Idėjos rašiniui: Miškais ateina ruduo

Meilės tema literatūroje XX a. vidurio katastrofų laikotarpio rašytojo modernisto Antano Škėmos romano „Balta drobulė“ pagrindinis veikėjas Antanas Garšva – asmeninių ir istorinių aplinkybių traumuotas, psichinės ligos kamuojamas žmogus – negali patirti dviejų žmonių meilės, tad jo gyvenimas atrodo beprasmis. (Meilė galėtų išvaduoti Garšvą nuo vienatvės, nuraminti vidinį chaosą ir užpildyti tuštumą, tačiau Garšvai meilė nepasiekiama: asmenybei, nuo mažens augusiai be dvasinių atramų, meilė atrodo tik iliuzija. Smurtas, motinos beprotybė, kančia ir nusivylimai – Garšvos tikrovė, kurioje išganinga meilė nėra įmanoma. Pagrindinis veikėjas yra šeimos ir istorinių aplinkybių traumuotas žmogus, kuris dėl savo psichinės ligos negali būti su mylima moterimi (prie meilės vis priartėjama, bet ji pražūsta, taip žmogus yra pasmerktas ilgesiui ir kančiai)). Vienas žymiausių XX a. lietuvių rašytojų Vincas Mykolaitis-Putinas romane „Altorių šešėly“ atskleidžia moterų daromą įtaką kunigo kelią pasirinkusiam ir dėl to vidinį konfliktą išgyvenančiam Liudui Vasariui, jos įkvepia ir paskatina jį veikti bei siekti užsibrėžtų tikslų, pažadina jo kūrybines ambicijas. Vienas žymiausių XX a. išeivijos rašytojų Marius Katiliškis romane „Miškais ateina ruduo“ vaizduoja šviesios ir trapios meilės priešpriešą – fatališką, destruktyvią ir instinktyvią, atskleidžia jos daromą įtaką jauno, stiprių moralinių principų nesusiformavusio, žmogaus gyvenimui. (Tiliaus ir Agnės santykiai romantizuojami, poetizuojami, tai pirmoji merginos meilė. Ji brandina Tilių, skatina imtis atsakomybės, tačiau tai neišsipildžiusi meilė, nes jai vaikinas nėra pasiruošęs. Tyra, pavasario polėkio kupina Tiliaus ir Agnės meilė yra visiška priešingybė Tiliaus ir Monikos ryšiui, kuris, kaip brandi vasara, pilnas aistros, geismo bei kūniškumo. Lyg liepsna agresyvi Monikos meilė, išprovokavusi Petro Doveikos pavydą, pražudo ir ją, ir Tilių. Veikėjų vidiniai išgyvenimai, jausmai neužpildo jų meilės troškimo lūkesčių, neatneša laimės. Lemtingai romano atomazgai turi įtakos Tiliaus nesugebėjimas suvaldyti instinktų, Doveikos materializmas, intelekto bei moralės trūkumas. Veikėjai stokoja dvasingumo, pasiduoda aplinkybėms bei likimui. Meilė gali suteikti pilnatvės jausmą, bet gali ir įkalinti, sužlugdyti). Žmogaus ir gamtos paralelė literatūroje Apšvietos epochos poeto, lietuvių grožinės literatūros pradininko Kristijono Donelaičio epinėje didaktinėje poemoje „Metai“ gamtos vaizdai sudaro būrų gyvenimo foną, suteikdami medžiagos autoriaus pamokymams ir alegorijoms. (Vietoj gamtos poetizavimo atskleidžiamas objektyvus pasaulio vaizdavimas, įprasminama valstiečių buitis. Pasakotojas dažnai yra vienas iš bendruomenės narių, taip dar labiau sustiprinamas aprašomų įvykių įspūdis. Poemos veikėjai – žemdirbiai, tad atskleidžiama jiems būdinga pasaulėjauta. Jie ne tik daug laiko praleidžia gamtoje, bet ji lemia ir jų gyvenimą, daro įtaką pasaulėžiūrai bei santykiui su aplinka. Žmogus suvokiamas kaip kūrinijos dalis, kuriam nevalia pažeisti jos tvarkos. Gamta vaizduojama kaip nuolat atsinaujinantis pasaulis, kuriame juntama gyvenimo ir mirties kaita. Kad ji būtų artimesnė žmogui – dažnai personifikuojama: ratą įsuka ir gyvybę pabudina saulė, o jai slepiantis, keičiantis metų laikams – žemė vėl apmiršta. Pavasarį ir vasarą gausu gyvybės bei džiaugsmo, o žiemą įsivyrauja tamsa ir mirtis. Gyvenimo mokytoja – gamta. Žmogus, paklusdamas dieviškajai tvarkai, turi dirbti ir saikingai gyventi. Gandrų ir lakštingalos alegorijos skatina mokytis iš paukščių, nepiktžodžiauti ir tenkintis tuo, ką davė Dievas, būti kukliems ir darbštiems. Žavi ir hiperbolių („akys išpūti pradėjo“) gausa, kurios ne tik pamoko, bet ir pajuokia.) Romantizmo krypties poetas Antanas Baranauskas romantinėje poemoje „Anykščių šilelis“ gamtą sieja su dvasinėmis vertybėmis ir sielos ramybe. (Gamtą ir lietuvį stiprus dvasinis ryšys sieja dar nuo pagonybės laikų, gamta suvokiama kaip sakrali vieta, atgaiva sielai ir kūnui, o Dievą, esantį joje, tereikia sugebėti pajausti. Antaną Baranauską kurti įkvėpė liaudies kalba ir tautosakos kūriniai, kurių fragmentai aptinkami ir „Anykščių šilelyje“ (minima lietuvių liaudies pasaka „Eglė žalčių karalienė“ ir kiti tautosakai būdingi motyvai). Poemai, kaip ir didžiajai daliai romantinės literatūros, būdingas praeities ir dabarties kontrastas. Idealizuotą, gyvybingą praeitį vis nutraukia nykūs sunaikinto šilelio ir merdinčios dabarties vaizdai. Žmogaus vaizduotė ir prisiminimai yra naikinimo priešprieša. Tuštybė šilelio vietoje liudija grožio ir gyvybės sunaikinimą, o vis kartojama frazė: „visa prapuolę“ – dar labiau sustiprina dramatišką vaizdą ir slegiančią kūrinio nuotaiką. Lyrinis subjektas dažnai kalba „tu“ arba „mes“ vardu, remdamasis tautos atmintimi, taip atkleidžiama žmonių patirtis ir prigimtis, susijusi su gėrėjimusi gamta, žavėjimusi jos grožiu. Ramybė, kurią žmogus jaučia būdamas miške, aplinkos grožis leidžia pamiršti kasdienius rūpesčius, rutiną, pažadina kūrybines galias. Poemoje ryškus ir panteizmas – gamta sudievinama, o palyginimais („Atsidusus krūtinė lyg giria linguoja“) išreiškiamas neįkainojamas pilnatvės jausmas, esant medžių apsuptyje.) Vienas žymiausių XX a. išeivijos rašytojų, kaimo realizmo atstovas Marius Katiliškis romane „Miškais ateina ruduo“ atskleidžia tautinės lietuvio tapatybės su mišku nykimą, tradicinio kaimiško gyvenimo nuosmukį. (Moderni proza užfiksuoja žmogaus atotrūkį nuo gamtos. Keičiantis pasauliui – keičiasi ir žmogus. Žmogui nebeužtenka kaimo, jis nori pamatyti ir pasaulį, naujų potyrių. Noras ištrūkti veikėjams baigiasi tragiškai, kadangi jie nesugeba savęs pažinti. Pats M. Katiliškis nuo mažens jautė ypatingą meilę miškui, tad gamtos vaizdai (kaip ir prarastos tėvynės žmonių gyvenimas) yra jo kūrybos pagrindas. Gamta čia yra didysis būties objektas, stūksantis virš atskirų likimų, viską apglėbiantis, nesikeičiantis ir neišardomas. Mylintis Tilius ir Agnė yra gamtos vaikai, apsikabinę vieną audringą vasaros naktį. Gamtos motyvui priklauso ir nesibaigiantis žemdirbio darbų ciklas, ir svaiginantis jausmo pražydėjimas. Miško vaizdai – kompozicinė romano jungtis, jie pasakoja apie metų laikų kaitą, atskleidžia veikėjų charakterius, metaforiškai kalba apie žmogaus dvasios permainas. Labiausiai nuo gamtos ritmo yra priklausomas pagrindinis romano veikėjas – Tilius Gelažius, jis labai gamtiškas, paklūstantis prigimties balsui. Kol žmogus nesikiša į harmoningą gamtos ciklą, išlaikomos nusistovėjusios gyvenimo normos, vertybės, tradicijos. Suardyti gamtos ciklą – tai lyg būti išvarytam iš rojaus. Istoriniai pokyčiai neišvengiami, tačiau kai jie vyksta per greitai ir neapgalvotai, žmogus nespėja prie jų prisitaikyti, todėl patiria krizę). Gaivališka žmogaus prigimtis literatūroje XX a. rašytojas modernistas, lietuvių prozos atnaujintojas Jurgis Savickis novelėje „Kova“ atskleidžia svetimų vyrų dėmesiu besimėgaujančios, motinos pareigų nevykdančios moters autoritetą berniuko akyse, tokio jos elgesio daromą įtaką vaiko gyvenimui. (Moters kūnas gundo, ji naudojasi savo moteriškumu, būdama apsupta svetimų vyrų, nėra ištikima savam, paleistuvauja. Ji nėra šeimyniška, nesirūpina sūnumi. Moteris vertina fizinius laikinus malonumus, nelaiko šeimos vertybe. Nesigėdija meilintis prie kitų vyrų turėdama savo. Vaikas yra išmintingas ne pagal savo amžių, suvokia savo realybės dramą, kuri yra tarsi užburtas ratas, kurį jis nėra pajėgus pakeisti. „Viskas būtų gerai, kad mano mamanka nebūtų tokia graži“. Vaikas pavadinamas fantastu, nes jo noras turėti darnią ir blaivią šeimą niekuomet neišsipildys. Motina rūpinasi savo asmeniniais malonumais, neatlieka pareigų. Yda – alkoholizmas). Vienas žymiausių XX a. išeivijos rašytojų Marius Katiliškis romane „Miškais ateina ruduo“ vaizduoja šviesios ir trapios meilės priešpriešą – fatališką, destruktyvią ir instinktyvią, atskleidžia jos daromą įtaką jauno, stiprių moralinių principų nesusiformavusio, žmogaus gyvenimui. (Tyra, pavasario polėkio kupina Tiliaus ir Agnės meilė yra visiška priešingybė Tiliaus ir Monikos ryšiui, kuris, kaip brandi vasara, pilnas aistros, geismo bei kūniškumo. Lyg liepsna agresyvi Monikos meilė, išprovokavusi Petro Doveikos pavydą, pražudo ir ją, ir Tilių. Veikėjų vidiniai išgyvenimai, jausmai neužpildo jų meilės troškimo lūkesčių, neatneša laimės. Lemtingai romano atomazgai turi įtakos Tiliaus nesugebėjimas suvaldyti instinktų, Doveikos materializmas, intelekto bei moralės trūkumas. Veikėjai stokoja dvasingumo, pasiduoda aplinkybėms bei likimui. Tik brandus žmogus geba analizuoti ir suvaldyti savo jausmus). Moters paveikslas literatūroje Krikščioniškosios pasaulėjautos rašytoja, humanistė Šatrijos Ragana apysakoje „Sename dvare“ vaizduoja vaikų auklėjimui bei santarvės namuose puoselėjimui pasiaukojusią moterį, kuri nepaiso savo asmeninės laimės bei suvokia savo, kaip motinos, pareigas bei autoriteto svarbą vaikų akivaizdoje. (Mamatė – jausminga, religinga ir subtiliai meną jaučianti moteris. Skaitydama poeziją ji atitrūksta nuo realybės ir pasimiršta, klausydama ar pati skambindama fortepijonu nepastebi, kaip greitai prabėga laikas. Jos pašaukimas – aplinkui regėti grožį, svajoti, muzikuoti ir skaityti poeziją kartu su vaikais. Mamatė ieško gilesnės prasmės, negu gali duoti kasdienis gyvenimas. Vyras Liudvikas rūpinasi šeima, tačiau nesupranta žmonos sielos gelmės, taip juntamas meilės ir abipusio supratimo trūkumas. Ji stengiasi neprarasti aukštų idealų ir sieloje liūdi dėl jų nepasiekiamumo. Kūrinyje siekiama perteikti subtiliausius jausmus ir mintis naudojant įvairią kalbėseną – veikėjų tarpusavio dialogus, jų vidinius monologus, netgi dienoraščio fragmentus. Apysakos atmosfera romantinė: kalbėjimas jausmingas ir pakilus, būdingi ryškūs kontrastai tarp praeities ir dabarties, susipina vaiko ir suaugusios, išmintingos moters intonacijos. Mamatė, trijų vaikų motina, siekia ugdyti jų žmoniškumą ir kitas gerąsias savybes, kuriomis turi išsiskirti žmogus. Mamatės pastangos nelieka neįvertintos - apysakos pabaigoje suaugusi Irutė vaizdingais epitetais pabrėžia mamos ir dukros santykių svarbą: „Tikiu: vėl kada nors paglostys mano veidą / rankelės tavo švelnios, kvapios kaip tos rožės, / ir tavo liūdnos akys man šypterės laimingai“. Taigi, Šatrijos Raganos apysakoje „Sename dvare“ aprašoma mylinti ir pareiginga, asmeninės laimės dėl vaikų išsižadėjusi motina, siekianti užauginti brandžias, sąmoningas ir išprususias asmenybes). XX a. rašytojas modernistas, lietuvių prozos atnaujintos Jurgis Savickis novelėje „Kova“ atskleidžia savo malonumais besirūpinančios, o ne šeimynines pareigas atliekančios, moters paveikslą. (Moters kūnas gundo, ji naudojasi savo moteriškumu, būdama apsupta svetimų vyrų, paleistuvauja. Ji nėra šeimyniška, nesirūpina sūnumi. Moteris vertina fizinius laikinus malonumus, nelaiko šeimos vertybe. Nesigėdija meilintis prie kitų vyrų turėdama savo. Vaikas yra išmintingas ne pagal savo amžių, suvokia savo realybės dramą, kuri yra tarsi užburtas ratas, kurį jis nėra pajėgus pakeisti. „Viskas būtų gerai, kad mano mamanka nebūtų tokia graži“. Vaikas pavadinamas fantastu, nes jo noras turėti darnią ir blaivią šeimą niekuomet neišsipildys. Motina rūpinasi savo asmeniniais malonumais, neatlieka pareigų. Yda – alkoholizmas). Vienas žymiausių XX a. išeivijos rašytojų Marius Katiliškis romane „Miškais ateina ruduo“ vaizduoja šviesios ir trapios meilės priešpriešą – fatališką, destruktyvią ir instinktyvią, atskleidžia jos daromą įtaką jauno, stiprių moralinių principų nesusiformavusio, žmogaus gyvenimui. (Tyra, pavasario polėkio kupina Tiliaus ir Agnės meilė yra visiška priešingybė Tiliaus ir Monikos ryšiui, kuris, kaip brandi vasara, pilnas aistros, geismo bei kūniškumo. Lyg liepsna agresyvi Monikos meilė, išprovokavusi Petro Doveikos pavydą, pražudo ir ją, ir Tilių. Veikėjų vidiniai išgyvenimai, jausmai neužpildo jų meilės troškimo lūkesčių, neatneša laimės. Lemtingai romano atomazgai turi įtakos Tiliaus nesugebėjimas suvaldyti instinktų, Doveikos materializmas, intelekto bei moralės trūkumas. Veikėjai stokoja dvasingumo, pasiduoda aplinkybėms bei likimui. Moteris vaizduojama kaip fatališka, visa naikinanti, jėga (Monikos pavyzdys). Ji tarsi atima sveiką protą ir įtraukia į malonumo pasaulį, o Tiliaus atveju – ši nekontroliuojama aistra jį ir pražudo). Laimės tema literatūroje XX a. vidurio katastrofų laikotarpio rašytojo modernisto Antano Škėmos romano „Balta drobulė“ pagrindinis veikėjas Antanas Garšva – asmeninių ir istorinių aplinkybių traumuotas, psichinės ligos kamuojamas žmogus – nepatiria itin siekiamos dviejų žmonių meilės, todėl jis nesijaučia laimingas, o jo gyvenimas tampa beprasmiu. (Emigrantas Antanas Garšva nesijaučia laimingas, kadangi nepritampa prie materialius dalykus vertinančios visuomenės, jaučiasi jai svetimas. Bukinantis, monotoniškas liftininko darbas taip pat prisideda prie pagrindinio veikėjo vidinės būsenos, kadangi gyvenimo prasmė – patinkantis užsiėmimas ar darbas. Išsilavinusiam žmogui yra ypač sudėtinga dirbti tokį darbą, kur jo gebėjimai nėra vertinami, jis tėra kaip mechanizmas, reikalingas tik tam tikriems veiksmams atlikti.) Kita vertus, vienas žymiausių XX a. lietuvių rašytojų Vincas Mykolaitis-Putinas romane „Altorių šešėly“ atskleidžia moterų daromą įtaką kunigo kelią pasirinkusiam ir dėl to vidinį konfliktą išgyvenančiam Liudui Vasariui, jos įkvepia ir paskatina jį siekti užsibrėžtų tikslų, išsilaisvinti iš slegiančios kunigystės gniaužtų, pažadina kūrybines ambicijas. (Pabrėžiamas patriarchalinės šeimos santvarkos bei pasirinktų autoritetų daromą įtaką bręstančiam individui, nulėmusią tolesnį Liudo Vasario gyvenime vyraujantį vidinį konfliktą. Nors rašytojas Vincas Mykolaitis – Putinas buvo kankinamas panašių klausimų kaip ir romano pagrindinis veikėjas, tačiau neigė, kad kūrinys yra autobiografinis. Romano protagonisto stojimo į kunigų seminariją pagrindinis motyvas buvo ne tik tėvų noras, bet ir Maironio pavyzdys: „Maironis tapo jam milžinu, dievaičiu, idealu. O Maironis – kunigas“, kadangi Liudas Vasaris svajojo būti rašytoju, o tapdamas kunigu jautėsi galintis išpildyti savo troškimus. Tačiau netrukus jaunas klierikas supranta, kad kunigo ir poeto kelio suderinti jam nepavyks. Liudas Vasaris neįstengia prisitaikyti prie kunigo gyvenimo normų, bet nesiryžta ir priešintis, kadangi pats nėra tikras dėl savo pašaukimo, su kunigyste yra susietas jo darbas gimnazijoje, materialinė padėtis, taip pat bijo įskaudinti tėvus, kurie labai didžiavosi sūnumi, jam tapus kunigu. Pagrindinis veikėjas nuolat traukiamas į dvi skirtingas puses: jo gyvenime sutiktos moterys ragina jį rinktis laisvės ir kūrybos kelią, o tėvai ir kiti kunigai skatina pasirinkti kunigystę. 18 metų trukęs dramatiškas vidinis konfliktas baigiasi kūrybinės laisvės pergale – grožinių kūrinių pasisekimas, rūpestis talento likimu padeda Liudui Vasariui apsispręsti mesti kunigystę). Vienas žymiausių XX a. išeivijos rašytojų Marius Katiliškis romane „Miškais ateina ruduo“ vaizduojami veikėjai keičiantis gamtai, keičiasi ir patys, atskleidžiamas jų moralinis nuosmukis. (Katiliškio vaizduojami personažai yra atitrūkę nuo bendruomenės, yra individualistai. Vaizduojama kas nutinka, kai žmogus savo asmeninius interesus iškelia aukščiau visuomenės interesų. Tarkim Tilius iškelia savo asmeninę laimę aukščiau santykio su šeima, todėl yra pasmerktas blaškytis. Doveika, siekdamas patenkinti savo tuštybę, naudojasi kitais, jam Monika tėra papuošalas. Todėl Doveika yra vienišas, neturi jį palaikančių žmonių. Tiliaus paveikslas – kintančio laikmečio ženklas: svajojo pamatyti svečias šalis, bet liko dirbti pas Doveiką, svajojo gyventi kitaip, tačiau būdamas vyriausias šeimoje, perleido paveldėjimo teises broliui. Jis neryžtingas, nepasitikintis savimi, nes anksti prarado tėvo autoritetą. Žmogus pradeda keisti gamtą ir pats tada neišvengiamai keičiasi, dažniausiai menkėja ir ritasi žemyn. Likimas glūdi ne vien žmogaus charakteryje, bet ir išorinėse jėgose, kurios jį blaško ir nukreipia jo pasirinktus kelius kita linkme. Visi veikėjai trokšta laisvės, bet patys savotiškai užsidaro narve. Jų instinkto primityvi jėga deformuoja likimą). Moralinių principų vaizdavimas literatūroje XIX a. pabaigos – XX a. pradžios rašytojas, psichologinės prozos ugdytojas Jonas Biliūnas novelėje „Ubagas“ atskleidžia nedarnius šeimos tarpusavio santykius, aprašo nepagarbų sūnaus elgesį su tėvu. (Jono Biliūno proza moderni: joje nesiekiama viską paaiškinti, nėra veikėjų skirstymo į blogus ir gerus, leidžiama pačiam skaitytojui įvertinti aprašomus įvykius. Ryškus ir psichologiškumas – rašytojas gilinasi į veikėjų vidinį pasaulį ir siekia analizuoti jų psichologinę būseną. Novelė „Ubagas“ parašyta pasakojant pirmuoju asmeniu, pateikiant istoriją kaip paties patirtą įvykį. Pagrindinis veikėjas Petras Sabaliūnas, praeityje turėjęs jaukius namus ir mylinčią šeimą, jiems atidavęs visą meilę bei rūpestį, supranta skaudžią tiesą, kad pasenęs ir ligotas jis tampa niekam nereikalingas, net savo paties vaikams. Pajutęs, kad namuose yra nepageidaujamas, išeina laimės ieškoti svetur. Senelis nėra tipiškas ubagas - jis nevaizduoja nelaimėlio ir išlieka orus, kalba nuoširdžiai, jo ašaros tyros. Pasakotojo dialogas su Sabaliūnu itin jautrus, o slogią veikėjų nuotaiką atspindi trumpi sakiniai, nutylėjimai. Žodžiai “sūnus išvarė” yra savotiška kulminacija: paprastai su šiluma ir švelnumu asocijuojamas žodis “sūnus”, čia atspindi senelį užgriuvusį sielvartą. Jį slegia ne tiek nelaimė, kiek patirta moralinė skriauda, neatlikta atžalos pareiga senatvėje juo rūpintis, netinkamas elgesys, kuris pažeidžia humaniškumo ribas, sunaikina darną (baigia nykti mylimos bitės: „kur namuos vaidai, ten bitėms ne vieta“). Jo likimas priverčia pasakotoją susimąstyti apie vaikystėje buvusio jo draugo, Sabaliūno sūnaus, šaltakraujiškumą ir nepagarbų elgesį su tėvu. Petras Sabaliūnas yra atstumtas savo sūnaus, kuriam svarbiau materialiosios vertybės negu dvasinės, taip praranda savo namus. Tad čia akivaizdus susvetimėjimo jausmas šeimoje. Užuojauta skriaudžiamiesiems, nelaimingiems – pagrindinė Jono Biliūno moralinė ir estetinė nuostata. Pasakotojas jautrus, pajunta kaltės visuotinumą: „

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!