Magistro darbai

Įkalintų asmenų vilties ir gyvenimo prasmės patirtys atradus Dievą

9.6   (3 atsiliepimai)
Įkalintų asmenų vilties ir gyvenimo prasmės patirtys atradus Dievą  1 puslapis
Įkalintų asmenų vilties ir gyvenimo prasmės patirtys atradus Dievą  2 puslapis
Įkalintų asmenų vilties ir gyvenimo prasmės patirtys atradus Dievą  3 puslapis
Įkalintų asmenų vilties ir gyvenimo prasmės patirtys atradus Dievą  4 puslapis
Įkalintų asmenų vilties ir gyvenimo prasmės patirtys atradus Dievą  5 puslapis
Įkalintų asmenų vilties ir gyvenimo prasmės patirtys atradus Dievą  6 puslapis
Įkalintų asmenų vilties ir gyvenimo prasmės patirtys atradus Dievą  7 puslapis
Įkalintų asmenų vilties ir gyvenimo prasmės patirtys atradus Dievą  8 puslapis
Įkalintų asmenų vilties ir gyvenimo prasmės patirtys atradus Dievą  9 puslapis
Įkalintų asmenų vilties ir gyvenimo prasmės patirtys atradus Dievą  10 puslapis
Įkalintų asmenų vilties ir gyvenimo prasmės patirtys atradus Dievą  11 puslapis
Įkalintų asmenų vilties ir gyvenimo prasmės patirtys atradus Dievą  12 puslapis
Įkalintų asmenų vilties ir gyvenimo prasmės patirtys atradus Dievą  13 puslapis
Įkalintų asmenų vilties ir gyvenimo prasmės patirtys atradus Dievą  14 puslapis
Įkalintų asmenų vilties ir gyvenimo prasmės patirtys atradus Dievą  15 puslapis
Įkalintų asmenų vilties ir gyvenimo prasmės patirtys atradus Dievą  16 puslapis
Įkalintų asmenų vilties ir gyvenimo prasmės patirtys atradus Dievą  17 puslapis
Įkalintų asmenų vilties ir gyvenimo prasmės patirtys atradus Dievą  18 puslapis
Įkalintų asmenų vilties ir gyvenimo prasmės patirtys atradus Dievą  19 puslapis
Įkalintų asmenų vilties ir gyvenimo prasmės patirtys atradus Dievą  20 puslapis
www.nemoku.lt
www.nemoku.lt
Aukščiau pateiktos peržiūros nuotraukos yra sumažintos kokybės. Norėdami matyti visą darbą, spustelkite peržiūrėti darbą.
Ištrauka

SANTRAUKA Šiame moksliniame darbe analizuojamos įkalintų asmenų vilties ir gyvenimo prasmės patirtys atradus Dievą. Darbu siekta atskleisti egzistencialistinės paradigmos taikymo galimybes socialiniame darbe su nuteistaisiais, atskirai aptariant Vilties ir Logoterapijos teorijų raišką; atskleisti atsivertimo ir tikėjimo prasmę laisvės atėmimo vietose esantiems asmenims bei parodyti tikėjimo į Dievą atradimo sąsajas su nuteistųjų vilties ir gyvenimo prasmės patirtimis; apibūdinti krikščioniškąjį Alfa kursą, kaip tikėjimu į Dievą grįstą socialinio darbo su įkalintais asmenimis modelį, ugdantį nuteistųjų motyvaciją reintegruotis į visuomenę, atskleidžiant nuteistųjų tarpusavio pasidalijimo asmenine gyvenimo ir tikėjimo patirtimi grupėje reikšmę vilties ir gyvenimo prasmės atradimui; atskleisti pažinties su kitų žmonių sėkmės istorijomis ir jų asmeninio tikėjimo bei gyvenimo liudijimo reikšmę įkalintų asmenų vilties ir gyvenimo prasmės patirčiai ir jų motyvacijai reintegruotis į visuomenę. Tyrimo objektas – įkalintų asmenų vilties ir gyvenimo prasmės patirtys atradus Dievą. Tyrimo tikslas – atskleisti ir interpretuoti įkalintų asmenų vilties ir gyvenimo prasmės patirtis atradus Dievą. Darbe atliktas kokybinis tyrimas. Tyrimo duomenys rinkti taikant iš dalies struktūruotojo grupinės diskusijos interviu metodą, duomenys analizuoti naudojant interpretuojamąją fenomenologiją. Tyrimo dalyviai atrinkti taikant kriterinę atranką. Tyrime dalyvavo 7 įkalinti asmenys, atitinkantys šiuos kriterijus: nuteistieji, atliekantys bausmę X pataisos namuose; nuteistieji, 2009 – 2010 m. dalyvavę Katalikų Bažnyčios nevyriausybinės organizacijos LIETUVOS CARITAS socialinės reabilitacijos projekte „Alfa kursas nuteistiesiems“; nuteistieji, patyrę krikščioniškąjį atsivertimą ir atradę tikėjimą į Dievą. Tyrimo duomenų validumas, norint užtikrinti tyrimo išvadų patikimumą, buvo siekiamas pasitelkiant dalyvių kontrolę, t. y. į jau surinktų duomenų analizę ir tyrimo rezultatų kūrimo procesą įtraukiant informantus kaip aktyvius dalyvius. Tyrimo rezultatai. Įkalinimo patirtis ir jos sąlygota egzistencinė krizė gali tapti reikšmingais veiksniais, paskatinančiais nuteistuosius religiniam atsivertimui, kuris motyvuoja įkalintus asmenis gyvenimo pokyčiui, atsisakant nusikalstamo elgesio ir apsisprendžiant gyventi pagal krikščioniškąją moralę. Tikėjimas į Dievą stipriai sąveikauja ir nuteistųjų vilties ir gyvenimo prasmės patirtimis, kurios stipriausiai išgyvenamos tarpasmeninio pasidalijimo grupėje metu bei klausantis kitų žmonių sėkmės istorijų liudijimų. Raktiniai žodžiai: Alfa kursas, atsivertimas (įtikėjimas), egzistencialistinė paradigma, gyvenimo prasmė, Insider View paradigma, įkalinti asmenys (nuteistieji), socialinis darbas su nuteistaisiais, socialinio darbuotojo vaidmuo, viltis. 8 SUMMARY IMPRISONED PEOPLE‘S EXPERIENCES OF HOPE AND THE MEANING OF LIFE AFTER THE DISCOVERY OF GOD In this scientific research paper there is the analysis of imprisoned people‘s experiences of hope and the meaning of life after the discovery of God. The objective of my paper is to reveal the application opportunities of existentialist paradigm in social work with the imprisoned; in addition to discussing the expression of the Theories of Hope and Logotherapy. Moreover, I aim to reveal the significance of conversion and faith to people who are in prison as well as to show the relations of discovered faith in God with imprisoned people‘s experiences of hope and the meaning of life. I also try to define the Alpha course as the model of social work with the imprisoned based on faith in God, which generates prisoners‘ motivation of reintegration into society by revealing the importance of sharing one‘s personal experience of life and faith in the group for the sake of the discovery of hope and the sense of life. Furthermore, I aim to reveal the significance of learning about other people‘s success stories and their witnesses about their personal faith and life for imprisoned people‘s experiences of hope and the meaning of life and their motivation for reintegration into society. The research object is imprisoned people‘s experiences of hope and the meaning of life after the discovery of God. The research aim is to reveal and interpret experiences of hope and the meaning of life after the discovery of God. The qualitative research has been done in the paper. The research data has been collected by applying partially the interview guide focus group approach. The data has been analysed by using interpretation phenomenology. The research participants have been chosen applying criterion sampling. There have been seven prisoners who correspond the following criteria: convicted, imprisoned in X prison, in 2009 – 2010 they participated in the social rehabilitation project ‘ Alpha course for prisoners’, organised by Catholic Church, non-government organisation LITHUANIA’S CARITAS; convicts who have experienced Christian conversion and found faith in God. The research validity in order to guarantee the reliability of the conclusions has been achieved by using member checking, i.e. involving informants as active participants into the analysis of the obtained data and the process of creating research results. The research results. The experience of imprisonment and subsequent existential crisis can become significant factors, which encourage convicts to religious conversion and motivate them to experience a change in their personal lives, refusing delinquent behaviour and deciding for living according to Christian morality. Faith in God strongly relates to imprisoned people‘s experiences of hope and the meaning of life, which are strongly experienced during the meetings of the interpersonal sharing groups and while listening to other people’s success stories. Key words: Alpha course, conversion, existentialist paradigm, the meaning of life, Insider View paradigm, imprisoned people (convicts), and social work with convicts, the role of a social worker and hope. 9 ĮVADAS Įkalinimas ir nelaisvė yra vieni sudėtingiausių išbandymų ir išgyvenimų, kuriuos gali patirti žmogus. Daugelis esančių kalėjimuose yra mums nežinomieji ir bevardžiai. Vis dėlto jie yra mūsų tėvai, sūnūs, seserys, vyrai, motinos ar broliai. Tai pat jie yra mūsų kaimynai, bendradarbiai, bendramoksliai ar to paties tikėjimo broliai ir seserys18. Todėl įkalinimo įstaigose atliekami moksliniai tyrimai “privačias” problemas, aktualias tam tikriems žmonėms, paverčia viešomis, liečiančiomis visą visuomenę, ir tuo pačiu parodo šių “privačių” problemų socialines priežastis (Mills, 1959)19. Tokiu būdu tie „viduje“ ir tie „išorėje“ tampa partneriais dialoge, kalbantis apie tai, ką reiškia būti kaliniu ir gyventi nelaisvėje20 Nuteistųjų ir grįžusių iš įkalinimo įstaigų socialinė integracija – viena iš nūdienos visuomenės problemų . 21. Bauman (2007) teigimu, įkalinimas reiškia ilgai trunkančią, o galbūt netgi nuolatinę atskirtį22, kadangi vartotojų visuomenė marginalizuoja tuos, kurie nėra gamintojai – vartotojai. Tuo tarpu Le Pichonas teigia hominizaciją, nurodančią, kad būtent silpnybės kuria žmogų, vadinasi, ir visuomenė galės išgyventi tik, jei bus harmonija, tik, jei stiprieji padės silpniesiems taip, lyg jie padėtų patys sau23. Vienas esminių įstatymui nusižengusio individo resocializacijos sėkmingo proceso faktorių yra požiūris į žmogų, kaip unikalią ir nepakartojamą asmenybę pozityvia prasme24. Todėl, anot Kučinsko (2000), resocializacijos tikslas yra grąžinimas socialinio statuso ir vertingumo individui, kuris prarado aplinkos socialinį pasitikėjimą25 Braslauskienės (2004) teigimu, nuteistųjų socialinė integracija turi būti pradedama dar įkalinimo įstaigose, kuria rūpintis turėtų ten dirbantys socialiniai darbuotojai . 26. Socialinio darbo intervencija įkalinimo periodu padeda pagrindus galimai reabilitacijai ir integracijai į visuomenę27 18 Pounder S. Dialogue in Dialog: Theology and Ministry in Prison. Prison Theology: A Theology of Liberation, Hope and Justice. Dialog: a journal of theology. Vol. 47. No. 3. 2008. P. 279. 19 Fine M., Torre M. E. Intimate details. Participatory action research in prison. Vol. 4 (3). London. 2006. P. 255. 20 Pounder S. Dialogue in Dialog: Theology and Ministry in Prison. Prison Theology: A Theology of Liberation, Hope and Justice. Dialog: a journal of theology. Vol. 47. No. 3. 2008. P. 281. 21 Prakapas R., Katinaitė R. Nuteistų asmenų resocializacija: socialinė komunikacija ir edukacinių lūkesčių realizavimas. Socialinis ugdymas. Nr. 5 (16). Vilniaus pedagoginis universitetas. Vilnius. 2008. P. 81. 22 Bauman Z. Globalizacija: pasekmės žmogui. Apostrofa. Vilnius. 2007. P. 184 - 185. 23 Ruškus J., Mažeikis G. Neįgalumas ir socialinis dalyvavimas. Kritinė patirties ir galimybių Lietuvoje refleksija. Monografija. Šiaulių universitetas. 2007. P. 271. 24 Malaškevičius J. Asmenų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę, individualumas. Socialinis ugdymas. Nr. 2 (13). Vilniaus pedagoginis universitetas. Vilnius. 2006. P. 10. 25 Ten pat. P. 12. 26 Braslauskienė R. Laisvės atėmimu nuteistų asmenų reintegracija į visuomenę. // Socialinės grupės: nepritekliaus žymės. Straipsnių rinkinys. Socialinių tyrimų institutas. Lietuvos sociologų draugija. Vilnius. 2004. P. 110. 27 Žmogaus teisės ir socialinis darbas. Mokymo priemonė socialinio darbo mokykloms ir socialinio darbo profesijai. Profesionalaus mokymo serija Nr. 1. Žmogaus teisių centras. Lietuvos socialinių darbuotojų asociacija. Vytauto Didžiojo universitetas. Jungtinės Tautos. Niujorkas ir Ženeva. 1994. Kaunas. 2007. P. 97. . Pasak Bauman (2007), „mūsų baudžiami žmonės dažniausiai yra skurdžiai ir labai paniekinti žmonės, kuriems reikia labiau padėti negu juos bausti“ (Bauman, cit. Mathiesen T., Prison on Trial, 10 p. 70)28. Todėl pataisos namuose būtina organizuoti kalinių švietimą ir mokymą, propaguoti kultūrą, mokslą ir meną29, kadangi esminė įkalinimo funkcija – žmogaus elgesio transformacija (Žemaitytė, 2004). Asmuo laisvės atėmimo bausmės metu turėtų dalyvauti ne tik socialinio orientavimo, bet ir dorovinio švietimo užsiėmimuose, tokiuose kaip „Alfa kursas nuteistiesiems“, kuriuose gautos žinios jam padėtų integruotis į visuomeninį gyvenimą ir patenkinti savo socialinius poreikius teisėtais būdais bei priemonėmis30. Tai padeda stiprinti nuteistųjų jausmą, kad jie vis dėlto gali pakeisti savo gyvenimą ir, anot įgalinimo teorijos, suteikti galimybę jiems patiems daryti sprendimus, o ne leisti, kad tai už juos darytų kiti31 Egzistencinės filosofinės perspektyvos išeities taškas yra vienišas, atstumtas, susvetimėjęs asmuo beprasmiškame ir dažnai absurdiškame pasaulyje . 32. Egzistencinė paradigma socialiniame darbe žvelgia į žmogaus būtį pasaulyje ir pagrindinius jo egzistencinius klausimus: laisvės, atsakomybės, vienišumo, kančios, mirties ir gyvenimo prasmės, kurią, anot Frankl (2008), įmanoma surasti netgi situacijose, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodo pripildytos chaoso, beprasmybės ir tragizmo. Vis dėlto prasmės atradimas – ne dovana, o pastangų reikalaujantis pasiekimas33 Viltis, gyvenimo prasmė ir tikėjimas į Dievą yra betarpiškai susiję laikysenos žmoguje. Tikėjimas žmogui, o ypatingai nelaisvę patiriančiam, yra viltis, kuri suteikia pasitikėjimą ateitimi, norą laukti geresnių dienų ir troškimą tolimesnį savo gyvenimą gyventi prasmingai . Šio mokslinio darbo teorinį pagrindą sudaro dvi mokslinės teorijos – tai Frankl egzistencinės psichoterapijos teorija – Logoterapija ir Snyder Vilties teorija. 34. Tikėjimas turi galią sukurti žmoguje gyvenimo prasmės patirtį, kuri yra pats vertingiausias gėris, kurį Dievas suteikia žmogui, kadangi jis jaučia, kad verta gyventi35. Pasak Jovaišos (2008), religinis tikėjimas gali padėti įveikti iš nūdienos kylantį viskam abejingumą, dorovines ir socialines blogybes36 28 Bauman Z. Globalizacija: pasekmės žmogui. Apostrofa. Vilnius. 2007. P. 172. 29 Acus A., Kraniauskas L. Socialinio elgesio nukrypimų sociologija. Klaipėdos universitetas. Klaipėda. 2007. P. 102. 30 Išoraitė M. Socialinių paslaugų administravimas. Mokomasis leidinys. Mykolo Romerio universitetas. Vilnius. 2007. P. 306. 31 Sutton C. Socialinis darbas, bendruomenės veikla ir psichologija. Specialiosios pedagogikos laboratorija. Vilnius. 1999. P. 126. 32 Godvadas P. Egzistencinė filosofija ir socialinis darbas bendruomenėje. Socialinis darbas. Patirtis ir metodai. Nr. 1 (1). Vytauto Didžiojo universitetas. Socialinio darbo institutas. 2008. P. 14. 33 Frankl V. E. Sielogyda. Gydytojo rūpestis – siela. Dešimt tezių apie asmenybę. Logoterapijos ir egzistencinės analizės pagrindai. Vaga. Vilnius. 2008. P. 13 - 14. 34 Vosyliūtė A. Visuomenė: disciplinos žymės. // Kalėjimo įnamiai: grįžimo į visuomenę lūkesčiai. Kolektyvinė monografija. Socialinių tyrimų institutas. Lietuvos sociologų draugija. Vilnius. 2006. P. 36. 35 Trimakas K. A. Žmogaus aukščiausi skrydžiai. Religinių išgyvenimų psichologija. II laida. Marijonų talkininkų centro leidykla. Kaunas. 2002. P. 217. 36 Jovaiša L. Tikėjimas žmogaus ugdymo vyksme. Acta Paedagogica Vilnensia. Nr. 20. Vilniaus universitetas. 2008. P. 140. . Taigi vienas svarbiausių dalykų, dirbant su nuteistaisiais, yra tikėjimo, kurio dėka stiprinama įkalinto 11 asmens viltis ir gyvenimo prasmės jausmas, ir moralės ugdymas, kadangi nuteistųjų resocializacija – tai procesas, apimantis ir pasaulėžiūrą, ir dorovės nuostatas37 Šiame moksliniame darbe į tyrimo objektą ir problemą yra žvelgiama iš dviejų principiniai skirtingų paradigmų – teologinio esencializmo ir socialinio konstruktyvizmo, - ieškant ir atskleidžiant jų sąlyčio taškus bei dermės galimybes. Kadangi socialinis pažinimas neegzistuoja nepriklausomas nuo individų vertybinių orientacijų, pasaulėžiūros ar asmeninės sukauptos patirties . 38, todėl socialinio darbo tyrimai, kaip ir socialinio darbo praktika, centrine laiko kliento (angl. client - centred) arba asmens (angl. person - centred) perspektyvą39. Šis mokslinis tyrimas remiasi vadinamąja Insider View (liet. žvilgsnis „iš vidaus“) paradigma, kreipiančia dėmesį į tuos žmones, kurie patiria save kaip stigmatizuojamus ir marginalizuojamus socialinėje aplinkoje. Insider paradigma suteikia galimybę pažinti „gyvąją“ patirtį ir tiriamą problemą išvysti iš ją patiriančiojo (šiuo atveju iš nuteistojo) perspektyvos. Insider paradigma taip pat leidžia giliai įtraukti tyrimo dalyvius kaip geriausius savo gyvenimo ekspertus į tyrimo procesą, tokiu būdu sukuriant didesnę jų įgalinimo patirtį40 Žinojimo sociologija analizuoja socialinį tikrovės konstravimą . 41 37 Malaškevičius J. Asmenų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę, individualumas. Socialinis ugdymas. Nr. 2 (13). Vilniaus pedagoginis universitetas. Vilnius. 2006. P. 12. 38 Tidikis R. Socialinių mokslų tyrimų metodologija. Lietuvos teisės universitetas. Vilnius. 2003. P. 196. 39 Godvadas P. Phenomenological method as a discipline of a mind. Socialinis darbas. Patirtis ir metodai. Nr. 4 (2). Vytauto Didžiojo universitetas. Socialinės gerovės fakultetas. 2009. P. 55. 40 Oyserman D., Swim J. K. Stigma: An Insider’s View. Journal of Social Issues. Vol. 57. No. 1. 2001. P. 3. 41 Berger P. L., Luckmann T. Socialinis tikrovės konstravimas. Žinojimo sociologijos traktatas. Pradai. Vilnius. 1999. P. 14. , todėl ir šio mokslinio tyrimo prasmė yra padidinti žinojimą apie įkalintų asmenų vilties ir gyvenimo prasmės konstravimą krikščioniškojo atsivertimo perspektyvoje. Tyrimo duomenų rinkimui buvo naudotas pusiau struktūruotas grupinės diskusijos interviu (angl. focus group) metodas, o duomenys analizuoti, remiantis interpretuojamąja fenomenologija, orientuota į žmoniškosios patirties atskleidimą. Kokybiniu tyrimu buvo siekiama pažinti tyrimo dalyvių, t. y. nuteistųjų asmeninę patirtį, išgirsti ir įsiklausyti į jų balsą bei suprasti, kokias prasmes patys įkalintieji suteikia tikėjimui į Dievą, ir kaip asmeninė Dievo patirtis kuria viltį bei ugdo gyvenimo prasmės jausmą. Šiam tikslui pasiekti tyrimo dalyviai buvo įtraukti į aktyvų dalyvavimą, atliekant surinktų duomenų analizę ir formuluojant galutinę tyrimo ataskaitą, t. y. jie patys kategorizavo išsakytas mintis į prasminius vienetus. Dėl to šis mokslinis tyrimas pasižymi gana aukštu validumu, pasiektu per tyrimo dalyvių kontrolę (angl. member cheking), kadangi jo rezultatai pakankamai tiksliai atskleidžia tyrimo dalyvių perspektyvą - jų patirtis, sąmonės konstruktus, prasmes, požiūrius, nuomones ir tiriamą situaciją. 12 Tyrimo problema Skurdas, moralinis nuopuolis, tradicinių struktūrų ir pagalbos sistemų žlugimas bei vartotojiška visuomenė yra susiję su nusikalstamumu42. Tuo tarpu įkalinimas žmogui yra ypač rimta gyvenimo problema ir tiek psichologiškai, tiek socialiai itin sudėtinga būsena, kuri ilgai užsitęsusi gali virsti psichologine krize, pasireiškiančia stipriais vidiniais išgyvenimais, emociniais pokyčiais ir dvasinėmis kančiomis43. Šią būseną Shneidman (2002) vadina žmogaus išgyvenamu psichologiniu skausmu44 Vis dėlto vienas iš labiausiai žmogaus elgesį įtakojančių komponentų yra žmogaus išgyvenimų pasaulis . 45. Nuteistieji, kaip socialinio darbo klientai, yra asmenys kaip niekas kitas patiriantys neviltį ir gyvenimo beprasmybę46. Įkalintas asmuo taip pat dažnai patiria psichologiškai neigiamus jausmus, pavyzdžiui, menkavertiškumą, išgyvena vienatvę, socialinių ir emocinių ryšių vakuumą. Goffman taipogi įrodė, kad kalėjimo patirtis žeidžia žmogaus orumo ir garbingumo jausmus, žmogų pažemina ir menkina jo savivertę (Ruškus, 2008)47. Dėl šių priežasčių įkalintą asmenį gali ištikti egzistencinė krizė, kuri apima visą žmogų ir skausmingiausiai jį paliečia, kadangi jai iškilus imama abejoti pačia svarbiausia, centrine vertybe, kuri suteikia prasmę gyvenimui48 Gyvenimo prasmės ir vilties praradimas dažnai susijęs su religinių vertybių krize: netikėjimas Dievu gilina apleistumo, beprasmybės jausmą . 49. Vis dėlto išėjimas iš šios krizės gali būti pozityvus, jei žmogus randa problemos įveikimo būdų50, kaip antai, tikėjimas į Dievą, kuris gali kurti ir stiprinti nuteistojo viltį bei padėti atrasti gyvenimo prasmę. Remiantis egzistencinė socialinio darbo perspektyva, socialinis darbuotojas galėtų padėti nuteistiesiems patirti Dievo gailestingumą ir mokyti juos atsiverti Viešpaties meilei, nes asmeninis susitikimas su gyvuoju Dievu ir Jo meilės patirtis gali inspiruoti žmoguje vilties ir gyvenimo prasmės patirtį51 42 Human Rights and Social Work. A Manual of Schools of Social Work and the Social Work Profession. Professional training series No. 1. New York and Geneva: United Nations. 1994. P. 38. 43 Leliūgienė I. Žmogus ir socialinė aplinka. Vadovėlis. Kauno technologijos universitetas. Kaunas. 1997. P. 277 - 278. 44 Avižienis D. Psichosocialinių krizių prevencija laisvės atėmimo sąlygomis. Socialinis darbas. Mokslo darbai. Nr. 4 (1). 2005. P. 106. 45 Plužek Z. Pastoracinė psichologija. Amžius. Vilnius. 1996. P. 99. 46 Bogdanova N., Švedaitė – Sakalauskė B. Egzistencialistinė paradigma socialiniame darbe: ribos ir galimybės. Acta Paedagogica Vilnensia. Nr. 24. Vilniaus universitetas. Vilnius. 2010. P. 10. 47 Ruškus J. Buvusių nuteistųjų socialinės reintegracijos būklė ir gairės. Socialinis darbas. Patirtis ir metodai. Nr. 1 (1). Vytauto Didžiojo universitetas. Socialinio darbo institutas. 2008. P. 65. 48 Plužek Z. Pastoracinė psichologija. Amžius. Vilnius. 1996. P. 99. 49 Liobikienė T. N. Krizių intervencija. Mokomoji knyga. Vytauto Didžiojo universitetas. Socialinio darbo institutas. Kaunas. 2006. P. 45. 50 Leliūgienė I. Žmogus ir socialinė aplinka. Vadovėlis. Kauno technologijos universitetas. Kaunas. 1997. P. 277 - 278. 51 Rudzinskas V. Smurtas prieš socialinę atskirtį. Pilnų namų bendruomenė. 2005. P. 17. . Todėl šis tyrimas bus reikšminga pagalba, formuojant socialinio darbuotojo kaip įgalintojo vaidmenį įkalintų 13 asmenų sielovadoje ir socialinio darbo, kaip profesionalios pagalbos ieškant gyvenimo prasmės sampratą52. Temos aktualumas Praktinis aktualumas Teisinis pagrindas. Žmogaus teisės – tai asmens laisvės visuomenėje ir galimybės jas realizuoti. Žmogaus teisės pripažįstamos visiems asmenims, nepriklausomai nuo jų individualių savybių, kadangi yra susiję su žmogaus orumo sąvoka, t. y. nuostata, kad visų žmonių orumas yra lygus, o žmogaus teisių apsaugos tikslas – ginti žmogaus orumą53. Visuotinės Žmogaus Teisių Deklaracijos (1948) pirmas straipsnis skelbia, kad „visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis“54. Jungtinės Tautos 1987 metų publikacijoje Žmogaus teisės: Klausimai ir atsakymai taip apibrėžia žmogaus teises: „Žmogaus teisės gali būti apibrėžtos kaip tokios teisės, kurios yra prigimtinės teisės ir be kurių negalėtume gyventi kaip žmonės. Žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės leidžia mums vystyti ir naudoti savo žmoniškąsias savybes, savo protą, talentus, sąmonę ir patenkinti savo dvasinius bei kitus poreikius. Jie yra pagrįsti didėjančiais žmogaus reikalavimais gyvenimui, kuriame kiekvieno žmogaus prigimtinis orumas ir vertė bus gerbiami ir apsaugoti“55. Dar daugiau, anot jau minėtos Visuotinės Žmogaus Teisių Deklaracijos (1948), ši pagarba žmogaus teisėms ir žmogaus orumui „yra laisvės, teisingumo ir taikos pasaulyje pamatas“56 Žmogaus teisės yra visuotinės ir turi būti taikomos kiekvienam žmogui be jokios diskriminacijos, tame tarpe ir nuteistiesiems. Ši pagarba individo teisėms turi būti išlaikoma visada, neatsižvelgiant į aplinkybes . 57 52 Bogdanova N., Švedaitė – Sakalauskė B. Egzistencialistinė paradigma socialiniame darbe: ribos ir galimybės. Acta Paedagogica Vilnensia. Nr. 24. Vilniaus universitetas. Vilnius. 2010. P. 9. 53 Rimkutė J. Žmogaus socialinė raida. Vadovėlis aukštosioms mokykloms. Homo Liber. Vilnius. 2001. P. 189. 54 Žmogaus teisės ir socialinis darbas. Mokymo priemonė socialinio darbo mokykloms ir socialinio darbo profesijai. Profesionalaus mokymo serija Nr. 1. Žmogaus teisių centras. Lietuvos socialinių darbuotojų asociacija. Vytauto Didžiojo universitetas. 1994. Kaunas. 2007. P. 135. 55 Žmogaus teisės: Klausimai ir atsakymai. Jungtinės Tautos. Niujorkas. 1987. P. 4. 56 Žmogaus teisės ir socialinis darbas. Mokymo priemonė socialinio darbo mokykloms ir socialinio darbo profesijai. Profesionalaus mokymo serija Nr. 1. Žmogaus teisių centras. Lietuvos socialinių darbuotojų asociacija. Vytauto Didžiojo universitetas. 1994. Kaunas. 2007. P. 134. 57 Human Rights and Social Work. A Manual of Schools of Social Work and the Social Work Profession. Professional training series No. 1. New York and Geneva: United Nations. 1994. P. 4. . Jungtinių Tautų požiūriu, socialinis darbas visada atliekamas penkiuose kontekstuose, kurie, nors ir gali būti analizuojami atskirai, yra visumos dalis. Šie kontekstai yra: geografinis, politinis, socialinis ekonominis, kultūrinis ir dvasinis. Šio mokslinio darbo pagrindas yra pastarojo, t. y. dvasinio konteksto, kaip vieno iš socialinio darbo raiškos sričių užtikrinant prigimtines žmogaus teises, analizė, kadangi socialinio darbo praktikoje ypač svarbu, 14 kad būtų kreipiamas dėmesys į dvasią, vertybes, filosofiją, etiką, viltis ir idealus tų, su kuriais dirba socialinis darbuotojas58. Socialinio darbo dvasinis kontekstas yra susijęs su žmogaus teise į religijos laisvę, kuri yra ne kas kita kaip žmogaus teisė ir laisvė pagal savo sąžinę išpažinti kokią nors religiją ir šį išpažinimą reikšti. Tikėjimo laisvė apima tikėjimo, sąžinės, išpažinimo ir kulto laisvę (Vorgrimler, 2003)59 Visuotinės Žmogaus Teisių Deklaracijos (1948) 18 straipsnis skelbia, kad „kiekvienas žmogus turi teisę į minties, sąžinės ir religijos laisvę. Ši tiesa apima laisvę skelbti savo religiją ar tikėjimą tiek vienam, tiek kartu su kitais, viešai ar privačiai, mokant, praktikuojant tikėjimą, laikant pamaldas ar atliekant apeigas“ . Apie šią religijos laisvę kalba ir tarptautiniai dokumentai, tokie kaip: Visuotinė Žmogaus Teisių Deklaracija (1948), Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (1950), Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas (1966), Religija ar įsitikinimais pagrįsto visų formų nepakantumo ir diskriminacijos panaikinimo deklaracija (1981). 60 Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (1950) 9 straipsnis sako: “Kiekvienas turi teisę į minties, sąžinės ir religijos laisvę; tai teisė laisvai keisti savo religiją ar tikėjimą, taip pat tiek vienam, tiek kartu su kitais, viešai ar privačiai, laisvai skelbti savo religiją ar tikėjimą, laikant pamaldas, atliekant apeigas, praktikuojant tikėjimą ir mokant jo” . 61 Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių pakto (1966) 18 straipsnis numato, kad „kiekvienas asmuo turi teisę į minties, sąžinės ir religijos laisvę. Ši teisė apima laisvę turėti ar pasirinkti religiją arba tikėjimą savo nuožiūra ir laisvę vienam ar kartu su kitais, viešai ar privačiai išpažinti savo religiją ar tikėjimą laikant pamaldas, atliekant apeigas ir mokant jo“ . 62 1981 metais Jungtinių Tautų Generalinės asamblėjos priimta Religija ar įsitikinimais pagrįsto visų formų nepakantumo ir diskriminacijos panaikinimo deklaracija (1981) taip pat teigia, kad „kiekvienam priklauso minties, sąžinės bei tikėjimo laisvė “ . 63. Bendrieji faktai, statistika. Beveik visose šalyse, ypač labiausiai išsivysčiusiose, daugėja kalinių skaičius bei didėja valstybinių biudžetų išlaidos kalėjimų tarnyboms64 58 Jurkuvienė R., Snieškienė D. Socialinė raida. Universiteto vadovėlis. Vitae Litera. Kaunas. 2008. P. 183. 59 Vorgrimler H. Naujasis teologijos žodynas. Katalikų interneto tarnyba. Kaunas. 2003. P. 552. 60 Žmogaus teisės ir socialinis darbas. Mokymo priemonė socialinio darbo mokykloms ir socialinio darbo profesijai. Profesionalaus mokymo serija Nr. 1. Žmogaus teisių centras. Lietuvos socialinių darbuotojų asociacija. Vytauto Didžiojo universitetas. 1994. Kaunas. 2007. P. 137. . Nusikalstamumo 61 Lietuvos Respublikos Seimo 1995 m. balandžio 27 d. ratifikuota “Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (1950)” // Valstybės žinios, 1995-05-16, Nr. 40-987. Prieiga per internetą: http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=19841 [žiūrėta: 2010 10 06]. 62 Lietuvos Respublikos Seimo 1992 m. vasario 20 d. nutarimu įsigaliojęs “Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas (1966)” // Valstybės žinios, 2002-08-02, Nr. 77-3288. Prieiga per internetą: http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=174848&p_query=&p_tr2= [žiūrėta: 2010 10 06]. 63 Žmogaus teisės ir socialinis darbas. Mokymo priemonė socialinio darbo mokykloms ir socialinio darbo profesijai. Profesionalaus mokymo serija Nr. 1. Žmogaus teisių centras. Lietuvos socialinių darbuotojų asociacija. Vytauto Didžiojo universitetas. 1994. Kaunas. 2007. P. 68. 15 prevencijos Lietuvoje centro 2007 m. duomenimis vieno kalinio išlaikymas valstybei vidutiniškai kainuoja 51 Lt per parą, 1,5 tūkst. Lt per mėnesį ir 18,4 tūkst. Lt per metus. Šios lėšos yra maždaug tokio dydžio, kiek jų reikia vieno studento studijoms. Lietuvoje visų kalinių išlaikymas per metus vienam gyventojui kainuoja 43 Lt. (2007 m.)65. Lietuvoje pastaruoju dešimtmečiu vyrai sudaro apie 90 proc. visų nuteistų individų, o beveik du trečdalius visų užregistruotų nusikaltimų įvykdo jaunesni nei 30 metų amžiaus vyrai66. 2009 m. Statistikos departamento duomenimis Lietuvos Respublikoje užregistruotos 83 203 nusikalstamos veikos, t. y. 100 000 gyventojų tenka 2 492 nusikalstamos veikos. Nuo 2006 m. nusikaltimų skaičius turi tendenciją augti. 2009 m. Lietuvoje buvo 7 447 nuteistieji67. Taigi iš statistinių duomenų galima aiškiai pastebėti, kad įkalinimas paliečia nemažą visuomenės dalį, kuriai reikalinga socialinė pagalba. Aktualijos. Kalėjimo įvaizdis Lietuvos visuomenėje nėra teigiamas: jie siejami su nusikaltėlių smurtu, baime, pagaliau, kentėjimu. Tai ypač prieštarauja šiuolaikinės hedonistinės vartojimo visuomenės vaizdiniams, kurie iškelia mėgavimąsi gyvenimu ir nemalonumų vengimą68. Lietuvos žiniasklaidoje galima pastebėti niekinančias socialines nuostatas į asmenis, esančius laisvės atėmimo vietose ir į buvusius kalinius. Į kalinčius asmenis žvelgiama ne tik kaip į keliančius baimę, pavojingus, sergančius priklausomybių ir kitomis ligomis (pvz., ŽIV, AIDS ir pan.), turinčius intelektinių, psichinių ir emocinių sutrikimų, bet ir kaip į socialine prasme neperspektyvius. Viešojoje erdvėje vis dažniau pasigirsta piktinimasis, kad įkalinti asmenys visuomenei yra ekonominė našta, kadangi yra išlaikomi iš mokesčių mokėtojų pinigų. Tokias tendencijas atskleidžia žiniasklaidoje pasirodantys tokie straipsniai kaip: “Kodėl mes turim mokėti už nusikaltėlius?” (2008)69, “Krizė kanda tik šiapus grotų” (2010)70, “Prašykitės į kalėjimą” (2009)71 ir pan. Tokį visuomenėje įsivyravusį stereotipinį požiūrį į nuteistuosius kaip į visuomenės pasmerktuosius ir atstumtuosius pakeisti sunku72 64 Bauman Z. Globalizacija: pasekmės žmogui. Apostrofa. Vilnius. 2007. P. 173. . 65 Nusikalstamumo prevencijos centras Lietuvoje. Prieiga per internetą: http://www.nplc.lt/zinynai/vz/vz_10/vz_10.aspx [žiūrėta: 2010 10 16]. 66 Acus A., Kraniauskas L. Socialinio elgesio nukrypimų sociologija. Klaipėdos universitetas. Klaipėda. 2007. P. 97 - 98. 67Lietuvos Respublikos statistikos departamento interneto svetainė. Priega per internetą: http://www.stat.gov.lt/lt/pages/view/?id=1345 [žiūrėta: 2010 10 03]. 68 Vosyliūtė A. Visuomenė: disciplinos žymės. // Kalėjimo įnamiai: grįžimo į visuomenę lūkesčiai. Kolektyvinė monografija. Socialinių tyrimų institutas. Lietuvos sociologų draugija. Vilnius. 2006. P. 34. 69Balžekienė O. Kodėl mes turim mokėti už nusikaltėlius? 2008. Prieiga per internetą: http://www.mazimokesciai.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=3&joscclean=1&comment_id=43 [žiūrėta: 2010 10 11]. 70Jačauskas I. Krizė kanda tik šiapus grotų. 2010. Prieiga per internetą: http://www.respublika.lt/lt/naujienos/lietuva/nusikaltimai_ir_nelaimes/krize_kanda_tik_siapus_grotu/,coments.1 [žiūrėta: 2010 10 11]. 71Grigaliūnienė V. Prašykitės į kalėjimą. 2009. Prieiga per internetą: http://www.respublika.lt/lt/naujienos/lietuva/kitos_lietuvos_zinios/prasykites_i_kalejima_papildyta/ [žiūrėta: 2010 10 11]. 72 Advilionis M. J. Dorinis ugdymas įkalinimo įstaigoje – efektyvaus laisvės atėmimo prielaida. SOTER. Religijos mokslo žurnalas. Nr. 23 (51). Vytauto Didžiojo universitetas. Kaunas. 2007. P. 124. 16 Žemaitaitytės ir Čiurinskienės (2004) teigimu, įgyvendinant nuteistųjų resocializaciją, svarbu yra nuteistųjų ryšių su visuomene užtikrinimas, kuris apima ir bendradarbiavimą su nevyriausybinėmis organizacijomis73. Sakalauskas (2007) taip pat pažymi, kad nuteistųjų resocializacijos procese reikėtų sudaryti daugiau teisinių ir organizacinių galimybių dalyvauti nevyriausybinėms organizacijoms ir savanoriams74. Viena iš ilgiausiai su įkalintais asmenimis Lietuvoje dirbančių nevyriausybinių organizacijų yra Katalikų Bažnyčios organizacija LIETUVOS CARITAS, kuri remiasi pagarba žmogaus orumui ir nesmerkiančiu požiūriu75 Pasak Ruškaus (2008), organizuotos iniciatyvos, susibūrimai ir mokymai įkalintiems asmenims galėtų tapti rimta socialine ir psichologine atrama bei parama . Šios organizacijos ilgametė darbo su nuteistaisiais patirtis parodė, kad asmenims, esantiems laisvės atėmimo vietose, itin svarbūs yra religiniai poreikiai, t. y. galimybė gauti dvasinę pagalbą, praktikuoti tikėjimą, gyventi sakramentinį gyvenimą, patirti tikėjimo bendrystę ir gilinti tikėjimo žinias. Norint atliepti į nuteistųjų dvasinius poreikius, organizacija LIETUVOS CARITAS 2009 m. pradėjo vykdyti Lietuvoje precedento neturintį įkalintų asmenų socialinės reabilitacijos projektą: „Alfa kursas nuteistiesiems“. Šiuo kursu siekiama krikščioniškojo tikėjimo ir asmeninio santykio su Dievu pagalba stiprinti nuteistųjų vilties ir gyvenimo prasmės jausmą, padėti įveikti egzistencines krizes, ugdyti bendravimo įgūdžius ir skatinti motyvaciją gyventi socialų – moralų gyvenimą žmonių visuomenėje laisvėje. 76. Tai patvirtina ir patys nuteistieji. Štai kokį liudijimą katalikų laikraštyje „XXI amžius“ apie X pataisos namuose vykusį Alfa kursą parašė vienas jame dalyvavęs nuteistasis: „Dabar mes meldžiamės, o, rodos, visai neseniai buvome piktojo suklaidinti, darėme nusikaltimus, visokias niekšybes, skandinome artimuosius, kenkėme aplinkiniams. Ir kai sielvarto draskančia širdim, nerasdami paguodos nusižeminome ir pagalbos kreipėmės į Viešpatį, maldoje iš jo gavome atsakymą, kad jis mus išgirdo ir tiesia savo tėvišką dešinę paklydusiems vaikams. Džiaugsmas užliejo širdį supratus, kad mes jam esame reikalingi“77 73 Žemaitaitytė I., Čiurinskienė D. Nuteistųjų požiūris į dalyvavimą socialinėse programose kaip resocializacijos galimybę. Socialinis darbas. Mokslo darbai. Nr. 3 (2). Mykolo Romerio universitetas. Vilnius. 2004. P. 45. 74 Sakalauskas G. Įkalinimas Lietuvoje: praktika ir prasmė. Sociologija. Mintis ir veiksmas. Nr. 2 (20). Vilniaus universiteto Sociologijos katedra. Klaipėdos universiteto Sociologijos katedra. 2007.P. 132. . Taigi pataisos namuose yra reikalingos ne tik tokios paslaugos kaip ryšių su visuomene užtikrinimas, t. y. nuteistųjų bendravimas su šeima, artimaisiais ir draugais laisvėje, bet ir religinių bendruomenių atstovų lankymasis įkalinimo įstaigose bei bendradarbiavimas su 75 Lietuvos Caritas internetinė svetainė. Prieiga per internetą: http://www.caritas.lt/index.php?id=13 [žiūrėta: 2010 10 01]. 76Ruškus J. Buvusių nuteistųjų socialinės reintegracijos būklė ir gairės. Socialinis darbas. Patirtis ir metodai. Nr. 1 (1). Vytauto Didžiojo universitetas. Socialinio darbo institutas. 2008. P. 58. 77Suvienyti Kristuje. XXI amžius. Katalikiškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis. Nr. 66 (1851). 2010. Rugsėjo 10 d. P. 3. 17 visuomeninių organizacijų ir nevyriausybinių institucijų, tokių kaip LIETUVOS CARITAS, atstovais78, kadangi jų veikla yra nepaprastai svarbi nuteistųjų socialinės reintegracijos procese79. Mokslinis aktualumas Tyrimai Lietuvoje. Maniukaitė (2005), tyrinėjusi įkalintų asmenų vertybes, teigia, kad ilgalaikis laisvės atėmimas iš esmės lemia nuteistųjų vertybinių nuostatų skurdumą. Sprendžiant iš apklausos duomenų, kalinio kasdienybės monotonija neskatina nei teigiamų emocijų, nei jas atitinkančių vertybinių nuostatų formavimosi. Tyrimas parodė, kad daugelis respondentų jokios atgaivos įkalinimo įstaigoje nemato. Beveik trečdalis tyrimo dalyvių negalėjo prisiminti jokio malonumą teikiančio ar susižavėjimą keliančio dalyko ir teigė, kad niekas jų nežavi, nedomina, o, priešingai, viskas vienodai pilka ir nuobodu. Tyrimas taip pat parodė ir depresija paženklintas nuteistųjų nuostatas: kuo vyresni buvo tyrime dalyvavę kaliniai, tuo dažniau negalėjo nurodyti jiems malonių, jausmus gaivinančių dalykų Lietuvoje mokslo darbai, susiję su nuteistųjų socialine reabilitacija ir reintegracija, pradėti visai neseniai (apie 2000 m.), todėl labai stinga pataisos namuose atliktų socialinio darbo mokslo tyrimų (ypač kokybinių tyrimų), kuriuose atskleidžiamas įkalinimo ir nelaisvės fenomenas bei nuteistųjų socialinė, psichologinė ir dvasinė tikrovė. Ypač stinga mokslo darbų, tyrinėjančių įkalintų asmenų dvasingumą ir jų egzistencines problemas: tikėjimą į Dievą, viltį ar gyvenimo prasmės patirtis, esant laisvės atėmimo vietose. Ši tematika šiek tiek daugiau yra tyrinėta užsienio mokslininkų. Paminėtina, kad toliau pateiktuose mokslo tyrimuose nagrinėjami atskiri šio darbo temos aspektai. 80. Prakapas ir Katinaitė (2008), analizuodami nuteistųjų būsimuosius gyvenimo planus, pastebėjo, kad dauguma respondentų (apie 70 %) projektuoja savo ateitį būdami laisvės atėmimo vietoje. Todėl galima tendencija, kad minėti asmenys išėję į laisvę planuoja veikti pozityvia linkme. Be to, tyrimas parodė, kad dauguma kalinčių asmenų turi išreikštus edukacinius poreikius ir viziją, kaip juos patenkinti81 Kunigytė – Arlaukienė (2006), tyrinėjusi asmenų, grįžusių iš laisvės atėmimo vietų, integravimosi į visuomenę galimybes, atskleidė, kad net 56 proc. buvusių nuteistųjų norėtų . 78Braslauskienė R. Laisvės atėmimu nuteistų asmenų reintegracija į visuomenę. // Socialinės grupės: nepritekliaus žymės. Straipsnių rinkinys. Socialinių tyrimų institutas. Lietuvos sociologų draugija. Vilnius. 2004. P. 106. 79Ruškus J. Buvusių nuteistųjų socialinės reintegracijos būklė ir gairės. Socialinis darbas. Patirtis ir metodai. Nr. 1 (1). Vytauto Didžiojo universitetas. Socialinio darbo institutas. 2008. P. 63. 80Maniukaitė G. Kalinių vertybinės nuostatos. // Kalėjimo įnamiai: grįžimo į visuomenę lūkesčiai. Kolektyvinė monografija. Socialinių tyrimų institutas. Lietuvos sociologų draugija. Vilnius. 2006. P. 105. 81Prakapas R., Katinaitė R. Nuteistų asmenų resocializacija: socialinė komunikacija ir edukacinių lūkesčių realizavimas. Socialinis ugdymas. Nr. 5 (16). Vilniaus pedagoginis universitetas. Vilnius. 2008. P. 90. 18 dalyvauti resocializacijos programose82. Žemaitaitytė ir Čiurinskienė (2004) taip pat tyrė nuteistųjų požiūrį į dalyvavimą socialinėse programose kaip resocializacijos galimybę. Tyrimas atskleidė, kad, nors įkalinti asmenys dar gana neaktyviai dalyvauja socialinėse programose, jų noras gauti kuo daugiau informacijos apie socialinę pagalbą rodo, kad jiems aktualios resocializacijos ir integravimosi į visuomenę galimybės, reabilitacija bei socialinė parama, sprendžiant asmenines ir socialines problemas83. Kunigytė – Arlauskienė ir Gegužytė (2009) tyrinėjo nepilnamečių, patekusių į pataisos įstaigų priežiūrą, socializacijos problemas. Tyrimo rezultatai parodė, kad didžioji dauguma nuteistųjų mano, kad dalyvavimas socialinės reabilitacijos programose ir jų metu gautos žinios, įgūdžių tobulinimas ir kita pagalba jiems bus naudinga grįžus į laisvę, todėl tyrėjos teigia, kad socialinė reabilitacija yra viena pagrindinių ir efektyviausia priemonė siekiant teigiamai paveikti socializacijos problemų turinčią asmenybę84 Šiurkutė (2004 – 2005) Kauno Pravieniškių trečiuosiuose pataisos namuose kiekybinio tyrimo pagalba tyrinėjo pirmą kartą nuteistųjų adaptaciją įkalinimo įstaigoje. Empirinio tyrimo rezultatai parodė, kad įkalintų asmenų pataisos įstaigoje užmezgami socialiniai ryšiai lemia adaptacijos laipsnį. Jaunų nuteistųjų draugiški tarpusavio santykiai ir socialinis palaikymas yra svarbūs veiksniai, padedantys išlaikyti psichologinį komfortą ir geriau adaptuotis. Vis dėlto dauguma pirmą kartą patekusių į kalėjimą nuteistųjų jaučia nerimą dėl galimybės būti atstumtiems ir patirti socialinę izoliaciją . 85. Žydžiūnaitė, Minkutė, Bubnys, Gražulienė (2010) atliko tyrimą apie socialinio darbuotojo vaidmenį mobilizuojant reabilitacinę grupę, kaip antrinį socialinį tinklą, ir specifikuojant nuteistųjų patirtis, jiems dalyvaujant socialiniuose tinkluose, kaip antrinėje narkomanijos prevencijoje laisvės atėmimo vietose. Tyrimo rezultatai parodė, kad nuteistųjų, dalyvaujančių reabilitacijoje, pokyčiai labai priklauso nuo jų motyvacijos keistis. Tyrime pastebėtas įkalintų asmenų, dalyvaujančių reabilitacinėje grupėje, asmeninių bruožų pasikeitimas, t. y. pykčio sumažėjimas, kitų priėmimas, problemų sprendimo būdų pasikeitimas, įtikėjimas Dievo pagalba, įgyti meniniai gebėjimai, noras tobulėti, „nusikaltėliško“ mąstymo pasikeitimas, kas turi įtakos jų santykių su nuteistaisiais pasikeitimui, kuris pasireiškia, kaip atsiradęs atvirumas ir pasitikėjimas, supratimas ir palaikymas nevartojant narkotikų, draugiškumas ir žmoniškumas ir kt86 82 Kunigytė – Arlaukienė I. Asmenų, grįžusių iš laisvės atėmimo vietų, integravimosi į visuomenę galimybės. Pedagogika. Mokslo darbai. Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla. Vilnius. 2006. P. 187. 83 Žemaitaitytė I., Čiurinskienė D. Nuteistųjų požiūris į dalyvavimą socialinėse programose kaip resocializacijos galimybę. Socialinis darbas. Mokslo darbai. Nr. 3 (2). Mykolo Romerio universitetas. Vilnius. 2004. P. 49 - 50. 84 Kunigytė – Arlauskienė I., Gegužytė V. Nepilnamečių socializacijos problemos pataisos įstaigose. Socialinis darbas. Mokslo darbai. Nr. 8 (1). Mykolo Romerio universitetas. Vilnius. 2009. P. 69. 85 Šiurkutė K. Įkalinimas: prievartos institucijos, bausmės, įnamių nuostatos. // Kalėjimo įnamiai: grįžimo į visuomenę lūkesčiai. Kolektyvinė monografija. Socialinių tyrimų institutas. Lietuvos sociologų draugija. Vilnius. 2006. P. 59. 86 Žydžiūnaitė V., Minkutė R., Bubnys R., Gražulienė R. The Role of a Social Worker in the Secondary Prevention of Drug Addiction at Correction Facilities: the Context of a Rehabilitation Group as a Secondary Social Network. Socialinis darbas. Mokslo darbai. Nr. 9 (1). Mykolo Romerio universitetas. Vilnius. 2010. P. 88. . 19 Avižienis (2005) tyrinėjo psichosocialinių krizių prevenciją laisvės atėmimo sąlygomis ir atskleidė, kad pagrindinė pirminė psichologinio skausmo priežastis – psichosocialinis konstruktas gėda – pažeminimas. Be to, tyrimo rezultatai parodė, kad nepatenkintų poreikių kumuliacija išprovokuoja psichologinį skausmą, o suizoliuotų nuteistųjų psichosocialines krizes galima įveikti šį skausmą šalinant87. Malaškevičius (2006) tyrė asmenų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę, individualumą ir pastebėjo, kad ilgas laisvės atėmimo bausmės laikotarpis daro negatyvią įtaką asmenybės psichologijai ir yra susijęs su destruktyviais psichiniais reiškiniais88. Pociaus (2009) tyrimo duomenimis 41 proc. nuteistųjų už nužudymus iki gyvos galvos savijauta yra bloga, 43 proc. nuteistųjų už nužudymus iki gyvos galvos yra blogos emocinės būsenos89. Malaškevičius (2006) tyrinėjo asmenų, nuteistų laisvės atėmimo bausme iki gyvos galvos, bendravimą su socialiniais darbuotojais. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad beveik pusė (43,1 proc.) apklaustų respondentų pageidautų individualaus psichologinio bendravimo su socialiniu darbuotoju90 Bogdanova ir Švedaitė – Sakalauskė (2010) tyrinėjusios egzistencialistinės paradigmos raišką socialiniame darbe su priklausomybėmis sergančiais asmenimis teigia, kad gyvenimo prasmės nematymas yra giluminė ir tikroji žmogaus ne tik asmeninių, bet ir socialinių problemų priežastis . 91. Maniukaitė (2005) tyrinėjo buvusių kalinių vertybinių nuostatų ypatumus ir nustatė, kad dauguma apklaustų teistųjų, tiek kalinčių, tiek jau atlikusių bausmę, mąsto apie gyvenimo prasmę, nėra visiškai praradę gyvenimo geismo ir gebėjimo juo džiaugtis. Tyrimo dalyviai, kalbant apie vertybes, gana dažnai akcentavo šeimos reikšmę. Vis dėlto į klausimą apie gyvenimo prasmę, t. y. dėl ko verta gyventi, dažniausiai buvo atsakoma, kad pats gyvenimas yra didžiausia dovana ir svarbiausia vertybė92 87 Avižienis D. Psichosocialinių krizių prevencija laisvės atėmimo sąlygomis. Socialinis darbas. Mokslo darbai. Nr. 4 (1). Mykolo Romerio universitetas. Vilnius. 2005. P. 106. 88 Malaškevičius J. Asmenų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę, individualumas. Socialinis ugdymas. Nr. 2 (13). Vilniaus pedagoginis universitetas. Vilnius. 2006. P. 25. 89 Pocius A. Asmenų, padariusių nužudymus, gyvenimo retrospektyva (kriminologinė analizė). Daktaro disertacijos santrauka (socialiniai mokslai, teisė). Mykolo Romerio universitetas. Vilnius. 2009. P. 46. 90 Malaškevičius J. Asmenų, nuteistų laisvės atėmimo bausme iki gyvos galvos, bendravimo su socialiniais darbuotojais aktualijos. Socialinis ugdymas. Nr. 2 (13). Vilniaus pedagoginis universitetas. Vilnius. 2006. P. 42. 91 Bogdanova N., Švedaitė – Sakalauskė B. Egzistencialistinė paradigma socialiniame darbe: ribos ir galimybės. Acta Paedagogica Vilnensia. Nr. 24. Vilniaus universitetas. Vilnius. 2010. P. 10. 92 Maniukaitė G. Vertybės ir atskirtis: buvusių kalinių požiūris. // Socialinės grupės: iš praeities į dabartį. Mokslo studija. Socialinių tyrimų institutas. Lietuvos sociologų draugija. Vilnius. 2007. P. 370 - 372. . Vosyliūtė (2006) tyrinėjo tokius kalinių suvokimus kaip nelaisvė, kančia, kaltė, viltys ir gyvenimo vertingumo išgyvenimai. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad pataisos namų įnamiams būdingos įvairios egzistencinės būsenos – kančia, baimė, kaltės jausmas. Vis dėlto didelė tyrimo dalyvių kalinių dalis dar laukia iš gyvenimo teigiamų pokyčių, jie mąsto apie ateitį, turi vilties tapti pilnateisiais visuomenės nariais, norėtų būti atsakingi už savo likimą. Iš tyrimo duomenų galima matyti, kad pataisos namų įnamiai ieško reikšmingesnės savo veiklos ir elgesio prasmės, suvokia, jog reikia keistis, atrasti savyje ir visuomenėje tai, kas yra tikra ir žmogiška. Remdamasi gautais rezultatais, tyrėja daro išvadą, kad akistata su gyvenimo prasme, įvykus 20 „lemtingam momentui“ (pakliuvus į kalėjimą) nuteistuosius priverčia apmąstyti savo gyvenimą ir jo prasmę93 Zulumskytė (2004) tyrinėjo tikėjimo reikšmę suaugusio žmogaus ugdymui ir saviugdai. Dauguma tyrimo dalyvių patvirtimo, kad tikinčiam žmogui religiniai išgyvenimai turi prasmę. Respondentų klausiant, ką tikėjimas reiškia tikinčiam žmogui, išryškėjo 5 svarbiausios kategorijos: ramybė, pasitikėjimas, viltis, stiprybė, vertybės . 94. Vosyliūtė (2006), pasitelkusi egzistencinės ir fenomenologinės prieigų koncepcijas ir gyvenimo istorijų metodą, tyrė nuteistų moterų gyvenimo bruožus, jų nuostatas ir jauseną. Tyrimas atskleidė kalinčių moterų vilties patirtis: kalinėms viltis suteikia pasitikėjimą ateitimi, norą laukti geresnių dienų. Nors viltis yra nežinomybė, susidedanti iš įvairių dėmenų, tik numatomų aplinkybių, vis dėlto didelė jų dalis tiki, kad gyvenimas gerės95 Maniukaitė (2005) tyrinėjo dviejų žemiausiam šalies klasinės struktūros lygmeniui atstovaujančių grupių – vargetų (elgetų, benamių) ir buvusių kalinių vertybinių orientacijų ypatumus. Pagal tyrimo duomenis buvę kaliniai buvo priskirti prie visuomenės silpnųjų ir atstumtųjų kategorijos, kadangi daugelis apklaustų respondentų gyveno nakvynės namuose, dažniausiai nepalaikė ryšių su šeima, giminėmis, neturėjo artimų draugų, legalaus darbo, jų nekentė ir bijojo kaimynai bei vengė aplinkinė bendruomenė. Kalbant apie vertybes, išskirtinis buvusių kalinių kaip silpnųjų ir atstumtųjų visuomenės narių vertybių hierarchijos aspektas – Dievo ir tikėjimo kaip svarbiausios gyvenimo vertybės akcentavimas. Kitaip tariant, tyrimo dalyviai Dievą ir tikėjimą laikė viena svarbiausių vertybių . 96. Kasparavičienė (2005), tyrinėdama teistų žmonių gyvenseną laisvėje, atpažino religinio atsivertimo fenomeną ir jo reikšmę įkalinimą patyrusio asmens resocializacijai. Tyrėjos teigimu, atsivertimas buvusį nuteistąjį sulaiko nuo kitų nusikaltimų, todėl nusikalstamumo prevencijos požiūriu yra vertinamas itin teigiamai97 Ruškus (2008) tyrinėjo buvusių nuteistųjų socialinės reintegracijos būklę. Tyrimas parodė, kad aktualiausia, problemiškiausia ir perspektyviausia yra buvusių nuteistųjų savipagalbos ir saviorganizacijos plėtotė, kas yra svarbus veiksnys, lemiantis buvusių nuteistųjų socialinės reintegracijos sėkmę . 98 93 Vosyliūtė A. Visuomenė: disciplinos žymės. // Kalėjimo įnamiai: grįžimo į visuomenę lūkesčiai. Kolektyvinė monografija. Socialinių tyrimų institutas. Lietuvos sociologų draugija. Vilnius. 2006. P. 37. 94 Zulumskytė A. Tikėjimo reikšmė suaugusio žmogaus ugdymui ir saviugdai. SOTER. Religijos mokslo žurnalas. Nr. 13 (41). Vytauto Didžiojo universitetas. Kaunas. 2004. P. 141. 95 Vosyliūtė A. Kalėjimo įnamių patirtis. // Socialinės grupės: iš praeities į dabartį. Mokslo studija. Socialinių tyrimų institutas. Lietuvos sociologų draugija. Vilnius. 2007. P. 397. 96 Maniukaitė G. Visuomenės silpnieji ir atstumtieji: vertybių konflikto ypatumai Lietuvoje. Filosofija. Sociologija. T. 18. Nr. 2. Lietuvos mokslų akademija. Vilnius. 2007. P. 52. 97 Kasparavičienė V. Teistų žmonių gyvensena laisvėje. // Socialinės grupės: iš praeities į dabartį. Mokslo studija. Socialinių tyrimų institutas. Lietuvos sociologų draugija. Vilnius. 2007. P. 350. 98 Ruškus J. Buvusių nuteistųjų socialinės reintegracijos būklė ir gairės. Socialinis darbas. Patirtis ir metodai. Nr. 1 (1). Vytauto Didžiojo universitetas. Socialinio darbo institutas. 2008. P. 67. . Ruškus (2008) tyrė buvusių nuteistųjų į(si)darbinimo realijas. Tyrimo duomenys atskleidė, kad buvusių nuteistųjų resocializacijai ypač svarbios yra tokios sąlygos kaip jų artimųjų emocinė bei moralinė parama ir pačių buvusių nuteistųjų pastangos reintegtuotis į 21 visuomenę99. Ruškus ir Adeikienė (2006) atliko kokybinį tyrimą su buvusiais nuteistaisiais apie jų (į)sidarbinimo ir dalyvavimo visuomenės gyvenime sąlygas ir galimybes. Tyrimo rezultatai parodė, kad etiketė „buvęs kalinys“ gali sutrukdyti rasti darbą, integruotis į darbo kolektyvą ir galiausiai visuomenę, nes į(si)darbinimo dalyvių, t. y. pačių buvusių nuteistųjų ir darbdavių stipriai išreištos baimės gali tapti integraciją stabdančiu veiksniu. Delfi grupės dalyviai įvardijo, kad kertinės sąveikos, lemiančios buvusių nuteistųjų į(si)darbinimo ir dalyvavimo visuomenės gyvenime sėkmę yra darbdavio sąveika su buvusiu nuteistuoju, buvusio nuteistojo sąveika su darbdaviu, buvusio nuteistojo sąveika su Pataisos inspekcija, Pataisos inspekcijos sąveika su buvusiu nuteistuoju, buvusių nuteistųjų artimųjų sąveika su artimuoju buvusiu nuteistuoju. Būtent šių sąveikų išskyrimas kaip svarbiusių rodo, kad, norint buvusiam nuteistajam padėti įsidarbinti, būtina dirbti ir su buvusio nuteistojo aplinka, su jo artimaisiais, kadangi būtent artimųjų palaikymas yra vienas svarbiausių buvusių nuteistųjų į(si)darbinimo veiksnių, skatinantis jų motyvaciją ieškoti darbo, dalyvauti visuomenės gyvenime, išsilaikyti esant stresinėms ir sudėtingoms situacijoms. Taigi tyrimas atskleidė, kad buvusių nuteistųjų socialinės ir profesinės integracijos plėtra turi būti nukreipta į socialinių ryšių, socialinių tinklų atkūrimą, tokiu būdu kuriant buvusio nuteistojo socialinio palaikymos sistemą100 Brusokienės (2006) atliktas tyrimas apie nuteistųjų parengimo integracijai į visuomenę problemas atskleidė, kad įkalinti asmenys išėję į laisvę planuoja susirasti darbą, gyvenamąjį būstą, įsigyti išsilavinimą ar persikvalifikuoti, tikisi sukurti šeimą. Kitaip tariant, nuteistieji turi lūkesčių pakeisti savo gyvenseną: pasikeisti patys, kitaip žvelgti į gyvenimą ir žmones, nori dorai gyventi su šeima . 101 99 Ruškus J. Designing Strategies for Employment and Social Reintegration of Former Convicts. Socialiniai mokslai. Nr. 3 (61). Kauno technologijos universitetas. Socialinių mokslų fakultetas. Kaunas. 2008. P. 34. 100 Ruškus J., Adeikienė A. Buvusių nuteistųjų į(si)darbinimo ir dalyvavimo visuomenės gyvenime sąlygos ir galimybės. Refleksijos delfi grupėje rezultatai. Socialinis ugdymas. Nr. 2 (13). Vilniaus pedagoginis universitetas. Vilnius. 2006. P. 64. 101 Brusokienė V. Nuteistųjų parengimo integracijai į visuomenę problemos. // Kalėjimo įnamiai: grįžimo į visuomenę lūkesčiai. Kolektyvinė monografija. Socialinių tyrimų institutas. Lietuvos sociologų draugija. Vilnius. 2006. P. 78. . Braslauskienė (2004) tyrė jaunimo (22 – 35 metų) požiūrį į nuteistųjų socialinės reintegracijos galimybes. Išanalizavus anketas, 25 proc. respondentų nuomonė apie kalinius buvo visiškai neigiama. Nuteistieji buvo apibūdinami kaip nestabilios psichikos žmonės, kurie nesuvokia savo padarytos skriaudos kitam žmogui. 15 proc. teigė, kad pats kalinys nenori būti visuomenės dalis, integruotis į ją. Tuo tarpu kitą nuomonę, kad nuteistasis yra žmogus, kuris suklydo, išreiškė tik 10 proc. respondentų. Į klausimą, ar lengva buvusiam nuteistajam integruotis į visuomenę, 95 proc. respondentų atsakė neigiamai, 5 proc. – teigiamai. 70 proc. respondentų nuomone, sėkminga kalinio integracija labai priklauso nuo visuomenės požiūrio. Daugumos (80 proc.) respondentų nuomone, darbdavys elgiasi neteisingai į darbą nepriimdamas buvusio kalinio. 50 proc. respondentų teigė, kad sėkmingą reintegraciją lemia paties kalinio pastangos. 15 proc. apklaustųjų manė, jog 22 sėkmingos integracijos veiksnys gali būti ir paties kalinio požiūris į visuomenę, nuostata jos atžvilgiu102. Ratkevičienė (2004) tyrinėjo VPU ekonomikos ir verslo pagrindų specialybės studentų požiūrį nuteistųjų reintegracijos atžvilgiu. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad, anot tyrimo dalyvių studentų, kalinių adaptaciją reikėtų organizuoti, įtraukiant juos į kokią nors veiklą, organizuojant jų užimtumą, suteikiant darbo vietas ir apmokant kursus. Taip pat yra svarbu steigti psichologinės ir socialinės paramos centrus, rengiant švietėjiškas paskaitas prieš paleidžiant kalinius į laisvę103 Kunigytė – Arlauskienė ir Deksnytė (2006) tyrinėjo nuteistųjų ir įkalinimo įstaigų darbuotojų konfliktus. Nuteistieji įvardijo šias pagrindines konfliktų priežastis: neatsižvelgimas į kalinčiųjų prašymus, teises ir norus (30 proc. respondentų), neišklausymas (18 proc. respondentų), pažadų nevykdymas (9 proc. respondentų). Tiek nuteistųjų, tiek darbuotojų respondentų grupės kaip vieną iš esminių konfliktų kilmės faktorių nurodė darbuotojų abejingumą ir nenorą vykdyti savo pareigas (24 proc. respondentų nuteistųjų ir 29 proc. darbuotojų) . 104. Kasparavičienės (2005) tyrimas atskleidė, kad teistų žmonių būdo bruožų struktūroje daug stipriųjų bruožų, turinčių jėgos, energijos ir agresyvumo dėmenų, ir mažai silpnųjų, kadangi stiprieji bruožai padeda gyventi kalėjimo sąlygomis. Daugiausiai stipriųjų bruožų (ryžtas, užsispyrimas, veiklumas, egoizmas, egocentriškumas, savikliova, neklusnumas, nenuolankumas, impulsyvumas) turi už sunkius nusikaltimus kalintys žmonės105 Česnienė ir Bandzevičienė (2009) tyrinėjo jaunuolių nusikalstamo elgesio fenomeną. Tyrėjos siekė apibūdinti individualius, socialinius ir kriminologinius veiksnius, darančius įtaką rizikai pakartotinai nusikalsti bei įvertinti trijų psichologinių charakteristikų - vidinės darnos, agresyvumo ir nevilties rodiklius grupėje, jų sąsajas ir prognostinę vertę. Rezultatai atskleidė, kad vidinės darnos mažėjimas yra reikšmingai susijęs su aukštesniais agresyvumo ir nevilties rodikliais, t. y. mažėjant vidinei darnai, didėja bendrasis agresyvumo rodiklis (taip pat fizinės agresijos, pykčio ir priešiškumo rodikliai) ir neviltis, o aukštesni nevilties rodikliai reikšmingai susiję su didesniu priešiškumu. Taip pat jaunuoliai, padarę nusikaltimus būdami apsvaigę nuo alkoholio ar kitų psichoaktyvių medžiagų, pasižymėjo mažesne vidine darna ir aukštesniais nevilties bei smurtinių nusikaltimų rodikliais . 106 Bandzevičienė ir Samulevičienė (2009) tyrinėjo nuteistųjų tyčinio savęs žalojimo reiškinius įkalinimo įstaigose. Tyrimo rezultatai parodė, kad savęs žalojimas yra susijęs su nevilties ir . 102 Braslauskienė R. Laisvės atėmimu nuteistų asmenų reintegracija į visuomenę. // Socialinės grupės: nepritekliaus žymės. Straipsnių rinkinys. Socialinių tyrimų institutas. Lietuvos sociologų draugija. Vilnius. 2004. P. 107 - 108. 103 Ratkevičienė V. Marginamai: studentų požiūris į nuteistuosius ir jų adaptaciją išėjus į laisvę. // Socialinės grupės: iš praeities į dabartį. Mokslo studija. Socialinių tyrimų institutas. Lietuvos sociologų draugija. Vilnius. 2007. P. 382. 104 Kunigytė – Arlauskienė I., Deksnytė I. Konfliktai įkalinimo įstaigose. Socialinis ugdymas. Nr. 2 (13). Vilniaus pedagoginis universitetas. Vilnius. 2006. P. 55. 105 Kasparavičienė V. Teistų žmonių būdo bruožai. // Kalėjimo įnamiai: grįžimo į visuomenę lūkesčiai. Kolektyvinė monografija. Socialinių tyrimų institutas. Lietuvos sociologų draugija. Vilnius. 2006. P. 120. 106 Česnienė I., Bandzevičienė R. Jaunuolių pakartotinio nusikalstamo elgesio prognozė: galimybės ir problemos. Socialinis darbas. Mokslo darbai. Nr. 8 (1). Mykolo Romerio universitetas. Vilnius. 2009. P. 100 - 101. 23 priešiškumo išgyvenimais, o savęs žalojimo riziką didina ilgesni bausmės terminai, neužimtumas ir pataisos įstaigoje patiriami sunkumai bei paramos trūkumas107. Skruibis, Kazlauskas, Gailienė (2008) atliko tyrimą jaunų vyrų (19 – 26 metų), Lietuvos kariuomenėje atliekančių privalomąją karinę tarnybą, imtyje, ieškodami sąsajų tarp nuostatų savižudybių atžvilgiu, nevilties lygio ir suicidinės rizikos. Tyrimas atskleidė, kad nevilties lygis yra statistiškai reikšmingai susijęs su suicidiškumu: taikant hierarchinę daugiamatę regresiją nustatyta, kad nevilties lygis prognozuoja 21,1 proc. suicidiškumo kintamojo variacijos, o nevilties lygis kartu su nuostatomis savižudybių atžvilgiu net 34, 2 proc.108. Magistrų baigiamieji darbai. Novikovaitės (2008) atlikto tyrimo rezultatai parodė, kad vienas iš pagrindinių rizikos veiksnių, įtakojančių nuteistųjų blogą adaptaciją, yra nedalyvavimas reabilitacijos programose109. Katinaitės (2007) tyrimo rezultatai parodė, kad dauguma įkalintų asmenų projektuoja savo ateitį laisvės atėmimo vietoje (70 proc.). Daugiau nei 60 proc. respondentų planuoja išėję į laisvę pragyvenimo šaltinius užsitikrinti teisėtais būdais110 Budrytės (2008) atlikto kokybinio tyrimo rezultatai rodo, kad asmenų, patekusių į tardymo izoliatorių socialinės reabilitacijos procesas būtų sėkmingesnis, jei būtų tenkinami kalinių pripažinimo ir savirealizacijos poreikiai. Tyrime paaiškėjo, kad patenkinus šiuos kalinių poreikius jiems būtų ne tik paprasčiau adaptuotis tardymo izoliatoriuje, bet ir išlaikyti teigiamus santykius tiek tarpusavyje, tiek su įstaigos darbuotojais. Taip pat, remiantis interviu surinktais duomenimis, pastebėta, kad tyrime dalyvavę kaliniai pirmosiomis dienomis tardymo izoliatoriuje patyrė neigiamų emocijų, nusivylimą savimi, jautėsi psichologiškai palaužti . 111 Tamulevičienė (2006) tyrinėjo nuteistųjų autoagresijos pataisos įstaigose motyvaciją ir prevencijos galimybes ir atskleidė, kad, būdami įkalinimo įstaigoje, asmenys susiduria su įvairiais sunkumais, kurių patys nepajėgia išspręsti, ko pasėkoje šie vidiniai ir išoriniai konfliktai virsta autoagresiniais veiksmais . 112. Tuo tarpu Byčiaus (2009) atliktas tyrimas rodo, kad tokia asmeninės savybė kaip dvasinė ištvermė padeda asmeniui išgyventi įkalinimo įstaigoje113 107 Bandzevičienė R. ir Samulevičienė M. Tyčinio savęs žalojimo reiškiniai pataisos įstaigose. Socialinis darbas. Mokslo darbai. Nr. 8 (1). Mykolo Romerio universitetas. Vilnius. 2009. P. 121 - 122. 108 Skruibis P., Kazlauskas E., Gailienė D. Nevilties lygis, nuostatos savižudybių atžvilgiu ir suicidinė rizika. Psichologija. Nr. 37. Vilniaus universitetas. 2008. P. 44. 109 Novikovaitė N. Pirmą kartą ir pakartotinai atliekančių bausmę nuteistųjų adaptacijos ypatumų ir asmenybės bruožų sąsajos. Magistro baigiamasis darbas. Vytauto Didžiojo universitetas. Socialinių mokslų fakultetas. Teorinės psichologijos katedra. Kaunas. 2008. P. 47. 110 Katinaitė R. Nuteistųjų resocializacijos lūkesčiai. Magistro baigiamasis darbas. Vilniaus pedagoginis universitetas. Socialinės komunikacijos institutas. Socialinės pedagogikos katedra. Vilnius. 2007. P. 63. 111 Budrytė E. Socialinės reabilitacijos procesas tardymo izoliatoriuje: dalyvių patirtys. Magistro baigiamasis darbas. Vytauto Didžiojo universitetas. Socialinės gerovės fakultetas. Socialinio darbo katedra. Kaunas. 2008. P. 53. 112 Tamulevičienė M. Nuteistųjų autoagresijos pataisos įstaigose motyvacija ir prevencijos galimybės. Magistro baigiamasis darbas. Mykolo Romerio universitetas. Socialinės politikos fakultetas. Teisės ir penitencinės veiklos katedra. Vilnius. 2006. P. 56. 113 Byčius R. Įkalinimo įstaigų ir jose atliekančiųjų bei atlikusiųjų bausmę asmenų sociologinės apžvalgos bruožai. Magistro baigiamasis darbas. Vilniaus pedagoginis universitetas. Socialinių mokslų fakultetas. Sociologijos ir politologijos katedra. Vilnius. 2009. P. 54. . 24 Tyrimai užsienyje. Religijos psichologas Ruemke (1949, 1962), tyrinėjęs žmogaus charakterio ir temperamento ryšį su tikėjimu ir netikėjimu ir išskyręs 7 tikėjimo vystymosi fazes, teigia, kad pagrindą tikėti sudaro religiniai išgyvenimai: iš pradžių tikėjimas bręsta pažinimo srityje, o vėliau – daugiau atsidavimu ir pasišventimu114. Fowler (1981) išskyręs 6 tikėjimo stadijas ir žvelgęs į tikėjimą iš sociopsichologinės perspektyvos, teigia, kad tikėjimas visada turi žmogiškąjį socialinį aspektą, t. y. besidalijant tikėjimu žmogus socialiai siejasi su kitais115 James (1958) tyrinėjo individualių žmonių religinius išgyvenimus ir pastebėjo, kad stiprios religinės patirtys gali sukelti vidinę asmens permainą, t. y. atsivertimą . 116. Maslow (1971) tyrinėjo transcendentinius žmogaus išgyvenimus, kuriais žmogus gali save viršyti. Keletas iš šių savęs viršijimo būdų yra: aplinkos ar situacijos atžvilgiu, t. y. išlikti žmogišku netgi tuomet, kai ta aplinka ar situacija yra siaurinanti ar žalinga; praeities klaidų ir kaltės atžilgiu, t. y. nekaltinant savęs dėl praeities, priimti atsakomybę už klaidas ir kaltes ir jas, tinkamai apgailėjus ir, kiek įmanoma, atitaisius, viršyti; aukštųjų poreikių įtakos atžvilgiu, t. y. gyvai atmintyje ir veiksmais palaikant išgyventų viršūnių potyrių išliekančius vaisius (pvz., atsivertimo, apšvietimo, įžvalgos)117 Psichoterapeutas Frankl (1977) pats kalėdamas Aušvico fašistinėje koncentracijos stovykloje (1941 – 1945) stebėjo kalinių išgyvenimus ir patirtis, ieškodamas atsakymo, kaip žmogus gali ištverti tokiomis nežmogiškomis sąlygomis, ir pastebėjo, kad išgyveno tie kaliniai, kurie sugebėjo atrasti prasmę netgi kančioje, varge ir mirtyje . 118. Kubler – Ross (1969), įvardijusi penkis mirtinų ligonių pozicijos ligos atžvilgiu etapus (neigimas ir izoliacija, pyktis, derybos, depresija, susitaikymas), teigia, kad vienintelis dalykas, kuris visada išlieka visuose šiuose etapuose yra viltis, kuri juos palaiko, kai būna ypač sunku119 Feldman ir Snyder (2005) tyrinėdami vilties ir gyvenimo prasmės santykį, atskleidė, kad viltis yra svarbiausias gyvenimo prasmės faktorius. Viltingas mąstymas yra susijęs su tikslų aspiracijomis, kurios teikia gyvenimui prasmę. Didelė viltis savyje talpina pozityvius ateities lūkesčius. Be to, tyrimo dalyviai, kurių gyvenimo prasmės skalė yra žema, pasižymėjo didesniu depresijos lygiu, lyginant su didelės vilties dalyviais. Taigi, tyrėjų teigimu, didelės vilties žmonės pasižymi didesniu gyvenimo prasmės jausmu negu tie, kurių viltingumas yra mažas . 120 114 Trimakas K. A. Tikint Bręsti. Egzistencinio apsisprendimo psichologija (II). Kauno katechetikos centro leidykla. Kaunas. 1998. P. 26. 115 Ten pat. P. 137. 116 Trimakas K. A. Žmogaus aukščiausi skrydžiai. Religinių išgyvenimų psichologija. II laida. Marijonų talkininkų centro leidykla. Kaunas. 2002. P. 21. 117 Ten pat. P. 99 - 100. 118 Frankl V. E. Žmogus ieško prasmės. Katalikų pasaulio leidiniai. Vilnius. 2008. P. 94. 119 Kubler – Ross E. Apie mirtį ir mirimą. Pašnekesiai su mirtiniais ligoniais. Katalikų pasaulio leidiniai. Vilnius. 2008. P. 174. 120 Feldman D. B., Snyder C. R. Hope and the meaningful life: theoretical and empirical associations between goal – directed thinking and life meaning. Journal of Social and Clinical Psychology. Vol. 24. No. 3. 2005. P. 417 - 418. . Rand ir 25 Kahle – Wrobleski (2009) tyrė vilties reikšmę tikslo pasiekimui ir nustatė, kad tikslo svarba stimuliuoja individo kognityvinę motyvaciją, kuri savo ruožtu turi įtakos tikslo pasiekimui121 Kwon (2002) tyrinėdamas vilties santykį su žmogaus prisitaikymu, atrado, kad aukštesnė viltis yra susijusi su didesne psichologine ir socialine adaptacija. Snyder, Cheavens ir Sympson (1997) tyrimai parodė, kad suaugusieji su aukštu vilties koeficientu turi pozityvų tarpasmeninių santykių vaizdą ir kuria stiprius ryšius su kitais žmonėmis. Sympson (1999) teigia, kad aukštesnis vilties lygis yra susijęs su mažesniu vienišumo lygiu. Tuo tarpu Thompson ir Snyder (2002) tyrimai atskleidė, kad žmonės su maža viltimi yra linkę būti vieniši, bijantys tarpasmeninio artumo ir neatlaidūs kitiems žmonėms. Tierney (1995) teigimu, aukštesnio vilties laipsnio žmonės pasižymi atleidimu ir apskritai tolerancija kitiems žmonėms . 122 Beck (1990) ir Hanna (1991) ieškoję nevilties sąsajų su savižudybe, teigia, kad neviltis yra reikšmingas rizikos faktorius depresijos ir savižudiško elgesio pasireiškimui. Wetzel, Margulies, Daves ir Karam (1980) teigimu, neviltis, lyginant su depresija, yra geresnis savižudybiško elgesio indikatorius . 123. Snyder (1994) teigia, kad gyvenimo tikslas, išreikštas ateities planų kūrimu, žmogų gali apsaugoti nuo savižudybės124. Schaeppi (2004) Švecarijoje atliktas tyrimas apie subjektyvias prasmės teorijas atskleidė, kad žmogus, norintis nutraukti savo gyvenimą, yra praradęs gyvenimo prasmę. Taip pat kita svarbi Šveicarijos tyrimo išvada yra ta, kad visi tyrimo dalyviai, nenorintys įvykdyti suicido, į klausimą apie gyvenimo prasmę atsakė teigiamai ir turėjo tikslų gyvenime125 Barker (2008) tyrė, kaip socialiniai darbuotojai suvokia ir savo praktikoje panaudoja dvasingumą. Rezultatai parodė, jog daugiausiai tyrimo dalyviai dvasingumą apibūdina kaip gyvenimo prasmės ir tikslo ieškojimą. Dvasingumo prasmė labiausiai atsiskleidžia nelaimės, kančios ir gyvenimo beprasmybės įveikoje . 126. Park (2005) tyrinėjo religijos reikšmę gyvenimo streso įveikoje ir atskleidė, kad religija, suteikdama gyvenimo prasmės patirtį, padeda žmogui sudėtingų gyvenimo situacijų įveikos procese127 Wong, Ebersole (1998) ir Emmons (1999) nagrinėdami religijos, gyvenimo tikslų ir prasmės sąsajas, savo tyrimuose atpažino 4 pagrindines gyvenimo prasmės kategorijas: pasiekimai arba darbas, ryšiai (santykiai) arba draugystė (artimumas), religija (dvasingumas, tikėjimas), savęs . 121 Rand K. L., Kahle – Wrobleski K. Hope and goal attainment: testing a basic prediction of hope theory. Journal of Social and Clinical Psychology. Vol. 28. No. 4. 2009. P. 492. 122 Snyder C. R. Hope theory: Rainbows in the Mind. Psychological inquiry. Vol. 13. No. 4. 2002. P. 261 - 262. 123 Grewal P. K., Porter J. E. Hope theory: a framework for understanding suicidal acion. Death studies. No. 31. 2007. P. 133 - 135. 124 Ten pat. P. 148. 125 Wagner H. Gyvenimo prasmės ieška istoriniu požiūriu. Prasmė – prasmės ieška – gyvenimo prasmė. Acta Paedagogica Vilnensia. Nr. 17. Vilniaus universitetas. Vilnius. 2006. P. 11. 126 Barker S. L. How social work practitioners understand and utilize spirituality in the practice context. Mandel school of applied social sciences. 2008. P. 76. 127 Park C. L. Religijon as Meaning – Making Framework in Coping with Life Stress. Journal of Social Issues. Vol. 61. No. 4. 2005. P. 722. 26 viršijimas (tarnystė, buvimas kam nors naudingu). Be to, Reker ir Wong (1998) bei Wong ir Fry (1998) tyrimai atskleidė, kad stiprus prasmės jausmas yra susijęs su laime ir pasitenkinimu gyvenimu, o tuo tarpu prasmės stoka gali lemti depresiją128 Ng ir Shek (2001) atliko tyrimą su 86 nuo heroino priklausomais kiniečiais vyrais, kurie priklausė evangelinei nuo narkotikų priklausomų asmenų reabilitacijos programai. Rezultatai parodė, kad religinis atsivertimas yra reikšmingas nuo narkotikų priklausomų asmenų, dalyvavusių religinėje - evangelinėje reabilitacijos programoje, psichinei sveikatai: tyrimo dalyvių, patyrusių religinį atsivertimą, depresijos ir nevilties simptomai sumažėjo, o gyvenimo tikslo ir vilties patirtys sustiprėjo . 129 Gilligan (2007), gilindamasis į smurto prigimtį, kalėjimą įvardijo „grynąja smurto kultūra“. Anot Gilligan, smurtinio elgesio šaknys yra nuslopinti asmens meilės ir globos troškimai, kuriuos gėdijamasi pripažinti. Kitaip tariant, smurtas kyla kaip reakcija į vidujai išgyvenamas kaltės ir gėdos patirtis. Dar daugiau, vyrams smurtas yra „reputacijos išsaugojimo“ priemonė: reputaciją smurtingas elgesys išsaugo todėl, kad jis yra veidrodinis tikrųjų poreikių atspindys . 130. Fine ir Torre (2006) atliko Dalyvaujantį veiklos tyrimą (angl. Participatory Action Research) su laisvės atėmimo bausme nuteistomis moterimis, kurios būdamos įkalinimo įstaigoje, dalyvavo švietimo programoje. Tyrimo rezultatai parodė, kad šių moterų recidyvizmo dažnis yra 7,7 proc., o tų kurios nedalyvavo šioje programoje – net 29,9 proc131. Nedderman, Underwood ir Hardy (2010) atliko tyrimą su Gatesvill‘io (Texas‘o valstija) pataisos namuose įkalintomis moterimis, kurios dalyvavo 12 savaičių trukusioje psichoedukacinėje - sielovadinėje grupėje, grįstoje krikščionišku dvasingumu, stebėdama vilties poveikį jų tikėjimui, ateities aspiracijoms, santykiui su savimi ir kitais. Lyginant kontrolinėje grupėje ir sielovadinėje – psichologinėje vilties ugdymo grupėje („Vilties kalinės“) dalyvavusias nuteistas moteris, pastebėti reikšmingi skirtumai tarp šių dviejų grupių – pastarųjų vilties lygis pastebimai išaugo132 Chen (2006) atliko lyginamąją studiją su dviem grupėmis nuteistųjų, kurie buvo priklausomi nuo narkotikų ir dalyvavo dvejus metus trukusioje terapinėje intervencinėje programoje. Šios dvi grupės skyrėsi tuo, kad vienos jų dalyviai lankė „Narkomanai Anonimai“ socialinės paramos grupę ir 12 žingsnių dvasinės terapinės programos kursą, tuo tarpu kitos grupės dalyviai rinkdavosi tik į „Narkomanai Anonimai“ savipagalbos grupę, tačiau nenaudojo 12 žingsnių programos. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad tos grupės, kurios nariai rinkosi į savipagalbos grupę „Narkomanai . 128 Emmons R. A. (2005). Striving for the Sacred: Personal Goals, Life Meaning and Religion. Journal of Social Issues. Vol. 61. No. 4. 2005. P. 735. 129 Ng H. Y., Shek D. T. Religion and Therapy: Religious Conversion and the Mental Health of Chronic Heroin – Addicted Persons. Journal of Religion and Health. Vol. 40. No. 4. 2001. P. 405. 130 Gilligan J. Smurtas. Apmąstymai apie nacionalinę epidemiją. Vaga. Vilnius. 2007. P. 117. 131 Fine M., Torre M. E. Intimate details. Participatory Action Research in Prison. Vol. 4 (3). London. 2006. P. 260. 132 Nedderman A. B., Underwood L. A., Hardy V. L. Spirituality Group With Female Prisoners: Impacting Hope. Journal of Correctional Health Care. No. 16 (2). Sage Publications. 2010. P. 125. 27 Anonimai“ ir dalyvavo 12 žingsnių programoje vidinės darnos ir gyvenimo prasmės laipsnis buvo aukštesnis, o negatyvių emocijų (nerimo, depresijos, priešiškumo) laipsnis mažesnis negu tų nuteistųjų, kurie lankė tik socialinio palaikymo grupę „Narkomanai Anonimai“, tačiau susitikimuose nesirėmė 12 žingsnių dvasingumu grįstoje intervencinėje programoje133 Wagenfeld – Heintz (2009) atliko kokybinį tyrimą su 20 gerontologiniame darbe dirbančių socialinių darbuotojų apie dvasingumo ir religijos vaidmenį renkantis socialinio darbo profesiją ir tikėjimo pritaikymą jų darbo su klientu praktikoje. Interviu medžiaga atskleidė, kad net 70 proc. tyrimo dalyvių santykis su Dievu yra svarbus jų gyvenime. Nors tyrimas neparodė tiesioginės sąsajos tarp tikėjimo ir profesinio pasirinkimo (tik 4 dalyviai siejo savo profesinį pasirinkimą su religiniu tikėjimu ir vertybėmis), tačiau dauguma tyrimo dalyvių nurodė, kad religija ir dvasinis tikėjimas daro įtaką jų darbui, ką patvirtina tokios kategorijos kaip: „daryti gerus darbus“, „daryti pasaulį geresnį (socialiai teisingesnį)“, „padėti kitiems ir padėti kitiems padėti sau“, „įgyti gilesnį kliento supratimą“ . 134 133 Chen G. Social Support, Spiritual Program, and Addiction Recovery. International Journal of Offender Therapy and Comparative Criminology. Vol. 50. No. 3. Sage Publications. 2006. P. 306. 134 Wagenfeld – Heintz E. Faith and Its Application to the Practice of Social Work. Journal of Religion, Spirituality & Aging. No. 21. Routledge. 2009. P. 189 - 190. . Tyrimo naujumas Įkalintų asmenų religinio apsisprendimo tema tiek teologiniu, tiek socialiniu aspektu yra mažai tyrinėta, todėl yra itin aktuali ir tirtina. Temos aktualumo parametre minėti autoriai taip pat netyrė įkalintų asmenų vilties ir gyvenimo prasmės patirčių, atradus tikėjimą į Dievą, todėl socialinio darbo kontekste atliktas tyrimas yra visiškai naujas. Jie tyrinėjo tik atskirus šios temos aspektus. Taip pat dauguma visų minėtų mokslo darbų tyrimai rėmėsi kiekybinio tyrimo metodologijomis, tuo tarpu šiam tyrimui buvo pasirinktas kokybinis tyrimų metodologijos būdas duomenų rinkimui naudojant focus grupės metodą, kas moksliniame socialinio darbo su nuteistaisiais kontekste taip pat yra itin novatoriška. Kuomet tiriamos žmonių patirtys, labiau informatyvūs yra kokybiniai tyrimai (šiuo atveju interpretuojamoji fenomenologija), kurie tyrėjui, sąveikaujant su tyrimo dalyviu, suteikia galimybę atskleisti žmogaus išgyvenimus, susijusius su tiriamu fenomenu, bei parodyti, kaip jį suvokia ir pats tyrimo dalyvis. 28 Tyrimo klausimai Kokias prasmes įkalinti asmenys priskiria atsivertimui ir tikėjimui į Dievą? Kaip įkalinti asmenys susieja vilties ir gyvenimo prasmės patirtis su tikėjimo į Dievą atradimu? Kaip nuteistųjų tarpusavio pasidalijimas asmenine tikėjimo patirtimi Alfa grupėje ugdo vilties ir gyvenimo prasmės jausmą? Kaip pažintis su kitų žmonių (buvusių nuteistųjų, buvusių priklausomų nuo alkoholio ar narkotikų ir pan.) sėkmės istorijomis ir jų pasidalijimas asmeniniu tikėjimo bei gyvenimo liudijimu stiprina įkalintų asmenų ateities viltį ir motyvuoja socialiam – moraliam gyvenimui žmonių visuomenėje laisvėje? Kokias prasmes įkalinti asmenys suteikia dalyvavimui krikščioniškame Alfa kurse? Tyrimo objektas – įkalintų asmenų vilties ir gyvenimo prasmės patirtys atradus Dievą. Tyrimo tikslas – atskleisti ir interpretuoti įkalintų asmenų vilties ir gyvenimo prasmės patirtis atradus Dievą. Tyrimo uždaviniai: 1. Atskleisti egzistencialistinės paradigmos taikymo galimybes socialiniame darbe su įkalintais asmenimis, atskirai aptariant Vilties ir Logoterapijos teorijų raišką. 2. Atskleisti atsivertimo ir tikėjimo prasmę laisvės atėmimo vietose esantiems asmenims bei parodyti tikėjimo į Dievą atradimo sąsajas su nuteistųjų vilties ir gyvenimo prasmės patirtimis. 3. Apibūdinti krikščioniškąjį Alfa kursą kaip tikėjimu į Dievą grįstą socialinio darbo su įkalintais asmenimis modelį, ugdantį nuteistųjų motyvaciją reintegruotis į visuomenę, atskleidžiant nuteistųjų tarpusavio pasidalijimo asmenine gyvenimo ir tikėjimo patirtimi grupėje reikšmę vilties ir gyvenimo prasmės atradimui. 4. Atskleisti pažinties su panašią patirtį turinčių žmonių sėkmės istorijomis ir jų asmeninio tikėjimo bei gyvenimo liudijimo reikšmę įkalintų asmenų vilties ir gyvenimo prasmės atradimui bei motyvacijai reintegruotis į visuomenę. 29 Tyrimo prielaidos (1) Tikėjimas į Dievą stiprina įkalintų asmenų vilties ir gyvenimo prasmės jausmą; (2) Įkalintiems asmenims atrasti viltį ir gyvenimo prasmę padeda tarpusavio pasidalijimas gyvenimo ir tikėjimo patirtimi grupėje bei pažintis su kitų žmonių gyvenimo ir tikėjimo liudijimais; (3) Asmeninė Dievo patirtis (religinis atsivertimas) nuteistuosius motyvuoja socialiam – moraliam gyvenimui žmonių visuomenėje laisvėje. Tyrimo ontologija ir epistemologija. Kokybinio tyrimo tradicija tinka žmonių vidiniam pasauliui tirti135. Tyrimo ontologija - interpretuojamoji – konstruktyvistinė ontologija, kuri remiasi požiūriu, kad socialiniai reiškiniai ir jų prasmės neegzistuoja savaime - juos konstruoja socialiniai veikėjai, žmonės, tyrėjai136. Atliekamas tyrimas remiasi socialinio konstravimo perspektyva, pagal kurią tiriama subjektyvi socialinė tikrovė ir teigiama, kad pasaulis susideda ne iš daiktų, o iš prasmių, kurias tiems daiktams suteikia žmogus137. Tyrimo epistemologija - subjektyvistinė - interpretuojamoji epistemologija, kuri remiasi hermeneutine – fenomenologine mokslo tradicija. Subjektyvistinės – interpretuojamosios epistemologijos požiūriu, socialinė realybė suprantama ją interpretuojant. Ši epistemologija grindžia kokybinius tyrimus, kai vienas ar kitas socialinis reiškinys interpretuojamas remiantis dalyvių perspektyva. Tai yra indukcinė pozicija, kai dalyvių perspektyvos tampa teorinių konstruktų pagrindu. Todėl ir tyrimo objektas yra aiškinamas taip, kaip jį aiškina dalyviai. Taigi realybė suvokiama kaip subjektyvi, kadangi pasaulis matomas iš žmogaus perspektyvos, socialinio darbo tyrimuose – dažniausiai iš kliento perspektyvos138. Tokiu būdu fenomenologine strategija paremto kokybinio tyrimo objektas yra informantų žinios apie patirtus išgyvenimus, jų išgyvenimų patirties konstruktas139 Raktiniai žodžiai: Alfa kursas, atsivertimas (įtikėjimas), egzistencialistinė paradigma, gyvenimo prasmė, Insider View paradigma, įkalinti asmenys (nuteistieji), socialinis darbas su nuteistaisiais, socialinio darbuotojo vaidmuo, viltis. . Tyrimo metodai. Duomenų rinkimui taikytas iš dalies struktūruotasis grupinės diskusijos interviu. Duomenys analizuoti, remiantis interpretuojamąja fenomenologija. 135 Luobikienė I. Sociologinių tyrimų metodika. Mokomoji knyga. Kauno technologijos universitetas. Sociologijos katedra. Technologija. Kaunas. 2008. P. 50. 136 Ruškus J. Socialinio darbo magistro baigiamojo darbo rengimo metodinės rekomendacijos. Vytauto Didžiojo universitetas. Socialinių mokslų fakultetas. Socialinės gerovės institutas. Socialinio darbo katedra. Kaunas. 2008. P. 11. 137 Jasaitė R. Socialinio darbuotojo ir kliento santykis teikiant socialinę paramą nevyriausybinėje organizacijoje asmenims, grįžusiems iš įkalinimo įstaigų. Socialinis darbas. Patirtis ir metodai. Nr. 2 (2). Vytauto Didžiojo universitetas. Socialinio darbo institutas. 2008. P. 67. 138 Ruškus J. Socialinio darbo magistro baigiamojo darbo rengimo metodinės rekomendacijos. Vytauto Didžiojo universitetas. Socialinių mokslų fakultetas. Socialinės gerovės institutas. Socialinio darbo katedra. Kaunas. 2008. P. 13. 139 Bitinas B., Rupšienė L., Žydžiūnaitė V. Kokybinių tyrimų metodologija. Vadovėlis vadybos ir administravimo studentams. I dalis. Klaipėda. 2008. P. 124. 30 1. KRIKŠČIONIŠKASIS ALFA KURSAS - SOCIALINIO DARBO SU ĮKALINTAIS ASMENIMIS METODAS, SIEKIANT PADĖTI NUTEISTIESIEMS ATRASTI VILTĮ IR GYVENIMO PRASMĘ TIKĖJIME Į DIEVĄ 1.1. Egzistencialistinės paradigmos vaidmuo ir raiška socialinio darbo praktikoje Egzistencialistai linkę suvokti žmogų kaip visumą – jo iškilumą ir iškreiptumą, jo žemiškumą ir didybę, jo beviltiškumą ir viltingumą140. Egzistencialistinė paradigma yra ypač įdomi ir itin svarbi šiandieniniam socialiniam darbui: visų pirma, kaip galimybė kritiškai vertinti aktualią socialinio darbo profesijos būklę (neo)liberalėjančioje aplinkoje, kita vertus – kaip stiprus akstinas iš naujo atsigręžti į žmogų – socialinio darbo klientą – kaip asmenį, turintį gyvybiškai svarbių egzistencinių poreikių bei užduodantį klausimą apie gyvenimą ir jo prasmę. Neabejotina, kad šis klausimas ištikus asmeninei krizei ar kokiai socialinei negandai būna kaip niekada aštrus141, kadangi žmogus, pradadęs prasmę, netenka galimybių pats kurti savo gyvenimą142 Viena iš socialinio darbo krypčių yra egzistencinis socialinis darbas, kurio tikslas yra palydėti žmogų prasmingo gyvenimo link . 143. Egzistencinis socialinio darbo teorinis modelio pagrindas aptinkamas egzistencinėje filosofijoje, kuri, nebėgant nuo tikrovės, žmogui padeda tapti pačiu savimi144. Moderni egzistencinė filosofija suklestėjo po II pasaulinio karo, didžiųjų iliuzijų griuvimo laiku, kai pokario siaube ir beprasmybėje reikėjo filosofinio požiūrio, sugebančio paaiškinti stebimus reiškinius145. Wagner (2008) teigimu, „prasmės problemų“ tematika yra modernus reiškinys146. Kitaip tariant, gyvenimo prasmės klausimas yra modernaus žmogaus rūpestis, kadangi apie gyvenimo prasmę pradėta klausti tik nuo moderniųjų laikų pabaigos arba nuo postmodernizmo pradžios147 Egzistencinė mintis socialiniame darbe jokiu būdu ne nauja, dėl jos egzistencialistai sutaria nuo pat XX a. pradžios – laiko, kai ne tik suklestėjo egzistencializmo filosofija, bet ir – kaip rodo aktualūs tyrimai – modernių žmonių pasaulyje atsirado pati gyvenimo beprasmybės problema – iki šiol jokiais laikais nepatirta taip grėsmingai, kaip visuotinai ir kartu taip individualiai (Wagner, . 140 Ozmon H. A., Craver S. M. Filosofiniai ugdymo pagrindai. Leidybos centras. Vilnius. 1996. P. 322. 141 Bogdanova N., Švedaitė – Sakalauskė B. Egzistencialistinė paradigma socialiniame darbe: ribos ir galimybės. Acta Paedagogica Vilnensia. Nr. 24. Vilniaus universitetas. Vilnius. 2010. P. 17. 142 Aramavičiūtė V. Vertybės kaip gyvenimo prasmės pamatas. Acta Paedagogica Vilnensia. Nr. 14. Vilniaus universitetas. Vilnius. 2005. P. 18. 143 Bogdanova N., Švedaitė – Sakalauskė B. Egzistencialistinė paradigma socialiniame darbe: ribos ir galimybės. Acta Paedagogica Vilnensia. Nr. 24. Vilniaus universitetas. Vilnius. 2010. P. 9. 144 Anzenbacher A. Filosofijos įvadas. Katalikų pasaulis. Vilnius. 1992. P. 42. 145 Godvadas P. Egzistencinė filosofija ir socialinis darbas bendruomenėje. Socialinis darbas. Patirtis ir metodai. Nr. 1 (1). Vytauto Didžiojo universitetas. Socialinio darbo institutas. 2008. P. 13 - 14. 146 Wagner H. Prasmės suradimas tarp neapibrėžtų modernaus gyvenimo modelių ir asmeninės savivertės siekio. Acta Paedagogica Vilnensia. Nr. 20. Vilniaus universitetas. Vilnius. 2008. P. 127. 147 Wagner H. Gyvenimo prasmės ieška istoriniu požiūriu. Prasmė – prasmės ieška – gyvenimo prasmė. Acta Paedagogica Vilnensia. Nr. 17. Vilniaus universitetas. Vilnius. 2006. P. 9. 31 2006). Gyvenimo prasmės klausimo pagrįstumas atirado tik tuomet, kai pati gyvenimo prasmė tapo „trapi, dužli“148. Taip pat paminėtina, kad socialinio darbo profesijos pradžia (lygiai kaip ir psichoanalizės bei psichoterapijos) datuojama tuo pačiu laikotarpiu. Tai būta laiko, kuris pagimdė ne tik gyvenimo prasmės problemą, iš to kylantį egzistencializmą, bet ir profesionalios – kitokios nei iki tol – psichologinės terapinės bei socialinės pagalbos poreikį. Taigi, nors egzistencializmas yra palikęs pėdsaką socialiniame darbe, vis dėlto kasdieninėje praktikoje iki šiol jis nėra plačiai žinomas, juo labiau plėtojamas ir taikomas149, kai tuo tarpu, anot Advilionio (2007), būtent egzistenciniai – būties klausimai yra esminiai kiekvieno žmogaus gyvenime150 Denverio universiteto socialinio darbo profesorių Donaldo F. Krill galima laikyti vienu pirmųjų egzistencinio socialinio darbo teoretikų. Jo veikalas Existencial social work (1978) socialinio darbo istorijos tyrinėtojų vieningu sutarimu buvo socialinio darbo „psichologizavimo“ eros pradžia (Wendt, 1990; Davies, 1994). Krill priešinosi tuo metu vyravusiam „technokratiniam“ požiūriui į socialinį darbą ir siekė jį pasukti priešinga linkme – atvirai deklaravo žmogaus dvasingumo, transcendentiškumo idėjas ir jų reikšmę socialinio darbo praktikai. Tad suprantama, kodėl egzistencinio socialinio darbo idėja gimė būtent tuomet, o egzistencializmo filosofija lygiai kaip ir egzistencinė psichoterapija pasirodė esanti ypač vaisinga socialiniam darbui . 151 Egzistenciniu požiūriu žmogaus savastis apibūdinama kaip „būtis- pasaulyje“ (vok. Dasein). Dėl šios priežasties socialinio darbo požiūriu yra nepakankama analizuoti klientą vien kaip psichodinaminę sistemą, atskirai nuo jo pasaulio, kadangi tokiu būdu iš akių išleidžiama tai, kad kiekvienas žmogus yra sudėtingas „bio-socio-psichodvasinis fenomenas“ (van Deurzen - Smith, 1997), egzistuojantis neatsiejamai nuo įvairių gyvenimo kontekstų, todėl būtina tyrinėti kliento gyvenimą kaip sudėtingą santykių su pasauliu tinklą. Šis susietumo (angl inter- relatedness) principas laikomas egzistencinio terapinio mąstymo pagrindu (Spinelli, 2007). Egzistenciškai orientuoto socialinio darbo požiūriu, vienas svarbiausių dalykų, siekiant suprasti kliento gyvenimo pasaulį, yra orientacija ne tik į fizinį (kūniškosios, materialinės egzistencijos sfera), socialinį (socialinių, viešųjų santykių sfera), psichologinį (psichikos ir artimų, intymių santykių sfera), bet ir į dvasinį (pasaulėžiūros, vertybių, prasmių, santykių su transcendentine realybe sfera) asmens matmenį (van Deurzen - Smith, 2002) . 152 148 Rugevičiūtė R. G. Gyvenimo prasmės ieškojimo problemiškumas ir krikščionybės atsakas. SOTER. Religijos mokslo žurnalas. Nr. 33 (61). Vytauto Didžiojo universitetas. Kaunas. 2010. P. 139. 149 Bogdanova N., Švedaitė – Sakalauskė B. Egzistencialistinė paradigma socialiniame darbe: ribos ir galimybės. Acta Paedagogica Vilnensia. Nr. 24. Vilniaus universitetas. Vilnius. 2010. P. 10. 150 Advilionis M. J. Dorinis ugdymas įkalinimo įstaigoje – efektyvaus laisvės atėmimo prielaida. SOTER. Religijos mokslo žurnalas. Nr. 23 (51). Vytauto Didžiojo universitetas. Kaunas. 2007. P. 111. 151 Bogdanova N., Švedaitė – Sakalauskė B. Egzistencialistinė paradigma socialiniame darbe: ribos ir galimybės. Acta Paedagogica Vilnensia. Nr. 24. Vilniaus universitetas. Vilnius. 2010. P. 11. 152 Kočiūnas R. Egzistencinis požiūris grupinėje psichoterapijoje. Psichologija. Nr. 40. Vilniaus universitetas. 2009. P. 8. . 32 Egzistencinė psichologija yra požiūris į žmogaus prigimtį153. Egzistencinio socialinio darbo klausimas mūsų laikais tampa ypač aktualus, kadangi, jei už socialinių ir individualių problemų iš tiesų slypi gyvenimo beprasmybės tema ir ji paliečia be išimties visus, todėl socialinio darbo profesija turėtų atliepti vieną esminių postmodernaus žmogaus gyvenimo poreikių – prasmingo gyvenimo paiešką154. Kiekvienas žmogus „pasmerktas“ ieškoti prasmės tame, kuo ir kaip jis gyvena. Niekas negali būti tikras, kad prasmė apskritai egzistuoja, tačiau net jei gyvenimas atrodytų visiškai sutrikęs, paniręs į sumaištį, jame visada įmanoma atrasti tam tikrą tvarką, jeigu besąlygiškai tikime jo prasmingumu155 Kas, anot Krill, svarbu egzistencinio socialinio darbo praktikoje? Visų pirma siekti, kad klientas keistų savo gyvenimo viziją ir jo pajautimą. Autorius socialinį darbą suvokia kaip individualią, netgi terapinę pagalbą asmeniui, kenčiančiam dėl vidinių konfliktų, siekiančiam išlaisvinti savo egzistencinius poreikius ir ieškančiam savo gyvenimo prasmės. Iš esmės egzistencinis socialinis darbas niekuo nesiskiria nuo egzistencinės psichoterapijos ar Logoterapijos, kadangi tai ir yra egzistencinė terapija, tik su socialinio darbo klientais, įgyvendinama individualiai arba grupėmis. Neatsitiktinai Krill socialinį darbuotoją vadina terapeutu . 156 Viena iš egzistencializmo ir tuo pačiu egzistencinio socialinio darbo klausimų yra Dievo buvimo ir patirties bei religinio tikėjimo tyrinėjimas. Jovaišos (2008) teigimu, religinio tikėjimo prigimtis turi daug sudėtingų, bet egzistenciškai esminių doros, grožio, kilnumo ir paprastumo, amžinumo, racionalumo ir emocionalumo komponentų, kadangi religinis tikėjimas atskleidžia kitokį egzistencijos vaizdą negu jis suvokiamas mokslu . 157 Stafordšyro universiteto socialinio darbo profesoriaus Neil Thompson egzistencinio socialinio darbo teorija kitokia. Ir tai suprantama, kadangi jo veikalas Existencialism and social work (1992) pasirodė praėjus 14 – ai metų nuo D. F. Krill veikalo Existencial social work (1978). Per šį laiką kito ne tik vakarietiška visuomenė, bet ir pats socialinis drabas. Krill laikais socialinį darbą buvo siekiama sudvasinti, individualizuoti ir kartu psichologizuoti, o vėliau būtent už tai susilaukta stiprios kritikos – esą terapinis darbas su klientais juos tik priverčiąs susitaikyti su socialine nelygybe visuomenėje ir nesprendžia jų problemų iš esmės (Davies, 1994; Bommes, Scherr, 2000). Thompson sukūrė socialinę egzistencializmo teoriją, tapusią atskaitos tašku egzistenciniam socialiniam darbui. Thompson, visai kitaip nei Krill, visą demesį skiria visuomenėje . 153 Plužek Z. Pastoracinė psichologija. Amžius. Vilnius. 1996. P. 107. 154 Bogdanova N., Švedaitė – Sakalauskė B. Egzistencialistinė paradigma socialiniame darbe: ribos ir galimybės. Acta Paedagogica Vilnensia. Nr. 24. Vilniaus universitetas. Vilnius. 2010. P. 10. 155 Kočiūnas R. Egzistencinis požiūris grupinėje psichoterapijoje. Psichologija. Nr. 40. Vilniaus universitetas. 2009. P. 11. 156 Bogdanova N., Švedaitė – Sakalauskė B. Egzistencialistinė paradigma socialiniame darbe: ribos ir galimybės. Acta Paedagogica Vilnensia. Nr. 24. Vilniaus universitetas. Vilnius. 2010. P. 12. 157 Jovaiša L. Tikėjimas žmogaus ugdymo vyksme. Acta Paedagogica Vilnensia. Nr. 20. Vilniaus universitetas. 2008. P. 142. 33 vykstantiems procesams, pasitelkdamas sociologinę ir politologinę analizes. Taigi jis neapsiriboja mirkrosocialiniu interakcijos lygmeniu, juo labiau asmens vidiniu pasauliu, o savo egzistencialistinį žvilgsnį perkelia kitur – į visuomenę ir politiką. Taigi XX a. paskutinį dešimtmetį įsivyravo nauja socialinio darbo paradigma: socialinių problemų priežastys glūdi ne asmens vidiniuose konfliktuose, o neteisingoje visuomenės struktūroje, todėl ir socialiniai darbuotojai turi ne „terapinti“ savo klientus, o imtis visuomeninių politinių pokyčių. Sąlygine prasme šį socialinio darbo raidos laikotarpį galima įvardinti kaip „politinį“ ar „visuomenės kritikos“. Egzistencinio socialinio darbo tikslas dabar nebėra vien padėti atrasti individualią gyvenimo prasmę – socialinių darbuotojų politinis veikimas turi gerinti visų žmonių, o ypač labiausiai dehumanizuotų ir pažeidžiamų visuomenės sluoksnių, gyvenimą158, kadangi dehumanizavimas, nors ir būdamas konkretus istorinis faktas, nėra žmogui skirta lemtis; tai neteisingos, engiamuosius nužmoginančią engėjų prievartą skatinančios santvarkos padarinys159 Thompson teorija gerokai praplečia egzistencinio socialinio darbo galimybes: nuo in- dividualios terapijos iki politinio socialinio darbuotojo mandato. Dabar socialinio darbuotojo profesinėje savivokoje ne vien individualus klientas ir jo gyvenimas, bet ir žmogaus gyvenimas plačiame visuomeninių procesų bei visuomeninių konfliktų kontekste. Vis dėlto Thompsono ir Krill teorijos vienas dalykas lieka nepakitęs ir bendras: tai egzistencialistinė socialinio darbuotojo laikysena, pasaulėžiūra, kuri persmelkia ne tik profesinį vaidmenį, bet ir visą asmeninį specialisto gyvenimą. Šie socialiniai darbuotojai visų pirma patys yra įsitikinę egzistencialistai . 160, suvokiantys, kad būtent prasmė yra pagrindas, ant kurio statomas visas žmogaus gyvenimas161 Egzistencinė filosofija, pasižyminti savita pasaulėžiūra ir radikaliomis idėjomis, gali ne tik praturtinti socialinio darbo praktiką, bet ir pasiūlyti gaires, kurios humanizuotų pačią socialinio darbo praktiką. Egzistencinės idėjos gali sukurti galimybes maksimaliai sumažinti prievartą socialinio darbo praktikoje bei jai pasiūlyti optimizmo ir nuoseklumo . 162 158 Bogdanova N., Švedaitė – Sakalauskė B. Egzistencialistinė paradigma socialiniame darbe: ribos ir galimybės. Acta Paedagogica Vilnensia. Nr. 24. Vilniaus universitetas. Vilnius. 2010. P. 13. 159 Freire P. Kritinės sąmonės ugdymas. Tyto Alba. Vilnius. 2000. P. 24. 160 Bogdanova N., Švedaitė – Sakalauskė B. Egzistencialistinė paradigma socialiniame darbe: ribos ir galimybės. Acta Paedagogica Vilnensia. Nr. 24. Vilniaus universitetas. Vilnius. 2010. P. 14. 161 Kavaliauskienė V. Socialinio darbuotojo asmenybės savybės – santykio su profesija išraiška. SOTER. Religijos mokslo žurnalas. Nr. 26 (54). Vytauto Didžiojo universitetas. Kaunas. 2008. P. 90. 162 Godvadas P. Egzistencinė filosofija ir socialinis darbas bendruomenėje. Socialinis darbas. Patirtis ir metodai. Nr. 1 (1). Vytauto Didžiojo universitetas. Socialinio darbo institutas. 2008. P. 9. . Egzistencializmas kaip filosofinių pažiūrų sistema yra palikęs gilų pėdsaką socialinio darbo teorijoje, todėl šiandien egzistencinis socialinis darbas yra savarankiška, originali teorinė socialinio darbo koncepcija. Egzistencinis socialinis darbas, nors negausiai atstovaujamas, neabejotinai yra savarankiškas socialinio darbo teorinis modelis šalia kitų socialinio darbo teorijų bei koncepcijų. Jis ne tik pasiūlo savitą socialinio darbo objekto refleksijos perspektyvą, bet ir gali būti pritaikomas profesinėje 34 praktikoje – tiek individualiu, tiek makrosocialiniu lygmeniu163, todėl ir socialinio darbuotojo pastangos yra nukreiptos spręsti kliento individualaus ir kolektyvinio integralumo problemas bei stiprinti jo pajėgumą įveikti keblias situacijas, į kurias jis yra patekęs164. Galiausiai egzistencinė socialinio darbo teorija ragina pažvelgti į socialinio darbo adresatus kiek neįprastu mūsų laikams žvilgsniu – kaip į asmenis, aštriai susiduriančius su gyvenimo prasmės tema165 Pataisos įstaiga – tai uždara statutinė organizacija, kurios veiklos struktūra atsiskleidžia norminiu pagrindu įtvirtintomis nuostatomis: uždarumas ir izoliacija; išorinė kontrolė, priežiūra, draudimai; griežta „vertikali“ socialinių santykių hierarchija; monotoniški ir riboti socialiniai vaidmenys; ribotos socialinių įgūdžių ugdymo aplinkybės ir galimybės; paklusnumas ir vykdymas; formalūs ir nuasmeninti santykiai; griežtumas ir tvarka, griežta dienotvarkė, orientuota į sistemos poreikius; pedagognis pesimizmas, edukacinis status quo ir regresija . 1.2. Įkalinimas kaip egzistencinės krizės patirtis 166. Gilligan (2002) žodžiais tariant, kalėjimas yra “grynoji smurto kultūra”, kadangi kalėjimai yra įrengti kaip talpyklos, kuriuose yra izoliuojami žmonės167. Anot Ristard (2008), smurtas kyla iš baimės būti kontroliuojamam ar atakuojamam kitų. Smurtas yra individo atsakas į nesaugumo jausmą ir neadekvačią kitų kontrolę. Smurtas yra liga, kuri pasireiškia kaip negalia, sprendžiant problemas dialogo keliu. Kitaip tariant, smurtas yra liga, kuomet žmogus su savimi ir su kitais elgiasi kaip su objektais, o ne kaip su žmonėmis 168 Clemmer įkalinimo pasekmėms nustatyti dar 1940 m. nukelė terminą „sukalėjiminimas“ ir aiškiai nuo jo atskyrė „perugdomąjį“ ir „perauklėjamąjį“ poveikį. Clemmer nustatė, jog kaliniai įtraukiami į į ypatingą „kalėjimo kultūrą“ ir yra jos suvirškinami, ta kultūra padaro juos dar mažiau tinkančius gyvenimui už kalėjimo sienų negu jie buvo anksčiau, ir nebe taip sugebančius laikytis „įprasto“ gyvenimo taisyklių bei elgesio normų . 169 163 Bogdanova N., Švedaitė – Sakalauskė B. Egzistencialistinė paradigma socialiniame darbe: ribos ir galimybės. Acta Paedagogica Vilnensia. Nr. 24. Vilniaus universitetas. Vilnius. 2010. P. 14. 164 Kavaliauskienė V. Socialinio darbuotojo asmenybės savybės – santykio su profesija išraiška. SOTER. Religijos mokslo žurnalas. Nr. 26 (54). Vytauto Didžiojo universitetas. Kaunas. 2008. P. 89. 165 Bogdanova N., Švedaitė – Sakalauskė B. Egzistencialistinė paradigma socialiniame darbe: ribos ir galimybės. Acta Paedagogica Vilnensia. Nr. 24. Vilniaus universitetas. Vilnius. 2010. P. 17. 166 Malaškevičius J. Asmenų, nuteistų laisvės atėmimo bausme iki gyvos galvos, bendravimo su socialiniais darbuotojais aktualijos. Socialinis ugdymas. Nr. 2 (13). Vilniaus pedagoginis universitetas. Vilnius. 2006. P. 35 - 36. 167 Gilligan J. Smurto prevencija. Eugrimas. Vilnius. 2002. P. 13. 168 Ristard R. N. A Stark Examination of Prison Culture and Prison Ministry. Dialog: A Journal of Theology. Vol. 47. No. 3. 2008. P. 293 - 294. 169 Bauman Z. Globalizacija: pasekmės žmogui. Apostrofa. Vilnius. 2007. P. 190. . Atimant iš žmogaus laisvę, jam suteikiami tokie išgyvenimai ir netektys, kurie teisiškai neturi nieko bendra su bausme. Dėl žemos teisinės kultūros, dėl demokratinių tradicijų nebuvimo laisvės atėmimas žmogui suteikia tokias kančias, kurių nenumato teisinis teismas – siaubingos gyvenamosios sąlygos, blogas maitinimas, apribotas 35 socialinis bendravimas, kriminalizuota mikroaplinka, nedraugiški santykiai su personalu. Tuo pat metu tokie svarbūs resocializacijos veiksniai kaip gėdos jausmas, sąžinė, asmeninės vertybės ne tik neskatinamos, bet atvirkščiai – galutinai pašlyja170 Langle teigimu, žmogaus kančia būna fizinė, psichologinė, ir dvasinė . 171. Advilionis (2007) kalba apie dvasinį nuteisimo aspektą, kuris tiesiogiai fiziškai nepaveikia (laisvės atėmimu, laisvių ir teisių apribojimu ir pan.), tačiau pažeidžia dvasiškai, psichologiškai ir emociškai. Šis dvasinis nuteisimo aspektas nuteistajam yra žymiai skaudesnis. Pirmiausia todėl, kad dvasinis asmens nuteisimas gali būti palyginamas su jo pasmerkimu ir iš to kylančiu jo žmogiškosios esybės ir orumo sumenkinimu: toks nuteisimas (pasmerkimas visuomenės ir kitų žmonių akyse) tęsiasi visą nuteistojo gyvenimą (ar bent nemažą jo dalį) ir dažniausiai sumažina (ar visai atima) kitų žmonių tikėjimą ir pasitikėjimą juo, pagarbą jam, norą padėti, suteikti didesnius įpareigojimus ir pan172. 1954 m. McCorkle ir Korn kaip įkalinimo padarinius išskyrė atmetimą ir atskirtį, kuriais nuteistasis yra pažeminamas ir priverčiamas pripažinti savo socialinį ydingumą ir menkumą173. Todėl Gilligan (2007) kalėjimo instituciją vadina „kanalizacijos sistema“, kadangi ji yra kaip savotiškas rinktuvas, į kurį visuomenė sumeta žmones, kuriuos laiko savo pačios šiukšlėmis ir atmatomis174 Dažniausiai nuteistųjų pirminė adaptacija įkalinimo įstaigoje vyksta nelengvai, kartais neišvengiant psichologinių krizių . 175, kurias iššaukia ilga vienatvės, izoliacijos ir atskirties patirtis, sąlygojanti depresijos ir nerimo pasireiškimus (Bottoms, 1999)176. Į pataisos įstaigą atvykęs asmuo patiria stresą, kadangi patenka į nepažįstamą aplinką, negali valdyti situacijos, bijo prarasti socialinį statusą, išgyvena tokius jausmus kaip nerimas, baimė ir įtarumas177. Nubaustasis jaučiasi mažiau reikšmingas, silpnesnis, o tai žeidžia jo žmogišką orumą. Nuteistajam nuolat iškyla skausmingas klausimas dėl savo asmenybės vertingumo ir priklausomybės nuo stipresniojo, esančio laisvėje178 Psichologinė krizė – tai žmogaus reakcija į sunkią ir emociškai reikšmingą gyvenimo situaciją, kuri reikalauja naujų adaptacijos ir įveikimo būdų, nes turimų nepakanka. Krizė kaip emocinis sutrikimas ištinka dėl rimtų gyvenimo problemų, pavyzdžiui, tokių kaip įkalinimas. Krize . 170 Kuklianskis S., Gimelstein R., Justickis V. Psichologinė bausmės samprata. Socialinis darbas. Mokslo darbai. Nr. 4 (2). Mykolo Romerio universitetas. Vilnius. 2005. P. 56. 171 Sykes B. M. The Search for Meaning and the Spiritual Side of Psychological Health: Alfried Langle’s Theory of Existential Analysis. Paper read at the 3rd International Conference on Spirituality and Mental Health. Saint Paul University. Ottawa. Ontario. Canada. 2007. P. 5. 172 Advilionis M. J. Dorinis ugdymas įkalinimo įstaigoje – efektyvaus laisvės atėmimo prielaida. SOTER. Religijos mokslo žurnalas. Nr. 23 (51). Vytauto Didžiojo universitetas. Kaunas. 2007. P. 113. 173 Bauman Z. Globalizacija: pasekmės žmogui. Apostrofa. Vilnius. 2007. P. 190 - 191. 174 Gilligan J. Smurtas. Apmąstymai apie nacionalinę epidemiją. Vaga. Vilnius. 2007. P. 101 - 102. 175 Malaškevičius J. Asmenų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę, individualumas. Socialinis ugdymas. Nr. 2 (13). Vilniaus pedagoginis universitetas. Vilnius. 2006. P. 23. 176 Petersilia J. Prison Reentry: Public Safety and Reintegration Challenges. The Prison Journal. Vol. 81. No. 3. Sage Publications. 2001. P. 364. 177 Brusokienė V. Nuteistųjų parengimo integracijai į visuomenę problemos. // Kalėjimo įnamiai: grįžimo į visuomenę lūkesčiai. Kolektyvinė monografija. Socialinių tyrimų institutas. Lietuvos sociologų draugija. Vilnius. 2006. P. 73. 178 Vosyliūtė A. Visuomenė: disciplinos žymės. // Kalėjimo įnamiai: grįžimo į visuomenę lūkesčiai. Kolektyvinė monografija. Socialinių tyrimų institutas. Lietuvos sociologų draugija. Vilnius. 2006. P. 40. 36 išreiškiami vidiniai žmogaus išgyvenimai, emociniai pokyčiai ir dvasinės kančios179. Ištikus krizei, žmogų apima didelio psichinio diskomforto būsena, kuri pasireiškia labai stipria įtampa, nerimu, prislėgta nuotaika, pasimetimu, bejėgiškumu, beviltiškumu, baime, kalte ir kitais jausmais, kurie nebeleidžia normaliai funkcionuoti ir trunka ilgiau, negu būdavo ankščiau, kai tekdavo įveikinėti iškilusias dideles gyvenimo problemas (Polukordienė, 2003)180 Pasak Giddens (2000), pažeidus individo apsauginį kokoną (angl. protective cocoon), t. y. tam tikrą jo gynybinę apsaugą, atrenkančią potencialius iš išorės pasaulio užgriūvančius pavojus, kurios psichologinis pagrindas yra pamatinis pasitikėjimas, gali kilti egzistencinė krizė . 181. Polukordienės (2003) teigimu, egzistencinė krizė kyla iš vidinių konfliktų, nerimo išgyvenant, sprendžiant esminius gyvenimo klausimus, atliekant svarbius gyvenime pasirinkimus, priimant reikšmingus sau ir kitiems sprendimus, susijusius su atsakomybe, laisve, nepriklausomybe, meile, mirtimi, tikėjimu ir kitomis svarbiausiomis žmogiškosios egzistencijos patirtimis182 Nuteistojo apsauginio kokono plyšimas – gana dažnas reiškinys. Vienatvė kalėjimo izoliacijoje žmogų padaro labai pažeidžiamą, ypač tada, kai asmuo nebuvo susidūręs su egzistencine vienatve . 183. Anot Shneidman (2002), „kentėti yra pusė skausmo, kita jo pusė būti vienam su savo kančia“184. Sutton (1999) teigimu, dažnai pagrindinė žmogaus, ypatingai patiriančio kalinimą, depresijos priežastis būna būtent vienatvė185. Taigi krizė nėra koks nors įvykis, kuris nėra susijęs su žmogaus socialiniu kontekstu, priešingai, krizės mastas ir pobūdis yra ypač priklausomas nuo socialinės aplinkos, kaip antai gyvenimo kalėjimo nelaisvėje186 Anot Goffman (1963), itin sunku yra suprastai, kaip individas, kuris patyrė staigią savo gyvenimo transformaciją, radikalų pasikeitimą iš „normalaus“ žmogaus į stigmatizuotąjį, gali išgyventi ir ištverti šį psichologinį pokytį. Šis netikėtos stigmatizacijos skausmas kyla iš gilaus individo suvokimo to, kuo jis tapo . 187 179 Leliūgienė I. Žmogus ir socialinė aplinka. Vadovėlis. Kauno technologijos universitetas. Kaunas. 1997. P. 277 - 278. 180 Merfeldaitė O. Nuteistųjų socialinio konsultavimo ypatumai. Mokymo modulis. // Merfeldaitė O., Barkauskaitė Lukšienė Ž., Grinytė L., Amulevičiūtė I. Specialistų, dirbančių su nuteistais ir grįžusiais iš laisvės atėmimo vietų asmenimis, mokymo programa. // Vilniaus pedagoginis universitetas . Vilnius. 2007. P. 85. 181 Avižienis D. Psichosocialinių krizių prevencija laisvės atėmimo sąlygomis. Socialinis darbas. Mokslo darbai. Nr. 4 (1). 2005. P. 110. 182 Merfeldaitė O. Nuteistųjų socialinio konsultavimo ypatumai. Mokymo modulis. // Merfeldaitė O., Barkauskaitė Lukšienė Ž., Grinytė L., Amulevičiūtė I. Specialistų, dirbančių su nuteistais ir grįžusiais iš laisvės atėmimo vietų asmenimis, mokymo programa. // Vilniaus pedagoginis universitetas. Vilnius. 2007. P. 87. 183 Avižienis D. Psichosocialinių krizių prevencija laisvės atėmimo sąlygomis. Socialinis darbas. Mokslo darbai. Nr. 4 (1). 2005. P. 110. 184 Shneidman W. S. Savižudžio sąmonė. Via Recta. Vilnius. 2002. P. 103. 185 Sutton C. Socialinis darbas, bendruomenės veikla ir psichologija. Specialiosios pedagogikos laboratorija. Vilnius. 1999. P. 129. 186 Wagner H. Gyvenimo prasmės ieškos aspektai socialinio darbo kontekste. Acta Paedagogica Vilnensia. Nr. 24. Vilniaus universitetas. Vilnius. 2010. P. 22. 187 Goffman E. Stigma. Notes on the management of spoiled identity. A Spectrum Book. Prentice – Hall, NNC., Englewood Cliffs, N. J. USA. 1963. P. 132 - 133. . Shneidman (2002) taip pat teigia krizės sukeltą žmogaus išgyvenamą stiprų psichologinį skausmą, kuris apibrėžiamas kaip tam tikra asmenybės savijauta ir 37 dvasinė būsena. Psichologinis skausmas – tai dvasinė kančia, sielos kankynė. Ši būsena taip pat susijusi su sielvartu, nuoskauda, gėla, nelaimingumu. Šį skausmą sukelia perdėtai išgyvenama gėda, kaltė arba pažeminimas, vienatvė, netektis, liūdesys ar izoliacija188. Psichologinį skausmą gali sukelti pažeistas savojo „aš“ vaizdas ir negalėjimas išvengti gėdos, pralaimėjimo, pažeminimo bei paniekos. Šis skausmas taip pat susijęs su nutrūkusiais svarbiausiais santykiais ir tai lydinčiu sielvartu, nusiminimu ir negalėjimu patenkinti poreikį palaikyti ryšius su kitais ir juos puoselėti (Shneidman, 2002)189 Paškaus (1990) teigimu, psichologinės raidos slenksčių bei išorės sąlygų iššauktos krizės sukelia ir religinę individo krizę . 190. Įkalinimo įstaigoje esantį žmogų taip pat gali ištikti tikėjimo krizė, kuriai būdingos įvairios abejonės, netikrumas ir nežinios pojūtis. Šios krizės žmogaus gyvenime kyla dėl savojo religinio ir dvasinio gyvenimo vystymo sunkumų191. Pluzek (1996) teigimu, tikėjimo krizė žmoguje kyla jam praradus asmeninį santykį su Dievu, kuris teikia gyvenimui prasmę192. Beprasmybės patirtis žmogui gali iškilti kaip iššūkis ar netgi jo tikėjimo išbandymas193. Pasak popiežiaus Jono Pauliaus II, religinės krizės priežastis ne visada glūdi psichologinėje sferoje, ne visada kyla iš proto, jausmų ar valios silpnumo, taip pat nepriklauso nuo individo temperamento ypatumų ir emocinio pasaulio turtingumo. Jos priežastis gali būti „antpsichologinė“ ar „šaliapsichologinė“194 Religija dažnai atlieka lemiamą vaidmenį krizės įveikos procese (Pargament, 1997). Priklausomai nuo žmogaus turimo religijos įvaizdžio, tas pats įvykis gali būti matomas skirtingai, pavyzdžiui, netgi sudėtingoje ir skausmingoje gyvenimo situacijoje žmogus gali tikėti, kad Dievas per tai stengiasi jam kažką svarbaus pasakyti (Furman & Brown, 1992) . 195. Gyvenimo prasmę žmogui suteikia Dievas, o prasmės vertę galima pajusti, kai suvokiama, ką ji žmogui „duoda“: jis jaučia, kad verta gyventi, todėl vienas vertingiausių gėrių, kurį Dievas suteikia žmogui, yra gyvenimo prasmė196 188 Avižienis D. Psichosocialinių krizių prevencija laisvės atėmimo sąlygomis. Socialinis darbas. Mokslo darbai. Nr. 4 (1). 2005. P. 106. 189 Shneidman W. S. Savižudžio sąmonė. Via Recta. Vilnius. 2002. P. 33. 190 Paškus A. Asmenybė ir religija psichologinio vystimosi perspektyvoje. Į laisvę fondas lietuviškai kultūrai ugdyti. „Draugo“ spaustuvė. Čikaga. 1990. P. 137. 191 Polukordienė O. K. Psichologinės krizės ir jų įveikimas. Pagrindinės žinios apie krizių ir savižudybių prevenciją, intervenciją ir postvenciją. Praktinis vadovas. Vilnius. 2003. P. 14. 192 Plužek Z. Pastoracinė psichologija. Amžius. Vilnius. 1996. P. 170. 193 Wagner H. Gyvenimo prasmė ir dorinis ugdymas. Prasmė – prasmės ieška – gyvenimo prasmė (2). Acta Paedagogica Vilnensia. Nr. 18. Vilniaus universitetas. Vilnius. 2007. P. 19. 194 Plužek Z. Pastoracinė psichologija. Amžius. Vilnius. 1996. P. 171. 195 Park C. L. Religijon as Meaning – Making Framework in Coping with Life Stress. Journal of Social Issues. Vol. 61. No. 4. 2005. P. 711 - 712. 196 Trimakas K. A. Žmogaus aukščiausi skrydžiai. Religinių išgyvenimų psichologija. II laida. Marijonų talkininkų centro leidykla. 2002. P. 217. . 38 Dvasiniai siekiai žmogui teikia stabilumą ir paramą krizės laikotarpiu, reorientuodami jį į tai, kas yra galutinė gyvenimo prasmė (Emmons, Colby & Kaiser, 1998)197. Tas, kuris bėdoje pažįsta, kad Dievas jį palaiko, jį neša, o ne vien kaltina, tas žmogus būtent bėdoje, kai mano Dievą jį apleidus, būtent ir atranda Dievą, o kartu ir savo asmeninio gyvenimo prasmės pagrindą. Išganymą ir gyvenimo prasmę jis atranda, kai apsisprendžia būtent dabar. Dabar, situacijoje be išeities, kaip tik ir yra tinkamas momentas, kairos (liet. tinkamas metas), išpažinti Dievą198 Krizė yra tai, kas tiesiogiai sutrikdo žmogaus gyvenimo prasmės teką ir priverčia ją patirti niekuo nepagražintą, kadangi, kilus krizei, įkalinimas kaip principinė gyvenimo problema tampa jutimiškai egzistuojanti. Todėl gyvenimo prasmės tema nelaisvės kontekste be jokių abejonių yra itin svarbi ir aktuali socialinio darbo profesiniams laukams . 199, nes, pasak Aramavičiūtės (2005), prasmė yra žmogaus gyvenimo pamatas, o prasmės praradimas prilygstąs dvasinio pasaulio netekčiai, kuri sukelia patologinę, arba neurotinę, nerimo formą, kylančią iš beprasmiškumo jausmo200 Gyvenimo prasmės klausimai tampa itin aktualūs kilus egzistencinei krizei, kadangi jai ištikus žmogus pradeda (vėl) įgyti kompetencijas, reikalingas susitvarkyti su savo gyvenimu, o tam neišvengiamai prireikia prisiliesti prie gyvenimo prasmės temos . 201. Prasmės klausimas turi pasirodyti esant visiškam asmeniniam beviltiškumui, ten, kur pati egzistencija yra pavojuje. „Šioje situacijoje priklausomybė nuo prasmės pasireiškia baimės kupinu kaltinimu, liūdesiu, dejone ar melancholine rezignacija“ (Gollwitzer, 1985). Prasmės netekimas paliečia pačią esminę egzistencijos ašį, kas reiškia ne tai, kad kažkas pablogėjo, o apie „radikalų pavojų ir pasimetimą“ (Gollwitzer, 1985). Prasmės netekimas nuvertina visus gyvenimo įvykius ir veiksmus, gyvenimas gali būti „išmestas kaip bevertis“ (ten pat): nėra nieko, dėl ko vertėtų gyventi202 Ištikus krizei, žmogus mano, kad jis neturi absoliučiai jokios išeities iš susiklėsčiusios padėties. Tokioje situacijoje žmogus būna visiškai sutrikęs, todėl neįstengia kurti planų ateičiai ir nebemato gyvenimo prasmės. Krizė pasireiškia taip pat ir tuo, kad iki tol žmogų orientavusios koordinatės žlunga ir „individualus žmogaus gebėjimas prisitaikyti pasidaro nebegalimas, nes įveikos strategijos, kurias jis turi, yra arba išsemtos, arba nepakankamos“ (Rauchfleisch, 2001). Dėl šių priežasčių žmogui, patiriančiam egzistencinę krizę, kaip krizės intervencija yra būtinas . 197 Emmons R. A. Striving for the Sacred: Personal Gools, Life Meaning, and Religijon. Journal of Social Issues. Vol. 61. No. 4. 2005. P. 738. 198 Wagner H. Gyvenimo prasmė ir dorinis ugdymas. Prasmė – prasmės ieška – gyvenimo prasmė (2). Acta Paedagogica Vilnensia. Nr. 18. Vilniaus universitetas. Vilnius. 2007. P. 20. 199 Wagner H. Gyvenimo prasmės ieškos aspektai socialinio darbo kontekste. Acta Paedagogica Vilnensia. Nr. 24. Vilniaus universitetas. Vilnius. 2010. P. 20. 200 Aramavičiūtė V. Vertybės kaip gyvenimo prasmės pamatas. Acta Paedagogica Vilnensia. Nr. 14. Vilniaus universitetas. Vilnius. 2005. P. 18. 201 Wagner H. Gyvenimo prasmės ieškos aspektai socialinio darbo kontekste. Acta Paedagogica Vilnensia. Nr. 24. Vilniaus universitetas. Vilnius. 2010. P. 21. 202 Wagner H. Gyvenimo prasmė ir dorinis ugdymas. Prasmė – prasmės ieška – gyvenimo prasmė (2). Acta Paedagogica Vilnensia. Nr. 18. Vilniaus universitetas. Vilnius. 2007. P. 21. 39 palydėjimas, kurį gali teikti socialinis darbuotojas ir kuris yra prasmingas einant krizės įveikos link203 Psichologinės krizės metu yra itin svarbu susilaukti pagalbos, kuri gali padėti įveikti krizę, o patirtas krizinis išgyvenimas gali paskatinti netgi individo augimą, vystymąsi ir emocinę brandą . 204. Vis dėlto įveikti krizę ir pasukti naujo, prasmingo gyvenimo link iš individo pareikalauja ekstremalių pastangų. Todėl krizės įveikai yra reikalinga jautri socialinės aplinkos parama, profesionalia pagalba ir, be abejo, jutimiškas gyvenimo prasmės patyrimas205 Krikščioniška viltis yra paremta atperkančiu Kristaus aktu, kuris įgalina kokybiškai naują pasitikėjimą Dievu, . 1.3. Tyrimo konceptualizacija: teoriniai pagrindai 1.3.1. Viltis: teologinio esencializmo ir socialinio konstruktyvizmo paradigmų perspektyvoje 1.3.1.1. Teologinė – filosofinė vilties koncepcija 206 todėl „“viltis“ yra pagrindinis biblinio tikėjimo žodis“207. Popiežiaus Benedikto XVI žodžiais tariant, „žmogui reikia Dievo, kitaip jis lieka be vilties“208, o vilties pagrindas yra Dievas – Dievo išgelbėjimo veiksmas Jėzuje Kristuje. Krikščioniškuoju požiūriu viltis yra tikrovė, sutinkama ir patiriama Jėzaus Kristaus asmenyje209, todėl „pažinti Dievą - tikrąjį Dievą - reiškia įgyti viltį“210 Pasak Maceinos (1990), kadangi žmogiškoji būtis savo šaknimis laikosi anojo Kito rankoje . 211, todėl tikintysis turi amžinai patikimą nevilties priešnuodį – galimybę, nes Dievui viskas įmanoma kiekvieną akimirką212 203 Wagner H. Gyvenimo prasmės ieškos aspektai socialinio darbo kontekste. Acta Paedagogica Vilnensia. Nr. 24. Vilniaus universitetas. Vilnius. 2010. P. 21. 204 Polukordienė O. K. Psichologinės krizės ir jų įveikimas. Pagrindinės žinios apie krizių ir savižudybių prevenciją, intervenciją ir postvenciją. Praktinis vadovas. Vilnius. 2003. P. 11. 205 Wagner H. Gyvenimo prasmės ieškos aspektai socialinio darbo kontekste. Acta Paedagogica Vilnensia. Nr. 24. Vilniaus universitetas. Vilnius. 2010. P. 20. 206 Kittel G. Theological Dictionary of the New Testament. Vol. II. Michigan. 1999. P. 824. 207 Popiežius Benediktas XVI. Enciklika apie krikščioniškąją viltį Spe salvi. § 2. Katalikų interneto tarnyba. Kaunas. 2008. P. 3. 208 Ten pat. § 23. P. 30. 209 Kittel G. Theological Dictionary of the New Testament. Vol. II. Michigan. 1999. P. 532. 210 Popiežius Benediktas XVI. Enciklika apie krikščioniškąją viltį Spe salvi. § 3. Katalikų interneto tarnyba. Kaunas. 2008. P. 5. 211 Maceina A. RAŠTAI III. Trilogija Cor Inquietum. Mintis. Vilnius. 1990. P. 481. 212 Kierkegaard S. Liga mirčiai. Aidai. Vilnius. 1997. P. 71 - 72. . Pasak Rugevičiūtės (2010), Dievas negali pateisinti žmogaus vilčių, jei jis nealksta, netrokšta, nelaukia, jei yra persisotinęs žemiškomis gėrybėmis. Tuomet nėra vietos Dievo dovanoms žmogaus širdyje. Visgi viltis žmogui leidžia suvokti, kad Dievas kviečia 40 kartu eiti, kurti, gyventi213. Todėl Ratzinger (2008) teigimu, „neturime nuvertinti savo išgelbėjimo, nes nuvertindami jį, nuvertiname ir savo viltį“214 Šv. apaštalas Paulius, vienas autoritetingiausių krikščionybės asmenybių, kūręs vilties doktriną, krikščionybės Dievą pristato kaip vilties Dievą (plg. Rom 15,13), todėl jis savo laiškuose teigia tokią viltį, kuri pasikliauja Dievu ir jo pažadu . 215. “Pauliui viltis yra ne vien idealas ar jausmas, bet gyvas asmuo - Jėzus Kristus, Dievo Sūnus. Jis [Dievas - Aut. past.] yra tikroji viltis - Kristus, gyvenantis su mumis, kviečiantis dalyvauti jo amžinajame gyvenime“216. Pasak tautų apaštalo, ši „viltis neapgauna, nes Dievo meilė išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota“ (Rom 5, 5). Todėl šv. apaštalo Pauliaus žodžiais tariant, „pasaulis be Dievo yra pasaulis be vilties (Ef 2,12)”217. Taigi viltis kaip tokia yra charakteringas krikščionybės bruožas218, nes „turintis viltį gyvena kitaip; jam dovanotas naujas gyvenimas“219 Būgaitės (2005) teigimu, viltis nėra iliuzija, ji ne kviečia pasitraukti ir ne atleidžia, bet įpareigoja . 220. Biblijoje viltis dažnai išreiškiama pažado sąvoka. Kai Dievas užmezga ryšį su žmogumi, paprastai jį lydi didingesnio gyvenimo pažadas. Viltis – tai gyventi Dievo pažadu, didesnio gėrio, palaimos, atsinaujinimo troškimu. Gyvendamas ta viltimi žmogus pajunta išankstinę nuojautą, kur link turi eiti221. Taigi teologinė viltis remiasi geresnės ateities Dievo pažadu, susijusiu su Mesijo, Išgelbėtojo atėjimu (Brunner, 1956)222. Tačiau Biblijoje dieviškasis pažadas neprašo pasyviai laukti, kol jis išsipildys. Pažadas – tai veikianti, aktyvi tikrovė, atverianti naujas galimybes žmogaus gyvenimui223. Pasak Būgaitės (2005), „viltis sieja laiką su amžinybe, viltis įsišaknija ir skleidžiasi laike“224. Žmogus, įsišaknijęs santykyje su Dievu, geba viltingai žvelgti į gyvenimą ir daryti konkrečius pasirinkimus. Taigi ateities pažadas ir viltis randamos dabarties santykyje su Dievu225 213 Rugevičiūtė R. G. Gyvenimo prasmės ieškojimo problemiškumas ir krikščionybės atsakas. SOTER. Religijos mokslo žurnalas. Nr. 33 (61). Vytauto Didžiojo universitetas. Kaunas. 2010. P. 146. 214 Ratzinger J. Krikščionybės įvadas. Katalikų pasaulio leidiniai. Vilnius. 2008. P. 259. 215 Moltman J. Theology of hope. Philadelphia. Mineapol. 1939. P. 2. 216 Popiežius Benediktas XVI. Žinia 2009 m. Pasaulinės jaunimo dienos proga. Bažnyčios žinios. Nr. 5 (317). 2009. P. 3. 217 Popiežius Benediktas XVI. Enciklika apie krikščioniškąją viltį Spe salvi. § 44. Katalikų interneto tarnyba. Kaunas. 2008. P. 52. 218 Kittel G. Theological Dictionary of the New Testament. Vol. II. Michigan. 1999. P. 533. 219 Popiežius Benediktas XVI. Enciklika apie krikščioniškąją viltį Spe salvi. § 2. Katalikų interneto tarnyba. Kaunas. 2008. P. 4. 220 Būgaitė E. Viltis – laisvės ženklas. Hermeneutinės fenomenologijos įnašas. SOTER. Religijos mokslo žurnalas. Nr. 15 (43). Vytauto Didžiojo universitetas. Kaunas. 2005. P. 199. 221 Rugevičiūtė R. G. Gyvenimo prasmės ieškojimo problemiškumas ir krikščionybės atsakas. SOTER. Religijos mokslo žurnalas. Nr. 33 (61). Vytauto Didžiojo universitetas. Kaunas. 2010. P. 146. 222 Miceli M., Castelfranchi C. Hope: The Power of Wish and Possibility. Theory & Psychology. Vol. 20 (2). Sage Publications. 2010. P. 252. . 223 Viltis. Laiškas iš Taize. Neperiodinis leidinys. Nr. 3. 2003. . Prieiga per internetą: http://www.taize.fr/lt_article1354.html [žiūrėta: 2010 11 05]. 224 Būgaitė E. Viltis – laisvės ženklas. Hermeneutinės fenomenologijos įnašas. SOTER. Religijos mokslo žurnalas. Nr. 15 (43). Vytauto Didžiojo universitetas. Kaunas. 2005. P. 198. 225 Viltis. Laiškas iš Taize. Neperiodinis leidinys. Nr. 3. 2003. . Prieiga per internetą: http://www.taize.fr/lt_article1354.html [žiūrėta: 2010 11 05]. 41 Eschatologine prasme vilties teologija reiškia mokymą apie krikščioniškąją viltį galutinio ateities tikslo šviesoje226. Viltis jau pačia savo esme nurodo į ateitį. Tuo tarpu krikščioniškoji vilties teologija kalba apie Jėzų Kristų ir Jo ateitį - ji skelbia prisikėlusio Viešpaties ateitį227. Todėl savo giliausia prasme krikščioniška viltis yra prisikėlimo viltis228. Todėl biblinė viltis yra paremta Dievu ir vienu metu apima tris elementus: tikėjimąsi ateities, tikėjimą ir kantrų laukimą229, kadangi, pasak Haegel (2006), pats žmogus yra vilčių būtybė, jis visada kažko laukia ir trokšta230. Tačiau biblinė viltis nėra tik palinkėjimas ateičiai be jokios išsipildymo garantijos; ji yra dieviškosios meilės artumas per Asmenį Jėzų Kristų. Todėl krikščioniška viltis nereiškia nepagrįstų lūkesčių ar iliuzijų, svajojant apie geresnį gyvenimą. Tai nėra tik projekcija to, kuo žmogus norėtų būti ir ką norėtų veikti231. Gilbert (2003) teigimu, „ateitis kviečia darbuotis, kad gėris tiesiog būtų. Žmogus turi tapti šiandien atsakingas už savo ateitį“232. Anot popiežiaus Benedikto XVI, „kaip skiriamasis krikščionių bruožas iškyla tai, kad jie turi ateitį; ne ta prasme, kad konkrečiai žinotų, kas jų laukia, bet ta, kad apskritai žino, jog jų gyvenimas ne tuščias. Tik būnant tikram ateitimi kaip pozityvia tikrove, dabartis pasirodo esanti verta gyventi“233 Pasak Wagner (2007), ten, kur žmogus dažnai elgiasi netinkamai, kur netgi santykius naudoja egoistiniams tikslams, kur visame kame apskaičiuoja, klausia apie žmogaus “naudą” ir kur santykiuose save ir kitus patiria kaip instrumentus, ten Dievas matuoja visai kitu matu. Dievas pripažįsta žmogų tokį, koks jis yra. Dievas suteikia visiems žmonėms jų orumą. Būtent iš tokios Dievo laikysenos į žmogų ir kyla krikščioniškasis vilties principas . 234. Tėvas Thomas Phillipp‘as tai įvardija kaip krikščioniškosios malonės konceptą: būtent vargingųjų, tarp jų ir kalinių, privilegija yra ta, kad jie turi viltį. Kadangi kalinys praktiškai jau yra praradęs viską, jis yra ypatingai sensibilus Dievo buvimui; jo širdis tampa atvira tikėjimui Dievu Išgelbėtoju, o tai reiškia atvira vilčiai, kad jo gyvenimas vis dėlto gali pasikeisti. Nuteistasis asmeniškai susitinka Kristų, kuris, priimdamas ekstremalią vargingumo būseną (mirtis ant kryžiaus kaip radikaliausia vargingumo būsena), atskleidė vilties dimensiją235 226 Moltman J. Theology of hope. Philadelphia. Mineapol. 1939. P. 2. 227 Ten pat. P. 3. 228 Ten pat. P. 4. 229 Kittel G. Theological Dictionary of the New Testament. Vol. II. Michigan. 1999. P. 531. 230 Haegel P. Kristus – mūsų viltis. Antrasis leidimas. Šv. Jono Bendruomenė. Vilnius. 2006. P. 9. . 231 Viltis. Laiškas iš Taize. Neperiodinis leidinys. Nr. 3. 2003. Prieiga per internetą: http://www.taize.fr/lt_article1354.html [žiūrėta: 2010 11 05]. 232 Būgaitė E. Viltis – laisvės ženklas. Hermeneutinės fenomenologijos įnašas. SOTER. Religijos mokslo žurnalas. Nr. 15 (43). Vytauto Didžiojo universitetas. Kaunas. 2005. P. 193. 233 Popiežius Benediktas XVI. Enciklika apie krikščioniškąją viltį Spe salvi. § 2. Katalikų interneto tarnyba. Kaunas. 2008. P. 4. 234 Wagner H. Gyvenimo prasmė ir dorinis ugdymas. Prasmė – prasmės ieška – gyvenimo prasmė (2). Acta Paedagogica Vilnensia. Nr. 18. Vilniaus universitetas. Vilnius. 2007. P. 21 - 22. 235 Ruškus J., Mažeikis G. Neįgalumas ir socialinis dalyvavimas. Kritinė patirties ir galimybių Lietuvoje refleksija. Monografija. Šiaulių universitetas. 2007. P. 268 - 269. 42 Pounder (2008) teigimu, daugelis nuteistųjų išgyvena kaltę ir gėdą. Tuo tartu viltis yra surandama Dievo atleidime, kadangi Dievas suteikia žmogui galimybę atsinaujinti ir atgimti per atleidimą. Krikščioniškuoju požiūriu žmogus neprivalo nieko daryti tam, kad užsidirbtų nuteisinimą ir atleidimą, kadangi tai yra Dievo malonės dovana, teikiama per tikėjimą (plg. Rom 3, 21 – 24; 4,5); ne pigi malonė, o brangi malonė, kuri, anot Bonhoeffer (1959) brangi yra todėl, kad kainavo paties Dievo – Jėzaus Kristaus gyvybę, ir malonė, todėl, kad dovanai išteisino nusidėjusį žmogų ir pašaukė jį sekti Jėzumi236. Todėl viltis yra neatšaukimas kilnumo ženklas žmoguje237, kuri kaip dieviškoji dorybė kreipia į laimės troškimą, Dievo įdėtą į kiekvieno žmogaus širdį. Galiausiai ši dieviškoji viltis saugo nuo nevilties ir apima visas viltis, įkvepiančias žmogaus veikimą238 Socialinio konstravimo paradigmos požiūriu tikrovė yra socialiai konstruojama. Konkretus žmogus tikrovę patiria nepakartojamu būdu ir todėl gyvena pasaulyje, kuris jam yra „tikras“ . 1.3.1.2. Viltis kaip socialinis konstruktas: Snyder Vilties teorija 239. Realybė, kurią žmonės pajunta, nėra ta pati, kurią kiekvienas žmogus jaučia kiekvienu momentu; toji realybė veikiau priklauso nuo jų socialinės padėties ir nuo ženklų, į kurios jie atkreipia dėmesį240 Viltis taip pat yra žmogiškojo patyrimo dalis, ir kiekvienas žmogus šią vilties tikrovę gali išgyventi savitai ir unikaliai. Todėl socialinio konstravimo perspektyva siekia pažinti ir socialiai pripažinti visokį „žinojimą“ kaip „tikrovę“ . 241 Maždaug apie 1950 metus mokslo pasaulyje buvo susidomėta vilties tema ir jos prasme žmogiškojo patyrimo kontekste. Psichiatrai ir psichologai pradėjo atpažinti vilties reikšmę sveikatai ir apskritai gerai psichologinei savijautai (Frankl, 1963; Menninger, 1959; Schmale, 1972, Siegal, 1986). Pavyzdžiui, Menninger 1959 metų savo pranešime Amerikos psichiatrų asociacijai teigia, . 1.3.1.2.1. Kognityvinė vilties prigimtis 236 Pounder S. Dialogue in Dialog: Theology and Ministry in Prison. Prison Theology: A Theology of Liberation, Hope and Justice. Dialog: a journal of theology. Vol. 47. No. 3. 2008. P. 285. 237 Būgaitė E. Viltis – laisvės ženklas. Hermeneutinės fenomenologijos įnašas. SOTER. Religijos mokslo žurnalas. Nr. 15 (43). Vytauto Didžiojo universitetas. Kaunas. 2005. P. 199. 238 Katalikų Bažnyčios Katekizmas. § 1818. Tarpdiecezinė katechetikos komisijos leidykla. Kaunas. 1996. P. 384. 239 Berger P. L., Luckmann T. Socialinis tikrovės konstravimas. Žinojimo sociologijos traktatas. Pradai. Vilnius. 1999. P. 11. 240 Edelman M. Politinio spektaklio konstravimas. Eugrimas. Vilnius. 2002. P. 12. 241 Berger P. L., Luckmann T. Socialinis tikrovės konstravimas. Žinojimo sociologijos traktatas. Pradai. Vilnius. 1999. P. 13. 43 kad vilties galia yra žmogaus stiprybės ir išgijimo šaltinis242. Menninger (1959) taip pat nurodo nepakeičiamą vilties vaidmenį, dirbant su psichinėmis ligomis sergančiais ligoniais. Erikson (1959) teigė pirminį vilties vaidmenį žmogaus biologinėje evoliucijoje ir asmenybės vystymosi procese. Frankl (1962), tyrinėdamas koncentracijos stovyklos kalinius, pastebėjo ryšį tarp kalinių vilties ir jų gebėjimo ištverti kančią sudėtingoje nelaisvės situacijoje. Frank (1973) identifikavo viltį kaip lemiamą faktorių, sąlygojantį sėkmingą psichoterapeutinį gydymą243 Ši ankstyvoji psichologinės ir psichiatrinės literatūros srovė viltį konceptualizavo kaip nors ir pozityvų, tačiau gana pasyvų tikslo pasiekimo laukimą (Menninger, 1959; Stotland, 1969) ir pabrėžė svarbų jos vaidmenį žmogaus adaptacijos procese (Magaletta, Oliver, 1999). French (1952) ir Menninger (1959) pabrėžė vilties svarbą terapeutiniam pokyčiui, pasiryžimui mokytis ir pasitenkinimo gyvenimu jausmui. Taip pat dauguma šių autorių viltį aprašė emocijų terminais, tuo tarpu siekiant suprasti ir paaiškinti vilties konstruktą yra galimas naujas kognityvinis požiūris į viltį (Lopez, Snyder, Teramoto – Pedrotti, 2003) . 244, kurį 1991 metais pasiūlė Snyder ir kuris, nors panašiai kaip ir pirminė vilties samprata teigia tikslo siekimą, tačiau skirtingai nuo ankstensnių autorių, yra orientuotas ne vien tik į pasyvų tikėjimąsi ar laukimą, bet taip pat į aktyvų planavimą ir motyvaciją, kas yra fundamentalios tikslo siekimo sąlygos. Todėl Snyder 1991 metais viltį įvardijo kaip pozityvią motyvuojančią būseną245. Taip pat Snyder (2000) skirtingai nuo ankstesnių autorių viltį apibrėžė kaip kompleksinį konstruktą246 Vilties teorija viltį apibrėžia kaip viltingo mąstymo konceptą (Snyder, 1994) . 247. Viltis savo prigimtimi yra kognityvinė, kadangi jos turinį sudaro tikslų atpažinimas, gebėjimas pasirinkti strategiją šių tikslų siekimui, t. y. numatymas kelių arba būdų tikslo realizacijai ir motyvacija įgyvendinanti planą, vedantį tikslo link248. Daugeliui žmonių būtent religijos vaidmuo yra centrinis gyvenimo tikslo (-ų) pasirinkime (Baumeister, 1991; Pargament, 1997). Religija taip pat parodo orientyrus bei būdus, siekiant šio tikslo (-ų) bei teikia motyvaciją jo (-ų) įgyvendinimo procese249 242 Cheavens J. S., Feldman D. B., Woodward J. T., Snyder C. R. Hope in Cognitive Psychotherapies On Working With Client Strengths. Journal of Cognitive Psychotherapy: An International Quarterly. Vol. 20. No. 2. 2006. P. 136. 243 Miceli M., Castelfranchi C. Hope: The Power of Wish and Possibility. Theory & Psychology. Vol. 20 (2). Sage Publications. 2010. P. 252 - 253. 244 Grewal P. K., Porter J. E. Hope theory: a framework for understanding suicidal action. Death studies. No. 31. Routledge. Taylor & Francis Group. 2007. P. 133. 245 Cheavens J. S., Feldman D. B., Woodward J. T., Snyder C. R. Hope in Cognitive Psychotherapies On Working With Client Strengths. Journal of Cognitive Psychotherapy: An International Quarterly. Vol. 20. No. 2. 2006. P. 136. 246 Grewal P. K., Porter J. E. Hope theory: a framework for understanding suicidal action. Death studies. No. 31. Routledge. Taylor & Francis Group. 2007. P. 137. 247 Cheavens J. S., Feldman D. B., Woodward J. T., Snyder C. R. Hope in Cognitive Psychotherapies On Working With Client Strengths. Journal of Cognitive Psychotherapy: An International Quarterly. Vol. 20. No. 2. 2006. P. 135. 248 Snyder C. R., Ilardi S. S., Cheavens J., Michael S. T., Yamhure L., Sympson S. The Role of Hope in Cognitive – Behavior Therapies. Cognitive Therapy and Research. Vol. 24. No. 6. 2000. P. 759. 249 Park C. L. Religijon as Meaning – Making Framework in Coping with Life Stress. Journal of Social Issues. Vol. 61. No. 4. 2005. P. 711. . 44 Viltis užima reikšmingą vietą asmens kognityvinių gebėjimų ugdyme (kognityvinėje trapijoje), nes lavina žmoguje viltingą mąstymą250. Viltis teikia pasitikėjimo savimi jausmą, tikslų siekimo ir problemų sprendimo procese bei kuria žmoguje savivertės ir savigarbos jausmą (Curry, Snyder, Cook, Ruby & Rehm, 1997)251. Viltis atlieka svarbų vaidmenį sėkmingoje kognityvinėje, į žmogaus elgesio pokytį orientuotoje intervencijoje252, kadangi, anot Snyder (2002), viltis visų pirma yra mąstymo būdas253. Taip pat, Snyder teigimu, (1994), viltingas mąstymas yra aktyvus procesas, kuris yra išmokstamas ir yra lemiamas žmogaus išgyvenimui bei tapsmui254 Viltis yra viena didžiausių žmogaus stiprybių, kadangi pakelia jo dvasią ir ragina mąstyti apie tai, ką galima pasiekti . 1.3.1.2.2. Viltis kaip į ateitį nukreipta orientacija 255. Vilties teorija kalba apie paties žmogaus aktyvumą, pastangas ir žingsnius, nukreiptus į ateitį, siekiant tikslų256. Pasak Būgaitės (2005), kiekvienas žmogus gyvena tarsi būtų projektuotas į ateitį, vildamasis, kad ateitis bus mielesnė už dabartį. Žmogui pagal jo prigimtį būdinga gyventi troškimais, siekiais ir įvairiausių gėrių paieškomis257 Į tikslą orientuota (angl. purpose – centered) egzistencinė psichologija taip pat teigia, kad žmogus išgyvena norą siekti, kitaip tariant, poreikį užsiimti kažkuo, kas suteiktų jo gyvenimui tikslą (Frankl, 1963). Jeigu šis žmogaus siekis nėra patenkinamas, jame atsiveria egzistencinis vakuumas, galintis iššaukti egzistencines neurozes . 258. Snyder (1991) būtent viltį konceptualizuoja kaip kognityvinį, į tikslą orientuotą mąstymą. Viltis yra apibrėžiama kaip įsisąmonintas gebėjimas pasirinkti kelius, siekiant trokštamų tikslų, ir atrasti vidinę motyvaciją šiais keliais eiti259. Šis į tikslą orientuotas mąstymas palaiko žmoguje ateities viltį260 250 Cheavens J. S., Feldman D. B., Woodward J. T., Snyder C. R. Hope in Cognitive Psychotherapies On Working With Client Strengths. Journal of Cognitive Psychotherapy: An International Quarterly. Vol. 20. No. 2. 2006. P. 139. 251 Miceli M., Castelfranchi C. Hope: The Power of Wish and Possibility. Theory & Psychology. Vol. 20 (2). Sage Publications. 2010. P. 255. 252 Snyder C. R., Ilardi S. S., Cheavens J., Michael S. T., Yamhure L., Sympson S. The Role of Hope in Cognitive – Behavior Therapies. Cognitive Therapy and Research. Vol. 24. No. 6. 2000. P. 759. 253 Snyder S. R. Hope Theory: Rainbows in the Mind. Psychological Inquiry. Vol. 13. No. 4. 2002. P. 249. 254 Grewal P. K., Porter J. E. Hope theory: a framework for understanding suicidal action. Death studies. No. 31. Routledge. Taylor & Francis Group. 2007. P. 138. 255 Snyder S. R. Hope Theory: Rainbows in the Mind. Psychological Inquiry. Vol. 13. No. 4. 2002. P. 269. 256 Snyder C. R., Ilardi S. S., Cheavens J., Michael S. T., Yamhure L., Sympson S. The Role of Hope in Cognitive – Behavior Therapies. Cognitive Therapy and Research. Vol. 24. No. 6. 2000. P. 752. 257 Būgaitė E. Viltis – laisvės ženklas. Hermeneutinės fenomenologijos įnašas. SOTER. Religijos mokslo žurnalas. Nr. 15 (43). 2005. P. 193. 258 Keshen AA., M. D. A New Look at Existential Psychotherapy. American Journal of Psychotherapy. Vol 60. No. 3. Dalhousie University. Canada. 2006. P. 287. 259 Feldman D. B., Rand K. L., Kahle – Wrobleski K. Hope and goal attainment: testing a basic prediction of hope theory. Journal of Social and Clinical Psychology. Vol. 28. No. 4. 2009. P. 480. 260 Roswarski T. E., Dunn J. P. The Role of Help and Hope in Prevention and Early Intervention with Suicidal Adolescents: Implications for Mental Health Counselors. Journal of Mental Health Counseling. Vol. 31. No. 1. 2009. P. 39. . Taip pat pagal Snyder (2002) sukurtą Vilties 45 teoriją, kuri paremta į tikslą orientuotu mąstymu, į ateitį yra žvelgiama pozityviai261. Todėl viltis gali būti drauge su Kiekegaard‘u nusakyta kaip galimybės troškimas, išreiškiantis ateities ženklą262 Viltis yra į ateitį orientuota nuostata, kuri padeda žmogui netgi išgyvenant krizės laikotarpį, pamatyti galimybes, glūdinčias ateityje . 263. Frankl (2008) teigimu, žmogus apskritai gali egzistuoti tik žvelgdamas į ateitį, kas reiškia orientaciją sub specie aeternitatis [amžinybės požiūriu – Aut. past.]. Todėl ateities priebėgon jis skuba net sunkiausiomis savo būties akimirkomis264, nes asmuo patiria tikrą gyvenimą tiktai tada, kuomet jis stengiasi realizuoti amžinumą laikinume265 Snyder, Irving ir Anderson (1991) vilties konceptą apibrėžia kaip trilogijos konstruktą, sudarytą iš trijų komponentų: tikslo (-ų), kelio (-ų) (planavimo bei tikslo siekimo strategijos) ir motyvacijos (į tikslą orientuotos energijos) . 1.3.1.2.3. Trys vilties konstrukto komponentai 266. Šie trys elementai formuoja kompleksinį viltingo mąstymo tyrinį267. Viltis kaip tokia yra dvikryptis konstruktas arba į tikslą orientuotas mąstymas, kurį sudaro tokie fundamentalūs elementai kaip keliai ir motyvacija (Snyder, 1994; Snyder ir kt., 1991). Tuo tarpu Vilties teorijos pagrindas yra tikslas (Snyder, Cheavens, Sympson, 1997)268 Tikslas (-ai). Vilties teorijai ypač svarbu yra pabrėžti žmogaus gyvenimo siekinio svarbą . 269. Kognityvinis vilties suvokimas atskleidžia tikslų svarbą270. Tikslai yra viltingo mąstymo mentalinis inkaras271, todėl jie yra Vilties teorijos šerdis. Tikslai savo prigimtimi gali būti verbaliniai, vizualiniai, vertybiniai, o taip pat trumpalaikiai arba ilgalaikiai (Snyder ir kt., 2000)272. Psichologo Adlerio teigimu, žmogus visada yra krypstantis į tikslą. Šios finalistinės psichologijos požiūriu, tik galutinis tikslas gali paaiškinti žmogaus elgesį273 261 Snyder S. R. Hope Theory: Rainbows in the Mind. Psychological Inquiry. Vol. 13. No. 4. 2002. P. 256. 262 Būgaitė E. Viltis – laisvės ženklas. Hermeneutinės fenomenologijos įnašas. SOTER. Religijos mokslo žurnalas. Nr. 15 (43). 2005. P. 194. 263 Roswarski T. E., Dunn J. P. The Role of Help and Hope in Prevention and Early Intervention with Suicidal Adolescents: Implications for Mental Health Counselors. Journal of Mental Health Counseling. Vol. 31. No. 1. 2009. P. 40. 264 Frankl V. E. Žmogus ieško prasmės. Katalikų pasaulio leidiniai. Vilnius. 2008. P. 84. 265 Gorbacevica L. The Question of the Sense of Life: History and the Present. SOTER. Religijos mokslo žurnalas. Nr. 16 (44). Vytauto Didžiojo universitetas. Kaunas. 2005. P. 186. 266 Snyder S. R. Hope Theory: Rainbows in the Mind. Psychological Inquiry. Vol. 13. No. 4. 2002. P. 250. 267 Snyder C. R. Teaching: the lessons of hope. Journal of Social and Clinical Psychology. Vol. 24. No. 1. 2005. P. 73. 268 Grewal P. K., Porter J. E. Hope theory: a framework for understanding suicidal action. Death studies. No. 31. Routledge. Taylor & Francis Group. 2007. P. 137. 269 Snyder S. R. Hope Theory: Rainbows in the Mind. Psychological Inquiry. Vol. 13. No. 4. 2002. P. 256. 270 Grewal P. K., Porter J. E. Hope theory: a framework for understanding suicidal action. Death studies. No. 31. Routledge. Taylor & Francis Group. 2007. P. 133. 271 Snyder C. R. Teaching: the lessons of hope. Journal of Social and Clinical Psychology. Vol. 24. No. 1. 2005. P. 73. 272 Grewal P. K., Porter J. E. Hope theory: a framework for understanding suicidal action. Death studies. No. 31. Routledge. Taylor & Francis Group. 2007. P. 137. 273 Furst M. Psichologija. Lumen leidykla. Vilnius. 2000. P. 114. . Vokiečių psichologė Buehler savo tyrinėjimuose parodė, kad kiekvieno individo gyvenimas yra tvarkomas pasirinkto tikslo ar tikslų link, t. y. 46 kiekvienas asmuo turi ką nors specialaus, kokį didesnį siekį, kuriam jis gyvena. Gyvenimas tampa nepakeliamas tiems, kurie neranda nieko siektino274 Žmogaus tikslai apima į veiksmą orientuotą perspektyvą, paremtą asmens motyvacija. Žmogaus siekiai nurodo ne tik į tai, ką jis stengiasi daryti, bet taip pat ir tai, kuo asmuo stengiasi būti, todėl tikslai yra susiję ir su asmens identitetu. Tikslai visada yra giliai asmeniniai. Jie išreiškia subjektyvią patirtį, vertybes, polinkius, kurie visi identifikuoja asmenį. Tikslai daugiau reprezentuoja potencijas negu aktualizacijas, todėl jie niekada nėra pilnai patenkinantys, nes išreiškia tai, ką asmuo stengiasi daryti, tačiau nebūtinai, ką jis iš tikrųjų padarys. Kitaip tariant, asmens siekiai reiškia, kad prasmė kyla iš „kelionės, o ne tik iš atvykimo kaip rezultato į „vietą“ . 275 Snyder teigimu (2002), žmogaus veiksmai yra į tikslą orientuoti . 276, kadangi tikslai yra esminis kiekvieno žmogaus kasdienio gyvenimo komponentas (Snyder, 1994, 2000)277, parodantis žmogaus ateities aspiracijas278. Viltis yra didžiausia ir stipriausia tuomet, kada tikslą žmogus yra pasirinkęs asmeniškai279. Snyder (1994) teigimu, užblokuoti gyvenimo tikslai gali iššaukti savižudiškus veiksmus280, o tuo tarpu tikslas gyventi, išreikštas per ateities planų kūrimą, gali žmogų apsaugoti nuo savižudybės281. Pasak Snyder (1994), būtent viltis asmenį kreipia į sėkmingą tikslo pasiekimą282 Psichologas Rogers siūlo nuolat kelti gyvenimo tikslo klausimą, būnant atviram savo vidiniam ir išoriniam patyrimui. Jis siūlo trijų lygių suderinamumo modelį norint pasiekti gyvenimo tikslą. Pagrindinis lygis yra žmogaus esmė, kurią reikia suderinti su viduriniu lygiu – tai savęs suvokimas ir žinojimas, koks noriu būti. Trečiasis viršutinis lygis – žmogaus raiškos forma, jo elgesys, veikla, kurią mato kiti. Žmoguje turi derėti tai, kas yra jo viduje ir pereina į išorę. Tai reiškia, jog jis turi rūpintis savo esme ir gyventi pagal ją . 283. Vilties teorija taip pat, kalbėdama apie į tikslą orientuotą mąstymą, pabrėžia, kad šis tikslas pasiekiamas turint substancinę vertybę284 274 Paškus A. Asmenybė ir religija psichologinio vystimosi perspektyvoje. Į laisvę fondas lietuviškai kultūrai ugdyti. „Draugo“ spaustuvė. Čikaga. 1990. P. 36. 275 Emmons R. A. Striving for the Sacred: Personal Gools, Life Meaning, and Religijon. Journal of Social Issues. Vol. 61. No. 4. 2005. P. 732. 276 Snyder S. R. Hope Theory: Rainbows in the Mind. Psychological Inquiry. Vol. 13. No. 4. 2002. P. 250. 277 Grewal P. K., Porter J. E. Hope theory: a framework for understanding suicidal action. Death studies. No. 31. Routledge. Taylor & Francis Group. 2007. P. 140. 278 Feldman D. B., Snyder C. R. Hope and meaningful life: theoretical and empirical associations between goal – directed thinking and life meaning. Journal of Social and Clinical Psychology. Vol. 24. No. 3. 2005. P. 418. 279 Cheavens J. S., Feldman D. B., Woodward J. T., Snyder C. R. Hope in Cognitive Psychotherapies On Working With Client Strengths. Journal of Cognitive Psychotherapy: An International Quarterly. Vol. 20. No. 2. 2006. P. 137. 280 Grewal P. K., Porter J. E. Hope theory: a framework for understanding suicidal action. Death studies. No. 31. Routledge. Taylor & Francis Group. 2007. P. 141. 281 Ten pat. P. 148. 282 Feldman D. B., Rand K. L., Kahle – Wrobleski K. Hope and goal attainment: testing a basic prediction of hope theory. Journal of Social and Clinical Psychology. Vol. 28. No. 4. 2009. P. 480. 283 Butkienė G., Kepalaitė A. Mokymasis ir asmenybės brendimas. Margi raštai. Vilnius. 1996. P. 135. 284 Snyder S. R. Hope Theory: Rainbows in the Mind. Psychological Inquiry. Vol. 13. No. 4. 2002. P. 257. . 47 Gyvenimo tikslai suteikia žmogui prasmės arba gyvenimo misijos, o taip pat praeities, dabarties ir ateities jausmą (Reker, 1994; Klinger, 1998; King, 2004). Taipogi tikslai gali įtakoti mąstymą, emocijas ir elgesį (Emmons, 1995; Emmons, 2003)285. Vilties teorijoje svarbu, kad tikslo siekimas būtų susietas tiek su kelių pasirinkimu, tiek su motyvacijos atradimu286. Tikslo svarba įtakoja žmogaus kognityvinę motyvaciją, kuri turi įtakos tikslo pasiekimui287 Kelias (-ai). Kelių pasirinkimas yra antrasis Vilties teorijos komponentas, kuris nurodo žmogaus gebėjimą atrasti būdus, kuriais norimas tikslas būtų siekiamas. Tai planavimas ir žingsnių numatymas . 288. Anot Moltmann, be planavimo negali būti realistinės vilties, kadangi vilčiai savo esmėje yra būdingas ateities planų kūrimas289. Keliai yra kognityviniai būdai pasiekti norimiems tikslams (Snyder, 1994), kurių pagalba žmogus mąstydamas planuoja ir kuria strategiją, kaip pasiekti savo tikslą290. Kitaip tariant, tikslai negali būti pasiekiami be strateginio mąstymo, todėl tam, kad žmogus pasiektų tai, ko trokšta, turi planuoti291. Viltis parodo kelią atrasti prasmę sudėtinguose gyvenimo įvykiuose ir pakreipti juos prasmės kūrimo linkme292 Žmogus turi gebėti kurti savęs įvaizdį dabarties momente ir savęs viziją, kurios jis norėtų siekti ateityje, numatant būdus, kuriais dabartis būtų siejama su trokštama ateitimi . 293. Praeitis turi įtakos ateičiai ir atvirkščiai, todėl žvilgsnis į ateitį yra betarpiškai susijęs su žmogaus dabartiniu mąstymu, kadangi dabartis visada susijusi su projekcija į ateitį294. Taigi kelio, vedančio į tikslą pasirinkimas yra būdas, sujungiantis dabartį su ateitimi tikslo siekimo prasme295 Kelių numatymas reiškia individo gebėjimą numatyti efektyvius būdus, kuriais jis sieks savo norimo tikslo . 296. Kelio pasirinkimas žmogui yra itin reikšmingas trokštamo tikslo realizacijai, kaip ir gebėjimas save motyvuoti naudoti šiuos būdus tikslo siekimo procese297 285 Skaggs B. G., Barron C. R. Searching for Meaning in Negative Events: Concept Analysis. Journal of Advanced Nursing. No. 53 (5). 2006. P. 563. 286 Grewal P. K., Porter J. E. Hope theory: a framework for understanding suicidal action. Death studies. No. 31. Routledge. Taylor & Francis Group. 2007. P. 137. 287 Feldman D. B., Rand K. L., Kahle – Wrobleski K. Hope and goal attainment: testing a basic prediction of hope theory. Journal of Social and Clinical Psychology. Vol. 28. No. 4. 2009. P. 492. 288 Cheavens J. S., Feldman D. B., Woodward J. T., Snyder C. R. Hope in Cognitive Psychotherapies On Working With Client Strengths. Journal of Cognitive Psychotherapy: An International Quarterly. Vol. 20. No. 2. 2006. P. 137. 289 Smith D. L. A Phenomenological Reflection on the Experience of Hope. The Humanistic Psychologist. No. 35 (1). 2007. P. 99. 290 Feldman D. B., Rand K. L., Kahle – Wrobleski K. Hope and goal attainment: testing a basic prediction of hope theory. Journal of Social and Clinical Psychology. Vol. 28. No. 4. 2009. P. 480. 291 Pembroke N. Witnessing to Hope in the Christian Community Through Irony. Pastoral Psychology. No. 58. 2009. P. 435. 292 Nedderman A. B., Underwood L. A., Hardy V. L. Spirituality Group With Female Prisoners: Impacting Hope. Journal of Correctional Health Care. No. 16 (2). Sage Publications. 2010. P. 121. 293 Cheavens J. S., Feldman D. B., Woodward J. T., Snyder C. R. Hope in Cognitive Psychotherapies On Working With Client Strengths. Journal of Cognitive Psychotherapy: An International Quarterly. Vol. 20. No. 2. 2006. P. 137. 294 Snyder S. R. Hope Theory: Rainbows in the Mind. Psychological Inquiry. Vol. 13. No. 4. 2002. P. 250. 295 Cheavens J. S., Feldman D. B., Woodward J. T., Snyder C. R. Hope in Cognitive Psychotherapies On Working With Client Strengths. Journal of Cognitive Psychotherapy: An International Quarterly. Vol. 20. No. 2. 2006. P. 137. 296 Snyder C. R., Ilardi S. S., Cheavens J., Michael S. T., Yamhure L., Sympson S. The Role of Hope in Cognitive – Behavior Therapies. Cognitive Therapy and Research. Vol. 24. No. 6. 2000. P. 749. 297 Snyder C. R. Teaching: the lessons of hope. Journal of Social and Clinical Psychology. Vol. 24. No. 1. 2005. P. 73. . Larsen (2007) teigimu, 48 viltis gali išlaisvinti žmogaus vidines stiprybes ir jį įgalinti298. Kelių ieškojimo mąstymas nurodo, kad pats žmogus yra įgalus atrasti tuos būdus, kuriais būtų galima pasiekti norimą tikslą299 Motyvacija. Motyvacija yra trečias Vilties teorijos komponentų (Snyder, 1994) . 300. Vilties teorijoje motyvacinis mąstymas įgalina žmogų ieškoti kelių norimam tikslui pasiekti arba problemoms spręsti, todėl viltis ir problemų sprendimas šioje teorijoje siejasi pozityviai301. Kelių atradimo komponentas Vilties teorijoje nurodo į ieškojimą ir radimą būdų, kuriuos būtų galima panaudoti problemų sprendimui (D‘Zurilla, 1986), o tuo tarpu motyvacijos komponentas yra būtinas siekiant pokyčio302. Todėl motyvacija yra mentalinė troškimo galia, palaikanti asmenį jo tikslo siekimo procese303. Pasak Reker ir Wong (1988), tikslai ir vertybės yra kaip motyvuojantys prasmės komponentai, duodantys gyvenimui nuorodas, orientuojančias asmenį į tai, kas vertinga, prasminga ir tikslinga304 Tolmano teorija (Adair, 2006) teigia, kad lūkesčiai gali daryti įtaką asmens motyvacijos stiprinimui, jei to pasekmė – užsibrėžto tikslo siekimas . 305. Asmuo turi turėti motyvaciją eiti pasirinktais keliais tikslo link (Snyder, Harris ir kt., 1991), kuri suprantama kaip į tikslą nukreipta energija (Snyder, Irving, Anderson, 1991). Kitaip tariant, tai gebėjimas panaudoti kažkurį kelią pasiekti norimiems tikslams306 Frankl (1959, 1985) teigimu, pati pagrindinė žmogaus motyvacija yra prasmės troškimas . 307. Motyvacinis mąstymas Vilties teorijoje nurodo žmogaus įgalumą pradėti ir tęsti judesį pasirinktu keliu savo tikslo link308. Crumbaugh (1971) teigimu, pati pagrindinė asmens motyvacija yra rasti savosios egzistencijos tikslą, kuris padeda žmogui netgi kančią pakelti ir ištverti oriai309 298 Nedderman A. B., Underwood L. A., Hardy V. L. Spirituality Group With Female Prisoners: Impacting Hope. Journal of Correctional Health Care. No. 16 (2). Sage Publications. 2010. P. 125. 299 Snyder C. R., Ilardi S. S., Cheavens J., Michael S. T., Yamhure L., Sympson S. The Role of Hope in Cognitive – Behavior Therapies. Cognitive Therapy and Research. Vol. 24. No. 6. 2000. P. 755. 300 Grewal P. K., Porter J. E. Hope theory: a framework for understanding suicidal action. Death studies. No. 31. Routledge. Taylor & Francis Group. 2007. P. 137. 301 Snyder S. R. Hope Theory: Rainbows in the Mind. Psychological Inquiry. Vol. 13. No. 4. 2002. P. 258. 302 Snyder C. R., Ilardi S. S., Cheavens J., Michael S. T., Yamhure L., Sympson S. The Role of Hope in Cognitive – Behavior Therapies. Cognitive Therapy and Research. Vol. 24. No. 6. 2000. P. 753 - 754. 303 Pembroke N. Witnessing to Hope in the Christian Community Through Irony. Pastoral Psychology. No. 58. 2009. P. 435. 304 Emmons R. A. Striving for the Sacred: Personal Gools, Life Meaning, and Religijon. Journal of Social Issues. Vol. 61. No. 4. 2005. P. 734. 305 Prakapas R., Katinaitė R. Nuteistų asmenų resocializacijos lūkesčiai. Socialinis ugdymas. Nr. 2 (13). Vilniaus pedagoginis universitetas. Vilnius. 2006. P. 83. 306 Snyder S. R. Hope Theory: Rainbows in the Mind. Psychological Inquiry. Vol. 13. No. 4. 2002. P. 250. 307 Melton A. M. A., Schulenberg S. E. On the Measurement of Meaning: Logotherapy’s Empirical Contributions to Humanistic Psychology. The Humanistic Psychologist. No. 36. Routledge. 2008. P. 33. 308 Snyder C. R., Ilardi S. S., Cheavens J., Michael S. T., Yamhure L., Sympson S. The Role of Hope in Cognitive – Behavior Therapies. Cognitive Therapy and Research. Vol. 24. No. 6. 2000. P. 756. 309 Melton A. M. A., Schulenberg S. E. On the Measurement of Meaning: Logotherapy’s Empirical Contributions to Humanistic Psychology. The Humanistic Psychologist. No. 36. Routledge. 2008. P. 34. . 49 1.3.1.2.4. Vilties kūrimas socialinės sąveikos kontekste Žmogui visada yra reikalingi kiti žmonės, kad, būdamas jų apsuptyje, jis jaustųsi apsaugotas ir saugus310. Pasak popiežiaus Benedikto XVI (2008), „mūsų viltis visada iš pagrindų yra viltis dėl kitų“311, todėl viltis kaip tokia yra patiriama socialiniame kontekste. Snyder (2002) teigimu, viltis yra išmokstama: žmogus mokosi viltingumo kaip į tikslą orientuoto mąstymo buvimo su kitais žmonėmis patirtyje312. Tokiu būdu, anot Berger ir Luckmann (1999), kasdienio gyvenimo tikrovė žmogui iškyla kaip intersubjektyvus pasaulis, t. y. pasaulis, kuriuo jis dalijasi su kitais313. Žmogus, kuris pats nustoja ką nors mylėjęs, rizikuoja prarasti viltį, kadangi nesisieti su kitais žmonėmis kokiu nors būdu reiškia nusivilti314 Socialinė viktimizacija gali atimti iš žmogaus viltį . 315. Negatyvūs gyvenimo įvykiai gali stabdyti vilties kūrimo procesą žmogaus gyvenime316. Pasak Snyder (2002), viktimizacija taip pat gali neleisti žmogui mąstyti, kad jis yra naudingas, aktyvus ir galintis siekti savo tikslo, o traumuojančios patirtys gali atimti iš žmogaus troškimą siekti gyvenimo tikslo (Sympson, 2000)317 Nevilties skalę (BHS – Beck Hopelessness Scale) sukūrė Beck su savo bendradarbiais Pensilvanijos universiteto Kognityvinės tarapijos centre 1974 m. Matuoti neigiamo požiūrio į savo ateitį (pesimizmo) stiprumui . 1.3.1.2.5. Lyginamoji Snyder Vilties teorijos ir Beck Nevilties teorijos analizė 318. Neviltis reiškia vilties praradimą, kai suokiama, kad nepavyks įgyvendinti savo tikslų, planų, ar kai pastangos neduoda lauktų rezultatų319, todėl tarp Snyder Vilties ir Beck Nevilties teorijų egzistuoja fundamentali distinkcija320 310 Gorbacevica L. The Question of the Sense of Life: History and the Present. SOTER. Religijos mokslo žurnalas. Nr. 16 (44). Vytauto Didžiojo universitetas. Kaunas. 2005. P. 185. 311 Popiežius Benediktas XVI. Enciklika apie krikščioniškąją viltį Spe salvi. § 48. Katalikų interneto tarnyba. Kaunas. 2008. P. 59. 312 Snyder S. R. Hope Theory: Rainbows in the Mind. Psychological Inquiry. Vol. 13. No. 4. 2002. P. 263. 313 Berger P. L., Luckmann T. Socialinis tikrovės konstravimas. Žinojimo sociologijos traktatas. Pradai. Vilnius. 1999. P. 37. 314 Snyder S. R. Hope theory: Rainbows in the Mind. Psychological Inquiry. Vol. 13. No. 4. 2002. P. 263 - 264. 315 Ten pat. P. 264. 316 Grewal P. K., Porter J. E. Hope theory: a framework for understanding suicidal action. Death studies. No. 31. Routledge. Taylor & Francis Group. 2007. P. 139. 317 Snyder S. R. Hope Theory: Rainbows in the Mind. Psychological Inquiry. Vol. 13. No. 4. 2002. P. 264. 318 Skruibis P., Kazlauskas E., Gailienė D. Nevilties lygis, nuostatos savižudybių atžvilgiu ir suicidinė rizika. Psichologija. Nr. 37. Vilniaus universitetas. 2008. P. 48. 319 Maniukaitė G. Visuomenės silpnieji ir atstumtieji: vertybių konflikto ypatumai Lietuvoje. Filosofija. Sociologija. T. 18. Nr. 2. Lietuvos mokslų akademija. Vilnius. 2007. P. 52. 320 Cheavens J. S., Feldman D. B., Woodward J. T., Snyder C. R. Hope in Cognitive Psychotherapies On Working With Client Strengths. Journal of Cognitive Psychotherapy: An International Quarterly. Vol. 20. No. 2. 2006. P. 138. . Beck Nevilties teorija ir Snyder Vilties teorija turi skirtingus pagrindus: Nevilties teorija buvo vystoma, siekiant suvokti depresijos reiškinį (Beck, 1975), o tuo tarpu vilties teorija kilo iš pozityvaus psichologinio judesio (Lopez ir 50 kt., 2003; Snyder, 1994). Nevilties teorija kreipia dėmesį į negatyviai fiksuotą žmogaus elgesio pusę (Henry, 2004), tuo tarpu Vilties teorija remiasi pozityviu žvilgsniu, kad pokytis yra įmanomas (Henry, 2004)321 Beck, Weissman, Lester, Trexler (1974) identifikuoja neviltį kaip vieną fundamentalių daugelio psichopatologinių sąlygojimų, susijusį su depresija ir savižudybe . 322. Nors depresijos identifikavimas yra svarbus psichologinis raktas, numatant savižudybę (Beck, 1963, 1964), vis dėlto neviltis yra geresnis indikatorius savižudiškam elgesiui nuspėti negu depresija (Hughes, Meimeyer, 1993)323. Maris ir kolegos (2000) neviltį priskiria prie 15 veiksnių, geriausiai prognozuojančių savižudybes. Shneidman (2002) teigimu, neviltis yra vienas iš 10 beveik visoms savižudybėms būdingų bruožų. Anot jo, bejėgiškumas ir neviltis geriausiai apibūdina nusižudyti ketinančio žmogaus emocinę būseną. Williams ir Pollock (2002) taip pat priskiria neviltį prie svarbiausių psichologinių kintamųjų, susijusių su savižudišku elgesiu324. Beck (1963) teigimu, neviltis yra raktinis faktorius, susiejantis depresiją su savižudybe325 Lietuvoje Skuibio, Kazlausko ir Gailienės (2008) atliktas tyrimas, kuris buvo grįstas Beck Nevilties skalės (BHS – Beck Hopelessness Scale) metodika, taip pat atskleidė stiprias sąsajas tarp nevilties lygio ir suicidiškumo. Tyrimo metu nustatyta, kad labiausiai su tiriamųjų suicidiškumu yra susijęs nevilties lygis. Tai sutampa su daugelio kitų tyrimų rezultatais, rodančiais, kad neviltis yra kintamasis, bene geriausiai prognozuojantis suicidiškumą (Beck ir Steer, 1988; Maris ir kt., 2000) . 326 Neviltis gali būti apibrėžta kaip negatyvus mąstymas apie ateitį (Beck, Kovacs, Weissman, 1975) . 327. Stotland (1969) taip pat neviltį įvardija kaip negatyvių dalykų tikėjimąsi savo gyvenime ir ateityje328. Taigi Beck Nevilties teorija neviltį apibūdina kaip negatyvų mąstymą apie ateitį, tuo tarpu Snyder Vilties teorija teigia pozityvų mąstymą apie ateitį ir viltingą ateities laukimą329 321 Grewal P. K., Porter J. E. Hope theory: a framework for understanding suicidal action. Death studies. No. 31. Routledge. Taylor & Francis Group. 2007. P. 145. 322 Cheavens J. S., Feldman D. B., Woodward J. T., Snyder C. R. Hope in Cognitive Psychotherapies On Working With Client Strengths. Journal of Cognitive Psychotherapy: An International Quarterly. Vol. 20. No. 2. 2006. P. 138. 323 Grewal P. K., Porter J. E. Hope theory: a framework for understanding suicidal action. Death studies. No. 31. Routledge. Taylor & Francis Group. 2007. P. 133. 324 Skruibis P., Kazlauskas E., Gailienė D. Nevilties lygis, nuostatos savižudybių atžvilgiu ir suicidinė rizika. Psichologija. Nr. 37. Vilniaus universitetas. 2008. P. 46. 325 Grewal P. K., Porter J. E. Hope theory: a framework for understanding suicidal action. Death studies. No. 31. Routledge. Taylor & Francis Group. 2007. P. 135. 326 Skruibis P., Kazlauskas E., Gailienė D. Nevilties lygis, nuostatos savižudybių atžvilgiu ir suicidinė rizika. Psichologija. Nr. 37. Vilniaus universitetas. 2008. P. 52. 327 Grewal P. K., Porter J. E. Hope theory: a framework for understanding suicidal action. Death studies. No. 31. Routledge. Taylor & Francis Group. 2007. P. 134. 328 Cheavens J. S., Feldman D. B., Woodward J. T., Snyder C. R. Hope in Cognitive Psychotherapies On Working With Client Strengths. Journal of Cognitive Psychotherapy: An International Quarterly. Vol. 20. No. 2. 2006. P. 138. 329 Grewal P. K., Porter J. E. Hope theory: a framework for understanding suicidal action. Death studies. No. 31. Routledge. Taylor & Francis Group. 2007. P. 145. . 51 1.3.1.2.6. Didelės ir mažos vilties žmonės Orsy teigimu, kuo daugiau žmogus viliasi, tuo pilniau jis gyvena330. Daugelis autorių konceptualizavo viltį tik kaip emociją (Farina, Hearth, Popovich, 1995), tuo tarpu Snyder (2002) Vilties teorijoje viltis atskleidžiama kaip mąstymo procesas, o emocijos pasireškia kaip sėkmingo tikslo pasiekimo pasekmė. Kadangi pasiekto tikslo suvokimas ir patirtis kildina emocijas, todėl didelės vilties žmonės dažniau išgyvena teigiamas emocijas, lyginant su mažos vilties žmonėmis331. Todėl didelės vilties žmonėmis gali būti vadinami tie žmonės, kurie geba atrasti kelius, vedančius į siekiamą tikslą, ir turi įsisąmonintą motyvaciją stengtis tol, kol pasieks trokštamą tikslą332 Didelės vilties žmonės žvelgia į gyvenimo tikslus kaip į iššūkius (Anderson, 1998; Snyder, Cheavens, Michael, 1999), taip pat jie yra lankstūs ir kūrybingi tikslo siekime (Irving ir kt., 1998) bei gebantys pergalėti netgi sudėtingas stresines aplinkybes (Snyder, Taylor ir kt, 2001) . 333. Snyder (2000) kalba apie „žingsnelių metodą“, kuris remiasi praktika, kuomet siekiamas didelis tikslas yra vadybiškai suskaidomas į mažus sub-tikslus, kas stimuliuoja progresą ir padaro įmanomais mažus laimėjimus ir sėkmes334. Vilties teorija nurodo, kad kuomet yra susiduriama su sudėtingu tikslu, jį reikia suskaidyti į keletą paprastesnių ir lengvesnių sub-tikslų; didelės vilties žmonės geba tai padaryti (Snyder, 1994)335. Kitaip tariant, didelės vilties žmonės pasižymi gebėjimu atrasti kelius ir pasižymi mentaline stiprybe (aukšta motyvacija), siekiant trokštamo tikslo336 Didelės vilties žmonės yra aktyviai besidomintys ateitimi, todėl yra geriau įveikiantys stresą ir naujus gyvenimo iššūkius . 337. Tokie žmonės taip pat yra kūrybingi ir sugebantys efektyviai spręsti problemas (Snyder, Harris, 1991; Snyder, Irving & Anderson, 1991)338. Viltingas yra tas žmogus, kuris nori gyventi, nes toks žmogus mato ateitį kaip kažką pozityvaus (Hanna, 1991)339 330 Smith D. L. A Phenomenological Reflection on the Experience of Hope. The Humanistic Psychologist. No. 35 (1). 2007. P. 83. 331 Snyder S. R. Hope Theory: Rainbows in the Mind. Psychological Inquiry. Vol. 13. No. 4. 2002. P. 252. 332 Pembroke N. Witnessing to Hope in the Christian Community Through Irony. Pastoral Psychology. No. 58. 2009. P. 433 - 434. 333 Snyder S. R. Hope Theory: Rainbows in the Mind. Psychological Inquiry. Vol. 13. No. 4. 2002. P. 266. 334 Luthans F., Jensen S. M. Hope: A New Positive Strength for Human Resource Development. Human Resource Development Review. Vol. 1. No. 3. Sage Publications. 2002. P. 315. 335 Snyder C. R., Ilardi S. S., Cheavens J., Michael S. T., Yamhure L., Sympson S. The Role of Hope in Cognitive – Behavior Therapies. Cognitive Therapy and Research. Vol. 24. No. 6. 2000. P. 754. 336 Pembroke N. Witnessing to Hope in the Christian Community Through Irony. Pastoral Psychology. No. 58. 2009. P. 436. 337 Snyder S. R. Hope Theory: Rainbows in the Mind. Psychological Inquiry. Vol. 13. No. 4. 2002. P. 254. 338 Luthans F., Jensen S. M. Hope: A New Positive Strength for Human Resource Development. Human Resource Development Review. Vol. 1. No. 3. Sage Publications. 2002. P. 317. 339 Roswarski T. E., Dunn J. P. The Role of Help and Hope in Prevention and Early Intervention with Suicidal Adolescents: Implications for Mental Health Counselors. Journal of Mental Health Counseling. Vol. 31. No. 1. 2009. P. 38. , todėl 52 didelės vilties žmonės lengviau ištveria psichologinį skausmą negu mažos vilties žmonės, kadangi viltingas mąstymas padeda lengviau įveikti emociškai sunkias situacijas340 Aukštesnė viltis yra susijusi su visapusiškai geresniu prisitaikymu, ypač su geresniu socialiniu prisitaikymu (Kwon, 2002). Aukštesnis vilties laipsnis yra susijęs su mažesniu vienatvės jausmu (Sympson, 1999), su didesne socialine kompetencija (Snyder, Hoza ir kt., 1997) ir labiau suvokta socialine parama (Barnum ir kt., 1998; McNeal, 1997). Didelės vilties žmonėms yra būdingas pozityvus žvilgsniu į tarpasmenius santykius ir stiprūs bei gilūs ryšiais su kitais žmonėmis (Snyder, Cheavens, Sympson, 1997) . 341. Taip pat didelės vilties žmonės pasižymi atleidimu ir apskritai didesne tolerancija žmonėms (Tierney, 1995). Tuo tarpu mažos vilties žmonės dažniau jaučiasi vieniši, baimingi ir tarpasmeninių santykių prasme uždari bei neatleidžiantys kitiems žmonėms (Thompson, Snyder ir kt., 2002)342 Gyvenimo prasmės klausimas tipiškai išryškėja tuomet, kai žmogus patiria sukrėtimą . 1.3.2. Žmogus prasmės akivaizdoje 1.3.2.1. Ribinės patirtys žmogaus gyvenimo tikrovėje 343. Todėl egzistencinė filosofija kalba apie ribines arba kraštines gyvenimo patirtis (nuteistiesiems viena iš tokių kraštinių situacijų yra kalėjimo patirtis), kurios išreiškia žmogaus buvimo pakraštį arba ribą, „už kurios, - pasak K. Jasperso, - mes savo buvime nieko neregime; jos yra tarsi kažkokia siena, į kurią atsidaužiame ir pralaimime“344. Tas pats filosofas teigia, kad tik ypatingas sukrėtimas žmogų gali pastūmėti jo tikrosios egzistencijos link. Toks sukrėtimas – tai ribinės situacijos: mirtis, kova, kančia, kaltė. Žmogus, išgyvendamas ribinę situaciją, patiria, kad nepatikima atrama – išorinės gyvenimo sąlygos – gali subyrėti, ir tada jis bus atgręžtas į save patį345 Fundamentaliosios vilties klausimas iškyla žmogui atsidūrus būtent ribinių situacijų akivaizdoje, kuomet, rodos, nebėra kuo viltis . 346 340 Snyder S. R. Hope Theory: Rainbows in the Mind. Psychological Inquiry. Vol. 13. No. 4. 2002. P. 260. 341 Ten pat. P. 261. 342 Ten pat. P. 262. 343 Frankl V. E. Sielogyda. Gydytojo rūpestis – siela. Dešimt tezių apie asmenybę. Logoterapijos ir egzistencinės analizės pagrindai. Vaga. Vilnius. 2008. P. 76. 344 Maceina A. RAŠTAI III. Trilogija Cor Inquietum. Mintis. Vilnius. 1990. P. 460. 345 Kunzmann P., Burkard F. P., Wiedmann F. Filosofijos atlasas. Alma littera. Vilnius. 2000. P. 201. 346 Smith D. L. A Phenomenological Reflection on the Experience of Hope. The Humanistic Psychologist. No. 35 (1). 2007. P. 87. . Egzistencine prasme, remiantis K. Jasperso filosofija, buvimas įkalintam yra ribinė situacija, kančia, kurios negalima savo jėgomis pergalėti, ją galima tik iškęsti. Kančia tampa dar sunkesnė, kai žmogus yra uždaroje erdvėje. Kenčiama, nes 53 nusikaltęs žmogus yra sudėtinga būtybė, jam reikia išnarplioti įvairias savo asmenybės ir gyvenimo istorijos puses, išsiaiškinti ryšius su kitais, susitaikyti su savimi ir pasauliu347 Ribinėse gyvenimo patirtyse žmogui radikaliai iškyla prasmės klausimas . 348, kuris nėra loginis kurios nors problemos neaiškumas, bet greičiau ontologinis aptemimas. Tai tamsa pačioje mūsų būtyje, tamsa, kylanti iš priartėjimo prie savo buvimo ribos349. Vis dėlto, nors gyvenimas nebūtinai atneša malonumus, tačiau visada žmogui siūlo prasmės paiešką350. Žvelgiant į biblinę Jobo dramą, matome, kad, susimąstęs kančios akivaizdoje, Jobas klausia, kokią prasmę turi jo nalaimės, jo skausmas, apskritai visas žmogiškasis jo gyvenimas, atsidūręs ties nebūties bedugne ir grasomas mirties. Visos jo kalbos sukasi aplink šią vieną pagrindinę mintį. Tačiau būdinga yra tai, kad Jobas niekur savo kalbose neduoda atsakymo į savo klausimą. Jis visą laiką tik klausia ir ieško atsakymo351 Kiekvienas žmogus bet kuriuo savo gyvenimo momentu ir bet kokiomis aplinkybėmis yra pajėgus radikaliai pakeisti savo gyvenimą . 352, anot Jourardo, transcenduodamas (peržengdamas) savojo silpnumo sukurtus apribojimus353. Todėl, Maceinos (1990) teigimu, laiminga yra kiekviena kraštinė situacija, kuri nubūtina žmogų, nes nauja, iš transcendencijos gautoji būtis yra aukštesnė negu seniau turėtoji. Laminga yra ir kaltė, ir kančia, ir kova, ir galop mirtis, nes visos jos pastato žmogų Dievo akivaizdoje ir atskleidžia egzistencijai jos transcendenciją. Visa tai žmogų atveria Dievui, kuris jį pripildo nauja šviesa, nauju turiniu, nauja galia. Šias situacijas pergalėjęs, žmogus jau yra naujas žmogus, naujas Viešpaties kūrinys, gyvenąs nebe tiek savimi, kiek anuo gautuoju transcendentiniu turiniu. Todėl kraštinės situacijos pačios savimi yra tikriausi keliai į Dievą, kadangi, atvesdamos žmogų prie jo būties ribos, jos tuo pačiu atveda jį ir prie transcendencijos, nes leidžia žmogui pajusti, kad jo egzistencija yra laikoma ne jo paties, bet Kito, kuris yra būties atrama ir pagrindas354 Wagner (2007) teigimu, Dievas kaip Dievas pažįstamas tik nutolus nuo jo arba jam apleidus. Krikščioniškoji teologija būtent tuo ir remiasi, teigdama, kad Dievas yra pažįstamas tik ant kryžiaus, Dievui pasitraukus (Moltmann, 1987). Kai Jėzus ant kryžiaus sako: „Mano Dieve, mano . 347 Vosyliūtė A. Kalėjimo įnamių patirtis. // Socialinės grupės: iš praeities į dabartį. Mokslo studija. Socialinių tyrimų institutas. Lietuvos sociologų draugija. Vilnius. 2007. P. 396. 348 Frankl V. E. Sielogyda. Gydytojo rūpestis – siela. Dešimt tezių apie asmenybę. Logoterapijos ir egzistencinės analizės pagrindai. Vaga. Vilnius. 2008. P. 74. 349 Maceina A. RAŠTAI III. Trilogija Cor Inquietum. Mintis. Vilnius. 1990. P. 466. 350 Frankl V. E. Sielogyda. Gydytojo rūpestis – siela. Dešimt tezių apie asmenybę. Logoterapijos ir egzistencinės analizės pagrindai. Vaga. Vilnius. 2008. P. 14. 351 Maceina A. RAŠTAI III. Trilogija Cor Inquietum. Mintis. Vilnius. 1990. P. 475. 352 Godvadas P. Egzistencinė filosofija ir socialinis darbas bendruomenėje. Socialinis darbas. Patirtis ir metodai. Nr. 1 (1). Vytauto Didžiojo universitetas. Socialinio darbo institutas. 2008. P. 15. 353 Plužek Z. Pastoracinė psichologija. Amžius. Vilnius. 1996. P. 106. 354 Maceina A. RAŠTAI III. Trilogija Cor Inquietum. Mintis. Vilnius. 1990. P. 490 - 491. 54 Dieve, kodėl mane apleidai?“, tik tada pasidaro suvokiamas begalinis Dievo veikimas355. Žmogus išvysti tikrąjį savo veidą gali tik atsigręžęs į kitą veidą, Dievo veidą, todėl tik tikėjimas parodo žmogui jį patį, nes tuomet jis grindžia save Dievu356 Prasmė, kaip pažinimo objektas, dažniausiai atsiranda egzistencinės – fenomenologinės krypties filosofų darbuose. Remiantis prancūzų egzistencialistu Merlau – Ponty, prasmė apibrėžiama kaip fundamentinė būties sąvoka, padedanti suvokti žmogaus santykį su pasauliu. Vokiečių filosofo Tillicho požiūriu, žmogaus gebėjimas formuoti savo vidinį pasaulį, atitinkantį tam tikras prasmes, padeda išlikti žmogumi . 1.3.2.2. Žmogaus gyvenimo prasmės klausimas 357. Wagner (2006) teigimu, nesvarbu, ką žmonės galvoja apie patį prasmės klausimą, tačiau savo gyvenimo prasmės ieško beveik visi. Taip pat, anot Šveicarijoje atlikto empirinio tyrimo apie subjektyvias prasmės teorijas, žmogui yra itin svarbus prasmingo ir neprasmingo gyvenimo skyrimas (Schaeppi, 2004)358. Vis dėlto prasmės ieška arba, pasak Heidegger, žmogaus buvimo paskirtis, gali būti pasiekta tik žvelgiant į ją klausiančia laikysena, o galėti klausti reiškia galėti laukti359 Prasmės klausimas kaip toks yra įmanomas tik dėl to, kad kiekvieno žmogaus gyvenime būna momentų, kai prasmės „akivaizdybė“ išnyksta ir „natūralus supratimo jausmas“ apleidžia. Tik tada žmogus pastebi, jog yra „kažko“, kas vadinama prasme. Tiksliau tariant, pastebi, jog to „kažko“ nesupranta . 360. Vienas iš tokių momentų žmogaus gyvenimo patirtyje gali būti įkalinimas arba laisvės praradimas. Tokioje situacijoje žmogui atsiskleidžia jo klausimas – ne teorinis ir abstarktus, bet glūdintis pačioje jo būtyje, klausimas egzistencinis, amžinai neišspręstas, tačiau visados aktualus ir išsprendimo laukiantis361. Todėl, pasak Frankl (2008), „reikia pripažinti, kad klausimas apie gyvenimo prasmę yra išties žmogiškas klausimas“362 355 Wagner H. Gyvenimo prasmė ir dorinis ugdymas. Prasmė – prasmės ieška – gyvenimo prasmė (2). Acta Paedagogica Vilnensia. Nr. 18. Vilniaus universitetas. Vilnius. 2007. P. 18. 356 Kierkegaard S. Liga mirčiai. Aidai. Vilnius. 1997. P. 27 - 28. 357 Aramavičiūtė V. Vertybės kaip gyvenimo prasmės pamatas. . Acta Paedagogica Vilnensia. Nr. 14. Vilniaus universitetas. Vilnius. 2005. P. 18. 358 Wagner H. Gyvenimo prasmės ieška istoriniu požiūriu. Prasmė – prasmės ieška – gyvenimo prasmė. Acta Paedagogica Vilnensia. Nr. 17. Vilniaus universitetas. Vilnius. 2006. P. 10 - 11. 359 Wagner H. Gyvenimo prasmė ir dorinis ugdymas. Prasmė – prasmės ieška – gyvenimo prasmė (2). Acta Paedagogica Vilnensia. Nr. 18. Vilniaus universitetas. Vilnius. 2007. P. 10. 360 Buber M. Dialogo principas II. Dialogas. Klausimai pavieniui. Tarpžmogiškumo pradai. Katalikų pasaulis. Vilnius. 2001. P. 14. 361 Maceina A. RAŠTAI III. Trilogija Cor Inquietum. Mintis. Vilnius. 1990. P. 447. 362 Frankl V. E. Sielogyda. Gydytojo rūpestis – siela. Dešimt tezių apie asmenybę. Logoterapijos ir egzistencinės analizės pagrindai. Vaga. Vilnius. 2008. P. 73. . Kadangi žmogus tuo ir pranoksta visas kitas būtybes, kad jis yra nuolatos atsigręžęs į savo buvimą, kad jam šitas buvimas 55 rūpi ir kad jis apie jį mąsto bei jį supranta363, todėl klausimas apie gyvenimo prasmę turi visą laiką likti dėmesio centre364 Klausimas apie gyvenimo prasmę savo esmėje yra ne loginis, bet ontologinis; ne teorinis, bet egzistencinis. Kaip tik todėl jis yra asmeninis. Asmeninis ta prasme, kad jis klausia ne būties apskritai, bet mano būties, kuri neteko atramos ir atsidūrė prie buvimo ribos . 365. Todėl Frankl (2008) teigimu „svarbu ne gyvenimo prasmė apskritai, o kurio nors asmens gyvenimo prasmė“366. Vis dėlto, nors žmogus ir geba iškelti ontologinį klausimą, tačiau jis nesugeba duoti ontologinio atsakymo, nes žmogus nėra savos egzistencijos šaltinis. Jis savo egzistenciją tvarko, tačiau jis jos nekildina pats iš savęs367. Taigi žmogus vien tik savo egzistencijoje atsakymo į šį ontologinį klausimą neranda. Todėl reikia, kad žmogus Dievą paklaustų apie savo gyvenimo prasmę, atsiverdamas visa savo būtimi, kurią jis yra gavęs iš Jo rankų, nes pati žmogaus egzistencija yra klausimas, atvertas Viešpaties akyse368 Beprasmybės jausmas šiandien vis labiau užvaldo post – modernų žmogų, atverdamas jame egzistencinį vakuumą, kuris būdingas itin industrializuotoms visuomenės formoms . 1.3.2.3. Abejojimas gyvenimo prasme: egzistencinė tuštuma ir neviltis 369. Tačiau ikimoderniose epochose (iki XX a.) prasmės klausimas nebuvo svarbus, nes Dievo buvimas buvo savaime suprantamas dalykas, lygiai kaip ir Dievo suvokimas visose gyvenimo srityse370. Tik tada, kai žmogui Dievo buvimas tapo ne visai savaime suprantamas, o kartu ir tuo grindžiama prasmė, tik tada modernus žmogus pradėjo patirti abejojimą gyvenimo prasme371 Anot Frankl (2008), tik žmogui lemta išgyventi egzistenciją kaip abejotiną ir tik jis patiria savo būties abejotinumą . 372 363 Maceina A. RAŠTAI III. Trilogija Cor Inquietum. Mintis. Vilnius. 1990. P. 451. 364 Frankl V. E. Sielogyda. Gydytojo rūpestis – siela. Dešimt tezių apie asmenybę. Logoterapijos ir egzistencinės analizės pagrindai. Vaga. Vilnius. 2008. P. 73. 365 Maceina A. RAŠTAI III. Trilogija Cor Inquietum. Mintis. Vilnius. 1990. P. 468. 366 Frankl V. E. Žmogus ieško. Katalikų pasaulio leidiniai. Vilnius. 2008. P. 117. 367 Maceina A. RAŠTAI III. Trilogija Cor Inquietum. Mintis. Vilnius. 1990. P. 479. 368 Ten pat. P. 483 - 484. 369 Frankl V. E. Sielogyda. Gydytojo rūpestis – siela. Dešimt tezių apie asmenybę. Logoterapijos ir egzistencinės analizės pagrindai. Vaga. Vilnius. 2008. P. 30. 370 Rugevičiūtė R. G. Gyvenimo prasmės ieškojimo problemiškumas ir krikščionybės atsakas. SOTER. Religijos mokslo žurnalas. Nr. 33 (61). Vytauto Didžiojo universitetas. Kaunas. 2010. P. 145. 371 Wagner H. Gyvenimo prasmė ir dorinis ugdymas. Prasmė – prasmės ieška – gyvenimo prasmė (2). Acta Paedagogica Vilnensia. Nr. 18. Vilniaus universitetas. Vilnius. 2007. P. 18. 372 Frankl V. E. Sielogyda. Gydytojo rūpestis – siela. Dešimt tezių apie asmenybę. Logoterapijos ir egzistencinės analizės pagrindai. Vaga. Vilnius. 2008. P. 74. . Tačiau įvairūs filosofai skirtingai interpretuoja prasmės problemą nevilties ir gyvenimo beprasmybės akivaizdoje: Kierkegaardui vienintelis galimas būdas įveikti neviltį yra egzistencinis žmogaus ryšys su Dievu; Marceliui taip pat tikroji egzistencija yra dalyvavimas dieviškoje būtyje mylint, tikint ir būnant ištikimam; Jasperso požiūriu, ribinės 56 situacijos ir mirtis, kaip galutinis žlugimas, yra Dievo šifrai, kurių reikšmę turime išsiaiškinti373. Kierkegaard (1997) teigimu, „ bet koks gyvenimas, nesantis tikėjimo gyvenimu pačia griežčiausia ir pilniausia prasme, ne tik veda į neviltį, bet ir yra neviltis“374, kuri pirmiausia yra vienos iš teologiškųjų dorybių – vilties paneigimas, o kadangi pastaroji nemąstoma be tikėjimo ir meilės, tad sykiu netikėjimas ir nemeilė375. Nusivylęs žmogus yra praradęs Dievą, o drauge ir save patį, kadangi neturintis Dievo neturi nė savęs paties376. Pasak Murray (1963), rinktis egzistenciją be Dievo reiškia rinktis neegzistenciją, t. y. pulti į absurdą377. Vis dėlto reikia nusivilti visiškai, nusivilti iki dugno, kad iš paties dugno prasiveržtų dvasios gyvenimas ir pasirodytų atgaila378 Frankl (2008) teigimu, tik žmogus gali kelti prasmės klausimą ir tik jis gali abejoti savo gyvenimo prasme . 379. Tuo pačiu, pasak Maceinos (1990), tik Dievas gali žmogų išgelbėti iš jį ištikusios nebūties. Tačiau, kol žmogus būna atsivėręs Dievui tik iš dalies, kol jis tebesitiki savo minties galia atstatyti pasvirusią savo būtį, tol jo užduodamas klausimas pasilieka daugiau ar mažiau abstraktus, ir jo kreipimasis į Dievą – netikras; tol ir transcendencija tokiu atveju yra nebyli380 Wagner (2008) teigimu, žmogiškajai egzistencijai visuomet gresia prasmės praradimo pavojus, tačiau tuo pačiu ir viltis atrasti naujus prasmės horizontus . 1.3.2.4. Frankl prasmės teorija – Logoterapija 1.3.2.4.1. Logoterapija kaip sielogyda: gydymas prasme 381. Prasmės suradimas nėra nei kažkas normatyvinio, nei totalitarinio, tačiau visiškai individualus dalykas, kuris iš nieko negali būti atimtas ar kam nors uždraustas382 Wagner (2006) pastebi visiškai priešingą Freudo ir jo mokinio Frankl gyvenimo prasmės sąvokos vartojimą ir sampratą. Freudas dar 1937 m. viename savo laiške rašė: „Tas, kuris klausia apie gyvenimo prasmę, serga“ (Freud cit, Lubbe, 1994). Jis priėjo išvadą, kad tam, kuris nėra tikras . 373 Anzenbacher A. Filosofijos įvadas. Katalikų pasaulis. Vilnius. 1992. P. 57. 374 Kierkegaard S. Liga mirčiai. Aidai. Vilnius. 1997. P. 10. 375 Ten pat. P. 23. 376 Ten pat. P. 73. 377 Meilius K. Žmogaus, pašaukto per Dievo Įstatymą, elgesio normos ir nukrypimai. SOTER. Religijos mokslo žurnalas. Nr. 13 (41). Vytauto Didžiojo universitetas. Kaunas. 2004. P. 22. 378 Kierkegaard S. Liga mirčiai. Aidai. Vilnius. 1997. P. 98. 379 Frankl V. E. Sielogyda. Gydytojo rūpestis – siela. Dešimt tezių apie asmenybę. Logoterapijos ir egzistencinės analizės pagrindai. Vaga. Vilnius. 2008. P. 29. 380 Maceina A. RAŠTAI III. Trilogija Cor Inquietum. Mintis. Vilnius. 1990. P. 491. 381 Wagner H. Prasmės suradimas tarp neapibrėžtų modernaus gyvenimo modelių ir asmeninės savivertės siekio. Acta Paedagogica Vilnensia. Nr. 20. Vilniaus universitetas. Vilnius. 2008. P. 127. 382 Wagner H. Gyvenimo prasmės ieškos aspektai socialinio darbo kontekste. Acta Paedagogica Vilnensia. Nr. 24. Vilniaus universitetas. Vilnius. 2010. P. 26. 57 savo gyvenimo prasme, būtina individuali terapija. Praėjus vos penkiolikai metų Frankl visiškai apvertė šį supratimą žodžiais – „tas, kuris neklausia apie gyvenimo prasmę, susirgs“ (Frankl cit, Lubbe, 1994)383. Pasak Ratzingerio, prasmė yra duona, teikianti gyvybę žmoniškajai būčiai, be kurios žmogus patenka į nebeįmanomo gyvenimo situaciją384 Frankl teigimu, žmogus labiausiai kenčia nuo prasmės trūkumo, todėl jis išvystė psichės gydymo būdą užslopintai dvasinei dimensijai išlaisvinti . 385. Frankl prasmės teorija vadinama Logoterapija, teigianti, kad „prasmės siekimas“ žmoguje yra įsitvirtinęs kur kas giliau negu „malonumo siekimas“ ar „valdžios siekimas“. Logoterapijos tikslas – padėti žmogui rasti gyvenimo prasmę, tačiau ieškoti jos turi pats žmogus, nes prasmės niekas negali duoti iš šalies386. Frankl apmąstymų apie žmogaus būtį, drauge ir jo mokslinių įžvalgų išeities taškas yra įsitikinimas, kad kiekvienas žmogus siekia atrasti ir įgyvendinti savo gyvenimo prasmę. Tačiau nūdien ši valia siekti prasmės (vok. Wille zum Sinn, angl. Will to Meaning) pernelyg dažnai yra neatpažinta arba pažeista. Todėl Logoterapija kalba apie daugelio žmonių patiriamą egzistencinę frustraciją. Tokie asmenys skundžiasi beprasmybės jausmu arba vidine tuštuma, kurią logoterapeutai įvardija kaip egzistencinį vakuumą387 Beprasmybės patirtis atveria žmoguje egzistencinę tuštumą, kadangi, anot Maceinos, prasmės klausimas yra pagrindinis žmogaus egzistencijos klausimas. Egzistencija laikosi tiktai prasme, o tuo tarpu prasmės žlugimas yra egzistencijos pabaiga. Kitaip tariant, prasmės netekusi egzistencija jau yra mirusi. Neprasmingo gyvenimo žmogus pakelti negali, nes prasmė sudaro žmogaus buvimo ašį, apie kurią viskas susitelkia. Ji sudaro jo buvimo atramą, kuri padeda jam pakelti sunkenybes ir vargus, todėl gyvenimo prasmės netekimas pakerta žmogaus jėgas ir palaužia jo atsparumą . 388. Pasak Rugevičiūtės (2010), prasmės netekimas nuvertina visus gyvenimo įvykius ir veiksmus389 Frankl įsitikinimu gyvenimo ir atskirų jo momentų prasmė objektyviai egzistuoja. Todėl gyvenimo prasmę reikia atrasti, o ne subjektyviai ir savavališkai ją kam nors priskirti. Taigi, nors asmens gyvenimas ar atskiros jo gyvenimo aplinkybės gali atrodyti beprasmės, tačiau tokios anaiptol nėra. Net neigiami žmogiškosios egzistencijos aspektai, ypač tragiškoji kančios, kaltės ir . 383 Wagner H. Gyvenimo prasmės ieška istoriniu požiūriu. Prasmė – prasmės ieška – gyvenimo prasmė. Acta Paedagogica Vilnensia. Nr. 17. Vilniaus universitetas. Vilnius. 2006. P. 12 - 13. 384 Aramavičiūtė V. Vertybės kaip gyvenimo prasmės pamatas. Acta Paedagogica Vilnensia. Nr. 14. Vilniaus universitetas. Vilnius. 2005. P. 18. 385 Paškus A. Asmenybė ir religija psichologinio vystimosi perspektyvoje. Į laisvę fondas lietuviškai kultūrai ugdyti. „Draugo“ spaustuvė. Čikaga. 1990. P. 145. 386 Furst M. Psichologija. Lumen leidykla. Vilnius. 2000. P. 118. 387 Dulskis R. Sielodyda: tarp psichoterapijos ir religijos. SOTER. Religijos mokslo žurnalas. Nr. 28 (56). Vytauto Didžiojo universitetas. Kaunas. 2008. P. 215. 388 Mikelaitis G. Lietuvos filosofinė mintis. Aidai. Vilnius. 1996. P. 390 - 391. 389 Rugevičiūtė R. G. Gyvenimo prasmės ieškojimo problemiškumas ir krikščionybės atsakas. SOTER. Religijos mokslo žurnalas. Nr. 33 (61). Vytauto Didžiojo universitetas. Kaunas. 2010. P. 146. 58 mirties triada, turi savo pozityviąją prasmę ir todėl yra bei privalo būti paversti laimėjimu390. Kitaip tariant, žmogus gali rasti prasmę netgi tada, kuomet jis susiduria su siaubingomis gyvenimo patirtimis, kurių jis negali pakeisti (Frankl, 1988)391 Emmons (2005) išskyrė keturias gyvenimo prasmės kategorijas: 1) tikslai; 2) santykiai; 3) religija arba dvasingumas; 4) savitranscendencija. Tikslai apimą buvimą atsidavusiam kokiai nors veiklai ar darbui, tikint jo verte. Santykių kategorija apima ryšius su kitais žmonėmis, pasitikėjimą kitais, buvimą altruistišku ir pagelbstinčiu. Religija arba dvasingumas nurodo į turėjimą asmeninio santykio su Dievu, tikėjimą pomirtiniu gyvenimu ir priklausymą tikinčiųjų bendruomenei. Savitranscendencija reiškia peržengimą savų interesų, altruistiškai aukojantis dėl kitų . 392 Frankl psichoterapeutinis požiūris yra vadinamas terminu Logoterapija, kuris kilęs nuo graikško žodžio “logos” – žodis: krikščioniškoje tradicijoje Dievo žodis tampa kūnu Jėzaus iš Nazareto asmenyje ir kaip žmogus patiria tiek skausmą, tiek džiaugsmą . 393. Rugevičiūtės (2010) teigimu, gyvenimo prasmė išryškėja per santykį – gilų ryšį su transcendencija. Religija padeda žmogui suvokti, kad Dievas leidžiasi sutinkamas ir tik Jis pripildo asmens širdį meilės, ramybės, paguodos, tiesos, pasitikėjimo. Tokia dvasinė gelmės patirtis atveria žmogui galimybę kurti pasitikėjimo Dievu ir žmonėmis kupinus santykius394. Jei žmogus savo kančią patiria kaip visišką, negrįžtamą santykio nutrūkimą, šioje neigiamybėje išryškėja pagrindinis dalykas: žmogus yra sutvertas santykiams. Gyvenimo prasmė arba tai, dėl ko verta gyventi, išryškėja iš šio būti-santykio, kur turimas galvoje ne koks nors konkretus santykis, bet pati buvimo santykyje idėja, kurios transcendentinė reikšmė išryškėja būtent ją praradus, taigi dialektiškai395 Prasmingas gyvenimas yra centrinė tema įvairiose humanistinėse teorijose ir terapijose . 1.3.2.4.2. Logoterapijos taikymo galimybės socialinio darbo praktikoje 396 390 Dulskis R. Sielodyda: tarp psichoterapijos ir religijos. SOTER. Religijos mokslo žurnalas. Nr. 28 (56). Vytauto Didžiojo universitetas. Kaunas. 2008. P. 216. 391 Skaggs B. G., Barron C. R. Searching for Meaning in Negative Events: Concept Analysis. Journal of Advanced Nursing. No. 53 (5). 2006. P. 562. 392 Emmons R. A. Striving for the Sacred: Personal Gools, Life Meaning, and Religijon. Journal of Social Issues. Vol. 61. No. 4. 2005. P. 735. 393 Benvenga N. Frankl, Newman and the Meaning of Suffering. Journal of Religion and Health. Vol. 37. No. 1. 1998. P. 65. 394 Rugevičiūtė R. G. Gyvenimo prasmės ieškojimo problemiškumas ir krikščionybės atsakas. SOTER. Religijos mokslo žurnalas. Nr. 33 (61). Vytauto Didžiojo universitetas. Kaunas. 2010. P. 146. 395 Wagner H. Gyvenimo prasmė ir dorinis ugdymas. Prasmė – prasmės ieška – gyvenimo prasmė (2). Acta Paedagogica Vilnensia. Nr. 18. Vilniaus universitetas. Vilnius. 2007. P. 21. 396 Melton A. M. A., Schulenberg S. E. On the Measurement of Meaning: Logotherapy’s Empirical Contributions to Humanistic Psychology. The Humanistic Psychologist. No. 36. Routledge. 2008. P. 31. . Logoterapija, kurią sukūrė Vienos žydų psichiatras Frankl, yra nukreipta į žmogaus gyvenimo prasmę ir jos praradimo problemą. Frankl siekis buvo “sužmoginti” tuometinę XX a. pradžios 59 psichologiją, kurią jis matė kaip “psichologiją be sielos”, todėl jo prasmės teorija – Logoterapija kreipia dėmesį į tokius egzistencinius klausimus kaip gyvenimo prasmė, dvasinė asmens dimensija, egzistencinis vakuumas, vertybės ir pan397. Kitaip tariant, Frankl sukurta Logoetapijos teorija ir technika yra paremta principu, kad turėjimas priežasties (tikslo ar prasmės) gyventi yra būtinas tam, kad žmogus gyvenimą galėtų patirti kaip vertingą (van Deurzen – Smith, 1997; Frankl 1959/1985)398. Wagner (2006) teigimu, viena iš prasmės klausimo krypčių yra nenusisekusios gyvenimo prasmės klausimas. Šiuo požiūriu yra svarbios praktinės disciplinos ir veiklos sritys – sielovada, psichoterapija ir socialinis darbas399 1920 metais Frankl įvardijo tokį žmogaus psichologinį fenomeną kaip egzistencinė frustracija, t. y. gyvenimo prasmės praradimo būsena. Anot Sevcikova (2005), žmonės su šiuo simptomu ir išgyvenamomis beprasmybės problemomis kreipiasi pagalbos ne tik į psichologus ar psichiatrus, bet ir į socialinius darbuotojus, todėl yra itin svarbu, kad socialinis darbuotojas suprastų tokius kliento kreipimosi “pasąmoninius motyvus” ir sugebėtų suteikti dvasinę pagalbą . 400 Frankl ir kitų mokslininkų tvirtinimu, prasmingas gyvenimas yra pirmutinis ir svarbiausias žmogaus psichologinės sveikatos faktorius (Auhagen, 2000; Frankl, 1959/1985; Sappington, Bryant & Oden, 1990) . 401. Tuo tarpu gyvenimo prasmės praradimas sąlygoja didelę kančią, kuri gali pasireikšti kaip “noogeninės neurozės”402. „Noogeninės neurozės“ iššaukia „neurotinę triadą“ arba „tris laikmečio ligas“, t. y. tokius fenomenus kaip depresija, narkotikų vartojimas ir agresija403. Prasmės ieškojimas nurodo į prasmės kūrimą sudėtingos gyvenimo situacijos įveikos procese, kuomet patirtas įvykio prasmės jausmas gali įtakoti gyvenimo pokyčius, atrandant prasmę netgi netikėtuose, reikšminguose ir negatyviuose išgyvenimuose (Frankl, 1986; Park & Folkman, 1997)404 Frankl išvystė specialią antropologiją, atverdamas naują mokslinio mąstymo dimensiją – dvasinę dimensiją, teigdamas “atkaklią dvasios galią”. Anot jo, kol žmogaus dvasia kovoja ir tiki, jo gyvenimo situacija ir dvasinė būsena gali pasikeisti. Vis dėlto, nors žmogaus gyvenime yra . 397 Sevcikova S. The Possibility of Use of Logotherapy in Social Work. Masaryk University. Brno. Czech Republic. 2005. P. 7. 398 Melton A. M. A., Schulenberg S. E. On the Measurement of Meaning: Logotherapy’s Empirical Contributions to Humanistic Psychology. The Humanistic Psychologist. No. 36. Routledge. 2008. P. 33. 399 Wagner H. Gyvenimo prasmės ieška istoriniu požiūriu. Prasmė – prasmės ieška – gyvenimo prasmė. Acta Paedagogica Vilnensia. Nr. 17. Vilniaus universitetas. Vilnius. 2006. P. 10. 400 Sevcikova S. The Possibility of Use of Logotherapy in Social Work. Masaryk University. Brno. Czech Republic. 2005. P. 2. 401 Melton A. M. A., Schulenberg S. E. On the Measurement of Meaning: Logotherapy’s Empirical Contributions to Humanistic Psychology. The Humanistic Psychologist. No. 36. Routledge. 2008. P. 38. 402 Sevcikova S. The Possibility of Use of Logotherapy in Social Work. Masaryk University. Brno. Czech Republic. 2005. P. 8. 403 Sevcikova S. Some Aspects Relevant to Understanding of Identity In Logotherapy and Existentional Analysis and its Application in Social Work. Masaryk University. Brno. Czech Republic. 2006. P. 2. 404 Skaggs B. G., Barron C. R. Searching for Meaning in Negative Events: Concept Analysis. Journal of Advanced Nursing. No. 53 (5). 2006. P. 564. 60 atpažįstama tragiškoji triada: kančia, kaltė ir mirtis, tačiau netgi šiose patirtyse Logoterapija gali padėti žmogui atrasti gyvenimo prasmę405, kadangi vienu pagrindinių Logoterapijos principu yra laikoma laisva valia, išreiškianti žmogaus gebėjimą pasirinkti, kaip reaguoti į išorines aplinkybes (Auhagen, 2000; Crumbaugh, 1971; Lukas & Hirsch, 2002; Starck, 2003)406. Kiekvienas žmogus yra laisvas savo prigimtimi ir iš principo nėra jokios jėgos, galinčios atimti šią laisvę. Bet kuriuo atveju žmogus liks laisvas priimti sprendimus, ir tai, kad sprendimai gali būti sunkūs, nereiškia, jog išorinės aplinkybės atėmė iš žmogaus laisvę rinktis ir nuspręsti407. Nors žmonės ne visada gali įtakoti biologines, socialines ar psichologines sąlygas, su kuriomis jie susiduria, tačiau vis dėlto jie išlieka laisvi rinktis, kaip į jas atsakyti (van Deurzen – Smith, 1997)408. Taigi, remiantis laisvos valios principu, kiekvienas žmogus bet kuriuo savo gyvenimo momentu ir bet kokiomis aplinkybėmis yra pajėgus radikaliai pakeisti savo gyvenimą409. Tokios mąstysenos įgalinimas yra Logoterapijos tikslas, kurį svarbu realizuoti socialinio darbo praktikoje su žmonėmis, kuriuos slegia socialinė deprivacija ar gyvenimo įvykiai, stiprinant jų jausmą, kad jie vis dėlto gali pakeisti savo gyvenimą410 Atlikus empirinį tyrimą apie subjektyvias prasmės teorijas Šveicarijoje, buvo gauti svarbūs rezultatai šia tema. Tyrimo medžiaga atskleidė, kad gyvenimo prasmės žmonės ieško visada, o pati gyvenimo prasmės koncepcija susijusi su gyvenimo orientacijos (kelio), užduoties ir tikslo kategorijomis (Schaeppi, 2004) . 411. Gyvenimo prasmė yra Logoterapijos pagrindas. Gyvenimas yra prasmingas visomis aplinkybėmis, netgi tada, kuomet susiduriama su neišvengiama kančia (Frankl 1959/1985; 1990; Lukas & Hirsch, 2002). Vis dėlto atrasti asmeninę gyvenimo prasmę žmogui visada yra iššūkis, kadangi tai, ką gyvenimas duoda, nėra prasminga savaime, greičiau, tai yra galimybė žmogui asmeniškai nuspręsti, kas yra prasminga (Lukas & Hirsch, 2002)412 Socialiniu darbu yra siekiama sujungti žmogaus vidines bei išorines sferas ir žmogaus gyvenimą nuspalvinti ypatinga prasme. Todėl socialinis darbuotojas Logoterapijos pagalba turėtų . 405 Sevcikova S. The Possibility of Use of Logotherapy in Social Work. Masaryk University. Brno. Czech Republic. 2005. P. 8. 406 Melton A. M. A., Schulenberg S. E. On the Measurement of Meaning: Logotherapy’s Empirical Contributions to Humanistic Psychology. The Humanistic Psychologist. No. 36. Routledge. 2008. P. 33. 407 Godvadas P. Egzistencinė filosofija ir socialinis darbas bendruomenėje. Socialinis darbas. Patirtis ir metodai. Nr. 1 (1). Vytauto Didžiojo universitetas. Socialinio darbo institutas. 2008. P. 14. 408 Melton A. M. A., Schulenberg S. E. On the Measurement of Meaning: Logotherapy’s Empirical Contributions to Humanistic Psychology. The Humanistic Psychologist. No. 36. Routledge. 2008. P. 33. 409 Godvadas P. Egzistencinė filosofija ir socialinis darbas bendruomenėje. Socialinis darbas. Patirtis ir metodai. Nr. 1 (1). Vytauto Didžiojo universitetas. Socialinio darbo institutas. 2008. P. 15. 410 Sutton C. Socialinis darbas, bendruomenės veikla ir psichologija. Specialiosios pedagogikos laboratorija. Vilnius. 1999. P. 126. 411 Wagner H. Gyvenimo prasmės ieška istoriniu požiūriu. Prasmė – prasmės ieška – gyvenimo prasmė. Acta Paedagogica Vilnensia. Nr. 17. Vilniaus universitetas. Vilnius. 2006. P. 11. 412 Melton A. M. A., Schulenberg S. E. On the Measurement of Meaning: Logotherapy’s Empirical Contributions to Humanistic Psychology. The Humanistic Psychologist. No. 36. Routledge. 2008. P. 34. 61 padėti žmogui įgyti, atgauti ar sustiprinti savo gyvenimo tikslą413. Prasmingai gyvenantis žmogus turi tikslus, kuriais peržengia (transcenduoja) pats save, taip pat jis yra labiau kūrybiškai bei gebantis konstruktyviau įveikti iškylančias problemas bei stresą lyginant su mažesnio gyvenimo prasmės koeficiento žmonėmis (Sappington ir kt., 1990; Phillips, 1980)414. Logoterapija gali būti plačiai naudojama socialiniame darbe, gydant beprasmybės patirties sukeltas „noogenines neurozes“, padedant žmogui įveikti sudėtingas gyvenimo situacijas ir siekiant jo didesnio socialinio funkcionavimo. Ji gali tapti efektyviu socialinio darbuotojo kaip specialisto įrankiu, tarnaujančiu ne tik klientui, bet ir pačiam socialiniam darbuotojui, gyvenimo patirtyje susiduriant su prasmės klausimu415 Paškaus (1990) teigimu, religija yra dviejų asmenų santykis, dviejų polių – dieviškojo ir žmogiškojo – sąlytis, kur pirmasis polius – Dievas – šaukia antrąjį – žmogų – į meilės sambūvį. Žmogus laisvu apsisprendimu į Dievo šaukimą atsiliepia, ir šis atliepis į Dievo artėjimą žmogaus link yra tikėjimas . 1.3.2.5. Tikėjimas į Dievą kaip atsakymas į žmogaus prasmės klausimą 416. Tikėjimas gali būti apibrėžiamas kaip prasmės ieškojimas būdais ir keliais, susijusiais su šventumu, daugeliui žmonių yra centrinė prasmės sistema, veikianti jų supratimą apie pasaulį ir daranti tikrovę bei kančią suprantama, pakeliama ir ištveriama (Pargament, 1997)417 Teistinė gyvenimo prasmės koncepcija remiasi samprata, kad gyvenimo prasmė yra suteikiama Dievo (Morris, 1999) . 418. Prasmės klausimas, anot Wagner (2007), iš tiesų yra Dievo pažinimo klausimas, kadangi būtent santykis su Dievu yra žmogaus buvimo prasmės pagrindas419. Dievas kviečia žmogų į gyvenimą. Žmogus atsiliepia į šį kvietimą. Dievas atsako į šį žmogaus atsakymą. Krikščioniškuoju požiūriu, prasmė yra kuriama būtent šios interakcijos būdu420. Todėl, pasak Emmons (2005), būtent religija suteikia žmogiškajai egzistencijai prasmę, duodant asmeniui tikslą ir vertybių sistemą421 413 Kavaliauskienė V. Socialinio darbuotojo asmenybės savybės – santykio su profesija išraiška. SOTER. Religijos mokslo žurnalas. Nr. 26 (54). Vytauto Didžiojo universitetas. Kaunas. 2008. P. 91. 414 Melton A. M. A., Schulenberg S. E. On the Measurement of Meaning: Logotherapy’s Empirical Contributions to Humanistic Psychology. The Humanistic Psychologist. No. 36. Routledge. 2008. P. 38. 415 Sevcikova S. The Possibility of Use of Logotherapy in Social Work. Masaryk University. Brno. Czech Republic. 2005. P. 9. 416 Paškus A. Asmenybė ir religija psichologinio vystimosi perspektyvoje. Į laisvę fondas lietuviškai kultūrai ugdyti. „Draugo“ spaustuvė. Čikaga. 1990. P. 12 – 13. 417 Park C. L. Religijon as Meaning – Making Framework in Coping with Life Stress. Journal of Social Issues. Vol. 61. No. 4. 2005. P. 711. 418 Howard E. B. Spiritual Formation and the Meaning of Life. Common Ground Journal. Vol. 7. No. 1. 2009. P. 17. 419 Wagner H. Gyvenimo prasmė ir dorinis ugdymas. Prasmė – prasmės ieška – gyvenimo prasmė (2). Acta Paedagogica Vilnensia. Nr. 18. Vilniaus universitetas. Vilnius. 2007. P. 18. 420 Howard E. B. Spiritual Formation and the Meaning of Life. Common Ground Journal. Vol. 7. No. 1. 2009. P. 18. 421 Emmons R. A. Striving for the Sacred: Personal Gools, Life Meaning, and Religijon. Journal of Social Issues. Vol. 61. No. 4. 2005. P. 731. . 62 Wagner (2007) teigimu, gyvenimo prasmė kyla iš žemiškojo pasaulio ir transcendentinės tikrovės ryšio patirties422. Wagner (2007) teigimu, žmogus, remdamasis religiniais sprendimais, turi galimybę pasiekti asmeninę prasmę, kuomet gyvenimo pamatas ir tikslas atrandamas transcendencijoje, kuri yra prasmės garantas. Būtent šioje perspektyvoje žmogus gali prasmingai kurti savo socialinį ir asmeninį gyvenimą423. Todėl, pasak Trimako (2002), „didžiausia religijos dovana yra tai, kad ji leidžia tikinčiajam patirti Transcendentinį „Tu““424, kadangi „Dievas pergali žmogui gresiančią nebūtį, išsklaido jį užklupusią tamsą ir pasvirusią būtį vėl atitiesia“425. Todėl žmogaus gyvenimas visada ir bet kokiomis aplinkybėmis turi prasmę426. Tikėjimo požiūriu, būtent Dievas yra paskutinė ir prasmę užtikrinanti instancija, teikianti žmogui orientaciją ir palaikymą427 Slėpiningiausia žmogaus sandaros dalis yra dvasia. Apie žmogaus dvasinę būtį sprendžiama remiantis Apreiškimu ir fenomenologiniais tyrimais, nes tai metafizinio plano dalykai, kurie tiesiogiai niekaip nematerializuojami, bet dvasios buvimą vienokiu ar kitokiu būdu aptinka įvairių filosofinių ar psichologinių krypčių atstovai, be abejo, taip pat ir dvasininkai . 1.4. Žmogiškojo asmens transcendentalumo raiška tikėjime į Dievą 1.4.1. Dvasinė asmens prigimtis: gebėjimas save trancenduoti ir atvirumas Absoliutui 428. Krikščioniškuoju požiūriu, dvasinė asmens prigimtis kyla iš sampratos, kad žmogus yra sukurtas kaip Dievo paveikslas, ir kad tas atvaizdas gali būti užtemdytas, bet niekada negali būti sunaikintas429. Pasak Lewis (2000), dvasingumas yra prigimtinė, visas žmogaus jėgas vienijanti galia430 Žmogus yra būtybė nuolat siekianti išsilaisvinti iš to, kas jį sąlygoja, ir transcenduojanti kiekvieną sąlygotumą . 431 422 Wagner H. Gyvenimo prasmė ir dorinis ugdymas. Prasmė – prasmės ieška – gyvenimo prasmė (2). Acta Paedagogica Vilnensia. Nr. 18. Vilniaus universitetas. Vilnius. 2007. P. 19. 423 Ten pat. P. 22. 424 Trimakas K. A. Žmogaus aukščiausi skrydžiai. Religinių išgyvenimų psichologija. II laida. Marijonų talkininkų centro leidykla. 2002. P. 187. 425 Maceina A. RAŠTAI III. Trilogija Cor Inquietum. Mintis. Vilnius. 1990. P. 485. 426 Frankl V. E. Žmogus ieško prasmės. Katalikų pasaulio leidiniai. Vilnius. 2008. P. 94. 427 Wagner H. Gyvenimo prasmė ir dorinis ugdymas. Prasmė – prasmės ieška – gyvenimo prasmė (2). Acta Paedagogica Vilnensia. Nr. 18. Vilniaus universitetas. Vilnius. 2007. P. 19. 428 Martišauskienė E. Dvasingumas: ištakos ir metodologinės ugdymo prielaidos. Acta Paedagogica Vilnensia. Nr. 20. Vilniaus universitetas. Vilnius. 2008. P. 118. 429 Būgaitė E. Tikėjimo liudijimas kaip autentiška motyvacija. SOTER. Religijos mokslo žurnalas. Nr. 13 (41). Vytauto Didžiojo universitetas. Kaunas. 2004. P. 150. 430 Martišauskienė E. Dvasingumas: ištakos ir metodologinės ugdymo prielaidos. Acta Paedagogica Vilnensia. Nr. 20. Vilniaus universitetas. Vilnius. 2008. P. 116. 431 Frankl V. E. Sielogyda. Gydytojo rūpestis – siela. Dešimt tezių apie asmenybę. Logoterapijos ir egzistencinės analizės pagrindai. Vaga. Vilnius. 2008. P. 134. . Tokie mąstytojai kaip Akvinietis, Blondel, Rahner, Marcel, Lonergan ir De Finance, transcendencijai priskiria teocentrinę reikšmę. Tai reiškia, kad žmogus nepaliaujamai 63 išeina iš savęs ir peržengia savo tikrovės ribas, nes savo struktūra yra atviras Absoliutui ir yra Jo traukiamas. Žmogus yra dvasia, todėl transcendencija į Absoliutų Buvimą yra vienintelė pamatinė žmogaus struktūra432. Binswanger teigimu, vien būtimi pasaulyje žmogus nesitenkina, jis transcenduodamas save veržiasi už šios realybės ribų, siekdamas „būties už pasaulio“ patirties433. Dėl šios priežasties „dvasiškumo apraiškų žmoguje neįmanoma suprasti ir paaiškinti be šio pastovaus ir substancialaus dvasinio prado“434. Asmuo suvokia save tik transcendencijos akivaizdoje arba, kitaip tariant, žmogus yra žmogus tik tiek, kiek suvokia save transcendencijos akivaizdoje435. Todėl „kaip negalime asmens atplėšti nuo dvasiškumo, taip ir negalime dvasiškumo atplėšti nuo asmens“436 Transcendencija – tai žmogaus judesys, kuriuo jis nuolat peržengia save patį, ir šis judėjimas turi kryptį, linksta į tikslą - Absoliutą . 437. Būti žmogumi reiškia peržengti savo ribas, kitaip tariant, žmogiškosios egzistencijos esmė – transcenduoti save. Taip pat būti žmogumi visada reiškia turėti orientaciją, nukreiptą į Dievą438. Transcendentiškumas yra pagrindinė žmogaus struktūra, ir ši struktūra yra tai, ką vienu žodžiu galima pavadinti dvasingumu. Kadangi žmogus yra dvasia, jis gyvena nuolatiniu atvirumu Absoliutui439. Šis žmogaus būties dvasiškumas pažįstamas per asmens transcendenciją440 Pasak Zulumskytės (2004), kiekviena žmogui tikėjimo klausimai pirmiausiai yra svarbūs asmeniškai . 1.4.2. Religinis atsivertimo (įtikėjimo) fenomenas kaip esminis lūžis žmogaus gyvenimo patirtyje 441 432 Būgaitė E. Filosofinė antropologija. Mokymo priemonė. Vytauto Didžiojo universitetas. Katalikų teologijos fakultetas. Kaunas. 2003. P. 69. 433 Furst M. Psichologija. Lumen leidykla. Vilnius. 2000. P. 119. 434 Wojtyla K.. Asmuo ir veiksmas. Aidai. Vilnius. 1997. P. 232. 435 Frankl V. E. Sielogyda. Gydytojo rūpestis – siela. Dešimt tezių apie asmenybę. Logoterapijos ir egzistencinės analizės pagrindai. Vaga. Vilnius. 2008. P. 334. 436 Wojtyla K. Asmuo ir veiksmas. Aidai. Vilnius. 1997. P. 232. 437 Būgaitė E. Filosofinė antropologija. Mokymo priemonė. Vytauto Didžiojo universitetas. Katalikų teologijos fakultetas. Kaunas. 2003. P. 67. 438 Frankl V. E. Sielogyda. Gydytojo rūpestis – siela. Dešimt tezių apie asmenybę. Logoterapijos ir egzistencinės analizės pagrindai. Vaga. Vilnius. 2008. P. 62. 439 Būgaitė E. Filosofinė antropologija. Mokymo priemonė. Vytauto Didžiojo universitetas. Katalikų teologijos fakultetas. Kaunas. 2003. P. 67. 440 Wojtyla K. Asmuo ir veiksmas. Aidai. Vilnius. 1997. P. 232. 441 Zulumskytė A. Tikėjimo reikšmė suaugusio žmogaus ugdymui ir saviugdai. SOTER. Religijos mokslo žurnalas. Nr. 13 (41). Vytauto Didžiojo universitetas. Kaunas. 2004. P. 145. . Kierkegaard‘as kalbėdamas apie žmogaus religinę pakopą teigia, jog, patirdamas save kaip nuodėmingą, žmogus suvokia, kad jis vienas pats yra nepajėgus išsivaduoti iš nuodėmės ir vien savo jėgomis negali pasiekti tiesos - ją jam turi suteikti Dievas. Šią Dievo tiesą žmogus gali 64 pažinti per tikėjimą442. Tuo tarpu „tikėjimas yra Dievo dovana, Jo įdiegta antgamtinė dorybė“443. Zulumskytės (2004) teigimu, analizuojant tikėjimą edukaciniu aspektu, galima pastebėti, jog pasaulėžiūriniai žmogaus apsisprendimai nėra nekintantys. Vykstant asmenybės raidai, jie evoliucionuoja, keičiasi didėjant gyvenimo patirčiai444 Atsivertimas arba įtikėjimas yra vienas įdomiausių ir sudėtingiausių religinių išgyvenimų. Atsivertimas savo esmėje yra pasidalijusio „aš“ vienijimasis. Asmens „aš“ prieš atsivertimą yra labai netobulas, ko nors stokojęs moralinėje plotmėje – „klydęs“, „žemas“ – dėl to net psichologiškai „pasidalijęs“ ir todėl „nelaimingas“. Vidiniu procesu, paremtu tuo, kad asmuo tvirčiau įsikabina į religinę tikrovę, įvyksta reikšmingas atsigavimas, patobulėjimas moralinėje plotmėje, kartu jį vienijantis psichologiškai ir turįs teigiamą atgarsį jausmams . 445. Atsivertimas yra dvasinis įvykis, kuris atsitinka žmogaus viduje446. Anksčiau minėto Zulumskytės (2004) tyrimo dalyviai taip pat pabrėžia būtinybę patirti tam tikrą dvasinį „perversmą“, kitaip tikėjimo išpažinimas nelaikomas visiškai nuoširdžiu ir natūraliai išgyventu447. Berger ir Luckmann (1999) teigimu, religinio patyrimo kontekste tai vadinama „šuoliu“448 Krikščioniškasis atsivertimas - tai visiškas ir nuoširdus prisirišimas prie Kristaus ir jo Evangelijos per tikėjimą. Atsivertimas yra Dievo dovana, Trejybės darbas, kadangi būtent Dvasia atveria širdis, kad žmogus galėtų tikėti Viešpatį ir jį išpažinti (plg. 1 Kor 12, 3). Atsiversti reiškia asmeniškai apsispręsti priimti Kristų kaip Viešpatį. Atsivertimas nuo pat pradžių pasireiškia visišku ir radikaliu tikėjimu. Sykiu jis pradeda dinamišką ir visą gyvenimą trunkantį procesą . 449. Lukaševičiaus (2009) teigimu, atsivertimas - tai centrinės Evangelijos žinios (kerigmos) priėmimas ir asmeniškas atsidavimas Jėzui Kristui450 442 Kunzmann P., Burkard F. P., Wiedmann F. Filosofijos atlasas. Alma littera. Vilnius. 2000. P. 163. 443 Katalikų Bažnyčios Katekizmas. § 153. Tarpdiecezinė katechetikos komisijos leidykla. Kaunas. 1996. P. 44. 444 Zulumskyė A. Tikėjimo reikšmė suaugusio žmogaus ugdymui ir saviugdai. SOTER. Religijos mokslo žurnalas. Nr. 13 (41). Vytauto Didžiojo universitetas. Kaunas. 2004. P. 137. 445 Trimakas K. A. Žmogaus aukščiausi skrydžiai. Religinių išgyvenimų psichologija. II laida. Marijonų talkininkų centro leidykla. Kaunas. 2002. P. 42. 446 Peschke K. H. Krikščioniškoji etika. Bendroji moralinė teologija Vatikano II Susirinkimo dvasia. I tomas. Katalikų pasaulis. Vilnius. 1997. P. 339. 447 Zulumskyė A. Tikėjimo reikšmė suaugusio žmogaus ugdymui ir saviugdai. SOTER. Religijos mokslo žurnalas. Nr. 13 (41). Vytauto Didžiojo universitetas. Kaunas. 2004. P. 141. 448 Berger P. L., Luckmann T. Socialinis tikrovės konstravimas. Žinojimo sociologijos traktatas. Pradai. Vilnius. 1999. P. 41. . Nuo Origeno († 253) laikų yra žinoma dar viena daugiausiai tarp vienuolių paplitusi atsivertimo samprata: atsivertimas yra ne vienkartinis aktas ar įvykis, bet visą gyvenimą trunkantis procesas. Tokius atsivertimus gali ir turi dažnai išgyventi 449 Popiežius Jonas Paulius II. Enciklika apie mesijinio priesako nuolatinį galiojimą Redemptoris Missio. § 46. 1990. Prieiga per internetą: http://www.lcn.lt/b_dokumentai/enciklikos/redemptoris- missio.html#Atsivertimas%20ir%20krik%C5%A1tas. [žiūrėta: 2010 11 12]. 450 Lukaševičius A. Pastoracinė katechezė. Metodinė priemonė aukštųjų mokyklų studentams. Vytauto Didžiojo universitetas. Katalikų teologijos fakultetas. Religijos studijų katedra. 2009. P. 21. 65 tikėjimą jau priėmę krikščionys ir Bažnyčios nariai, kas yra vadinama „atsivertusiųjų atsivertimu“451 Tikėjimas yra asmeniškas aktas ir laisvas žmogaus atsakymas į save apreiškiančio Dievo kreipimąsi . 452. Vis dėlto žmogaus atsivertimui esminė yra Dievo malonė, nes Dievas visada pirmas rodo iniciatyvą, kviesdamas žmogų į asmeninį santykį453, todėl įtikėjimas yra susitikimo su Dievu pasekmė454. Taigi atsivertimas suprantamas kaip ne žmoniškųjų pastangų bei darbo, bet išankstinės Dievo malonės padarinys. Malonė įgalina nusigręžti nuo klaidingų gyvenimo prioritetų ir teikia prasmės pilnatvės Dievo ateityje viltį455. Vis dėlto, nors atsivertimas pirmiau yra Dievo malonės dovana, tačiau jis taip pat negali įvykti be valingo žmogaus bendradarbiavimo456. Pasak Katalikų magisteriumo, „tikėti įmanoma tik veikiant malonei ir vidinei Šv. Dvasios pagalbai. Tačiau tiek pat yra tikra, kad tikėjimas yra tikrai žmogiškas veiksmas“457 Atsivertimą lydi laipsniškas galvosenos ir elgsenos keitimasis . 458. Pasak Leliūgienės (1997), tai yra moralinis vystymasis – vertybių, jausmų, minčių įgijimas, formuojantis tam tikrą elgesį, sutampantį su moralės normomis459. Religinį atsivertimą galima laikyti tam tikra asmens transformacija460. Pasak Haysom (2007), šis pasikeitimo raktas yra pasitikėjimas Dievo buvimu žmogaus vidiniame gyvenime, kas yra Šventosios Dvasios dovana461 Berger ir Luckmann (1999) teigimu, asmeninį tikėjimą į Dievą atradęs žmogus, patiria savo gyvenimo reinterpretaciją, kuri lemia individo subjektyvios biografijos lūžį, kai atskiriami tarpsniai „pr. Kr.“ ir „po Kr.“, „iki Damasko“ ir „po Damasko“. Viskas, kas buvo iki šios transformacijos, dabar suvokiama kaip dalykai, artinę prie jos, o viskas, kas vyksta po jos, suvokiama kaip iš naujos tikrovės kylantys dalykai. Tai suponuoja ankstesnės biografijos perinterpretavimą in toto . 462, kadangi prieš Dievą kūrinys yra nuogas. Dievas mato giliausią jo esmę463 451 Vorgrimler H. Naujasis teologijos žodynas. Katalikų interneto tarnyba. Kaunas. 2003. P. 73. 452 Katalikų Bažnyčios Katekizmas. § 166. Tarpdiecezinė katechetikos komisijos leidykla. Kaunas. 1996. P. 47. 453 Peschke K. H. Krikščioniškoji etika. Bendroji moralinė teologija Vatikano II Susirinkimo dvasia. I tomas. Katalikų pasaulis. Vilnius. 1997. P. 330. 454 Lukaševičius A. Pastoracinė katechezė. Metodinė priemonė aukštųjų mokyklų studentams. Vytauto Didžiojo universitetas. Katalikų teologijos fakultetas. Religijos studijų katedra. 2009. P. 21. 455 Vorgrimler H. Naujasis teologijos žodynas. Katalikų interneto tarnyba. Kaunas. 2003. P. 73. 456 Peschke K. H. Krikščioniškoji etika. Bendroji moralinė teologija Vatikano II Susirinkimo dvasia. I tomas. Katalikų pasaulis. Vilnius. 1997. P. 337. 457 Katalikų Bažnyčios Katekizmas. § 154. Tarpdiecezinė katechetikos komisijos leidykla. Kaunas. 1996. P. 44. 458 Dekretas dėl Bažnyčios misijinės veiklos AD GENTES . § 13. // Vatikano II Susirinkimo nutarimai. Vilnius. 2001. P. 309. 459 Leliūgienė I. Žmogus ir socialinė aplinka. Vadovėlis. Kauno technologijos universitetas. Kaunas. 1997. P. 278. 460 Berger P. L., Luckmann T. Socialinis tikrovės konstravimas. Žinojimo sociologijos traktatas. Pradai. Vilnius. 1999. P. 198. 461 Pounder S. Dialogue in Dialog: Theology and Ministry in Prison. Prison Theology: A Theology of Liberation, Hope and Justice. Dialog: a journal of theology. Vol. 47. No. 3. 2008. P. 290. 462 Berger P. L., Luckmann T. Socialinis tikrovės konstravimas. Žinojimo sociologijos traktatas. Pradai. Vilnius. 1999. P. 200. 463 Būgaitė E. Tikėjimo liudijimas kaip autentiška motyvacija. SOTER. Religijos mokslo žurnalas. Nr. 13 (41). Vytauto Didžiojo universitetas. Kaunas. 2004. P. 153. . Todėl ši reinterpretacija 66 in toto reiškia konkretų perinterpretavimą praeities įvykių ir asmenų, kurie buvo anksčiau reikšmingi464 Atsivertimas tų žmonių, kurie savo gyvenimą kreipia klaidinga linkme (pavyzdžiui, nuteistieji), būna itin radikalus, nes jų būklė yra tokia, kad reikia iš esmės pakeisti gyvenimo kryptį ir pradėti naują gyvenimą . 465. Anot Lewis (2006), netgi blogio ir kančios akivaizdoje žmogus gali susitikti Dievą, kuris yra pilnas gailestingumo466. Taip pat atsivertimu tos vertybės, kurios jau buvo prarastos, nuvertintos, paniekintos atrandamos ir priimamos iš naujo, ir pagal jas pradedamas naujai konstruoti gyvenimas467. Šis atsivertimu išreikštas žmogaus valios atvirumas Dievo valiai yra galutinė žmogaus nuostata Dievo atžvilgiu ir galiausia kiekvieno tobulumo esmė468 Kadangi religinį atsivertimą patyręs žmogus iš esmės perinterpretuoja praeities įvykių ar asmenų reikšmę savo biografijai, todėl individui daug įtikimesnė gali visiškai nuoširdžiai kaip tikroji atrodyti kaip tik naujoji, o ne senoji tikrovė ir subjektyviu požiūriu jis ne meluoja apie praeitį, bet derina ją su tiesa, kuri neišvengiamai apima ir dabartį, ir praeitį . 469. Gillespie (1991) taip pat teigia, kad atsivertimas ir jo padarinys naujoji tapatybė atneša reikšmingus pokyčius žmogaus gyvenime: susidūrus su naujais iš tikėjimo kylančiais etiniais reikalavimais, keičiasi žmogaus jausmai ir širdies vertybės. Be to, atradus tikėjimą, žmogus patiria reorientaciją prasmingo gyvenimo link470 Įkalinto asmens įtikėjimas Dievu yra galimybė visiškai naujam gyvenimo būdui su Dievu, kuris yra Emanuelis, visada pasiliekantis su žmogumi ir leidžiantis jam patirti, kad jis ne vienas . 471. Atsivertimo patirtyje Dievas kaip slėpinys yra sutinkamas žmogiškojoje savimonėje, kur žmogus savo asmeniškume ir laisvėje aptinka begalinę dieviškosos tiesos tapatybę472. Todėl, pasak Pounder (2008), netgi kalėjime žmogus gali sutikti Dievą, Dievą kaip savo asmeninį Išlaisvintoją, kaip tą Vienintelį, kuris gali jį iš tiesų padaryti vidujai laisvu asmeniu473 464 Berger P. L., Luckmann T. Socialinis tikrovės konstravimas. Žinojimo sociologijos traktatas. Pradai. Vilnius. 1999. P. 200 - 201. 465 Peschke K. H. Krikščioniškoji etika. Bendroji moralinė teologija Vatikano II Susirinkimo dvasia. I tomas. Katalikų pasaulis. Vilnius. 1997. P. 331. 466 Lewis C. S. Kančios problema. Katalikų pasaulio leidiniai. Vilnius. 2006. P. 120. 467 Plužek Z. Pastoracinė psichologija. Amžius. Vilnius. 1996. P. 179 - 180. 468 Būgaitė E. Tikėjimo liudijimas kaip autentiška motyvacija. SOTER. Religijos mokslo žurnalas. Nr. 13 (41). Vytauto Didžiojo universitetas. Kaunas. 2004. P. 153. 469 Berger P. L., Luckmann T. Socialinis tikrovės konstravimas. Žinojimo sociologijos traktatas. Pradai. Vilnius. 1999. P. 201. 470 Ng H. Y., Shek D. T. L. Religion and Therapy: Religious Conversion and the Mental Health of Chronic Heroin – Addicted Persons. Journal of Religion and Health. Vol. 40. No. 4. 2001. P. 406. 471 Pounder S. Dialogue in Dialog: Theology and Ministry in Prison. Prison Theology: A Theology of Liberation, Hope and Justice. Dialog: a journal of theology. Vol. 47. No. 3. 2008. P. 286. 472 Būgaitė E. Tikėjimo liudijimas kaip autentiška motyvacija. SOTER. Religijos mokslo žurnalas. Nr. 13 (41). Vytauto Didžiojo universitetas. Kaunas. 2004. P. 154. 473 Pounder S. Dialogue in Dialog: Theology and Ministry in Prison. Prison Theology: A Theology of Liberation, Hope and Justice. Dialog: a journal of theology. Vol. 47. No. 3. 2008. P. 283. . Ši atsivertimo įtikimumą laiduojanti struktūra turi tapti žmogaus pasauliu ir pakeisti visus kitus pasaulius, ypač tą pasaulį, 67 kuriame individas „gyveno“ iki savo transformacijos, t. y. iki religinio atsivertimo patirties474, kadangi pats svarbiausias atsivertimo padarinys yra naujas gyvenimas Kristuje, turint su juo asmeninį santykį per tikėjimą475 Religinė praktika padeda giliau suprasti religiją, įtvirtina įsitikinimų vertybes. Pagrindinė visų religijų tos praktikos forma yra malda – mintinis ir žodinis ryšys su Aukščiausiuoju, su Mokytoju, Išganytoju. Šis mintinis ar žodinis ryšys tarp Dievo ir žmogaus paprastai užsimezga at- liekant įvairias tikėjimo išraiškos apeigas . 1.4.3. Malda kaip vilties ir asmeninio santykio su Dievu patirtis 476. Tačiau būtent širdis yra vienintelė vieta, kurioje gali tarpti jautrumas Dievui477, kadangi malda – tai „širdies polėkis“, klausymasis Esančiojo, pokalbis su Dievu, žvilgsnio kreipimas gilyn. Malda asmeniui yra gyvybinis poreikis, stiprinantis žmogų dvasinėje kelionėje patiriant realaus ryšio su anapusybe išgyvenimus478 Krikščioniškojo tikėjimo perspektyvoje malda yra Dievo ir žmogaus sandoros Kristuje ryšys. Joje veikia ir Dievas, ir žmogus. Ji kyla iš Šventosios Dvasios ir iš žmogaus. Malda yra gyvas Dievo vaikų ryšys su be galo geru jų Tėvu, su Jo Sūnumi Jėzumi Kristumi ir su Šventąja Dvasia. Tad maldos gyvenimas yra buvimas Triskart Švento Dievo akivaizdoje ir bendravimas su Juo . 479 Pirmutinė esminė vilties mokymosi vieta yra malda, nes, anot popiežiaus Benedikto XVI, net kai niekas žmogaus nebegirdi, Dievas vis dar girdi. Kai žmogus nieko nebeturi, su kuo galėtų kalbėtis, kai nieko neįstengia šauktis, visada gali kalbėtis su Dievu. Kai niekas nebegali žmogui padėti – turint galvoje poreikį ar lūkestį, pranokstantį jo gebėjimą puoselėti viltį, - Dievas gali jam padėti . 480. Dėl šios priežasties tikėjimas suteikia žmogui asmeninę patirtį, kad Dievas keliauja per jo varganą gyvenimą ir nuolat jį atkuria “nuo galvos iki kojų”481. Ir tik Dievas gali akmeninę širdį pakeisti jautria (plg. Ez 36, 26), jeigu žmogus to prašo ir trokšta482 474 Berger P. L., Luckmann T. Socialinis tikrovės konstravimas. Žinojimo sociologijos traktatas. Pradai. Vilnius. 1999. P. 199. 475 Peschke K. H. Krikščioniškoji etika. Bendroji moralinė teologija Vatikano II Susirinkimo dvasia. I tomas. Katalikų pasaulis. Vilnius. 1997. P. 338. 476 Jovaiša L. Tikėjimas žmogaus ugdymo vyksme. Acta Paedagogica Vilnensia. Nr. 20. Vilniaus universitetas. 2008. P. 148. 477 Dzenuškaitė S. Šv. Augustino širdies pedagogika. Acta Paedagogica Vilnensia. Nr. 15. Vilniaus universitetas. Vilnius. 2005. P. 64. 478 Rugevičiūtė R. G. Gyvenimo prasmės ieškojimo problemiškumas ir krikščionybės atsakas. SOTER. Religijos mokslo žurnalas. Nr. 33 (61). Vytauto Didžiojo universitetas. Kaunas. 2010. P. 146. 479 Katalikų Bažnyčios Katekizmas. § 2564, 2565. Tarpdiecezinė katechetikos komisijos leidykla. Kaunas. 1996. P. 520. 480 Popiežius Benediktas XVI. Enciklika apie krikščioniškąją viltį Spe salvi. § 32. Katalikų interneto tarnyba. Kaunas. 2008. P. 38. 481 Būgaitė E. Tikėjimo liudijimas kaip autentiška motyvacija. SOTER. Religijos mokslo žurnalas. Nr. 13 (41). Vytauto Didžiojo universitetas. Kaunas. 2004. P. 150. 482 Dzenuškaitė S. Šv. Augustino širdies pedagogika. Acta Paedagogica Vilnensia. Nr. 15. Vilniaus universitetas. Vilnius. 2005. P. 65. . 1.5. Krikščioniškasis Alfa kursas - egzistencialistinės paradigmos socialiniame darbe taikymo modelis: įkalintų asmenų socialinė – dvasinė reabilitacija 1.5.1. Bendra Alfa kurso aptartis 1.5.1.1. Alfa kurso koncepcija Alfa – tai krikščioniškas evangelizacinis, pastoracinis (sielovadinis) kursas, ugdantis tikėjimą į Dievą, asmenį mokantis moralinių vertybių ir socialumo pagrindų. Alfa - α yra pirma graikiškosios abėcėlės raidė, ir nuoroda į Jėzaus asmenį Šventajame Rašte, kuris pats yra Alfa ir Omega, visa ko Pradžia ir Pabaiga (pgl. Apr 1,8). Šio kurso tikslas – žmogaus asmeninis susitikimas su Jėzumi Kristumi kaip gyvuoju Dievu ir Gelbėtoju, išlaisvinančiu žmogų iš nuodėmės ir blogio bei atveriančio naujo kilnaus gyvenimo perspektyvą. Jis skirtas ieškantiems ar pradedantiems praktikuoti krikščionišką tikėjimą. Alfa – tai kerygminis evangelizacinis kursas, kurio metu susipažįstama su pamatinėmis krikščionybės tiesomis ir kviečiama asmeniškai išgyventi Švč. Trejybės slėpinį bei atrasti artimesnį santykį su Jėzumi483 Alfa kursas kilo Anglijos Bažnyčioje maždaug prieš 20 metų. Šiuo metu visame pasaulyje vyksta apie 30 tūkstančių Alfa kursų daugiau kaip 150 pasaulio šalyse įvairiose krikščioniškose bažnyčiose . Alfa kursas taip pat yra pasaulyje plačiai taikomas ir rezultatyvus nuteistųjų sielovados ir socialinio darbo su įkalintais asmenimis metodas, siekiant jų socialinės reintegracijos. 484 ir jame jau sudalyvavo daugiau nei 15 mln. žmonių485. Alfa kursas kaliniams prasidėjo 1995 metais Anglijoje ir dabar vyksta daugiau nei 74 pasaulio valstybėse, o Didžiojoje Britanijoje net 80 proc. kalėjimų naudoja Alfa kursą kaip nuteistųjų socialinės reabilitacijos programą486 483 The Alpha course internetinė svetainė. Prieiga per internetą: . Lietuvoje Alfa kursas taip pat yra plačiai vykdomas įvairiose parapijoje; naudojamas kaip priemonė šeimų, jaunimo, sužadėtinių, studentų, senjorų pastoracijoje bei neseniai pradėtas organizuoti karininkams (Alfa karinėms pajėgoms). Kaip minėjome, pasaulyje Alfa kursas nuteistiesiems yra efektyviai vykdomas. Tuo tarpu Lietuvoje Alfa kaliniams iki šiol nebuvo vykdomas, todėl šis projektas yra precedento neturintis įvykis Lietuvos pataisos namų socialinio darbo, sielovados ir pastoracijos praktikoje. http://www.alpha.org/home [žiūrėta: 2011 02 08]. 484 The Alpha course in a catholic context. An Introductory Guide. Answering the call to evangelisation. London. 2004. P. 2. 485 The Alpha course internetinė svetainė. Prieiga per internetą: http://www.alpha.org/home [žiūrėta: 2011 02 08]. 486 The Alpha course internetinė svetainė. Prieiga per internetą: http://www.alpha.org/prisons [žiūrėta: 2010 02 08]. 69 Alfa kaliniams turi didelį pasisekimą pasaulinėje praktikoje ir gilią užsienio valstybių patirtį, šį kursą naudojant kaip nuteistųjų socialinės reabilitacijos programą. Alfa kursas kaliniams – tai galimybė tiems žmonėms, kuriems ypač reikalinga patirti Dievo meilę, pažinti Jėzaus asmenį, o per tai atrasti gyvenimo prasmę, naujo moralaus gyvenimo motyvaciją ir sėkmingiau integruotis į socialinę aplinką487. Kalinčiam asmeniui būtina savo gyvenimo patirtyje asmeniškai susitikti gyvąjį Dievą, nes „kur Dievas atrodo miręs, nebetoli iki netikrų dievų“488. Todėl didžiausia krikščioniškojo tikėjimo (religijos) dovana yra tai, kad jis leidžia žmogui patirti transcendentinį „Tu“, t. y. asmeninį gyvąjį Dievą – žmogaus Išlaisvintoją ir Išganytoją489 Alfa kursas susideda iš 15 susitikimų, kurių metu nagrinėjamos pagrindinės krikščionybės temos . 1.5.1.2. Alfa kurso turinys ir metodika 490 • Pradžia - pasveikinimas, įvadas į susitikimo temą, šlovinimas, malda. Trukmė – 10 min. . Kiekvienas susitikimas trunka apie 3 valandas. Kiekvienas kurso dalyvis gauna „Alfa kurso dalyvio knygelę“, kurioje gali rasti pagrindinius temos akcentus ir kurioje gali pasižymėti mokyme girdėtus jam svarbius dalykus. Savaitės eigoje žmogus gali šią knygelę kartas nuo karto vis atsiversti ir iš naujo prisiminti praeito Alfa kurso susitikimo pagrindines mintis. Alfa kurso susitikimo struktūra: • Mokymas. 1 dalis - klausomasi anglikonų bažnyčios pastoriaus Nicky Gumbel mokymų įrašų - 30 min.; 2 dalis - temą gyvai pristato kvalifikuotas prelegentas (dažniausiai katalikų teologas ar katalikų kunigas) – 40 min. Tyrinėdamas žmogaus dvasinio augimo išgales, Maslow (1970) nurodė, jog visi žmonės turi saviaktualizacijos potencialą ir gali siekti saviraiškos. Žmogaus mokymosi tikslas būtent ir yra pasiekti saviraišką, t. y. visišką savo talentų, sugebėjimų ir potencijų panaudojimą. Mokymusi asmuo siekia savojo “aš” vientisumo, unikalumo ir visų savo sugebėjimų atskleidimo (Maslow, 1972)491 • Asmeninis tikėjimo liudijimas. Kiekvieno Alfa kurso susitikimo metu asmeniniu tikėjimo ir gyvenimo liudijimu dalijasi vis kitas žmogus. Liudijimui paprastai parenkamas toks asmuo, . Mokymo trukmė – 1 val 10 min.. 487 An Introduction to Alpha for Prisons. In Partnership Caring for Ex-Offenders. London. 2008. P. 3. 488 Dahrendorf R. Modernusis socialinis konfliktas. Esė apie laisvės politiką. Pradai. Vilnius. 1996. P. 41. 489 Trimakas K. A. Žmogaus aukščiausi skrydžiai. Religinių išgyvenimų psichologija. II laida. Marijonų talkininkų centro leidykla. Kaunas. 2002. P. 187. 490 The Alpha course in a catholic context. An Introductory Guide. Answering the call to evangelisation. London. 2004. P. 2. 491 Grinytė L. Suaugusiųjų mokymas. Mokymo modulis. Šiuolaikinių didaktikų centras. // Merfeldaitė O., Barkauskaitė Lukšienė Ž., Grinytė L., Amulevičiūtė I. Specialistų, dirbančių su nuteistais ir grįžusiais iš laisvės atėmimo vietų asmenimis, mokymo programa. // Vilnius. 2007. P. 25 - 26. 70 kuris praeityje yra turėjęs panašių išgyvenimų į dabar jo klausančių žmonių, pavyzdžiui, žmogus, kuris kažkada yra turėjęs kalėjimo patirtį, gyvenęs nusikalstamą gyvenimą ar turėjęs problemų su priklausomybėmis nuo alkoholio, narkotikų ir pan, tačiau asmeninio atsivertimo į Kristų ir tikėjimo dėka pakeitęs savo gyvenimą būdą. Trukmė – 20 min. • Pertrauka. Po tikėjimo liudijimo yra daroma 10 min. pertrauka, kuri svarbi pereinant į kitą Alfa kurso susitikimo etapą – grupinę terapiją. • Grupinė diskusija. Kurso dalyviai suskirstomi į mažas grupeles (maždaug po 6 žmones); kurių kiekviena turi savo koordinatorių – grupės vadovą (grupes veda socialiniai darbuotojai, pasichologai, katalikų teologai ir kunigai, seselės vienuolės ir kiti savanoriai). Grupelių dalyviai kviečiami pasidalinti savo tikėjimu, turimu Dievo įvaizdžiu, gyvenimo patirtimi, vertybėmis, įžvalgomis iš girdėtos temos, jausmais. Trukmė – 40 min. • Agapė, t. y. vaišės. Po grupinės terapijos dalyviai yra kviečiami pasivaišinti arbata. Šis momentas turi psichologinį tikslą – paskatinti nuteistųjų tarpusavio bendrystę ir ugdyti bendruomeniškumą, kadangi geriant arbatą galima pratęsti grupelėje diskutuotą temą, artimiau susipažinti, susirasti bendraminčių ir draugų, kurti santykius ir draugiškesnę atmosferą įkalinimo įstaigoje. Trukmė – 30 min. • Užbaigimas – padėka dalyviams, informacija dėl ateinančio susitikimo, giesmė ir „Tėve mūsų“ malda. Alfa kurso viduryje būna Šventosios Dvasios vakaras, skirtas trečiajam Švč. Trejybės asmeniui - Šventąjai Dvasiai, kuomet visos iki tol kurse gautos intelektualinės žinios yra suvidujinamos ir suasmeninamos. Žmogus realiai ir asmeniškai išgyvena Dievo prisilietimą, ne tik protu, bet ir širdimi patiria Dievo artumą ir Jo perkeičiančią malonę. Tą susitikimą yra klausomasi mokymo apie Šventąją Dvasią, Jos dovanas ir veikimą bei žmogaus asmeninio liudijimo. Po to vyksta šlovinimas, nuteistieji turi galimybę paprašyti Alfa kurso komandos narius užtarimo maldos, išsakant savo asmenines intencijas. Taip pat nuteistiesiems yra galimybė atlikti asmeninę sakramentinę išpažintį, t. y. švęsti Atgailos sakramentą, kur esminis momentas yra Dievo atleidimo patirtis, bei naudotis dvasinio palydėjimo galimybe pas Katalikų kunigus arba seseles vienuoles. Esminė šios popietės dalis, prie kurios palaipsniui dalyviai vedami, yra užtarimo malda prašant Šventosios Dvasios. Kurso pabaigoje būna šventinis vakaras, kurio tema: „Krikščionybė – nuobodi, nereikalinga, neteisybė?“. Tai baigiamasis kurso susitikimas, kurio metu klausomasi mokymo, o vėliau patys kursą praėję dalyviai pasakoja, liudija naujai į šventinį vakarą atėjusiems nuteistiesiems, ką jie per šį kursą suprato, išmoko, atrado, patyrė, išgyveno, kaip pasikeitė jų vertybinės nuostatos, mąstymas, elgesys, 71 taip pat, kaip pakito jų požiūris į gyvenimą, žmones, Dievą. Psichologiniu požiūriu žmogaus gebėjimas išskirti svarbiausią gyvenimo vertybę rodo didesnį asmenybės brandrumą: žmogus žino, ko nori, kaip tuos siekius įgyvendinti492 Kalbėdami apie nusikaltusius asmenis ir jų netinkamą elgesį turėtume žvelgti ne vien pagal nusikalstamą veiką nustatančius įstatymus, bet ir platesne, patirto ar nepatirto socialinio, psichologinio ir religinio išgyvenimo prasme . Taigi tai galima laikyti šio kurso pabaiga kartu žvelgiant į ateitį, kviečiant atėjusius naujus žmones, į naują būsimą Alfa kursą, nepamirštant jau dalyvavusių, kurie būtų įtraukiami į naujo kurso organizavimą ir taptų iniciatyviais pagalbininkais, o kai kurie vėliau ir vadovais. Tokiu būdu nuteistieji yra įgalinami prisiimti atsakomybę už tam tikrus dalykus, o buvimas už ką nors atsakingu ugdo asmens savivertę ir jį motyvuoja patarnauti bei dirbti dėl bendrojo gėrio. Šitaip žmogus, kuris visada buvo įpratęs tik imti, dabar mokosi ir duoti. Šio finalinio šventinio Alfa kurso metu yra įteikiami diplomai kurse dalyvavusiems ir jį baigusiems nuteistiesiems bei padėkos raštai Alfa kurso savanoriams. Be abejo, šio šventinio vakaro kulminacija – vaišės, kurių paskirtis tokiu neformaliu būdu ugdyti pagarbų tarpusavio bendravimą tarp nuteistųjų. 1.5.2. Alfa kursas: dvasinė (sielovadinė) pagalba nuteistiesiems ir dorinis – religinis jų ugdymas 493. Žemaitaitytės ir Čiurinskienės (2004) teigimu, kalinčiam asmeniui svarbu yra teikti ne tik socialinę, psichologinę, bet ir moralinę - dvasinę pagalbą494, t. y. sielovadines ir pastoracines paslaugas, nes religinė dimensija yra žmogiškojo asmens tikrovė. Brown (1994) teigimu, religija gali pasiūlyti prevencinius ir terapinius resursus, kurie akivaizdžiausiai gali būti naudojami dirbant su vargšais, benamiais, nusivylusiais ir fiziškai bei dvasiškai sergančiais495 Advilionio (2007) teigimu, itin prasmingas yra įkalintų asmenų dorinis - religinis ugdymas jiems dalyvaujant resocializacijos programose, taigi ir tokiose kaip ”Alfa kursas nuteistiesiems”. Dorinis nuteistųjų ugdymas siekia įgyvendinti tokius tikslus: atskleisti nuteistiesiems žmogaus teigiamų dvasinių išgyvenimų svarbą; padėti suvokti, kad dvasingumas yra sudėtinė asmenybės dalis; tenkinti nuteistųjų dvasinius poreikius; sudaryti nuteistiesiems galimybę pasikeisti ir pasiūlyti jiems . 492 Maniukaitė G. Kalinių vertybinės nuostatos. // Kalėjimo įnamiai: grįžimo į visuomenę lūkesčiai. Socialinių tyrimų institutas. Lietuvos sociologų draugija. Vilnius. 2006. P. 101. 493 Meilius K. Žmogaus, pašaukto per Dievo Įstatymą, elgesio normos ir nukrypimai. SOTER. Religijos mokslo žurnalas. Nr. 13 (41). Vytauto Didžiojo universitetas. Kaunas. 2004. P. 18. 494 Žemaitaitytė I., Čiurinskienė D. Nuteistųjų požiūris į dalyvavimą socialinėse programose kaip resocializacijos galimybę. Socialinis darbas. Mokslo darbai. Nr. 3 (2). Mykolo Romerio universitetas. Vilnius. 2004. P. 43. 495 Ng H. Y., Shek D. T. Religion and Therapy: Religious Conversion and the Mental Health of Chronic Heroin – Addicted Persons. Journal of Religion and Health. Vol. 40. No. 4. 2001. P. 407. 72 naują vertybių ir normų sistemą, kurios pagrindą sudarytų Biblijos mokymas; vykdyti nuteistųjų sielovadą, ugdyti dorovės pagrindus ir teikti dvasinę pagalbą; padėti nuteistiesiems pasirinkti krikščioniškąsias vertybes ir dorą gyvenimo būdą; teikti pagalbą nuteistiesiems, sprendžiant iškilusius religinio ir etinio pobūdžio klausimus496 ”Alfa kursas nuteistiesiems”, kaip ir kitos nuteistųjų resocializacijai ir sielovadinei pagalbai skirtos tikėjimu grįstos programos (angl. faith – based programs), naudoja šventųjų Biblijos tekstų skaitymą, maldą, šlovinimą, asmeninį liudijimą, religinį mokymą, diskusijas (Unruh, 2004). Taip pat dažnai tokiose programose aktyviai veikia savanoriai (Ebaugh, Pipes, Chafetz & Daniels, 2003), kurie vadovaujasi moraliniu imperatyvu tarnauti kitiems (Netting, O‘Connor, Yancey, 2006) . 497 II Vatikano susirinkimo dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium pabrėžia, kad „Bažnyčia apgaubia meile visus, kuriuos slegia žmogiškoji silpnybė; maža to, vargdieniuose ir kenčiančiuose ji atpažįsta savo vargdienio ir kenčiančio Steigėjo atvaizdą ir stengiasi palengvinti jų dalią, siekdama juose patarnauti Kristui“ . Tokia savanorystės praktika buvo taikoma ir „Alfa kursas nuteistiesiems“ programoje. 498. Lietuvoje Katalikų Bažnyčia rūpinasi nuteistųjų sielovada, skelbdama Dievo žodį, teikdama sakramentus ir vykdama karitatyvinę veiklą, taip pat kiek leidžia sąlygos padėdama nuteistiesiems atrasti gyvenimo prasmę, priimti save ir artimą499 Tėvas Thomas Philiippe‘as taip pat žmogaus širdį mato ne tik kaip psichologinį, bet ir kaip teologinį koceptą, kadangi ji yra Dievo apsireiškimo vieta žmoguje, ji leidžia Dievą įvardyti kaip meilę, o žmogų – kaip Dievo atvaizdą . 500. Tačiau Bažnyčios socialinis mokymas, neretai vadinamas tiesiog krikščioniškuoju, daug kur, o ypač posovietinėse bei trečiojo pasaulio šalyse, vis dar yra menkai pažįstas ir įgyvendinamas501 496 Advilionis M. J. Dorinis ugdymas įkalinimo įstaigoje – efektyvaus laisvės atėmimo prielaida. SOTER. Religijos mokslo žurnalas. Nr. 23 (51). Vytauto Didžiojo universitetas. Kaunas. 2007. P. 122 - 123. 497 Smith K. S., Teasley M. Social Work Research on Faith – Based Programs: A Movement Towards Evidence – Based Practice. Journal of Religion & Spirituality in Social Work: Social Thought. No. 28. Routledge. 2009. P. 321 - 322. 498 Dogminė konstitucija apie Bažnyčią LUMEN GENTIUM. § 8. // Vatikano II Susirinkimo nutarimai. Vilnius. 2001. P. 30. 499 Advilionis M. J. Dorinis ugdymas įkalinimo įstaigoje – efektyvaus laisvės atėmimo prielaida. SOTER. Religijos mokslo žurnalas. Nr. 23 (51). Vytauto Didžiojo universitetas. Kaunas. 2007. P. 123. 500 Ruškus J., Mažeikis G. Neįgalumas ir socialinis dalyvavimas. Kritinė patirties ir galimybių Lietuvoje refleksija. Monografija. Šiaulių universitetas. 2007. P. 268. 501 Laumenskaitė I. E. Kaip įgyvendinti Bažnyčios socialinį mokymą? Naujasis Židinys. Nr. 6 - 7. Aidai. 2006. P. 258. . Vis dėlto jame savo vietą turi ir nuteistųjų sielovada, kuri yra svarbi Bažnyčios misijos dalis, į kurią nurodo ir popiežiaus Benedikto XVI žodžiai, pasakyti XII pasaulinio kongreso proga kreipimesi į Tarptautinės katalikiškosios įkalintųjų asmenų pastoracinės komisijos narius: „sielovadininkai ir jų bendradarbiai pašaukti būti begalinio Dievo gailesčio ir begalinio 73 atleidimo šaukliais. Jiems patikėta svarbi užduotis

Daugiau informacijos...

Šį darbą sudaro 90081 žodžiai, tikrai rasi tai, ko ieškai!

Turinys
  • Sąvokų žodynėlis2
  • Santrauka..7
  • Summary8
  • ĮVADAS..9
  • 1. KRIKŠČIONIŠKASIS ALFA KURSAS - SOCIALINIO DARBO SU ĮKALINTAIS
  • ASMENIMIS METODAS, SIEKIANT PADĖTI NUTEISTIESIEMS ATRASTI VILTĮ IR
  • GYVENIMO PRASMĘ TIKĖJIME Į DIEVĄ30
  • 1.1. Egzistencialistinės paradigmos vaidmuo ir raiška socialinio darbo praktikoje..30
  • 1.2. Įkalinimas kaip egzistencinės krizės patirtis30
  • 1.3. Tyrimo konceptualizacija: teoriniai pagrindai..39
  • 1.3.1. Viltis: teologinio esencializmo ir socialinio konstruktyvizmo paradigmų
  • perspektyvoje..39
  • 1.3.1.1. Teologinė – filosofinė vilties koncepcija.39
  • 1.3.1.2. Viltis kaip socialinis konstruktas: Snyder Vilties teorija.42
  • 1.3.1.2.1. Kognityvinė vilties prigimtis..42
  • 1.3.1.2.2. Viltis kaip į ateitį nukreipta orientacija..44
  • 1.3.1.2.3. Trys vilties konstrukto komponentai.45
  • 1.3.1.2.4. Vilties kūrimas socialinės sąveikos kontekste49
  • 1.3.1.2.5. Lyginamoji Snyder Vilties teorijos ir Beck Nevilties teorijos
  • analizė.49
  • 1.3.1.2.6. Didelės ir mažos vilties žmonės..51
  • 1.3.2. Žmogus prasmės akivaizdoje..52
  • 1.3.2.1. Ribinės patirtys žmogaus gyvenimo tikrovėje..52
  • 1.3.2.2. Žmogaus gyvenimo prasmės klausimas54
  • 1.3.2.3. Abejojimas gyvenimo prasme: egzistencinė tuštuma ir neviltis..55
  • 1.3.2.4. Frankl prasmės teorija – Logoterapija..56
  • 1.3.2.4.1. Logoterapija kaip sielogyda: gydymas prasme..56
  • 1.3.2.4.2. Logoterapijos taikymo galimybės socialinio darbo praktikoje..58
  • 1.3.2.5. Tikėjimas į Dievą kaip atsakymas į žmogaus prasmės klausimą.61
  • 1.4. Žmogiškojo asmens transcendentalumo raiška tikėjime į Dievą62
  • 1.4.1. Dvasinė asmens prigimtis: gebėjimas save trancenduoti ir atvirumas Absoliutui .62
  • 1.4.2. Religinis atsivertimo (įtikėjimo) fenomenas kaip esminis lūžis žmogaus gyvenimo
  • patirtyje..63
  • 1.4.3. Malda kaip vilties ir asmeninio santykio su Dievu patirtis.67
  • 1.5. Krikščioniškasis Alfa kursas - egzistencialistinės paradigmos socialiniame darbe taikymo
  • modelis: įkalintų asmenų socialinė – dvasinė reabilitacija..68
  • 1.5.1. Bendra Alfa kurso aptartis..68
  • 1.5.1.1. Alfa kurso koncepcija68
  • 1.5.1.2. Alfa kurso turinys ir metodika..69
  • 1.5.2. Alfa kursas: dvasinė (sielovadinė) pagalba nuteistiesiems ir dorinis – religinis jų
  • ugdymas 71
  • 1.5.3. Alfa kursas: socialinio darbo su grupe metodas..73
  • 1.5.3.1. Alfa kurso grupės – egzistencinio patyrimo grupės modelis.73
  • 1.5.3.2. Alfa kurso grupės – nuteistųjų tarpusavio pasidalijimas gyvenimo ir tikėjimo
  • patirtimi – kaip vilties bei gyvenimo prasmės ugdymo vieta.75
  • 1.5.3.3. Alfa kurso grupės kaip nuteistųjų savipagalbos fenomeno realizacija..76
  • 1.5.3.4. Alfa kurso grupės – dialogo kultūros kūrimo ir lygiavertiško bendravimo tarp
  • nuteistųjų mokymosi būdas.78
  • 1.5.4. Alfa kursas – vilties istorijos: pažintis su buvusių nuteistųjų sėkmės istorijomis arba
  • autentiško asmeninio tikėjimo ir gyvenimo liudijimo reikšmė įkalintų asmenų vilties
  • stiprinimui.81
  • 1.5.5. Alfa kursas – socialinė - sielovadinė programa, ugdanti įkalintų asmenų religinę
  • motyvaciją gyventi socialų - moralų gyvenimą žmonių visuomenėje, išėjus į laisvę82
  • 1.5.6. Socialinis darbuotojas kaip egzistenciškai angažuota asmenybė ir jo vaidmuo
  • krikščioniškame Alfa kurse, ugdant nuteistųjų vilties ir gyvenimo prasmės pajautą: dvasinis
  • palydėjimas ir sielovadinė pagalba..85
  • 2. ĮKALINTŲ ASMENŲ VILTIES IR GYVENIMO PRASMĖS PATIRČIŲ, ATRADUS
  • DIEVĄ, TYRIMO METODOLOGIJA89
  • 2. 1. Kokybinis tyrimas: socialinis tikrovės konstravimas iš tyrimo dalyvio perspektyvos89
  • 2. 2. Dalyvaujantis veiklos tyrimas: įgalinimas kaip stiprybių stiprinimas.92
  • 2. 3. Tyrimo imties charakteristikos94
  • 2. 4. Tyrimo metodai..95
  • 2. 5. Tyrimo instrumentas..101
  • 2. 6. Tyrimo procesas ir vieta..103
  • 2. 7. Tyrimo duomenų tinkamumas..104
  • 2. 8. Tyrimo etika..105
  • 2. 9. Tyrimo rezultatai ir jų aptarimas.108
  • 2. 9. 1. Nuteistųjų religinio atsivertimo patirtis ir veiksniai, lėmę įtikėjimą į
  • Dievą.108
  • 2. 9. 2. Nuteistųjų priskiriamos prasmės tikėjimui į Dievą ir tikėjimo reikšmė įkalinimą bei
  • nelaisvę patiriančiam žmogui..113
  • 2. 9. 3. Nuteistųjų priskiriamos prasmės vilčiai120
  • 2. 9. 4. Nuteistųjų priskiriamos prasmės gyvenimo prasmei..126
  • 2. 9. 5. Nuteistųjų priskiriamos prasmės tarpusavio pasidalijimui asmenine gyvenimo ir
  • tikėjimo patirtimi grupėje ir šio pasidalijimo reikšmė, kuriant įkalintų asmenų vilties ir gyvenimo
  • prasmės patirtį.130
  • 2. 9. 6. Nuteistųjų priskiriamos prasmės pažinčiai su panašią į jų patirtį turėjusių žmonių
  • (buvusių nuteistųjų, buvusių priklausomų nuo alkoholio ar narkotikų ir pan.) asmeniniais gyvenimo
  • ir tikėjimo liudijimais ir šios pažinties su kitų žmonių sėkmės istorijomis reikšmė, kuriant įkalintų
  • asmenų ateities viltį ir motyvaciją gyvenimo pokyčiui..135
  • 2. 9. 7. Nuteistųjų priskiriamos prasmės dalyvavimui krikščioniškame Alfa kurse ir šio
  • dalyvavimo Alfa kurse, kaip socialinės reabilitacijos programoje, reikšmė įkalintų asmenų
  • motyvacijai gyventi socialų - moralų gyvenimą laisvėje ir jų pasirengimui integracijai į
  • visuomenę..137
  • IŠVADOS.140
  • REKOMENDACIJOS.143
  • REFLEKSIJA144
  • LITERATŪRA.145
  • PRIEDAI. 159

★ Klientai rekomenduoja


Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!

Detali informacija
Darbo tipas
Šaltiniai
✅ Šaltiniai yra
Failo tipas
PDF dokumentas (.pdf)
Apimtis
183 psl., (90081 ž.)
Darbo duomenys
  • Socialinio darbo magistro darbas
  • 183 psl., (90081 ž.)
  • PDF dokumentas 1 MB
  • Lygis: Universitetinis
  • ✅ Yra šaltiniai
www.nemoku.lt Atsisiųsti šį magistro darbą

www.nemoku.lt Panašūs darbai

Judėjimo negalią turinčių asmenų profesinis ugdymas ir integravimas į darbo rinką Anglijoje ir Rusijoje

Judėjimo negalią turinčių asmenų profesinis ugdymas ir integravimas į darbo rinką Anglijoje ir Rusijoje Socialinis darbas Peržiūrėti darbą

Gyvenimo prasmes problema (esė)

Gyvenimo prasmes problema (esė) Socialinis darbas Peržiūrėti darbą

Straipsnio analizė. Kaip socialinės paslaugos asmens namuose veikia senyvo amžiaus asmenų gyvenimo kokybę

Straipsnio analizė. Kaip socialinės paslaugos asmens namuose veikia senyvo amžiaus asmenų gyvenimo kokybę Socialinis darbas Peržiūrėti darbą

Intelekto negalią turinčių asmenų socialinės problemos, jų raiška ir sprendimo būdai

Intelekto negalią turinčių asmenų socialinės problemos, jų raiška ir sprendimo būdai Socialinis darbas Peržiūrėti darbą

Senjorų socialinės problemos ir gyvenimo kokybę lemiantys veiksniai ilgalaikės globos įstaigoje

Senjorų socialinės problemos ir gyvenimo kokybę lemiantys veiksniai ilgalaikės globos įstaigoje Socialinis darbas Peržiūrėti darbą

Valgymo sutrikimų turėjusių moterų patirtys kritinio ir feministinio socialinio darbo perspektyvoje

Valgymo sutrikimų turėjusių moterų patirtys kritinio ir feministinio socialinio darbo perspektyvoje Socialinis darbas Peržiūrėti darbą

Neįgalių vaikų ir jų šeimų gyvenimo kokybė

Neįgalių vaikų ir jų šeimų gyvenimo kokybė Socialinis darbas Peržiūrėti darbą

Telšių psichologinio vaikų ir jaunimo centro ,,Vilties linija” veikla

Telšių psichologinio vaikų ir jaunimo centro ,,Vilties linija” veikla Socialinis darbas Peržiūrėti darbą

Sutrikusios psichikos asmenų integravimas į visuomenę

Sutrikusios psichikos asmenų integravimas į visuomenę Socialinis darbas Peržiūrėti darbą

Senų žmonių globos institucijų klientų ir socialinio darbuotojų gyvenimo kokybės supratimas

Senų žmonių globos institucijų klientų ir socialinio darbuotojų gyvenimo kokybės supratimas Socialinis darbas Peržiūrėti darbą

Šeimos globėjų, prižiūrinčių negalią turinčius asmenis, gyvenimo pokyčiai ir pagalbos galimybės

Šeimos globėjų, prižiūrinčių negalią turinčius asmenis, gyvenimo pokyčiai ir pagalbos galimybės Socialinis darbas Peržiūrėti darbą

Socialinė pagalba neįgalių asmenų su protine negalia įgalinimui, sutelkiant išorinius ir vidinius išteklius, tinkamai modeliuoja

Socialinė pagalba neįgalių asmenų su protine negalia įgalinimui, sutelkiant išorinius ir vidinius išteklius, tinkamai modeliuoja Socialinis darbas Peržiūrėti darbą
Privalumai
Pakeitimo garantija Darbo pakeitimo garantija

Atsisiuntei rašto darbą ir neradai jame reikalingos informacijos? Pakeisime jį kitu nemokamai.

Sutaupyk 25% pirkdamas daugiau Gauk 25% nuolaidą

Pirkdamas daugiau nei vieną darbą, nuo sekančių darbų gausi 25% nuolaidą.

Greitas aptarnavimas Greitas aptarnavimas

Išsirink norimus rašto darbus ir gauk juos akimirksniu po sėkmingo apmokėjimo!

Atsiliepimai
www.nemoku.lt
Dainius Studentas
Naudojuosi nuo pirmo kurso ir visad randu tai, ko reikia. O ypač smagu, kad įdėjęs darbą gaunu bet kurį nemokamai. Geras puslapis.
www.nemoku.lt
Aurimas Studentas
Puiki svetainė, refleksija pilnai pateisino visus lūkesčius.
www.nemoku.lt
Greta Moksleivė
Pirkau rašto darbą, viskas gerai.
www.nemoku.lt
Skaistė Studentė
Užmačiau šią svetainę kursiokės kompiuteryje. :D Ką galiu pasakyti, iš kitur ir nebesisiunčiu, kai čia yra viskas ko reikia.
Palaukite! Šį darbą galite atsisiųsti visiškai NEMOKAMAI! Įkelkite bet kokį savo turimą mokslo darbą ir už kiekvieną įkeltą darbą būsite apdovanoti - gausite dovanų kodus, skirtus nemokamai parsisiųsti jums reikalingus rašto darbus.
Vilkti dokumentus čia:

.doc, .docx, .pdf, .ppt, .pptx, .odt