Racionalus vaistų nuo skausmo vartojimas

Skausmas Skausmas (1) – tai jutimas, atsirandantis pažeidus audinius ir sukeliantis apsaugines reakcijas. Jis kyla, kai adekvatus dirgiklis jaudina nociceptorius ir atitinkami signalai apdorojami nocicepcinėje jutimo sistemoje. Skausmas (2) yra nemalonus jutiminis ir emocinis potyris, susijęs su esamu ar galimu audinių ar nervų sistemos pažeidimu arba nusakomas šio pažeidimo terminais. Skausmas visada subjektyvus (Tarptautinė skausmo studijų asociacija, 1979). Skausmo kokybinės ypatybės Vidaus organų (visceralinį) skausmą sukelia organų, pvz., tulžies pūslės, tempimas arba stiprus susitraukimas, pvz., žarnyno spazmai. Šis skausmas būna bukas, jo vietą sunku nurodyti. Kūno (somatinis) skausmas atsiranda odoje (paviršinis skausmas) ir raumenyse, kauluose sąnariuose bei jungiamajame audinyje (gilusis skausmas). Pastarasis yra bukas skausmas, jo vietą sunku nustatyti, jis plinta į aplinkines sritis. Paviršinio skausmo metu dažnai galima atskirti pirminį skausmą. Jis pasireiškia greitai, būna aštrus, jo vieta aiškiai jaučiama, jis plinta A delta nervinėmis skaidulomis. Antrinis skausmas atsiranda vėliau, būna bukas, jo vietą sunku nurodyti, jis plinta C skaidulomis. Ūminis skausmas „praneša“ apie audinių pažeidimą, t.y. jis atlieka signalinę funkciją. Ilgai trunkantis skausmas vadinamas lėtiniu. Jis rodo ilgalaikį audinių pažeidimą, tačiau daugeliu atvejų lėtinis skausmas praranda savo signalinę ir būna savarankiškas ligos simptomas, neturintis aiškių organinių priežasčių. Sensorinis (jutiminis) skausmo komponentas rodo dirgiklio vietą, intensyvumą ir trukmę, taip pat skiria skausmo ir ne skausmo dirgiklius. Efektyvus komponentas stipraus skausmo metu sukelia neigiamas emocines reakcijas. Autonominis komponentas pasireiškia skausmo dirgiklio refleksiniu poveikiu autonominei (vegetacinei) nervų sistemai, pvz., pakinta kraujotaka, kraujospūdis, širdies plakimo dažnis, kvėpavimas. Šis komponentas ypač stiprus vidinio skausmo metu, gali prasidėti vėmimas, prakaitavimas, kraujospūdžio mažėjimas. Motorinis (judėjimo) komponentas pasireiškia apsauginiais refleksais – pažeistos galūnės arba viso kūno atitraukimu nuo žalojamojo veiksnio. Vidinio skausmo metu šis komponentas lemia pilvo raumenų įtempimą. Ūminis ir lėtinis skausmas Pagal kilmę ūminis skausmas praneša apie traumą, o sensibilizacija pakeičia normalią elgseną taip, kad sumažintų sužalojimo laipsnį ir paskatintų audinius gyti. Nors būdamas nemalonus, ūminis skausmas skatina išgijimą. Esant kontroliuojamoms medicininėms būklėms, kaip antai prižiūrint operuotą pacientą ar atliekant invazines procedūras, ūminis skausmas kartais tarnauja kaip naudingas vertinimo rezultatas, kuris gali ir blogėti. Netinkamai gydant ar užsitęsus žalojančio faktoriaus poveikiui, skausmas gali tapti lėtiniu. Kartais lėtinio skausmo etiopatogenezė gali būti neaiški, nenuspėjama jo trukmė, pobūdis ir prognozė. Skausmas vadinamas lėtiniu, jei trunka ilgiau kaip 3 mėn. ir tęsiasi ilgiau už jį sukėlusią ligą ar traumą. Lėtinis skausmas gali būti nuolatinis ir (ar) epizodinis. Jį lydi emocinis stresas, depresija, miego, libido sutrikimai, sumažėjęs apetitas, svorio kritimas, socialinė izoliacija. Gydant lėtinį skausmą reikia įvairių specialistų komandos bendrų pastangų, individualios psichosocialinės pagalbos ligoniui ir jo šeimai, įvairių neinvazinių ir invazinių (chirurginė intervencija, nervų blokados ar destrukcija) būdų, reabilitacijos, gerinančios ligonio funkcinę būklę bei kitų pagalbos priemonių. Skausmo tipai: • Paviršinis • Somatinis • Vidinis • Fantominis • Nervinis Skausmo vertinimo skalės Viendimensinės (lengvai pritaikomos, suprantamos, bet netikslios): • Skaitmeninė/žodinė vertinimo skalė (Numeric/Verbal Rating Scale, NRS/VRS) – nuo 0 iki 10, kur 0 atitinka “neskauda”, 10 – “stipriausias įsivaizduojamas skausmas”) • Vizualinė analoginė skalė (VAS) – negraduota atkarpa, kurios viename gale pažymėta “neskauda”, kitame - “stipriausias įsivaizduojamas skausmas” • Žodinio apibūdinimo skalė – iš 5 išrenkamas vienas skausmą apibūdinantis žodis (silpnas, vidutinis, stiprus, labai stiprus, nepakeliamas) • Veidukų vertinimo skalė - vaikams Multidimensinės (sudėtingos, komplikuotos, bet žymiai tikslesnės): • McGill skausmo klausimynas (McGill Pain Questionaire, MPQ), kt. Racionalus vaistų vartojimas Lotynų kalboje žodis „racionalis“ reiškia – protingas, apgalvotas. Ne veltui labai dažnai įvardindami protingą, apmąstytą sprendimą jį vadiname tarptautiniu žodžiu „racionalus“. Racionalaus vaistų vartojimo problema iškelta dar 1985 metais PSO konferencijos Nairobyje (Kenija) metu. Metams bėgant problemos aktualumas nemažėja. Didėja tik vaistų skaičius ir išlaidos sveikatos apsaugai. Kriterijai, pagrindžiantys, ar vaistai vartojami racionaliai yra šie: 1. Visi paskirti vaistai yra būtini šiam ligoniui; 2. Visi vaistai yra pirmo pasirinkimo vaistai (first choice) t.y. – tinkamiausi vaistai atsižvelgiant į ligonio amžių, gretutinę patologiją, rizikos veiksnius nepageidaujamam poveikiui, rizikos veiksnius tiesiogiai vaistų sąveikai, patogumą vartoti ir gydymo kurso kainą; 3. Jei pasirinkta tinkama vaisto forma, dozė, intervalai dėl dozių; 4. Užtikrinamas vaistų suvartojimas; 5. Numatomi monitoringo parametrai kuriais nustatomas vaisto pageidaujamas poveikis ir gydymo komplikacijos, nustatomi terminai, kada turi būti nutrauktas vaisto vartojimas; 6. Įvertintos galimos vaistų sąveikos; 7. Numatomi faktoriai, kurie gali keisti gydymą. Pvz. ligonis pradedamas gydyti 7 vaistais, kol bus išspręstos pagrindinės problemos, o po to sumažinamos vaistų dozės, padidinamos ir pan. Racionalaus vaistų vartojimo reikšmė visuomenėje PSO duomenimis daugiau nei pusė visų parduodamų medikamentų yra įsigyjami ir paskiriami nesilaikant racionalios farmakoterapijos principų ir kas antras pacientas nesilaiko gydymo rekomendacijų. Pasitaikantys pažeidimai – per didelės, ar nepakankamos dozės, klaidingas naudojimas. Visa tai švaisto ribotus išteklius ir kelia grėsmę sveikatai. Dažnai linksniuojami neracionalios farmakoterapijos pavyzdžiai – polifarmacija, netinkamas antibiotikų vartojimas, vaistų skyrimas, nesilaikant gydymo schemų, dažniau nei reikėtų naudojamos injekcinės vaistų formos, netinkama savigyda, vaistų vartojimo režimo nesilaikymas. Polifarmacija – tai daugelio vaistų vartojimas vienu metu. Kuo daugiau vaistų vartoja pacientas – tuo didesnė tikimybė vartoti vaistą ne pagal indikaciją, o taip pat didesnė šalutinių poveikių ar vaistų sąveikos rizika. Be abejo didėja ir gydymosi kaštai – tiek pacientui, tiek visuomenei. Įvairūs tyrimai patvirtina: 13 proc. pacientų suvartoja 30 proc. visų vaistų. Be abejo, daugiau vaistų vartoja vyresni žmonės. Jų lėtinių ligų „krepšelis“ metams bėgant pilnėja. Kartu eina ne viena - o dvi, trys ar daugiau ligos, kurių kiekvienai reikia atskiro gydymo. Suderinti vaistus yra sunku, tad daugėja ne tik skiriamų medikamentų skaičius, bet ir painiavos pacientui – kas, nuo ko ir kaip vartoti. Tuo labiau, kad vaistus dažnai rekomenduoja ne tik šeimos gydytojas, bet ir keli kiti skirtingų sričių gydytojai ir vaistininkai. Rezultatas toks, jog pacientas iš paskirtų vaistų gausybės gali atsirinkti 3 vieną kitą dubliuojančius, simptomus malšinančius preparatus, o pagrindinis gydymas liks nepaliestas. Siekiant sumažinti neracionalaus vaistų skyrimo atvejų skaičių buvo išbandyta daug metodikų: visuotinai kuriamos gydymo schemos ir algoritmai, platinami informaciniai leidiniai ir lankstinukai. Didžiausia efektą duoda patvirtintos ir visuotinai priimtos gydymo rekomendacijos. Todėl valstybės ar draudimo kompanijos siekdamos optimizuoti sveikatos apsaugos išlaidas, stengiasi, įstatymu įteisinti gydymo algoritmus, kurie atspindėtų naujausius medicinos tyrimus. Gydydamiesi patys pacientai pirmiausia prisiima atsakomybę dėl savigydai įsigytų medikamentų vartojimo. Jeigu individai renkasi savigydą, jie turėtų sugebėti atpažinti simptomus, kuriuos jie gydo, įvertinti, ar jų būklė yra tinkama savigydai, pasirinkti atitinkamą savigydos vaistą, bei laikytis vaisto vartojimo nuorodų, kurios parašytos informaciniame lapelyje. Dažniausiai vartojami vaistai nuo skausmo Skausmo gydymui vartojamos šios vaistinių preparatų grupės (pagal ATC klasifikaciją): M01A – nesteroidiniai, priešreumatiniai ir priešuždegiminiai. N02B – analgetikai, opioidai, kiti analgetikai ir karštį mažinantys, priešmigreninai Adjuvantai (papildomi) - (antidepresantai, vietiniai anestetikai, kortikosteroidai, centrinio poveikio miorelaksantai). Dažniausiai vartojami vaistai nuo skausmo yra nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo (NVNU). Tai vaistai, kurie malšina silpną bei vidutinį skausmą. Vieni iš jų labiau slopina skausmą ir mažina temperatūrą: 1) acetilsalicilo rūgštis – aspirinas; 2) analginas; 3) paracetamolis. Kiti stipriau slopina patį uždegimą: 1) indometacinas; 2) ibuprofenas; 3)diklofenakas; 4) ketanovas. NVNU yra silpnos organinės rūgšties dariniai, veikiantys daugiausia periferijoje, jungiasi su plazmos albuminu (95-99 proc.), nelengvai pereina hematoencefalinį barjerą, intensyviai metabolizuojami kepenyse ir pasižymi mažu inkstų klirensu (

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!