Gamtos ir žmogaus ryšys literatūroje. Kalbėjimas su planu

Gamtos ir žmogaus ryšys literatūroje (Nagrinėjimas)

(Kristijonas Donelaitis, Vincas Mykolaitis – Putinas, Antanas Baranauskas)

Siužetas

Aspektas

Analizė

Kontekstas

Citata

Raiška

Autoriaus Kontekstas

Pasak vieno žymiausių vokiečių literatūros klasikų Johano Volfgango Gėtės, „Gamta – vienintelė knyga, kurios kiekvienas puslapis prasmingas“. Išties, gamta visais laikais turėjo ypatingą reikšmę žmonijai. Dauguma ją įprastai siejo su pragyvenimo šaltiniu, tačiau gamta neretai tapdavo ir neatskiriama nuo kasdienybės vieta, suteikiančia įkvėpimo, harmonijos ar visavertiškumo jausenas. Literatūroje dažnai vaizduojamas glaudus gamtos ir žmogaus ryšys, kas buvo aktualu Kristijono Donelaičio, Antano Baranausko ir Vinco Mykolaičio - Putino kūryboje. Kristijono Donelaičio poemoje „Metai“ gamta yra parodoma kaip neatsiejama būrų gyvenimo dalis bei tampa savotiška gyvenimo mokytoja, Vinco Mykolaičio - Putino romane „Altorių šešėly“ gamta žmogui tampa įkvėpimo šaltiniu bei daro didelę įtaką jo dvasinei brandai, o Antano Baranausko poemoje „Anykščių šilelis“ gamta, o ypač miškas, įgyja žmonių sunaikintos, tačiau atgimstančios prisiminimuose vietos, teikinačios dvasinės pilnatvės, įvaizdį.

Visų pirma, vieno ryškiausių apšvietos epochos rašytojų Lietuvoje pietisto Kristijono Donelaičio epinėje didaktinėje poemoje „Metai“ vaizduojama glaudi sąsają tarp būrų gyvenimo bei gamtos. Kūrinyje gamta suvokiama kaip neatsiejama būrų kasdienybės dalis bei yra sužmoginama, o gamtos vaizdiniai pabrėžia pagrindines būrų gyvenimo vertybes. Buitinis kalbos stilius, grubūs sakiniai rodo kaimišką būrų pasaulėjautą, tačiau poemos parašymo tipas (hegzametras) poetizuoja ir išaukština gamtos bei žmogaus ryšį. Bene ryškiausiai žmogaus ir gamtos sąsają atskleidžia „viežlybojo“ būro Lauro pamokslas. Lauro manymu: „Kaip žmogus, taip ir augalas gimsta, subręsta, duoda vaisius ir miršta“. Kitaip tariant, žmogus ir augalas yra sugretinami gyvenimo etapų aspektu, kas tik sustiprina gamtos reikšmę būrui. Taip pat poemoje gamta įgyja ir gyvenimo mokytojos vaidmenį, kurį patvirtina gandrų šeimos paveikslas. Gandrų šeimyna, parskridusi pavasarį, rado savo namus suardytus, tačiau nenusiminė, o tučtuojau ėmėsi darbo, tvarkėsi savo lizdą ir nešė žabus, o pasisotino tik tada, kai atliko visus darbus. Ši scena sugretina žmogų su gamta bei parodo darbštumo svarbą, kas turi didelę įtaką būrų gyvenime. Pats Kristijonas Donelaitis buvo pietizmo idėjų atstovas, o pietistams didžiausia vertybė – darbštumas, kas tik pagrindžia nuoširdaus darbo vertę ir būrų visuomenėje. Kūrinyje taip pat galima įžvelgti Apšvietos epochai būdingą prigimties lygybės idėją, kuri poemoje siejama su gamta. Kaimo seniūnas Pričkus mano, jog visi, gimę gamtoje, yra lygūs, bei pateikia solidų pavyzdį – ponų ir būrų vaikai užsiima tomis pačiomis veiklomis bei gauna tas pačias bausmes už išdaigas. Dėl aplinkos bei socialinės padėties ilgainiui žmonės keičiasi, tačiau gamtoje iš prigimties jie visi yra lygiareikšmiai, kas tik dar kartą patvirtina gamtos ir žmogaus neatsiejamą ryšį. Galiausiai kūrinyje sužmogintos gamtos įvaizdį galima įžvelgti lakštingalos aprašyme. Lakštingala – tai kuklus paukštis, giedantis tik naktį, tačiau jos čiulbėjimas nustelbia visų kitų paukščių giesmes. Šis paukščio aprašymas parodo kuklumo, kaip vieno svarbiausių žmogaus bruožų, reikšmę bei tik padeda atskleisti gamtos, kaip gyvenimo mokytojos, įvaizdį.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!