Ikimodernių laikų valstybė

Ikimodernių laikų valstybė

Karolio Didžiojo valdymas

• Kova su Pirėnų musulmonais, teritorijų ir krikščionybės plėtra į Rytus nuo Frankų karalystės saksų ir slavų žemėse;
• 800 m. popiežius Leonas III karolį karūnuoja Romos imperatoriumi;
• Frankų karalaystė ir imperija valdoma nuolat iš provincijos į provinciją keliaujančio valdovo dvaro;
• Valstybės teritoriją valdė apie 300 grafų – karaliaus vasalų vietininkų, kurių veiklą prižiūrėjo vyskupai;
• Vyskupijos ir abatijos buvo laikomos karaliaus beneficijomis, bažnyčia buvo faktiškai pavaldi Karoliui Didžiajam;
• Daugiatautės imperijos stabilumas buvo išlaikomas per vasalinius ryšius.

Otono I valdymas (936 – 973 m.)

• Valdė Rytų Frankų karalystę, vėliau išrinktas pirmuoju imperatoriumi, XV a. nusistovėjo Šventosios Romos Vokiečių tautos imperijos pavadinimas;
• Kūrė gretimuose slaviškuose kraštuose markas, jas kolonizavo vokiečiais, valdė remdamasis Bažnyčia, kurią, net patį popiežių, buvo pajungęs savo valiai;
• Bizantijos imperatoriaus buvo pripažintas kaip antrasis imperatorius ir sugriovė vienos visuotinės imperijos principą;
• Imperija nebuvo nacionalinė valstybė kaip Prancūzija, o susidarė iš daugybės karalysčių ir kunigaikštysčių, kurios pripažino imperatoriaus autoritetą ir jo įstatymus, reichstago sprendimus, kuriuose dalyvavo jų valdovai.
• Per visą savo gyvavimą imperija buvo išskaidyta ir jos nepavyko centralizuoti kaip kaimyninių valstybių;
• Nuo XIII a. imperatorių rinko kurfiurstai – imperiją sudariusių smulkesnių valstybių valdovai ir didikai, turėję rinkimų teisę.

Ankstyvoji/karinė monarchija

• Valdymo principas: „princeps inter pares“ (lot. „pirmasis tarp lygių“), kai monarchas valdžia dalinosi su aristokratija. Tokį valdžios būvį atspindi angliška legenda apie karalių Arturą ir apvaliojo stalo riterius.
• Valdymo struktūra: hierarchija (feodaliniai laiptai), kai susikuria kelių pakopų bajorijos tarpusavio pavaldumo sistema vasaliteto pagrindu. visa valstybės teritorija dalinama į feodalines valdas: karaliaus domeną ir karių-žemvaldžių valdas beneficijas (vėliau feodus), kuriuos senjorai vasalams suteikdavo už karo tarnybą.
• Valstybės teritorijos administravimas ir karaliaus valdžios įgyvendinimas deleguojamas feodalinės valdos valdytojui, kuris senjoro teikimu ir remdamasis karaliaus įstatymais savo valdos teritorijoje naudojosi feodaliniu imunitetu, t.y. savo valdoje bajoras turėjo aukščiausią administracinę, karinę ir teisminę valdžią ir buvo beveik nepriklausomas.
• Tokia hierarchija tarnavo ir kaip kariuomenės organizavimo mechanizmas

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!