Gyvenimas kaip teatras

V. Šekspyras yra pasakęs: „Gyvenimas – tai yra didžiulė scena, kurioje kiekvienas ką nors vaidina“. Žmogaus gyvenimas panašus į teatrą – dažnai jo veiksmai suvaidinti, netikri. Baroko epocha yra dvasiškai artima modernizmo epochai, nes ir baroko kūryboje jau dažnai vaizduojamas gyvenimas kaip teatras. Šie du vaizdiniai ypatingai pasireiškia M. K. Sarbievijaus kūryboje. Odėje “Janui Libinijui ” - dorybės sąvoka minima ne kartą. Dorybė apgina žmogų nuo laikinų, dažnai kenksmingų pagundų. Sarbievijus kalba apie kuklią laimę (odės pradžioje menka trobelė priešinama svetingai kviečiantiems rūmams) – ji nebus visiems matoma, bet nejauks sielos ramybės, išsaugos nesugriautus trapius dvasios namus. Gyvenimo pilnatvė toli nuo minios – štai kas odės subjekto laimė, ir jai nereikia žiūrovų: „Savęs aš pilnas. Ko man daugiau norėt?“ Gyvenimas tėra iliuzija, pasau-lis primena teatro dekoracijas, vadinasi, viskas laikina. Tad žmogaus būtis, artima akimirkai, negali būti įvertinta kitų tokių pat laikinų žmonių. Kalbantysis nurodo vienintelį vertintoją – Dievą: Mane tik viena jaudina/kaip aš pats Atliksiu savo vaidmenį dramoj šioj,/ Ar bus patenkinta Dievybė,/Ar pasitiks jį karštais plojimais/. Tik Dievybė, o ne mirtingas ir laikinas žmogus atstovauja dieviškajai tvarkai: „Tad jei mane gerai įvertins, / Būsiu laimingas, nors nieks nemato.” XX a. I p. moderniosios prozos kūrėjas,...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!