H. Radauskas "Lietus"

Jolantos Tamutytės 2006m. spalio 23d. Henriko Radausko “Lietus” analizė Henrikas Radauskas – Nepriklausomos Lietuvos lyrikas, augęs ir brendęs Lietuvoje, kūrybos viršūnių pasiekęs svetur. [H. Radauskas gimė 1910m. Krokuvoje (Lenkijoje), o mirė 1970m. rugpjūčio 27d. Vašingtone.] Šis poetas yra lyrinių eilėraščių meistras, neoromantikas, estetinės poezijos atstovas, nuošaliai stovėjęs nuo bet kurių literatūrinių sąjūdžių, susikūręs savitą stilių, savo poetinį pasaulėvaizdį. Neoromantiko H. Radausko eilėraščio „Lietus“ pavadinimas turi vaizdingą ir lyrišką simbolinę prasmę. Lietus – gamtos atgaivos gaivališkumo ženklas, atokvėpio ir gyvybingumo simbolis. Lietaus gaivumas ir pasaulio trapumas, kaip stiklas, yra malonių akimirkų atspindys, kuris susilydo ir stebina savo grožiu, neįprastumu, svajingumu, kažkokiu neapsakomu paslaptingumu, keistumu ir savo šiek tiek beprotiškomis detalėmis. Tokios detalės pagyvina nuotaiką, pasaulėvaizdį. Personifikacija – „Lietus <...> stiklinėm kojom“ , suteikia eilėraščiui vaizdingumo, vaikiškumo, juk tai pralinksmina, kai gamtos jėgos ir antgamtiniai reiškiniai yra keistokai sužmoginami. Kadangi muzikalumas ir vaizdų spalvingumas yra pačios ryškiausios H. Radausko poezijos savybės, tai jos atsispindi ir jo eilėraštyje „Lietus“. Vaizdingi epitetai: „žalsvos šakos“, „žalią skėtį“, „auksu sužavėti“, „geltonu vingiu“ – paryškina vizualinį eilėraščio turinio grožį, sukuria spalvinį poetinį spektrą, suteikia gyvybingumo, o akustinis epitetas - „dundesys platus“ – suteikia nesąlygiškumą, griežtumą, bet svaiginantį gražumą, visam tam, spindinčiam lietaus procesui. Vaizdingi veiksmažodžiai įgauna jausmingą ir judrų įvaizdį, panašumą žmogaus reiškiamoms emocijoms: „bėginėja“ – tai dinamiškas, pasikartojantis vyksmas, „moja“ – džiaugsmo būsena, „krūpčioja“ – išreiškia baimingumą, nekantrumą, o tai kontrastinga džiaugsmui, „iškėlė“ – tai atsakas į lietaus veiksmus, „veržias“ – vaizduojama troškimo išraiška, galbūt, ilgai nepatirtiems potyriams, „liejas, „nurieda“ – simbolizuoja tiek akustinį, tiek vizualinį gamtos reiškinių reikšmingumą, grožį ir pavojingumą. Eilėraščio erdvė yra beribė („Per visą“). „Sodas“ – tai žmogaus kultūros, darbo ir priežiūros objektas, o „alėja“ – miesto kultūros objektas. H. Radausko eilėraščio laikas yra vasara, kai dar medžiai žali („žalsvos šakos“), oras gaivus ir šiltas, gamta spinduliuoja savo grožiu ir spindesiu. Metaforos: „šakos moja“, „krūpčioja alėja“ ir „lietus

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!