Iliuzijos ir jų reikšmė

Suaugusiems žmonėms orientuotis padeda ne jutimas, o suvokimas. Suvokimas – tai percepcija, psichinis procesas, daikto, situacijos ar įvykio visumos atspindėjimas sąmonėje dėl fizinių dirgiklių tiesioginio dirginimo.
Suvokimas to, kas vyksta, niekada nėra visiškai teisingas. Jis teisingas tik pačiam žmogui. Neteisingi, iškreipti suvokimai – iliuzijos. Apie iliuzijas pradėta rašyti prieš 2,5 tūkstančio metų (Aristotelio veikale „Parva Naturalia“). Alhazanas iš Kairo savo optikos knygoje apibūdino spalvos simultaninio kontrasto efektą (fono spalva veikia centrinio taško spalvos suvokimą. Nors centre spalvos vienodos, daugeliui žmonių kairysis apskritimas atrodo melsvas, o dešinysis – geltonas.). VII a. vid. E. Marriotė studijuodamas akį aptiko „akląją dėmę“, t. y. akies tinklainės vietą, kurioje nėra fotoreceptorių. Šis atradimas ryškiausiai atskleidžia, kad mūsų suvokiamas vaizdas ne visiškai atitinka tai, ką mato akis.
Kai kurios suvokimo iliuzijos būdingos visiems žmonėms, ir jų išvengti galima tik po ilgų treniruočių. „Žinios, kuriomis naudojamės matydami, atėjo per milijonus metų sąveikos su objektais. Pagrindinė iliuzijų taisyklė yra tai, kad mūsų jutimai nėra „pririšti“ prie objekto realumo. Pojūčiai yra spėjimai, hipotezės, kas gi ten galėtų būti. Jie yra mūsų vidinė realybė, kuri, kaip ir kiekviena hipotezė, gali būti klaidinga“, - teigia neuropsichologijos profesorius Richardas L. Gregory.
Iliuzijos kyla dėl fizinių, fiziologinių ir psichinių priežasčių. Lazda skaidriame vandenyje atrodo lūžusi, mėnulis arčiau horizonto – didesnis ir pan. Dėl fiziologinių priežasčių atsiranda kontrasto (pilkos spalvos daiktas baltame fone atrodo tamsesnis, juodame – šviesesnis), vertikalių linijų pervertinimo, lyginant su horizontaliomis ir kitos iliuzijos.
Psichologinių priežasčių pavyzdžiai gali būti mylimų žmonių gerųjų santykių pervertinimas, kuris tuojau pasikeičia, kai meilę pakeičia abejingumas ar neapykanta, vienintelės tiesos iliuzijos filosofinėse sistemose ir religijose ir pan.
Pasirodo, akies matomas vaizdas gerokai skiriasi nuo to, kaip mes jį suvokiame. Regėjimo laukas turi griežtas ribas, bet mes jų nematome. Periferinė rega prilygsta žiūrėjimui per drumstą apšerkšnijusį stiklą, bet tai netrukdo mūsų smegenims visko perversti taip, kad vaizdas atrodytų pakankamai ryškus ir aiškus....

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!