Hamletas,išskirtinė asmenybė

Viljamas Šekspyras - vienas iš žymiausių pasaulio dramaturgų ir kūrėjų.. Jo kūryba priklauso renesanso epochai ,kuri atsispindi tragedijoje ,,Hamletas“. Tai laikotarpis,kai humanistai,kurie aukštino žmogų,ėmė nebetikėti jo tobulumu ir viso pasaulio grožiu. Taip pakito ir Hamleto įsitikinimai,tačiau šis žmogus bando susidoroti su blogiu pasaulyje surasti kelią į teisybę. Hamleto tragizmas. Hamletas išskirtinė asmenybė tuo, kad jis — mąstytojas, aštraus ir gilaus proto žmogus. Tai iš dalies sąlygoja ir jo konflikto su aplinka pobūdį. Hamletas stengiasi analizuoti tikrovės reiškinius, išsiaiškinti, kur glūdi blogio šaknys. Jį stebina ne tiek pats faktas, kad jo tėvas buvo nužudytas, bet tai, kad piktadarys dar tebegyvena nenubaustas ir triumfuoja. Greit jis suvokia, jog piktadarystė klesti todėl, kad ji moka prisidengti padorumo kauke, nes „galima be paliovos šypsotis ir būti... niekšu". Bet vien tai dar nesudaro sąlygų niekšystei viešpatauti. Kad blogis galėtų klestėti, jam reikalinga palanki dirva, jis turi turėti sąjungininkų. Taip Hamletas prieina išvadą, kad ne vien Klaudijus niekšas. Blogis įsišaknijęs daug plačiau. Vadinasi, ir jo, Hamleto, uždavinys ne vien nubausti tėvo žudiką, bet taisyti visą pasaulį: Išgverusi gadynė! Ir, deja, Aš gimęs tam, kad pataisyčiau ją. Hamleto tragedija atskleidžia konstrantingą ir nevienareikšmišką požiūrį į susiklosčiusia situacija po tėvo nužudymo. Dar nežinodamas,kad Klaudijus klastingai nužudė jo tėvą,Hamletas jau piktinasi perdaug skubiomis jo ir savo motinos vestuvėmis . Jis nepateisina savo motinos ,kuri taip greit užmiršo pirmąjį savo vyrą ir puolė ,,kraujomaišos glėbin“. Jaunaujam princui nepatinka,kad laidotuvių liūdesys taip greit buvo pakeistas vestuvių džiaugsmu. Hamletas jaučia pasipiktinimą ,nepatenkintas apskritai gyvenimu,kuris jam atrodo lyg,,užžėlęs sodas,kur usnys vien ir piktžolės nuodingos laisvai keroja“. Bet vos tik sužinojęs apie savo tėvo klastingą nužudymą ,Hamletas prisiekia tučtuojau atkeršyti Klaudijui,tačiau greit pradeda suvokti ,kad,nužudymas Klaudijų,jis nesunaikins blogio,kurį mato aplinkui. Jaunasis princas įsitikiną ,kad ir jo motina eina neteisingu kelio,o mylimoji Ofelija tapo įrankiu nagarbingiems savo tėvo planams vykdyti. Hamleto asmenybė labai prieštaringa: jis drąsus, tačiau kankinamas įvairiausių abejonių, tiesus ir atviras, tačiau, kad pasiektų savo tikslą, priverstas apsimesti, netgi dėtis bepročiu. Bet šiuos vidinius prieštaravimus sąlygoja ne vien herojaus įgimtos savybės, o ir aplinka, kurioje jis gyvena ir veikia. Sudėtingą Hamleto konfliktą su pačiu savimi ir su aplinkine tikrove Šekspyras atskleidžia puikiuose monologuose. Jie tragedijoje turi labai svarbią idėjinę ir meninę reikšmę. Hamleto monologai — tai giliai mąstančio ir kenčiančio žmogaus pastangos susivokti aplinkinio pasaulio labirintuose ir savo paties sieloje. Štai kodėl juose tiek daug sušukimų, klausimų, apibendrinimų. Jie rodo, kad Šekspyras sugeba ne tik įsigilinti į atskiro žmogaus psichologiją, bet ir spręsti sudėtingus gyvenimo klausimus, iš kurių vienas svarbiausių — kokia žmogaus veiklos prasmė. Kūrinyje pastebime nemalonią išorinę situaciją, nes Hamletas pradeda justi nerimą, pyktį, svarsto apie mirtį. Vidinė scenos situacija kūrinyje atrodo bloga ir slegianti, nes Hamletas perpranta dalykų esmę, bando rasti sau vietą rūmuose, bet pasimeta ir visais nusivilia. Perskaičius visą tragediją suprantama, kad jame aprašomas Hamleto gyvenimas. Bet gilinamasi ne į aprašomą išorinį gyvenimą, kurį mato aplinkiniai, o vidinį, kurį mato ir išgyvena tik pagrindinis tragedijos herojus. Nagrinėjama ištrauka yra paimta iš tragedijos, kurioje nuosekliai skverbiamasi į pagrindinio veikėjo mintis, išgyvenamus jausmus, savijautą. Ištraukoje aprašomas Hamleto pasipiktinimas ir pasišlykštėjimas gyvenimu, pasauliu,, Koksai beprasmis, tusčias ir šleikštus/ Atrodo šis pasaulis“, motinos silpnumu ir gėdingu elgesiu ,, Silpnybe, tavo vardas - moteris!/O skuba gėdinga“. Apie erdvę šioje ištraukoje nieko neužsimenama. Laikas šioje ištraukoje tiksliai nenustatytas. Bendra scenos charakteristika liūdna ir šiek tiek tragiška, nes Hamletas supranta tikrąją dalykų esmę, nusivilia motina ,, Tarsi Niobė vekdama“, jos elgesiu, ją pasmerkia ir supranta, kad nieko garsiai prabildamas nepakeis ,, Ne, nieko gero juk iš to nebus“ ir nusprendžia kęsti visa tai savyje tylėdamas. Šios ištraukos, kaip ir visos tragedijos, pagrindinis veikėjas yra Hamletas. Hamletą charakterizuoja jo elgesys, mintys, monologai. Veikėjas šioje ištraukoje nekinta. Pagrindinio veikėjo išvaizda neaprašyta, tačiau visa ištrauka skirta jo sielos dvejonių, minčių, nuomonės ir šiek tiek charakterio savybių aprašymui. Itin atskleidžiamas Hamleto maištingumas, uždarumas. Tačiau pagrindinė Hamleto būdo savybė, aprašoma šioje ištraukoje, yra sarkazmas ,, O Dieve! Net žvėris, kuri ...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!