H. Radauskas - Kaštanas pradeda žydėti

Už lango pradeda žydėt.
Kad nuo stalų nulėktų knygos,
Kad alptų tvankūs vakarai,
Kad imtų siausti tokios ligos,
Kurių nežino daktarai,
Kad viskas degtų ir putotų,
Kad paukščiai švilptų, kol užkims,
Kad naktį motinos raudotų,
Namo negrįžtant dukterims...
O medžiuos dega tylios žvakės -
Baltuos žieduos rausvi taškai, -
Ir pareini namo apakęs,
Ir plunksna rašalą taškai.
Eilėraštis iš rinkinio „Strėlė danguje“ (1950)
H.Radauskas į lietuvių poeziją atėjo kartu su neoromantikais Jonu Aisčiu, Salomėja Nėrimi, Bernardu Brazdžioniu. Jis – Nepriklausomos Lietuvos augintinis, ryškiausiais estetizmo reiškėjas. Poetas atsiribojęs nuo visuomeninių idėjų ir pasitelkęs poetinio žodžio galimybes, atrodo, iš nieko sukuria savitą pasakišką pasaulį. Kiekviena poeto pasakojama istorija prisodrinta netikėtų metaforų, palyginimų, neretai atskleidžia paties autoriaus požiūrį į kūrybą.
Eilėraštyje „Kaštanas pradeda žydėti“ kalbėdamas apie įprastą pavasario reiškinį, jungdamas regimuosius ir girdimuosius pojūčius, H. Radauskas prabyla ir apie dramatišką kūrėjo prigimtį. Jau pavadinime akcentuojama laikas, tarsi sustabdoma akimirka. Veiksmažodis „pradeda“ tampa viso poetinio vyksmo užuomazga. Pirmąją eilėraščio eilutę H. Radauskas modeliuoja sau įprastu stiliumi. Iš pradžių „aukštas menas“ paneigiamas ir drąsiai pasiunčiamas „velniop“, tačiau įvyksta stebuklas – pavasaris prikelia kuriamąsias galias, suteikia įkvėpimą gamtai ir žmogui. Paskutinėse eilutėse nurodoma džiaugsmo, susijaudinimo priežastis – „už lango pradeda žydėt kaštanas“.
Antroji strofa žymi pasakiškosios tikrovės gimimą. H. Radauskas, kaip ir kituose eilėraščiuose, remiasi transformacijos principu. Kaštano žydėjimas išjudina visus pasyviuosius veikėjus ir nusidriekia ištisa vaizdų grandinė, kurioje įmanomi bet kokie stebuklai: lyja karštas lietus, pučia šilti pietų vėjai. Siekdamas sustiprinti gaivališką pavasario šėlsmą, H. Radauskas pasitelkia neįprastą poetinę leksiką – vartojama daiktavardžio „vėjas“ daugiskaitą. Estetinį pasigėrėjimą teikia ir hiperbolizuotas palyginimas „kaip upės širdys“, įprasminantis paralelišką gamtos ir žmogaus jauseną, nepaaiškinamą norą „išsilieti iš krantų“. Gniaužtai įveikiami pasitelkiant galingą vandens stichiją – potvynį. Įsisiūbavęs veiksmas nesiruošia nutrūkti – pasikartojantys jungtukai „kad.“
Trečiojoje strofoje pavasario jėga ima įžūliai, valiūkiškai brautis į žmogaus gyvenimą. Atsiranda uždaros erdvės detalių (stalai, knygos), dar labiau šį įspūdį sustiprina frazė...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!