Individo santykiai su aplinkiniais

Viešoji kalba

Individo santykiai su aplinkiniais

Santykis tarp individo ir aplinkinių yra svarbi problema kasdieniniame gyvenime. Tarpusavio santykių tema plėtojama ir literatūroje. Kaip ir gyvenime, taip ir įvairių autorių kūryboje, individo ir aplinkinių santykiai parodomi įvairūs. Nors stengiamasi puoselėti darnius, pagarba bei supratimu paremtus žmonių santykius, tačiau daugelis literatūros autorių savo kūriniuose nevengia vaizduoti konfliktiškų asmenybių, nusižengiančių šioms nuostatoms. Apie sudėtingus individo ir visuomenės santykius rašo garsūs literatūros atstovai: Francas Kafka bei Vincas Krėvė.

XX a. pirmos pusės, žydų kilmės austrų prozininkas, modernizmo pradininkas, vienas reikšmingiausių XX a. autorių Francas Kafka apsakyme ,,Metamorfozė“ atskleidžia aplinkinių savanaudiškumą ir abejingumą pagrindinio veikėjo atžvilgiu. Kūrinyje vaizduojama šeima yra visuomenės atitikmuo (mažiausia visuomenės ląstelė), tad namiškių santykiai su Gregoru pasako, koks visuomenės požiūris į kitokį žmogų. Apsakymas atskleidžia, kad individo santykiai su aplinkiniais komplikuoti dėl to, kad aplinkiniai nepriima individo, kuris yra kitoks. Toks individas kenčia, kitokį visuomenė sunaikina. Apsakyme metamorfozė nuplėšia uždangą ir parodo, kokia šeima yra iš tiesų. Metamorfozė parodo tikrąjį šeimos veidą. Paaiškėja, kad iki metamorfozės buvę malonūs, dėmesingi šeimos nariai ištikrųjų yra savanaudžiai, egoistai, nejautrūs kito skausmui. Kūrinio centre – veikėjas vardu Gregoras Zamza, išgyvenantis neįprastą situaciją: vieną rytą atsikėlęs pajunta esąs vabalas. Apsakymo pradžioje šeimos nariai bando išlaužti užrakintas Gregoro kambario duris, kad sužinotų, kas jam nutiko, tačiau patekę vidun, vengia užeiti. Namiškiai šlykštisi, bjaurisi Gregoru. Epizode – durų metafora atskleidžia svarbiausią apsakymo problemą: šeimos narių susvetimėjimą. Viso kūrinio metu, Gregoras vaizduojamas atstumtas nuo šeimos, niekam nereikalingas. Paaiškėja, jog rūpinimasis, dėmesys nebuvo nuoširdūs, o tik kaukė. Gregoro sesuo, Grėtė, apsakymo pradžioje vaizduojama kaip nerimaujanti dėl brolio gerovės. Ji teiraujasi, kas Gregorui atsitiko, atėjus prokuristui pradeda verkti, nes jaudinasi, kad Gregoras neteks darbo. Tačiau vėliau jos elgesys pasikeičia. Nors Grėtė ir rūpinasi broliu, tačiau jai tai greitai atsibosta. Paaiškėja, kad sesuo pasidaro abejinga broliui. Iš pradžių maistą į Gregoro kambarį neša, vėliau – įstumia koja. Ima nebesistengti, kad maistas būtų įvairesnis, nustoja tvarkyti jo kambarį, vietoje to, suneša visus nereikalingus namų daiktus. Taip atskleidžiamas sesers siekis netiesiogiai pasakyti, kad Gregorui namuose nebėra vietos. Kitiems šeimos nariams Grėtė net atvirai pasiūlo atsikratyti Gregoru. Motinos rūpinimasis sūnumi taip pat nenuoširdus. Iki metamorfozės ji ne tik nerimauja dėl Gregoro, teiraujasi, ar šiam viskas gerai, bet ir visomis išgalėmis teisina Gregorą atvykus prokuristui. Po metamorfozės motina atvirai šlykštisi sūnumi, jo vengia. Motina tik vieną kartą prisiverčia užeiti į Gregoro kambarį, tada, kai Gregoras ateina į svetainę, norėdamas išgirsti violončele griežiančią seserį, motina suklinka ir puola tėvui į glėbį, apalpsta. Toks motinos elgesys teatrališkas, nenuoširdus. Tai tarsi poza, vaidyba. Apsakymo autoriui Francui Kafkai, kaip ekspresionizmo stiliaus atstovui, būdingas priešiško, nepalankaus individui pasaulio vaizdavimas. Ekspresionistų kūryboje dažnai kalbama apie vienatvę ir pasaulyje įsivyraujusį susvetimėjimą. Tad šie kūrybos aspektai atsispindi ir apsakyme. Tėvo elgesys atskleidžia pagrindinę visų trijų šeimos narių būdo savybę, kuri padaro santykį su Gregoru priešišką – savanaudiškumą. Gregoras Zamza, net iki metamorfozės, vaizduojamas kaip patiriantis gyvenimo neteisybės jausmą. Darbo aplinkoje jis kruopštus, atsakingas tarnautojas, niekada nėra praleidęs nei dienos. Nors Gregorui ir sunku dirbti, darbas jam neteikia malonumo, savo nepasitenkinimo atvirai neišsako, atvirkščiai, stengiasi įtikti prokuristui. Tokie santykiai pagrįsti apgaule ir veidmainyste. Tiek darbo, tiek namų aplinkoje Gregoras jaučiasi neįvertintas, tarsi dirba tik sau. Jis vienintelis, kuris išlaiko šeimą. Tėvas, motina bei sesuo naudojasi Gregoro geranoriškumu. Iki metamorfozės tėvas vaizduojamas kaip bejėgis, priklausomas nuo sūnaus. Tėvas nedirba, iki metamorfozės ištisas dienas sėdi krėsle, vilki chalatą, vengia net pajudėti. Motina taip pat niekur nedirba, serga astma. Liga tarsi pateisina moters neveiklumą, atrodo, kad turi svarią priežastį nedirbti. Sesuo, kita vertus, yra septyniolikmetė, jau suaugusi mergina, tačiau taip pat nedirbanti. Visi Grėtės užsiėmimai yra griežimas violončele, ilgai miegoti, gražiai rengtis bei pramogauti. Toks Gregoro aplinkinių gyvenimas yra patogus, kai pasirūpinti už juos gali kitas. Po metamorfozės, šeimos nariai patys imasi iniciatyvos pasirūpinti savimi. Dėl to Gregoras artimiesiems lieka nebereikalingas, atskirtas nuo šeimos, tarsi našta, kuria reikia atsikratyti. Gregoras Zamza tampa veikėjas, išgyvenantis vienatvę ir skausmą. Tėvo sėkmingai mestas obuolys, įstrigęs Gregoro nugaroje pradeda pūti ir sukelia uždegimą. Gregoras išgyvena ne tik fizinį, bet ir dvasinį skausmą. Veikėjas kaltina save, kad artimiesiems yra našta. Gregoras Zamza miršta nusižeminęs, nuolankus, su grauduliu, galvodamas apie namiškius. Gregoras miršta vienas, visų apleistas. Tai atskleidžia, kad Francas Kafka vaizduoja su pasaulio priešiškumu pralaimintį žmogų. Gregorą pražudo aplinkinių abejingumas ir savanaudiškumas. Taigi Francas Kafka apsakyme ,,Metamorfozė“ priešišką aplinkinių ir individo santykį sieja su individo neišvengiama dvasine mirtimi.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!