Įmonių ekonomika. Pasiruošimas egzaminui

1. ĮMONIŲ EKONOMIKOS OBJEKTAS. 1.1. Įvairių rinkos dalyvių tikslai. Rinkos dalyviai yra: 1.vartotojai; 2.gamintojai; 3.konkurentai; 4.tiekėjai. Vartotojų tikslas yra patenkinti savo poreikius, minimaliomis sąnaudomis įsigyjant prekes ar paslaugas. Poreikiai – tai žmonių socialinės ir biologinės prigimties sąlygotos reikmės, tenkinamos naudojant darbo sukurtas paslaugas, daiktus. Poreikiai gali būti klasifikuojami: 1.materialiniai, kultūriniai, socialiniai, dvasiniai; 2.realūs, absoliutūs. Maslou siūlo tokią klasifikaciją: 1.saviraiškos; 2.prestižo; 3.socialiniai; 4.saugumo; 5.fiziologiniai. Poreikių ypatybė ta, kad jie yra neriboti. Rinkoje gamintojo tikslas yra pasirinkti ką, kaip ir kam gaminti, kad būtų pasiektas norimas rezultatas. Konkurentų tikslai rinkoje įveikti savo varžovus. Tiekėjai turi išskirtines teises siūlyti tam tikrą produktą. Kitaip tariant, rinkos dalyviai: 1.vyriausybė; 2.įmonės; 3.individai. Vyriausybė siekia bendros socialinės gerovės. Tuo tarpu, įmonės tikslai priklauso nuo pačios įmonės, t.y. tik pati įmonė turi priimti sprendimą, ko siekti: ar pelno maksimizavimo, ar pelningumo padidinimo, ar didesnės rinkos dalies ir pan. 1.2 Kuo skiriasi įmonių ekonomika nuo mikroekonomikos. Įmonių ek.-tai taikomoji mikroekonomika. Šis mokslas atsirado 1930m. JAV. Tuo metu buvusios teorinės disciplinos negalėjo paaiškinti tam tikrų situacijų, jos negalėjo atsakyti į tam tikrus klausimus (pavyzdžiui, tapo aktualu panagrinėti kaip konkreti firma vystosi konkrečioje aplinkoje ir pan.), todėl ir atsirado toks mokslas kaip įmonių ekonomika. (Pvz. Vokietijoje yra ruošiama arba makroekonomikos specialistai arba įmonių ekonomikos specialistai, kurie sudaro 85 proc.) Pagrindiniai skirtumai tarp mikroekonomikos ir įmonių ekonomikos: 1. Mikroekonomika neskiria dėmesio įmonės tikslo problematikai, t.y. įmonės tikslas yra pelnas, o kaip tas tikslas gali modifikuotis priklausomai nuo atskirų grupių interesų santykių nenagrinėjama. Pvz. darbuotojų tikslas–kuo didesnis atlyginimas, o ne įmonės pelnas ar pan. Čia ir prasideda taikomumas. Mikroekonomika atsiriboja nuo konkretaus laiko ir aplinkos, kur įmonė funkcionuoja. Mikroekonomikoje kalbama apie pasiūlą, paklausą, tačiau neakcentuojama kokioje šalyje, kokiame sektoriuje, jis plečiasi ar siaurėja, ir pan.(LR restoranų steigimo bumas). Įmonių ek. nagrinėja: 1.įmonių veiklą ir elgseną; 2.įmonių verslo aplinką siaurąja ir plačiąja prasme. Įmonių verslo aplinką siaurąja (įmonės valdymas ir pan.) ir plačiąja prasme (makroekonomikos rodikliai, demografiniai rodikliai ir kt.). 3.įmonių sprendimus, atliekamus atsižvelgiant į socialinį, politinį ir kontūrinį kontekstą. Tokiu būdu įmonių ek. gali būti pavadinta taikomąja mikroekonomika, nes integruoja teoriją ir konkrečią įmonių veiklos praktiką, vykdomą atsižvelgiant į konkrečius įstatymus ir situaciją vietinėje ir pasaulinėje rinkoje, ekonomines augimo tendencijas ir pan. 1.3. Kas yra firma. Firmų rūšys. Įmonė (firma)-tai techninis, socialinis, ekonominis, todėl orientuotas į aplinkos išsaugojimą vienetas, kuris atlieka paklausos patenkinimo užduotį, savarankiškų sprendimų ir atsakomybės už priimtus sprendimus ir pagrindus. Įmonė (firma)-tai ekonominė, savarankiška, gaminanti rinkai organizacija. Įmonė kaip organizacija tenkina tris kriterijus: 1.ji yra socialinė grupė; 2.iracionaliai sutvarkyta grupė, t.y. kiekvienas žino ką daryti. 3.patvari grupė, t.y. kad darbo priemonės tarnaus ilgai, o tikslai neįgyvendinami akimirksniu. Įmonės (firmos) esmė-sukurti centralizuotą sistemą, kuri pakeistų rinkos santykius ir sąlyga, bei būtų efektyvi rinkoje. Galima būtų teigti, kad įmonė apima sandėrių ekonomiką–kontraktų sudarymus (bent kokį kontraktą sudarant, nebus aprašytos visos situacijos, nes jie yra labai sudėtingi), jų vykdymo stebėjimus, sankcijų vykdymą nesilaikant kontrakte numatytų punktų. Įmonių rūšys: - pagal nuosavybės formą (privati, valstybinė); - pagal veiklos pobūdį (gaminančios ar siūlančios paslaugas); - pagal juridinį tipą (UAB, AB, korporatyvinė ir pan.); - pagal dydį (maža, didelė, vidutinė); Stambios įmonės generuoja apie 90proc. BVP, bet įdarbina 10proc tik. žmonių. O smulkios-labai mažai generuoja, bet užtat sukuria 90proc. visų sukurtų darbo vietų. Iš paskaitos: Kodėl egzistuoja įmonė. Firmos teorija. Įmonė egzistuoja, nes individualių sandorių kaštų suma yra didesnė už firmos sandorio kaštus. (pavyzdžiui, kelionės organizavimasis pačiam: bilietų pirkimas, viešbučio užsakymas ir t.t. arba alternatyva: kelionės paketą užsisakyti kelionių agentūroje). Akivaizdu, kad sutaupomas ne tik laikas, bet gaunama išsami informacija, firma prisiima riziką, teikia ekspertines žinias ir pan. Be to, čia susiduriama su alternatyviaisiais kaštais (sekanti galimybė), t.y. ką galėtume atlikti vietoj to, šiuo atveju kelionės ieškojimo pačiam (be firmos pagalbos). Firmos sandorio kaštai yra mažesni, nes: 1.firma disponuoja didesne informacija, 2.investuoja į technologijas, 3.turi efektyvesnį prievartos mechanizmą (tam, kad kontraktas būtų įvykdytas); 4.kaip jau minėjau, įmonė pateikia mažesnius sandorio kaštus. Įmonė veikia rinkoje, tačiau firmos viduje rinkos nėra, yra hierarchija (tokia struktūra, kur yra viskas planuojama). Ypatingai yra svarbu, koks turi būti įmonės dydis. Reikia nepamiršti, kad ekonomikoje yra mados. Pvz. seniau buvo formuojama nuomonė, kad yra gerai didelės organizacijos, kurios viską daro pačios, dabar kita tendencija: padalinius atiduoti kitoms įmonėms, kaip NORD LB – pasiliko3 pastatus, o visą kitą pardavė, ko reikia jie samdosi, net tokius daiktus kaip paveikslus. Taigi kur ekonominio efektyvumo ribos: turėti didelę įmonę ar ne t.y. kuri būtų labiau centralizuota ar minimaliai? Ats: reikia sukurti centralizuotą sistemą, kuri pakeistų rinkos santykius ir sąlygas bei būtų efektyvi rinkoje. Kaip firma nusprendžia, ar jai didėti (sudaryti su individais, t.y. specialistais darbo sutartis), ar samdyti žmones,-suvaržytas racionalumas. Paradoksalu, tačiau firma ne visada tiksliai žino, kiek vienu ar kitu atveju gali kainuoti, nes, pavyzdžiui, pasisamdžius trūkstamą specialistą, gali būti informacijos nutekėjimas ir pan. (pvz., kaip taisyklė, geriau juristą turėti firmos viduje nei samdyti, nes jis gali nutekinti firmos konfidencialią informaciją). 1.4. Ūkio subjekto aplinka siaurąja ir plačiąja prasme Įmonė veikia konkrečioje socialinėje, ekonominėje ir kultūrinėje terpėje. Įmonės aplinka siaurąja prasme (kai kur vadinama mikro apl.) apima: 1.vartotojus; 2.konkurentus; 3.klientus; 4.tiekėjus; 5.partnerius. T.y. konkretūs subjektai, su kuriais įmonė dirba. Įmonės aplinka plačiąja prasme (makro apl.) apima: 1. visuotinė, politinė aplinka (įvairūs mokesčiai, antimonopoliniai įstatymai: siekiama nubrėžti ribą, kada masto ekonomija pereina į monopoliją. Pavyzdžiui, Amerikoje politika yra ypač prieš monopolija, prieš įvairius susijungimus, o Europoje atv.); 2. teisinė apl. (įmonę reglamentuojantys įstatymai; BK, CK); 3. ekonominė apl. (reikia stebėti ekonominių ciklų svyravimus: reikia žiūrėti kokioje fazėje yra firma-augimas, smukimas ir pan.; reguliuoti užsienio prekybą; labai svarbi yra perkamoji galia (pirkėjų pajamos, kaupimo ir vartojimo lygis); kreditavimo sąlygos; pinigų politika (ar stabilus pinigas ir pan.); prekių kainų lygis). 4. geografinė apl (kokie kaimynai, koks klimatas ir t.t.); 5. ekologinė apl; 6. socialinė, kultūrinė apl. (tradicijos, papročiai, tikėjimas, tautinis temperamentas ir pan.); 7. demografinė jėga (kokia darbo jėga: jauna ar sena); 8. lobizmas (jo įteisinimo problema). 1.5. Lietuvos ekonominės padėties pristatymas Stambios įmonės generuoja apie 90proc. BVP, bet įdarbina 10proc. žmonių (tik). O smulkios-labai mažai generuoja, bet užtat iš suskurtų darbo vietų sukuria 90proc. 2. ĮMONĖS VEIKLOS TIKSLO PROBLEMA 2.1 Šiuolaikinė firmos teorija Akivaizdu, jog šiuolaikinė verslo aplinka yra gerokai sudėtingesnė, nei pirmųjų firmų teorijų laikais ir aukščiau minėtos prielaidos ne visada yra teisingos, todėl atsirado poreikis teorijų, kurios tiksliau ir patikimiau aprašytų firmų elgseną. Visas šias teorijas galima suskirstyti į vadybines ir elgsenos. Vadybinės teorijos visų pirma atsižvelgia į faktą, jog daugeliu atvejų firmos savininkas ir vadovas nėra tas pats asmuo. Dar daugiau – daugeliu atveju firmų savininkų struktūra yra gana sudėtinga ir atsiranda interesų konfliktų tiek tarp pačių savininkų, tiek tarp savininkų ir vadovų. Prielaidas problemoms vadybos teorijų požiūriu sudaro tai, kad akcininkai turi ribotas galimybes įtakoti firmos veiklą; tai gali padaryti vadovai ir vadybininkai, kurių interesai aprioriškai skiriasi nuo savininkų interesų. Pavyzdžiui, vadovo interesai gali būti pardavimo apimčių didinimas, firmos augimas, suteikiantys tam pačiam vadovui daugiau galių ir tuo pačiu saugumo, kai tuo tarpu akcininkai gali siekti kuo didesnio pelno ar akcijos rinkos vertės. Kitas būdas paaiškinti firmos veiklą sudėtingoje šiuolaikinėje verslo aplinkoje yra nagrinėti firmą kaip organišką visumą. Teorijos, kurios vidinę firmos struktūros ir joje vykstančių procesų analizę laiko pirmaeiliu bei svarbiausiu uždaviniu, vadinamos elgsenos teorijos. Jos ypač daug dėmesio skiria interesų grupėms firmos viduje ir nagrinėja vidinių konfliktų priežastis bei sprendimo būdus, nes elgsenos teorijų požiūriu būtent nuo to priklauso firmos tikslai ir jų pasiekimo būdai. Vadybinės: -        Pardavimų apimties maksimizavimas. Pagrindinis jo argumentas – vadovo kompensavimas (įskaitant statusą) daugiau priklauso nuo firmos pardavimo apimčių, nei nuo pelno. Iš kitos pusės, pardavimo apimčių kritimas daro didelę neigiamą įtaką firmos ir tuo pačiu vadovų gerovei. -        Naudingumo maksimizavimas. (Kita teorija, taip pat priskiriama prie vadybos teorijų ir besiremianti tomis pačiomis prielaidomis yra O.E.Williamson modelis (1985). Iš vienos pusės, šis modelis yra W.Baumol teorijos bendresnis atvejis, tačiau skiriasi savo pagrindimu. O.E.Williamson manymu, firmos siekia maksimizuoti naudingumo funkciją, užsibrėždamos minimalią priimtiną pelno normą, Naudingumo funkcijos kintamieji, žvelgiant iš vadovo pozicijų, šiuo atveju yra 1) atlyginimas; 2) statusas; 3) įtaka; 4) saugumas.) -        Augimo maksimizavimas (Marris modelis analizuoja ilgojo laikotarpio firmos elgseną ir įveda dinaminius elementus, teigdamas, jog svarbiausias firmos tikslas yra augimo maksimizavimas. Marris požiūriu vadovus motyvuoja ne tik absoliutūs dydžiai – pardavimo apimtys ar darbuotojų skaičius, kiek šių dydžių pasikeitimas, tai yra augimas. Pavyzdžiui, ji teigia, jog vadovai yra labiau motyvuoti išauginti firmą iki tam tikro dydžio, nei pereiti dirbti į firmą jau pasiekusią šį dydį. Šis modelis be kita ko teigia, jog vienas iš svarbiausių firmos tikslų yra naujų produktų kūrimas, garantuojantis stabilų augimą ateityje.) Kontraktinė firmos teorija teigia, jog firma – tai santykių tarp darbuotojų, vadovų ir savininkų visuma ir šie santykiai yra apibrėžiami formaliomis ir neformaliomis sutartimis, kurios nurodo santykių pobūdį, atsakomybes ir teises. Kontraktinės firmos koncepcijos požiūriu rinka ir firma reprezentuoja alternatyvius kontraktų sudarymo būdus. Rinka gali būti traktuojama kaip išorinių, o firma – kaip vidinių kontraktų sistema. Evoliucionistinės firmos teorijos Pagrindinis principas evoliucijos teorijos požiūriu yra natūraliosios atrankos principas, kai aštrios konkurencijos sąlygomis išgyvena patys efektyviausi individai, tas pats principas tinka ir firmoms, ypač pastaruoju laikotarpiu, kai konkurencija tiek lokaliose, tiek pasaulinėse rinkose aštrėja ir stipresnės firmos sunaikina silpnąsias. Bihevioristinės firmos teorijos Remiantis bihevioristų principais firmą galima apibūdinti kaip procesų, nusistovėjusios tvarkos ir žmonių darinį. Procesai – tai verslo veiklos procedūros, nusistovėjusi tvarka – tai žinios ir įgūdžiai, panaudojami tais atvejais, kai procedūros negali būti pritaikytos ir žmonės – tai veiksnys, verčiantis procesus vykti. Kitaip tariant, bihevioristai daug labiau domisi vidine firmos organizacija ir jos viduje vykstančiais procesais, įtakojančiais ne tik galimybes pasiekti nustatytus tikslus, bet veikiančiais ir pačių tikslų formulavimą. Tokiu požiūriu nagrinėjant firmos elgseną tampa aišku, kad šiuolaikinės organizacijos yra tokios sudėtingos, jog vieno ar kelių atskirai paimtų tikslų maksimizavimas neretai tampa praktiškai neįmanomas. -        Vieną iš žinomiausių ir originaliausių bihevioristinių teorijų sukūrė H.A.Simon. Jis pateikė idėją, jog firma nėra vientisas nedalomas lengvai aprašomas organizmas, o greičiau sudėtingas kompleksinis atskirų individų ir individų grupių darinys, kuriame tiek atskiri žmonės, tiek grupės kiekvienas turi savo individualius tikslus. Pagrinde įmonės veiklos tikslas gali būti pelno maksimizavimas arba pelningumo/rentabilumo didinimas. Pelnas-absoliutus dydis, o pelningumas/rentabilumas-santykinis dydis. Įmonės veiklos tikslas - PELNAS, kurį gauname iš pajamų gautų už prekes ir paslaugas, atėmę sąnaudas toms pajamoms uždirbti. Pelnas skirstomas į buhalterinį (verslo) ir ekonominį pelną. Buhalterinis (verslo) pelnas apskaičiuojamas taip: pardavimų pajamos-sąnaudos toms pajamoms uždirbti. Tačiau vadybininkas priima sprendimus, atsižvelgdamas į ek. pelną, apskaičiuotą, įvertinus alternatyviuosius kaštus. Alternatyvieji kaštai- tai mūsų sprendimo pasirinkimo kaštai, išmatuojami sekančia geriausia alternatyva, kurios nepasirinkome (trumpiau, t.y. kitas/antras geriausias pasirinkimas; ypač svarbu pasirinkti investavimo sritį). Taigi, bet kokios įmonės tikslas ne didinti buhalterinį pelną apskritai, o didinti ekonominį pelną. Tačiau pats pelno dydis neleidžia įvertinti įmonės veiklos rezultato. Todėl įmonės veiklos efektyvumui įvertinti naudojami rentabilumo, t.y. pelningumo rodikliai. Taigi taip pat įmonės tikslas-pelningumo rodiklių maksimizavimas (labai svarbu nuosavo kapitalo pelningumas). Santykiniai pelningumo/rentabilumo rodikliai: 1. pardavimų pelningumas = pelnas/apyvarta (kiek investuotas/įdėtas litas davė centų). 2. nuosavo kapitalo pelningumas = pelnas/nuosavas kapitalas (akcinis kapitalas+pelnas) 3. bendro kapitalo pelningumas = pelnas/ bendras kapitalas (nuosavas+skolintas) Ribinės-tai papildomos pajamos pardavus vieną papildomą vienetą. Maksimizuojant pelną, periodas yra priklausomas nuo aplinkos ir skirtingai gali kisti. Taigi, kiekviena įmonė ar organizacija pati nusprendžia ar siekti pelno, ar pelningumo/rentabilumo padidinimo. Kokią veiklos strategiją pasirinkti yra geriausia, tikslaus atsakymo nėra. Taip pat kiekviena įmonė ar organizacija pati nusprendžia ar jai siekti ilgalaikio pelno, ar trumpalaikio. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje buvo atliktas tyrimas, kuris nustatė, kad 60 proc. įmonių orientuojasi į ilgalaikį pelną, 40 proc.-į trumpalaikį. Taigi šiuolaikinės firmos teorija kelia klausimą, ar firmos veiklos tikslas yra pelno maksimizavimas. Argumentai prieš pelno maksimizavimą kaip tikslą yra šie: 1. pelno maksimizavimo tikslas yra gana miglotas. Nes reikia nuspręsti, ar firma siekia pelno ilgalaikėje perspektyvoje, ar trumpalaikėje. Neaišku ar ji susijusi su absoliučiu pelno dydžiu, ar su rentabilumo rodikliais (tai kurį rodiklį naudoti). 2. jei siekiama pelno ilgalaikėje perspektyvoje, turime atsižvelgti į pinigų srautų gavimo laiką ir tuos pinigus persiskaičiuoti. (pavyzdžiui, 100 eurų šiandien, po metų taps „102“ eurais, t.y. iš būsimo periodo perskaičiuoti į dabartinę vertę-diskontavimas, kad būtų galima palyginti). Akivaizdu, kad labai svarbus veiksnys yra infliacija. Investicija turi atsipirkti per 5 metus, bet ne ilgiau. Įmonė yra pelninga, jei ji gauna didesnį pelną, nei yra nustatytos tam tikros pelno normos (20 proc. rentabilumas-geras; 25 proc.-labai geras; 5 proc.-nepriimtinas). 3. jei planuojame pelną gauti ilgalaikėje perspektyvoje, turime atsižvelgti į riziką. Pelnas ir rizika yra tiesiogiai susiję. O firma, kuri maksimizuoja pelną, gali užsikrauti pernelyg didelę riziką tuomet, kada pelnas dramatiškai kyla, t.y. didėjant pelnui, didėja ir rizika. Ir kai rizika tampa per didelė, akcijų vertė net pradeda kristi. 4. turime atsižvelgti ir į alternatyviuosius kaštus. Pavyzdžiui, jei nusprendėme kurti vienokį verslą, bet gali paaiškėti, kad kita alternatyva būtų žymiai geresnė, pelningesnė. Taigi, reikia numatyti keletą veiklos, elgesio variantų ir pasirinkti teisingausią investavimo sritį. Pelnas-tai nebūtinai grynieji pinigai (gali būti atsargos ir pan.)!!!!!! 2.2 Apribojimai siekiant firmos tikslo Šiuolaikinė firma yra sudėtinga organizacija, kurioje valdymas atskirtas nuo nuosavybės. Valdymo teorija sako, kad firmos valdytojo tikslai gali skirtis nuo firmos savininkų tikslų. Pvz.: valdytojo atlygis labiau priklauso nuo firmos dydžio negu nuo firmos pelningumo, tada augimas gali tapti svarbesniu tikslu negu pelnas. Tikslai, kurių gali siekti įmonė dėl valdytojų interesų: 1. apyvartos didinimas. Jei apyvarta nustoja augusi, tai dažnai prilyginama sumažėjusiai rinkos daliai ir tuo pačiu padidėjusiam pažeidžiamumui, konkurentų veiksmams. Tam yra objektyvios priežastys: 1)firmų vadovų atlygis priklauso nuo apyvartos; 2)didesnė apyvarta reiškia didesnį finansavimą, 3)didesnę rinkos dalį. 2. kada klausiama, kaip firma dirba-vartotojo tipiškas atsakymas bus apie pardavimų apimtis; 3. finansinės rinkos ir mažmeniniai distributoriai suteikia palankesnes sąlyga firmoms su augančiomis pardavimų apimtimis; Asimetrinės informacijos koncepcija teigia, jog firmos valdytojas disponuoja informacija, kurios neturi savininkai, todėl priimant sprendimus, gali būti neatsižvelgiama į savininkų interesus. Agentų teorija (principal agent) nagrinėja situaciją, kurioje yra du veikiantys asmenys: pagrindinis, kuris yra savininkas ir agentas, kuris atlieka spendimus savininko naudai. Dėl šios informacijos savininkai kreipiasi į trečius asmenis tam, kad galėtų įvertinti, ar valdymas yra efektyvus. Tai sukelia jiems papildomų kaštų, kurie vadinami monitorinio (stebėjimo) kaštais. Išvada. Firmos tikslas: universalaus tikslo įmonėje NĖRA. Kiekviena įmonė nustato savo tikslus, kurie gali būti labai skirtingi, tačiau visus firmos tikslus galime suskirstyti į dvi kategorijas: maksimizavimo tikslai (siekiama esamomis priemonėmis uždirbti kuo didesnį pelną) ir nemaksimizavimo tikslai (investicijos, plėtimasis, inovacijos, reinvestavimas, strateginiai planai). Taip pat įmonės tikslai gali būti iškraipomi dėl valdytojų ar kitų žmonių interesų. Kiti žmonės-suinteresuotieji asmenys (stakeholders): 1.darbuotojai (veikia įvairios profsąjungos); 2.tiekėjai (jie turi išskirtines teises siūlyti tam tikrą produktą); 3.vartotojai (kelia didesnius kokybės reikalavimus); konkurentai (veikia per reklamą, dempingą); 4.valstybė (įveda verslui nepalankius mokesčius); 5.šalia įmonės įsikūrę kaimynai, kurie gali reikšti nepasitenkinimą įmonės veikla. 3. ŠIUOLAIKINĖS ĮMONIŲ RŪŠYS 3.1 Frančizės įmonės Frančizė per pastaruosius 20m. tapo labai populiaria verslo vystymo forma. Pvz.: Mc‘Donalds, LUKoil, Holiday In, Pica hot, COCA-COLA išpilstymo gamyklos, mokymo programos, dietos programos, įdarbinimo agentūros, įvairios kitos programos. Jos apima mažmeninę prekybą, paslaugas. Pasaulyje mastas labai didelis. Kiekvienais metais apie 12 pretendentų pretenduoja į vieną frančizės įmonę. Kodėl perka frančizes?-didesnės garantijos, nes verslas jau išbandytas. Beje, šiuolaikinis verslo pasaulis yra pertekęs piningais ir stokoja naujų idėjų kuriant naują, išskirtinį, neišbandytą verslą. Kodėl blogai pirkti frančizę?-apriboja veiksmų laisvę, negali nieko keisti, ilgalaikė sutartis. Frančizė apibrėžiama kaip susitarimas tarp motininės kompanijos (frančizoriaus) ir verslo įmonės. Fran. leidžia įmonei naudotis frančizoriaus 1.vardu, 2.ženklu, 3.gamybos ir paslaugų metodais, 4.personalo darbų metodais ir 5.visa patirtimi. Praktiškai į kiekvieną frančizinį verslą įmonei reikia investuoti gan dideles sumas- nuo kelių tūkst.. iki mln. Nepaisant to, verslininkai turi laukti tam tikrų frančizių. Franč. prašo 3-15proc. pelno nuo apyvartos (Mc‘Donalds frančizė moka 12 proc. nuo apyvartos ir 4 proc. turi skirti reklamai). Dažnai sutartys baigiasi konfliktais, tačiau fran. verslas rečiau bankrutuoja. Frančizių privalumai: Motininei kompanijai Verslo įmonei: 1. padidintos pardavimų apimtys be papildomų kapitalinių dėjimų; 2. medžiagų ir įrenginių pardavimas įmonei gali būti pelningas; 3. gauna pastovias pajamas, kaip procentą nuo apyvartos; 4. išpopuliarina prekę ar paslaugą. 1. išbandyti valdymo metodai, apmokymas ir pagalba priimant sprendimus; 2. mažiau rizikos su rinkos išbandytais ir populiariais produktais; 3. iš anksto numatyti produkto stūmimo į rinką būdai. Frančizių trūkumai: Motininei kompanijai Verslo įmonei 1. gali sugadinti vardą; dėl kompetencijos; 2. sunku kontroliuoti dėl kaip taisyklė didelių atstumų; 3. personalo apmokymas brangiai kainuoja. 1. didelės išlaidos, nes frančizės labai brangios; 2. neturi laisvės, priimant valdymo sprendimus; 3. dažniausiai privalo pirkti iš motininės kompanijos, nors galėtų įsigyti žymiai pigiau. Frančizių rūšys: 1. produkto licencijavimo frančizė. Įmonė naudoja kompanijos vardą, tačiau pati gamina jos produkciją pagal nustatytą technologiją, todėl tenka būtinai pirkti prekes iš motininės kompanijos. Tokios frančizės labai brangios, be to nuolat reikia mokėti motininei kompanijai (įmonė gamina, bet kokybę kontroliuoja frančizorius, pvz., Mc‘Donalds). 2. tiesioginio produkto paskirstymo arba distribucijos frančizė. Motininė kompanija tiekia prekes (parduoda jas) - didmena, o įmonė nusiperka (mažmena) ir perparduoda. Bet čia mokėti nuo apyvartos nereikia, nes motininė kompanija ir taip uždirba urmu parduodama įmonei prekes; įmonė prisiima perpardavimo riziką (mes perkam teisę pardavinėti tas prekes). Pvz. Drabužiai, automobilių dalys, įvairūs aksesuarai ir t.t. Antkainis gali siekti 100-200proc. 3. prekybos vardo frančizės. Motininė kompanija suteikia licenziją naudoti savo prekybos vardą, tačiau dažniausiai nekontroliuoja įmonės teikiamų paslaugų kokybės. Įmonei reikia pirkti prekybos įrangą iš motininės kompanijos, reikia mokėti fiksuotą mėnesinį mokestį už prekybos vardo naudojimą (pvz., įranga automobiliams plauti). 3.2. Ofšorinės įmonės. Pasaulyje egzistuoja toks reiškinys, kad kitos šalys yra pasiskelbusios kaip mažų mokesčių šalimis kitų šalių atžvilgiu. Iki 1997 m. kiekviena LR įmonė turėjo ofšorines kompanijas. Tik didelės įmonės užsiima ofšoru. Ofšorinės įmonės - tai užsienio valstybių įmonės, kurios registruojamos lengvatinio apmokestinimo zonoje, siekiant minimizuoti mokesčių naštą. Tokios šalys ar atskiros teritorijos vadinamos „mokesčių rojai“. Vykdoma tik finansinė veikla-pinigų pervedimai. Tokių „mokesčių rojų“ galima rasti: (Airija: joje mokesčiai gali būti dideli, tačiau yra ir teritorijų, kuriose maži, Kipras, JAV (Delaveras, Kalifornija, Nevada), Šveicarija, Melno saloje ir t.t. Ekonominė nauda. Papildo tos šalies biudžetą, t.y. papildomas pinigų šaltinis. Imamas fiksuotas mokestis (ne nuo apyvartos) už pinigų pervedimus, t.y. niekas nesigilina, kiek pinigų pervedama konkrečiu atveju. LR yra vyriausybės nutarimas 888 1997, jame yra išvardintos visos valstybės, per kurias draudžiama pervedinėti atsiskaitymus už prekes ar paslaugas. Ofšorinė įmonė - tai sąvoka, apibūdinanti ypatingą organizacinį bei juridinį įmonės statusą, kuris padeda sumažinti mokesčius. Paprastai toks statusas yra susijęs su griežtais reikalavimais vykdyti gamybinę, prekybinę, paslaugų ar kitą veiklą už tos jurisdikcijos (teritorijos), kurioje ši ofšorinė įmonė yra registruota, ribų.   Tik vykdant šį ir kitus reikalavimus, kuriuos kelia tokiai įmonei registravimo jurisdikcijos norminiai aktai, kompanija yra atleidžiama nuo visų arba bent jau daugumos mokesčių, t.y. tampa ofšorine įmone. Įstatymai dažniausiai reikalauja, kad tokios įmonės valdymas būtų vykdomas už registravimo jurisdikcijos ribų. Dažniausiai tai taikoma ir realiai veikiančiam biurui. Kitaip tariant, ofšorine įmonė negali būti rezidente, t.y. negali vykdyti jokios veiklos jurisdikcijoje, kurioje ji yra registruota. Iš čia yra kilęs ir terminas ”offshore”, reiškiantis ”už kranto”; Didžiojoje Britanijoje, kur šis terminas ir buvo sukurtas, tai analogiška terminui ”užsienyje”.  Istorija XX amžiuje atsiradus atitinkamo lygio ryšio priemonėms susikūrė nauja mokesčių vengėjų karta. Ją sudaro individai ir bendrovės pasirengusios perkelti vykdomų operacijų finansinius centrus iš vienos šalios į kitą siekdamos mažų mokesčių. Įvairiems pasaulio kraštams davė galimybę papildyti, suteikiant „mokesčių rojų“ paslaugas. (Šalies biudžetas gali gauti dvejopas pajamas, kitų valstybių mokesčių nemokėjimo sąskaita). „Mokesčių rojai“ atsirado ne vien dėl pasaulinio mokesčio lygio augimo, ar nesutapimo kitose šalyse, jie kaip nauja privačiom nuosavybėm prieglobstis nuo politinio persekiojimo. Seniausiais „mokesčių rojus“ atsirado Šveicarijoje: dėl bankų sistemos; kad yra neutrali valstybė, kuriai po Antrojo Pasaulinio karo nereikėjo didelių mokesčių, sugriovimams atstatyti, todėl mokesčiai išliko santykinai maži, o kitose šalyse mokesčiai didėjo, taip buvo Europoje ir Šiaurės Amerikoje Pagrindiniai ofšorinės įmonės ypatumai yra susiję su jos nerezidentiniu statusu. Nerezidentinis statusas reiškia, kad įmonės valdymo ir kontrolės centras yra už įmonės registravimo jurisdikcijos (valstybės ar jos tam tikros teritorijos) ribų, t. y. užsienyje. Tokios įmonės funkcionavimui paprastai užtenka formalių atributų: savininkų, direktorių, įstatų, steigimo akto, akcininkų susirinkimų protokolų bei banko sąskaitos. Daugelio Europos valstybių teisės normos leidžia vykdyti ofšorinę veiklą. Kai kur įmonėms, atleistoms nuo mokesčių mokėjimo, leidžiama turėti realiai veikiantį biurą. Pavyzdžiui, Šveicarijoje tam tikram firmų tipui įmanoma atlikti ofšorines operacijas kai kurių kantonų teritorijose, net jei jos turi ten veikiantį biurą ir samdomą personalą. Šiuo atveju pareiga mokėti mokesčius išlieka, tačiau mokesčių tarifai yra daug kartų mažesni nei baziniai. Ofšorinio verslo būdai bei jų įgyvendinimas tampa vis įvairesniais. Pagal šiuolaikines ofšorines schemas veikia ne tik korporatyvinio tipo įmonės, tačiau ir kitokios ūkinės-teisinės veiklos struktūros. Ofšoriniame versle vis dažniau yra sutinkamos ribotos atsakomybės kompanijos (LLC) ir kai kurios kitos kombinuotos įmonių formos.  Šalys („mokesčių rojai“) galėtų būti sąlyginai suskirstytos į 3 grupes: 1. Ofšoro paslaugų teikimas – pagrindinės biudžeto pajamos, t.y. kurios vien iš šios paslaugos gyvena (Bahamai, Kaimanų salos ir pan.). 2. Trumpalaikis užsiėmimas dėl nepasitikėjimo stokos, t.y. tokios šalys, kurios įvedė šią paslaugą, tačiau nesugebėjo išlaikyti (Papua Naujoji Gvinėja). 3. Klasikinė mokesčių rinkimo sistema ir ofšoro paslaugos derinamos, t.y. tos šalys, kurioms tai yra nuolatinis pajamų šaltinis (Liberija, Lichtenšteinas). Kokias sąlygas turi patenkinti pati šalis, kad galėtų būti „mokesčių rojumi“: 1. turi pasiūlyti ypatingai mažus mokesčius, nors pagrindinėm mokesčių rūšim arba kad mokesčių nebūtų bent vienai pajamų kategorijai. 2. turi būti pasirašytos dvigubo apmokestinimo sutartys. 3. šalyje ar teritorijoje turi būti politinis stabilumas ir vyriausybė įsipareigojusi, kad šalis plėtosis kaip mažų mokesčių šalis/teritorija (neturi būti dažna valdžios kaita, žiūrima, kiek kartų per tam tikrą laiką buvo keičiami įstatymai). Pvz., 1963 metais Monakas nusileido Mažūrijos reikalavimams ir sulygino su ja mokesčius. 4. turi būti labai gerai išvystyta bankų sistema ir neturi būti apribojimų pervedant pinigus (Lietuvoje bankų sistema nėra taip gerai išvystyta, kaip kitose šalyse, pavyzdžiui, Vokietijoje; daug trūkumų bankų veikloje – nesiskaitymas net su stambiais klientais; pervedamos stambios sumos turi būti deklaruojamos). 5. turi būti idealus susisiekimas. Lietuvoje susisiekimas blogas, palyginus su kitomis šalimis – niekur neišskrisi be persėdimo. 6. reikia atsižvelgti į kitų šalių požiūrį į ofšorą Įvairių šalių vyriausybių pažiūris į ofšoro reiškinį. Apie 1990m. tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse buvo verslų pakilimas. Dažna didesnė įmonė buvo įsteigusi ofšoro filialą. Pavyzdžiui, Vokietijoje 1986m. buvo surengta 18 tūkst. Įmonių apklausa, po kurios buvo paskelbti sąrašai šalių, su kuriomis nerekomenduojama bendradarbiauti. Ne tik Vokietija, bet ir kitos šalys sudarė panašius sąrašus (Belgija, Australija, Didžioji Britanija, Kanada, Danija, Japonija ir kitos). O Didžioji Britanija ir JAV stengėsi padidinti mokesčius. Lietuvoje 1997 08 04 buvo priimtas nutarimas (888 nutarimas) ir buvo paskelbti sąrašai įmonių, su kuriomis Lietuvos verslo subjektai buvo nerekomenduojami bendradarbiauti. Šiame nutarime buvo nuspręsta, jog jeigu Lietuvos ūkio subjektas išmoka sumas užsienio ūkio subjektui, esančiam lengvatinio mokesčių tarifo valstybėje ar jos teritorijoje, taip pat įmonė privalo sumokėti 29 proc. (AB) ar 24proc. (individuali įmonė) nuo pervesto pinigų srauto. Taigi daug įmonių buvo šokiruotos. Suinteresuoti ūkio subjektai ėmė ieškoti kitų būdų vykdyti ofšoro veiklą, t.y. pradėjo ieškoti apėjimų, to nutarimo spragų; teisininkai rekomendavo naudotis tomis šalimis, kurios nebuvo įtrauktos į tą sąrašą. Ofšorinė įmonė dažniausiai nemoka jokių arba labai mažus mokesčius, tai yra: Registruodamasi sumoka tam tikrą registracijos mokestį, tai mokestis kuris gali būti apie 300$. Ir mokamas kasmetinis mokestis (fiksuotas) 140$-550$ Ofšorinės firmos dažniausiai veikia šiose srityse: 1. prekybos įmonės (eksporto-importo operacijos). Kai ofšoro kompanija priima kliento užsakymą ir tiekia prekes tiesiai iš gamintojo. 2. Bankai. Daugelis ofšorinių operacijų. JAV. Didžiosios Britanijos, Kanados bankai atidaro ofšorus norėdami veikti už savo šalies ribų (Lietuvoje Parex bankas-ofšorinis). 3. ofšorinės laivininkystės kompanijos (Panamoje yra galimybė optimizuoti pervežimo mokestį). 4. firmos, vykdančios nekilnojamojo turto operacijas. 3.3. Multinacionalinės įmonės Multinacionalinė įmonė – tai įmonė, kuri turi nuosavybės teisę arba valdo (kontroliuoja) gamybą daugiau nei vienoje šalyje. Kontroliuojančios įmonės akcijų paketas turi būti ne mažesnis kaip 10proc. Investicijos gali būti tiesioginės arba portfelinės (mažiau kaip 10proc. nepretenduojant į valdymą) Kaip jos apskaičiuojamos (rodikliai) Apskaičiuojama, kiek jos yra stiprios (didelės). Yra du metodai, pgl kuriuos apibūdinam multinacionalines įmones: 1.pagal užsienio kapitalo dydį valdomą užsienio šalyse; 2.pagal transnacionalumo indeksą. Skaičiuojamas: 1)kapitalas užsienyje/bendrasis kapitalas; 2)apyvarta užsienyje/bendra apyvarta; 3)samdomų žmonių skaičius užsienyje/bendras samdomų žmonių skaičius įmonėje. Pvz. „Toyota“ yra šeštoje vietoje pagal transnacionalumo indeksą (2.75). Multinacionalinių įmonių reikšmė, t.y. kiek jos yra svarbios. Žiūrima pagal apyvartą, BVP: pusė didžiausių vienetų-multinacionalinės kompanijos, bet ne šalys. Kodėl įmonės tampa multinacionalinėmis. Varomosios jėgos: 1. į mažesnius kaštus orientuotos multinacionalinės korporacijos (pigesnė darbo jėga, ištekliai ir pan.) 2.į papildomą rinką orientuotos multinacionalinės kompanijos: 1)tiesiogiai; 2)kai kurios įmonės. nori būti mult. komp., kad pratęstų savo produkto gyvavimo ciklą, nes tam tikras produktas gali būti skirtingose gyvavimo sąlygose, skirtingose geografinėse vietose. Pelningumas 8-20proc. užsienio rinkose. 3.4. Šiuolaikinės įmonių sąjungos ir susivienijimai. Įmonės gali būti reorganizuojamos: joms susijungus į gamybinius susivienijimus ir asociacijas, prisijungus prie kitų įmonių, susivienijimų ir t.t. Susijungimas – tai dviejų ar daugiau juridinių asmenų susivienijimas į naują juridinį asmenį, kuriam pereina visos reorganizuotų juridinių asmenų teisės ir pareigos. Pvz. karteliai, rūmai, agentūros, konfederacijos, sąjungos, grupės, fondai, asociacijos. Karteliai – vienos gamybos šakos įmonių sąjunga, kurios tikslas, veikti gaminių ir medžiagų pardavimo rinką. Pagal veiklos tikslą arba santykius su rinka pobūdį skirstomi tokie karteliai: 1) medžiagų, žaliavų ar kuro pirkimo karteliai (vienodos prikimo sąlygos ar kainos), 2) pardavimų karteliai (vienodos pardavimo kainos, nekonkuruojama), 3) rizikos išlyginimo karteliai (nustatoma gamybos kvota ir pardavimo rajonas-teritorijų paskirstymas). Karteliai traktuojama kaip vienos pramonės šakos įmonių monopolinė sąjunga. Trestas (trust) – paprastai tai horizontali sąjunga apimanti visą ūkį (kraštą) ar didelę jo dalį, t.y. aukščiausio pramonės įmonių susijungimo laipsnio organizacija. Čia pramonės įmonės ar tresto nariai “de facto” – faktiškai ar “de jure” – juridiškai praranda savo ūkinį ir juridinį savarankiškumą. Paprastai tresto pagrindą sudaro didelis bankas, kaip finansinis centras. Konsorciumas – laikinas, savanoriškas įmonių susivienijimas, sukuriamas norint įvykdyti numatytus uždavinius, pvz. pastatyti stambų objektą (Tunelį po Lamanšu), įgyvendinti sudėtingą mokslinį projektą. Įvykdžius numatytus uždavinius, jo veikla nutraukiama ar pertvarkoma į kitokį įmonių susivienijimą. Koncernas – įmonių susivienijimas, kuris vykdo bendrą veiklą, savanoriškai centralizuodamas mokslo ir technikos plėtrą, gamybos plėtrą ir kt. veiklą/plėtrą. Į koncerną gali jungtis vienos ar keletos skirtingų pramonės šakų įmonės (tikslas derinti veiklą įmonių, atliekančių įvairias gamybos procesų stadijas). Faktiškai koncernas tai vertikali įmonių sąjunga. Koncernas dažnai monopolistinis ūkinis susivienijimas. Koncerne įmonių juridinis savarankiškumas išlieka. Pvz. „Fiat“, „Wolksvagen“, „SBA koncernas“, koncernas „Vikonda“ ir kt. Holdingas – (kontroliuojančioji bendrovė) tai bendrovė kuri turi kontrolinį akcijų paketą dukterinėje ar kitoje įmonėje. Kontrolinis akcijų pakėtas suteikia teisę pilnai valdyti įmonę ir skirstyti pajamas. Kontroliuojanti įmonė vadinama motinine, kuri kartu su dukterinėmis ir kitomis sudaro grupę. Dukterinės bendrovės-juridiniai asmenys, už kurių įsipareigojimus motininė kompanija neatsako, todėl dukterinės kompanijos steigiamos rizikingoms operacijoms. Multinacionalinės korporacijos (MNC) – įmonė, kuri turi arba kontroliuoja gamybą daugiau nei 1 šalyje. 3.5. Šiuolaikiniuose įmonių susivienijimuose naudojami įmonių mažinimo būdai (mokesčių perkėlimo kainodara). Praktinis pavyzdys Produktas yra pagamintas Vokietijoje ir tada parduodamas Airijos filialui už 80 dolerių. Vokietijoje pelno mokestis 48 doleriai, bet mokesčių Vokietijoje nemoka (t.y. nemoka pelno mokesčio), nes nebuvo pelno. Airijos filialas parduoda JAV filialui už 150 dolerių, uždirbdamas 70 dolerių pelno. Airijoje pelno mokestis 4 procentai. Sumokama 2.80 mokesčių pavidalu. JAV filialas tada parduoda prekę vidaus rinkoje už 150 dolerių, pelno mokestis 34 procentai, todėl firma pelno mokesčio nemoka, nes firma pelno neuždirbo. Todėl nesumokėjo mokesčių, Airijoje filialas suteikia kreditą JAV kompanijai, tolimesniam vystymuisi. Niekas nežino, kaip išspręsti šią problemą. kreditas Vokietija Airija JAV 80$ 80$ 150$ 48%=0 4%=2.8 34%=0 150$ vidaus rinka Taigi tarp Vokietijos ir JAV yra prekybiniai ryšiai. Jei JAV pirktų produktą tiesiai iš Vokietijos, tai reikėtų mokėti 34proc. pelno mokestį, tuo tarpu, šiuo atveju, pelnas lieka ofšorui. Jei vietoj JAV būtų Lietuva, tai pervedant atsiskaitymą už prekes Airijai, reikėtų sumokėti 15proc. nuo pervedamo pinigų srauto. Tačiau galima pervedinėt atsiskaitymus per tas šalis, kurios nėra sąraše, pvz. per Rusiją, tačiau susiduriama su laiko problema ir padidėjusia rizika. Iki 1997 metų ir Lietuva galėjo naudotis ofšoro paslaugomis. Mokesčių sumažinimas pasiekiamas tokiu būdu: Tarkime filialas vienoje šalyje pvz. Graikijoje, dirbtinai padidina kainas už savo pagamintas prekes, paslaugas, kurias parduoda filialui, toje šalyje, kurioje mokesčiai aukšti pvz. Švedijoje tokia problema, susiduriama su aukštais kaštais, todėl pardavęs prekes ar paslaugas moka mažus mokesčius ir gauna nedidelį pelną.   4. JURIDINIAI ĮMONIŲ TIPAI 4.1 Fizinio ir jurinio asmens sąvokos. Fizinis asmuo – yra žmogus (individas) plačiąja prasme. Juridinis asmuo - yra savo pavadinimą turinti įmonė, įstaiga ar organizacija, kuri gali savo vardu įgyti ir turėti teises bei pareigas, būti ieškovu ar atsakovu teisme 4.2 Individuali (personalinė) įmonė Jeigu planuojate teikti paslaugas ar imtis kitos ūkinės komercinės veiklos, kuriai atlikti pakanka šeimos narių darbo ir nedidelio pradinio kapitalo, galite steigti individualią įmonę (IĮ). IĮ steigėju gali būti tik vienas veiksnus fizinis asmuo. Individualių įmonių įstatymas apribojo IĮ savininko teisę būti kitos IĮ savininku, nes IĮ yra neribotos civilinės atsakomybės asmuo ir jos savininkas atsako už įmonės prievoles visu savo turtu. IĮ steigėjas nuo įmonės įregistravimo laikomas jos savininku. IĮ nuostatuose galima numatyti, kad savininkas įmonės vadovu gali paskirti kitą asmenį. IĮ nuostatai yra steigimo dokumentas, kuriuo savo veikloje vadovaujasi IĮ. IĮ turi šiuos privalumus: 1. Įmonė gali tvarkyti supaprastintą buhalterinę apskaitą, jai nebūtina sudaryti finansinės atskaitomybės, pakanka užpildyti mokesčių deklaraciją. 2. IĮ savininkas gali dirbti savo įmonėje pats vienas ar padedant šeimos nariams, t.y. jam nereikia įdarbinti kitų darbuotojų bei sudaryti su jais darbo sutartis. 3. Galima lengvai keisti veiklos pobūdį. 4. Didelė veiksmų laisvė. 5. Savininkui atitenka visas pelnas. Pagrindinis IĮ trūkumas yra tas, kad, ją turint, reikia įvertinti ūkinės komercinės veiklos riziką. IĮ yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo. IĮ turtas neatskirtas nuo įmonės savininko turto. Vadinasi, už IĮ prievoles įmonės savininkas atsako visu savo turtu. Reikėtų įvertinti riziką, susijusią su atliekamų darbų ar paslaugų kokybe, atlikimo terminais, tiekėjais ir pan. Neįvykdžius prievolių užsakovui, valstybei, socialinio draudimo įstaigai ar kitiems kreditoriams iš įmonės turto, prievolių įvykdymas yra nukreipiamas į savininko turtą. IĮ skolos negali būti nurašomos. Kiti IĮ trūkumai: 1. Kapitalo ribotumas, ribotas įmonės dydis bei plėtros galimybės. 2. Profesionalios vadybos stoka. 3. Nutraukus veiklą savininkui nutrūksta įmonės veikla. 4. Mažesnės samdomų darbuotojų profesinio mokymo galimybės. Prieš registruojant šios teisinės formos įmonę būtina įvertinti visus privalumus ir trūkumus. IĮ pavadinime turi būti jos teisinę formą nusakantys žodžiai „individuali įmonė“ arba šių žodžių santrumpa „IĮ“. 4.3 Tikroji ūkinė bendrija, komanditinė (pasitikėjimo) ūkinė bendrija Jeigu ūkinei komercinei veiklai pradėti neužtenka vieno asmens pastangų bei lėšų ir reikia pasitelkti verslo partnerius, galite steigti ūkinę bendriją. Ūkinės bendrijos privalumai yra šie: 1. Ūkinei bendrijai nebūtina įdarbinti darbuotojus pagal darbo sutartis, joje jungtinės veiklos sutarties pagrindu gali dirbti ūkinės bendrijos tikrieji nariai. 2. Ūkinė bendrija gali tvarkyti supaprastintą buhalterinę apskaitą, įstatymai nereglamentuoja ūkinės bendrijos minimalaus nuosavo kapitalo. 3. Mažesni mokesčiai nei AB. 4. Dėl didesnio narių skaičiaus galima geresnė valdymo specializacija. Trūkumai: 1. Steigiant šios teisinės formos (rūšies) įmonę, reikia įvertinti ūkinę riziką ir atsižvelgti į tai, kad ūkinė bendrija yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo ir jos turtas neatskirtas nuo jos narių turto. 2. Vieno partnerio pasitraukimas iš veiklos reiškia bendrijos likvidavimą. 3. Galimi nesutarimai dėl bendrijos valdymo, keliantys grėsmę jos egzistavimui. TŪB pavadinime turi būti įvardytas bent vienas jos narys. KŪB pavadinime turi būti įvardytas bent vienas tikrasis narys ir įrašyti žodžiai "komanditinė ūkinė bendrija" arba jų santrumpa "KŪB". Ūkinėje bendrijoje turi būti ne mažiau kaip 2 ir ne daugiau kaip 20 narių. TŪB sudaro bendru firmos vardu veikiantys tikrieji nariai. Pagal TŪB prievoles jos nariai atsako solidariai visu savo turtu. TŪB neatsako už savo narių prievoles, nesusijusias su bendrijos turtu. KŪB sudaro bendru firmos vardu veikiantys tikrieji nariai ir nariai komanditoriai, KŪB turi būti bent vienas tikrasis narys ir bent vienas narys komanditorius. KŪB turtas atskirtas nuo komanditorių turto, o nuo tikrųjų narių turto neatskirtas. Už KŪB prievoles jos tikrieji nariai solidariai atsako visu savo turtu, o nariai komanditoriai - tik ta savo turto dalimi, kurią pagal sutartį perdavė KŪB. Nariai komanditoriai nedalyvauja ūkinės bendrijos valdyme, t.y. jie neturi teisės atstovauti bendrijai bei dalyvauti priimant nutarimus dėl ūkinės bendrijos veiklos, išskyrus atvejus, kai toks dalyvavimas yra numatytas jungtinės veiklos sutartyje. Iš paskaitos. Pagrindiniai ūkinės bendrijos veiklos bruožai: • Gali būti tikroji ŪB ir komanditinė ŪB. Nuo IĮ skiriasi ir yra panaši. 4.4 Akcinės bendrovės Norint verstis veikla, susijusia su didesne ūkine rizika, geriau pasirinkti ribotos civilinės atsakomybės juridinį asmenį - akcinę bendrovę (AB) arba uždarąją akcinę bendrovę (UAB), t.y. tas teisinių formų (rūšių) įmones, kurios už savo prievoles atsako tik savo (bendrovės) turtu. Bendrovės akcininkas, nepasisekus sumanytam verslui, rizikuoja tik tuo turtu, kurį įneša į bendrovę. Akcininkai pagal bendrovės prievoles atsako tik ta suma, kurią privalo įmokėti už akcijas. Steigiant AB ir UAB, asmenys sujungia savo lėšas (kapitalą) bendrai veiklai. AB įstatinis kapitalas negali būti mažesnis kaip 150 tūkst. litų. Jos akcijos gali būti platinamos bei jomis prekiaujama viešai, vadovaujantis vertybinių popierių viešąją apyvartą reglamentuojančiais teisės aktais. UAB įstatinis kapitalas negali būti mažesnis kaip 10 tūkst. litų. UAB akcijos negali būti platinamos bei jomis prekiaujama viešai. Kadangi AB turi teisę platinti akcijas viešai, ji turi teisę naudotis įvairiomis informacijos priemonėmis bei parduoti savo akcijas kiekvienam fiziniam ar juridiniam asmeniui. UAB akcijų platinimą įstatymas griežtai riboja, taip susiaurindamas jos potencialius lėšų (kapitalo) šaltinius. Bendrovės steigėjai sudaro bendrovės steigimo sutartį (jeigu steigėjas vienas - jis pasirašo steigimo aktą). Ši sutartis suteikia teisę atidaryti kaupiamąją steigiamos bendrovės sąskaitą Lietuvos Respublikoje įregistruotame banke ir, steigiant AB, registruoti akcijas Vertybinių popierių komisijoje. AB privalumai: 1. Ribota turtinė atsakomybė 2. AB funkcionuoja kaip juridinis asmuo nepriklausomai nuo to vienas ar kitas akcininkas pasitraukia iš veiklos 3. Kapitalo didinimo galimybės tuo pačiu ir verslo plėtros galimybės 4. Profesionalus valdymas, AB valdymo funkciją gali atlikti samdyti vadybininkai. AB trūkumai: 1. Griežtesnis reglamentavimas: UAB – 10000Lt, AB – 150000Lt. UAB akcininkų skaičius iki 100 akcininkų. 2. Sudėtinga steigimo procedūra (reikalavimai – profesionalus juristas) 3. Kadangi akcijos parduodamos viešai, tai prarandama teisė i komercinį slaptumą. 4. Nuosavybės atotrūkio nuo valdymo ir kontrolės funkcijų. Iš paskaitos: AB ir UAB skirtumai Ne visų AB akcijos yra platinamos, jos turi atitikti vertybinių popierių biržos reikalavimus, t.y. vadovaujantis vertybinių popierių viešąją apyvartą reglamentuojančiais teisės aktais. AB akcijos platinamos viešai, UAB-neviešai. AB įstatinis kapitalas yra didesnis ir atviras. UAB ribojamas akcininkų skaičius (iki 250). AB ir UAB yra ribotos civilinės atsakomybės juridiniai asmenys, t.y. kurios už savo prievoles atsako tik savo (bendrovės) turtu. Steigimas. UAB įstatinis kapitalas negali būti mažesnis kaip 10 tūkst. Lt. ¼ dalį sumos reikia įnešti iš karto (padėti į sąskaitą), o likusią sumą įnešti per metus. Anksčiau ¼ dalį sumos buvo galima įnešti pinigais, o likusią dalį turtu. AB 5statinis kapitalas negali būti mažesnis kaip 150 tūkst. litų. Pinigų iš AB jau išsiimti negalima, jei įdėjome. Jei UAB dirba nei nuostolingai, nei pelningai: 50proc. skolintas kapitalas (kreditas), 50proc. nuosavas kapitalas (akcijos). Bendrovės valdymas. Pagrindinis AB valdymo organas-visuotinis akcininkų susirinkimas, taip pat bendrovė privalo turėti ir vadovą. Gali būti sudaroma stebėtojų taryba ir valdyba. Valdymo struktūrų įvairovė: 1)vadovas; 2)stebėtojų taryba ir vadovas; 3)stebėtojų taryba, valdyba ir vadovas. Bendrovės valdymo struktūra priklauso nuo: 1)bendrovės dydžio(jei maža-tik vienas vadovas); 2)kaip susiklosto interesai. Šaukiamas visuotinis akcininkų susirinkimas (dažniausiai kartą metuose), kurio metu aptariami įmonės veiklos rezultatai ir tolimesni įmonės strateginiai planai. Tačiau jei visuotinis akcininkų susirinkimas bus sušauktas neteisėtai, jų sprendimai gali būti anuliuojami teismo keliu. Akcininkų teisės ir pareigos. Teisės: 1)gauti dalį pelno; 2)dalyvauti valdyme. Galimybę valdyti apsprendžia: 1)įstatinio kapitalo dalis (akcijų skaičius); 2)akcijų rūšis. Pareigos: 1)neturi kitų turtinių įsipareigojimų bendrovei, išskyrus, apmokėti visas pasirašytas akcijas. 2)Akcininkai, kurie balsavo už sprendimą padengti nuostolius papildomais įnašais, privalo apmokėti (akcijų emisijos atveju). 3)Jei įvyko koks nors akcijų pirkimas, pardavimas, per penkias dienas nuo sandorio turi būti pranešta bendrovei. Bendrovei yra leista skolintis iš akcininkų, išmokėti palūkanas pagal nustatytus kriterijus. Akcininkų teisė gauti informaciją apie bendrovę: 1)galima susipažinti su bendrovės informacija, jei jos informacija skelbiama viešai (iki 50proc. akcijų). 2)Jei turima daugiau kaip 50proc. akcijų, galima susipažinti su visais bendrovės dokumentais. 3)Tie, kurie turi 10proc. ir daugiau akcijų, jau gali inicijuoti akcininkų susirinkimą (jei

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!