Gydytojų teisės

 Vilniaus Universitetas Medicinos fakultetas Referatas Domantas Rainys, Vk. 1gr. Agnė Marcinkutė, Vk. 2gr. 2005 Teisė gina silpnuosius. Perskaičius šį teiginį, neišvengiamai kyla natūralus klausimas – kas gi gydytojo ir ligonio santykiuose esąs tuo silpnuoju? Šie santykiai, kaip ir pridera demokratinėje bei civilizuotoje visuomenėje, turėtų būti griežtai reglamentuoti. Viena vertus, pagalbos reikalingas asmuo yra pacientas – ligonis. Tai jis kreipiasi į gydytoją kaip į gelbėtoją, nelaimės ištiktas ar bėdos prispirtas; tai jis nesupranta specifinės terminologijos, diagnostikos vingrybių, gydymo indikacijų ir galimybių. Antra vertus, pacientų neišvengiamai yra daugiau nei gydytojų, kas ir sąlygoja spaudimą iš pacientų pusės sveikatos priežiūros klausimais. Juolab, kad susiklosčius šiandieninei ekonominei situacijai Lietuvoje, nemaža dalis gydytojų emigruoja svetur, palikdami čionykščiams kolegoms dar didesnį krūvį... trečia, stebimas aktyvus ir šališkas žiniasklaidos dalyvavimas šiuose santykiuose, operuojant nuogirdomis, “moralinėmis pareigomis” bei privalomuoju gydytojo altruizmu bet kokioje situacijoje. Ketvirta, perdėtam gydytojo ir paciento santykių eskalavimui žiniasklaidoje kontroversiškas kompetetingų valdžios instancijų požiūris. Nepaskutinį vaidmenį šiame farse vaidina ir teisininkai, kurių kolegos užsienio teisės praktikoje jau seniai rado pelningą savo nišą. Taigi, gydytojo – paciento santykiai ir abiejų šalių teisės bei pareigos neišvengiamai turi būti griežtai reglamentuoti įstatymų, idant nekiltų dviprasmių interpretacijų. Pastarųjų metų situacija rodo, kad visuomenėje domimasi paciento kaip silpnojo pozicija. Rengiami ir tvirtinami įstatymai teisiškai įtvirtinantys pacientų teises - tiek kaip piliečio: • Lietuvos Respublikos Konstitucija, • Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas,- tiek kaip sveikatos apsaugos sistemos kliento: • Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas, • Biomedicininių tyrimų etikos įstatymas, • Žmogaus audinių, ląstelių ir organų donorystės ir transplantacijos įstatymas, • Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas. O kur dar tarptautinės konvencijos ir direktyvos: • Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (1950)  • Europos tarybos Konvencija dėl žmogaus teisių ir orumo apsaugos biologijos ir medicinos taikymo srityje (Žmogaus teisių ir biomedicinos konvencija)  • Žmogaus teisių ir biomedicinos konvencijos papildomas protokolas dėl žmonių klonavimo uždraudimo  • Žmogaus teisių ir biomedicinos konvencijos papildomas protokolas dėl mokslinių tyrimų biomedicinos srityje  • Žmogaus teisių ir biomedicinos konvencijos papildomas protokolas dėl žmogaus audinių ir organų transplantacijos (anglų kalba)  • Konvencija dėl asmenų apsaugos ryšium su asmens duomenų automatizuotu tvarkymu (ETS Nr. 108)  • Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo (95/46/EC) • Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/23/EB 2004m. kovo 31 d. nustatanti žmogaus audinių ir ląstelių donorystės, įsigijimo, ištyrimo, apdorojimo, konservavimo, laikymo bei paskirstymo kokybės ir saugos standartus • Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl narių įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su geros klinikinės praktikos įgyvendinimu atliekant žmonėms skirtų vaistų klinikinius tyrimus, suderinimo (2001/20/EB) Susipažinus su šiais teisės aktais pradedi smalsauti – kokios gi gydytojų teisės ir pareigos. Čia ir išryškėja nuo pirmykštės bendruomenės laikų išlikusi nuomonė, kad gydytojai – tai antgamtiškų galių turintys laimingieji, kurie klysti negali, o suklydusieji turi būti “nuvainikuoti”. Todėl, natūralu, kad teisės aktų, reglamentuojančių gydytojų pareigas ir teises yra vos keleta, o ir juose pareigų daugiau nei teisių. Medicines etikos ištakos mūsų kultūroje dažniausiai siejamos su Hipokratu. IV a.prieš Kristų buvo padėti medicines kaip savarankiškos mokslo šakos pamatai. Nuo pat pradžių profesionalumas sietas su etika. Atsakingas medicines darbas reikalauja iš gydytojo ne tik puikiai išmanyti savo dalyką, turėti įgūdžių, bet ir tam tikrų moralinių savybių, orumo. Idealus medikas įsivaizduojamas kaip medicus gratiosus, paslaugus gydytojas. Hipokratiškoji medicines etikos tradicija paremta minėtomis ištakomis; jos sutampa su medicines, kokią turime dabar, pradžia. Etikos ir medicinos ryšys nuolat pabrėžiamas vadinamame Corpus Hippocraticum. Tai septyniasdešimties graikiškų raštų rinkinys, kuris tik dešimtame amžiuje viename žodyne minimas kaip visuma. Istorikai abejoja, ar šį tekstą sukūrė pats Hipokratas. Todėl geriau sakyti ne Hipokrato, o hipokratiškoji priesaika. Greičiausiai tai buvo ezoterinis dokumentas, naudotas tik mažos grupelės gydytojų. Manoma, kad priesaikos kūrėjų reiktų ieškoti graikų filosofo Pitagoro (V a.pr.Kr.) aplinkoje. Dabartiniai istorikai spėja, kad priesaika pasirodė pirmiausia kaip reakcija į to meto sociokultūrinę situaciją. Požiūris į gydytojus buvo prieštaringas; jie galėjo žmonėms padėti, bet galėjo ir smarkiai pabloginti jų būklę. Dėl neišmanymo ir netinkamų terapinių metodų medicininis įsikišimas neretai priartindavo mirtį. Be to, gydytojais nepasitikėta, nes jie galėjo sąmoningai nužudyti savo pacientus, o aplinkiniai nieko nepastebėtų; tas, kuris gali gydyti, gali ir nunuodyti. Reaguodami į šį viešą nepasitikėjimą kai kurie medikai tikriausiai nusprendė, kad būtina apsaugoti savo profesinę padėtį susisaisčius priesaika, kuria būtų pasižadama niekada nekenkti pacientams ir jų nežudyti. Kad ir koks iš tikrųjų būtų buvęs istorinis priesaikos kontekstas, faktas tas, kad vėlesniais laikais ja imta remtis vis labiau. Viduramžiais buvo sukurta įvairiausių krikščioniškų priesaikos versijų. Kai kuriuose rankraščiuose jos tekstas yra kryžiaus formos. Nuo dvylikto amžiaus, suklestėjus universitetams, tapo įprasta duoti šią priesaiką baigiant medicines studijas. Todėl kiekvienas universitetas dažniausiai susikurdavo savo tekstą, derindamasis prie pirminės hipokratiškosios versijos. Kreipimusi į dievus priesaikoje aiškiai rodoma, jog medicines darbas yra rimtas dalykas. Graikų dievų pasaulyje Apolonas yra medicines dievas. Asklepijas yra jo sūnus. Higėja ir Panacėja yra Asklepijo dukterys. Taip pat teksto pabaigoje dar kartą pabrėžiama, kad medico, nesilaikančio priesaikos, laukia aukščiausiųjų jėgų bausmė. Drauge iš teksto matyti, kad priesaikos pobūdis ritualinis. Čia kalbama apie ceremoniją, kai įstojama į uždarą bendriją. Priesaikos ištarimas yra kalbos aktas: balsu perskaitydamas tekstą kitų akivaizdoje asmuo įstoja į medicines profesinę grupę ir prisiima jos moralės reikalavimus. Šį kalbos aktą galima palyginti su pažado kalbos aktu: pažadas duodamas jį ištariant. Ištariant priesaikos žodžius tampama gydytoju. Asmuo parodo, kad priklauso grupei, kuriai buvimas gydytoju reiškia ypatingus moralinius įsipareigojimus. Svarbu, kad įsipareigojimas būtų savo noru. To neverčia daryti įstatymas ar vyriausybė – žmogus pats įsipareigoja užsiimti tam tikra moralia veikla. Hipokrato priesaika Aš prisiekiu gydytojo Apolono, Asklepijo, Higėjos, Panacėjos ir kitų dievų bei deivių akivaizdoje, skelbdamas juos liudininkais, kad pagal savo galimybes ir nuožiūrą vykdysiu šią priesaiką, šį pasižadėjimą. Kad aš tą, kuris mane šito meno išmokė, laikysiu lygiu savo tėvams, dalysiuosi su juo savo geru ir nuosavybe, jam panorėjus, gelbėsiu nelaimėje, jo vaikus padarysiu lygius savo broliams, juos, jei mano pamokų norės, šio meno mokysiu, neprašydamas užmokesčio nei skolinio pasižadėjimo; leisiu savo sūnums ir savo mokytojo sūnums, o drauge ir (prie mūsų) prisijungusiems mokiniams, paklūstantiems medicines įstatymui, klausytis (mano) nurodymų ir patarimų ir kitaip mokytis. Tačiau daugiau to neleisiu niekam. Medicininų gydymą aš taikysiu ligonių naudai pagal savo galimybes bei nuožiūrą; neduosiu jiems nieko, kas galėtų pražudyti ar sužeisti. Aš niekam, net ir manęs paprašiusiam, neduosiu jokio mirtino vaisto ir ko nors panašaus nepatarsiu; lygiai taip pat moteris niekada negaus iš manęs pesaro persileidimui. Nes aš gyvensiu ir dirbsiu savo darbą garbingai ir dievobaimingai. Prisiekiu, kad niekada nepjaustysiu sergančiųjų inkstų akmenlige, o per operaciją užleisiu vietą specialistams. Kad ir kieno namus aš užeičiau, darysiu tai tik ligoniųnaudai ir susilaikysiu nuo bet kokio tyčinio nedoro poelgio, ypačnuo kūno malonumų su moterimis ar vyrais, tiek laisvais gimusiais ar vergais. Nieko iš to, ką pamatysiu ar išgirsiu gydydamas ar ir ne darbo metu žmonių gyvenime, nes to niekada negalima pasakoti kitiems, aš neviešinsiu todėl, kad tai yra paslaptys. Tegu man, jei vykdysiu šią priesaiką ir jos nelaužysiu, gerai sekasi gyvenime ir darbe, ir težino visais laikais visi žmonės mane buvus garbingą; tačiau jei sulaužysiu priesaiką ir ši pasirodys melaginga, tebūna mano likimas priešingas išvardytiems dalykams. Priesaikos tekste viena po kitos aptariamos įvairios etikos temos. Pirmiausia kolegiškumas. Senovine kalba antrojoje pastraipoje gana griežtai teigiama, kad reikia gerbti savo mokytojus. Studijuoti mediciną yra privilegija, ir reikia būti dėkingiems savo dėstytojams. Taip pat po studijų asmuo įtraukiamas į tvirtą sąjungą su savo profesijos bičiuliais. Trečioje pastraipoje glaustai suformuluojami keli svarbūs moralės principai. Medicininis gydymas yra skiriamas, jei duos pacientui naudos; tai, kas kenkia, netaikoma. Taigi šioje ištraukoje pabrėžiami du principai: daryti gera ir nekenkti. Taipgi pasakoma, kad gydytojas niekada nežudys. Tai reiškia, kad jis neskirs mirtinų vaistų; taip pat neprisidės, kad sukeltų persileidimą. Terminu “pesaras” čia vadinamas akmenukas ar lazdelė, kuriuos, kaip žinoma, praeityje įstatydavo į gimdą nutraukti nėštumui. Tolesnė pastraipa apie sergančiųjų akmenlige pjaustymą šiandien skamba gana neaiškiai. Tekstas aiškinamas taip, kad čia kalbama apie moralinį kompetencijos reikalavimą. Medikas neturi norėti pats atlikti tai, ką kolega sugeba profesionaliau. Taigi gydytojas turi žinoti savo išmanymo ribas ir savęs nepervertinti. Toliau dar sykį pabrėžiama, kad paciento interesai svarbiausi. Tai reiškia, kad su pacientais, kad ir kokios padėties jie būtų, negalima užmehzti jokių seksualinių santykių. Priešpaskutinėje pastraipoje aptariama profesinė paslaptis. Gydytojas įsipareigoja neviešinti nieko, kad ir ką sužinotų gydydamas ar ir bet kuriuo kitu metu. Hipokratiškoji tradicija tęsiama ir šiandien. Štai, pavyzdžiui, Olandijoje nuo 1878 12 25 kiekvienas studentas, laikydamas egzaminą gydytojo licencijai gauti, duoda gydytojo, arba profesinę, priesaiką, arba pasižadėjimą. Iš esmės minėta priesaika tėra apgailėtinas hipokratiškosios priesaikos pakaitalas. Ilgame sudėtingame sakinyje triskart minima galiojantiteisės sistema. Pirmiausia nurodoma, kad gydytojo darbas turi būti dirbamas taip gerai, kiek tik įmanoma, toliau kalbama apie profesinę paslaptį. Dėl pastarosios ypač daug ginčytasi parlamente svarstant įstatymą; iš tikrųjų vyriausybė įpareigoja gydytojus (ir kitus medikus – vaistininkus bei akušerius) saugoti profesinę paslaptį. Toliau priesaikoje teigiama, kad pasižadėjimą saugoti paslaptį galima sulaužyti, jei gydytojas verčiamas prabilti teisme; tačiau tai ne visai teisinga, nes gydytojas turi teisę atsisakyti duoti parodymus – teisiškai pripažinta, kad iškviestas į teismą liudytoju jis kaip tik neprivalo atsakinėti į visus klausimus. Taigi Nyderlandų Karalystėje duoti gydytojo priesaiką reikalauja įstatymas, be to, teisiškai nustatytas ir jos tekstas. Tik prisiekęs ar pasižadėjęs turi teisę vadintis gydytoju. Gydytojo priesaika Aš prisiekiu (pasižadu), kad gydymo, sveikatos grąžinimo ir akušerystės menu užsiimsiu pagal atitinkamus teisės nuostatus kiek tik mokėdamas bei sugebėdamas geriau ir kad niekam neatskleisiu to, ką taip dirbdamas sužinojau arba kas man buvo patikėta kaip paslaptis, nebent mano kaip liudytojo ar specialisto pareiškimo būtų pareikalauta teisme arba kitaip būčiau įstatymo įpareigotas suteikti informaciją. Tad tepadeda man Visagalis Dievas! (Prisiekiu) Nuo 1997m.jaunieji Lietuvos gydytojai daryti gera ir nekenkti prisiekia atnaujinta hipokratiškąja priesaika: A.D. 1997 atnaujinta Hipokrato (460 - 377 pr. Kr.) Priesaika Savo šeimos,  mokytojų ir medicinos profesijos brolių akivaizdoje iškilmingai prisiekiu,   kad, sutelkdamas visus savo sugebėjimus laikysiuosi šios priesaikos: • Visas mano gyvenimas tebūnie skirtas tarnauti žmonijai. Saugosiu žmogaus gyvybę ir jos neliečiamumą nuo pat pradėjimo iki natūralios mirties, gerbsiu jos orumą. • Gerbsiu savo mokytojus ir ta pačia dvasia perduosiu medicinos meną kitiems, stengsiuosi neatsilikti nuo medicinos mokslo pažangos, ligonių labui nevengsiu konsultuotis su labiau patyrusiais gydytojais. • Sąžiningai, garbingai ir nesavanaudiškai gydysiu be išimties visus, vengsiu tyrimo ir gydymo metodų, žalingų žmogaus gyvybei ir sveikatai bei pažeidžiančių žmogaus teises. • Informuosiu ligonį ir jo šeimą apie ligą, tyrimo ir gydymo būdus bei galimas pasekmes, atsižvelgdamas į jo interesus ir pageidavimus. • Niekada neskirsiu ir neduosiu mirtinos vaistų dozės, nei savo noru, nei kitų prašomas. • Sieksiu paciento gerovės, vengsiu bet kokio nehumaniško žingsnio, paciento klaidinimo ir korupcijos. • Šventai saugosiu man patikėtas paslaptis. • Visada būsiu korektiškas savo kolegoms. • Mediko pareigas atliksiu nepaisydamas paciento amžiaus, tautybės, religijos, rasės ar socialinės priklausomybės. • Net ir verčiamas, nieku gyvu nesutiksiu, kad mano medicinos žinios būtų nukreiptos prieš žmoniškumą.  Jei nepažeisiu šios iškilmingai, laisvai ir garbingai duotos priesaikos, tebūnie man leista džiaugtis gyvenimu bei medicinos mokslo praktika.   Tepadeda man Dievas ! Kad ir kaip gražiai skambėtų šios priesaikos, vis delto jos turi ritualinę prasmę ir nesudaro teisinio pagrindo gydytojo – paciento santykių reglamentavimui, neapibrėžia gydytojo teisių nei pareigų. Gydytojas, visų pirma, yra žmogus. Todėl jo žmogiškąsias teises gina ir globoja Lietuvos Respublikos Konstitucija: • II SKIRSNIS 18 straipsnis Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės. • II SKIRSNIS 19 straipsnis Žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas. • II SKIRSNIS 21 straipsnis Žmogaus orumą gina įstatymas. • II SKIRSNIS 22 straipsnis Žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas. • II SKIRSNIS 29 straipsnis Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu. • II SKIRSNIS 30 straipsnis Asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. • II SKIRSNIS 31 straipsnis Asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir bešališkas teismas. Draudžiama versti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius. Bausmė gali būti skiriama ar taikoma tik remiantis įstatymu. Niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą. Asmeniui, kuris įtariamas padaręs nusikaltimą, ir kaltinamajam nuo jų sulaikymo arba pirmosios apklausos momento garantuojama teisė į gynybą, taip pat ir teisė turėti advokatą. • IV SKIRSNIS 48 straipsnis Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju. Priverčiamasis darbas draudžiamas. • IV SKIRSNIS 49 straipsnis Kiekvienas dirbantis žmogus turi teisę turėti poilsį ir laisvalaikį, taip pat kasmetines mokamas atostogas. Darbo laiko trukmę apibrėžia įstatymas. • IV SKIRSNIS 51 straipsnis Darbuotojai, gindami savo ekonominius ir socialinius interesus, turi teisę streikuoti. Šios teisės apribojimus, įgyvendinimo sąlygas ir tvarką nustato įstatymas. Tačiau žvelgiant į šiuos teisinius teiginius iš gydytojo pozicijos iškyla tam tikrų konfrontacijų: neretai tenka dirbti neapmokestinamus viršvalandžius, kurie atsiranda dėl perkrovos (gydytojų trūkumas, dokumentacijos gausa, laiko, skirto vieno paciento priėmimui stoka bei pacientų gausa), iškilus paciento ir gydytojo konfliktui, gydytojas be teismo nuosprendžio visuomenės ir žiniasklaidos prikalamas prie kryžiaus, nekvestionuojamas teiginys, kad gydytojas privalo suteikti medicininę pagalbą bet kuriuo paros metu net ir nedarbo metu, apmokėjimas už darbą neretai neatitinka idėtų žmogiškųjų resursų bei pastangų už atliktą darbą, o bandymus savo nuoskaudą išlieti streike stengiamasi užgniaužti įvairiomis priemonėmis. LR Sveikatos apsaugos įstatymo I skyriaus 3 straipsnio 8 punktas nustato asmenų, turinčių aukštąjį medicinos, aukštąjį ir (ar) aukštesnįjį slaugos ar kitos medicinos specialybės išsilavinimą, sveikatinimo veiklos licencijavimo teisinius pagrindus, pagrindines profesines sveikatos priežiūros specialistų pareigas, teises, profesinės kvalifikacijos įgijimo, profesinio tobulinimosi, sveikatos priežiūros reklamos ribojimo, civilinės atsakomybės už žalą pacientų sveikatai, padarytą teikiant asmens sveikatos priežiūros paslaugas, nustatymo teisinius pagrindus. To paties įstatymo 16 straipsnis nustato vertimosi sveikatinimo veikla teises: 1. Teisė verstis tam tikros rūšies sveikatos priežiūros praktika pripažįstama fiziniams asmenims, įstatymo nustatyta tvarka gavusiems licenciją ir sertifikatą. 5. Fizinių asmenų, įmonių, įstaigų vykdoma sveikatos priežiūros ar farmacinė veikla neturint licencijos ar leidimo yra neteisėta. 6. Teisė verstis kita sveikatinimo veikla, kurios rūšis ir reikalavimus ja besiverčiantiems subjektams nustato Sveikatos apsaugos ministerija, pripažįstama tik toms įmonėms ir įstaigoms, kuriose dirba gydytojai ar kiti sveikatos priežiūros specialistai, šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka įgiję teisę tokiai veiklai. Fiziniai asmenys, kurie nėra sveikatos priežiūros specialistai ar neatitinka Sveikatos apsaugos ministerijos nustatytų reikalavimų, neturi teisės verstis sveikatinimo veikla. Tai tik keletas ištraukų iš Sveikatos sistemos įstatymo. Bendrai šio įstatymo paskirtis reglamentuoti Lietuvos nacionalinę sveikatos sistemą, jos struktūrą, sveikatos saugos, sveikatos stiprinimo ir sveikatos atgavimo santykių teisinio reguliavimo ribas, asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros organizavimo, valstybės ir savivaldybių laiduojamos (nemokamos) sveikatos priežiūros užtikrinimo, valdymo, sveikatos rėmimo, sveikatinimo veiklos sutarčių sudarymo pagrindus, atsakomybės už sveikatinimo veiklos teisės normų pažeidimus pagrindus, gyventojų, sveikatinimo veiklos subjektų teises ir pareigas. Detaliau gydytojo medicinos praktikos normatyvus negrinėja LR gydytojo medicinos praktikos įstatymas. Jo paskirtis reglamentuoti medicinos gydytojo, šeimos gydytojo ir gydytojo specialisto vertimosi medicines praktika Lietuvos Respublikoje sąlygas. Šis Įstatymas nustato: 1) gydytojo profesinės kvalifikacijos įgijimo sąlygas; 2) gydytojo teisės verstis medicinos praktika įgijimo, įgyvendinimo ir praradimo sąlygas; 3) gydytojo pagrindines profesines teises, pareigas ir atsakomybę. 3. Šis Įstatymas taikomas gydytojams, dirbantiems Lietuvos Respublikoje. 4. Šiuo Įstatymu įgyvendinami šio Įstatymo priede nurodyti Europos Sąjungos teisės aktai dėl gydytojų rengimo, diplomų, pažymėjimų ir kitų oficialią gydytojo kvalifikaciją patvirtinančių dokumentų abipusio pripažinimo ir gydytojo praktikos sąlygų. 9 straipsnis. Gydytojo profesinės teisės 1. Gydytojas turi teisę: 1) išrašyti receptus sveikatos apsaugos ministro nustatyta tvarka; 2) nustatyti vaiko gimimo momentą ir asmens mirties faktus teisės aktų nustatyta tvarka; 3) išduoti asmens sveikatos pažymėjimus (pažymas) teisės aktų nustatyta tvarka; 4) atsisakyti teikti sveikatos priežiūros paslaugas, jei tai prieštarauja gydytojo profesinės etikos principams arba gali sukelti realų pavojų paciento ar gydytojo gyvybei, išskyrus atvejus, kai teikiama būtinoji medicinos pagalba; 5) dalyvauti pagal įgytą profesinę kvalifikaciją gydytojų profesinių organizacijų veikloje, jeigu tam neprieštarauja kiti teisės aktai. 2. Gydytojas turi ir kitų teisių, nustatytų kitų Lietuvos Respublikos teisės aktų. 10 straipsnis. Gydytojo profesinės pareigos Gydytojas privalo: 1) tobulinti savo profesinę kvalifikaciją sveikatos apsaugos ministro nustatyta tvarka; 2) Medicinos praktikos licencijavimo taisyklių nustatyta tvarka ne rečiau kaip kas 5 metus pranešti licencijas išduodančiai institucijai apie profesinės kvalifikacijos tobulinimą ir medicinos praktiką; 3) nediskriminuoti pacientų dėl lyties, amžiaus, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų; 4) gerbti pacientų teises, jų nepažeisti; 5) laikytis gydytojo profesinės etikos principų; 6) tvarkyti medicinos praktikos dokumentus teisės aktų nustatyta tvarka; 7) teisės aktų nustatyta tvarka pranešti teisėsaugos bei kitoms įgaliotoms valstybės institucijoms apie sužalotus pacientus, kuriems žala galėjo būti padaryta nusikalstama veika; 8) paaiškinti medicinos praktikos aplinkybes Sveikatos apsaugos ministerijos, teisėsaugos institucijų prašymu; 9) gydytojo kompetencijai nepriskirtais atvejais pacientui, kuris į jį kreipiasi, suteikti būtinąją pagalbą ir pacientą pasiųsti pas gydytoją, turintį licenciją verstis atitinkama medicinos praktika; 10) atlikti kitas Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatytas pareigas. 11 straipsnis. Gydytojo atsakomybė Gydytojas, pažeidęs šio Įstatymo reikalavimus, atsako Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka. 12 straipsnis. Medicinos praktikos kontrolė 1. Medicinos praktikos kontrolė vykdoma Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka. 2. Gydytojo profesinę kompetenciją vertina atitinkamos medicinos praktikos profesinės kvalifikacijos rūšies (specialybės) gydytojo profesinės kompetencijos vertinimo komisija, vadovaudamasi sveikatos apsaugos ministro patvirtinta Sveikatos priežiūros specialistų profesinės kompetencijos patikrinimo tvarka. Medicinos normos nustato atskirų specialybių gydytojų funkcijas, teises, pareigas, kompetenciją ir atsakomybę: • Lietuvos medicinos norma MN 25: 1999 Gydytojas anesteziologas - reanimatologas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė • Lietuvos medicinos norma MN 14: 1999 Bendrosios praktikos gydytojas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė • Lietuvos medicinos norma MN 115: 2005 Gydytojas neurologas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė • Lietuvos medicinos norma MN 53: 2005 Gydytojas psichiatras. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė • Lietuvos medicinos norma MN 45: 2005 Gydytojas odontologas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė • Lietuvos medicinos norma MN 43: 1997 Gydytojas odontologo asistentas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė • Lietuvos medicinos norma MN 114: 2005 Gydytojas vaikų ir paauglių psichiatras. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė Kaip pavyzdį iš pateiktųjų sąrašo panagrinėkime Lietuvos medicinos normą MN 14: 1999 “Bendrosios praktikos gydytojas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė”. Jos taikymo sritis: 1. Ši medicinos norma reglamentuoja bendrosios praktikos gydytojo funkcijas, pareigas, teises, kompetenciją ir atsakomybę. 2. Ši medicinos norma privaloma visiems bendrosios praktikos gydytojams. Bendrosios praktikos gydytojo teisės: 32. Dirbti bendrosios praktikos gydytoju pirminės asmens sveikatos priežiūros įstaigose: bendrosios praktikos gydytojo kabinete, ambulatorijoje, poliklinikoje, greitosios medicines pagalbos stotyje, ligoninės priėmimo skyriuje, slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninėje, globos įstaigoje, vizituoti pacientus namuose. 33. Nustatyta tvarka išrašyti receptus, nedarbingumo pažymėjimus, mirties liudijimus bei kitus medicinos dokumentus. Turėti asmeninį spaudą. 34. Naudotis gydytojams nustatytomis socialinėmis, kvalifikacijos kėlimo ir podiplominių studijų garantijomis. 35. Gauti informaciją apie savo pacientus, reikiamą darbui, Lietuvos Respublikos įstatymais nustatyta tvarka. 36. Dalyvauti sueigose, pasitarimuose, konferencijose, nagrinėjančiose sveikatos priežiūros klausimus. 37. Teikti siūlymus sveikatos priežiūros įstaigų administracijai, darbdaviams dėl darbo sąlygų gerinimo, pacientų tyrimo, gydymo ir profilaktikos gerinimo. 38. Teikti jo kompetencijai priskirtas medicinos paslaugas ir vykdyti pacientų, įtrauktų į sveikatos priežiūros įstaigos sąrašus, sveikatos priežiūrą. 39. Bendradarbiauti su gydytojais specialistais ir atsižvelgti į jų rekomendacijas gydant savo pacientus. Kaip matome, BPG teisės gana abstrakčios ir, mūsų galva, neišbaigtos. Tenka pastebėti, kad teisių BPG turi kur kas daugiau nei pareigų, nekalbant apie ilgą kompetenciją reglamentuojantį teisinių normatyvų sąrašą. Tokia pati situacija ir su kitų specialybių gydytojų teisėmis, pareigomis bei kompetencija. Apibendrindami šią medžiagą, drįstame teigti, kad Lietuvos Respublikos įstatymai gydytojo - paciento santykiuose silpnuoju laiko pacientą ir jį teisiškai gina bei globoja, intensyviai kuriama teisinė bazė. Tuo tarpu sprendžiant gydytojo etikos klausimą neretai operuojama juridinės galios neturinčia hipokratiškąja priesaika. Kalbant apie įstatyminę bazę, reglamentuojančią gydytojo teises, tenka pastebėti, kad ji labai skurdi. Kaip ir kiekvienam dirbančiajam įstatymai garantuoja galimybę dirbti pagal įgytą specialybę, gauti socialines garantijas ir dalyvauti kuriant visuomeninę gerovę. Reikalauja, tuo tarpu, daugiau nei iš kitų piliečių. Naudota literatūra: Teisės aktai iš duomenų bazės http://bioetika.sam.lt Teisės aktai iš duomenų bazės http://www.seimas.lt “Medicinos etika”. H. A. M. J. ten Have, R. H. J. ter Meulen, E. van Leeuwen. 2003, Vilnius

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!