Hidromechaniniai procesai farmacininkams

HIDROMECHANINIAI PROCESAI Hidromechanika – tai mokslas apie skysčių ir dujų pusiausvyrą, jų judėjimą ir tarpusavio sąveiką. Techninį hidromechanikos pritaikymą tiria hidraulika, kurią sudaro dvi dalys: a) Hidrostatika – nagrinėja skysčių pusiausvyrą; b) Hidrodinamika – nagrinėja skysčių judėjimą. Prie hidromechaninių procesų priskiriama skystų ir dujinių nevienalyčių sistemų perskyrimai ir skysčių bei skysčiuose maišymas. Pagindinės fizikinės realiųjų skysčių savybės Tankis. Skysčio tankiu (q) vadinama jo tūrio vieneto masė. ρ=m/V ρ – tankis kg/m3 ; m – skysčio masė kg; V – skysčio tūris m3 Šildomi realieji skysčiai plečiasi (išimtis vanduo:kylant temperatūrai nuo 0 iki 40 C jis traukiasi, esant aukštesnei temperatūrai – taip pat plečiasi). Paviršiaus įtemptis. Lašelinio skysčio viduje esančias molekules iš visų pusių veikia tokių pačių molekulių tarpusavio traukos jėgos. Jėgos, kuriomis vidinės molekulės veikia paviršines, būna didesnės už išorės poveikį. Dėl to skysčio paviršiuje atsiranda slėgis, veikiąs statmenai į paviršių. Skystis, veikiamas šių jėgų, atlieka tam tikrą darbą, tad jo paviršius mažėja iki minimalaus. Darbas, reikalingas skysčio naujo paviršiaus ploto vienetui sudaryti, vadinamas paviršiaus įtemptimi σ. Jis matuojamas J/m2 =N m/m2 =N/m. Paviršiaus įtemptis mažėja, didėjant temperatūrai. Su skysčių paviršiaus įtemptimi yra susijusi savybė drėkinti kietąsias medžiagas ir kapiliarumo reiškiniai, nuo kurių priklauso absorbcijos, rektifikacijos, kondensacijos ir kitų procesų hidrodinaminės sąlygos. Klampa. Tekančiame skystyje atsiranda vidinės trinties jėgos, kurios priešinasi tekėjimui. Ši skysčio savybė vadinama klampa. Ją lemia molekulių sankibos jėga. Gaminant dažnai naudojama kinematinė klampa υ, kuri gaunama dinaminę klampą μ padalinus iš tankio ρ, t.y. υ= μ/ ρ. SI vienetas – m2/s. Kylant temperatūrai, lašelinių skysčių klampa mažėja, o dujų priešingai – didėja. Nevienalyčių sistemų atskyrimas Farmacijos pramonėje gaminant įvairias ištraukas, sirupus, tirpalus ir kt., dažnai tenka išskirti nevienalytes sistemas, kurias sudaro skystis ir kieta fazė. Kietų dalelių dydis tokiose sistemose gali būti labia įvairus – nuo smulkiausių drumzlių iki stambių gabalėlių. Be to, skirtingi būna ir skystos bei kietos fazes kiekiai. 1. Nevienalyčių sistemų ir jų atskyrimo metodų klasifikacija Nevienalytė (heterogeninė) sistema susideda mažiausiai iš dviejų fazių: a) Dispersinės (smulkiųjų dalelių pavidalo); b) Terpės (supančios dispersinės fazės daleles). Nevienalyčių sistemų klasifikacija, atsižvelgiant į fizikines fazių savybes: A. Skystosios: a) Suspensija – tai skystis, turintis pakibusių kietųjų dalelių. Atsižvelgiant į kietųjų dalelių dydį, suspensijos skirstomos į penkias grupes: • stambiųjų dalelių suspensija (d>1 mm); • vidutinio stambumo dalelių suspensija (d=100 µm – l mm); • smulkiųjų dalelių suspensija (d=5 – 100 µm); • labai smulkių dalelių suspensija (d=0,l – 5 µm); • koloidiniai tirpalai (d100 μm). Nusodinimas išcentrine jėga Nusodinimas išcentrine jėga vartojamas dulkėms, suspensijoms ir emulsijoms atskirti. Sukantis nevienalytei skystai arba dujinei sistemai, terpėje pakibusios dalelės, išcentrinių jėgų veikiamos, juda nuo centro periferijos link. Šis dalelių judėjimo greitis vadinamas nusodinimo greičiu. Šiuo požiūriu nusodinimas išcentrine jėga yra analogiškas dalelių sėdimui dėl sunkio jėgos. Pagrindinis skirtumas tarp šių metodų yra tas, kad nusodinimo išcentrine jėga greitis yra kintamas dydis, nes jis didėja dalelei tolstant nuo centro. Aparatai, kuriais dispersinės dalelės nusodinamos išcentrine jėga, skirstomi į: • Ciklonus – jais kietosios dalelės atskiriamos nuo dujų. Bandymais nustatyta, kad efektyviausiai ciklonas veikia, kai sąlyginis dujų greitis (cilindrinėje ciklono dalyje) yra 3 – 3,6 m/s. Ciklonuose galima nusodinti daleles iki 5 mm skersmens. Dujų temperatūra gali būti iki 500ºC. Ciklonų trūkumas – didelės energijos sąnaudos. Suspensijoms sutirštinti, taip pat kietosioms dalelėmis klasifikuoti, atsižvelgiant į jų dydį, naudojami hidrauliniai ciklonai. • Nusodinančiąsias centrifugas – centrifugos klasifikuojamos atsižvelgiant į: 1) Darbo principą: a) Nusodinančiosios ir separatoriai b) Filtruojančiosios 2) Darbo pobūdį: a) Periodinio veikimo b) Nuolatinio veikimo 3) Išcentrinio lauko intensyvumą, kuris apibūdinamas atskiriamuoju veiksniu: a) Normaliosios centrifugos – f 3500 Suspensijoms atskirti naudojama periodinio veikimo nusodinančioji centrifuga ir nuolatinio veikimo nusodinančioji sraigtinė centrifuga. Emulsijoms atskirti naudojamos ultracentrifugos yra nuolatinio veikimo. Prie jų priskiriami ir lėkštiniai separatoriai. Jie naudojami ir nedidelės koncentracijos suspensijoms atskirti. Tik šiuo atveju lėkštės neturi skylučių, o nusodinimo procesas – dažniausiai periodinis. Nusodinimas elektros lauke (elektrostatinis nusodinimas) Nusodinimas elektros lauke taikomas nevienalytėms dujinėms sistemoms atskirti. Aparatai, kuriuose vyksta šis procesas, vadinami elektriniais filtrais. Elektrinis atskyrimas pagrįstas tuo, kad leidžiant aerozolį per nuolatinės srovės aukštosios įtampos (30 – 100 kV) elektros lauką, atsiradusį tarp dviejų skirtingai įkrautų elektrodų, vyksta dalinė dujų jonizacija. Anodai vadinami nusodinančiaisiais, o katodai – jonizuojančiaisiais elektrodais. Teigiamasis polius įžeminamas. Dėl nevienodo elektrodų paviršiaus tarp jų atsiranda nevienalytis elektros laukas. Prie neigiamojo elektrodo susidaro jonizuotų dujų sluoksnis. Iš jo neigiamieji dujų jonai, judėdami teigiamojo elektrodo link, susiduria su dujų srauto nešamomis dispersinės fazės dalelėmis, jas neigiamai įelektrina. Tokios dalelės, veikiamos elektros lauko, pakeičia savo judėjimo kryptį – pradeda judėti teigiamojo elektrodo link. Dalelės jam atiduoda savo elektros krūvį ir, tapusios vėl neutraliomis, krinta žemyn. Filtravimas Filtravimas – tai skysčių arba dujų leidimas pro akytą pertvarą kietosioms dalelėms atskirti. Pertvarų sulaikytos dalelės vadinamos nuosėdomis, o praėjusi pro pertvarą medžiaga – filtratu. Eidama per filtrą, skystoji fazė turi nugalėti hidraulinį pasipriešinimą. Todėl filtruojant reikia sudaryti tam tikrą slėgį, kuris priklauso nuo pakibusių dalelių pobūdžio ir savybių, taip pat nuo susidariusio ant filtrų nuosėdų sluoksnio storio. Šis slėgis sudaromas, panaudojant paties skysčio hidrostatinį slėgį (leidžiant suspensijai tekėti iš aukščiau iškeltų rezervuarų), siurblius ir vakuminius siurblius. Filtracijos greitis išreiškiamas filtrato kiekiu, pereinančiu per 1 m2 filtro paviršiaus per 1 val. Filtracijos greitis priklauso nuo daugelio faktorių: slėgio į suspensiją, nuosėdų sluoksnio storio ant filtro, nuosėdų struktūros ir pobūdžio, suspensijos sudėties, skysčio temperatūros ir klampos. Filtruojant, kaip ir sedimentuojant, visiškai atskirti nuosėdas nuo skysčio negalima, nes ant filtro nuosėdos visuomet šlapios – jose lieka 50-100 proc. skysčio (skaičiuojant pagal absoliučiai sausų nuosėdų svorį). Akytos (filtruojančios) pertvaros parenkamos atsižvelgiant į filtruojamų medžiagų cheminę sudėtį, temperatūrą, klampą, kietųjų dalelių dydį, mechaninį pertvaros atsparumą, jos kainą ir perskyrimo aparato konstrukciją. Jos gali būti: a) Grūdinės medžiagos – smėlis, žvyras, anglis; b) Pluoštinės medžiagos – stiklo vata, organinis ir sintetinis pluoštas; c) Audiniai – vilnoniai, medvilniniai, sintetiniai – organiniai ir neorganiniai; d) kietosios akytos medžiagos – porcelianas, metaliniai tinkleliai ir kt., akytos metalinės plokštės. Filtruojant susidarančios nuosėdos skirstomos į: • Spūdžiąsias – tai tokios medžiagos, kurių poringumas mažėja didėjant slėgių skirtumui. • Nespūdžiąsias – tai medžiagos, kurių poringumas, didėjant slėgių skirtumui, nekinta. Atsižvelgiant į susidarančių nuosėdų pobūdį, filtravimas skirstomas į keturias rūšis: a) Filtravimas, susidarant storam nuosėdų sluoksniui ant filtruojančiosios pertvaros. Storas nuosėdų sluoksnis susidaro filtruojant suspensijas, kurių kietosios fazės tūris didesnis kaip 1%. Filtravimo pradžioje susidaręs pradinis nuosėdų sluoksnis neleidžia labai smulkioms kietosioms dalelėms patekti į poras ir užkimšti jas. Susidaręs gana storas nuosėdų sluoksnis pašalinamas, o filtruojančioji pertvara išplaunama ir vėl naudojama filtruojant. b) Filtravimas, kurio metu smulkios nuosėdos užkemša filtruojamosios pertvaros poras. Filtruojant suspensijas, kurių kietosios fazės tūris mažesnis kaip 0,1%, susidaro palankios sąlygos smulkioms dalelėms patekti į pertvaros poras. c) Filtravimas pridėjus pagalbinių medžiagų. Kad neužsikimštų filtruojančioji pertvara ir geriau filtruotųsi mažų koncentracijų suspensijos, galima į jas dėti 0,1 – 2% pagalbinių medžiagų (pvz. aktyvintų anglių ir kt.). Kartais filtruojančiosios pertvaros paviršius iš anksto padengiamas pagalbinių medžiagų sluoksniu, ir tik tuomet filtruojama smulkiųjų dalelių suspensija. d) Suspensijų tirštinimas prieš filtravimą. Nuolatinio veikimo filtrais galima filtruoti suspensijas, kurių kietųjų dalelių tūrinė koncentracija ne mažesnė kaip 10%. Mažesnių koncentracijų suspensijas reikia tirštinti (atskirti dalį skysčio): leisti nusėsti dalelėms (dėl sunkio jėgos) arba suspensijas praleisti pro specialius periodiško veikimo filtrus. Sutirštintos suspensijos greičiau filtruojamos, esti kompaktiškesnė aparatūra ir švaresnis filtratas. Filtravimo pobūdis priklauso nuo filtravimo greičio ir slėgių skirtumo priešingose pertvaros pusėse. Skiriamos tokios filtravimo sąlygos: a) Pastovus slėgių skirtumas ir mažėjantis filtravimo greitis – gaunamas naudojant hidrostatinį suspensijos slėgį, kompresorius arba vakuuminius siurblius; b) Pastovus filtravimo greitis ir didėjantis slėgių skirtumas – gaunamas, kai suspensija transportuojama į filtrus siurbliais (dažniausiai membraniniais); c) Kintami ir slėgių skirtumas, ir filtravimo greitis. Filtravimo proceso varos jėga yra priešingų filtruojamųjų pertvaros pusių slėgių skirtumas (Δp). Šis slėgių skirtumas būna hidrostatinis ir sudaromas siurbliais, kompresoriais, vakuuminiais siurbliais arba išcentrinėmis jėgomis. Aparatai, kuriuose slėgių skirtumui gauti naudojama išcentrinė jėga, vadinami filtruojančiosiomis centrifugomis. Visi kiti filtravimo aparatai vadinami filtrais. Filtruojančiosios centrifugos – jomis dažniausiai atskiriamos vidutinių ir stambių dalelių suspensijos. Šiose centrifugose nuosėdas galima praplauti. Be to, nuosėdų drėgnumas daug mažesnis negu nusodinančiųjų centrifugų. Filtravimo centrifugos skirstomos į periodinio ir nuolatinio veikimo. Visų filtravimo centrifugų būgno sienelės yra perforuotos ir iš vidaus išklotos filtravimo audiniu. Filtravimo centrifugų darbą galima suskirstyti į tris stadijas: a) Nuosėdų susidarymas (filtracija) b) Nuosėdų tankinimas c) Mechaninis nuosėdų džiovinimas Atsižvelgiant į sudaromą slėgį, kuris reikalingas skysčiui išspausti per filtruojančią pertvarą, filtrai skirstomi į tris grupes: hidrostatinio slėgio filtrai, vakuuminiai filtrai ir filtrpresai. Hidrostatinio slėgio filtrai: šiai grupei priklauso tokie filtrai, kuriuose suspensija per filtruojamą pertvarą praeina dėl savo hidrostatinio slėgio. Tai filtrai –maišai ir filtrai-sedimentatoriai. Filtrą-maišą sudaro maišas iš audinio, pritvirtintas ant specialių rėmelių. Filtras-maišas vaistų fabrikuose naudojamas tada, kai reikia perkošti labai klampius ir gleivingus skysčius – sirupą, medų, vaisių bei uogų masę. Filtras-sedimentatorius – tai indas su akytu tariamuoju dugnu ant kurio klojama filtruojanti medžiaga. Iškoštas skystis išleidžiamas pro čiaupą. Vakuuminiai filtrai. Iš šios konstrukcijos įrenginių labiausiai paplitę siurbimo filtrai, kurie dar vadinami nučfiltrais. Jie sudaryti iš keraminio, metalinio arba plastmasinio storasienio cilindro, kurį akyta pertvara skiria į 2 dalis: viršutinė dalis pripildoma filtruojamo skysčio, o apatinėje renkamas filtratas. Atšaka sujungiama su vakuuminiu siubliu, kuris sudaro vakuumą apatinėje filtro dalyje. Joje yra čiaupas pro kurį išpilamas filtratas. Filtruojanti medžiaga nučfiltruose – drėgnas audinys, kuris užklojamas ant akytos plokštelės. Nučfiltruose filtravimui galima naudoti ir filtro popierių, tačiau tik tais atvejais, kai reikia skysčio, o nereikia nuosėdų. Farmacijos pramonėje nučfiltrus patogu naudoti tada, kai reikia surinkti ir perplauti nuosėdas. Vakuminiais filtrais negalima filtruoti eterinių ir spiritinių tirpalų bei ištraukų, nes šie skysčiai, esant dideliam praretinimui, užverda filtro apatinėje dalyje, jų garai patenka į vakuuminį siurblį ir išmetami į patalpos orą. Dėl tos pačios priežasties nučfiltrais negalima filtruoti karštų vandeninių tirpalų. Nučfiltrai netinka gleivingų nuosėdų turintiems skysčiams filtruoti, nes nuosėdos visiškai užkemša filtruojančios medžiagos angas. Nutčfiltrą (atvirąjį) sudaro cilindrinis arba stačiakampis rezervuaras, viduje turintis plaušinę, audeklinę arba kietą filtravimo pertvarą. Plaušinė arba audeklinė filtravimo medžiaga paklojama ant metalinės skylėtos plokštės. Panašiai atrodo ir vakuuminiai nutčfiltrai, tik norint padidinti jų slėgio skirtumą, atvamzdis sujungiamas su vakuuminiu siurbliu. Uždarieji nutčfiltrai yra slėginiai. Jais filtruojamos lakios, degios ir nuodingos medžiagos. Tokių filtrų rezervuarai yra sandariai uždengti. Dangtyje įtaisomi trys atvamzdžiai (tiekiamai suspensijai, kompresoriumi tiekiamam suslėgtam orui ir baigus filtruoti išleidžiamam orui). Hidrostatiniuose, vakuuminiuose ir kompresoriniuose filtruose dažniausiai palaikomas pastovus slėgių skirtumas. Kintamas slėgių skirtumas susidaro tuose filtruose, kuriuose tie patys siurbliai ir tiekia suspensiją, ir didina slėgį. Visi nutčfiltrai yra periodinio veikimo. Filtrato tekėjimo kryptis juose sutampa su sunkio jėgos kryptimi. Būgninis vakuuminis filtras yra nuolatinio veikimo. Jo sunkio jėgos kryptis yra priešinga filtrato judėjimo krypčiai. Pagrindinė jo dalis yra būgnas, kurio apie 35% cilindrinės dalies panardinta į vonią su suspensija. Švytuojamasis maišiklis neleidžia nuosėdoms nusėsti ant vonios dugno. Cilindrinę būgno dalį sudaro metalinė tinklinė pertvara, padengta filtravimo audiniu. Filtrpresai. Šios grupės filtruose skystis perspaudžiamas per filtruojančią medžiagą padidintu slėgiu (50-3000 kPa). Slėgis skysčiui suteikiamas siurbliais arba suslėgto oro pagalba. Filtrpresai yra plačiai naudojami įrengimai, nes turi daug privalumų: didelį filtruojantį plotą ir tuo pačiu didelį gamybinį pajėgumą, filtratas geros kokybės, esant reikalui, galima perplauti ir surinkti nuosėdas. Farmacijos pramonėje naudojami rėminiai filtrpresai. Jie sudaryti iš stačiakampių metalinių plokščių ir rėmų, prie kurių prispaudžiamas filtravimo audinys. Plokštės ir rėmai pakaitomis sujungiami ir suveržiami į bendrą sistemą. Didžiausias filtrpresų privalumas – didelis filtravimo paviršius (iki 140 m2). Trūkumai – periodinis veikimas ir daug rankų darbo. Filtrų parinkimas – labai susijęs su fizikiniu modeliavimu: pirmiausia atliekami bandymai su mažų matmenų filtrais. Bandant parenkama filtravimo pertvara: stebima, kad ji būtų mechaniškai, chemiškai bei termiškai pakankamai atspari ir būtų gaunamas švarus filtratas. Filtrų darbo pobūdis priklauso nuo našumo: nedideliems suspensijų kiekiams filtruoti naudojami periodinio veikimo filtrai, dideliems – nuolatinio veikimo. Šlapiasis dujų valymas Jis pagrįstas tuo, kad dulkių dalelės, prisilietusios prie skysčio paviršiaus, yra jo įtempties jėgų sulaikomos. Taip valomos dujos, kurios nereaguoja su vandeniu ir į kurias patekę vandens garai nekenkia tolesniam technologiniam procesui. Šiuo būdu dujoms valyti sukurti įvairių konstrukcijų: • Skruberiai – paprasčiausias skruberis yra cilindrinis rezervuaras, į kurį iš apačios tiekiamas dujų ir dulkių mišinys, o iš viršaus purškiamas vanduo. Vandens lašeliai, susidūrę su dulkėmis, jas nusodina ir išteka suspensijos pavidalu. Išvalytos dujos teka pro viršutinę skruberio dalį. Panašiu principu veikia ir įkrautiniai skruberiai. Įkrovos paskirtis – didinti fazių sąlyčio paviršių. Intensyviau dujos valomos išcentriniais skruberiais. Švariau dujos išvalomos Venturio skruberiais. • Putų aparatai – juos sudaro korpusas, kuriame įrengta skylėta pertvara, turinti persiliejimo slenksčius. Kuo daugiau pertvarų, tuo geriau išvalomos dujos. Putų aparato korpusas būna cilindrinis arba stačiakampis. Cilindriniuose tolygiau pasiskirsto tiekiamų dujų srautas, o stačiakampiuose – geriau pasiskirsto ant skylėtos pertvaros skystis, ir todėl susidaro vienodesnis putų sluoksnis. Nedideliu greičiu į putų aparatą tiekiamos dujos per vandens sluoksnį, esantį ant skylėtos pertvaros, kyla burbuliukais. Toks procesas vadinamas barbotavimu. Reikia parinkti optimalų dujų greitį putų aparate, nes kuo didesni dujų burbulai, tuo mažesnis dujų ir skysčio lietimosi paviršius ir tuo blogiau nuo dujų atskiriamos dulkės. Geriausiai dujos išvalomos, kai laisvame aparato skerspjūvyje dujos tiekiamos 2 – 3 m/s greičiu, o putų sluoksnio aukštis – 0,15 – 0,2 m. Maišymas Maišymas yra viena dažniausių vaistų technologijoje naudojamų operacijų. Maišymas gali būti: a) Mechaninis – medžiaga maišoma specialiais aparatais – maišytuvais b) Pneumatinis – pro maišomąją medžiagą leidžiamos dujos arba garai c) Cirkuliacinis – naudojami siurbliai Pagrindinis maišymo uždavinys – sudaryti gerą fazių sąlytį, siekiant, kad būtų vienodesnė koncentracija, temperatūra ir kiti parametrai. Maišymo efektyvumas ir intensyvumas. Maišymo aparato efektyvumas apibūdinamas maišymo kokybe, kuri nustatoma atsižvelgiant į tai, ko siekiama maišant medžiagas: • Jeigu maišant norima paspartinti šiluminį arba difuzijos procesą, tai tinkamiausiu sumaišymo efektyvumo rodikliu reikia laikyti šilumos arba medžiagos perdavimo koeficientą. • Jeigu maišant norima suvienodinti vienos medžiagos koncentraciją kitoje, tai veiksmingumą galima nustatyti analitiškai. Tam tikru momentu iš tam tikrų maišomo mišinio vietų paimami keli pavyzdžiai. Nustatoma kiekvieno jų kurio nors mišinio komponento koncentracija C1, C2,..., Cn. Laikoma, kad sumaišyta idealiai, jei koncentracija visose vietose yra vienoda ir lygi C0. Kuo mažesnis β, tuo veiksmingesnis maišymas. Idealiu atveju β = 0. Maišymo intensyvumas apibūdinamas trukme, per kurią pasiekiamas reikiamas technologinis rezultatas. Juo intensyvesnis maišymas, juo greičiau pasiekiamas geras maišymo efektyvumas. Parenkant maišytuvus, atsižvelgiama į maišymo veiksmingumą, intensyvumą ir energijos sąnaudas: • Mechaniniai maišytuvai – pagrindinė jų dalis yra maišiklis su mentėmis, besisukantis apie savo ašį rezervuare, kuriame yra maišomas skystis. Maišikliai būna plokščių menčių, rėminiai, inkariniai, propeleriniai ir turbininiai. Inkariniai maišytuvai ypač gerai tinka, kai norima geriau pašalinti nuosėdas nuo aparato dugno ir sienelių arba pagerinti šilumokaitą apvalkaliniuose šilumokaičiuose. Propeleriniai maišytuvai tinka maišyti klampiems skysčiams. Jais galima maišyti skysčio ir dujų sistemas. Turbininį maišytuvą sudaro viena arba kelios turbinos (išcentriniai rotoriai), užmautos ant vertikalios ašies. Šios turbinos maišo medžiagas daug intensyviau negu plokščių menčių maišytuvai. • Planetiniai maišytuvai naudojami, norint padidinti maišymo intensyvumą (ypač jei aparatas didelio skersmens). Jie būna viengubi, dvigubi ir trigubi (atsižvelgiant į velenų skaičių). • Pneumatiniai maišytuvai – juose pro maišomą skystį leidžiama garai, suslėgtas oras arba kitos dujos (pavyzdžiui, hidratuojant – vandenilis). Šis maišymo būdas vadinamas taip pat barbotavimu, o maišytuvai – barboteriais. Dujos (arba garai) pro skylėtus vamzdžius leidžiamos į rezervuare esantį skystį, ir kildamos burbuliukais į viršų jį maišo. Kad maišymas būtų tolygus ir intensyvus, vamzdžius reikia įtaisyti tiksliai horizontaliai, nes tada oras arba kitos dujos sutinka vienodą hidraulinį pasipriešinimą ir tolygiai išeina iš visų vamzdžio skylučių. Pneumatinis maišymas yra labai paprastas, nesudėtinga jo aparatūra, bet ne visada gali būti naudojamas. Pavyzdžiui, pneumatinis maišymas netinka, jei yra pavojus, kad oro deguonis oksiduos maišomąjį tirpalą. Jeigu tirpalo negalima atskiesti arba neleistina, kad jis įšiltų, maišyti negalima vandens garais. Negalima taip pat pneumatiškai maišyti tirpalo, kuriame yra vertingų lakiųjų komponentų. Be to, pneumatiniam maišymui daugiau negu mechaniniam reikia energijos. Jis gerai tinka maišyti agresyviems skysčiams, kurie gadina mechaninius maišytuvus.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!