius; 2. Neįvertina vartojimo formų pasikeitimų. Pavyzdžiui, neparodo, kam vartotojai šiandien daugiau išleidžia: vaizdo juostų, ar drabužių nuomai ir panašiai; 3. Neparodo mažmeninės prekybos pokyčių, pasireiškiančių įvairių tipų nuolaidoms; 4. Neatsižvelgia į pagerėjusią produktų kokybę. Dažniausiai kokybinės prekių charakteristikos yra tiesiogiai susijusios su jų naudojimo laiku. Infliacijos tempui įvertinti naudojamas ir bendrojo vidaus produkto defliatorius. BVP defliatorius (BVPdefl. - deflator of GDP) arba BVP kainų indeksu - rodiklis, parodantis vidutinišką visų šalies prekių ir paslaugų kainų kitimą. Jis tiksliau atspindi infliacinius procesus, nes apskaičiuojamas visoms BVP sudėtinėms dalims, vartojimo reikmenis, investicinėms prekėms, eksporto prekėms. Tačiau BVP defliatorius dažniausiai nustatomas kartą per metus, nustatant realųjį BVP. Jis apskaičiuojamas: (3) arba (4) Čia BVP defl. - BVP defliatorius. Naudojant BVP defliatorių galima atlikti palyginamuosius skaičiavimus, pavyzdžiui, apskaičiuoti RBNP: (5) BNP defliatorius ir vartojimo prekių kainų indeksas pateikia skirtingą informaciją apie bendrąjį kainų lygį šalyje. Tarp šių rodiklių yra šie 3 pagrindiniai skirtumai: 1. BNPdefl. rodo visų gaminamų prekių ir paslaugų kainas, o CPI indeksas- tik prekių ir paslaugų, kurias įsigyja pirkėjai. 2. BNPdefl. įvertina tik toje šalyje pagaminamas prekes ir paslaugas. Kadangi importuojamos prekės nedidina BNP, tai jos neatsispindi ir defliatoriuje. Vartojimo prekių pagaminamų užsienyje ir skirtų vartoti šalyse kainų padidėjimas atsispindės CPI indekse. 3. CPI indeksas skaičiuojamas pastoviam prekių rinkiniui, o nustatant BNPdefl. prekių rinkinys keičiasi, priklausomai nuo BNP sudėties. Infliacijos tempai įvertinami ir kitais būdais. Vienas jų - infliacijos tempų nustatymas, siejant pinigų pasiūlos, paklausos ir kainų kilimo tempus. Tuo atveju infliacijos tempas: (6) čia MS - nominaliosios pinigų pasiūlos pokytis, %; - realiosios pinigų paklausos pokytis, %; P - bendrasis kainų lygis (vidutinė prekės vieneto kaina); Jei realioji pinigų paklausa nekinta, tuomet IR=MS , t.y. infliacijos tempai lygūs pinigų pasiūlos pokyčio tempams. Plačiau ši problema bus aptarta, nagrinėjant infliacijos priežastis. Infliacijos laipsniui įvertinti gali būti naudojama ir "taisyklė 70". Ja remiantis, apskaičiuojamas laikas, per kurį kainos padvigubėja. Jei infliacija yra pastovi ir sudaro, pavyzdžiui, 10 proc. per metus, tai bazinių metų kainų indeksas bus 100, antrųjų metų - 110 proc. Trečiaisiais metais jis padidėja dar 10 proc., t.y. proc. nuo praėjusių metų 110 proc. lygio, ir siekia jau 121 proc. (1101,10 = 121). vadinasi, indeksas didėja netolygiai, t.y. kasmet didėja vis daugiau. "Taisykės 70" esmė yra tokia: skaičius 70 dalijamas iš metinio infliacijos prieaugio tempo, išreikšto procentais. Vadinasi, jei kainos kasmet padidėja 10 proc., tai padvigubės per septynerius metus (70/10 = 7), jei jos kasmet kyla, pavyzdžiui, 5 proc., tai padvigubės per keturiolika metų (70/5 = 14). 3. INFLIACIJOS ATMAINOS Infliacija gali būti įvairių rūšių. Ją galima skirstyti įvairiais požiūriais, t.y. pagal vietą, pasireiškimo pobūdį, atsiradimo priežastis, mastą ir t.t. Pagal vietą infliacija gali būti lokalinė, pasireiškianti atskirose šalyse, ir pasaulinė, apimti visas šalis arba šalių grupes. Ankstesniais laikais infliacija buvo vietinė, pasireikšdavo atskirose šalyse, dažniausiai trukdavo neilgai ir baigdavosi pinigų reformomis. Dabar vykstanti infliacija yra pasaulinė. Nepaisant to, šios problemos aktualumas įvairiose šalyse nėra vienodas. Pagal reiškimosi pobūdį infliacija gali būti atvira ir paslėpta. Atvira infliacija pasireiškia kainų kilimu ir "matoma" išorėje. Paslėptos infliacijos esmė ta, kad kainos formaliai gali išlikti nepakitusios arba didėja ne taip sparčiai, kaip esant atvirai infliacijai. Paslėpta infliacija atsiranda tuomet, kai bendroji paklausa viršija bendrąją pasiūlą ir susidaro prekių stygius. Tai buvo būdinga socialistinėms šalims. Ten infliacija buvo tramdoma administraciniais būdais. Dėl to dažniausiai didėja deficito mastai, gali būti įvedami talonai ir t.t. Be to, paslėpta infliacija pasireiškia ir tuomet, kai kainų kilimas dirbtinai stabdomas, nustatant viršutines jų kilimo ribas. Pagal infliacijos mastą, arba intensyvumą, išsiskiria šliaužiančioji, šuoliuojančioji infliacija ir hiperinfliacija. Šliaužiančioji infliacija (creeping inflation) - tai infliacija, kai kainos kyla lėtai, bet pastoviai. Tai slenkančioji, lėtoji saikinga infliacija. Ji trunka ilgai, tačiau jos tempai nėra dideli. Ekonomistų nuomone, ši infliacija gali siekti 3-7 proc. per metus, o dabartiniu metu 1-3 proc. Tuo atveju pinigų perkamoji galia iš esmės nepakinta. Šuoliuojanti infliacija (galloping inflation) - tai infliacija, kai kainos kyla gana staigiai, šuoliškai ir turi tendenciją didėti. Ekonomiškai stipriose šalyse kainų kilimas tuo atveju gali siekti 25-30 proc. per metus. Ūkinės sutartys tuomet sudaromos, įvertinus infliacijos lygį, arba siejamos su tvirta valiuta. Hiperinfliacija (hyperinflation) - infliacija, pasižyminti ypač dideliais tempais. Remiantis klasikiniu Kolumbijos universiteto ekonomisto Filipo Kagano apibūdinimu, hiperinfliacija yra tuomet, kai kainų kilimo tempai viršija 50 proc. per mėnesį. Tuo atveju metiniai jos tempai siekia beveik 13 000 proc. Hiperinfliacija nėra dažnas reiškinys: per visą pasaulio istoriją iki XX a. paskutiniojo dešimtmečio žinoma tik 15 jos atvejų. Tačiau pastaraisiais metais ji padažnėjo: pavyzdžiui 9-o dešimtmečio antroje pusėje pastebėti net septyni hiperinfliacijos atvejai. Pirmuoju labai aukštos infliacijos pavyzdžiu laikoma infliacija, kilusi antikos laikais Romos imperijoje III a. Vis dėl to iki XX a. žinomi tik itin aukštos infliacijos atvejai, be to, nė vienas jų nepasiekė F. Kagano nustatytos ribos. Įdomu tai, kad visi istorijoje žinomi 15 hiperinfliacijos atvejų pasireiškė šiame amžiuje. Visi jie buvo susiję su globaliniais istoriniais ir politiniais įvykiais. XX a. ekonomistai išskiria tris laikotarpius, kai daugelyje kilo hiperinfliacija - tai Pirmojo, Antrojo pasaulinių karų pabaiga, ir 9-as šio amžiaus dešimtmetis. Hiperinfliacijos priežastys - politiniai sukrėtimai, karai, pokario sunkumai, ūkio chaosas. Taip buvo Vokietijoje po Pirmojo pasaulinio karo pabaiga; Vengrijoje, Kinijoje, Japonijoje - po Antrojo pasaulinio karo. Kainos šiose šalyse pakildavo kai kuriais metais po 20 000 proc. kas mėnesį. Hiperinfliacijos mastą Vokietijoje 1922-1923 m. galima apibūdinti tokiais pavyzdžiais: fermeris, 1919 m. pardavęs žemės sklypą už 80 000 markių, po kelerių metų už tai galėjo nusipirkti vilnonį megztinį, o restoranų lankytojai pavalgę kartais sumokėdavo du kartus brangiau negu pažymėtas valgiaraštyje (kainos žaibiškai pakildavo). Hiperinfliacijos sąlygomis smarkai padidėja pinigų spausdinimo kaštai, o popierinių pinigų perkamoji galia gali kristi žemiau už jiems pagaminti sunaudoto popieriaus vertę. Žmonės nustoja tikėję pinigais, dažnai pereinama prie natūrinių mainų. Todėl hiperinfliaciją galima vertinti kaip didelę nelaimę. 4. INFLIACIJOS PRIEŽASTYS Infliacijos priežasčių nustatymas - sudėtinga ir diskutuotina problema. Infliacija yra visos ekonomikos funkcionavimo atspindys. Ne veltui ekonomistai ją kartais lygina su kūno temperatūra, kuri gali būti įvairių ligų požymis. Nepaisant tam tikrų skirtumų, dabartiniu metu tarp ekonomistų gaji nuomonė, kad infliacija yra daugelio veiksnių pasekmė. Naudojant svarbiausią makroekonominį modelį, t.y. bendrosios paklausos -bendrosios pasiūlos sąveikos modelį (AD-AS), išskiriamos dvi infliaciją sukeliančių veiksnių grupės: 1. Bendrosios paklausos pokyčių sukelta infliacija, vadinama paklausos, arba vartotojų, infliacija (demand - pull inflation); 2. Bendrosios pasiūlos pokyčių skatinama infliacija vadinama kaštų infliacija (cost - push inflation). Infliaciją sukelia bendrosios paklausos padidėjimas (AD) ir bendrosios pasiūlos sumažėjimas (AS). Šias priežastis aptarsime atskirai. 4.1 Bendrosios paklausos sukelta infliacija Didėjant bendrajai paklausai, didėja ir realioji gamybos apimtis bei kainos. Kol gamybinių išteklių pakanka, gamybą galima išplėsti, nedidinant kainų. Taip gali būti, kai turima pakankamai kapitalo, yra laisvos darbo jėgos. Kainos kyla tuomet, kai bendroji paklausa padidėja, ekonomikai jau veikiant visu pajėgumu, t.y. pasiekus potencialųjį nacionalinio produkto lygį Yp. Jeigu ekonomikoje yra visiškas užimtumas ir panaudojami visi kiti gamybiniai ištekliai, tuomet padidėjusią paklausą galima patenkinti tik kylant kainoms. Bendroji paklausa gali keistis, keičiantis jos sudedamosioms dalims - vartojimui, investicijoms, vyriausybės išlaidoms ir grynajam eksportui. Ji didėja, naudojant skatinančiąsias - fiskalinę ir monetarinę - politikas. Paprasčiausias paklausos infliacijos modelis pateiktas 1 paveiksle. Pradinė padėtis - pageidautina ekonominė pusiausvyra, taške E0. Tarkime, kad bendroji paklausa padidėja, todėl AD0 kreivė persikelia į dešinę, į padėtį AD1. Trumpojo laikotarpio bendrosios pasiūlos kreivė AS lieka toje pačioje padėtyje. Todėl ilgojo laikotarpio pusiausvyra sutrinka (taškas E0), susiklosto nauja trumpojo laikotarpio pusiausvyra taške E1. Kainų lygis pakyla nuo P0 iki P1, realioji gamybos apimtis padidėja nuo Yp iki YE1. 1 pav. Paklausos infliacija Toliau procesai rutuliojasi taip. Pakilus galutinių produktų kainoms, pradeda kilti ir gamybos veiksnių kainos. Dėl to padidėja gamybos kaštai ir sumažėja bendroji pasiūla. Todėl trumpojo laikotarpio bendrosios pasiūlos kreivė persikelia į viršų. Jei bendrosios paklausos kreivė lieka toje pačioje, naujoje AD1 padėtyje, tai ekonominė sistema judės šia kreive tol, kol susidarys nauja ilgalaikė pusiausvyra. Kainų lygis pakils dar daugiau, o realioji gamybos apimtis tuo laikotarpiu bus palaikoma aukščiau potencialiojo lygio, o kainų lygis visą laiką kils. Tai pavaizduota 2 paveiksle. 2 pav. Paklausos padidėjimo sukelta infliacija Paveiksle matome, kad pradinio paklausos padidėjimo rezultatas - AD0 kreivės persikėlimas į padėtį AD1. Vėliau dėl to sumažėja bendroji pasiūla, o kreivė AS0 persikelia į padėtį AS1. Jeigu bendroji pakausa didinama ir toliau, procesas kartojasi. Ekonominė sistema juda trajektorija, kurią žymi į viršų kylanti rodyklė. Tai reišlia, kad pastoviai didėjant bendrajai paklausai, realiąją gamybos apimtį galima padidnti aukščiau potencialiosios (YE>YP) tik nuolatos kylant kainų lygiui. Pagrindinės priežastys, kurios sukelia infliaciją, inspiruojamą bendrosios paklausos pokyčių, yra šios: 1. Šiuolaikinių pinigų pasiūlos ypatybės; 2. Deficitiniai valstybių biudžetai; 3. Noras išvengti įprastų mokesčių didinimo ir kt. Šias priežastis aptarsime atskirai. 1. Šiuolaikinių pinigų pasiūlos ypatybės Bendrosios paklausos pokyčių sukelta infliacija pirmiausia susijusi su pinigų apyvartos ypatybėmis, jos "šaknys" glūdi pinigų sferoje. Šiuolaikiniai pinigai neturi savo vertės, o tai sudaro geras sąlygas didinti jų kiekį. Dabartinė pinigų sistema nebeturi kriterijaus, leidžiančio nustatyti, koks pinigų kiekis yra būtinas ir koks perteklinis (anksčiau toks kriterijus buvo taurieji metalai). Be to, šiuolaikinių pinigų spausdinimo neriboja jokios fizinės galimybės, ir jų kiekis gali didėti nevaržomai. Infliacijos požymiai atsiranda tuomet, kai pinigų gausėja nepalyginamai greičiau negu produkcijos. Todėl paklausos infliacijos esmė kartais apibūdinama vienu sakiniu - pernelyg daug pinigų vejasi per daug mažą kiekį prekių. Remiantis kiekybine pinigų teorija, galima tvirtinti, kad pinigų kiekio didėjimas yra svarbiausia infliacijos sąlyga. Pagrindinė tos teorijos propaguojama lygybė yra: MV=PQ (7), arba MV=PY (8); čia M - pinigų vieneto apyvartos greitis (kartais); P - vidutinė prekės vieneto kaina; Q- sandėrių skaičius arba bendrojo produkto kiekis; PQ - nominalus bendrasis nacionalinis produktas (arba BVP) nulemiantis pinigų paklausą; Y- realusis nacionalinis produktas (arba realusis BVP); PY - nominalusis nacionalinis produktas (arba nominalusis BVP). Tuomet (9) Vadinasi, padidėjus pinigų pasiūlai, pakyla ir kainų lygis. Jeigu keičiantis pinigų kiekiui kinta ir pinigų apyvartos greitis, tuomet pinigų pasiūlos poveikis infliacijai gali sustiprėti arba susilpnėti. Pavyzdžiui, pinigų apyvartos greičiui didėjant, pinigų poveikis infliaciniams procesams sustiprėja, ir priešingai. M. Fridmenas pabrėžė, kad pinigų apyvartos greičio pokyčiai turi tik nežymią mažėjimo tendenciją. Daugelis šiuolaikinių ekonomistų pripažįsta, kad ilguoju laikotarpiu tai gana pastovus dydis (nors trumpuoju laikotarpiu gali keistis labai įvairiai). Vadinasi pinigų apyvartos greitis yra gana stabilus dydis. Jei V= const., tuomet kainų lygis yra tiesiog proporcingas pinigų pasiūlai ir atvirkščiai proporcingas realiojo BVP apimčiai. Jei realusis BVP nekinta, tuomet kainų lygis yra tiesiog proporcingas pinigų pasiūlai: kai ji didėja, kainų lygis automatiškai kyla. Remiantis kiekybine pinigų teorija, kainų lygio pasikeitimas, arba infliacijos tempas gali būti išreikštas šia funkcija: p= f(m, v, y). Raidės p, m, v ir y reiškia santykinį atitinkamų dydžių (P, M, V, ir Y) kitimą, išreikštą procentais. Tuomet infliacijos tempas yra lygus pinigų pasiūlos didėjimo tempų ir pinigų apyvartos didėjimo tempų sumai, atmetus realiojo BVP didėjimo tempus. p=m+v-y, (10) čia p - kainų lygio pasikeitimas, arba infliacijos tempai; m - pinigų kiekio prieaugio tempai; v - pinigų apyvartos greičio pokyčio tempai; y - realiojo BVP prieaugio tempai. Jei v=0, tuomet p=m-y. Tai reiškia, kad infliacijos tempai yra lygūs pinigų pasiūlos pokyčio ir realiojo BVP didėtų tuo pačiu greičiu, tuomet kainų lygis nesikeistų (arba net sumažėtų, nes dalį pinigų žmonės taupo). Vadinasi, norint pasiekti nulinį infliacijos lygį, pinigų pasiūla neturi didėti greičiau negu realusis BVP, t.y. p=0, jei m=y. Bet dažniausiai realiojo BVP vienetą "aptarnauja" keletas (keliolika, keliasdešimt ir t.t.) pinigų pasiūlos vienetų. Praktiškai pinigų pasiūlos didėjimo tempai viršija realiojo BVP kilimo tempus. Jeigu realioji gamybos apimtis nesikeistų (y=0), tuomet infliacijos tempai būtų lygūs pinigų pasiūlos didėjimo tempui, t.y. p=m, kai y=0. Nagrinėjant pinigų kiekio ir infliacijos lygio sąveiką, pažymėtina, kad galimi du atvejai. Pirma, pinigų pasiūlos didėjimo tempai gali viršyti kainų lygio kilimo tempus, t.y. m>p; antra, kainų kilimo tempai gali aplenkti pinigų pasiūlos didėjimo tempus, t.y. m>p;. Pastaroji tendencija pasireiškia tuomet, kai infliacijos tempai ypač dideli, pavyzdžiui, esant hiperinfliacijai. 2. Deficitiniai valstybių biudžetai Jeigu deficitiniai biudžetai formuojami ilgą laiką, tuomet gali būti vis sunkiau skolintis ir šalies viduje, ir užsienyje. Gali trūkti rinkų, kuriose vyriausybė galėtų parduoti vertybinius popierius: nėra kam ir kur jų parduoti, nes pradedama nebetikėti valstybės sugebėjimu juos išpirkti, t.y. skolą grąžinti. Be to, silpnesnės šalys dažnai būna išnaudojusios ir valiutos atsargas. Silpnos šalys apskritai turi mažas finansavimo šaltinių pasirinkimo galimybes. Vadinasi, dėl tam tikrų priežasčių labai svarbiu (o kartais ir vieninteliu) deficitinio biudžeto šaltiniu tampa papildoma pinigų emisija. Taigi vyriausybės, padidėjus išlaidoms arba nepakankamoms mokesčių įplaukoms, gali sukelti infliaciją, didindamos pinigų pasiūlą. 3. Noras išvengti įprastinių mokesčių didinimo Kyla klausimas, kodėl negalima didinti mokesčių ir sumažinti biudžeto deficitą? Pirmiausia, mokesčius padidinti sunku - reikia turėti daugumą parlamente. Antra, mokesčių normų didinimas turi tam tikras objektyvias ribas (tai atspindi A. Lafero kreivė). Trečia, yra šalių, kuriose mokesčius surinkti keblu dėl politinių nesutarimų, silpnų vyriausybių (šalyje daug politinių partijų). Be to, gali būti stiprios ilgalaikės mokesčių mokėjimo vengimo tradicijos (pavyzdžiui, Italijoje). Papildomas pinigų išleidimas gali būti traktuojamas kaip infliacinio mokesčio įvedimas - tai piniginio kapitalo savininkų nuostoliai dėl infliacijos. Jis apskaičiuojamas taip: ; (11) čia IT- infliacinis mokestis; p - kainų lygio pasikeitimas; P - bendrasis kainų lygis; H - pinigų pagrindas, arba didelės perkamosios galios pinigai. Infliacinį mokestį pirmiausia moka visi, kas turi grynųjų pinigų. Kylant kainoms jų realioji vertė krinta. Kai išleidžiama daugiau pinigų, sumažėja ir "senųjų", anksčiau išleistų pinigų vertė. Todėl infliacinį mokestį supaprastintai galima pavadinti grynųjų pinigų mokesčiu. Be abejo, "apmokestinami" ir kiti pinigų pasiūlos M1 elementai, pirmiausia čekiniai indėliai. Infliacinis mokestis patenka į valstybės biudžetą, todėl jis gali būti traktuojamas kaip valstybės pajamos. Tai vadinamasis senjoražas. Senjoražas (SE - seigniorage) - tai pajamos, kurias gauna valstybė dėl savo monopolinės teisės spausdinti pinigus, tai skirtumas tarp papildomai išleistų pinigų sumos ir jų išleidimo išlaidų. Pinigų spausdinimas praktiškai nedaug tekainuoja, o pinigai gali būti iškeisti į prekes ir paslaugas. Vadinasi, senjoražas gali būti išreikštas pinigų, išleistų į apyvartą tam tikru metu, perkamąja galia. Gaudama pajamų iš infliacinio mokesčio, vyriausybė gali padidnti savas išlaidas, nedidinama įprastinių mokesčių (retesniais atvejais juos net mažindama). Kiek gi surenkama pajamų (SE) iš infliacinių mokesčių (IT)? Žinoma, kad bet kokių mokesčių įplaukos priklauso nuo mokesčių normos ir mokestinės bazės apimties. Taip pat žinoma, kad yra tam tikra mokesčių normos riba, kurios neperžengus, gaunamos maksimalios mokesčių įplaukos. Ta pati taisyklė tinka ir infliaciniam mokesčiui, t.y. egzistuoja tam tikras infliacijos tempas, sąlygojantis maksimalias pajamas iš infliacinio mokesčio. Jei jis viršija tam tikrą lygį, vyriausybės pajamos pradeda mažėti. Grafiškai tai primena A. Lafero kreivę. 3 pav. Lafero kreivė infliacijai Kai p=0, IT=0, kai p - didėja. Pasiekus tam tikrą infliacijos tempo ribą, t.y. kai p-px gaunamos maksimalios infliacijos mokesčio pajamos, t.y. IT=ITmax. Toliau didėjant infliacijos tempui, įplaukos mažėja (atkarpa ML). Mat, pasiekus labai aukštą infliacijos lygį, pinigus stengiamasi išleisti kuo greičiau, kadangi jų perkamoji galia labai greitai kinta. Jau minėta, kad daug sandėrių vyksta tiesiogiai, pinigų naudojimo sfera susiaurėja, vadinasi sumažėja ir apmokestinamų pinigų kiekis. Maksimalus infliacijos tempas px įvairiose šalyse ir įvairiais laikotarpiais yra skirtingas. Pajamų dalis, gaunama iš pinigų spausdinimo, įvairiose šalyse labai nevienoda. Pavyzdžiui, 1975-1985 m. laikotarpiu vidutiniškai kasmet ji sudarė: JAV ir Kanadoje - apie 6 proc. valstybės pajamų. Šalyse, išgyvenančiose hiperinfliaciją, senjoražas dažnai tampa svarbiausiu valstybės pajamų šaltiniu, yra svarbiausia hiperinfliacijos priežastis. 4.2 Bendrosios pasiūlos (kaštų) infliacija Šiuo atveju infliaciją sukelia veiksniai, dėl kurių bendroji pasiūla sumažėja. Pirmiausia tai veiksniai, didinantys kaštus, o vėliau ir kainas. Paklausos infliacijos pradinė sąlyga yra pinigų pasiūlos didėjimas, o esant kaštų infliacijai - priklausomybė priešnga. Pirminė priežastis yra kainų kilimas, o pasekmė - pinigų pasiūlos didinimas. Vadinasi, pinigai infliacijos procese gali atlikti aktyvų arba pasyvų vaidmenį, t.y. prisiderinti prie kainų kilimo, kurį sukelia kitos priežastys, nesusijusios su pinigų kiekiu. Todėl ir perteklinė pinigų emisija ne visada yra aktyvi infliacijos priežastis. Neretai tai būna reakcija į kainų kilimą, sukeltą kitų priežasčių. Paprasčiausias pasiūlos infliacijos modelis pateiktas 4 paveiksle. 4 pav. Pasiūlos infliacija Pradinė būsena - pageidautina pusiausvyra taške Eo. Tarkime, kad bendroji pasiūla sumažėja, todėl AS kreivė persikelia iš padėties ASo iį padėtį AS1. Jei bendroji paklausa nekinta, tai AD kreivė lieka toje pačioje padėtyje. Ilgalaikė pusiausvyra, buvusi taške Eo, suyra, susiklosto nauja, trumpalaikė, pusiausvyra taške E1. Kainų lygis pakyla nuo Po iki P1, o realioji gamybos apimtis sumažėja nuo Yp iki YE1. Tokia ekonomikos būsena, kai realioji gamybos apimtis mažėja, o kainų lygis kyla, vadinama stagfliacija. Pagrindinės pasiūlos infliacijos priežastys yra šios: 1. Staigūs bendrosios pasiūlos pasikeitimai (sumažėjimai); 2. Šiuolaikinės darbo užmokesčio formavimosi ypatybės; 3. Infliacijos lūkesčiai. Šias priežastis aptarsime atskirai. 1. Staigūs bendrosios pasiūlos pasikeitimai. Pasiūlos infliacija kyla dėl staigių pasiūlos pasikeitimų, šuolių, dažnai vadinamų "šokais". Pasiūlos "šokas" (supply shock) - įvykis, dėl kurio staigiai pakyla vidutinis gamybos veiksnių kainų lygis, o dėl to padidėja ir gamybos sąnaudos (kaštai). Tuo atveju gamybos apimtis gali staigiai keistis nepriklausomai nuo bendrosios paklausos pokyčių ir galutinio produkto kainų lygio. Pasiūlos ''šokus'' dažniausiai sukelia išoriniai veiksniai šalies ekonomikos funkcionavimo požiūriu. Jie (veiksniai) gali būti ekonominio pobūdžio, tačiau išoriniai tam tikros šalies atžvilgiu (importo prekių kainų kilimas) arba apskritai ne ekonomikos sferos (nepalankios gamtos sąlygos). Pasiūlos "šokai" gali būti trumpalaikiai ir ilgalaikiai. Dauguma "šokų" rūšių trunka neilgai. Dažniausiai juos sukelia nepalankios gamtos sąlygos - jos neigiamai veikia žemės ūkį, statybą, trnsportą. Skausmingesnius bendrosios pasiūlos pažeidimus sukelia gamtos nelaimės - potvyniai, audros, sausros, žemės drebėjimai ir t.t. Dramatiškus padarinius gali sukelti ir epidemijos. Kai pasiūlos šuoliai trumpalaikiai, infliacija taip pat yra laikinas reiškinys, t.y. laikinai sumažėjus pasiūlai ir pakilus kainoms, vėliau jos vėl grįžta į pradinį lygį. Ilgalaikis pasiūlos šokas pasižymi tuo, kad pakilus kainoms, jos vėliau nebesumažėja. Ilgai trunkančius pasiūlos šokus gali sukelti įvairios priežastys, pavyzdžiui, žaliavų ir energijos kainų kilimas. Tipiškas pavyzdys yra OPEC šalių naftos kainų pakilimas 1974 ir 1979 metais. Jo sukeltos ekonominės pasekmės daugelyje pasaulio šalių išliko daugiau nei 10 metų, kol naftos kainos galiausiai nukrito 1986 metais. Dėl to smarkiai padidėjo gamybos kaštai ir kainos įvairių šalių viduje. Šį procesą sustiprino tai, kad naftos kainų pakilimas atsiliepė ir alternatyvių energijos šaltinių kainoms, pavyzdžiui, dujų, elektros energijos. Firmos prisitaikė prie didesnių naftos kainų, bendras kainų indeksas pakilo į aukšesnį lygį, tačiau vėliau infliacijos tempas nebesikeitė. Naftos kainos pakilo ir 1990 m. Irakui įsiveržus į Kuveitą. Pasiūlos šokai gali būti ne tik žalingi, bet ir naudingi, teigiamai veikti ekonomiką. Pavyzdžiui, dėl palankių oro sąlygų žemės ūkiui gaunamas didelis derlius, padidėja realioji gamybos apimtis ir sumažėja kainos. Palankaus pasiūlos šoko pavyzdys yra ir naftos kainų kritimas 9-ame dešimtmetyje: jis panaikino dalį anksčiau padarytos žalos. 2. Šiuolaikinės darbo užmokesčio formavimosi ypatybės Kaštų infliaciją gali sukelti ir darbo užmokesčio didėjimas. Tai labiausiai linkęs keistis kaštų elementas, todėl jis turi ypač didelę reikšmę bendrosios pasiūlos pokyčiams. Nominalaus darbo užmokesčio kilimas gali būti traktuojamas kaip pasiūlos šoko veiksnys. Pasiūlos šokus paprastai sukelia išoriniai veiksniai, o darbo užmokestis - vidinis kintamasis. Nepaisant to, jo pakilimas gali būti vidinė reakcija į kitus ekonominius ir politinius reiškinius. Darbo užmokesčio padidėjimas labai dažnai priklauso nuo darbuotojų ir profsąjungų aktyvumo, jų keliamų reikalavimų. Pavyzdžiui, staigų, spontanišką darbo užmokesčio pakilimą gali išprovokuoti streikai, ypač bendrieji, konfliktai tarp darbuotojų ir darbdavių, profsąjungų ir vyriausybės ir t.t. Antai atlyginimų kilimas sukėlė infliaciją Prancūzijoje 1986 m. ir t.t. Dabartiniu metu, kai darbo užmokestis nustatomas iš anksto, bet kokį jo pokytį galima vertinti kaip tam tikrą pasiūlos šoko elementą. Darbo užmokesčio lygis, paprastai nustatomas darbo srityse. Profsąjungos visada stengiasi, kad atlyginimai kiltų. Darbo užmokesčio pokyčius lemia ankstesnio laikotarpio darbo užmokesčio kilimo tempai (dažnai per pastaruosius trejus metus), praėjusiojo ir būsimo laikotarpio infliacijos tempai. Kai infliacijos tempai spartūs, nominalus darbo užmokestis dažnai tiesiog "pririšamas" prie praeito laikotarpio darbo infliacijos tempų, į darbo sutartis įtraukiant specialų straipsnį apie indeksavimą. Sudarnt ilgalaikes sutartis, numatoma, kad gali būti atnaujintos derybos dėl nominalaus darbo užmokesčio padidinimo. Vadinasi, išankstinis darbo užmokesčio kilimo tempų nustatymas veikia kaip gamybos sąnaudų didinimo ir kainų kilimo veiksnys. Supaprastintai galima būtų tvirtinti, kad kainų kilimo tempas kartais gali būti lygus darbo užmokesčio kilimo tempams. Tuomet galioja ši lygybė: p= w; (12) čia p - kainų kitimo tempai; w - darbo užmokesčio didėjimo tempai. 3.Infliacijos lūkesčiai Kaštų infliacijos šaltiniu gali būti laikomi infliacijos lūkesčiai. Jie ypač aktualūs tuomet, kai infliacija jau įsitvirtina. Jau minėta, kad lūkesčiai įvertinami, formuojant darbo užmokestį. Dabar šią problemą aptarsime kiek plačiau. Kyla klausimas, kaipgi formuojami įvairių subjektų lūkesčiai? Šiuo požiūriu išskiriamos adaptuotų, prisitaikančiųjų ir racionaliųjų lūkesčių teorijos. Remiantis adaptuotų lūkesčių teorija, subjektai būsimąjį infliacijos lygi prognozuoja, remdamiesi praėjusio laikotarpio lygiu. Tuo atveju infliacija suvokiama kaip inercinis procesas. Jis turi ir būdingą infliacijos "perkėlimo" iš praeities į ateitį mechanizmą. Infliacinė inercija suprantama taip: jei anksčiau kainos kilo sparčiai, tai žmonės tikisi, kad ir ateityje jos kils taip pat sparčiai. Ši priklausomybė gali būti apibūdinama šia formule: (13) čia p - dabartinio laikotarpio faktiškas (tikrasisi) infliacijos tempas; - laukiamas dabartinio laikotarpio infliacijos tempas; - laukiamas būsimojo laikotarpio infliacijos tempas;  - koeficientas, reiškiantis lūkesčių peržiūrėjimo greitį, dažnumą. Ši formulė reiškia, kad būsimojo laikotarpio numatomas infliacijos tempas lygus dabartinio laikotarpio laukiamai infliacijai, pakoreguotai, atsižvelgiant į prognozių netikslumus, klaidas. Jeigu dabartinio laikotarpio faktiškas infliacijos lygis pasirodys didesnis už lauktąjį (p>pe), tuomet būsimojo laikotarpio infliacija bus pakoreguota didėjimo linkme. Jei faktiška infliacija pasirodys mažesnė už prognozuotą (p

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!