H. Radauskas "Laiškai sau pačiam"

H. Radauskas – estetas, vienišasis poetas, „grynosios poezijos” kūrėjas. Svarbiausias įkvėpimo šaltinis – menas ir gamta. H. Radauskas atsiriboja nuo politinių įvykių, istorijos ir sureikšmina meno funkciją žmogaus gyvenime, kūryboje („Menas – pats sau tikslas”). Poetas skelbia formos kultą, vertina spalvą, garsą, muziką, menus.
Eilėraštis „Laiškai sau pačiam” yra iš tūkstantis devyni šimtai penkiasdešimtaisiais metais pasirodžiusio rinkinio „Strėlė danguje”. Pagrindinė tema – žmogaus (šiuo atveju poeto) vienišumas pasaulyje, pasaulio, kuris ritasi katastrofos link, žiaurumas, chaotiškumas.
Nurodoma abstrakti kelionės vieta – pasaulio gatvės. Taigi visas pasaulis yra žiaurumo ir blogio gniaužtuose. Ėjimas be dangaus malonės – tai ėjimas be dievo palaiminimo. Net dievas nusisuko nuo šio pasaulio, net dievas nasaugo, nelydi žmogaus. Ši tezė ypač artina Nyčės filosofijai, kurios esminis principas – šie filosofo žodžiai: „Dievas mirė. Mes (žmonija) nužudėme dievą! ”. Antroje strofoje ryški anafora, kadangi kartojama frazė „Ir kažin”. Pakartojimu, išvardijimu stiprinamas lyrinio subjekto abejingumas. Galima sakyti, kad per pasaulį lyrikos žmogus keliauja ypatingoje būsenoje – jis jaučia pasaulį, mato blogį, tačiau į tai niekaip nereaguoja, gyvena tarp sapno ir realybės. Lyrinis subjektas šioje strofoje yra tik stebėtojas. Jis nereflektuoja matytų vaizdų, jis nepasibaisėjęs pasauliu, jo balse jaučiamas tik abejingumas. Pirmiausia matomas vaizdas – rieda vežikai, vėliau girdimas šuns lojimas, jaučiama grėsmė. Drastiškiausi įvaizdžiai – plėšikai ir galva. Pasaulyja vyrauja chaosas, mirtis, blogis. Dievas iš tiesų pamiršęs šią vietą. Dekalogas šiuo atveju yra tik nuvertintas ir pamirštas gyvenimo principų rinkinys, nes pažeidžiami net du esminiai įsakymai – nežudyk, nevok. Besiritanti galva – drastiškumo zenitas, radikalus posūkis eilėraštyje, parodantis pasaulio žiaurumą, žmogaus gyvybės nuvertinimą. Šis vaizdas toks kraupus, kad balansuoja tarp realybės ir fantasmagorijos. Ypač keista, nepaaiškinama lyrikos žmogaus reakcija, šaltas abejingumas padeda geriau suvokti visur vyraujantį blogį, agresijos kultą.
Trečioji strofa pradedama nelaimių palyginimu su asm. Avis – tai žmonijos alegorija, reiškianti paklusnumą, nesugebėjimą pasipriešinti blogiui. Pirmoje eilutėje teigiama, kad nelaimė –...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!