Humanizmo samprata

Humanizmas šiandien yra viena aktualiausių žmonijos problemų. Ją plačiai svarsto daugelis pasaulinės filosofijos krypčių. Įvairios filosofinės minties kryptys skirtingai suvokia humanizmo turinį. Buržuazija panaudojo humanizmo idėjas savo klasikiniams interesams ginti. Humanizmas tampa aštriu ideologinių ginčų objektu. Štai ir mums skatina giliau tyrinėti humanistinę problematiką, tikslinti bei konkretinti humanizmo sąvoką. Ypač būtina atskirti realųjį marksistinį humanizmą nuo abstrakčių, nenuoseklių, iškraipytų humanizmo formų, kurias aktyviai propaguoja daugelis buržuazijos ideologijų. Humanizmo sąvoka neatsiejama nuo Renesanso epochos. Taigi norėčiau apžvelgti humanizmo sąvoką renesanso epchos kontekste.
Humanizmas (pranc. humanisme) 1. pažiūrų sistema, žmogų laikanti pagrindine vertybe, jo gerovę - socialinių institutų vertinimo kriterijumi, o lygybę, teisingumą, žmogiškumą - trokštamais žmonių santykių principais.
Renesanso humanizmas buvo Europos intelektualų sąjūdis, prasidėjęs Florencijoje XIV amžiaus pradžioje. Šiam sąjūdžiui būdingas žmogaus ir jo galimybių (ypač proto) išaukštinimas, tuo pačiu atsiribojant nuo scholastikos bei tradicinių Viduramžių krikščionybės idealų: kuklumo, introspekcijos ir pasyvumo. Judėjimas gimė europiečių mokslininkams pradėjus iš naujo atrasti antikinius graikiškus ir lotyniškus tekstus.
Humanizmas buvo renesanso epochos ideologija ir pasaulėžiūra. Jis neatsirado tuščioje vietoje, tačiau, lyginant su pirmtakais, buvo naujas reiškinys, nubrėžęs ribą tarp viduramžių ir naujųjų amžių. Tą ribą aiškiai yra nusakę humanistai. Viduržemių kultūroj visas dėmesys, pasak jų, buvo skiriamas Dievui (divina studia), o renesanso kultūroje – žmogui (humana studia). Tai buvo pasaulėžiūros perversmas.
Humanizmo sąvoka yra plačiai vartojama, dėl to priklausomai nuo konteksto, ji turi daug prasmių. Neretai humanizmas suprantamas kaip idealas, t. y. kaip meilė žmogui, jo laisvė, arba kaip visuma pažiūrų, kurie atspindi pagarbą žmogaus orumui, jo teisėms, rūpinimąsi žmonių gerove, jų vystymusi, palankiomis gyvenimo sąlygomis. Etinė filosofija, kurios centre yra žmogus, tvirtina, kad etinės vertybės neturi prasmės, nepriklausomos nuo žmogaus patyrimo, žmogus – visų daiktų matas.
„Humanistai“ jaučiasi esą pranašai, atstovaujantys laikmetį, kuris atneša esminę naujovę, „atgimimą“, radikalią „reformaciją“ ir nutraukia ryšius su senove. Čia jau siekiama ne išlaikyti, pagrįsti, suvienyti, sisteminti duotą medžiagą, bet kurti naują,...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!