H. Radauskas - Strėlė danguje

Atskirti nuo žiedų.
Paleido, bet į paukštį nepataikė
Ir sužeidė didžiulę seną saulę
Ir visą vakarą krauju užpylė,
Ir numirė diena.
Aš - kaip strėlė, kurią netekęs proto
Kareivis priešo apsuptoj tvirtovėj
Paleido naktį į galingą dangų
Prašyt pagalbos, bet, neradus Dievo,
Strėlė klajoja tarp šaltų žvaigždynų,
Nedrįsdama sugrįžt.
Eilėraštis iš rinkinio „Strėlė danguje“ 1950
Trys moderniojo žmogaus žingsniai Henriko Radausko eilėraštyje
Henrikas Radauskas. šis vardas sukelia daug skambių asociacijų. Norisi tarti: meno riteris, poezijos sąžinė, kūrybinės dvasios aristokratas. H. Radausko eilėraštis elitinis, nepataikauja nei kolektyvinėms idėjoms, nei asmeniškoms emocijoms. Eilėraštis, gyvenantis tarytum pats sau, spindintis savo paties šviesa, lyg nesusijęs ir su pačiu autoriumi. Poeto eilėraštyje tartum nėra jo paties gyvenimo, jo individualių patirčių, jame tarytum neatsispindi asmens likimas. Kad ir koks tas likimas būtų, poetui pats savaime jis nėra reikšmingas. Gyvenimo peripetijos dar nėra menas, tai tik meno galimybė. Žmogaus egzistencija poetui tampa prasminga tik per jos estetinę transformaciją, tapdama menine būtimi. Estetinis žvilgsnis atsitiktinėje žmogaus jausmų tikrovėje ieško autentiško santykio su pasauliu, suteikia jam meninio įtaigumo galią bei visuotiną prasmę. Be visuotinumo ir būtiškojo aspekto į estetinį žodį negali pretenduoti nei žmogaus, nei tautos gyvenimo peripetijos, paprastai tampančios politikos bei ideologijos maitvanagių penu.
H. Radauskas yra tarytum alchemijos meistras, gyvenimo empirinį metalą paverčiantis tauriu dvasios auksu. Kasdieniškos žmogaus patirtys bei asmeniški jausmai jo eilėraštyje išlydomi, išgryninami, sudeginamas visas buities šlakas ir poetinės sąmonės erdvėje išryškėja amžinų gyvenimo pavidalų žaismas. Žaismas, kuris neturi jokio praktinio, su istorija susijusio tikslo, kuris egzistuoja kaip dėsnis, kaip metafizinės realybės principas. Būtis tarytum feniksas nuolat prikeliama buities pelenuose, - tokia yra poeto, kaip būties sargo, gyvenimo pareiga.
Individualus žmogaus gyvenimas H. Radausko eilėraščiuose, aišku, atsispindi, bet jis patiria tokią estetinę transformaciją, kad jau tampa nebe as­mens likimo, bet meno pasaulio universalia reikšme, tarytum įgydamas viršlaikišką prasmę, nežemiški) skambesį. Grožis, gyvenantis tarytum pats sau.
Metafizinė tikrovė H. Radausko eilėraštyje atpažįstama kaip grožis, - tačiau ne kaip platoniška sustingusi grožio,...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!