Vaistų farmakodinamika, farmakokinetika

Vaistų farmakodinamika, farmakokinetika. Vaistu terapinis monitoringas. Vaistų sąveika. Vaistų vartojimo būdai. ĮVADAS Darbo aktualumas. Lietuvoje suvartojamų vaistinių preparatų skaičius vis auga, o tai įrodo jog lietuviai vartoja labai daug ne tik receptinių (priskirtų gydytojų), bet ir nereceptinių vaistų, todėl svarbu ne tik gydytojų bei pacientų sąmoningas vaistų paskyrimas ir vartojimas, bet ir farmacijos specialisto kompetentingos ir aiškios farmacinės paslaugos suteikimas. Pacientai vis dažniau kenčia nuo kelių gretutinių ligų, ko pasėkoje padidėja rizika atsirasti nepageidaujamai vaistų sąveikai, dėl kelių vartojamų medikamentų. Todėl vaistininko intervencija yra labai svarbus veiksnys, siekiant užtikrinti ne žalingą, o naudingą gydymą pacientui, kuris ne visada turi pakankamai informacijos apie vartojamų vaistų derinimą. Vaistų farmakokinetika ir farmakodinamika yra esminiai procesai, lemiantys medikamentų poveikį sergančiajam (Klimašauskas ir kt., 2016). Todėl ypatingą reikšmę turi racionalus, pamatuotas vaistų vartojimas. Pasaulinės vaistų vartojimo statistikos duomenys gana klaidinantys, nes susiduriama su tokia problema, kai asmuo kreipiasi į gydytoją dėl tam tikrų negalavimų, gydytojas diagnozuoja ligą, išrašo atitinkamus medikamentus. O pacientai dažnai (1 iš 4) vaistus vartoja netinkamai – paskyrus nevartoja, tačiau simptomams paaštrėjus, t.y. jau po laiko pradeda vartoti, tokiu atveju medikamentai jau gali būti netinkami, per silpni, per stiprūs ir pan. Taigi į medikamentų netinkamo vartojimo statistiką reikia žiūrėti, kaip į nevartojimo ir netinkamo vartojimo sandūrą. Darbo tikslas - išanalizuoti vaistų farmakodinamikos ir farmakokinetikos sampratas akcentuojant vaistų terapinį monitoringą, vaistų sąveiką ir vaistų vartojimo būdus. Darbo uždaviniai: 1. Atskleisti farmakokinetikos ir farmakodinamikos sampratas 2. Identifikuoti vaistų terapinio monitoringo, vaistų sąveikos principus 3. Nustatyti pagrindinius vaistų vartojimo būdus 1.FARMAKOKINETIKOS IR FARMAKODINAMIKOS KONCEPCINIAI ASPEKTAI 1.1. Farmakokinėtikos samprata Farmakologijos pagrindai: farmaokinetika ir farmokodinamika Farmakokinetika – farmakologijos dalis, tirianti vaistų kokybinius ir kiekybinius kitimus organizme. Viena iš svarbiausių farmakoterapinų problemų nustatymo priemonių yra vaistų farmakokinetikos tyrimai. Tinkamu laiku atlikti tyrimai ir teisin gai interpretuoti jų rezultatai padėtų spręsti farmakoterapines problemas bei identifikuoti galimas priežastis. Farmakokinetika – mokslas tiriantis vaistų kiekybinius ir kokybinius APMP organizme kitimus, t. y. tiria tai ką organizmas daro veikiamas vaistų. Farmakologija yra mokslas apie vaistų bei organizmo tarpusavio sąveiką (Bertram G. Katzung, Bendroji ir klinikinė farmakologija: vadovėlis, (San Franciskas: Kalifornijos universitetas. Išleido leidykla „Charibdė“, 2007). There are four basic pharmacokinetic processes: absorption, distribution, metabolism, and excretion (Fig. 4.1). Absorption is defined as the movement of a drug from its site of administration into the blood. Distribution is defined as drug movement from the blood to the interstitial space of tissues and from there into cells. Metabolism (biotransformation) is defined as enzymatically mediated alteration of drug structure. Excretion is the movement of drugs and their metabolites out of the body. The combination of metabolism plus excretion is called elimination. The four pharmacokinetic processes, acting in concert, determine the concentration of a drug at its sites of action (Burchum, Rosenthal, 2019, p.24). Farmakokinetinės sąveikos metu vaistai keičia vienas kito metabolizmą, absorbciją, pasiskirstymą ar pasišalinimą iš organizmo bei patekimą iki organo taikinio. Pats vaistas gali neturėti jokio poveikio audiniams taikiniams, tačiau gali veikti kito vaisto poveikį keisdamas jo koncentraciją ir taip mažindamas to vaisto efektyvumą [10]. Yra išskiriami 4 farmakokinetinės sąveikos tipai: rezorbcijos, pasiskirstymo, metabolizmo ir ekskrecijos. Rezorbcijos sąveikos vystosi pagal kelis mechanizmus – fizikocheminiais procesais tol, kol vaistas patenka iki rezorbcijos vietos, arba paveikiant įprastinę vaisto rezorbciją. Pasiskirstymo sąveikos taip pat veikia pagal kelis mechanizmus – pakitus prisijungimui prie baltymų nešiklių ar kitų baltymų arba keičiant baltymų nešiklių kiekius [11]. Pagrindinis farmakokinetinių sąveikų mechanizmas yra susijęs vaistų prisijungimu prie plazmos baltymų. Kol vaistas yra prisijungęs prie baltymo, tol jis yra farmakodinamiškai neaktyvus ir negali pasiskirstyti audinyje taikinyje. Tačiau kai kitas vaistas išstumia pirmąjį ir pats prisijungia prie baltymo, tokiu atveju padidėja pirmojo vaisto laisva koncentracija ir tuo pačiu sustiprėja jo efektas. Vienas iš pavyzdžių yra furozemido ir varfarino sąveika: furozemidas išstumia varfariną iš junginio su baltymu ko pasekoje ilgėja protrombino laikas, tarptautinis normalizuotas santykis (TNS), atsiranda nukraujavimo pavojus Dažniausiai pasitaikanti ir svarbiausia farmakokinetinė vaistų sąveika yra susijusi su vaistų metabolizmu ar biotransformacija. Ši sąveika pasireiškia, kai vienas iš sąveikoje dalyvaujančių vaistų aktyvina arba slopina fermentus, atsakingus už kito vaisto aktyvaciją arba inaktyvaciją [10]. Pagrindinį vaidmenį metabolizmo procese atlieka citochromo P-450 fermentai, kurių pagrindiniai yra citochromo P450 (CYP) šeimos izofermentai. Pagrindinis CYP šeimos izofermentas yra CYP3A4. Kalbant apie vaistų sąveiką ir metabolizmą svarbu paminėti vaistus substratus. Tai tokie (Teinman MA, Holmes HM. Principles of Prescribing for Older Adults. In:Williams BA, Chang A, Ahalt C, Chen H, Conant R, Landefeld C, Ritchie C, Yukawa M. eds. Current Diagnosis & Treatment: Geriatrics, Second Edition.New York, NY: McGraw-Hill; 2014). vaistai, kuriuos metabolizuoja atitinkamas izofermentas. Išskiriami trys pagrindiniai vaisto sąveikos su fermentu būdai: 1) Fermentų slopinimas. Vaistas – inhibitorius - slopindamas izofermento CYP3A4 aktyvumą, slopina ir šio izofermento substrato metabolizmą, didina jo koncentraciją plazmoje. 2) Fermentų indukcija. Vaistas – induktorius - aktyvina izofermentą CYP3A4, todėl yra aktyvinamas substrato metabolizmas. CYP3A4 yra ypač jautrus induktoriams, todėl stebimas 13 ryškus substratų sumažėjimas kraujo plazmoje. Pavyzdžiui, pacientui vartojančiam CYP3A4 induktorių rifampiciną stebimas akivaizdus šio izofermento substratų – triazolamo, verapamilio – sumažėjimas kraujo plazmoje net 90 proc. 3) Konkurencija tarp vaistų - substratų dėl kurio nors CYP šeimos izofermento [12,13]. Eliminacija vyksta keliais mechanizmais – keičiant inkstų kraujotaką, tulžies ekskreciją, enterohepatinį ciklą, šlapimo pH arba vaisto aktyvią sekreciją inkstų kanalėliuose [11]. Kartu vartojami vaistai gali skatinti arba slopinti jų pašalinimą iš organizmo. Šiame procese svarbiausias vaidmuo tenka vaistų nešikliams, kurių pagrindinis yra P-glikoproteinas. P-glikoproteino indukcija ir slopinimas yra labai svarbūs vaistų sąveikoje. Pavyzdžiui, dabigatranas yra P-glikoproteino substratas. Jo inhibitoriai – amiodaronas ar verapamilis - gali didinti dabigatrano koncentraciją kraujo plazmoje bei kraujavimo riziką. Vyresniems žmonėms yra dažnesnės inkstų ligos bloginančios jų kraujotaką. Kadangi per inkstus vyksta kai kurių vaistų eliminacija, tai pablogėjus inkstų kraujotakai sumažėja kreatinino klirensas, sutrinka inkstų kanalėlių funkcija bei glomerulų filtracija, to pasekoje vaisto kiekis ilgiau išlieka organizme, todėl gali pailgėti jo veikimas. Norint sumažinti nepageidaujamų reakcijų kiekį prieš skiriant vaistus reikia parinkti tinkamas jų dozes pagal paskaičiuotą kreatinino klirensą, paciento amžių [14]. Dažniausiai ŠN gydymui skiriami vaistai, kurie dalyvauja farmakokinetinėje sąveikoje, yra ŠVG, amiodaronas, varfarinas ir BAB [15] 1.2. Farmakodinamikos esmė ir principai Farmakodinamika - tai farmakologijos skyrius, tiriantis vaistų poveikį organizmui. Farmakodinamika – farmakologijos dalis, tirianti normalių ar patologinių procesų eigos ir kitus pakitimus, atsirandančius veikiant vaistams – tiria tai ką vaistas daro organizmui. Pharmacodynamics is defined as the study of the biochemical and physiologic effects of drugs on the body and the molecular mechanisms by which those effects are produced. In short, pharmacodynamics is the study of what drugs do to the body and how they do it. To participate rationally in achieving the therapeutic objective, nurses need a basic understanding of pharmacodynamics. You must know about drug actions to educate patients about their medications, make PRN decisions, and evaluate patients for beneficial and harmful drug effects. You also need to understand drug actions when conferring with prescribers about drug therapy: If you believe a patient is receiving inappropriate medication or is being denied a required drug, you will need to support that conviction with discussions based, at least in part, on knowledge of pharmacodynamics. Pharmacodynamics is the study of the biochemical and physiologic effects of drugs and the molecular mechanisms by which those effects are produced. ■ For most drugs, the dose-response relationship is graded. That is, the response gets more intense with increasing dosage. ■ Maximal efficacy is defined as the biggest effect a drug can produce. ■ Although efficacy is important, there are situations in which a drug with relatively low efficacy is preferable to a drug with very high efficacy. ■ A potent drug is simply a drug that produces its effects at low doses. As a rule, potency is not important. ■ Potency and efficacy are independent qualities. Drug A can be more effective than drug B even though drug B may be more potent. Also, drugs A and B can be equally effective, although one may be more potent than the other. ■ A receptor can be defined as any functional macromolecule in a cell to which a drug binds to produce its effects. ■ Binding of drugs to their receptors is almost always reversible. ■ The receptors through which drugs act are normal points of control for physiologic processes. ■ Under physiologic conditions, receptor function is regulated by molecules supplied by the body. ■ All that drugs can do at receptors is mimic or block the action of the body’s own regulatory molecules. ■ Because drug action is limited to mimicking or blocking the body’s own regulatory molecules, drugs cannot give cells new functions. Rather, drugs can only alter the rate of preexisting processes. ■ Receptors make selective drug action possible. ■ There are four primary families of receptors: cell membrane–embedded enzymes, ligand-gated ion channels, G protein–coupled receptor systems, and transcription factors. ■ If a drug interacts with only one type of receptor, and if that receptor type regulates just a few processes, then the effects of the drug will be relatively selective. ■ If a drug interacts with only one type of receptor, but that receptor type regulates multiple processes, then the effects of the drug will be nonselective. ■ If a drug interacts with multiple receptors, its effects will be nonselective. ■ Selectivity does not guarantee safety. ■ The term affinity refers to the strength of the attraction between a drug and its receptor. ■ Drugs with high affinity have high relative potency. ■ The term intrinsic activity refers to the ability of a drug to activate receptors. ■ Drugs with high intrinsic activity have high maximal efficacy. ■ Agonists are molecules that activate receptors. ■ In terms of the modified occupancy theory, agonists have both affinity and high intrinsic activity. Affinity allows them to bind to receptors, while intrinsic activity allows them to activate the receptor after binding. ■ Antagonists are drugs that prevent receptor activation by endogenous regulatory molecules and by other drugs. ■ In terms of the modified occupancy theory, antagonists have affinity for receptors but no intrinsic activity. Affinity allows the antagonist to bind to receptors, but lack of intrinsic activity prevents the bound antagonist from causing receptor activation. ■ Antagonists have no observable effects in the absence of agonists. ■ Partial agonists have only moderate intrinsic activity. Hence their maximal efficacy is lower than that of full agonists. ■ Partial agonists can act as agonists (if there is no full agonist present) and as antagonists (if a full agonist is present). ■ Continuous exposure of cells to agonists can result in receptor desensitization (aka refractoriness or downregulation), whereas continuous exposure to antagonists can result in hypersensitivity (aka supersensitivity). ■ Some drugs act through simple physical or chemical interactions with other small molecules rather than through receptors. ■ The ED50 is defined as the dose required to produce a defined therapeutic response in 50% of the population. ■ An average effective dose (ED50) is perfect for some people, insufficient for others, and excessive for still others. ■ The initial dose of a drug is necessarily an approximation. Subsequent doses may need to be fine-tuned based on the patient’s response. ■ Because drug responses are not completely predictable, you must look at the patient (and not a reference book) to determine whether dosage is appropriate. ■ The therapeutic index—defined as the LD50:ED50 ratio—is a measure of a drug’s safety. Drugs with a high therapeutic index are safe. Drugs with a low therapeutic index are not safe ( Burchum, Rosenthal, 2019, p.44-57). 2.VAISTŲ SĄVEIKA, TERAPINIS MONITOPRINGAS IR VARTOJIMO BŪDAI 2.1. Vaistų sąveikos principai Vaistas (vaistinis preparatas), tai medžiaga arba jų darinys, turintis pasižymėti savybėmis, kurios būtų tinkamos žmogaus ligoms gydyti arba užtikrinti jų profilaktiką [10]. Kai kartu skiriama daugiau nei vienas vaistinis preparatas (polifarmacija), atsiranda labai didelė vaistų sąveikos tikimybė [14]. Vaisto – vaisto farmakologinės sąveikos dažnai pablogina atskirų organų funkciją, padidina ar sumažina arterinį spaudimą, didina edema. Dažnai keliais skirtingais vaistais yra gydomi vyresnio amžiaus pacientai, todėl dėl įvykusios vaistų sąveikos pablogėja jų gyvenimo kokybė ir prailgėja hospitalizacijos laikas [11]. Vaistų sąveikos rizikos faktoriai priklauso nuo paciento ir vaisto savybių, bei kitų veiksnių. Veiksniai, keliantys vaistų sąveikos pavojų (Magro, Moretti, Leone, 2011): • Paciento savybės: amžius, genetinis polimorfizmas, gretutinės ligos; • Vaisto savybės: siauras terapinis langas; dozė; • Kita: poliformacija; daugiau nei vienas gydantis gydytojas, savigyda. Vaistų tarpusavio sąveikos pasižymi skirtingais veikimo mechanizmais ir yra skirstomos į kelias klasifikacijas: naudą ir žalą pacientui, pagal mechanizmą ir pagal sąveikos intensyvumą (Zabiela, 2008): • Pagal naudą ir žalą pacientui: naudinga sveikatai; nenaudinga /žalinga sveikatai • Pagal mechanizmą: farmacinė sąveika, farmakodinaminė sąveika, farmakokinetinė sąveika. • Pagal sąveikos intensyvumą: neženkli, kliniškai nereikšminga; ženkli, kliniškai reikšminga; stipri, kliniškai labai reikšminga. Dažnai vaistų tarpusavio sąveikos problema atsiranda vyresnio amžiaus žmonėms – skirtingų autorių duomenimis nuo 26 proc. iki 33 proc. vyresnio amžiaus pacientai galimai vartoja kelis vaistus su potencialia vaisto – vaisto sąveika. Manoma, jog stipriai didėjantis vaistų suvartojimas visame pasaulyje yra viena iš svarbiausių priežasčių, dėl kurios stipriai išauga galimybė atsirasti nepageidaujamai vaistų tarpusavio sąveikai (Van Heerden et. al., 2018). Taigi vaistų tarpusavio sąveika yra labai opi ir aktuali problema šiuolaikinėje visuomenėje. Akivaizdu, jog viena iš rimčiausių priežasčių vaistų sąveikos atsiradimui yra vis didėjantis medikamentų suvartojimas visame pasaulyje, o kartu ir Lietuvoje. Polifarmacija apibūdinama kaip reiškinys, kuomet yra vartojami keli skirtingi vaistai vienu metu. Atlikti tyrimai rodo, jog šis reiškinys pasireiškia 20-70 proc. pacientų, kurie dažniausiai yra vyresnio amžiaus [18]. L.V. Veehofas aprašė tris polifarmacijos laipsnius (lengva - 2,3 vaistai, vidutinė (4-5) ir sunki polifarmacija (6 ir daugiau), kurie priklauso nuo suvartojamų medikamentų skaičiaus (Razgevičiūtė, 2006). Šiuolaikinėje visuomenėje vis didėjantis suvartojamų medikamentų skaičius kelią susirūpinimą dėl dažnėjančios vaistų sąveikos žalos žmogui (Guthrie B, Makubate B, Hernandez-Santiago V, Dreischulte, 2015) Yra įrodyta, jog vyresnio amžiaus žmonėms vienu metu vartojantiems kelius skirtingus vaistus yra sunku išlaikyti gydymo naudos ir žalos santykį. Tyrimo, kuriame buvo tirta 1995 m. ir 2010 m. polifarmacijos ir nepageidaujamų vaistų sąveikų atvejų pokyčiai, rezultatai atskleidė, jog 2010 m. vaistų sąveikos skaičius padidėjo net 13%, o tam daugiausiai įtakos turėjo per didelis paskirtų vartoti vaistų skaičius (Guthrie B, Makubate B, Hernandez-Santiago V, Dreischulte, 2015). Sparčiai daugėjant atskirų medicinos mokslo šakų ir gydytojams vis aktyviau ieškant naujų specializacijų, pacientas dažnai gydomas „dalimis“, t.y. gydytojas skirdamas vaistą nuo vienos ligos neatsižvelgia į kito gydytojo skirtą medikamentą. Pacientas, klausydamas abiejų gydytojų rekomendacijų vartoja abu paskirtus vaistus. Tokiu būdu pacientas dažnai atsiduria polipragmazijos, t. y. penkių ar daugiau receptinių vaistų reguliaraus vartojimo gniaužtuose (Heuberger R. Polypharmacy and food–drug interactions among older persons: A review. J Nutr Gerontol Geriatrics. 2012; 4: 325–403). Lietuvoje didėja tyrimų, skirtų vaistų sąviekai tirti, skaičius. 2018 m. R. Rupšienė (2018) atliko polifarmacijos paplitimo tyrimą, o kartu ir domėjosi pacientų žiniomis apie vaistų nesuderinamumą. Buvo apklausta 383 respondentai. Nustatyta, jog 58,5 proc. respondentų yra girdėję tokią sąvoką kaip vaistų nesuderinamumas, o 41,5 proc. nėra girdėję šios sąvokos. Taip pat išsiaiškinta, jog 36 proc. apklaustųjų apie vaistų nesuderinamumą yra išgirdę iš vaistininkų, 22,8 proc. atsakė kad apie tai sužinojo iš gydytojų, 9,9 proc. šią informaciją girdėjo per televiziją, o 6,3 proc. apie vaistų nesuderinamumą sužinojo iš kaimynų. Didžioji dalis 59 proc. apklaustųjų mano, kad vaistinius preparatus yra svarbu derinti tarpusavyje, 20,6 proc. neturi nuomonės šiuo klausimu, o 12 proc galvoja, kad nebūtina derinti vaistų tarpusavyje. Iš visų apklaustųjų respondentų daugiau nei 80 proc. teigė, jog apie vaistų suderinamumą trūksta informacijos, todėl norėtu apie tai sužinoti daugiau Taip pat 2015 m. vykdytas tyrimas, kurio metu buvo siekta įvertinti Kauno miesto visuomenės vaistinėse dirbančių farmacijos specialistų informacijos teikimo ypatybes pediatriniams 20 pacientams ar juos gydantiems artimiesiems, kad būtų užtikrintas saugus pasirinktų vaistų vartojimas. Anketos su klausimais buvo išdalintos 123 vaikų tėvams ir 82 farmacijos specialistams. Tik 6,5 proc. apklaustų tėvų teigė, jog prieš išduodant nereceptinį vaistinį preparatą, skirtą vaikui, vaistininkas įspėja apie galimas sąveikas su kitais vaistais, 16,2 proc. teigė, jog tokią informaciją gauna dažnai, 54,5 proc. sakė, jog įspėja tik kartais, o 22,8 proc. nurodė, jog niekada negauna informacijos apie galimą vaistų sąveiką. Tėvų taip pat buvo teiraujamasi, kokios informacijos norėtų gauti daugiau apie vartojamą vaistą. Daugiau nei puse apklaustųjų (54,5%) nurodė, jog norėtų daugiau sužinoti apie sąveikas su kitais vaistiniais preparatais (Brasaitė, 2015). Taigi, šie tyrimai parodo, jog pacientai gauna per mažai informacijos apie jų vartojamų vaistų suderinamumą ir pripažįsta, jog norėtų įgauti daugiau žinių apie šį reiškinį. 2016 m. G. Pačkauskaitės (2016) atliktame vaistų sąveikų tyrime respondentų buvo klausiama ar atleidžiant kalio preparatus farmacijos specialistas pasiteirauja paciento apie kitų preparatų vartojimą. 59 proc. teigė, jog teiraujasi, o likusioji dalis atskleidė, kad nepasiteirauja. Taip pat respondentų, vartojančių statinus, buvo klausiama apie vaistininko teiravimąsi dėl paciento kitų vaistų vartojimo. 50,7 proc. atsakė, kad farmacijos specialistas nesiteirauja apie kitus vartojamus medikamentus, o 49,3 proc. pripažino, kad teiraujasi. Taip pat pacientų, naudojančių AKF inhibitorius, pasiteirauta, ar jie apskritai žino apie galimas vaistų sąveikas. 50 proc. apklaustųjų teigė kad žino, o likę 50 proc. tvirtino, kad nežino. Taigi, tyrimuose matoma, kad puse farmacijos specialistų nesidomi kitais paciento vartojamais vaistais, todėl galima daryti prielaidą, jog pacientai dažnai negauna reikiamos informacijos apie jo vaistų nesuderinamumą. 2019 m. D.Mockutė (2019) vykdė tyrimą, kurio metu aiškinosi acetilsalicilo rūgšties kaip antiagreganto vartojimo ypatumus vyresnio amžiaus pacientų grupėje. Pacientų buvo teiraujamasi, ar vaistininkas įspėja apie įsigyjamų vaistų galimas sąveikas su kitais vaistais. Du trečdaliai apklaustųjų (65,8%) tvirtino, jog yra įspėjami apie galimas sąveikas, o likusia respondentu dalis teigė, jog vaistininkas apie tai visai neinformuoja, arba tai daro tik kartais. Tyrimo rezultatuose pažymima, jog pacientai, sergantys keliomis gretutinėmis ligomis, turi didesnę galimybę patirti acetilsalicilo rūgšties ir kito vartojamo preparato sąveiką, todėl svarbu, jog pats pacientas informuotų gydytoją ar vaistininką apie jau vartojamą preparatą. Danielė Naglytė (2020) magistriniame darbe tyrė vyresnio amžiaus pacientų vartojamų vaistų galimas sąveikas ir daugiau nei pusei apklaustųjų (60,72%) buvo nustatytos potencialios vaistų tarpusavio sąveikos. Tyrimo metu išsiaiškinta, jog respondentams, kurie lankosi ne tik pas šeimos gydytoją bet ir pas kitų sričių specialistus, yra didesnė galimybė patirti nepageidaujamą vaistų sąveiką Monikos Žilytės (2021) atliktame tyrime nustatyta, kad pacientai geriausiai žino apie vaisto – vaisto sąveiką, o apie šį reiškinį juos dažniausiai informuoja gydytojas arba vaistininkas, tačiau trečdalis apklaustųjų (33,3%) nėra girdėję vaistų tarpusavio sąveikos sąvokos. Pacientų žinių trūkumas sukelia riziką nepasiekti norimo gydymo rezultato bei sukelti dar didesnę žalą, o ne naudą žmogaus organizmui. 2. Daugiau nei puse vaistinės pacientų, kurie žino apie vaistų sąveikos reiškinį, taip pat žinojo ir apie galimą vaistų sąveikos neigiamą įtaką gydant lėtines ligas (p

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!