Henrikas Radauskas atmintinė

Henrikas Radauskas - vienas žymiausių XX a. vidurio lietuvių poetų, išeivis, estetas. Rašytojas gimė Krokuvoje, vėliau mokėsi Lietuvoje, buvo įvairių kultūros įstaigų tarnautojas. 1944m. pasitraukė į Vakarus, ilgą laiką dirbo fizinį darbą, o paskutinį gyvenimo dešimtmetį praleido dirbdamas Kongreso bibliotekoje, Vašingtone. Rašytojas labai savitas, originalaus mąstymo, grynosios poezijos kūrėjas, moderniosios lyrikos atstovas. Jo kūryba intelektuali, estetiška, o menas suvokiamas kaip absoliuti vertybė. Henriko Radausko tekstai saviti tuo, jog juose gausu ironijos, paradoksų, transformacijų, gamtos motyvų, kultūros ženklų, būdingas pasakiškumas, polifoniškumas, atmetamas bet koks sentimentalumas, atsiribojama nuo pasaulio, nebelieka tradicinio lyrinio „aš“. Jo eilėraščiuose neatsispindi gyvenimo ar istorijos įvykiai, nekalbama apie asmeninius jausmus, todėl pasitraukus iš tėvynės poetas neišgyveno didesnio kūrybinio lūžio. Poeto kūryba atsiremia ne į tikrovę, o meną bei poetinio žodžio gebėjimą tarsi iš nieko sukurti savitą pasaulį. Nusivylimas tikrove ir tikėjimas vaizduotės, pasakos galia-dažnas eilėraščių motyvas. Tikrovės, atsidūrusios karo šešėlyje, ir pasakos susidūrimą regime eilėraštyje „Pasaka“. Eilėraščio pasauliui atskleisti rašytojas pasitelkia paradoksus, kontrastus bei ironiją: „Pasaulis juokiasi, paspendęs savo tinklą“. Eilėraščio žmogus sunkiai susitaiko su realiu pasauliu, todėl persikelia į pasakų pasaulį. Eilėraščio pabaigoje lyrinis subjektas atsiriboja nuo realybės, ją netgi ignoruoja ir naiviai ištaria: „Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu.“ Eilėraštyje „Rytas geležinkelio stoty“ naudojant priešpriešų ir paradoksų gausą, apibūdinančių tiek buitišką ir kasdienišką, tiek tobulą ir estetišką pasaulį, stengiamasi perteikti tikrąsias, gyvenime svarbiausias vertybes. Per gamtos vaizdus nusakoma tipiška visuomenės problema, kuomet yra rūpinamasi tik buitimi, nematant kilnesnių dalykų: „Du žvirbliai pešasi ant geležinkelio /Dėl saujos saulės avižų.“ Gyvenimas susideda iš kasdienybės ir yra kupinas paradoksų, tačiau reikia vertinti tai, kas yra aukščiau buities. Eilėraštyje „Dainos gimimas“ išreiškiama kūrėjo įkvėpimo problema, nusakoma poeto pareiga kurti grožį net ir nepalankiomis sąlygomis. Kūrybos valandą pasaulis atsiveria kaip stebuklas. Eilėraštyje paneigiamas kūrybos visuomeniškumas. Kita itin aktyviai poeto kūryboje gvildenama problema-sudėtingas poeto kelias ir žmonių aklumas, nematant meno kaip vertybės, kuri pastebima ir eilėraštyje „Poetai ir katastrofa“. Eilėraštyje akcentuojama visuomenėje susiformavusi tradiciška nuomonė apie meno žmones ir jų neįvertinimą: „Žvaigždes skaičiuojam kiaurą dieną,

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!