Įmonių finansinė analizė

 ĮMONIŲ FINANSINĖ ANALIZĖ KONSPEKTAS 1. Įmonių finansinės analizės reikšmė, uždaviniai ir analitinio darbo organizavimas Įmonėje sukaupta informacija turi būti objektyviai įvertinta. Tinkamai ir objektyviai neįvertinus informacijos, negalima priimti tikslių valdymo sprendimų. Finansinė analizė yra vienas iš objektyviausių būdų tinkamai įvertinti informaciją. Tai didžiausia jos reikšmė ir privalumas. Be to, finansinė analizė padeda geriau suvokti įmonėje vykstančius reiškinius ir procesus, o svarbiausia – priimti optimalius valdymo sprendimus. Priimti optimalius valdymo sprendimus yra labai sunku esant ribotiems ištekliams ir neribotoms reikmėms. Geriausiai tai padeda padaryti finansinė analizė. Finansinė analizė padeda nustatyti įmonės veiklos finansinius aspektus, įvertinti esamą padėtį ir ateities perspektyvas. Jos informacija padeda patikrinti ar praeityje priimti sprendimai tikslūs, taip pat pagrįsti esamus ir būsimus valdymo sprendimus. Finansinės analizės vieta ir funkcijos 1 pav. Įmonių finansinės analizės vieta valdymo sistemoje Skiriami trys pagrindiniai sprendimų priėmimo etapai: 1) informacinio aprūpinimo, 2) analitinio aprūpinimo, 3) sprendimų priėmimo. Įmonių finansinė analizė padeda nustatyti: • įmonės galimybes ir pranašumus konkurencinėje rinkoje ir krizinių situacijų atvejais; • veiklos tendencijas ir dėsningumus; • veiksnius, darančius įtaką įvairių rodiklių pokyčiams ir apskritai įmonės veiklos efektyvumui; • rizikingiausias veiklos sritis; • bei įmonės finansinę būklę ir veiklos rezultatus. Taigi, finansinė analizė teikia informaciją apie įmonės veiklą, padeda nustatyti įmonės pelningumą ir jos plėtimosi galimybes, rizikos laipsnį. Finansinės analizės uždaviniai: 1. Sukurti finansinės informacijos sistemą, atitinkančią įmonės politiką. 2. Palyginti faktinę padėtį su planais, standartais ir kitais parametrais. 3. Padėti formuoti finansų valdymo ir apskaitos politiką. Finansų valdymo tikslas – racionaliai panaudoti finansinius išteklius, nukreipti investicijas tinkamiausia ir naudingiausia linkme, palaikyti įmonės mokumą. Finansų valdymo sprendimai gali būti dvejopi: strateginiai ir operatyvieji. Strateginius sprendimus sąlygoja situacija, susidariusi tarp įmonės ir jos ekonominės aplinkos. Jeigu įmonės ekonominės aplinkos situacija keičiasi, finansų valdytojas priima strateginį sprendimą. Operatyvieji sprendimai iš esmės būna trumpalaikiai. Jie dažniausiai susiję su racionaliu vidinių išteklių paskirstymu. Taigi, galima išskirti dvi svarbias finansų valdymo sritis: 1) ilgalaikių investicijų ir ilgalaikių finansavimo šaltinių valdymą; 2) trumpalaikio turto ir trumpalaikių finansavimo šaltinių valdymą. Įmonės finansų valdymas apima finansinių išteklių gavimo ir panaudojimo planavimą, organizavimą ir kontrolę. Atitinkamuose proceso etapuose, atliekant analizę ir vertinimą, priimami finansų valdymo sprendimai (2 pav.). Svarbiausi veiksniai, priimant finansinį sprendimą, yra rizika ir pelningumas. Planuojamą pelningumą apibūdina pinigų srautai, kuriuos savininkas ar kreditorius tikisi gauti iš investicijų, o riziką – šių pinigų srautų kintamumas. Jie nulemia kapitalo kainą, kartu ir įmonės vertę. Investuotojas prieš pirkdamas ar parduodamas akcijas, nustato rizikos laipsnį bei pelningumą. Tada paaiškėja akcijų kaina. Akcijų kaina susiformuoja finansų rinkose – ten, kur prekiaujama finansiniu turtu. Ją lemia akcijų paklausa ir pasiūla. Kylant akcijų kainoms, didėja įmonės, kartu ir akcininkų turto vertė. Kreditorių elgsena, duodant pinigus investicijoms finansuoti, yra analogiška. Skolinto kapitalo kaina susiformuoja kredito rinkose, atsižvelgiant į projektų riziką ir laukiamą pelningumą. Bet kuriai įmonei, turinčiai tikslą uždirbti pelną ar ne, reikalingi pinigai ištekliams įsigyti. Ištekliai – žemė, pastatai, įrengimai, žaliavos, žmonių kvalifikacija ir gebėjimai – yra riboti. Ribotumas sąlygoja kainą. Jie gaunami sumažinus vartojimą. Dalis pinigų yra sukaupiami veikiančioje įmonėje, dalis pritraukiami iš išorės. Koks bebūtų pinigų šaltinis, atsakomybė už jų įsigijimą, panaudojimą ir išsaugojimą tenka finansų valdytojui. 2 pav. Finansų valdymo sprendimų poveikis savininkų turtui Ilgalaikiai finansavimo šaltiniai: Vidiniai: • nepaskirstytas pelnas ; • ilgalaikio turto nusidėvėjimas ir amortizacija; • pajamos iš ilgalaikio turto pardavimo; • akcijos ir pajiniai įnašai. Išoriniai: • dotacijos; • ilgalaikės paskolos; • obligacijos; • lizingas (ilgalaikio turto nuoma); • akcijos ir pajiniai įnašai. TRUMPALAIKIAI FINANSAVIMO ŠALTINIAI: 1. Susikaupęs įsiskolinimas (tai bet kuris pasikartojantis trumpalaikis įsiskolinimas, ypač įsiskolinimas pagal darbo užmokestį ir mokesčių mokėjimą; tai santykinai “pigus”, nes nuo gaunamų pinigų dėl susikaupusio įsiskolinimo augimo nemokamos palūkanos.) 2. Komercinis kreditas (tai skolos tarp įmonių, atsirandančios parduodant skolon. Tai savaiminis finansavimo šaltinis, nes jis atsiranda vykdant paprastas komercines operacijas. Prailginus apmokėjimo terminą gaunamas papildomas finansavimas.) 3. Trumpalaikės banko paskolos (bankai teikia tikslinį finansavimą 90 dienų laikotarpiui, šių paskolų kaina priklauso nuo skolininko, rizikingiems skolininkams palūkanų normos yra didesnės). 4. Komerciniai vekseliai (tai didelių ir stiprių įmonių skoliniai pasižadėjimai, jų terminas gali apimti nuo 2 iki 6 mėnesių; juos naudoja tos įmonės, kurioms būdinga ypač žema kreditavimo rizika; šias vertybiniais popieriais gali atsiskaitinėti tol, kol sueina jų apmokėjimo terminas, galutinis vekselio turėtojas pinigus gauna iš pradinio vekselio turėtojo) Finansų valdymo tikslas siaurąja prasme – aprūpinti verslą pinigais, plačiąja prasme – didinti įmonės vertę. Finansinė analizė ypač glaudžiai yra susijusi su buhalterine (finansine ir valdymo) apskaita. Iš kiekvienos jų finansinė analizė gauna tam tikrą informaciją.Valdymo apskaita padeda vadovams planuoti, daryti valdymo sprendimus. Finansinės apskaitos tikslas – fiksuoti ūkines operacijas apskaitoje ir atvaizduoti jas atskaitomybėje. 3 pav. Finansinės analizės ryšiai su finansine ir valdymo apskaita Kiti uždaviniai: • Padėti įmonių vadovams kontroliuoti ūkinę ir finansinę veiklą; • Padėti išvengti bankroto ir kitų finansinių sukrėtimų; • Nustatyti pelningiausias veiklos sritis; • Padėti koordinuoti visas veiklos sferas ir funkcinių padalinių darbą; • Padėti išlaikyti kreditų linijas su bankais ir kt. Analitinio darbo organizavimas Finansinė analizė gali būti skirstoma į vidinę, atliekamą įmonės ekonominių tarnybų, ir išorinę, kurią gali atlikti įvairių išorinių institucijų darbuotojai. Įmonės savininkai suinteresuoti savo įmonės ūkinės-gamybinės veiklos efektyvumu, pelningumu, kreditavimosi galimybėmis, finansine rizika, galimybe išsilaikyti konkurencinėje rinkoje. Išoriniai analitinės informacijos vartotojai, pvz., bankai, finansų institucijos, mokesčių inspekcijos, potencialūs akcininkai, audito konsulatcinės firmos ir kt. turi savo tikslus tiriant ekonominę informaciją. Pavyzdžiui, Statistikos departamentas atlieka socialinę-ekonominę analizę sprendžiant ekonominius ir socialinius klausimus, finansų ministerija analizuoja, kaip įmonė vykdo įsipareigojimus biudžetui ir kt. Finansinės analizės organizavimas priklauso nuo įmonės tikslų ir uždavinių. Finansinės analizės organizavimas prasideda plano sudarymu, kuriame numatoma: 1) analizės tikslas; 2) analizės objektas; 3) analizės turinys; 4) asmenys, kurie dalyvaus vykdant analizę; 5) informacijos šaltiniai; 6) darbų terminai; 7) kur bus panaudotos analizės rekomendacijos; 8) kas kontroliuos rekomendacijų įgyvendinimą. Papildomai sudaroma analizės programa, kurioje detalizuojamas planas. Taigi, finansinės analizės organizavimas susideda iš kelių etapų: 1) analizės plano ir programos sudarymo; 2) informacijos analizei rinkimo ir patikrinimo; 3) analizuojamų rodiklių parinkimas ir skaičiavimas; 4) rodiklių analizavimas ir palyginimas; 5) rezultatų apibendrinimas, įforminimas ir nepanaudotų galimybių nurodymas; 6) analizės rezultatų įgyvendinimo ir rekomenduojamų priemonių taikymo kontrolė. 2. Finansinės analizės tyrimo būdai Finansinės analizės tyrimo būdai - tai būdai analizės šaltiniams apdoroti, susisteminti ir apibendrinti. Tiriant įmonių veiklą, gali būti taikomi įvairiausi tyrimo būdai, kurie taikomi ir kituose moksluose: ekonomikos teorijoje, vadyboje, statistikoje, matematikoje ir kt. Taikant šiuos būdus, ištiriami įmonės veiklos rodiklių priežastiniai ryšiai ir jų savitarpio priklausomybė, tiriami veiksniai, turintys įtakos ūkiniams procesams, rodikliams, atskleidžiami vidaus gamybos rezervai. Įmonių finansinėje analizėje taikomus tyrimo būdus tikslinga suskirstyti į 3 grupes: 1) bendrus ekonominius, 2) matematinius, 3) euristinius. 4 pav. Įmonių finansinės analizės tyrimo būdai Iš bendrų ekonominių būdų labiausiai paplitęs yra lyginimo būdas. Šiuo būdu labiausiai lyginami faktiniai rodikliai su planiniais. Taip pat svarbu ataskaitinių laikotarpių planinius, normatyvinius ir faktinius rodiklius lyginti su atitinkamais praėjusių laikotarpių rodikliais. Įmonės pasiekti rezultatai lyginami su analogiškų pirmaujančių įmonių, su vidutiniais šakos, žinybos rodikliais. Duomenų palyginti neįmanoma, jei jie apskaičiuoti nevienodais metodais. Grupavimas – tai analizuojamų rodiklių skirstymas į kokybiškai vienarūšes, tiriamam reiškiniui būdingas grupes. Rodikliai grupuojami pagal vieną ar kelis požymius, pvz, darbininkai grupuojami pagal išdirbio normų įvykdymą, pagal amžių, lytį, išsilavinimą ir pan. Eliminavimas – tai toks analizės būdas, kurio esmė yra ta, kad, tiriant vieno veiksnio įtaką, atsiribojama nuo visų kitų veiksnių įtakos. Tai grandininiai keitimai, skirtumų būdas ir saldo. Grandininiai keitimai padeda apskaičiuoti įvairių veiksnių įtaką konkrečiam rodikliui, dažniausiai faktinių rodiklių nukrypimus nuo planinių. Kiekvieno veiksnio įtaka atitinkamam rodikliui apskaičiuojama nuosekliai, t.y. pakeičiant vieną rodiklį kitu. Skirtumų būdo esmė yra ta, kad analizuojami rodikliai lyginami su baziniais ir taip apskaičiuojamas skirtumas, kuris vadinamas nukrypimu. Tiriant kiekybinio rodiklio pakitimo įtaką, jo nukrypimas nuo bazinio rodiklio dauginamas iš planinio kokybinio rodiklio. Balansinių ryšių esmę sudaro tai, kad sudarytas balansas padeda ištirti atskirų rodiklių tarpusavio ryšį. Pvz, balanso aktyve parodytą turto vertę lygindami su jo pasyve parodytais turto susidarymo šaltiniais, gauname duomenų apie jo naudojimo būklę. Rodiklių skaidymas – tai sintetinių rodiklių skaidymas įvairiomis kryptimis: pagal formavimo veiksnius, kokybinius požymius, vietą ir laiką, sudedamąsias dalis. Apibendrinimas yra skaidymo rezultatų įvertinimas ir informacijos parengimas sprendimams, išvadoms ir pasiūlymams priimti. Apibendrinant imama tik svarbiausia informacija, gauta detalizuojant rodiklius. Vidutiniai dydžiai. Juos apskaičiuojant, ištiriama reiškinių visumos bendriausios ypatybės ir tipiškiausi bruožai. Vidutiniai dydžiai naudojami masiškiems, kokybiškai vienodiems reiškiams tirti. Iš matematinių būdų dažniausiai naudojamas koreliacijos būdas. Koreliacija – tai būdas, kurio reiškiamas atitinkamų rodiklių tarpusavio priklausymo pobūdis ir matuojamas jų sąryšis. Koreliacinis ryšys parodo įvairaus masto priklausomybę tarp atskirų vienas su kitu susijusių, bet nevienodos krypties veiksnių. Kiek įvairūs veiksniai priklauso vienas nuo kito, rodo koreliacijos koeficientas, kurio ribos yra nuo 0 iki 1. Dinamikos eilutės taikomos siekiant apibūdinti rodiklių kitimą laiko atžvilgiu, parodyti paeiliui einančias jų reikšmes, nustatyti raidos dėsningumus ir tendencijas. Šis būdas ypač veiksmingas jį taikant kartu su lyginimo būdu. Tiesinis programavimas – tai būdas, padedąs apskaičiuoti optimaliausius variantus, rasti geriausią variantą, reikalingą sprendimui priimti. Pvz., šis būdas taikomas optimaliam mašinų darbo našumui apskaičiuoti, įmonės, padalinio pajėgumui nustatyti ir pan. Euristiniai būdai (sprendimai) – tai neformalizuoti ekonominių uždavinių sprendimo būdai. Jie susiję su esama ūkine situacija ir pagrįsti intuicija, patirtimi, eksperimentiniais specialistų vertinimais. 3. Finansinės analizės duomenų šaltiniai Finansinės analizės šaltiniai yra visa ta medžiaga, kuri buvo surinkta įmonės veiklai analizuoti. Pradedant analizuoti įmonės veiklą, reikia įsitikinti, ar surinkta visa reikalinga medžiaga, ar ji tikra ir teisinga, ar joje nėra klaidų ir sąmoningai iškraipytų rodiklių. Finansinės analizės šaltinius galima sugrupuoti taip: • planų ir normatyvų duomenys (tai rodikliai, pateikti įvairiuose planuose, projektuose, pasiūlymuose, normatyvuose, standartuose ir pan.); • įmonės buhalterinės apskaitos ir atskaitomybės dokumentai; • neapskaitiniai šaltiniai: -vidaus (tai duomenys, kurie gaunami įmonėje ir jos padaliniuose ne iš apskaitos sistemos, tai gali būti akcijų rinkos duomenys, įvairūs techniniai dokumentai: brėžiniai, gamybos darbų grafikai, teisinė medžiaga ir kt.) -išorės (šalies įstatymai, vyriausybės bei savivaldybių nutarimai, valstybės statistikos informacija ir kt) 5 pav. Įmonių finansinės analizės šaltinių klasifikavimas Įmonių finansinės analizės šaltinių klasifikavimas priklauso nuo jų gausos, analizuojamo objekto ypatybių, keliamų analizei tikslų ir uždavinių. Planiniai normatyviniai šaltiniai – tai verslo planai, biudžetai, sąmatos, projektai, programos, standartai ir kiti parametrai. Šių šaltinių rodikliai analizės metu lyginami su faktiniais veiklos rodikliais. Įmonės finansinę analizę siūloma pradėti nuo verslo plano, kuriame pateiktos pagrindinės žinios apie veiklą, produkto ir jo rinkos aprašymas, planuojama apyvarta ir numatomas pelnas, papildomo kapitalo poreikis, pagrindinės rizikos rūšys. Gerai parengtas verslo planas turi parodyti, kad įmonė sugebės uždirbti pelną ir gauti pakankami įplaukų, kad galės atsiskaityti su kreditoriais, taip pat, kad investicija per laikotarpį atsipirks ir garantuos neblogą pelną. Labai daug informacijos įmonės biudžete, kuris skirstomas į veiklų ir finansinius. Veiklų biudžetai parodo planuojamą įmonės veiklą, juos sudaro pardavimų, gamybos, paslaugų, atsargų ir kiti biudžetai. Finansiniai biudžetai – iš anksto apibrėžtas ar esamas tam tikros veiklos įvertinimas. Standartais galima įvertinti visus išteklius, bet dažniausiai jie sudaromi pajamoms ir išlaidoms įvertinti. Buhalterinės apskaitos duomenys. Buhalterinė apskaita yra ūkinių operacijų, išreikštų pinigais, registravimo, grupavimo ir apibendrinimo sistema, skirta gauti informaciją ekonominiams sprendimams priimti ir finansinei atskaitomybei sudaryti. Buhalterinės apskaitos sistemą sudaro 2 dalys: 1) finansinė apskaita 2) valdymo apskaita. Finansinė apskaita yra svarbi įmonės valdymo sistemos dalis. Tvarkant finansinę apskaitą, pirmiausia įvertinamos ūkinės operacijos ir įvykiai, registruojami jų duomenys, paskui jie grupuojami, apibendrinami ir parengiamos finansinės ataskaitos, kurios pateikiamos informacijos vartotojams. Finansinė apskaita yra reglamentuojama, ji tvarkoma remiantis apskaitos standartais, buhalterinės apskaitos įstatymais ir kt. teisės aktais. Finansinėse ataskaitose informacijos vartotojai randa informaciją apie įmonės turtą, kapitalą, įsipareigojimus, veiklos rezultatus ir pan. Finansinė apskaita tvarkoma vadovaujantis bendraisiais apskaitos principais, todėl jos teikiamą informaciją gali suprasti vienodai įvairūs informacijos vartotojai. Fin. apskaitos informacijai keliami šie reikalavimai: 1) tikslumas, 2) pateikimas laiku, 3) pakankamumas, 4) tinkamumas sprendimams priimti. Finansinės apskaitos galutinis produktas – finansinės ataskaitos: balansas, pelno (n) ataskaita, pinigų srautų, nuosavo kapitalo pokyčių ataskaitos ir aiškinamasis raštas. Valdymo apskaita yra informacijos, reikalingos ūkio subjektui valdyti rinkimas, sisteminimas, įvertinimas ir pateikimas. Valdymo apskaitos informacija reikalinga įmonei valdyti. Valdymo apskaitos sistema pasirenkama įmonėse savarankiškai. Ji turi būti suprantama, tinkama, patikima, palyginama, pateikta laiku. Atskaitomybė yra pagrindinis finansinės analizės šaltinis, teikiantis labai daug vertingos informacijos. Dabartiniu metu Lietuvoje išoriniams informacijos vartotojams pateikiami tokie finansinės atskaitomybės dokumentai: ◦ balansas; ◦ pelno (nuostolio) ataskaita; ◦ pelno paskirstymo ataskaita; ◦ finansinės būklės pakitimo (pinigų srautų) ataskaita; ◦ nuosavo kapitalo pokyčių ataskaita; ◦ paaiškinamasis raštas. Finansinės ataskaitos Apibūdinimas 1. Balansas Finansinė ataskaita, kurioje parodomas visas įmonės turtas, nuosavas kapitalas ir įsipareigojimai paskutinę ataskaitinio laikotarpio dieną 2.Pelno (nuostolių) ataskaita Finansinė ataskaita, kurioje parodomos visos per ataskaitinį laikotarpį įmonės uždirbtos pajamos, patirtos sąnaudos ir gauti veiklos rezultatai 3. Pinigų srautų ataskaita Finansinė ataskaita, kurioje parodomos įmonės ataskaitinio laikotarpio pinigų ir pinigų ekvivalentų įplaukos bei išmokos 4. Nuosavo kapitalo pokyčių ataskaita Finansinė ataskaita, kurioje patekiama informacija apie nuosavo kapitalo pasikeitimus per ataskaitinį laikotarpį 5. Aiškinamasis raštas Metinės finansinės atskaitomybės dalis, kurioje paaiškinamos balanse, pelno (n), pinigų srautų ir nuosavo kapitalo pokyčių ataskaitose nurodytos sumos, taip pat atskleidžiama informacija, kuri nepateikta finansinės atskaitomybės ataskaitose Finansinės analizės šaltiniai turi būti naudojami kompleksiškai. Tai leidžia išsamiai išanalizuoti įmonės ir jos padalinių veiklą. Nuo šaltinių sudėties, turinio ir tinkamo jų naudojimo priklauso analizės organizavimas ir rezultatai. Todėl prieš analizuojant reikia patikrinti visus analizės šaltinius: 1) ar tinkamai įformintos visos finansinės ataskaitos; 2) ar laikomasi jų pateikimo terminų; 3) ar finansinių ataskaitų rodikliai suderinti vieni su kitais it kt. Dėl svarbios finansinių ataskaitų įtakos analizei, finansų analitikui reikėtų gerai suvokti finansinių ataskaitų tarpusavio ryšį. Pinigų srautų ataskaita paaiškina balanso pakitimus lyginant tam tikro periodo pradžią su jos pradžia. Pajamų ataskaita detalizuoja nepaskirstyto pelno ataskaitos rodiklius ir teikia informaciją apie gautą pelną ar nuostolį. Balanse duomenys pateikiami tam tikrai datai, o pajamų ataskaitoje duomenys pateikiami per tam tikrą laikotarpį. 6 pav. Finansinių ataskaitų tarpusavio ryšys 4. Finansinės analizės rūšys Finansinė analizė yra viena iš aktyviausių įmonės valdymo sistemos funkcijų. Ji padeda priimti įmonės vadovams priimti optimalius valdymo sprendimus, racionalius jų variantus. Ji, atliekama remiantis apskaitos informacija, padeda laiku atskleisti įvairių veiklos sričių ir įmonės padalinių darbo trūkumus, racionaliau naudoti išteklius ir pan. Analizuojant labai svarbu ieškoti tam tikrų rodiklių tarpusavio ryšių. Tai padeda nustatyti naujas priežastis ir veiksnius, galinčius nulemti veiklos efektyvumą. Siekdamas efektyviai valdyti savo įmonę, vadovas privalo nuolat analizuoti, planuoti, vertinti vykdomą veiklą. Tam tiklsui svarbu teisingai apskaityti gaunamas pajamas ir patiriamas išlaidas. Klaidingai sukaupta informacija duos iškreiptus analizės rezultatus ir vadovas priims neteisingą finansų valdymo sprendimą. Praktikoje dažniausiai atliekama: • horizontalioji analizė; • vertikalioji analizė; • santykinė analizė. 5. Horizontalioji analizė Horizontalioji analizė – dažniausiai atliekama tada, kai finansinių ataskaitų dydžiai lyginami su praėjusio laikotarpio duomenimis, o nukrypimas išreiškiamas absoliučiais arba santykiniais dydžiais. Ši analizė parodo finansinių rodiklių dinamiką, tačiau neišryškina priežasčių, dėl kurių įvyko rodiklių pakitimai. Ji dažnai taikoma analizuojant balanso, pelno (nuostolių), pinigų srautų ataskaitų duomenis. Horizontalioji analizė dažniausiai atliekama lyginant 2-5 metų duomenis. Atliekant horizontaliąją analizę, galima įvertinti ilgalaikio ir trumpalaikio turto, pajamų ir sąnaudų, apyvartinio kapitalo, grynųjų pinigų srautų pokyčius. Manoma, kad horizontalioji analizė padeda įvertinti įmonės vadovavimo strategiją, politiką ir motyvus, nustatant jų poveikį pasiektiems finansiniams rezultatams. Horizontaliosios analizės atmaina yra trendo analizė: analizuojami kelių metų (5-10) finansinių ataskaitų duomenys ir tokiu būdu atskleidžiamos finansinių rezultatų kitimo tendencijos bei dėsningumai. Darant horizontaliąją analizę, svarbu įvertinti 2 dalykus: 1. tinkamo lyginamo laikotarpio pasirinkimas; 2. bazinių metų, su kuriais lyginama, pasirinkimas. 6. Vertikalioji (struktūrinė) analizė Vertikaliosios analizės tikslas – nustatyti, kokią dalį konkretus rodiklis (procentais) sudaro palyginti su tam tikra visuma. Pvz., kokią dalį bendros turto sumos sudaro trumpalaikis turtas arba kokią dalį trumpalaikio turto sudaro atsargos. Vertikalioji (struktūrinė) analizė atliekama tada, kai kiekvienas finansinės ataskaitos rodiklis lyginamas su bendruoju baziniu tos ataskaitos rodikliu, o gautas dydis išreiškiamas procentais. Ją atlikus galima sužinoti, kokią dalį tam tikras rodiklis sudaro visumoje. Dažniausiai kitiems daliniams rodikliams apskaičiuoti baziniai dydžiai yra bendra aktyvų, pasyvų, pelno, pardavimų suma ir pan. Taigi, kiekvienas rodiklis sudaro tam tikrą bazinio rodiklio procentą. Atliekant vertikaliąją analizę, galima įvertinti: ar optimaliai ir racionaliai naudojamas turtas; finansavimo struktūros pokyčius – nuosavomis ir skolintomis lėšomis; įmonės pajamų ir sąnaudų struktūrą ir jų kitimo priežastis; įmonės finansinės būklės kitimo tendencijas ir kt. Ši analizės rūšis sudaro sąlygas susipažinti su finansinių ataskaitų rodiklių struktūra. Tačiau, atliekant vertikaliąją analizę, nepakanka apskaičiuoti tam tikrų rodiklių struktūros. Ši analizė padeda nustatyti ir rodiklių struktūros per tam tikrą laikotarpį priežastis. Ji padeda išskirti svarbiausius, prioritetinius rodiklius. Vertikalioji analizė nustato konkrečių rodiklių tarpusavio ryšį ir įtaką, tai leidžia daryti tam tikras išvadas dėl vieių ar kitų rodiklių pasikeitimo priežasčių, nes bet koks finansinės ataskaitos rodiklio pasikeitimas gali daryti įtaką kito ar kelių rodiklių pasikeitimui. Horizontaliosios ir vertikaliosios analizės rezultatai yra pagrindas santykinei analitinei analizei atlikti, t.y. apskaičiuoti įvairius santykinius rodiklius (finansinius keoficientus). 7. Santykinė analizė Santykinė analizė teorijoje ir praktikoje kitaip vadinama finansinių koeficientų analize. Ši analizės rūšis paplitusi atliekant tarpįmoninę ir tam tikro laikotarpio finansinių ataskaitų rodiklius. Santykiniai rodikliai objektyviau ir įvairiapusiškiau įvertina tiriamąjį objektą negu absoliutiniai rodikliai. Tarkime, jeigu dvi vienos šakos ir vienodo profilio, bei dydžio įmonės gavo 500 000 Lt pelno, negalima daryti išvados, kad abi įmonės dirbo pelningai. Kuri įmonė pelningesnė, galima pasakyti tik tada, kai abiejų įmonių pelno rodiklį palyginsime su pardavimų, turto, kapitalo ar kitais rodikliais. Santykiniai rodikliai leidžia palyginti nevienodų dydžių įmonių veiklą. Koeficinetus reikia skaičiuoti ne mažiau kaip pagal 3 metų duomenis, kad būtų galima palyginti jų reikšmes ir nustatyti pokyčius. Santykiniai rodikliai pasirenkami atsižvelgiant į analizės tikslą. Svarbu pasirinkti logiškai ir tarpusavyje matematiškai susietus rodiklius. Formulės, kuria remiantis apskaičiuojamas santykinis rodiklis, skaitiklis ir vardiklis turi būti teisingai įvertinti ir išmatuoti, turi būti to paties laikotarpio. Santykiniai rodikliai nėra reikšmingi, jeigu jie nepalyginami su: 1) tos pačios įmonės praėjusio laikotarpio rodikliais, 2) numatytais tam tikrais parametriniais rodikliais, 3) tos pačios ūkio šakos kitų įmonių rodikliais, 4) pagrindinių konkurentų rodikliais, 5) ir pan. Dažniausiai santykiniai rodikliai lyginami su šakiniais rodikliais. Skirtingos ūkio šakų ypatybės daro nevienodą įtaką joms priklausančių įmonių rodikliams. Analizuojant santykinius rodiklius būtina prisiminti, kad jų patikimumas priklauso nuo informacijos, kuria remiantis jie buvo apskaičiuoti. Labai svarbu mokėti teisingai vertinti santykinius rodiklius. Dažniausiai vienas santykinis rodiklis mažai ką pasako. Kai kurie santykiniai rodikliai glaudžiai susiję, kinta priklausomai nuo kitų santykinių rodiklių, nes jiems daro įtaką tie patys veiksniai. Tarkime, kad A įmonėje pardavimai padidėjo 10 proc. per tam tikrą laikarpį, o B – 20 proc. Iš to negalima teigti, kad B įmonė dirbo geriau. Šiuo atveju svarbu gauti informaciją, kuri parodytų kiekvienos įmonės turimą rinkos dalį: juk mažą rinką išplėsti lengviau negu didelę. Santykiniai rodikliai – tai vieno ar kelių absoliutinių rodiklių ir kito vieno ar kelių absoliutinių rodiklių santykis. Gali būti įvairios santykinių rodiklių kombinacijos, pvz., S1 = A/B; S2 = A+B/B; S3 = A-C/ A+B ir t.t. Įmonės finansinei būklei įvertinti naudojama daug rodiklių. Šiuos rodiklius galima išskirti į tokias pagrindines grupes: • Trumpalaikio ir ilgalaikio mokumo. • Veiklos efektyvumo. • Pelningumo: 1) veiklos; 2) investicijų. • Kapitalo rinkos ir kt. 8. Mokumo reikšmė. Trumpalaikio ir ilgalaikio mokumo rodiklių analizė Kiekvienai įmonei svarbiausia yra sugebėti įvykdyti savo įsipareigojimus. Priešingu atveju įmonė praranda savo autoritetą, sugebėjimą konkuruoti rinkoje, nes kreditoriai su tokiais klientais nelinkę sudaryti sandorių. Įmonės mokumas turi labai didelę reikšmę jos kūrimosi laikotarpiu ir veiklos pradžioje, infliacijos ir stichinių nelaimių metu, patyrus finansinių nuostolių, įėjimo į rinką ir pan. Nuo mokumo priklauso įmonės finansinė būklė ir veiklos rezultatai, tolesnė jos veikla, perspektyvos, taktika, strategija, investiciniai sprendimai ir kt. nemoki įmonė negalės palaikyti normalių santykių su kitais rinkos dalyviais. Mokumas yra būtina įmonės egzistavimo sąlyga.. Todėl įmonė turi nuolat analizuoti mokumo rodiklius. Mokumas apibūdinamas kaip mokamasis pajėgumas, sugebėjimas mokėti, galimybė ar pajėgumas padengti mokestinius reikalavimus (įsipareigojimus). Teisingiau mokumą reikėtų apibūdinti kaip įmonės sugebėjimą turimomis mokėjimo priemonėmis apmokėti trumpalaikius ir ilgalaikius įsipareigojimus. Įmonės mokėjimo priemonės yra pinigai ir jų ekvivalentai, per vienerius metus gautinos sumos (pirkėjų įsiskolinimas ir pan.), atsargos, nebaigta gamyba ir kitas trumpalaikis turtas. Šiomis mokėjimo priemonėmis galima apmokėti trumpalaikius įsipareigojimus (finansinės skolos, skolos tiekėjams, gauti išankstiniai apmokėjimai, mokesčių įsipareigojimai ir kt). Taigi, kad įmonė galėtų atsiskaityti su darbuotojais, valstybe, tiekėjais, kreditoriais už savo įsipareigojimus, jai reikia turėti ne tik grynų pinigų ir jų ekvivalentų, bet ir materialų likvidų turtą, kurį galėtų greitai paversti grynaisiais pinigais, t.y. reikia turėti mokėjimo priemonių. Įmonė moki, kai nagrinėjamu laikotarpiu turi ne mažiau mokėjimo priemonių kaip įsipareigojimų. Priklausomai nuo to, ar greitai įmonė sugeba turtą paversti pinigais, galimi įvairūs turto likvidumo, o kartu ir įmonės mokumo lygiai. Todėl reikia skirti įmonės mokumą nuo turto likvidumo. Turto likvidumas priklauso nuo 3 pagrindinių veiksnių: 1) kaip greitai galima turtą pirkti ir parduoti; 2) pirkimo arba pardavimo operacijų išlaidų; 3) stabilios ir prognozuojamos to turto kainos. Nustatyti, kuris turtas yra likvidžiausias, o kuris nelikvidžiausias, kartais būna sunku. Norėdami tai įrodyti amerikiečių autoriai pateikia tokį pavyzdį. Tarkime, kad A turtą galima greitai parduoti, bet yra didelės sandorio išlaidos, B turtui parduoti reikia daugiau laiko, tačiau tas sandoris nieko nekainuoja, o C turtą galima greitai ir su nedidelėmis išlaidomis parduoti, bet jo kainą labai sunku nustatyti iš anksto. Gali būti ir tokia situacija, kai turtas yra visiškai nelikvidus, t.y. jo visiškai neįmanoma parduoti, nes nėra pirkėjo. Toks turtas dažniausiai likviduojamas negaunant jokių pajamų. Jeigu turtas yra likvidus, įmonė turi mokėjimo priemonių skoloms sumokėti, bet, kai turi nelikvidų turtą, ji gali tapti nemoki. Taigi, likvidumas gali būti suprantams tik kaip trumpalaikio turto, kurį įmonė gali paversti pinigais, likvidumas. Todėl netikslu likvidumo koeficientą skaičiuoti kaip trumpalaikio turto ir trumpalaikių įsipareigojimų santykį. Iš tikrųjų likvidumo koeficientas turėtų būti skaičiuojamas kaip viso trumpalaikio turto, atėmus gynuosius pinigus, ir trumpalaikių įsipareigojimų santykis. Atliekant finansinę analizę įvertinamas įmonės likvidumas, mokumas, t.y. patikrinama ar pajėgi įmonė apmokėti savo įsipareigojimus, pasibaigus jų terminui. Įmonės mokumas parodo jos finansinę būklę. Įmonės rizika labiausiai susijusi su įmonės mokumu ir sugebėjimu iš savo ūkinės-gamybinės veiklos gauti pinigų. Apie įmonės mokumo būklę galima spręsti iš santykinių rodiklių, apskaičiuotų iš finansinių ataskaitų duomenų. Santykiniai rodikliai leidžia sutelkti dėmesį į trumpalaikį pinigų srautų valdymą ir ilgalaikius įmonės įsipareigojimus. Visus mokumo rodiklius siūloma suskirstyti į: 1) trumpalaikio mokumo; 2) ilgalaikio mokumo. Įmonės trumpalaikio ir ilgalaikio mokumo rodiklių analizės pagrindinis šaltinis yra balansas. Atlikti tyrimai rodo, kad Lietuvoje pagrindinės įmonių nemokumo priežastys yra šios: menkai naudojami įmonių gamybiniai pajėgumai; neracionaliai naudojami materialiniai ištekliai; įmonių valdymo organų neveiklumas; nesugebėjimas prisitaikyti prie rinkos sąlygų bei konkuruoti; nebuvimas teikiamų įmonių finansinių atskaitomybių griežtos kontrolės, nustatnt pažeidimus. Išsami nemokumo priežasčių analizė padeda numatyti įmonės mokumo gerinimo priemones. Trumpalaikis pinigų poreikis susijęs su apyvartinio kapitalo poreikiu ir lėšų poreikiu palūkanoms apmokėti, o pagrindinis grynųjų pinigų šaltinis yra pelningos produkcijos gamyba ir pardavimas. Ilgalaikis pinigų poreikis formuojasi įmonės gamybiniam pajėgumui palaikyti ir skoloms grąžinti. Šiems tikslams pinigai gali būti kaupiami iš įmonės vidinių ir išorinų šaltinių. 8.1. Trumpalaikio mokumo rodikliai Trumpalaikio mokumo rodikliai parodo trumpalaikį mokumą, t.y. ar įmonė pajėgi vykdyti trumpalaikius įsipareigojimus. Prie trumpalaikio mokumo rodiklių priskirtini: 1) apyvartinio kapitalo rodikliai; 2) bendrojo trumpalaikio mokumo; 3) greitojo trumpalaikio mokumo; 4) labai greito trumpalaikio mokumo; 5) absoliutaus trumpalaikio mokumo. Apyvartinis kapitalas nėra parodomas balanse, bet dažnai skaičiuojamas bankininkų, akcininkų, investuotojų ir kt analitinės informacijos vartotojų kaip trumpalaikio mokumo rodiklis. Finansinės analizės specialistai siūlo įmonių finansinę būklę pradėti analizuoti nuo apyvartinio kapitalo. Šis rodiklis apibūdina įmonių finansinę būklę ir daro įtaką kitiems finansiniams rodikliams. Taigi, vienas svarbiausių rodiklių – apyvartinis kapitalas. Apyvartinis kapitalas – tai trumpalaikis turtas, likęs įmonės žinioje sumokėjus per vienerius metus mokėtinas sumas ir trumpalaikius įsipareigojimus. Tai turto dalis, kuri, dalyvaudama apyvartos procese, nuolat keičia savo formą (6 pav.). 7 pav. Apyvartinio kapitalo ciklas Daugelis analitikų įmonės finansinę analizę pradeda analizuoti būtent nuo apyvartinio kapitalo. Manoma, kad šis rodiklis geriausiai apibūdina įmonės finansinę būklę, nes nuo jo dydžio priklauso kiti finansiniai rodikliai. Jį galima apskaičiuoti dviem būdais: 1. Apyvartinis kapitalas = Trumpalaikis turtas – Trumpalaikės mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai 2. Apyvartinis kapitalas = Pastovus kapitalas – Ilgalaikis turtas, kai Pastovus (pagrindinis) kapitalas = Nuosavas kapitalas + Ilgalaikiai įsipareigojimai 1-asis rodiklis rodo, ar balanso sudarymo dieną įmonė turėjo pakankamai likvidaus turto trumpalaikiams įsipareigojimams padengti. 2 –uoju būdu apskaičiuotas apyvartinio kapitalo rodiklis apytikriai išreiškia savininkų nuosavybės dalį, skirtą trumpalaikiam įmonės turtui formuoti; jis yra informatyvesnis už 1- ąjį, nes sutelkia vartotojų dėmesį į savininkų nuosavybę. Savininkai gali ją didinti papildomai išleisdami akcijų bei ieškodami įvairių rėmėjų (dotacijų arba subsidijų) arba ilgalaikių paskolų, kurias panaudojus galima tikėtis didelio pelno. Neracionaliai naudojamą ilgalaikį turtą reikia mažinti, t.y. už ilgalaikį turtą galima įsigyti trumpalaikio turto, kurį naudojant uždirbamas pelnas. Apyvartinio kapitalo reikšmė turi būti teigiama, t.y. kiekviena įmonė turi turėti pakankamą trumpalaikio turto sumą. Neigiama apyvartinio kapitalo reikšmė rodo, kad įmonė gali neįvykdyti savo trumpalaikių įsipareigojimų. Didesnė šio rodiklio reikšmė rodo aukštesnį įmonės likvidumo lygį. Didesnė apyvartinio kapitalo suma ypač reikalinga tada, kai įmonė negali pasiskolinti lėšų. Įmonės kasdieninės veiklos ciklui finansuoti yra naudojamos apyvartinio kapitalo lėšos, jo dydis priklauso nuo veiklos ciklo trukmės. Kad įmonės veikla nenutruktų, reikia turėti būtinąją pinigų sumą. Nuo apyvartinio kapitalo priklauso įmonės galimybės plėsti gamybą, vykdyti savo įsipareigojimus, būti konkurencinga. Apyvartinio kapitalo reikia ūkinei – gamybinei veiklai finansuoti, todėl būtina, kad trumpalaikis turtas būtų didesnis už trumpalaikius įsipareigojimus. Neįmanoma nustatyti visoms įmonėms vienodo “geriausio” apyvartinio kapitalo dydžio, nes įvairaus dydžio įmonės disponuoja skirtingu turto dydžiu. Apyvartinio kapitalo dydis – tai būtina apyvartinio kapitalo suma tam tikram užsibrėžtam gamybos ir pardavimų lygiui palaikyti. Kuo didesnis apyvartinis kapitalas, tuo didesnė tikimybė, kad įmonė galės sėkmingai funkcionuoti esant nestabiliam grynųjų pinigų srautui – įmonė niekada negali tiksliai planuoti būsimų grynųjų įplaukų ir išlaidų. Apyvartinis kapitalas yra svarbesnis nei grynieji pinigai, kurie yra tik jo elementas. Siekiant įvertinti skaitmeninę šio rodiklio reikšmę, skaičiuojamas: 1. Apyvartinio kapitalo koeficientas = Trumpalaikis turtas/Trumpalaikiai įsipareigojimai 2. Apyvartinio kapitalo koeficientas = Pastovus kapitalas/ Ilgalaikis turtas 1 - rodiklis tiesiogiai susijęs su trumpalaikio mokumo rodikliu. Įmonė laikoma patikima, jeigu šis koeficientas yra tarp 1,2 ir 2. Mažesnis už 1,2 koeficientas yra pavojingas įmonei, nes reiškia, kad ji prasiskolinusi. Didesnis už 2 rodo, jog įmonė nesugeba pasinaudoti išorės galimybėmis, pvz. nesinaudoja galimybe formuoti dalies apyvartinio kapitalo įsiskolinimų tiekėjams ar įsipareigojimų pirkėjams sąskaita. Praktikoje dažniausiai skaičiuojamas bendrojo trumpalaikio mokumo koeficientas, kuris, kaip minėta, vadinamas likvidumo koeficientu. 1.Bendrojo trumpalaikio mokumo koef (BMK).= Trumpalaikis turtas(TT) / Trumpalaikiai įsipareigojimai (TĮ), kai Trumpalaikis turtas = Atsargos+Debitorinis įsikolinimas+Gryni pinigai+Kitas trumpalaikis turtas Pagal lietuvišką atskaitomybę: Bendrojo trumpalaikio mokumo koef (BMK.) = Trumpalaikis turtas + Sukauptos pajamos ir ateinančių laikotarpių sąnaudos / Trumpalaikiai įsipareigojimai + Sukauptos sąnaudos ir ateinančio laikotarpio pajamos Šis rodiklis parodo, kiek kartų trumpalaikis turtas didesnis už trumpalaikius įsipareigojimus, t.y. padeda prognoozuoti įmonės mokumo būklę artimiausiu metu. Egzistuoja vadinamoji saugumo riba, jis negali būti mažesnis nei 1,2. Savininkai pastebėję, kad jis sumažėjo iki 1, turi imtis priemonių padėčiai taisyti. Blogiausia padėtis, kai šis rodiklis yra mažesnis už trumpalaikius įsipareigojimus, t.y. trumpalaikis turtas yra neigiamas, nes einamieji įsipareigojimai yra didesni už turimas mokėjimo priemones. Pavyzdžiui, BMK yra 2,4. Jis rodo, kad vienam trumpalaikių įsipareigojimų litui įmonė turi 2,4 Lt trumpalaikio turto. Jei BMK mažiau nei 1, tai įmonė artimiausiu laiku negali atsiskaityti už savo įsipareigojimus. Kiekviena įmonė turi nustatyti tinkamiausią jai rodiklio lygį ir nuolat jį stebėti. Turėtų būti nuo 1,2 iki 2. Jeigu jis yra didesnis 4-5, tai gali reikšti, kad įmonė nesugeba efektyviai panaudoti turto. BMK dar neparodo, ar greitai įmonė gali sumokėti trumpalaikius įsipareigojimus, nes jį skaičiuojant neatsižvelgiama į trumpalaikio turto sudėtį bei kt. Pvz., didelis rodiklis gali būti gautas, kai yra atsargų perteklius arba pinigų deficitas. Taip pat iš anksto sumokėtos išlaidos, pvz, sumokėtas draudimas, nevirsta grynaisiais pinigais, bet parodo, kad sumažėja būtinybė sumokėti išlaidas ateityje. Jau minėta, kad ne visas trumpalaikis turtas yra vienodai likvidus, t.y. prireikus skubiai sumokėti trumpalaikius įsipareigojimus, tą galima padaryti ne visu turtu. Todėl norint objektyviau įvertinti įmonės mokumo dabartinę būklę, t.y. sugebėjimą skubiai atsiskaityti su kreditoriais, reikia skaičiuoti ir antrąjį rodiklį – greitojo trumpalaikio mokumo koeficientą. Skaičiuojant šį rodiklį, prie trumpalaiko turto priskiriama tik greitai parduodamas trumpalaikis turtas, t.y. likvidžiausios rūšys: pinigai ir jų ekvivalentai, vertybiniai popieriai, per vienerius metus gautinos sumos. Pažymėtina, kad pinigų ekvivalentais laikomos trumpalaikės (iki 3 mėnesių) likvidžios investicijos, kurios gali būti greitai iškeičiamos į pinigus ir kurių vertės pasikeitimo rizika yra nereikšminga. Investicijos į nuosavybės vertybinius popierius nėra priskiriamos prie pinigų ekvivalentų. 2. Greitojo trumpalaikio mokumo koeicientas (GMK) =Greitai realizuojamas TT/ TĮ, , kai Greitai realizuojamas turtas =Grynieji pinigai + Vertybiniai popieriai + Debitorinis įsiskolinimas = TT-Atsargos Greitojo trumpalaikio mokumo koef. (GMK) =Pinigai ir pinigų ekvivalentai+ Per vienus metus gautinos sumos + Kitas trumpalaikis turtas (trumpalaikės investicijos, terminuotieji indėliai) / TĮ. Pagal lietuvišką atskaitomybę: Greitojo trumpalaikio mokumo koef. (GMK) = Greitai parduodamas trumpalaikis turtas + Sukauptos pajamos ir ateinančių laikotarpių sąnaudos/ Trumpalaikiai įsipareigojimai + Sukauptos sąnaudos ir ateinančio laikotarpio pajamos Taigi, pirmiausiai apskaičiuojamas greitai realizuojamas turtas, kurį galima greitai paversti grynaisiais pinigais arba paimti jų iš banko. Prie šios grupės turto galima priskirti visą TT išskyrus atsargas, nebaigtą gamybą, pagamintą produkciją ir pan. Nes ne visos atsargos gali būti greitai paverstos pinigais, nes dalis jų gali būti pasenusios, sugedusios, ir pan. GMK parodo įmonės įsipareigojimų apmokėjimo greitį, t.y. jų padengimą mobiliuoju turtu. GMK negali būti mažesnis nei 1. Tik didelės infliacijos metu, šis rodiklis būna mažesnis nei 1. Svarbu nustatyti bendrojo ir greitojo trumpalaikio mokumo koeficientų skirtumą. Optimali padėtis yra tokia, kai šių rodiklių skirtumas yra nedidelis. Tačiau praktikoje būna, kad BMK – didelis, o GMK – mažas. Tokia situacija rodo, kad įmonė turi daug atsargų, kurios gali būti nuolat kaupiamos ir yra nemobilios, įšaldytos. Pvz., jei 2,4-1,3 =1,1, tai įmonė turi daug atsargų. Paprastai tokiais atvejai reiktų ištirti ne tik atsargų, bet ir viso trumpalaikio turto struktūrą, nustatyti jo didėjimo dinamiką. Kai kurie autoriai pasisako už didelį kiekį atsargų, kaip priemonę prieš infliaciją. Bendrojo ir greitojo trumpalaikio mokumo rodiklių ananlizė svarbi įmonei jos veiklos strategijos požiūriu. Šie rodiklai parodo įmonės įsipareigojimus, jų dydį, realumą, o kartu įgalina nustatyti veiklos plėtojimo strategiją. BMK ir GMK būtina sistemingai analizuoti ir nuosekliai tirti jų dinamiką, atskeisti jų pasikeitimų veiksmus ir priežastis. Maži trumpalaikio mokumo rodikliai rodo, kad įmonės finansinė būklė prasta, ateityje jos laukia tam tikri nesklandumai. Gali būti skaičiuojami dar du mokumo koeficientai: 1. Labai greito trumpalaikio mokumo koeficientas=Pinigai ir pinigų ekviavalentai + Kitas trumpalaikis turtas / Trumpalaikiai įsipareigojimai 2. Absoliutaus mokumo koeficientas=Pinigai / Trumpalaikiai įsipareigojimai (Šio rodiklio reikšmė turėtų būti: 0,2 – 0,3) Skaičiuojant labai greito trumpalaikio mokumo koeficientą, tikslinga į formulės skaitiklį įtraukti ir kitą trumpalaikį turtą, nes jį sudaro trumpalaikės investicijos, terminuotieji indėliai ir kitas trumpalaikis turtas. Absoliutaus trumpalaikio mokumo rodikliai: didesnė jų reikšmė, rodo, kad įmonė turi pinigų ir bet kada gali sumokėti skolas, tačiau pinigai “neturi laukti” įsipareigojimų mokėjimo termino, jie turi būti įtraukti į apyvartą, aktyviai dalyvauti įvairiose veiklos srityse (pinigai turi uždirbti pinigus). Trumpalaikio mokumo rodiklių analizė svarbi įmonei jos veiklos strategijos požiūriu. Šie rodikliai parodo įmonės įsipareigojimus, jų dydį, realumą, o kartu padeda nustatyti veiklos plėtojimo strategiją. Bendrojo ir greitojo trumpalaikio mokumo koeficientus būtina sistemingai analizuoti ir tirti jų dinamiką, atskleisti jų pasikeitimų priežastis. Vertinant trumpalaikio mokumo rodiklius, svarbu ištirti trumpalaikio turto ir trumpalaikių įsipareigojimų struktūrą. Pardavimų apmokėjimo koeficientas parodo, kuri prekių dalis apmokama ir kiek tenka likvidžių mokėjimo priemonių pardavimų litui. Šis rodiklis apibūdina pardavimų proceso sėkmingumą apmokėjimo prasme. Grynųjų pinigų srauto ir įsipareigojimų santykis parodo įmonės trumpalaikių įsipareigojimų apmokėjimo likvidžiausiomis mokėjimo priemonėmis laipsnį. Kuo didesnė grynųjų pinigų srauto dalis tenka 1 trumpalaikių įsipareigojimų litui, tikėtina, kad tokia įmonė turės mažiau trumpalaikių mokumo problemų. Likvidžiausių mokėjimo priemonių ir nuosavo kapitalo bei ilgalaikių įsipareigojimų tarpusavio ryšį parodo Pastovaus kapitalo likvidumo rodiklis. 8.2. Ilgalaikio mokumo rodikliai Įmonės trumpalaikį mokumą padeda apibūdinti likvidus turtas, palyginamas su trumpalaikėmis skolomis, kurių apmokėjimo terminas sueina per metus. Ilgalaikis įsiskolinimas mokėtinas vėliau negu po vienerių metų. Todėl kreditoriams aktualu nustatyti, ar įmonė bus moki po kelerių metų, t.y. suėjus mokėjimo terminui, kada reikės grąžinti ne tik pasiskolintas lėšas, bet ir palūkanas. Suteikiant paskolas ar įsipareigojant įmonei kitais būdais, yra gana sunku ir ne visada galima iš anksto numatyti pasekmes. Tačiau gyvenimas verčia analizuoti įmonės ilgalaikį mokumą remiantis turima apskaitine informacija. Įmonės sugebėjimą atsiskaityti už ilgalaikius įsipareigojimus pagal numatytus terminus parodo ilgalaikio mokumo rodikliai. Šie rodikliai skaičiuojami norint nustatyti įmonės finansavimo šaltinius ir skolų vaidmenį finansavimui, palūkanų sumokėjimo greitį, galimybes greičiau apmokėti skolas, prognozuoti finansinį stabilumą ir veiklos tęstinumą. Įmonė turtą įsigyja iš dviejų šaltinių: akcinio kapitalo ir paskolų. Kuo didesnis santykis skolos su kapitalu, tuo didesnė tos įmonės veiklos rizika, t.y. įmonės, kuri savo turtą formuoja ne iš nuosavo kapitalo, o iš skolintų lėšų, veikla yra rizikingesnė, negu ta, kuri savo veiklą vykdo iš nuosavo kapitalo. Už skolintą kapitalą reikia nuolat tam tikrais terminais mokėti palūkanas ir atitinkamas kredito grąžinimo sumas mokėti nustatytomis datomis. Jeigu uždelsdami kreditų grąžinimo terminai, kreditoriai turi teisę imtis juridiškai pagrįstų veiksmų, kurie gali nulemti bankrotą. Kuo didesnę dalį nuosavo kapitalo įmonė turi pastovaus kapitalo sudėtyje, tuo labiau ji sugebės išgyventi smunkančio verslo, kuris verčia kitas, finansiškai stipresnes įmones ristis į bankrotą, sąlygomis. Taigi, analizuojant įmonės ilgalaikį mokumą, reikia atkreipti dėmesį į du svarbius veiksnius: 1. skolų (įsipareigojimų) lygį; 2. skolų ir nuosavo kapitalo santykio kitimą per tam tikrą laikotarpį. Tačiau didelė nuosavo kapitalo dalis, palyginti su skolintu kapitalu, ne visada rodo gerą įmonės valdymą. Būdinga, kad nuosavam kapitalui reikia kur kas daugiau išlaidų negu skolintam kapitalui. Įmonė, turėdama nuosavo kapitalo, gali pasinaudoti galimybe skolintis už santykinai mažas palūkanas ir uždirbti su šiais fondais daugiau pelno. Taigi, šioms situacijoms nustatyti ir įvertinti skaičiuojami ilgalaikio mokumo rodikliai. Dažnai jie vadinami skolų rodikliais, nes jie susieti su ilgalaikėmis skolomis. Įsiskolinimui apibūdinti naudojama gana daug rodiklių, tačiau svarbiausi yra šie: 1) bendras skolos rodiklis, 2) ilgalaikių skolų, 3) ilgalaikių skolų apdraustumo, 4) skolų grąžinimo, 5) finansinio sverto, 6) pastovaus mokumo, 7) auksinės balanso taisyklės. Ilgalaikio mokumo rodiklių grupės ypatybė yra ta, kad jai priklauso tie rodikliai, kuriuos apskaičiuojant ilgalaikiai arba visi įsipareigojimai derinami su visu turtu arba nuosavu kapitalu. Analizuojant įsiskolinimo rodiklius, vienas iš pagrindinių uždavinių yra nustatyti įmonės sugebėjimą grąžinti skolas, taip pat parodyti, iš kur ir kokias lėšas įmonė gauna skoloms grąžinti. Palyginus visus skolos rodiklius, galima įvertinti ne tik esamą veiklą, jos perspektyvas, bet ir valdymo kokybę. Bendras skolos rodiklis = Visi įsipareigojimai (ilgalaikiai ir trumpalaikiai) / Visas turtas Kuo mažesnis šis rodiklis, tuo geresnė įmonių finansinė būklė. Jis rodo, kokia dalis skolintų, t.y. svetimų lėšų, panaudojama formuojant įmonės turtą. Kreditorių nuomone, šis santykis turi būti mažas norint apsaugoti juos nuo rizikos gauti nuostolius įmonės bankroto atveju. Savininkai linkę gauti didesnį šį rodiklį, kad turėtų naudą, t.y. pelną iš gautų kreditų. Tokių dviejų dydžių santykis yra racionalus tol, kol didina įmonės pelną. Kuo didesnis skolos rodiklis, tuo žemesnis saugumo lygis. Šio rodiklio vertinimas: labai geras – mažesnis kaip 30 proc., geras – mažesnis kaip 50, patenkinamas – mažesnis kaip 70 proc. ir blogas – didesnis kaip 100 proc. Analizuojant bendrąjį skolos rodiklį, svarbu ne tik jį skaičiuoti, bet ir įvertinti jo susidarymo priežastis, apsvarstyti galimybes grąžinti skolą. Svarbu tirti įsipareigojimų struktūrą, nustatant, kokią dalį sudaro ilgalaikiai ir trumpalaikiai įsipareigojimai. Tuo tikslu reikia skaičiuoti ilgalaikių skolų koeficientą: Ilgalaikių skolų koeficientas = Ilgalaikiai įsipareigojimai/Turtas Šis koeficientas rodo, kokią dalį įmonės turto sudaro ilgalaikės skolos. Manoma, kad, analizuojant įmonės trumpalaikį mokumą, reikia panagrinėti ir šio koeficiento kitimą. Jeigu iš ilgalaikių įsipareigojimų finansuojamas įmonės turtas didėja, tai mažėja trumpalaikių skolų negrąžinimo rizika. Šio rodiklio vertinimas: labai gerai, kai jis lygus arba mažesnis negu 30 proc., gerai – kai ne didesnis kaip 50 proc. Ilgalaikės skolos dažniausiai apdraudžiamos ilgalaikiu turtu, kuris yra tam tikras garantas skoloms grąžinti. Ilgalaikiai įsipareigojimai siejami visada su tam tikra rizika. Tačiau normalus ilgalaikis įsiskolinimas iš tikrųjų padeda išsaugoti įmonės pusiausvyrą, yra savotiškas finansinis svertas, didinantis pelną. Būtina atsiminti, kad paskolintas lėšas reikia grąžinti ir už jas reikia mokėti procentus. Nuolatinis įsiskolinimas yra viena iš bankroto sąlygų. Ilgalaikių skolų apdraustumo ilgalaikiu turtu koeficientas= Ilgalaikis turtas/ Ilgalaikiai įsipareigojimai Šis rodiklis parodo ilgalaikių įsipareigojimų apdraustumo turimu turtu laipsnį, t.y. kiek kartų ilgalaikis turtas yra didesnis už ilgalaikius įsipareigojimus. Šis rodiklis suteikia informacijos apie įmones, kurioms gresia bankrotas. Turimas ilgalaikes skolas įmonė grąžina ir palūkanas sumoka iš uždirbto pelno. Jeigu įmonė negali padaryti mokėjimų, kurie numatyti sutartyje, vadinasi, ji yra nemoki ir turi būti reorganizuota arba likviduota. Įmonės ilgalaikiam mokumui nustatyti skaičiuojami skolos grąžinimo rodikliai. Skolos grąžinimo koeficientas (1)= Pelnas prieš mokesčių ir palūkanų atskaitymą/ Ilgalaikės skolos einamųjų metų dalis + Palūkanos Šis rodiklis rodo, kiek kartų ūkinės veiklos pelnas gali būti didesnis už kredito grąžinimo sumas ir palūkanas. Taigi, jis apibūdina kredito saugumą, jo apdraustumą įmonės pelnu. Įprasta, kad šis rodiklis nebūtų mažesnis kaip 1,5-2,0. Manoma, kad jeigu įmonės įplaukos iš jos veiklos sumažės 50 procentų, tai net ir tokiu atveju skolas ji galės grąžinti. Skolos grąžinimo koeficientas skaičiuojamas ir kitu būdu, t.y. naudojant pelną atskaičius mokesčius ir palūkanas. Skolos grąžinimo koeficientas (2)= Grynasis pelnas / Ilgalaikės skolos einamųjų metų dalis + Palūkanos Jis turėtų būti ne mažesnis už 1. Finansinio sverto rodiklis gali būti skaičiuojamas dviem būdais: 1. Finansinis svertas =Skolintas kapitalas (Visi įsipareigojimai) / Nuosavas kapitalas 2. Finansinis svertas = Skolintas kapitalas (Ilgalaikiai įsipareigojimai)/ Nuosavas kapitalas Rimtai įsiskolinusiomis įmonėmis laikomos tokios, kurių finansinis svertas, apskaičiuotas pagal 2 – ąją formulę, yra didesnis kaip 0,5 arba 50 proc. Tai atitinka skolinto (ilgalaikių įsipareigojimų) ir nuosavo kapitalo struktūrą (33,3:66,7). Tai reiškia, kad skolinto kapitalo naudojimas pelnui didinti priimtinas tol, kol netrikdo įmonės pusiausvyros. Šis rodiklis gali būti vad. ir finansinės rizikos rodikliu: kuo didesnė skaitiklio reikšmė, tuo didesnė ir rizika, nes bankroto atveju su kreditoriais reikės atsiskaityti anksčiau, negu su savininkais. Įmonių vadovai turi nuolat atsiminti, kad paskolintas lėšas reikia grąžinti ir už jas reikia mokėti palūkanas, kad nuolatinis įsiskolinimas – viena iš bankroto sąlygų. Būtina pabrėžti ir tai, kad normalus įsiskolinimas iš tikrųjų padeda išsaugoti skolinto ir nuosavo kapitalo pusiausvyrą, ir gauti tam tikrą pelną. Apie įmonės ilgalaikį mokumą galima spręsti ir iš auksinės balanso taisyklės koeficiento: Auksinės balanso taisyklės koeficientas =Ilgalaikis turtas / Pastovus kapitalas =Ilgalaikis turtas / Nuosavas kapitalas + Ilgalaikiai įsipareigojimai Koeficientas rodo, kokia dalimi ilgalaikis turtas finansuojamas pastoviu kapitalu. Galioja verslo taisyklė: ilgalaikių investicijų negalima finansuoti trumpalaikėmis skolomis. Auksinės balanso taisyklės koeficientas neturėtų nukrypti nuo 1: geriausias variantas, kai koeficientas yra lygus 1 arba yra nedaug mažesnis. Dažniau negu auksinės balanso taisyklės koeficientas skaičiuojamas finansinės priklausomybės koeficientas pagal tokią formulę: Finansinės priklausomybės koeficientas = Turtas / Nuosavas kapitalas Jis parodo, kokia turto dalis tenka 1 litui nuosavų lėšų. Jeigu jis lygus 1, tai reiškia, kad visas įmonės turtas suformuotas iš nuosavo kapitalo. Jeigu jis lygus, tarkime, 1,5, tai rodo, kad 1,5 lito turto suformuota iš 1 lito ir 0,5 lito skolinto kapitalo. Svarbu skaičiuoti ir nuosavo kapitalo koncentracijos koeficientą: Nuosavo kapitalo koncentracijos koeficientas =Nuosavas kapitalas / Turtas Jis parodo, kokia dalis turto suformuota iš nuosavų lėšų šaltinių. Būtina skaičiuoti ir pastovaus finansavimo koeficientą: Pastovaus finansavimo koeficientas= Nuosavas kapitalas + Ilgalaikiai įsipareigojimai / Turtas Jis parodo, kokia dalis turto suformuota iš pastovių šaltinių. Jeigu įmonė neturi ilgalaikių kreditų, tai šio koeficiento dydis sutaps su nuosavo kapitalo koncentracijos (nepriklausomybės) koeficientu. Svarbu skolos rodiklius tirti dinamiškai. Jeigu rodikliai mažėja, vadinasi, kreditai naudojami neefektyviai. Tai gali būti siejama su pernelyg didelėmis investicijomis, įmonės veiklos plėtojimo planais ir kt. 9. Veiklos efektyvumo rodikliai ir jų analizė Kiekviena įmonė, norėdama išsilaikyti konkurencinėje rinkoje ir sukurti pelną, savo veiklos procese naudoja įvairius išteklius. Kuo efektyviau šie ištekliai panaudojami, tuo greičiau pagaminama ir parduodama produkcija. Dalis išteklių yra kaupiami būsimam panaudojimui. Jų dalis turi būti racionaliai nustatyta. Jeigu jų sukaupiama daugiau, lėtėja gamybos procesas ir ištekliai naudojami neracionaliai (gamybos ciklas priklauso nuo tiekimo, gamybos ir pardavimo procesų sklandumo, kokybiškumo, racionalaus atsargų dydžio nustatymo ir pan..). Sklandžiam gamybos ciklui reikalingas finansavimas, nes tik taip galima pagreitinti lėšų apytakos procesą. Pinigų srautas, aprūpindamas gamybos ar paslaugų procesą mokėjimo priemonėmis – pinigais, garantuoja gamybos ir finansinės veiklos efektyvumą. Išlaidos gamybos procese pasiskirsto netolygiai, ypač svarbu ne tik stebėti, bet ir valdyti lėšų apytakos procesus, siekti jų efektyvumo. Efektyvumas suprantamas, kaip racionalus lėšų gamybos procese cirkuliavimas, duodantis teigiamą rezultatą, t.y. greitą gamybos proceso ciklą, kurio metu ne tik sukuriamas pelnas, bet ir pinigų srautas, reikalingas gamybai palaikyti. Kad gamybos ir pardavimų procesai vyktų nenutrūkstamai, piniginės lėšos vienu metu turi būti visose apytakos stadijose. Kuo greičiau šios lėšos iš vienos apytakos stadijos pereina į kitą, tuo mažesnio jų kiekio reikia gamybos, prekybos ar paslaugų procesui. Efektyvus įmonės kapitalo valdymas yra svarbus veiklos veiksnys. Vadovai, nežinantys kaip optimaliai valdyti įmonės kapitalą, kartais be reikalo stengiasi suvaržyti įmonės kapitalo panaudojimą ir skolinasi, norėdami užtikrinti trumpalaikius ir ilgalaikius poreikius, mokėdami už tai palūkanas. Prekybos įmonėje lėšų apytakos procesas vyksta greičiau, nei gamybos procese, aplenkdamas tokias stadijas, kaip nebaigtos gamybos, gatavos produkcijos. Paslaugų sferoje apytakos ciklas dar trumpesnis. Nepriklausomai nuo veiklos srtities pinigų cirkuliavimas ir jo greitis yra labai svarbūs įmonės finansinei būklei. Paspartėjus lėšų apyvartumui, dalis jų gali būti išlaisvinama ir panaudojama papildomam produkcijos kiekiui gaminti, papildomoms paslaugoms teikti ar panaudoti kitiems papildomo pelno kūrimo reikalams. Šiems reiškiniams įvertinti ir stebėti reikalingi rodikliai, kurie apibūdintų lėšų judėjimą iš vieno apytakos etapo į kitą. Šiuos rodiklius galima vadinti įmonės veiklos efektyvumo rodikliais. Įmonės veiklos efektyvumas priklauso ne tik nuo turto, bet ir nuo sąnaudų lygio. Be sąnaudų negalima uždirbti pajamų, be jų negali vykti jokia veikla. Taigi, įmonės veiklos efektyvumą geriausiai apibūdina sąnaudų lygio ir turto (trumpalaikio ir ilgalaikio) apyvartumo rodikliai. Turto apyvartumo rodikliai parodo, kiek kartų per metus ar kitą nagrinėjamą laikotarpį atnaujinamas tam tikras turtas. Sąnaudų lygio rodikliai parodo įmonės tam tikros veiklos (gamybinės, pardavimo, paslaugų ir kt) sąnaudų lygį arba kiek tam tikrų sąnaudų tenka vienam pardavimo litui. Jie netiesiogiai parodo tos veiklos pelningumą. Svarbiausi veiklos efektyvumo rodikliai: 1. Trumpalaikio turto apyvartumo, 2. Ilgalaikio turto apyvartumo, 3. Sąnaudų lygio. 9.1. Sąnaudų lygio rodikliai Sąnaudų lygio rodiklių analizės pagrindini šaltinis yra pelno (nuostolių) ataskaita. Joje parodytos įvairių rūšių sąnaudos, kurias galima lyginti su pardavimo pajamomis. Sąnaudų lygis parodo atskirų įmonės veiklos sferų efektyvumą sunaudotų išlaidų atžvilgiu, o apyvartumo rodikliai, išreikšti dienomis, - kiek dienų lėšos išbūna atitinkamoje lėšų apytakos stadijoje. Kartais išreikšti apyvartumo rodikliai parodo, kiek kartų per metus ar kitą analizuojamą laikotarpį lėšos perėjo visas apytakos stadijas. Pagrindiniu sąnaudų lygio rodikliu laikomas pardavimo savikainos lygis. Jis apskaičiuojamas: Pardavimo savikaina Pardavimo pajamos Šis rodiklis parodo įmonės pagrindines išlaidas vienam pardavimo pajamų litui. Iš šio rodiklio galima spręsti apie įmonės veiklos efektyvumą, sugebėjimą kontroliuoti išlaidas. Šio rodiklio ribos yra nuo 50 proc. iki 90 proc., t.y. 50 – 90 centų 1 pardavimo pajamų litui. Kitas nemažiau svarbus rodiklis - Veiklos sąnaudos vienam pardavimo pajamų litui: Veiklos sąnaudos Pardavimo pajamos Veiklos sąnaudos – tai patirtos per ataskaitinį laikotarpį išlaidos, susijusios su įprastine įmonės veikla, vykdoma neatsižvelgiant į pardavimo apimtį, išskyrus finansinę, investicinę ir kt veiklą. Įprastine įmonės veikla laikomos pasikartojančios ūkinės operacijos, susijusios su visa įmonės veikla. Svarbu stebėti šio rodiklio pokyčius įmonėje per ilgesnį laikotarpį. Kuo jis mažesnis, tuo geriau (turėtų būti ne didesnis nei 17 – 18 procentų). Šio rodiklio mažėjimo tendencija gali rodyti, kad yra gerai parengta išlaidų mažinimo politika įvairiuose įmonės padaliniuose. Pelno (nuostolių) ataskaitoje veiklos sąnaudos išskirtos į du straipsnius – pardavimo bei bendrosios ir administracinės sąnaudos, tai galima apskaičiuoti šių sąnaudų lygį ir struktūrą. Finansinės ir investicinės veiklos sąnaudos 1 pardavimo pajamų litui = Finansinės ir investicinės veiklos sąnaudos Pardavimo pajamos Apskaičiavus ir įvertinus šį rodiklį, gaunam informaciją apie išlaidų būtinumą ir pagrįstumą (nėra pajamų be išlaidų). Finansinės ir investicinės veiklos sąnaudoms priskiriama: nuostoliai dėl valiutų kursų pasikeitimo, mokėtinos baudos ir delspinigiai už pavėluotus atsiskaitymus, palūkanos lizingo būdu įsigyjant turtą, palūkanų sąnaudos, susijusios su paskolomis ir pan. Finansinės ir investicinės veiklos sąnaudų lygį galima apskaičiuoti ir kitu būdu: Finansinės ir investicinės veiklos sąnaudos 1 pardavimo pajamų litui = Finansinės ir investicinės veiklos sąnaudos Finansinės ir investicinės veiklos pajamos Vertinant šį rodiklį, svarbu ne tik tai, kiek buvo uždirbta finansinės ir investicinės veiklos pajamų, bet ir kokios buvo šios pajamos. Šioms pajamoms priskiriama: palūkanos už suteiktas klientams ar įmonės darbuotojams paskolas, palūkanos už banke laikomus pinigus, pelnas dėl valiutų kurso pasikeitimo, dividendų pajamos ir pan. Panašiai yra atliekama ir kitos veiklos sąnaudų lygio analizė. Kitos veiklos sąnaudų lygis gali būti nustatytas kaip kitos veiklos sąnaudų ir pardavimo pajamų arba kitos veiklos pajamų santykis. 9.2. Turto apyvartumo rodikliai ir jų vertinimas Turto apyvartumas daro didelę įtaką įmonės finansinei būklei. Šis rodiklis gali būti skaičiuojamas kartais ir dienomis. Turto apyvartumas kartais parodo, kiek kartų per metus ar kitą analizuojamą laikotarpį turtas perėjo visus apytakos etapus. Turto apyvartumas dienomis parodo, kiek dienų turtas išbūna lėšų apytakos etape. Turto apyvartumo rodiklius rekomenduojama skaičiuoti ir vertinti tokiu nuoseklumu: 1) viso turto, 2) trumpalaikio turto, 3) ilgalaikio turto. Viso turto apyvartumas = Pardavimo pajamos/Vsas turtas Šis koeficientas dažniausiai skaičiuojamas kartais, jis parodo, kaip efektyviai įmonė panaudoja turimą turtą pardavimo procesui garantuoti, t.y. kiek vienas litas turto sukuria pardavimo pajamų. Labai skiriasi gamybos ir prekybos įmonių viso turto apyvartumo koeficientai. Gamybos įmonių koeficientas vertinamas labai gerai, kai didesnis negu 2, o prekybos – didesnis negu 5. Patenkinama gamybos įmonių koeficiento reikšmė –1, o prekybos įmonių – 3. Prie turto apyvartumo priskiriamas ir apyvartinio kapitalo apyvartumo koeficientas, kuris apskaičiuojamas: Apyvartinio kapitalo apyvartumo koeficientas =Pardavimo pajamos/ vidutinė apyvartinio kapitalo reikšmė Jis rodo, kiek apyvartinis kapitalas per ataskaitinį laikotarpį padaro apyvartų. Maža kapitalo reikšmė turėtų kelti nerimą įmonių vadovams. Apyvartinio kapitalo apyvartumą tikslinga lyginti su trumpalaikio turto apyvartumu. Trumpalaikio turto apyvartumas = Pardavimo pajamos/ Trumpalaikis turtas Trumpalaikio turto apyvartumas parodo šio turto panaudojimo efektyvumą uždirbant pajamų iš pardavimo, t.y. kiek pajamų tenka kiekvienam trump. turto litui. Pagal reikšmę galima spręsti apie trump. turto cirkuliavimo intensyvumą; kuo rodiklis didesnis, tuo efektyviau naudojamas trumpalaikis turtas. Vertinant tiek trumpalaikio, tiek apyvartinio kapitalo reikšmes, būtina atsižvelgti į veiksnius darančius joms įtaką: įmonės veiklos pobūdį ir apimtį, trumpalikio turto įvertinimo būdą, apskaitos politiką. Ypač svarbu skaičiuoti ir vertinti svarbiausio trump. turto elemento – atsargų – apyvartumą. Atsargų apyvartumo rodiklis (kartais): Pardavimai (Parduotų prekių savikaina Vidutinės atsargos Šis rodiklis parodo, kiek kartų per metus buvo atnaujintos atsargos. Vidutinės atsargos apskaičiuojamos atsargų metų pradžioje ir pabaigoje sumą dalijant iš 2. Atsargų apyvartumo rodiklis dienomis: Vidutinės atsargos*365 Parduotų prekių savikaina arba 365/ Atsargų apyvartumas kartais arba Atsargos metų pabaigoje/ vienos dienos parduotų prekių savikaina Atsargų apyvartumo rodiklis parodo ne tik, per kiek laiko, t.y. kiek kartų, apsisuka atsargos, iš daiktinės formos virsdamos pinigine forma, bet ir kiek dienų šios atsargos būna įmonėje. Sakykime, atsargų apyvartumas yra 12 kartų, vadinasi šios atsargos įmonėje vidutiniškai būna 30 dienų (365/12). Įvairių veiklos sričių atsargų apyvartumo rodikliai skiriasi. Teigiamai vertinamas didelis atsargų apyvartumas, t.y. kai atsargos iš daiktinės formos kuo greičiau virsta pinigine forma. Tačiau didelį atsargų apyvartumo rodiklį lemia ne tik parduotų atsargų vertė (savikaina), bet ir vidutinis atsargų dydis. Kai atsargų vidurkis nedidelis, tai tam tikru alikotarpiu gali susidaryti jų trūkumas, o tai gali sutrikdyti įmonės normalią veiklą. Didelis atsargų apyvartumas būna tada, kai parduodama produkcija turi didelę paklausą, kai gerai organizuotas pardavimo procesas, palankios rinkos sąlygos ir pan. Toliau analizuojamas debitorinio įsiskolinimo apyvartumas kartais ir dienomis. Debitorinio įsiskolinimo apyvartumas( kartais) =Pardavimai/ Debitorinis įsiskolinimas (gautinos sumos) Jis parodo, kiek kartų per metus įmonė surenka savo lėšas atsiskaitymų procese. Debitorinio įsiskolinimo apyvartumas (dienomis) =Debitorinis įsiskolinimas/ Pardavimai * 365 Šis rodiklis parodo ne tik debitorinio įsiskolinimo apyvartumą dienomis, bet ir informuoja apie įmonės mokėjimų politiką vartotojų atžvilgiu, apie sėkmę išieškant įsiskolinimą. Paprastai literatūroje - neišieškoto įsiskolinimo ribos yra 1-2 mėnesiai. Orientacinės debitorinio įsiskolinimo dienomis reikšmės: labai geras – mažiau kaip 30 dienų, geras – mažiau kaip 45, patenkinamas – mažiau kaip 60 dienų ir blogas – daugiau kaip 90 dienų. Debitorinio įsiskolinimo apyvartumas labai priklauso nuo kreditavimo politikos, t.y. nuo įmonės pirkėjams suteikiamų atsiskaitymo terminų. Kuo ilgesni atsiskaitymo terminai suteikiami pirkėjams, tuo debitorinio įsiskolinimo apyvartumas mažesnis, kuo greičiau reikalauja atsiskaityti už produkciją, tuo debitorinio įsiskolinimo apyvartumas didesnis. • Pirmu atveju galima padidinti įmonės pardavimus, tačiau atsiranda rizika, kad debitoriniame įsiskolinime didės abejotinų ir beviltiškų skolų dydis. • Antru atveju prarandama galimybė uždirbti papildomas pajamas, tačiau išvengiama nemokių pirkėjų. Debitorinio įsiskolinimo apyvartumo rodiklius tikslinga lyginti su kreditorinio įsiskolinimo rodikliais. Šio rodiklio – pirkimo – suma nustatoma iš pridėtinės vertės mokesčio ataskaitų, t.y. prie pardavimo savikainos pridedamos atsargos laikotarpio pabaigoje ir atimamos atsargos laikotarpio pradžioje. Kreditorinio įsiskolinimo apyvartumas (kartais) = Pirkimai/ Kreditorinis įsiskolinimas (mokėtinos sumos) arba 365/ Kreditorinio įsiskolinimo apyvartumo kartais Šis rodiklis parodo, kiek kartų per metus padengiamos skolos tiekėjams. Kreditorinio įsiskolinimo apyvartumas dienomis =Kreditorinis įsiskolinimas (mokėtinos sumos)/ Pirkimai *365 Šis rodiklis parodo per kiek laiko įmonė vidutiniškai atsiskaito su tiekėjais už įsigytas prekes. Priešingai nei debitorinio įsiskolinimo atveju, kai turi būti kontroliuojmi savalaikiai atsiskaitymai, įmonės vadovai turi siekti maksimaliai išnaudoti galimybę pratęsti apmokėjimo terminus tiekėjams, nes tai yra pigus finansavimo šaltinis. Tačiau įmonė turi nepažeidinėti nustatytų tiekėjo apmokėtų terminų, kadangi tai galėtų pakenkti jų komerciniams ryšiams. Mažėjantis apyvartumas (kitiems veiksniams nesikeičiant) vienareikšmiškai rodo papildomo apyvartinio kapitalo finansavimo poreikį. Turto apyvartumo analizė baigiama ilgalaikio turto apyvartumo apskaičiavimu ir vertinimu. Ilgalaikio turto apyvartumo rodiklio kitimą lemia tiek pardavimų, tiek ilgalaikio turto vertė. Paprastai mažas rodiklio kitimas siejamas su pardavimų apimties kitimu, o didelis rodiklio pasikeitimas – su ilgalaikio turto vertės pasikeitimu. Ilgalaikio turto apyvartumas (dienomis) = Vidutinė ilgalaikio turto vertė x 365 / Pardavimo pajamos Labai skiriasi gamybos ir prekybos įmonių ilgalaikio turto apyvartumas. Gamybos įmonių ilg. turto apyvartumo koeficientai: labai geras – didesnis negu 1,5, geras – didesnis negu 1, patenkinamas – 1, nepatenkinamas – mažesnis negu 1. Prekybos įmonių ilg. turto apyvartumo koeficientai: labai geras – didesnis negu 10, geras – didesnis negu 3, patenkinamas –3, nepatenkinamas – mažesnis negu 3. Svarbu stebėti ir įvertinti šių rodiklių kitimą. Manoma, kad mažas rodiklio kitimas priklauso nuo pardavimo apimties kitimo, o didelis – nuo ilgalaikio turto vertės pasikeitimo. 10. Pelningumo analizė Akcininkai investuoja lėšas į verslą, nes tikisi, kad jis bus pelningas. Pelno reikia ir įmonei, jos plėtojimui ir nuolatiniam finansavimui, finansiniam verslo pajėgumui palaikyti. Pelno siekimo motyvą galima paaiškinti įmonės siekimu išgyventi konkurencinės rinkos sąlygomis. Pelnas yra labai svarbus veiklos rodiklis. Pelnas suprantamas kaip teigiamas įmonės tam tikro laikotarpio ūkinės veiklos rezultatas. Neigiamas rezultatas vadinamas nuostoliu. Tačiau absoliutus pelno rodiklis ne visada atspindi įmonės veiklos efektyvumą. Dvi įmonės, gaudamos tą patį pelną, gali būti labai skirtingos vertinant jų komercinės ar gamybinės veiklos efektyvumą. Todėl, norint įvertinti įmonės veiklos efektyvumą įvairiais aspektais, reikia apskaičiuoti pelningumo rodiklius. Pelningumo rodikliai padeda investuotojams orientuotis, ar verta investuoti į šią įmonę, ar geriau rinktis kitus investavimo būdus. Pelningumas yra pelno santykis su tam tikru įmonės veiklos rodikliu, turinčiu ryšį su pelnu. Ypač glaudus pelno ryšys su pardavimo pajamomis, turtu ir kapitalu. Atsižvelgiant į šį ryšį, reikėtų skirti pardavimo, turto ir kapitalo pelningumo rodiklių grupes. Kiekvienai šių grupių priklauso po kelis pelningumo rodiklius, taigi visiškai tikslinga šiuos rodiklius sujungti į grupes. Turto pelningumo rodikliais labiausiai suinteresuoti įmonių vadovai, kad galėtų racionaliau valdyti turtą, objektyviau įvertinti įmonės veiklą. O kapitalo pelningumas domina investuotojus, nes parodo jų investicijų pelningumą, pardavimo pelningumas – rinkos dalyvius, nes parodo pardavimo proceso pelningumą. 10.1. Pardavimo pelningumo analizė Pardavimo pelningumas domina visus rinkos dalyvius, nes parodo įmonės ūkinės veiklos ir pardavimo proceso pelningumą. Pardavimo pelningumo rodiklius skaičiuoja investuotojai (privatūs asmenys, bankai, draudimo bendrovės), spręsdami, ar apsimokės jų investiciniai sprendimai ir ar ne pernelyg didelė rizika palyginti su numatomais rezultatais. Pardavimo pelningumo rodiklius tiria įmonių vadybininkai priimdami sprendimus, kaip kontroliuoti produktų pardavimo savikainą ir kainas. Įvairūs vidaus ir išorės informacijos vartotojai skaičiuoja ir analizuoja skirtingus pardavimo pelningumo rodiklius. Gali būti skaičiuojami šie pardavimo pelningumo rodikliai (jie apskaičiuojami tam tikros veiklos pelną dalijant iš pardavimo pajamų): 1) bendrasis pardavimų pelningumas; 2) veiklos pelningumas; 3) finansinės ir investicinės veiklos pelningumas; 4) įprastinės veiklos pelningumas; 5) grynasis pardavimo pelningumas. Daugiausia dėmesio skiriama bendrajam ir grynajam pardavimo pelningumui. Bendrasis pardavimų pelningumas apskaičiuojamas: 1. Bendrasis pelnas Pardavimo pajamos 2. Bendrasis pelnas Pardavimo savikaina 2- asis būdas. Šis rodiklis atspindi ribinį įmonės pelningumą, susijusį su pagrindine jos veikla. Jis padeda kontroliuoti parduodamų prekių savikainą ir kainodaros politiką, parodo vadovų sugebėjimą parduoti savo pagamintą produkciją brangiau negu šių prekių ar paslaugų savikaina. 1–uoju būdu apskaičiuotas rodiklis rodo, kokia dalis bendrojo pelno tenka vienai daliai pajamų, tai yra pardavimų vienetui. Šio koeficiento kitimo ribos 10-35 procentai. Rodiklio lygis žemesnis negu 10 procentų rodo, kas įmonė turi ūkininkavimo išlaidų padengimo sunkumų, o didesnis negu 35 procentai lygis rodo didelį gamybos pelningumą. Nepriklausomai nuo to, kokiu būdu apskaičiuojamas bendrojo pardavimo pelningumo rodiklis, svarbu tirti ilgesnio laikotarpio dinamiką. Manoma, kad bendrasis pardavimo pelningumas ilgu laikotarpiu turėtų būti stabilus, t.y. gali svyruoti ne daugiau kaip 5 proc. Bendrasis pardavimo pelningumas stabilizuojasi esant tokioms sąlygoms: • silpna konkurencija, kuri neverčia mažinti kainų; • kainų politika, kuria siekiama išlaikyti pelną taikant prekybines nuolaidas, leidžianti turėti nuostolių derantis dėl kainų ir darant tokius sprendimus, kurie tiesiogiai lemia kainas; • esant įvairiam gaminių asortimentui, skirtingų prekių pardavimo individualus pelningumas užtikrina planuotą vidutinį įmonės bendrąjį pelningumą; • gamybos sąnaudos, įskaitant medžiagas, tiesiogines darbo sąnaudas, kitas gamybos išlaidas, atitinka planuotą gamybos apimtį; • sunaudotų medžiagų savikaina ir atsargos atitinka sąmatą. Jeigu kurį nors laiką yra pastebimas mažėjantis bendrasis pardavimo pelningumas, tai pirmiausia reikėtų peržiūrėti produkcijos gamybos technologiją, gamybos įrenginių būklę, produkcijos asortimentą, nuodugniau atlikti produkcijos savikainos ir kainų analizę. Geri analitikai iš bendrojo pardavimo pelningumo rodiklių pokyčių sprendžia apie kainodaros ir rinkodaros politiką, vadovų sugebėjimą parduoti produktus, konkurencijos lygį, produkcijos gamybos augimą ir kt. Tačiau daugelis mano, kad informatyvesnis yra grynojo pardavimo pelningumo rodiklis, kuris visapusiškiau rodo įmonės finansinės veiklos galutinius rezultatus. Grynasis pardavimų pelningumas: Šis rodiklis parodo, ar pelningas pardavimų procesas, ar ne, t.y. rodo tikrąjį pardavimo pelningumą įvertinus visas pajamas ir išlaidas, tiksliau šis rodiklis rodo, kokia dalis grynojo pelno tenka vienai daliai pajamų, tai yra kokia dalis grynojo pelno tenka pardavimų vienetui. Išsivysčiusios rinkos sąlygomis jis svyruoja nuo 0,1 iki 0,25 (10–25 proc., nepatenkinamai vertinamas mažesnis kaip 5 proc.) . Nagrinėjant pelningumą svarbu atkreipti dėmesį ar uždirbtas pelnas yra padengtas pinigais. Panaudojant pelno (nuostolio) ir finansinės būklės pakitimų (pinigų srautų) ataskaitų informaciją apskaičiuojamas: Pinigų grąžos iš pardavimų koeficientas = Rodiklis parodo kiek gaunama pinigų iš kiekvieno pardavimų lito. Jeigu pardavimų pelningumo rodikliai apskaičiuoti pagal pelną aukšti ir didėja, o pagal grynuosius pinigų srautus žemi ir mažėja, tai reikštų, kad pinigai mažėja, galbūt, dėl atsargų ir nebaigtos gamybos išaugimo, dėl įsiskolinimo įmonei išaugimo, įmonės finansinių įsipareigojimų tiekėjams ir kitiems kreditoriams augimo arba dėl kitų priežasčių. Jas galima išaiškinti nagrinėjant pinigų srautų ir balanso straipsnių pasikeitimus. Pardavimų pelningumo rodikliai yra labai aktualūs ir reikšmingi tiek įmonių vadovams, tiek išorinės informacijos vartotojams, skolinantiems lėšas ar telkiantiems materialinius išteklius. Veiklos pelningumas: Šis rodiklis atvaizduoja įmonės sugebėjimą kontroliuoti veiklos sąnaudų formąvimąsi. Jis tiriamas kartu su pardavimų augimu ir bendrojo pelno kitimu. Kai rodiklis mažesnis negu 5 proc. laikoma, kad yra nepatenkinamas. Veiklos pelningumo rodiklis yra vienas iš geriausių įmonės gamybos vadovų darbo efektyvumo matų, nes jis parodo, kiek vadovai sugeba iš įmonės gauti pelno, prieš išskaičiuojant iš jo sąnaudas, kurios neturi nieko bendro su gamybos pelningumu. Jei bankininkas mato, kad jo klientas turi problemų su palūkanų mokėjimu, veiklos pelno rodiklio analizė parodys, ar problema susijusi su gamybos pelningumu, ar su kapitalo struktūra, ar su palūkanų normomis. Yra labai svarbu, kad bankininkas galėtų suprasti savo kliento įmonės problemų pobūdį, nustatyti šitokias skirtingas problemų priežastis, nes jos gali lemti bankininko sprendimą dėl tolimesnių savo santykių su klientu. Palūkanų faktorius. Svarbu pabrėžti, kad į gamybos ir pardavimo sąnaudas palūkanos neįeina. Taip yra todėl, kad palūkanos pirmiausia atspindi įmonės kapitalo struktūrą. Išskaičiuoti palūkanų išlaidas prieš apskaičiuojant veiklos pelną ir įvertinant gamybinį įmonės pelningumą, reikštų užmaskuoti įmonės gamybinės veiklos rezultatus. Gamybos vadovai įmonės kapitalo struktūros nekontroliuoja. Ją nusprendžia įmonės savininkai, kontroliuodami savo nuosavybės dalį joje. Tačiau yra vienas finansinės struktūros aspektas, kurį gamybos vadovai kontroliuoti gali, būtent apyvartinio kapitalo valdymas ir investicijos į ilgalaikį turtą. Dėl to toji bendrų palūkanų išlaidų dalis, kuri susidaro dėl apyvartinio kapitalo svyravimų, kartais yra įtraukiama į pardavimo, bendrąsias ir administracines išlaidas, ir tokiu būdu į jas yra atsižvelgiama, vertinant gamybinį pelningumą. Bet nors vadovai šiek tiek ir kontroliuoja įdėtas į turtą sumas, pagrindinę to turto finansavimo struktūrą lemia kapitalo struktūra.situacijose, kada kapitalo struktūroje negalima išvengti didelės skolų dalies, vadovų galimybės įtakoti palūkanų išlaidų dydį yra palyginus menkos, nors nežiūrint to, jos turi tam tikrą svarbą. Kai veiklos pelningumo rodiklis yra analizuojamas kartu su bendrojo pelningumo rodikliu, jis labai gerai parodo, kur įmonėje pagerėjo ar pablogėjo pelningumas. Jei reikia detalesnės analizės, galima analizuoti sudedamuosius straipsnius ar straipsnių grupes, kurios įeina į pardavimo, bendrąsias ir administracines išlaidas ir tokiu būdu tiksliau nustatyti, kur įvyko pokyčiai. Bet tų pokyčių priežastis galima nustatyti, tik diskutuojant su klientu. Įprastinės veiklos pelningumas: Įprastinės veiklos pelningumas apskaičiuojamas įprastinės veiklos pelną, koreguotą remiantis ypatingo pelno ir nuostolio suma, dalijant iš pardavimų. Šis rodiklis apibūdina pardavimų pelningumą iki mokesčių išskaitymo, todėl atspindi įmonės įprastinės veiklos efektyvumą ir vadovų veiklą, kuriant pelną iki mokesčių išskaitymo. Pelningumas pagal pelną prieš apmokestinimą = Rodiklis parodo kitos veiklos bei ypatingosios veiklos finansinių rezultatų poveikį veiklos efektyvumui. Palyginus su veiklos pelningumu šis rodiklis gali būti mažesnis dėl mažai pelningos (arba nuostolingos) kitos (ne tipinės) veiklos, dėl to, kad didelę nuosavybės dalį sudaro skolintas kapitalas ir tenka mokėti dideles palūkanas, dėl nepalankaus valiutų kurso pasikeitimo, dėl patirtų netekimų ir kitų veiksnių. Finansinės ir investicinės veiklos bei ypatingosios veiklos pajamos ir sąnaudos turėtų būti analizuojamos pasinaudojant atitinkamomis paaiškinamojo rašto pažymomis. Pelningumas pagal pelną prieš apmokestinimą leidžia spręsti apie verslo efektyvumą nepriklausomai nuo veikiančios pelno mokesčio tvarkos. Pelningumo rodikliai, analizuojami tarpusavio sąryšyje ir per ilgesnį laiko tarpą labai gerai parodo kurioje veiklos srityje ir kada įmonės veiklos efektyvumas pagerėjo ar pablogėjo. Analizės rezultatai gali būti panaudojami ne tik vertinant praėjusių laikotarpių įmonės veiklą, bet ir planuojant būsimus pardavimus bei pagrindžiant būsimo pelningumo ir pinigų srautų prognozes. 10.2. Turto pelningumo analizė Turto pelningumas parodo įmonės ilgalaikio ir trumpalaikio turto naudojimo efektyvumą, vadovų sugebėjimą jį valdyti ir kontroliuoti. Manoma, kad pagal turto pelningumą galima įvertinti įmonės ūkinę, gamybinę ir investicinę veiklą, todėl turto pelningumo rodikliais domisi ne tik įmonių vadovai, bet ir kiti finansinės informacijos vartotojai. Turto pelningumas taip pat yra investicijų pelningumo matavimo būdas. Šis rodiklis parodo įmonės ūkinės-gamybinės veiklos efektyvumą neatsižvelgiant į įmonės finansavimo struktūrą, t.y. kaip įmonės vadovai sugeba panaudoti turtą ir gauti pelną, nepriklausomai nuo to, ar nuosavybė yra kreditorių ar akcininkų . Jis rodo visų įmonės išteklių panaudojimo efektyvumą. Turto grynasis pelningumas apskaičiuojamas: Įmonės būklė vertinama kaip labai gera, jei šis rodiklis yra didesnis kaip 20 procentų, gera – kai rodiklis didesnis negu 15 procentų, patenkinama – jei rodiklis didesnis negu 8 procentai. Rodiklis gali būti lyginamas su palūkanų normomis kapitalo rinkoje, ir jei jis yra mažesnis, ieškoma išeities padėčiai gerinti. Kitas turto pelningumo rodiklis apskaičiuojamas: Pelnas prieš apmokestinimą/ vidutinė turto vertė x100 Šis rodiklis parodo, kaip efektyviai naudojamas nuosavas ir skolintas kapitalas, vadovaujantis nuostata, kad turtas uždirba pelną prieš apmokestinimą, o iš jo atskaitomi mokesčiai neturi nieko bendra su veiklos efektyvumu. Turto pelningumo rodiklis vadinamas vidutiniu turto grąžos rodikliu apskaičiuojamas: Grynasis pelnas Vidutinis turtas Kai kurios įmonės, ypač tos, kurios gamina ar parduoda sezoninius gaminius, per metus patiria nemažų turto svyravimų. Tam, kad būtų sumažinta šių svyravimų įtaka ir gautas tikslesnis rodiklis, skaičiuojant turto pelningumą, tikslinga skaičiuoti vidutinį turto dydį. Tačiau jeigu verslui nebūdinga sezoninė veikla, tai vietoj vidutinio turto vertės, gali būti imama balanse rodoma turto vertė. Turto pelningumo lygiui ir jo pasikeitimui, palyginti su planu ar praėjusiais laikotarpiais, turi įtakos grynojo pelno ir turto vertė bei jų pasikeitimas. Tarp turto pelningumo ir grynojo pelno yra tiesioginis ryšys. Didėjant arba mažėjant pelno sumai, atitinkamai didėja arba mažėja pelningumas. O tarp pelningumo ir turto vertės yra atvirkštinis ryšys. Turto vertei mažėjant, pelningumas didėja, ir atvirkščiai. Paprastai didėjanti turto vertė teigiamai veikia pelningumą tada, kai pelno suma didėja tokiu pat mastu arba sparčiau negu vidutinė turto vertė. Savo ruožtu mažėjanti turto vertė neigiamai veiks pelningumą tuo atveju, jei sumažės turto naudojimo efektyvumas. Atskirai reikia tirti ilgalaikio ir trumpalaikio turto pasikeitimo įtaką pelningumui. Ilgalaikis turtas lemia įmonės gamybinį pajėgumą, o jo naudojimo gerinimas yra svarbiausia sąlyga gamybos efektyvumui didinti. Plečiant ilgalaikį turtą ir gerinant jo naudojimą, kyla darbo našumas, darbo techninio ir energetinio aprūpinimo lygis, gerėja gamybos efektyvumas. Trumpalaikio turto naudojimo poveikis pelningumui taip pat yra labai svarbus. Taupus ir racionalus trumpalaikio turto naudojimas yra svarbus gamybos organizavimo uždavinys. Tinkamai naudojant trumpalaikį turtą ne tik mažėja žaliavų, medžiagų, kuro, elektros energijos išlaidos, taip pat spartėja trumpalaikio turto apyvartumas. Įmonės, siekdamos padidinti savo trumpalaikio turto naudojimo efektyvumą, neretai mėgina likviduoti nereikalingas prekinių ir materialinių vertybių atsargas, atsisako nereikalingų gamybai žaliavų ir medžiagų. Kartais tai gali neigiamai atsiliepti sandėlių ūkio būklei ir normaliai tiekimo padalinių veiklai. Trumpalaikio turto naudojimo efektyvumą lemia parduotos produkcijos vertė ir vidutinė trumpalaikio turto likučių suma bei jų pasikeitimas. Daug informacijos vadovams teikia turto pelningumo veiksnių analizė. Norint apskaičiuoti veiksnius, darančius įtaką turto pelningumui: Taip išskaidžius formulę, gaunami nauji veiksniai: 1) gynasis pardavimo pelningumas, 2) turto apyvartumas. Šie veiksniai daro tiesioginę įtaką turto pelningumo rodikliui, t.y. didėjant pardavimo pelningumui; greitėjant turto apyvartumui, gerėja įmonės finansinė būklė, tai ir turto pelningumas didėja. Tarp turto pelningumo veiksnių – grynojo pardavimo pelningumo ir turto apyvartumo yra tam tikra priklausomybė. Tam tikri ekonominiai veiksniai nulemia tai, jog įmonės dirba konkrečiai apibrėžtose pardavimo pelningumo ir turto apyvartumo zonose. Įmonės skiriasi gamybinių pajėgumų išlaidomis ir laiko trukme, per kurią tie gamybiniai pajėgumai yra papildomi. Taigi, norint užsiimti konkrečiu verslu, reikia sukaupti reikalingus tam verslui gamybinius pajėgumus ir pasiekti būtiną turto apyvartumą. Piramidinė analizė padeda atskleisti verslo organizavimo sėkmę, pateikia daugiau apibendrintos informacijos išorės vartotojams įmonės veiklai įvertinti. Šioje analizėje susiejami įvairūs rodikliai, tai ji yra pakankamai objektyvus matas įmonės finansinei būklei nustatyti, ji padeda tiksliau prognozuoti pelną, pirmiausia tą, kurį įmonė gali gauti iš investicijų. Taip pat padeda priimti individualius investicijų sprendimus ir pan. TURTO PELNINGUMO ANALIZĖ PAGAL DU PONTO PIRAMIDĘ REMIANTIS LIETUVIŠKA ATSKAITOMYBE 10.3. Kapitalo pelningumo analizė Įmonės finansinės veiklos efektyvumą objektyviausiai parodo kapitalo pelningumo rodikliai. Kapitalo pelningumu domisi kapitalo savininkai, kreditoriai ir investuotojai, kadangi iš šios grupės rodiklių galima spręsti apie investicijų pelningumą, jų naudojimo efektyvumą ir galimybę gauti dividendų. Išanalizavus kapitalo pelningumo rodiklius, dažniausiai gaunamas teisingas atsakymas: pirkti ar parduoti vertybinius popierius. Šie rodikliai apskaičiuojami naudojant tiek pelno (n) ataskaitos, tiek ir balanso duomenis. Nustatant kapitalo panaudojimo efektyvumą, dažniausiai skaičiuojami akcinio, nuosavo ir pastovaus kapitalo pelningumo rodikliai. 1) Akcinio kapitalo pelningumas: Grynasis pelnas Akcinis kapitalas 2) Nuosavo kapitalo pelningumas: 3) Pastovaus kapitalo pelningumas: (Grynasis pelnas / Pastovus kapitalas) Akcinio kapitalo pelningumas parodo, kiek įmonė gavo grynojo pelno akcininkų investicijų kiekvienam litui. Tai yra rodiklis, kuriuo yra labai susidomėję akcinio kapitalo investitoriai, nes jis rodo bendrą pelną, kurį jie gauna. Įmonėms, kurių svarbiausias tikslas maksimaliai didinti akcininkų turtą, tai yra pagrindinis rodiklis, pagal kurį sprendžiama apie ūkinės veiklos rezultatus. Tačiau skolinančiam bankui šis rodiklis nelabai įdomus, jei bankas tvarkingai gauna palūkanas. Kuo rodiklis didesnis, tuo geriau. Lygindami šį rodiklį su alternatyviais kapitalo investavimo būdais, verslininkai gali spręsti, ar verta pelną reinvestuoti, ar geriau pasirinkti kitą investavimo galimybę. Nuosavo kapitalo pelningumas parodo nuosavo kapitalo sukurtą pelną ir tam tikru mastu – įmonės vadovybės darbo efektyvumą naudojant investuotą kapitalą. Šis rodiklis vertinamas labai gerai, jeigu jis yra didesnis negu 30 proc., geru – didesnis nei 20 proc., patenkinamu – didesnis nei 10 proc. ir blogu jeigu yra neigiamas. Pastovaus kapitalo pelningumas parodo, kaip įmonės vadovai sugeba panaudoti nuosavą kapitalą ir ilgalaikius įsipareigojimus. Šis rodiklis parodo įmonės funkcionavimo galimybes, jos potencialą. Manoma, kad jis yra objektyviausias finansinės būklės matas, todėl jį visada nagrinėja ne tik įmonės vadovai, bet ir akcininkai, kreditoriai, įvairios finansinės institucijos. Efektyviausias būdas nuosavo kapitalo pelningumo veiksniams tirti yra Du Ponto piramidinė analizė (schema). Iš shemos matyti, kad nuosavo kapitalo pelningumui daro įtaką įvairaus lygio veiksniai. Taigi, nuosavo kapitalo pelningumui turi įtakos 3 veiksniai: 1) grynasis pardavimo pelningumas, 2) turto apyvartumas, 3) kapitalo struktūra. Grynojo pelno suma, tenkanti kiekvienam nuosavo kapitalo litui, yra: a) tiesiogiai proporcinga pajamų pelningumui ir turto apyvartumui; b) atvirkščiai proporcinga rodikliui, kuris įvertina įmonės kapitalo struktūrą, t.y. parodo, kokią kapitalo vertės dalį sudaro nuosavas kapitalas. Akcininkai, kuriems šis rodiklis svarbiausias, rodantis, kaip atsiperka investuotas kapitalas, turi nuolat stebėti jo dinamiką. Iš jo galima spręsti apie įmonės valdymo kokybę. Pastovaus kapitalo pelningumui turi įtakos ne tik grynojo pelno, bet ir nuosavo kapitalo bei ilgalaikių įsipareigojimų pokyčiai. Siekiant aukštesnio investicijų pelningumo reikia atsižvelgti į įmonės veiklos ypatumus. Tose įmonėse, kur apyvarta dėl verslo ypatumų lėta, reikia ieškoti būdų pardavimų pelningumui didinti. Tuo tarpu, pvz., vartojimo prekes gaminančiose įmonėse yra didesnės galimybės ir turto apyvartumui pagreitinti. Kapitalo formavimas priklauso nuo ūkio subjekto tikslų ir nuo išorinių veiksnių poveikio. Tačiau ne tiek svarbu kokie veiklos finansavimo šaltiniai yra naudojami. Svarbiausia, kad nebūtų peržengtos finansinio saugumo ribos, kad būtų pakankamai uždirbta pelno verslo išlaidoms padengti ir aukštam kapitalo pelningumui užtikrinti. Praktiškai, pardavimų pelningumo, turto apyvartumo ir kapitalo struktūros tiesiogiai paveikti negalima. Jie yra veikiami daugybės veiksnių susijusių su sąnaudomis, pardavimų kainomis, prekių atsargomis, debitoriniu įsiskolinimu ir visa eile kitų. Analizė galėtų būti tęsiama smulkiai detalizuojant investicijų pelningumą lemiančius veiksnius naudojant piramidinę analizę. Įmonės vadybininkai, pasinaudoję finansinės analizės išvadomis, gali priimti konkrečius valdymo sprendimus investicijų pelningumui didinti. Schema. Kapitalo pelningumo išskaidymas pagal J. Popey1 11. Finansinės analizės rezultatų apibendrinimas, pasiūlymų rengimas ir ūkio subjekto veiklos prognozavimas 11.1. Ūkio subjekto veiklos prognozavimas Kiekvienas verslininkas, pradėdamas savo veiklą, pasirenka kelis verslo variantus, įvertina jų teigiamas ir neigiamas ypatybes, bando nuspėti numatomą gauti pelną. Poreikis planuoti ir prognozuoti verslo rezultatus išlieka visą laiką. Todėl, kad rinkos sąlygomis negalima išvengti rizikos. Dažniausiai rizika suprantama kaip galimybė įvykti nepageidaujamam įvykiui. Bet rizikos rezultatai gali būti ir teigiami. Įmonės vadybininkai, panaudodami finansinės analizės duomenis apie pardavimų pelningumą, pardavimų masto kitimo tendencijas bei kitus, prognozuoja ateinančių laikotarpių rezultatus: pajamas, pinigų srautus, kapitalo struktūrą ir įmonės finansinį stabilumą. Finansinės analizės metu atskleisti neigiami veiksniai, sudarant prognozes, turėtų būti eliminuojami sumažinant neigiamos rizikos laipsnį ir tikimybę patirti nuostolį. Deja, ūkinių bei finansinių situacijų negalima visiškai kontroliuoti, nes jos priklauso nuo daugelio veiksnių. Kai kurie iš jų (išoriniai) įmonės vadovų negali būti valdomi. Ne reti atvejai, kada įmonei iškyla bankroto grėsmė. Bankroto užuomazgas galima pastebėti analizuojant finansines ataskaitas. Reikia pabrėžti, kad tik nuolatinė, bet ne epizodinė finansinė analizė gali parodyti, kad įmonei gresia bankrotas. Šią grėsmę rodytų pastovus veiklos nuostolingumas, apyvartinių lėšų trūkumas, blogėjantis įmonės mokumas. Bankroto tikimybės tyrimai atliekami taikant įvairius metodus. Dažnai rekomenduojamas amerikiečių mokslininko E.Altman “zeta modelis”. E.Altman apibendrindamas savo tyrimų rezultatus sukūrė santykinių finansinių koeficientų sistemos formulę. Šioje formulėje kiekvienas santykinis rodiklis apibūdina tam tikru aspektu įmonės riziką: 1. : Trumpalaikio mokumo rizika 2. : Nepaskirstyto pelno panaudojimas nuosavo kapitalo didinimui ir trumpalaikio turto finansavimui 3. : Turto panaudojimo efektyvumas (pelningumas) 4. : Ilgalaikio mokumo rizika 5. : Viso įmonės turto panaudojimas pardavimų pajamoms uždirbti Kiekvienam iš penkių santykinių rodiklių buvo paskirti svertiniai koeficientai. Bendra bankroto prognozavimo formulė: Priklausomai nuo Z reikšmės prognozuojamas bankrotas: Z reikšmės Bankroto tikimybė 1,8 ir mažiau nuo 1,81 iki 2,70 nuo 2,80 iki 2,90 3,0 ir daugiau labai didelė; didelė; galimas bankrotas; labai maža. E.Altman'o modelį galima naudoti apytiksliam bankroto diagnozavimui. Daryti skubotų išvadų nereikėtų, svarbu tokius tyrimus atlikti už ilgesnius laikotarpius ir sekti pokyčių tendencijas. Bankroto priežasčių analizė. Vienas pagrindinių bankroto analizės uždavinių yra atskleisti bankroto priežastis ir numatyti priemones joms likviduoti. Įmonių bankrotai vyksta nuolat, jų priežastys labai įvairios. Finansinės anlizės literatūroje nurodomos dvi bankroto priežasčių grupės: 1. bendraekonominės, tai tokios priežastys, kurių negali paveikti įmonių vadovai, nes nuo jų valios nepriklauso, pvz., infliacija, užsienio valiutos kursų svyravimai, darbo rinkos pokyčiai, naujų konkurentų atsiradimas, palūkanų normų padidėjimas ir kt. 2. netinkamas vadovavimas įmonei. Tai priežastys, kurios priklauso nuo įmonių vadovų, jų profesionalumo, iniciatyvos, sugebėjimo vadovauti ir priimti teisingus sprendimus pvz., nekokybiškas planavimas; netinkamas informacijos rinkimas ir naudojimas; finansinės analizės ir kontrolės ignoravimas. Bankrutuojančių įmonių vadovai, kaip rodo daugelio įmonių praktika, nesugeba planuoti įmonių veiklos arba net visiškai jos neplanuoja. Jeigu įmonės veikla neplanuojama, vadinasi, neįvertinami vidiniai arba išoriniai veiksniai, darantys jai įtaką, nenustatomi pakeitimai, kuriuos reiktų padaryti ateityje. Daugelis vadovų nekreipia reikiamo dėmesio finansinei informacijai. Jeigu vadovai gauna pavėluotą arba pasenusią informaciją, tai ji negali būti panaudojama sprendimams priimti. Vadinasi, ji negali būti laiku panaudota blogai finansinei būklei gerinti. Neigiamą poveikį sprendimų priėmimui, o tuo pačiu įmonės finansinei būklei turi nesusisteminta ir perteklinė informacija. Tokią informaciją sunku apibendrinti ir ja remiantis padaryti teisingas išvadas. Praktika rodo, kad bankrotai dažniau vyksta tose įmonėse, kuriose nėra vidinės kontrolės sistemos ir kuriose neatliekama finansinė analizė. Jeigu įmonė patiria nuostolius, vadinasi, jai gresia nemokumas. 11. 2. Finansinės analizės rezultatų apibendrinimas, išvadų ir pasiūlymų rengimas Kad finansinė analizė būtų efektyvi, jos negalima užbaigti lentelių sudarymu ir santykinių rodiklių apskaičiavimu. Rezultatus reikia apibendrinti, pateikti vertinimus ir pasiūlymus. Analizės rezultatų apibendrinimas, jų įforminimas ir pateikimas priklauso nuo tikslų bei finansinės analizės rūšies. Jie gali būti įforminami raštu: • rašant įmonės veiklos ataskaitas, kurios pridedamos prie metinės finansinės atskaitomybės, • publikuojant reklaminius leidinius apie įmonę, kada pateikiami kai kurie svarbiausi įmonės veiklą apibūdinantys rodikliai su paaiškinimais, • apibendrinant mokomosios ir baigiamosios praktikos metu atliktos finansinės analizės rezultatus ir kitais atvejais. Informacija, kuri gauta atlikus finansinę analizę, gali būti pateikiama ir žodžiu: pasitarimuose, informuojant įmonės vadovą, seminaruose ir pan. Išvadas galima formuluoti punktais, pateikiant veiklos efektyvumo bei finansinės būklės vertinimą, nurodant rodiklius sąlygojusius veiksnius ir rodiklių pasikeitimo priežastis, pokyčių tendencijas. Pasiūlymai turi būti formuluojami trumpai, turi būti pagrįsti, konkretūs, susiję su nagrinėtomis problemomis ir naudingi verslui. Būtina ir rekomendacijų įgyvendinimo kontrolė. Rodiklių taikymas Skolinančio bankininko požiūriu, pagrindinis finansinės analizės principas yra tas, kad nereikia pradėti diskutuoti įmonės rezultatų ataskaitų, kol nebus visiškai parengta tų ataskaitų analizė, o tai reiškia, kol nebus išvesti visi reikiami rodikliai. Tai yra labai svarbu. Dalinė ar pasirinktinė analizė gali privesti prie klaidingų išvadų,ir skolinantis bankininkas gali negauti jam svarbios informacijos, nes tie rodikliai, iš kurių jis tą informaciją būtų gavęs, nebuvo jam pateikti. Išsamios analizės niekas negali pakeisti. Analizuodami visus finansinius rodiklius reikia atsižvelgti ir į taikomą įmonėje apskaitos praktiką, atkreipiant dėmesį finansinėse ataskaitose nurodytą apskaitos politiką, nes nesilaikant norminių reikalavimų ir įstatymuose numatytos apskaitos tvarkos gali būti gaunami neobjektyvūs ir net klaidinantys vartotoją analizėje naudojamų rodiklių dydžiai. Jautrumo analizė Didelę finansinės analizės, kurią atlieka įvairūs analitinės informacijos vartotojai ir ypač skolinantys bankai, dalį, sudaro jautrumo analizė. Ji ypač svarbi, kai kalbama apie planus. Paprastesnis jautrumo analizės pavadinimas būtų „kas, jeigu“ analizė. Iš esmės tai vertinimas pasekmių, kurios paveiktų visus finansinės atskaitomybės straipsnius, jei vienas kuris ar keli straipsniai būtų pakeisti. Šiai analizei atlikti naudojami visi aukščiau išvardinti apskaičiuojami rodikliai. Tai labai svarbus įrankis analitiniame darbe, nes kuriant bet kokį planą, visuomet reikalinga šį tą keisti, kad jis būtų realistiškesnis. Planai visada būna optimistiniai ir niekada turbūt nenumatoma situacija, kad klientas negalės bankui grąžinti skolos ar sumokėti palūkanų. Grąžinti skolą ir gauti palūkanas visada numatoma planuose. Naudojant jautrumo analizės metodus visada grįžtama į realų ir įgyvendinimą situaciją. Pavyzdžiui, skolinančio banko bankininkas, analizuodamas kliento finansines ataskaitas, gali pasinaudoti jautrumo analize, įvertinant skolininkų būklę ir įrodydamas įmonės vadovams, kaip svarbu laiku surinkti skolas iš skolininkų. Jei per metus prekių parduodama už 1 mln. litų, kreditas pirkėjams teikiamas, sakykim 60 dienų, o skolos realiai surenkamos per 90 dienų, tada reali skolininkų įsiskolinimo suma sudarys 246 575 lt. Taikant jautrumo analizę galima pamatyti kokia būtų įsiskolinimo suma, jeigu skolos būtų surenkamos laiku ir kiek reikėjo papildomo finansavimo dėl nesavalaikio išieškojimo. Trumpalaikiai pirkėjų įsiskolinimai (90 dienų) 246 575 Lt. Trumpalaikiai pirkėjų įsiskolinimai (60 dienų) 164 384 Lt. Papildomas finansavimas 82 191 Lt. Panašius apskaičiavimus galima atlikti analizuojant atsargų ir įsiskolinimų tiekėjams straipsnius. PAGRINDINĖS SĄVOKOS Turtas – visi ekonominiai ištekliai, turintys vertę, kurią galima patikimai išmatuoti, kuriais disponuodamas įmonė tikisi ateityje gauti naudos. Pagal naudojimo laiką turtas skirstomas į ilgalaikį (daugiau kaip 12 mėnesių) ir trumpalaikį (iki vienerių metų). Materialus turtas – tai viso turto ir nematerialiojo turto skirtumas. Įsipareigojimai (skolos) – Tai vis įmonės įsiskolinimai bei įsipareigojimai (nepriklausomai nuo jų pobūdžio ir šaltinių) prekybos partneriams, kredito institucijoms, valdžios organams ir visiems kitiems juridiniams bei fiziniams asmenims, jeigu tik šie įsiskolinimai turi būti apmokėti, o įsipareigojimai įvykdyti. Pagal skolinimosi trukmę įsipareigojimai skirstomi į ilgalaikius (daugiau nei vieneriems metams) ir trumpalaikius (iki vienerių metų). Grynasis apyvartinis kapitalas (darbinis kapitalas) – tai trumpalaikio turto ir trumpalaikių įsipareigojimų skirtumas. Grynasis apyvartinis kapitalas yra ta trumpalaikio turto dalis, kuri lieka įmonėje įvykdžius trumpalaikius įsipareigojimus. Kiekviena įmonė turi turėti pakankamą nuosavo trumpalaikio turtą sumą. Savininkų nuosavybė (nuosavas kapitalas) – tai tokių buhalterinio balanso straipsnių suma: kapitalas, akcijų priedai (nominalios vertės perviršis), perkainojimo rezervas, rezervai, nepaskirstytasis pelnas (nuostolis), finansavimas (dotacijos, subsidijos), atidėjimai ir atidėtieji mokesčiai. Materialioji savininkų nuosavybė – tai viso savininkų nuosavybės ir nematerialiojo turto skirtumas. Pardavimai ir paslaugos – tai per ataskaitinį laikotarpį uždirbtos pajamos. Pardavimų ir paslaugų straipsnis rodo tik tipinės veiklos pajamas, gautas iš parduotų prekių ir suteiktų paslaugų. Pajamų už parduotas prekes rodiklis apima pajamas, gautas už perparduotas prekes bei pačios įmonės pagamintą ir parduotą produkciją. Pajamų už atliktas paslaugas rodiklis rodo pajamas, uždirbtas teikiant klientams paslaugas. Parduotų prekių ir paslaugų savikaina – tai sąnaudos, patirtos uždirbant ataskaitinio laikotarpio pajamas. Į šį rodiklį įskaitoma tik ta per ataskaitinį laikotarpį ar ankstesnius laikotarpius buvusių išlaidų bei susidariusių įmonės įsipareigojimų, įsigyjant prekybos ar gamybos atsargų, dalis, kuri tenka per ataskaitinį laikotarpį parduotoms prekėms. Bendrasis pelnas, nuostolis (-) – tai skirtumas tarp pajamų už parduotas prekes ir atliktas paslaugas ir parduotų prekių bei paslaugų savikainos (sąnaudų). Grynasis pelnas, nuostolis (-) – tai galutinis įmonės veiklos per tam tikrą ataskaitinį laikotarpį rezultatas, išreikštas įmonėje liekančio pelno, kuris gali būti paskirstomas įvairioms įmonės reikmėms, arba patirto nuostolio, kurį reikia padengti, sumomis. Pelnas prieš apmokestinimą – tai įmonės ūkinės – finansinės veiklos galutinis rezultatas per tam tikrą ataskaitinį laikotarpį, prieš atskaitant įstatymų nustatytas mokesčių sumas (pelno mokestį, palūkanas už valstybės kapitalo naudojimą, draudimo įmokas už valstybės ir savivaldybės kapitalą ir kt.). Nepaskirstytas pelnas – tai įmonės ankstesnių ir ataskaitinių metų grynojo pelno dalis, likusi įmonės žinioje paskirsčius pelną įmonės reikmėms pagal įmonės nuostatus (statutą). Atsargos – visas įmonės pirktas, pagamintas ar dar nebaigtas gaminti turtas, kurį ketinamas parduoti ar suvartoti per vieną ataskaitinį laikotarpį nuo metinės finansinės atskaitomybės sudarymo datos (įskaitant pastovų, t.y. pereinamąjį atsargų likutį, kuris, norint užtikrinti įmonės veiklos tęstinumą, paliekamas kiekvieno ataskaitinio laikotarpio pabaigoje). Pagamintos produkcijos atsargos – tai įmonėje visai pagamintos prekės ar atliktos paslaugos, tačiau per ataskaitinį laikotarpį neparduotos ir likusios įmonės žinioje. Pirkėjų įsiskolinimas – tai įmonės [produkcijos pirkėjų ir paslaugų vartotojų neįvykdyti finansiniai įsipareigojimai už jiems pateiktas prekes ir atliktas paslaugas. Per vienerius metus gautinos sumos – tai visi trečiųjų asmenų įsiskolinimai įmonei nepriklausomai nuo įsiskolinimo pobūdžio ir šaltinio, padengtini ne vėliau kaip po ataskaitinių metų einančiais metais. Šiame straipsnyje taip pat parodoma ilgalaikių skolų įmonei dalis, kuri turi būti padengta ne vėliau kaip per po ataskaitinių metų einančius metus. Balanse rodoma visų gautinų sumų neto vertė, t.y. atskaičius beviltiškų įsiskolinimų dalį. Pinigų srautas – tai grynojo pelno nusidėvėjimo atskaitymų suma. Grynasis pinigų srautas – tai grynojo pelno, nusidėvėjimo atskaitymų ir grynojo apyvartinio kapitalo pasikeitimo suma. Disponuojamas pinigų srautas – tai nepaskirstyto ataskaitinių metų pelno ir nusidėvėjimo atskaitymų suma. Orientacinis įmonės finansinės būklės rodiklių vertinimo lygis Eil. Nr. Rodiklio pavadinimas Vertinimo lygis Labai geras Geras Patenkinamas Nepatenkinamas Blogas   Pajamų apsaugos rodikliai           1. Pardavimų bendrojo pelningumo koeficientas procentais >35 >15 25 >10 20 >15 >8 10 >20 >10 5 >3 >1.0 1.8 >1.3 >1.0 70 >100 13. Ilgalaikio įsiskolinimo koeficientas, procentais 30 >20 >10 60 100 15. Turto struktūros koeficientas, procentais Neturi būti ryškių svyravimų 16. Grynasis apyvartinis kapitalas, Lt. Teigiamas dydis, kuo didesnis, tuo geriau 17. Grynojo apyvartinio kapitalo koeficientas Kuo didesnis, tuo geriau 18. Finansinės priklausomybės (atsvaros) koeficientas, procentais 70 100 19. Einamojo likvidumo koeficientas >2.0 >1.5 >1.2 1.5 >1.2 >1.0 2.0 >1.5 >1.0 60 >90 25. Atsargų apyvartumo koeficientas Kuo didesnis, tuo geriau 26. Grynojo apyvartinio kapitalo apyvartumo koeficientas Kuo didesnis, tuo geriau 27. Turto apyvartumo (grąžos) koeficientas:   Gamyboje >2.0 >1.0 1.0 5.0 >3.0 3.0 1.5 >1.0 1.0 10.0 >3.0 3.0 2.0 >1.3 >1.0 1.0 1.0 1.0 1.0

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!