Ikimokyklinio ugdymo kaita XX amžiuje

 REFERATAS Ikimokyklinio ugdymo kaita XXa. Tikrino: Dr .S. Montvilaitė Ikimokyklinio ugdymo kaita XX a. Ištisus šimtmečius mažamečių vaikų priežiūra, rūpyba bei ugdymo reikalais rūpinosi šeima. Tėvų prigimtinė pareiga (išaugusi iš jų tarpusavio meilės) rūpintis savo vaikais. Visais laikais buvo našlaičių, tėvų paliktų vaikų, niekam nereikalingų invalidų, įvairių beglobių vaikų. Norint padėti šiems nelaimingiems vaikams XVIII a. buvo pradėtos steigti įvairios valstybinės, privačios institucijos (jau 1791m. Vilniuje įkurti ,,Vaikelio Jėzaus kūdikių auklėjimo namai“(10,p.232 )) visokio amžiaus beglobėms vaikams prižiūrėti, globoti, auklėti. Palaipsniui visi suprato kryptingo, sistemingo vaikų auklėjimo svarbą ir reikšmę vaiko ugdymui, tolimesnės asmenybės tobulinimui. Vaikų ugdymo įstaigų steigimo užsienyje pavyzdys paspartino steigti minėtas įstaigas. Lietuvoje, 1847m. Klaipėdoje ponios Overdieck įkurta mokyklėlė mažiems vaikams leidžia teigti, kad tai buvo pirmasis vaikų darželis Lietuvoje. XIX a. tokių globos įstaigų, tada vadinamų vaikų prieglaudomis, buvo nedaug. Šių įstaigų paskirtis svarbiausia buvo priglausti, pamaitinti, saugiai prižiūrėti ir pagal tuometines galimybes auklėti našlaičius, kitus įvairiai nelaimingus vaikus. XX a. vaikų globos institucijų pradėjo žymiai daugėti, vaikų ugdymo tikslai bei vaidmuo ėmė didėti ir keistis. Jei pirmieji darželiai atliko vaikų priežiūros, globos bei ugdymo paskirti, padėjo šeimoms spręsti ekonomines, socialines bei kitas problemas, tai XX a. pirmoje pusėje Lietuvoje vaikų darželių veiklos barai išsiplėtė. Jiems reikėjo atlikti ne tik pedagoginę paskirtį, bet ir rūpintis tautiškumo, lietuvybės, lietuviškų tradicijų, papročių išsaugojimu, vaikų ugdymu. XX a. pradžioje dauguma darželių pradėjo steigti dvasininkija, todėl juose pagrindinė ugdymo esmė – vaikų katalikiškas auklėjimas. Darželių kūrimosi metu būta įvairių ginčų, prieštaravimų dėl vaikų ugdymo, darželių steigimo tikslingumo. Pvz., 1905 m. kunigo (vėliau tapusio vyskupu) J. Staugaičio iniciatyva Marijampolėje įkurtas pirmasis vaikų darželis neturtingų šeimų vaikams. Jis atliko didžiulį ugdomąjį vaikų darželio vaidmenį. J. Staugaitis rašė: ,,Apie 60 vaikučių darželyje gaudavo du kartus per savaitę sveikai pavalgyti ir, kas svarbiausia, buvo gražiai katalikiškai auklėjami . Žaidimai, dainelės, giesmelės ir visos darželio pamokos buvo vedamos lietuviškai“ [13, p.3]. Šis darželis tapo lietuvybės židiniu. Tačiau šios vaikų įstaigos nerėmė ūkininkai: ,,Ką jie čia, girdi, maitinsią mergų ir miesto valkatų vaikus! Jei tokie vaikai būsią tam tikroj įstaigoj globojami ir mokomi, tai iš kur ūkininkai gausią piemenų‘‘ [ 15,p.180].Tokia sunki bei sudėtinga buvo moksliškai, pedagogiškai pagrįsta ikimokyklinio amžiaus vaikų ugdymo pradžia Lietuvoje. Apie kitų vaikų darželių veiklą Lietuvoje iki Pirmojo pasaulinio karo duomenų turima labai mažai. Tik žinoma, kad jie veikė Kaune, Šiauliuose, Klaipėdoje. 1918 m. Lietuvoje buvo paskelbta tarybų valdžia. 1919 m. sausį įkuriamas Švietimo liaudies komisariatas su dešimčia skyrių, vienas iš jų – priešmokyklinis skyrius. 1919 m. kovo 24 d. išleidžiamas dekretas, kuriame numatyta kurti vaikų įstaigas, jas aprūpinti materialiai, o ugdomąjį darbą šiose institucijose vykdyti komunizmo dvasia. Tačiau dauguma Lietuvos gyventojų šios naujos veiklos nerėmė. 1919 m. vasarą tarybų valdžia Lietuvoje buvo nuversta. Nepriklausomybės metais suintensyvėjus krašto ekonomikai vis daugiau žmonių dirbo pramonės įmonėse. Išaugo ir ikimokyklinių įstaigų poreikis. Visuomenė visada ieškojo būdų , kaip palengvinti šeimos būtį, ieškojo geriausių vaikų priežiūros ir ugdymo būdų, padedančių užaugti kuo tobulesnei, išsilavinusiai asmenybei. Vaikų ugdymu rūpinosi kuriamos įvairios draugijos, daugiausia katalikiškos (1919 m. įsikūrė Vaikelio Jėzaus , 1920 m. Šv. Vincento a Paulo, o vėliau ir kitos draugijos), veiklos tikslu pasirinkusios pagalbą vaikams, jų priežiūrą ir globą bei ugdymą. Savo veiklą plėtojo ir pasauliečių steigiamos draugijos, pvz., Lietuvos moterų globos , Kūdikių gelbėjimo Pieno lašo, Karininkų šeimos moterų [13, p.4]. O štai kaip atrodė vaikų darželių augimas Lietuvoje 1928-1932m. [,,Vaikų darželių būtis Lietuvoje] 1928m. 15 v/d – 555 v. 1929m. 24 v/d – 676 v. 1930m. 45 v/d – 1695 v. 1931/32m. 66 v/d – 2603 v. Labai populiarios buvo tautinių mažumų draugijos, pvz., žydų Oze, Lenkų katalikų, Rusų provoslavų , Vokiečių labdaros ir kt., kurios rūpinosi atitinkamų darželių steigimu, kuriuose vaikai būtų ugdomi tautiškumo kryptimi, meile savo kalbai, kultūrai. 1928-1932 m. tautybių atžvilgių buvo darželių [,,Vaikų darželių būtis Lietuvoje“]: lietuvių v/d – 37 (1721vaikų), su 46 pedagogais žydų v/d - 21 (589 vaikai), su 27 pedagogais lenkų v/d - 4 (280 vaikų), su 4 pedagogais rusų v/d - 3 (32 vaikai), su 3 pedagogais vokiečių v/d- 1 (31 vaikas), su 1 pedagogu 1924 m. H. Ivanauskienės ir O. Tercijonienės iniciatyva Kaune įkuriama Lietuvos vaiko draugija, kuri buvo viena iš pačių veikliausių tuo metu, ypač daug pastangų skyrusi mažų vaikų ugdymui bei tėvų prusinimui. Draugijos tikslas- ,,rūpintis Lietuvos vaikų fiziniu ir moraliniu auklėjimu“ [13, p.4]. Pirmiausia ji pradėjo steigti skyrius ir vaikų darželius. Pvz., 1924 m. ji veikė tik Kaune, po 10 metų jau turėjo 23 skyrius įvairiuose Lietuvos miestuose, o prieš veiklos nutraukimą (1940 m.) – 58. Tuo metu labai trūko pedagogų, vaikų darželių auklėtojos vienodos programos neturėjo, daugiausia rėmėsi žiniomis įgytomis įvairiuose kursuose (auklėtojų rengimo kokybė gerėjo). Organizuoti ugdomąją veiklą su vaikais padėjo 1929 m. įsteigtas žurnalas ,,Motina ir vaikas“, kurio tikslas- ,,padėti tėvams užauginti sveikus žmonės, sąmoningus ir savarankiškus piliečius , teikti populiaria forma tėvams žinių apie tai, kaip racionaliai vaikus auginti, saugoti jų sveikatą , kaip rengti, maitinti, kaip lavinti ir užimti“ [13, p.4]. Leidėjai vadovavosi ,,nepartiškumo“ principu. Šiame žurnale buvo nušviečiami vaiko psichologijos, pedagogikos, higienos, motinos ir vaiko globos ir apsaugos bei kiti klausimai. Vėliau pradedami leisti įvairus leidiniai, knygos moksliškai nurodančios vaikų ugdymo pagrindus. Iš jų pažymėtinas A. Gučo ikimokyklinės pedagogikos vadovėlis- ,,Vaikų darželio pedagogika“, kuriame nurodoma metodika, reikalinga ikimokykliniame vaikų auklėjime. Vertingi pirmieji leidiniai skirti tėvams ir darželių pedagogams V. Janavičienės ,,Tėvai ir vaikų pasaulis“, L. Čepienės ,,Pas motulę augau“. Jau neužtenka, kad tėvai ir pedagogai savo supratimu, savo nuožiūra ugdytų vaikus, bet leidiniuose, straipsniuose, knygose pedagogiškai pagrindžiama kaip svarbu nuo pat mažens darželiuose moksliškai pradėti bendradarbiauti su vaikais, kaip juos veiklinti, aktyvinti, žadinti kūrybines galias, išvengti konfliktų nenaudojant slopinimo metodų. Metai iš metų stiprėjo ir plėtėsi įvairių draugijų, žymių Lietuvos žmonių (J. Vabalas- Gudaitis, A. Gučas, J. Laužikas, V. Ruzgas, M. Nemeikšaitė) rūpestis ugdomojo darbo gerinimu ikimokyklinėse įstaigose. Ryškėjo naujojo auklėjimo, kultūros, sociologinės pedagogikos kryptys. Tačiau naujas idėjas šviesuoliai stengėsi perimti ne aklai. Buvo siekiama sukurti originalią ikimokyklinio amžiaus vaikų ugdymo sistemą, kūrybiškai panaudojant pedagogines idėjas, perimant jau įsitvirtinančią dirbančių pedagogų darželiuose darbo praktiką, idėjas. Darželiuose pradėta remtis Lietuvos šviesuolių- pedagogų aiškinimu, kad vaikų ugdymas turi remtis kiekvienos tautos kultūra, tradicijomis unikalumu, savitumu. Taip vaikai nuo mažens susipažįsta su kitų tautų gyvenimu, papročiais. Darželyje pedagogų kūrybiškai parengti renginiai, pokalbiai turėjo nepaprastai didelę reikšmę vaiko supratimui apie tautas. Ikikarinių globos įstaigų, vaikų darželių, įvairių vaikų ugdymo draugijų sukaupta darbo praktika padėjo stiprų pagrindą gausėjančiam pokario laikų vaikų darželių kūrimui. Pramonės augimas, stambiosios mašininės technologijos diegimas bei urbanizacija neišvengiamai keitė visuomenę. Šeimoms iškilo naujų socialinių problemų. Viena jų – abiejų dirbančių tėvų vaikų priežiūros, saugumo bei ugdymo užtikrinimas. Moterų noras siekti lygybės su vyrais, kopti karjeros laiptais, nenoras apsiriboti tik vaikų auginimu ir namų ruoša, paskatino spartų lopšelių, darželių steigimą. Vaikų darželiuose daugėja, didėja kvalifikuotų pedagogų pareikalavimas, naujų darbo formų vaikų ugdymui ieškojimas. Vaikų darželių skaičiaus didėjimas, darželius lankiusių vaikų skaičius, vaikų darželių pedagogų skaičius [4, p.45-46] 1932/33 m – 66 v/d - 2804 v. -87 pedagogai 1934/35 m. - 88 v/d- 3885 v. – 112 ped. 1936/37 m.- 90 v/d - 3778 v.– 116 ped. 1937/38 m. -119 v/d -4730 v. – 145 ped. 1938/39 m.-146 v/d -5404 v. -186 ped. 1940 m -197 v/d -6815 v. -245 ped. Kaip ir iki 1940 m. bandoma realizuoti integruoto ugdymo vaikų darželyje principą, individualizuoti ugdymą. Sparčiai plinta ikikarinėje Lietuvoje žinoma M. Montessori pedagoginė sistema, analizuojamos ir pritaikomos vaikų ugdyme žymiausių Europos ikimokyklinės pedagogikos klasikų – F. Grėbelio, O. Dekrolio. Idėjos, organizuojamas tėvų pedagoginis švietimas, analizuojamos originalios vaikų darželių pedagogikos idėjos (ugdymo tikslai, principai, vaiko samprata ir kt.). Susiformuoja teoriniai, metodiniai ir praktiniai vaikų darželio sistemos pradmenys., turintys neginčijamą teigiamą reikšmę vaikų ugdymui. Naujos gyvenimo sąlygos vertė ieškoti būdų kaip reformuoti ugdymo turinį ir metodus, kuris atitiktų naujos asmenybės ugdymo tikslus. Pagrindiniais tikslais ikimokykliniame vaikų ugdyme pokario metais laikyta žmogaus parengimas savarankiškai veiklai, kūrybiškam gyvenimui, žmogaus charakterio formavimui. Tame laikmetyje būta ir klaidų. Tradicinė pedagogika ne visada paisė vaiko prigimties, interesų, per daug akcentuotas auklėtojo autoritetas, teoriniai vaiko ugdymo būdai per mažai ,,jungiami“ su praktika. Kai kurių šviesuolių, kaip antai, F. Febelio, J. A. Komenskio, M. Montessori ir kt. mintys, nežiūrint į tai, kad jie gyveno ankstesniame laikmetyje, taikintinos vaikų ugdyme ir dabar. XX a. pabaigoje tęsiama F. Frebelio ir kt. pedagogų idėjos: vaiko dvasinis ugdymas ankstyvoje vaikystėje ir vaiko ugdymas remiantis žaidimais. Vaiko drąsinimas, skatinimas, o ne slopinimas – pagrindinis uždavinys. Visas vaiko jėgas reikia lavinti pagal galimybes, panaudojant maksimumą pastangų. Visi vaikai pagal jo galias turi būti ugdytini. Tam labai pasitarnavo kuriami specializuoti įvairių pakraipų vaikų darželiai: pagal sveikatos stovį (aklųjų- kurčiųjų, nebylių, su fizine negalia ir kt.), su sustiprintu kuriuo nors dalyko ugdymu (užsienio kalba, matematine, sportine, muzikine kryptimi), tautiniai darželiai ir kt.. Tokiose darželiuose vaikai gali pasiekti pagal savo gebėjimus aukščiausių rezultatų. Labai svarbios Dekrolio idėjos tęsiamos ir dabar. ,,…darželyje auklėtoja privalo stengtis pažinti vaiko galimumus ir leisti jo interesų vedama. Programa turi taikytis prie vaiko, o ne vaikas prie programos.“ [4,p.15]. Auklėjimo sistemos buvo įvairios, nebuvo vienodos ikimokyklinio auklėjimo krypties ir valstybinės auklėjimo programos ,,Lietuvos vaiko“ draugijos darželiuose. Daugiausia buvo laikomasi F. Frėbelio sistemos. Šv. Vincento Pauliečio draugija daugiau linko į M. Montessori sistemą. Daugėjant ikimokyklinių įstaigų, jomis turėjo susidomėti ir švietimo ministerija: 1936 m. išleidžiamas vaikų darželių ir aikštelių įstatymas; 1938 m. skiriamas švietimo ministerijos inspektorius ikimokyklinėms įstaigoms. Vaikai darželyje išbūdavo 5-6 val. per dieną. Nuo 1940 m. Lietuvoje ikimokyklinėmis įstaigomis ėmė rūpintis valstybė. Jau tais pačiais metais įsteigiamas ikimokyklinių įstaigų ir vaikų namų poskyris, turėjęs rūpintis ikimokyklinio auklėjimo sistemos pertvarkymu.1940 m. Lietuvoje veikė bemaž 200 vaikų darželių. Juos lankė 6800 vaikų, pradėta dirbti 7-9 val. per dieną. 1941 m. pradžioje jau veikė 254 darželiai. Daugiausiai vaikų darželių išlaikė ,,Lietuvos vaiko draugija“. Šių ugdymo institucijų veikla buvo siekiama grįsti pedagogikos teoriją. Domėtasi užsienio, ypač vakarų Europos mokslo pasiekimais. Pedagogai mokėdami užsienio kalbas lankėsi užsienio ikimokyklinėse įstaigose, domėjosi jų veikla ir darbo metodais, studijavo įvairias pedagogines sroves bei kryptys, kas priimtina ir gera taikė Lietuvoje. Ten stebėjo kaip taikomi Freberio, Montessori, Dekrolio ir kt. metodai, tačiau užsienio idėjos Lietuvoje nebuvo priimtinos ir taikytos aklai, mechaniškai. Tai reikėjo daryti protingai. V. Gražienė: ,,Negalime kurti vaiko būdo, negalime padaryti gero ar blogo, lygiai kaip negalime upės bėgio sulaikyti, daugiausia – galime jos kryptį pakeisti“ [4, p.24]. Ikimokyklinukų ugdymas sparčiai tobulėjo, buvo įsigilinta į skaitymo (ką ir kaip vaikams skaityti), muzikinio lavinimo, piešimo, lietuvių kalbos ugdymo, sporto mankštos, žaidimų, darbelių svarbą ugdant būsimus piliečius. Buvo nestovima vietoje, nuolat ieškomas reikšmingiausias, tinkamiausias darželio modelis. A. Gučo parengtoji ,, Vaikų darželio pedagogika“ ir analizuotoji O. Narušytės knyga vertinamos kaip pirmieji vadovėliai vaikų darželių auklėtojoms. A. Gučas knygoje rašė: ,,Dabar visas vaikų darželio mokslas eina iš lūpų kaip koks padavimas, kaip kokia sentėvių išmintis“ [4, p.87]. ,, Lietuvos pedagogams buvo pasiūlytas konkretus vaikų ugdymo turinys. Jis apėmė juslių lavinimą, aplinkos pažinimą, kalbos ugdymą, ,,vaizdybą (piešimą), ,,darybą“ (darbelius), laisvuosius žaidimus, pirmuosius mokyklinius įgūdžius, muzikinį ugdymą, fizinį lavinimą, šventes vaikų darželyje“ [4, p.89]. Taip formavosi visapusiško vaikų ugdymo gairės, buvo grindžiama vientisa lietuviško vaikų darželio programa. Žmogus pirmiausia yra savo šalies sūnus, savo Tėvynės pilietis, nuoširdžiausiai besirūpinantis jos interesais. V. Belinskis [1, p.236] Sovietiniais metais šie žodžiai buvo kaip devizas darželio programose, veiklose, darbuose, šventėse. Ikimokyklinio amžiaus vaikai gavo daugybę konkrečių žinių apie tarybinius žmones, jų darbą, savitarpio santykius, apie mūsų Tėvynės platybes ir galią, apie Maskvą. Šios žinios panaudojamos ugdant jų meilę gimtajai šaliai, tarybinei liaudžiai, V. Leninui. ,, Aišku, suvokti visuomeninius įvykius ir aplinkinio gyvenimo reiškinius (o ypač mūsų šalies praeitį) moraliniu požiūriu ikimokyklinio amžiaus vaikui gana sudėtinga. Bet jeigu sumaniai atrinksime būtinas jam žinias, remdamiesi jo jau turimomis dorovinėmis savybėmis, tai supratimas apie Tėvynę, daugianacionalinę jos gyventojų sudėtį, apie revoliuciją, Leniną virs patriotizmu ir internacionalizmo ugdymo pagrindu“ [1, p.236] Pagrindiniai tarybinio vaikų darželio uždaviniai buvo šie- dorovinis, darbinis auklėjimas, ugdyti meilę ir pagarbą Leninui, revoliucijai, tarybiniai Armijai, Tėvynei. Darželinukai buvo skatinami kuo anksčiau domėtis visuomenės gyvenimo reiškiniais, Lenino veikla. Vaikai gyvai domėdamiesi dalyvaudavo demonstracijose, pažymi namie su šeima ir darželyje revoliucines ir bendras liaudies šventes, sužino šių švenčių prasmę. Vaikai supažindinami su mūsų neaprėpiamos Tėvynės gamta, supažindinami su TSRS turtingumu, grožiu, galybe; kaip pasikeitė žmonių gyvenimas po revoliucijos; apie Tarybinės Armijos sukūrimą.. Visa tai padėjo ugdyti gilius ir jau įsisąmonintus vaikų jausmus, patriotizmo, internacionalizmo, meilės Tėvynei, liaudžiai, Leninui pradus. 1990 metais kultūros vertybių reikšmę ugdymui akcentuojanti pedagogika iškilo kaip opozicija sovietinei autoritarinei, racionalistinei empirinei pedagogikai [3, p.6].Atkūrus valstybingumą, iš esmės pertvarkytas Lietuvos švietimas, skirta švietimo reforma. Svarbi ikimokyklinio ugdymo sistemos reformos problema – efektyviausių vaikų ugdymo būdų paieška. 1990 m. kovo 11d. paskelbus apie atkuriamą nepriklausomą Lietuvos valstybę, švietimo pertvarkos gairės jau buvo parengtos. 1991 m. birželio 25 d. priimtas Lietuvos Respublikos švietimo įstatymas. 1991 m. spalį paskelbta Lietuvos švietimo reformos programa. Tačiau ikimokyklinio ugdymo sistemos reforma formaliai buvo prasidėjusi 1989 m., kai buvo paskelbtas kolektyvinis mokslininkų, pedagogų darbas “Lietuvos ikimokyklinio ugdymo koncepcija”, kuriame skelbiami Lietuvos švietimo principai: humaniškumas, demokratiškumas, nacionalizmas, atsinaujinimas. Per pirmąjį švietimo reformos etapą ikimokyklinės įstaigos iš esmės pasikeitė. Pokyčius lėmė konceptualios ikimokyklinio ugdymo nuostatos, principai, naujai sudarytas ugdymo turinys, darželiams rekomenduojami šiuolaikiniai darbo metodai ir būdai. Keitėsi ikimokyklinių institucijų struktūra, atsirado naujų šių institucijų tipų ikimokyklinio ugdymo centrai, darželiai – mokyklos, priešmokyklinės grupės ir klasės, vaikystės pedagogikos centrai. Pakito požiūris į šeimą – ugdant vaiką jai teikiamas prioritetinis vaidmuo. Ikimokyklinės įstaigos prisiėmė kompetentingo pagalbininko šeimai vaidmenį. Siekiama, kad darželio emocinis klimatas, puoselėjamos vertybės, ugdymo stilius ir grupių aplinka atitiktų tėvų lūkesčius, telkiama įstaigų bendruomenė, visiems drauge mokantis demokratinėmis vertybėmis grindžiamo sugyvenimo. Tėvai įtraukiami į vaikų ugdymą darželyje, kuriami bendri vaikų, tėvų, pedagogų projektai [11, p.12]. Nuo 1992 m., kai ikimokyklinio vaikų ugdymo sistemą imta pertvarkyti, nuosekliau ėmė kisti ir lopšelių - darželių vaidmuo. Pertvarkomas lopšelių – darželių darbo stilius: pereita prie laisvo lankymo grafiko, atsisakyta griežtai reglamentuoto lopšelių – darželių rėžimo, vaikai ikimokyklinėse institucijose gali būti ne kasdien ir ne visą dieną, laikomasi įvairių individualaus vaikų ugdymo programų, atsisakoma pamokos darbo stiliaus. Kuriamos specialios įvairių polinkių ir gabumų vaikų ugdymo grupės, steigiamos specializuotos ikimokyklinės institucijos ar grupės vaikams invalidams. Atgimimo, pirmųjų valstybingumo atkūrimo metų aplinka ir socialinės–ekonominės sąlygos, gerokai koregavusios nuostatas ir elgseną pasirenkant vaikų ikimokyklinio ugdymo formas bei lėmusios šios rūšies institucijų nykimą, iš dalies stabdo šiuo metu prasidėjusį jų naujo (naujesnio) statuso renesansą. Kita vertus, spartus ikimokyklinių įstaigų uždarymas ir kilusi išnykimo grėsmė skatino ryškius ikimokyklinio ugdymo kokybės pokyčius. Atsiradus rimtai ugdymo šeimoje ir įstaigoje konkurencijai, pradėta ieškoti modernių, patrauklių ugdymo formų, kurti jaukesnę, vaiko poreikius atliepiančią aplinką. Kito ugdymo turinys. Remiantis kiekybiniais rodikliais ir statistiniais duomenimis, pastebimos tokios ikimokyklinio ugdymo Lietuvoje tendencijos: • Auga įstaigų paklausa; • Auga lopšelio grupių poreikis; • Didėja įstaigų tipų įvairovė; • Nelankiusiems ikimokyklinių įstaigų 5-6 metų vaikams sudaromos sąlygos lankyti priešmokyklinio ugdymo grupes ir klases; • Daugėja įstaigų, dalyvaujančių įvairiuose projektuose; • Spartėja ugdymo turinio decentralizacija: alternatyvios ugdymo kryptys, sistemos, metodai; • Plečiasi ikimokyklinės įstaigos funkcijos; • Sudaromos sąlygos papildomam vaikų ugdymui; • Tautinių bendruomenių vaikams, ugdomiems gimtąja kalba, tėvų pageidavimu, sudaromos sąlygos mokytis lietuvių kalbos; • Spartėja specialiųjų poreikių vaikų integracija [16, p.16]. Šiandien, palyginti su pirmaisiais Nepriklausomybės metais, neliko nei pusės visų buvusių ikimokyklinio ugdymo įstaigų (1990 m. – 1681, 1996 m. – 729). Vien tik kaime per šešerius metus uždaryta daugiau kaip 600 vaikų darželių, iš jų didesnė dalis (60%) žlugus žemės ūkio bendrovėms bei kolūkiams, kiti tapo nuostolingi. Dalis ikimokyklinių įstaigų reorganizuotos į pradines mokyklas, vaikų globos namus, kaimo kultūros centrus, 15% pastatų iki šiol visai nenaudojami. Mažėjant gimstamumui, toliau mažėja ikimokyklinio amžiaus vaikų. 1991m. pradžioje 1 – 6 metų amžiaus vaikai sudarė 9,5% visų gyventojų skaičiaus, o 1997m. 8,3% [6] . Preliminariais statistikos departamento gyventojų surašymo, vykusio 2001 metų balandžio mėnesį duomenimis, 0 – 4 metų vaikų 2001 m. buvo 179074 (t.y. 10329 mažiau negu 2000 m.). Nuo 1993 iki 2000 m. vaikų, lankančių ikimokyklines įstaigas procentas nuo bendro vaikų skaičiaus vėl ėmė didėti ir padidėjo beveik dvigubai. Ikimokyklinių įstaigų skaičius praktiškai nepadidėjo. 2000 m. ikimokyklinių įstaigų ugdytiniai iki 3 metų sudarė 137 iš bendro atitinkamo amžiaus vaikų skaičiaus (19,9 % mieste, 3,2% kaime). Per pastaruosius 5 mokslo metus priešmokyklinių ugdymo grupių bei klasių padidėjo dau-giau kaip 5 kartus (+872), o ugdytinių skaičius išaugo daugiau kaip 13 tūkst. [7] Ikimokyklines ugdymo įstaigas lankančių auklėtinių skaičius METAI 1989-1990 1990-1991 1993-1994 1995-1996 1998-1999 1999-2000 2000 Vaikų s. 180200 163173 78595 90294 96887 96127 90087 Ikimokyklinio ugdymo įstaigų skaičius Metai 1989-1990 1990-1991 1993-1994 1995-1996 1998-1999 1999-2000 2000 Iš viso 1808 1681 811 741 719 713 714 Mieste 805 813 542 502 488 495 501 Kaime 1003 868 269 239 231 218 213 Valstybinės nepriklausomybės atgavimas 1990 m. toks dėkingas ir produktyvus švietimo idėjų, ikimokyklinio ugdymo sistemai lėmė didelius ir nelinksmus pokyčius. Kaimo vaikų, lankančių darželius skaičius nuo 1982 m. iki 1994 m. sumažėjo trigubai (nuo 21531 iki 7181), miesto – dvigubai (nuo 146033 iki 74436). Vien 1993 m. mieste ir kaime uždarytos 173 įstaigos (535 grupės) [5]. 1994 m. lapkričio mėn. priimtas Valstybinių pašalpų šeimoms, auginančioms vaikus, įstatymas, ikimokyklinių įstaigų lankomumas sparčiai mažėjo. 1990m. įstaigas lankė 163,1 tūkst. vaikų, o 1994 m. tik 85,5 tūkst. Todėl lopšelius – darželius pradėta masiškai uždarinėti. 1990 m. buvo 1681 įstaiga, 1994 m. liko tik 748. Tai ypač palietė kaimo vietoves (1990 m. buvo 868 įstaigos, o 1994 m. – 235). Nors Kultūros ir švietimo ministerija bandė šį procesą stabdyti, vietų skaičius ikimokyklinio ugdymo įstaigose ir pačių įstaigų kiekis toliau mažėjo. 1997 m. liko tik 724 įstaigos. Tuo tarpu vaikų, lankančių šias įstaigas, skaičius nuo 1995 m. ėmė augti ir 1997 m. pasiekė 96,4 tūkst. Šį procesą, kaip ir visame pasaulyje lėmė fundamentalioji priežastis – moters išėjimas į darbą. Mūsų šalyje ikimokyklinių įstaigų poreikį skatino dar ir grynai socialinės – ekonominės daugeliui jaunų šeimų nepalankios sąlygos: mažos pašalpos, nedarbas ir t.t. Per pastaruosius dvejus metus labai išaugo lopšelio grupių paklausa. 1997 m. iš visų ikimokyklines įstaigas lankančių 1 – 6 (7 m.) amžiaus vaikų net 12 proc. sudarė vaikai iki 3 m. O 1997 m. šalyje nebuvo likę nei vieno lopšelio ir labai sumažėjo bendras lopšelio grupių skaičius. Ikimokyklinio ugdymo įstaigos 1990-1991: lopšeliai- 5, lopšeliai- darželiai – 517, darželiai -355 2000 m. : lopšeliai -0, lopšeliai- darželiai – 533, darželiai - 181 Siekiant labiau atliepti individualius vaiko poreikius, sudaryti palankesnes sąlygas jam ugdyti, plėtojasi ikimokyklinių įstaigų tipų įvairovė. Šiuo metu šalyje yra: lopšeliai – darželiai, darželiai, darželiai – mokyklos, ikimokyklinio ugdymo centrai (ugdomi vystymosi sutrikimus turintys vaikai), tėvų pageidavimu organizuojamos priešmokyklinio ugdymo grupės, klasės nelankantiems ikimokyklinių įstaigų 5 – 6 m. vaikams. 1997m. buvo daugiau nei 900 tokių grupių ir klasių. Steigiasi vaikystės pedagogikos centrai. Ikimokyklinėse įstaigose organizuojamos globos grupės asocialių šeimų vaikams [16, p.16]. Vis didesnė problema - gauti vietą ikimokyklinėje ugdymo įstaigoje, ypač didžiuosiuose miestuose. 1993 m. 100 miesto lopšelių – darželių auklėtinių teko 89, o šiuo metu – 82 vietos. Neretai darželio grupės perpildytos, jas lanko ne 15 vaikų, kaip rekomenduojama, bet 20 – 25. Ryškėja ir nauja tendencija – vis daugiau tėvų, rūpindamiesi vaiko ateitimi, stengiasi leisti vaikus į tas ikimokyklines įstaigas, kuriuose diegiami netradiciniai ugdymo metodai (ekologinio ugdymo, etnokultūrinės pakraipos, katalikiški, sveikos gyvensenos). Pavyzdžiui, 1995 m. specializuotas muzikos, dailės, dramos, sporto ir kt. Grupes lankė 6,8 tūkst., o 1996 m. – 10,2 tūkst. vaikų [6]. Guodžia tai, kad pastaruoju metu padėtis vėl keičiasi – atsirado nemažai lopšelio amžiaus vaikų grupių, pilnėja darželių sąrašai. Tiesiog politinės ir ekonominės sąlygos daug ką pakeitė, atmetė atmirusius formalius darinius, įvedė gyvenimiškas pataisas. Beveik savaime vaikų darželiai pakeitė savo funkciją – jie tapo šeimos padėjėjai ir bendraminčiai, o ne atvirkščiai kaip buvo iki reformų (darželių sistema kaip milžiniškas darinys ''pats sau''). Dabar tėvai gali siūlyti, pa-geidauti, derėtis. Jie sprendžia kada atvesti vaiką, jie gali nemokėti už vieną kurį nors dienos maitinimą, vaikai jų pageidavimu nemigdomi. Lietuvos vaikų darželiuose ugdymas vyko ir vyksta gimtąja kalba – lietuvių grupėse – lietuviškai, rusų – rusiškai, lenkų – lenkiškai. Dabartinis ikimokyklinio ugdymo įstaigų paskirstymas pagal kalbas rodo demokratišką ir tolerantišką valstybės požiūrį į tautinių mažumų poreikius Lietuvoje. Lietuvių kalbą patvirtinus valstybine kalba, nelietuviai tėvai mieliau leidžia vaikus į lietuviškas grupes [5]. 1991 m. pirmą kartą Lietuvos švietimo istorijoje parengtos alternatyvios valstybinės programos vaikų darželiams, turinčios panašią sociokultūrinę kryptį, orientuojančios vaiko vertybių sistemos, tautinės savimonės ugdymui. Pagrindiniai abiejų programų principai yra ugdymo turinio ir ugdymo proceso integravimas, diferencijavimas ir individualizavimas. Vaikų ugdymo turinio pagrindas–tautinė kultūra. Ugdymo turinys turi apimti visas ikimokyklinukams prieinamas kultūros sritis ir vertybes. Ugdomuoju požiūriu ypač svarbi tautosaka, tautodailė, tautiniai žaidimai, tradicijos, papročiai [12,p.10]. Pagrindiniu universaliu ugdymo būdu laikomas ugdymas per žaidimą–čia remiamasi F. Frėbelio, Ž. Pjaže, aiškinusių, iškėlusių žaidimo svarbą ikimokykliniais metais idėjomis. Pedagogės įgijo žymiai daugiau laisvės ir tuo pačiu-atsakomybės. Jos gali pasirinkti vieną iš dviejų valstybinių programų. Viena jų siūlo pedagogėms konkretų kūrybinio – kompleksinio ugdymo metodą ir dalį jau parengtos metodinės medžiagos – teminius ugdymo turinio išplanavimus, knygų auklėtojai ir kt. Antroji siūlo pedagogėms savo darbo svarbiausiuoju tikslu laikyti ugdymo turinio ir proceso integravimą remiantis vaikų poreikiais ir interesais. Siekdamos šio tikslo auklėtojos gali naudotis bet kuriuo metodu arba kurti savo stilių, savo programą. Pastaraisiais metais tėvų pageidavimu sparčiai plito M. Montessori sistemą ir jos elementus taikančios grupės, labai susidomėta R. Štainerio idėjomis. Ilgai eksperimentavus, parengta "Individualių vaiko gabumų ugdymo sistema”, dėl kurios iki šiol diskutuojama. Įvairūs ugdymo metodai, sistemos, daugeliu atvejų nėra perimamos fanatiškai ar mechaniškai - jos modifikuojamos, adaptuojamos Lietuvos kultūrai ir materialinėms sąlygoms, stengiamasi kūrybiškai taikyti priimtiniausias idėjas. Tarptautiniai projektai ikimokyklinio ugdymo srityje stimuliuoja reformos plėtrą ir padeda ugdymo turinio ir proceso kaitai. Plėtojant papildomą ugdymą ikimokyklinėse įstaigose ieškoma naujų veiklos organizavimo formų: studijose, seklytėlėse, dirbtuvėse, būreliuose. Populiariausios Lietuvoje muzikinio, meninio, užsienio kalbų, etnografijos, choreografijos, keramikos papildomojo ugdymo programos [16, p.17]. Išvados: • Pirmieji vaikų darželiai atliko vaikų priežiūros, globos ir ugdymo paskirtį, padėjo šeimoms spręsti ekonomines, socialines ir kitas problemas. • Išsiplėtus vaikų darželių veiklos barams, darželiams reikėjo atlikti jau ne tik pedagoginę paskirtį, bet ir rūpintis vaiko tautiškumu, kultūros ir ypač lietuvybės išsaugojimu. • Vaikų darželių ugdymo procese pradėjo formuotis vaikų ugdymo tikslai ir principai – individualizavimo, diferencijavimo ir integravimo. Išryškėjo patriotizmo, religijos akcentavimas, darbo pradmenų formavimas. Darželių praktikoje naudotasi įvairiomis didaktinėmis priemonėmis. • Ikimokyklinukų auklėjimas turi būti neatsietas nuo ugdymo. • Ikimokyklinukai turi būti ugdomi amžinųjų žmogiškųjų vertybių – tiesos, gėrio ir grožio – dvasia, gerbti vaiko individualybę, padėti jam integruotis į tautos ir žmonijos gyvenimą. Literatūros sąrašas: 1. Avanesova V. ir kt. Ikimokyklinukas. – Kaunas, 1984 2. Barkauskaitė M. Švietimo reformos Lietuvoje 1918-1940 metais //Pedagogika. – 2002,60 3. Gražienė V. Ikimokyklinis ugdymas: istorijos ir dabarties santykis //Švietimo naujovės. – 1998, 12. 4. Gražienė V. Lietuvos vaikų darželio pedagogikos bruožai iki 1940 m. – Klaipėda, 1998. 5. http: pskc.osf.lt/ Darz3.htm 6. http://www.infovi.vu.lt/ivs/biblioteka/temos/svietimas.htm _Toc 7. http://www.pedagogika.lt/svietimas/ikimokug.pdf 8. http:www.speros/referatas/ikimokykl.ugd.šv.sist.analizė 9. Lietuvių enciklopedija. Lietuva. – V., 1990,t.15 10. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. – V., 1971, t.3 11. Monkevičienė O. Pokyčiai reformuojamuose darželiuose // Švietimo naujovės. – 1998,12 12. Monkevičienė O. Kompleksinis ugdymas ikimokyklinėje įstaigoje / Straipsnių rinkinys. – Kaunas, 1991 13. Pocienė J. S. Lietuvos vaikų darželių 150 metų. – žrn. ,,Žvirblių takas“, 1998, 3 14. Stankūnienė V. Ikimokyklinio ugdymo pokyčiai ir nuostatos //Švietimo naujovės. – 1998,12 15. Staugaitis J. Mano atsiminimai. – V., 1995 16. Šeibokienė G. Kur esame ir kur link eisime? // Švietimo naujovės. – 1998, 12

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!