Rusijos karai

Rusijos tarptautinė padėtis nebuvo itin ideali. Senato aikštėje vykęs sukilimas parodė, jog Rusija nėra garantuota nuo revoliucinių sukrėtimų. Susidariusioje padėtyje rusų baidžiavininkai – dvarininkai smarkiai pajuto būtinumą po legitinizmo vėliava susivienyti su kitų užsienio šalių valdančiomis klasėmis. Nikalojus I atsakydamas į sveikinimus dėl susidorojimo su dekabristais proga, užtikrino tuometinius Europos monarchus, kad jis yra ištikimai atsidavęs kontrrevoliuciniams „Šventosios sąjungos“ principams. Nikalojus I pažadėjo, kad Rusijos ginkluotosios pajėgos bus pasirengusios padėti numalšinti bet kurį įvyksiantį revoliucinį judėjimą. Noras apginti senąją feodalinę bazę dar nuo anksčiau sukėlė carizmo užsienio politikos reakcines tendencijas. Reakcinės tendencijos, baudžiavinės sistemos krizės ir nepaprasto klasių kovos šalies viduje paaštrėjimo sąlygomis dar labiau sustiprėjo, taip pat ir labiau negu anksčiau buvo propaguojama kova su tarptautinio masto revoliuciniu pavojumi, kaip pirmaeilis carinės diplomatijos uždavinys. Kaip teigia Rusijos istorijos tyrėjai, tokia carizmo užsienio politikos kryptis visiškai atitiko jo vidaus politiką ir buvo sąlygojama valdančiosios dvarininkų klasės pagrindinių interesų.
Dvarininkų siekiai – išplėsti feodalinio išnaudojimo sferą, gauti laisvą judėjimą į jūras ir plėsti prekybą su užsieniu. Visa tai įgyvendinti jiem įtakos turėjo byranti baudžiavinė santvarka. Jau XIX a. trečiajame dešimtmetyje šalies ekonomikoje ypatingą reikšmę įgijo pietiniai rajonai, kurie radosi prie Juodosios ir Azovo jūrų. Bajorų akiratyje tuo metu buvo noras plėsti ekonomiką ir tarptautinį saugumą, kadangi ten buvo didžiulės bajorijos valdos.
XIX a. laikotarpiu Rusijoje žymių laimėjimų pasiekta ir kapitalistine manufaktūra. Bet reikėtų paminėti ir tai, kad jos augimą ribojo tai, kad seni gamybiniai santykiai neatitiko gamybinių jėgų pobūdžio, taigi, dėl to vidaus realizavimo rinka pramonės gaminiams buvo visiškai siaura. Rusijos buržuazija taip pat buvo suinteresuota įsavinti kolonijinius pakraščius ir išplėsti užsienio prekybą su Rytų šalimis. Aptariant Rytų pozicijas galime sakyti, kad tai ką paminėjau ir buvo carizmo politikos tikrasis ekonominis pagrindas.
Kalbant apie 1821 metus – prasidėjusios tarptautinės krizės aštrumas tikrai nemažėjo, o po trijų metų prasidėjo nauja jos fazė. Egipto paša buvo...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!