Henriko Radausko eilėraščio „Laiškai sau pačiam“ interpretacija

Antroje strofoje įtampa auga. Čia atsiskleidžia H.Radausko kūrybai būdingas daiktiškumas. Subjektas kalba apie nerimastingą, dinamišką pasaulį, kupiną gąsdinančių ir šaltų bei indiferentiškų detalių: „loja šuva“, „plėšia plėšikai“, „ritas galva“. Be to, kiekvienoje eilutėje anaforiškai pakartojamas „ir kažin“ rodo vidinę subjekto įtampą. Žmogus susikoncentruoja į kasdienišką aplinką, kuri reiškiama tiek garsiniais („loja, rieda“), tiek regimaisiais („plėšia“, „ritas“) įvaizdžiais. Šioje strofoje vyrauja priebalsiai r, š, ž, kurie kuria grėsmės įspūdį.
Trečioje strofoje kalbama apie žmogui tenkančius išbandymus. Tačiau čia akivaizdžiai pakinta lyrinio subjekto santykis su kitais žmonėmis, nes vartojamas įvardis „mes“. Žmonės čia lyginami su per laukus vejama avimi, taip sustiprinamas dramatiškumas. O nelaimės lyginamos su aru – tai kultūriškos aplinkos archetipas. Situacijos dramatiškumą atskleidžia ir nelaimę nešančių, vis grėsmingesnių įvykių seka: „badas“, „maras“, „karas“, „pragaras“. Tačiau tai lyrinio subjekto neišgąsdina. Jis susitaikęs su likimu (tai rodo keturis kartus pakartojamas jungtukas „nei“ bei neiginys „nepakeis“).
Ketvirtoji strofa yra viso...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!