Grigorijus Rasputinas

GRIGORIJUS RASPUTINAS Rasputino asmenybė iki šiol apsupta melu ir abejotina tiesa. Dauguma apie jį pasakytų, jog jis buvo paleistuvis, apgavikas, bei girtuoklis. Jo asmenybė vieniems kelia neapykanta, kitiems susižavėjimą. Kaip rašė grafas Vittė, “Rasputinas yra visiškai sąžiningas, geras žmogus, visuomet pasiruošęs daryti gera ir mielai dalindamas pinigus tiems, kam jų reikėjo”.1 Paslaptys ir nesusipratimai persekiojo Rasputiną nuo pat jo gimimo. Yra žinoma, kad Grigorijus Efimovičius-Rasputinas, tikroji pavardė Novych gimė apie1864-1865 metus, tačiau nei vienoje tos apylinkės, kur gyveno Rasputino šeima, bažnyčios registracijos knygoje, jokių įrašų apie jo gimimą nuo 1943m. iki 1868m. nėra. Per visuotinį gyventojų surašymą 1897m. Grigorijui Rasputinui buvo 28m., vadinasi remiantis tais duomenimis jis gimė 1969m. Pokrovskoje kaime, Tobolsko gub. Sibire. Jis buvo vienintelis vaikas šeimoje, nes visi kiti vaikai, kurių buvo keturi, mirė dar būdami maži. Pats Rasputinas irgi buvo labai silpnos sveikatos. Matyt, ligų paskatintas jis “apie 1892m. ėmė lankytis aplinkiniuose vienuolynuose metė rūkyti, bei gerti vyną”2. Jis ėmė klajoti po gretimus vienuolynus ir šventas vietas. Kas kartą jis keliaudavo vis į tolimesnes vietas ir vienuolynus. Viena tolimiausių jo kelionių buvo į Jeruzalę, kurią jis aplankė net kelis kartus. Rasputinas vedė dar gerokai anksčiau, nei atsivertė į religiją ir pradėjo klajoti. Jo šeima nebuvo labai gausi, jis turėjo dvi dukteris ir sūnų. Jo šeima, Rasputinui išvažiavus į Peterburgą liko gyventi kaime ir tik kartais atvažiuodavo aplankyti Rasputino į Carskoje selo. Yra ir kitų jo gyvenimo Pokrovskoje versijų. Kai kurie autoriai teigia, Rasputiną buvus arkliavagiu ir daug reikalų turėjus su policija. Be to, dar būdamas jaunas jis gavo Rasputino pravardę. Šis žodis yra kildinamas iš žodžio “распутник” kas reiškia mergišius ir ištvirkėlis. “Už tokį savo nedorą elgesį jis dažnai buvo baudžiamas viešomis bausmėmis, ir tik vėliau jį į savo globą paėmė bažnyčia”.3 Tačiau, yra archyviniu dokumentų, teismo ataskaitų, kuriose yra įrodymų, kad jis nebuvo arkliavagiu, kadangi šis kaltinimas nebuvo patvirtintas nė vieno liudininko. Grigorijus savo klajonių metu įgavo labai daug patirties, išminties ir orentacijos žmogaus dvasioje. Jis, kaip teigė jo amžininkai, sugebėjo duoti labai gerus patarimus, tiek dvasinėje sferoje, tiek kituose reikaluose. Ilgainiui, apie tokius jo sugebėjimus sužinojo aplinkinių kaimų žmonės ir kreipėsi į jį įvairiais klausimais. Dalis žmonių laikė jį šventu žmogumi, kiti tegė, kad Rasputinas buvo raganius, pranašautojas ir gyrėsi mokąs daryti stebuklus, bet ištikrųjų jis neturėjo kaškokių ypatingų galių, tokių kaip jis, galimėjo rasti kiekviename to meto Sibiro kaime. Kai kurie žmonės tiki, kad Rasputinas ištikrųjų turėjo labai stiprių hipnotinių sugebėjimų ir taip galėjo gydyti žmones, ir tuo labai naudojosi, o ypač vėliau, esant caro rūmuose. Kadangi, anot įvarių šaltinių, Rasputinas buvo labai religingas žmogus jis savo kaime nutarė pastatyti cerkvę, tačiau kaimas neturėjo tiek pinigų, todėl Rasputinas ieškodamas lėšų bažnyčiai iškeliavo į Peterburgą 1904m. Tuomet, jis dar nežinojo, kad ši kelionė radikaliai pakeis visą jo gyvenimą. Peterburge, visų pirma jis susitiko su dvasinės akademijos arkivyskupu Sergijumi, kuris parūpino pinigų iš caro būsimai cerkvei. Arkivyskupą jau buvo pasiekę žinios apie Rasputino nepaprastus sugebėjimus. Vėliau, Sergijus supažindino Gregorijų su savo draugais Feofanu ir Germogenu, kurie turėjo įtakos visuomenėje ir pažinojo caro davaro aplinką. Jiems iš pradžių Rasputinas taip pat padarė didelį įspudį, savo proto aštrumu ir filosofavimu apie religiją. Rasputinas grįžo į savo kaimą su pinigais, tačiau po tos kelionės jis ima gana dažnai lankytis Peterburge. Gandas apie jo galias pasiekė ir Peterburgo aukštuomenę, kuri juo labai susidomėjo. Galima sakyti, kad amžių sanduroje Rusijoje kilo masinė psichozė Rasputino atžvilgiu, kadangi didžioji aukštuomenės dalis siekė nuversti carą nuo sosto ir tai ruošėsi padaryti visais įmanomais būdais, o Rasputinas kaip jie manė galėjo būti priemonė tai padaryti. Bet apie tai vėliau. PETERBURGE Vienos kelionės į Peterburgą metu Feofanas Grigorijų supažindina su caro rūmų damomis ( to jis vėliau labai gailėsis), o būtent su Anastazija ir Milica Nikolajevomis, kurios labai artimai bendravo su pačia cariene. Tačiau yra ir kita šios pažinties versija. Kunigaikštienės Anastazija ir Milica atostogavo viename vienuolyne Kijeve ir ten susipažino su Rasputinu, joms labai patiko jo religiniai filosofavimai ir apskritai pašnekesiai su juo. Taigi, šios dvi kunigaikštienės vėliau ir supžindino Grigorijų su caro šeima. Kiek vėliau jis susipažysta su labai artima carienės drauge Ana Vrubliova, su ja Rasputinas palaikė labai artimus ryšius, dar iki susipažystant su caro šeima ji pasakodavo jam viską kas buvo susieja su caro aplinka. Ji atskleidė visas caro šeimos ir valstybines paslaptis, kurias žinojo pati. Iš to galima spręsti jog Rasputinas dar prieš susipažįstant su caro šeima apie ją jau labai daug ką žinojo. Pati A.Vrubliova iki pat Rasputino mirties liko ištikima jo draugė. Per 1904-1906 metus Rasputino pažinčių ratas labai išsiplėtė jis susipažino praktiškai su visa Peterburgo aukštuomene. “Vienas iš pirmųjų svarbių personų susipažinusiu su Grigorijumi buvo Nikolajus Nikolajevičius, kuris iš pradžių labai gerai suėjo su Rasputinu, tačiau jis turėjo savų užmačių Rasputino atžvilgiu, vėliau Nikolajus norės jį panaudoti kaip įrankį carui paveikti, tačiau jam nepavyko to padaryti”4, todėl jis vėliau taps aršiu Rasputino priešu. Visa Peterburgo grietinėlė tapo Grigorijaus gerbėjais, jie mielai klausė visų jo patarimų, prašė melstis už juos. Pas jį namuose buvo nuolat pilna žmonių, kurie norėjo gauti Rasputino paramą, palaiminimą ar patarimą. Jis tampa nuolatiniu aukštuomenės vakarėlių svečiu. Labai greitai gandai apie Rasputiną pasiekia ir caro rūmus. PAŽINTIS SU CARO ŠEIMA Caras ir carienė labai tikėjo visokiais magiškais dalykais, jie tikėjo visokiais burtininkais, liaudies medicinos gyditojais ir šiaip visokiais šarlatanais. To priežastis buvo tik viena, “tai buvo jaunojo caraičio liga hemofilija, kurią jis paveldėjo iš savo senelės, Anglijos karalienės Viktorijos”5. Tuo metu medicina buvo bejėgė išgydyti mažajį Aleksandrą, todėl tėvai griebėsi tokių kraštutinių priemonių ligai gydyti. Dėl to caro rūmuose nuolatos lankydavosi kokie nors “gydytojai” norintys padėti jaunajam caraičiui, tačiau, niekas taip ir nesugebėjo išgydyti jo. Carienė, sužinojusi apie Rasputiną ir jo galią pati norėjo su juo susipažinti. Rasputinas tapo dar viena viltimi pagydyti mažąjį caraitį. “Nuo pat pirmo Grigorijaus susitikimo su Aleksandru, jis su berniuku elgėsi labai atsargiai ir švelniai”6. Ir ištikrųju Rasputinas kaškokiu būdu sugebėdavo padėti berniukui, jo hemofilijos priepoliai susilpnėjo. Vieni teigė, kad Grigorijus vaiką gydė hipnozės ir ypatingų psichologinių sugebėjimų pagalba, be to, jis įtikino carą, kad caraičio liga tik laikinas dalykas jis pasveiks iki sulauks pilnametystės. Yra kita šio gydimo versija. Rasputinas keliaudamas susipažino su daugeliu žmonių, o tuo pačiu ir su vienu liaudies medicinos žinovu, kuris galėjo pagaminti įvairius vaistus. Jis ir pagamino Rasputinui vaistus, kuriais jis galėjo kontroliuoti caraičio hemofilijos priepolius. Tokiu būdu jis galėjo veikti ir caro šeimą, nes žinojo, kad jis visuomet bus jiems reikalingas. Caro šeima labai prisirišo prie Rasputino su juo dalinosi viskuo, dažnai kreipėsi į jį įvairiais klausimais. Caraičiui jis tapo geriausiu draugu, caraitės juo labai pasitikėjo jam išpasakodavo visas savo svajones, klausdavo jo patarimų. O ir pačiam carui jis buvo nesvetimas, kadangi jis patardavo jam ne tik dvasiniais, bet ir valstybiniais klausimais. Be to, buvo šnekama, kad caras kentėjo nuo alkoholizmo, o Rasputinas sugebėjo jam padėti sumažinti vartojamo alkoholio kiekį. Pačiai carienei jis buvo dvasinis gydytojas, kadangi ją dažnai kamuodavo depresija, nemiga ir nerimas, jis jai padėdavo su tuo susitvarkyti. Esant tokiems geriems Rasputino ir caro šeimos sąntykiams, visuomenėje ėmė sklisti gandai, neva Rasputinas yra carienės meilužis, o gyvena jis su grafiene A.Vrubliova, kuri yra caro meilužė, be to, Rasputinas flirtuoja ir su caraitėmis.”7 Tačiau, taip manyti nebuvo jokio pagrindo, kadangi Rasputinas rūmuose pasirodydavo tik tuomet kai jį pakviesdavo ir beveik visuomet kai caras būdavo namie, o jei būdavo tik su cariene tai juos lydėdavo visa carienės svita. Tik atvykęs į Peterburgą jis gyveno vienuolynę ir tik vėliau persikraustė gyventi į Carskoje selo. Kai kas manė, kad Rasputiną ir caro šeimą rišo tik dvasinis rišys, bet taip nebuvo, juos rišo daug daugiau dalykų. RASPUTINO ĮTAKA Niekas negali ginčytis, kad Rasputinas darė didelę įtaką carui, jo sprendimams. Rasputinas carui ir carienei galėjo būti tuo žmogumi, kuris neramumų metu būtų tiek patarėjas, tiek ramstis jiems. “ Mat jis išsiskyrė savo aštriu protu, išradingumu pastabumu ir sugebėjimu labai aiškiai ir tiksliai išreikšti savo mintis.”8 Anot kitų šaltinių Rasputino ir caro šeimos santykiai nebuvo jau tokie tobuli.”nuo pat pirmo pasirodymo dvare Rasputinas įgijo pasitikėjimą ir įtaką carui ir carienei. Tai buvo lyg ir apžavėjimas, tačiau Rasputinas nepadlaižiavo jiems, o atvirkščiai elgėsi su jais šiurkščiai.”9 Kitas autorius teigia: “Caro šeima visiškai buvo jo valioje, Rasputinas juos valdė. o motinos meilė cariene darė verge, ji Rasputinui buvo visai atsidavusi.”10. Žinoma, negalime neigti Grigorijaus įtakos caro šeimai, bet ji tikrai nebuvo tokia besąligiškai atsidavusi jam, kokią vaizduoja didžioji autorių, bei žurnalistų dalis. Caras Nikolajus iš esmės buvo silpna asmenybė jo nuolaidumas ir neryžtingumas labai kenkė jo reputacijai, o labiausiai jo vadovaujamai valstybei. Tikriausiai todėl, caras ir klausė Rasputino patarimų. Anot daugelio šaltinių, praktiškai visi ministrai buvo skiriami pagal Rasputino rekomendacijas. Padėdamas gauti ministro postą vienam ar kitam aukštuomenės nariui, jis turėjo ir savo ketinimų ir kriterijų pagal kuriuos spręsdavo kam padėti, o kam ne. Rasputinas stengėsi padėti tam kas jo nuomone galėtų būti naudingas sprendžiant žydų, valstiečių ar karo klausimus, tiems kas būtų jo pusėje. Kaip rašė pati carienė savo laiške carui, kad 1915m. ”Rasputinas pageidavo, kad Permės gubernatoriumi būtų paskirtas Ordovskis”11, taip buvo ir padaryta. Čia ir vėl susiduriame su prieštaraujančiais dalykais, nes, taip pat yra rašoma, kad “Rasputinas jei ir pritardavo kurio nors ministro kandidatūrai, tai tik tuomet kai jau gerai žinojo caro apsisprendimą tuo klausimu.”12 Sunku pasakyti ką galima laikyti tiesa, o ko ne. Remiantis archyviniais duomenimis Grigorijaus patarimu, iš pareigų buvo pašalintas ir vyriausias kariuomenės vadas Nikolajus Nikolajevičius, o vietoje jo Rasputinas pasiūlė carui pačiam imtis tų pareigų, caras taip ir padarė. Dabar gi, Grigorijus galėjo patarinėti ir kariniais reikalais. Kaip sakė pati carienė jo daugelis patarimų buvo pagristi vizijomis.”Ji tikėjo, kad Rasputinas matė pranašiškus sapnus, vizijas kurias jis pasakodavo carui ir carienei, o šie priimdavo sapnus kaip ženklą ir dažnai įvygdydavo viską ką remdamasis sapnais pasiūlydavo Rasputinas.”13 Daugelis manė, kad tai tik blefas ir dar viena priemonė manipuliuoti caro šeima, bet kai kurių šaltinių teigimu tie patarimai dažnai išeidavo į naudą. RASPUTINAS POLITIKAS Apskritai, ilgai bendraudamas su caro šeima ir aplinka jis turėjo progos diskutuoti įvairiais klausimais, tiek valstybiniais, tiek religiniais. Grigorijus buvo liaudies balsas caro ausyje, jis daug kalbėdavo apie liaudį jos vargus išsamiai papasakodavo carui valstiečių padėtį, o caras jį labai įdėmiai išklausydavo. Rasputinas atkakliai gynė žemės reformą ir jos reikalingumą. “Jo nuomone baudžiava buvo netinkamai panaikinta, kadangi valstiečiams buvo duota labai mažai žemės iš kurios jie negalėjo prasimaitinti. Be to, jis tvirtino, kad valstiečiams labai reikalingas geležinkelis, nes tai padėtų jiems ieškoti naujų gyvenamųjų teritorijų ir apskritai palengvintų susisiekimą, bei pagerintų valstiečių švietimą.”14 Visuomet, kiek tai buvo imanoma Grigorijus stengėsi užtarti valstiečius prieš carą. Be to, jis buvo už tai, kad būtų sureguliuoti santykiai su kitomis šalimis, o ypač su Vokietija, kadangi bendradarbiavimas su ja padėtų pakelti Rusijos ekonomiką. Prasidėjus Pirmąjam pasauliniam karui Rasputinas pasisakė už greitą jo užbaigimą, jis apskritai buvo prieš karą, nes manė, kad jis yra pražūtingas šaliai, kas iš tikrųjų taip ir buvo. Kitas aspektas kuris nuteikė visuomenę prieš jį, tai buvo jo požiūris į žydus. “Tuometiniai Rusijos įstatymai buvo nepalankūs žydams, jie draudė turėti stambias įmones keltis iš vienos vietos į kitą, bei užsiimti žemdirbyste, tai yra turėti žemės. Rasputinas siekė palengvinti žydų padėtį.”15. Žinodami apie jo įsitikinimus daugelis žydų prašydavo Grigorijaus pagalbos, norint išvažiuoti iš šalies, plečiant savo veiklą ir t.t. Daug žydų jaunimo kreipdavosi į Rasputiną, kad padėtų jiems patekti į aukštasias Rusijos mokyklas kadangi ”į jas žydų priimdavo tik tam tikrą skaičių”16. Iš pradžių žinodamas visuomenės, tuo pačiu ir elito nusiteikimą prieš žydus jis slėpė savo ryšius su žydais, tačiau ilgainiui jis nustojo tai daryti. Dėl tokių jo pažiurų nepasitenkinimas juo visuomet augo. Tačiau, “aukštuomenėje Grigorijus žinojo savo vietą, niekada prieš nieką nenuleido galvos rėžė tiesą į akis. PRIEŠAI IR DRAUGAI Labai skiriasi įvairių žmonių pasakojimai apie Rasputiną kaip asmenybę. Remiantis kaimo žmonių pasakojimais Grigorijus buvo labai geras žmogus visuomet pasiryžęs padėti kitiems, kai jis viešėdavo pas save kiame niekada neatsakydavo patarti, padėti pinigais ar šiaip išspręsti įvairius klausimus. Visuomet buvo nuoširdus ir supratingas. Kita pusė ypač, tie kas gyveno Peterburge matė kitą Rasputino pusę. Jie teigė, tame tarpe ir jo asmeninis sekriatorius, kad jis labai mėgo prabangą ir jo išlaikymui reikėjo begalo daug pinigų, kad jis buvo baisus ištvirkėlis, apgavikas visuomet siekiantis naudos ir valdžios sau. Jie manė, kad pagrindinis jo tikslas buvo atsistoti aukščiau caro. Žinoma negalime neigti, kad jis buvo ištvirkėlis, religinių vakarėlių kurie baigdavosi masinėmis orgijomis, dalyvis, tačiau tikriausiai pati visuomenė padarė jį tokį. Kuo didesnė buvo Rasputino galia, tuo daugiau žmonių aplink jį sukinėjosi.”Visi tuometiniai dvaro intrigantai ėmė ieškoti jo paramos. Daugelis aukštuomenės narių: karininkai, senatoriai, patarėjai, vyskupai, kamerdieriai ir damos, siekė Rasputino palankumo”17 tam, kad gautų naudos iš jo, tai yra užtartų prieš carą ar padėtų gauti aukštesnį postą. Dabar galima paaiškinti, kodėl daugelis siekė, kad Rasputinas patektų į caro aplinką. Tačiau, tuo pačiu didėjant jo tariamų draugų ratui daugėjo ir priešų, kurie buvo labai nepatenkinti jo galia ir įtaka carui. Taip buvo dėl to, kad patys jie norėjo turėti tokią įtaką ir jie niekaip negalėjo nusiraminti, kad kaškoks sibiro mužikas praktiškai manipuliuoja jų gyvenimais. Mat, kaip buvo manoma, kad “daugelis aukštų pareigūnų prašymų pakelti juos į aukštesnes vietas taip ir liko nepatenkinti, o dar daugiau niršo tie kas buvo pašalinti iš savo postų..”18 Vienas iš tų, kurie inirtingai siekė Rasputino palankumo, buvo grafas Vittė jis po 1905m. konstitucijos buvo pašalintas iš vyriausybės. Jis ėmė ieškoti kelių kaip galėtų grižti į valdžią. Idealiausias, gal net vienintelis jo šansas, buvo Rasputinas. Vittė norėjo susipažinti su juo ir gauti jo protekciją. Be to ir pačiam Rasputinui tai būtų naudinga, kadangi Vittė pažadėjo jog gavęs valžią jis padės panaikinti žydų suvaržymus. Kitas bendras jų tikslas buvo kuo greičiau baigti karą. Vittės ir Rasputino pažintį iniciavo Rasputino asmeninis sekretorius, kuriam taip pat labai rūpėjo žydų klausymas.”Vitte pasiūlė Rasputinui uždaryti laikraštį “Новое время”, kuris skleidė antisemitinę propagandą ir agitavo už karą.”19 Buvo suplanuota nupirkti laikraštį ir vesti propagandą jiems tinkama linkme. Kuomet Rasputinas papasakojo savo ketinimus, dėl Vittės, carui Nikolajui, caras pabijojo kviestis jį į vyriausybę, kadangi jis žinojo senojo dvaro nusistatymą prieš Vittę. Jis pabijojo, kad paskyręs jį ministru pirmininku susilauks dar didesnės senojo dvaro nemalonės, o labiausiai bijojo būti nužudytas, kaip ir daugelis prieš jį buvusių carų. Vittė taip ir nesulaukė savo ministro posto, po jo mirties pasklido gandai, kad jis buvo priešininkų nunuodytas. Viena iš Vittės ir Rasputino plano dalių vis dėl to pavyko, laikraštis “Новое время” buvo nupirktas grafo Vittės vardu, o vėliau akcijos buvo užrašytos vieno žydo bankininko, Rubenšteino vardu. Tai, žinoma, dar labiau nuteikė diduomenę, o ypač senajį dvarą kuris ir taip nemėgo Rasputino, prieš jį. Vienas iš aršiausių jo priešų, kuris, iš pradžių buvo tariamai geras jo draugas, buvo caro dėdė, kariuomenės vyriausias vadas Nikolajus Nikolajevičius. Kaip jau minėjau, Nikolajus Nikolajevičius manė, kad galės manipuliuoti Rasputinu, o per jį ir caru, gali būti, kad galutinis jo tikslas buvo nuversti carą ir pačiam užimti jo vietą. Pagrindinis konfliktas tarp Rasputino ir N.Nikolajevičiaus iškilo prieš Pirmą pasaulinį karą. Rasputinas buvo nusiteikęs prieš bet kokius karo veiksmus, o Nikolajui Nikolajevičiui karas leido išreikšti save ir įgyti daugiau valdžios. 1914m. Rasputinas rašė carui, kad ”Nikolajus Nikolajevičius tampa pavojinga persona, kadangi savo rankose sukaupė nemažą valdžią. Jis savarankiškai ėmė priiminėti sprendimus, nesitariant su caru, reikalavo, kad į ministrų postus būtų skiriami jo kandidatuojami žmonės”20. Be to, Nikolajų Nikolajevičių palaikė ne tik kai kurie Romanovų dinastijos atstovai, bet ir dalis valdančiosios visuomenės. Tačiau, nepaisidamas to, caras patenkino Rasputino prašymą pašalinti N.Nikolajevičių iš jo posto. Taip pat jo patarimu caras Nikolajus pats ėmė vadovauti armijai. Dar vienas Grigorijaus priešas buvo vidaus reikalų ministras Maklakovas. Jis gavo ministro vietą dėl savo padlaižiavimo caro šeimai, o prarado ją dėl to, kad susipyko su Rasputinu, o aplinkybės buvo tokos. Rasputino bičiuliai įkūrė klubą, jo įsteigėju buvo laikomas Tolstojus. Klubui priklausė nemažai aukštas pareigas užimančių žmonių. Klube buvo dažniausiai lošiama, ruošiami vakarėliai, diskusijos ir t.t. Rasputinas buvo vienas iš to klubo lankytojų, tik jis čia lankėsi ne tam kad paloštų, o tik susitikti su senais bičiuliais ar papietauti. “Vidaus reikalų ministro Miklakovo paliepimu klube buvo padaryta revizija, jos metu buvo siekiama surasti priežasčių uždaryti klubą.”21 Praėjus kelioms dienoms po revizijos atėjo įsakymas, kad dėl įvairių statuto pažeidimų klubas yra uždaromas. Iš pat pradžių nenorėta įtraukti Rasputino į šį reikalą tačiau, kitos išeities nebuvo. Klubo nariai kreipėsi į Rasputiną pagalbos. Jis kreipėsi į miesto viršininką Dračevskį prašydamas pakeisti tokį sprendimą tuomet ir buvo išsiaiškinta, kad klubas buvo uždarytas Maklakovo iniciatyva. Grigorijus paskundė jį carui prašydamas atleisti Maklakovą nuo pareigų, ir jis tuoj pat buvo pašalintas iš posto. ANTIRASPUTINIŠKA PROPAGANDA Taigi, ilgainiui susidarė toks žmonių ratas, kuris ne tik kad norėjo patraukti Rasputiną nuo caro, bet ir siekė fiziškai su juo susidoroti. 1910m. prieš Rasputiną imta vesti intensyvią propagandą. Tai buvo daroma ir prieš tai tik ji nebuvo juntama. Iš pradžių buvo bandoma palenkti carą į savo pusę. Dvaro ministras Frederiksas kelis kartus carui Nikolajui bandė įrodyti, kad Rasputinas kenkia visos šalies labui ir pačiai caro šeimai, tačiau caras pasakė, kad tai tik ”šeimos reikalas”. Tai leidžia manyti, kad jie laikė Grigorijų šeimos dalimi ir visa caro šeima palaikė Rasputiną. Gindamas jį caras rizikavo prarasti viską, tačiau jis nieku gyvu nenorėjo prarasti Rasputino. Pagrindiniai veikėjai, kurie vedė propagandą prieš Grigorijų buvo: Gučkovas, Nekrasovas, Makalkovas ir kiti. 22 Antirasputiniškosios partijos centre buvo Nikolajus Nikolajevičius. “Pagringinė propaganda buvo platinama per laikraščius ”Речь” ir “Руское слово”23, šie laikraščiai buvo masoniškos pakraipos. Laikraščių vedama kampanija nežadėjo nieko gero Rasputinui. Po tokių kampanijų jis ėmė gavinėti grasinančius lapelius, kuriuose buvo ketinama su juo susidoroti. Apie 1911m. ar anksčiau “Rasputinui buvo pagrasinta laikytis toliau nuo caro. Jis buvo sumuštas ir priverstas prisiekti, jog nebelis prie caro ir nesikiš į valstybės reikalus.”24 Caro rūmuose pagrindinis antirasputiniškos propagandos skleidėjas buvo Rodzianko, kuris tikino carą, kad Rasputinas buvo vienos sektos pavadinimu “хлысты” narys, kuriai jis priklausė 1907m. ir jis buvo teisiamas už savo priklausomybę sektantams. Tuojaus pat atsirado žmonių atseit galinčių tai patvirtinti, bet to įrodyti niekas negalėjo. Prieš Rasputiną kompromituojančią medžiagą caro rūmuose rinko ir grafienė Tiučeva. Pasklido gandai, kad jis ištvirkavo su caro vaikų aukle, ir apskritai viliojo ir paleistuvavo su visomis aukštuomenės damomis. Tokia agresyvi propaganda vyko iki pat Rasputino mirties. BANDYMAI NUŽUDYTI RASPUTINĄ Pats Rasputinas klydo sakydamas, kad neatsiras nė vieno žmogaus, kuris išdrįstų pakelti ranką prieš jį. Daugelis valdančiojo sluoksnio žmonių jau seniai svajojo apie Rasputino susidorojimą. Pirmasis bandymas susidoroti su Rasputinu buvo 1912m., kuomet jį buvo planuota atvežti į dvarą esantį ant jūros kranto prie Jaltos ir pasitaikius tinkamam momentui numesti jį nuo skardžio, tačiau šis planas nebuvo įvygdytas.” Antras pasikesinimas į jo givybę buvo planuotas 1914m. biželio 29d. kuomet, Rasputinas buvo pas save kaime Pokrovskoje “prie jo namų mergina vardu Хиония Гусева bandė jį nudurti peiliu.”25 Jis buvo sužeistas, bet žaizda nebuvo mirtina ir jam pavyko išsikapstyti. Mergina buvo sučiupta ir jai iškelta baudžiamoji byla, tačiau dėl pakankamo įrodymų nebuvimo ji buvo paleista, nors teismo procesas vyko gana ilgai. Grigorijų visuomet saugojo keli apsaugos vyrai, po pasikesinimo 1914m. jo apsauga buvo sustiprinta iki 11 vyrų. Tačiau, ši apsauga daugiau tarnavo ne tiek jo saugojimui kiek sekimui, policijos komisaras irgi buvo Rasputino opozicijoje, tačiau nesiėmė jokių radikalių veiksmų. Rasputinas buvo jau senai sekamas bandant įrodyti jo ”nešvarius” darbelius. Sunkiausi buvo paskutinieji metai kada propaganda pasiekė apogėjų. Atsirado daug falsifikuotų dokumentų, nuotraukų kompromituojančių Rasputiną. Tuo metu atsirado net tariama nesantuokinė dukra, kuri ruošėsi papasakoti apie savo “tėvo” palaidą gyvenymą. Negana to, buvo atsiradęs netikras Rasputinas, kaip vėliau išaškėjo, tai buvo persirengęs aktorius. Jis vaikštinėjo po įvairias įstaigas, klubus ir ten kėlė visokius samyšius, nesusipratimus, o vėliau pabėgdavo. Žinoma, toks taip vadinamo Rasputino elgesys daug kam kėlė įtarimą, tačiau niekas net nepagalvojo, kad tai gali būti netikras Rasputinas. Per paskutinius metus buvo sugalvota ir svarstyta daug Rasputino žmogžudystės planų. Labai aktyviai šioje veikloje dalyvavo jau minėtas Maklakovas, tačiau jo visi planai nužudyti Rasputiną buvo atmesti. Taip pat vienas iš aktivesnių sąmokslininkų buvo” Chvostovas, vidaus reikalų ministras, kuris buvo supykęs ant Rasputino dėl to, kad jis šiam nesuteikė kamerdieriaus posto.”26 Jis buvo sumanęs Rasputiną pasmaugti vežant jį pas vieną iš jo gerbėjų. Kitą kartą jį buvo planuota nunuodyti, tačiau niekas taip ir nedrįso to padaryti iki 1916m. gruodžio 16d. NUŽUDYMAS Daug diskusijų dar ir dabar kelia Rasputino mirties aplinkybės. Dabar galime rasti tikrai nemažai jo nužudimo versijų. Visi autoriai sutinka, kad žmogžudystė įvyko grafo Jusupovo name. Viena iš versijų teigia, kad Jusupovas, žinodamas Rasputino silpnumą moterims pakvietė jį į vakarėlį, kuriame turėjo būti daug Rasputino gerbėjų, tačiau atvažiavęs jis nieko panašaus nerado. Vėliau Rasputinas buvo nušautas. Kita versija tegė, kad Grigorijui buvo pasiūlyta pačiam nusišauti, tačiau jis atsisakė tai padaryti, o po nužudymo Rasputino kūnas buvo sudegintas. Yra ir daugiau versijų, tačiau viena patikimiausių versijų yra pateikta sąmokslo dalyvių ir iniciatorių grafo Jusupovo ir Puriškevičiaus. 1916m. nakti iš 16 į 17 d. Jusupovas pasikvietė Rasputiną į savo namus tam, kad pagydytų jo tariamai sergančią žmoną Iriną. Rasputinas vakare buvo atvežatas į Jusupovo namus ir nuvestas į kambarį esantį rusyje. Dar prieš jam atvykstant Jusupovas į vyną ir maistą pridėjo kalio cionido, nes pirma buvo manyta nunuodyti Rasputiną. Dėl kaškokių priežasčių Rasputino nuodai neveikė, kaip sakė Puriškevičius ”nieko nesuprantu ar jis užburtas, kad jo net nuodai neveikia”27 tuomet sąmokslininkams teko imtis antrojo plano. Jusupovas netekęs kantrybės šovė į Rasputiną, visi manė, kad jis jau nebegyvas, bet klydo. Grįžęs į tą kambarį kur buvo Rasputinas Jusupovas jo jau neberado, jis jau buvo spėjęs pabėgti pro langą į sodą. Į Jusupovo šauksmą atbėko visi kiti sąmokslo dalyviai ir tuomet Puriškevičius paėmė pistoletą ir pasivijęs Rasputiną, kuris nespėjo toli nubėgti šovė į jį kelis kartus. Tuomet, jie suvynioję ir surišę jo kūną įmetė į eketę. Kitą dieną jo lavoną narai ten ir rado. Vėliau buvo nustatyta, kad Rasputinas į eketę buvo įmestas dar gyvas. Kaip teigia dvaro komendantas Vojekovas, “Rasputino mirtis nesukėlė carui sielvarto greičiausiai atvirkščiai jis pajuto palengvėjimą”.28 Iš pradžių Rasputinas buvo palaidotas Carskoje selo, bet 1917 kovą kareiviai iškasė jo kūną ir paskui apipylę benzinu sudegino. Rasputino mirtis nieko radikaliai nepakeitė, o ir negalėjo pakeisti. Santykiai su Vokietija taip ir nebuvo sureguliuoti ir karas atnešęs daug nuostolių Rusijai vis dar tesėsi. Pati Rusija atsistojo ant revoliucijos slenksčio neramumai ir nepasitenkinimas caro valdžia augo. Gali būti, kad Rasputino mirtis pagreitino caro valdžios nugriovimą ir bolševikų įsitvirtinimą Rusijoje. Dabar sunku susigaudyti, kas yra tiesa, o kas ne, kadangi viskas kas yra susieję su Rasputinu yra begalo painu ir kontraversiška, todėl kiekvienas pasirinks tą jo gyvenymo versiją, kuri jam atrodis patikimiausia. LITERATŪROS SĄRAŠAS Šaltiniai: 1. Lietuviškoji enciklopedija.- Bostonas.- T.25. 2. Палеолог М. Распутин «Воспаминания».- Москва.-1990. 3. Пуришкевич В. Дневник: Кака я убил Распутина.-Москва.- 1990. Literatūra: 1. Белецкии С.Т. Григории Распутин.- Петроград.-1923. 2. Илиадор Святои черт.-1991. 3. Уоффе Г.З. “Распуутиниада”: Болшая политическая игра // Очерки истории.-1998.-3. 4. Платонов О. Жизнь за царя.-Санкт-петербург.- 1996. 5. Палеолог М. Распутин.-1990. 6. Милер Р.Ф. Святои демон Распутин.-Москва.-1992. 7. Simanovičius А. Rasputinas caro rūmuose.-1931 Vilniaus Universiteto Istorijos fakulteto III kurso (NI) studento Juliaus Morkûno Referatas Grigorijus Rasputinas 1865-1916 2002 Vilnius

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!