Paveldas kaip politinis išteklius. Carinės Rusijos politikos pavyzdžiai Vilniuje

2006 m.
Įvadas
Pripažindami, kad dabartis įtakoja praeitį, mes susiduriame su paradoksu. Vis labiau mes suprantame, kad relikvijos pastoviai keičiasi ir iš naujo interpretuojamos, kad nekintamumas tai iliuzija. Praeities gelbėtojai keičia ją ne mažiau nei naikintojai. Taigi, pasak D. Lowenthal‘io praeitis iki tam tikro lygio iš tikrųjų yra mūsų pačių kūryba1. Nuolatinę žmogaus įtaką praeities reliktams mes įsisąmoninome visai neseniai. Istorinių paminklų saugojimas padėjo mums pamatyti kaip reikšmingai keičiasi praeitis kad atitiktų dabarčiai. Senieji pastatai ar artefaktai ilgą laiką buvo pritaikomi naujiems tikslams.
Keisdami praeities relikvijas ir rašytinius paminklus, mes keičiame ir patys save. Peržiūrėta praeitis savo ruožtu keičia mūsų pačių identifikavimą. Poveikis priklauso nuo tikslų ir jėgos tų, kurie stimuliuoja pakeitimus.Totaliniuose režimuose istorijos transformacija gali nukreipti žmones į tai, kad laisva valia ir atsitiktinumas neturi gyvenimui jokio vaidmens, kad viskas iš anksto nulemta. Iš kitos pusės, naujos istorinės perspektyvos gali išlaisvinti žmones nuo archainių įsitikinimų, pasenusių taisyklių, atgyvenusios tironijos. Atvira manipuliacijoms praeitis ne tik naikina istorinę tiesą, bet ir pritraukia dabartį ir nulemia nestabilią ateitį2. Per visą žmonijos istoriją relikvijos buvo fabrikuojamos, dokumentai pastoviai padirbinėjami. Ypač tai būdinga užkariautojams. Didžiąja dalimi istorija parašyta nugalėtojų. Tačiau paveldas priklauso ir pralaimėtojams.Istorija gali tarnauti kaip politinis resursas, konstruojant nacionalinius identitetus arba pateisinti valdžios formas ir privilegijas. Kalbėdami apie paveldą kaip politinį resursą, susiduriame su nuomone, kad paveldo interpretacija yra tiesiog sąmoningai sukonstruota egzistuojančio politinio elito, kad pateisintų arba įteisintų dominuojantį režimą, arba alternatyviai opozicijos grupės konstruoja priešingus naratyvus ir interpretacijas, siekdami sumenkinti arba nugalėti politinį varžovą. Pagrindinis dominuojančios ideologijos principas yra, kad valdančioji grupė sukuria istoriją, pateisinančią ir įteisinančią jų poziciją. Tai tyrinėjo ir Jurgenas Habermasas ir Pierre Bourdieu3.
Pastaruoju metu pasirodo vis daugiau darbų apie sovietmečiu vykdytą plitiką kultūros paveldo srityje, kokie tuomet iškilo disonansai. Tačiau Lietuvoje tam ištakų galima rasti ir ankstesniais periodais. Šio darbo tikslas- išaiškinti kokių priemonių buvo imtasi Vilniuje įgyvendinant ideologinę...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!