Finansų sistema rinkos ekonomikoje

Rinkos ekonomikoje finansų sistemos turi atlikti šias pagrindines funkcijas: • sukurti efektyvų santaupų ir laikinai laisvų lėšų mobilizavimo ir jų panaudojimo šalies ūkio plėtotei mechanizmą; • sudaryti sąlygas greitai, patikimai ir teisėtai įvykdyti finansinius ir nefinansinius sandorius; • sukurti prielaidas ir priemones, leidžiančias įvertinti finansinių sandorių rizikingumą; • aprūpinti pagrindinėmis priemonėmis, reikalingomis ekonominei politikai vykdyti. Bankininkystę galima laikyti verslo aplinkos kraujotakos sistema, taigi sutrikimai bet kurioje sistemos dalyje susisiekiančių indų principu persiduoda į kitas verslo sritis ir sukelia nesėkmių grandinę, ardančią finansinių atsiskaitymų procesą. Antra vertus, bankininkystei sunkiau prisitaikyti ir prie kintančių verslų aplinkos, kadangi ši veikla dažnai laikoma sudėtingesnė nei dauguma kitų verslų. Finansų institucijų valdymo sprendimų sritys Valdant finansų tarpininkų vadinamąjį dviejų stadijų gamybos procesą, iškyla daugybė problemų, kurių sprendimus turėtų rengti įvairių sričių specialistai. Pagal funkcinį principą išskiriamos penkios valdymo sprendimų grupės: • turto valdymas; • įsipareigojimų valdymas; • kapitalo valdymas; • išlaidų kontrolė; • marketingo politika. Finansų institucijos, kaip ir bet kurios pelno siekiančios verslo įstaigos, pagrindinis tikslas yra maksimizuoti savininkų nuosavybę. Tačiau šio tikslo skirtingos institucijos siekia skirtingais būdais, derindami įvairias priemones. Apžvelgiant finansų institucijų valdymo sprendimų spektrą, galima teigti, jog norint efektyviai valdyti šias institucijas būtina turėti žinių bei informacijos iš įvairiu sričių. Šiuo požiūriu padėtis daugelyje Lietuvos bankų buvo nepatenkinama. Specialistai buvo menkai pasirengę priimti valdymo sprendimus esant sudėtingai ekonominei situacijai verslininkystėje. Antra vertus, jiems katastrofiškai trūko patikimos ir operatyvios informacijos. Vakarų šalių bankininkystės sistemos naudoja galingus informacinius bankus, kuriuose analitikai dešimtmečiais kaupia informaciją apie esamus ir potencialius klientus, apie šalies ekonomikos pokyčius. Lietuvoje nebuvo ekonominio pobūdžio informacijos kaupimo tradicijų, tokioje terpėje lengva formuoti nuostatą, kad visa informacija yra komercinė paslaptis. Šioje aplinkoje puikiai jautėsi avantiūristai, o jų veiklos rezultatai netruko akivaizdžiai pasirodyti. Lietuvos finansų sistemą apėmė krizė, nuostoliai ir praradimai tapo tokie dideli, kad jų nuslėpti jau nebuvo įmanoma. Viena seniausių ir plačiausiai išplėtotų finansinių paslaugų industrijos grandžių - bankininkystė - šiuo metu patiria didelius poslinkius. Bankų veikla tiek išsiplėtė, jog kartais net žodį "bankas" siūloma keisti terminu "finansinių paslaugų institucija", pabrėžiant šiuolaikinio banko teikiamų paslaugų įvairovę. Ši veiklos sritis iki 8-ojo XX a. dešimtmečio pasižymėjo konservatyvumu, čia sunkiai kelią skynėsi naujovės. Bene pirmieji būsimųjų pokyčių požymiai pasirodė 7-aįame dešimtmetyje, kai finansų rinkose pasirodė nauji instrumentai - depozitų sertifikatai (CD's), - kurių atsiradimą sąlygojo stiprėjanti bankų konkurencinė kova už vis daugiau žinių finansų srityje įgyjančius klientus bei bankininkų suvokimas, jog nebankinės finansų institucijos, kurių veikla Vakarų šalyse buvo mažiau valstybės reguliuojama, teikiamų paslaugų asortimento, palūkanų normų požiūriu gali išstumti konservatyvius bankus iš finansinių paslaugų industrijos sistemos. Tai paspartino finansiniu inovacijų procesus. Naujų paslaugų, klientų aptarnavimo formų, finansinių ir ekonominių pokyčių prognozavimo modelių bei finansų institucijų valdymo metodų kūrimą bei taikymą skatino besikeičianti finansinių paslaugų industrijos aplinka. Tyrinėtojai išskiria penkis pagrindinius veiksnius, nusakančius išorines jėgas, ypač aktyviai veikiančias finansinių paslaugų industrijos evoliuciją. Angliškai kalbantys tyrinėtojai šių jėgų modelį pavadino santrumpa T R I C K. • T - tcchnotogy (technologija); • R - reregulation (išoriniai reguliavimo mechanizmai ir jų pokyčiai); • l - interest-rate risk (palūkanų normos rizika); • C - custorners (finansiniu paslaugų vartotojai); • K - capital adequacy (kapitalo pakankamumas). Šiuos veiksnius verta aptarti detaliau. Ypač todėl, kad Lietuvos finansų tarpininkai turi ruošti savo veiklos strategijas, jau įvertindami šių veiksnių būsimąją įtaką. Jie vėliau įėjo į evoliucionuojančią finansinių paslaugų industrijos sistemą, tačiau stipri konkurencija verčia operatyviai taikyti naujausias veiklos formas ir rasti savo nišą globaline tampančioje finansų sistemoje. Sparti technologijų pažanga, ypač elektronikos pramonėje, įgalino iš esmės pakeisti klientų aptarnavimo procedūras. Bankomatai, kurių pagalba galima ne tik išimti grynus pinigus, bet ir įnešti į sąskaitą bei įvykdyti įvairius pavedimus; elektroninės sistemos, įgalinančios klientą tvarkyti savo sąskaitą per personalinį kompiuterį; skirtingu finansų institucijų bankomatų tinklų sujungimas ir šių tinklų plėtimas sąlygojo perversmą bankų organizacinėse struktūrose ir tapo svarbia konkurencine jėga. Per elektronines sistemas daugelį problemų klientas gali išspręsti bet kuriuo paros metu, netgi būdamas toli nuo banko. Šios bankinių paslaugų metamorfozės sąlygoja ir finansų institucijų jungimosi procesus. kadangi naujų technologijų diegimui reikalingos investicijos atsiperka ekonomijos dėl mastų sąskaita. Siekiant sustiprinti finansine discipliną bei sukurti banko stabilumo bei patikimumo pagrindus Lietuvoje, 10dešimtmetyje buvo stebimas bankų sistemos reguliavimo mechanizmų sugriežtinimas. Šios priemonės bei reikalavimas taikyti bendrus apskaitos standartus vertinant visų bankų veikla yra svarbus žingsnis atkuriant visuomenės pasitikėjimą nacionaline finansų sistema. Tuo tarpu Vakarų šalyse 9-ame dešimtmetyje pastebimi finansų institucijų reguliavimo mechanizmų pokyčiai. Apribojimai (pvz., draudimas teikti kai kurias finansines paslaugas, palūkanų normų reguliavimas, organizaciniai ir geografiniai apribojimai), kliudę bankams veikti konkurencinėje aplinkoje, buvo panaikinti. Tačiau išorinio reguliavimo institucijų rankose liko galimybė veikti finansų institucijas taikant mokesčių, kapitalo pakankamumo, privalomųjų rezervų normatyvų mechanizmus. Kita vertus, jau nusistovėjusiose finansų sistemose veikiantys tarpininkai yra priversti taikyti ir savireguliacijos priemones, dažniausia susijusias su didesnio saugumo ir patikimumo užtikrinimu. Tokiu būdu finansų institucijos išsaugo visuomenės pasitikėjimą ir laimi konkurencinėje kovoje, pritraukdamos naujus klientus. Deja, konkurencinė kova verčia finansų tarpininkus imtis ir rizikingos veiklos, todėl išorinės reguliavimo institucijos naudoja turimus svertus, skatindamos atsisakyti pernelyg rizikingų operacijų, kurių pasekmės dažnai išryškėja tik po tam tikro laiko. Todėl būtent rizikos modeliavimui ir tenka išskirtinis dėmesys kuriant vieningą ES finansų sistemą. Numatoma taikyti bendrą rizikos įvertinimo tvarką visiems ES finansų sistemos nariams, dalyvaujantiems investicinėje veikloje. Manoma, kad bankų rezervai yra per maži, kad apdraustų nuo rizikos. Jau parengta ES kapitalo adekvatumo direktyva (CAD - capital Adequacy Direction): paruošta imitacinė sistema, kuria modeliuojant įvairias situacijas, įvertinama bendroji ir ypatingoji finansų institucijų rizika. Pažymėtina, kad stiprėjant finansinei sistemai Lietuvoje, taip pat pradedami šalinti ir barjerai, trukdantys natūraliai konkurencijai. Pirmieji žingsniai buvo leidimas atidaryti užsienio bankų filialus, šiuo rnetu svarstoma galimybė leisti teikti paskolas užsienio valiuta bei užsiimti aktyvia investicine veikla perkant įmonių vertybinius popierius. Viena vertus, tai didina bankų rizikingumą, ypač esant dar nepakankamai finansinei disciplinai, tačiau, kita vertus, tai pratins bankus veikti konkurencinėje aplinkoje bei rūpintis savo reputacija. Palūkanų normos rizika, veikianti tiek finansų institucijų aktyvų, tiek pasyvų dalį ypač pavojinga tada, kai palūkanos kinta šuoliškai. Siekiant apsaugoti finansų institucijas bei jų klientus nuo galimų nuostolių netikėtai pakitus palūkanų normai, vis populiaresnėmis tampa sutartys, kuriose numatomas sąlygų koregavimas, pakitus ekonominei situacijai. Tokios priemonės didina pasitikėjimą bei abiejų sandorių šalių finansini stabilumą. Ekonominei situacijai gerėjant Lietuvoje taip pat padidės poreikis ilgalaikiams kreditams. Šiomis aplinkybėmis finansų institucijoms taps itin aktualus analitikų darbas prognozuojant palūkanų normų kitimo tendencijas bei sugebėjimas profesionaliai parengti lanksčias sutartis. Iš esmės pasikeitusi aplinka privertė finansų tarpininkus daug dėmesio ir lėšų skirti ryšių su finansinių paslaugų vartotojais plėtojimui. Siūlomas vis gausesnis finansinių paslaugų asortimentas, ieškoma būdų sumažinti paslaugų kainas ir tokiu būdu laimėti prieš konkurentus. Tai viena iš prielaidų prognozuojant finansiniu institucijų stambėjimą, kadangi, naudojant ekonomijos dėl mastų pranašumus, stambieji finansų tarpininkai gali efektyviau tenkinti įvairių klientu poreikius, užsiimdami įvairiapuse veikla ir kartu išlaikydami finansini stabilumą ir patikimumą. Kapitalo pakankamumo normatyvai yra penktasis veiksnys, paminėtas santrumpoje TRICK (vartojama raidė K dėl vokiškos rašybos "kapital"). Nuosavo kapitalo problema glaudžiai susijusi su rizikos analize. Laikoma, kad patikimesnis yra tas bankas, kuris, esant visoms kitoms sąlygoms lygioms turi aukštesnį nuosavo kapitalo pakankamumo rodiklį. Šis rodiklis stebimas tiek išorinio reguliavimo tarnybų, tiek klientų. Nors negalima teigtu jog tenkinantis kapitalo pakankamumo reikalavimais, bankas tikrai saugus ir patikimas, tačiau ši sąlyga yra būtina prielaida finansų tarpininko veiklos efektyvumui ir patikimumui užtikrinti. Aptarti penki pagrindiniai veiksniai, sąlygojantys finansinių paslaugų industrijos evoliucija, nagrinėjami kuriant kiekvieno banko strategiją. Tačiau šių veiksnių įtaka momentinei finansų tarpininko veiklos charakteristikai gali būti prieštaringa, jie skirtingai gali paveikti banko savininkų, valdytojų ir darbuotojų interesus. Dėl šių priežasčių finansinių inovacijų, įgalinančių finansų tarpininką sėkmingai konkuruoti rinkoje, kūrimo procesai vyksta besikeičiančios finansų industrijos aplinkos bei skirtingų bankine veikla suinteresuotų grupių interesų derinimo fone. Šių interesų derinimo procedūrą galima pavadinti racionaliu savanaudiškumu. Šiuo atveju ieškoma kompromisinio varianto, nes kiekviena suinteresuotoji grupė siekia naudos pirmiausia sau, tačiau, negalėdamos egzistuoti viena be kitos (banko savininkams būtini profesionalūs jų investicijų valdytojai, o pastarieji negalėtų pritaikyti savo žinių, jeigu savininkai nepatikėtų jiems savo nuosavybės), jos priverstos ieškoti maksimalios naudos abiem pusėms. Įvertindamas apžvelgtąsias aplinkybes, F.Sinkey (1992) suformulavo tokią sėkmingai veikiančio banko veiklos formulę: TRICK + racionalus savanaudiškumas = finansines inovacijos (1) Šiame modelyje vaizduojami pagrindiniai veiksniai, būtini įvertinti mosiant finansinio tarpininko veiklos strategiją. Kitas svarbus strategijos ruošimo etapas yra parengtų sprendimų įtakos tarpininko konkurencinei pozicijai analizė. Komercinio banko konkurencinių jėgų charakteristika Gerai funkcionuojanti finansų sistema yra šalies ekonomikos klestėjimo pagrindas. Šios sistemos pokyčiai operatyviai ir kompleksiškai atspindi šalyje vykstančius procesus. Finansų sistema jautriai reaguoja i ekonominius, politinius, teisinius, socialinius veiksnius, todėl jos veikla ir svarba šalies gerovei dažnai lyginama su centrinės nervų sistemos funkcijomis. Šis palyginimas tinka ir vienai svarbiausių finansų sistemos struktūrinių dalių - bankininkystei. Nervų sistemos įvaizdis bankininkystei tinka dar ir todėl, kad šios sistemos veikloje itin svarbus veiksnys yra pasitikėjimas: banko savininkų - banko valdytojais, banko indėlininkų - banko stabilumu, visuomenės -finansinių paslaugų industrija apskritai ir 1.1. Šią grandinę būtu galima tęsti, atskleidžiant vis kitus finansinių paslaugų industrijos, šių paslaugų vartotojų ir įvairių aplinkų tarpusavio ryšių aspektus. Tokia analizė ypač svarbi rengiant finansų tarpininko veiklos strategiją. Šiuolaikinei finansinių paslaugų industrijai būdinga vis stiprėjanti konkurencija, finansų sistemoje siūlomi įvairūs produktai ir paslaugos. Joks komercinis bankas negali pasiūlyti visu paslaugų ir visų produktų visiems vartotojams. Tokiomis aplinkybėmis kiekvienam bankui svarbu pasirinkti, kokią poziciją jis nori užimti rinkoje ir kaip ją tikisi išlaikyti. Šią problemą išspręsti itin sunku, kadangi, kaip jau minėta, bankininkystė yra specifinė verslo sritis, be to, savo veiklą plėtojanti labai sparčiai besikeičiančios aplinkos sąlygomis. Tokiomis aplinkybėmis būtinos specifinės metodikos. leidžiančios nustatyti pagrindines komercinio banko konkurencines jėgas ir jų parametrus bei parinkti tinkamiausius kriterijus veiklos pozicionavimui. Šie veiksmai būtini rengiant efektyvią banko veiklos strategiją. Bankų rinkos segmentavimo problemas Anglijoje tyrinėję R.S.Minhas ir li.M.Jacobsas (1996) nustatė, kad tradiciniai rinkos segmentavimo kriterijai (tokie kaip geografiniai, demografiniai, socioekonominiai bei psichografiniai) neatspindi būsimųjų finansinių paslaugų vartotojų elgesio. Šie tyrinėtojai siūlė segmentuoti finansinių paslaugų rinką, remiantis naudos, kurios tikisi iš finansų tarpininko veiklos siu paslaugu vartotojai, kriterijais. Apibendrinę tyrimu rezultatus, autoriai teigia, kad finansinių paslaugu vartotojai, pasirinkdami banką, ypač domisi palūkanų normomis, galimybe bet kuriuo metu gauti grynus pinigus, finansų tarpininko darbo valandomis, banko tarnautojų atliekamų operacijų kokybe bei sparta. Šie kriterijai yra svarbios gairės pozicionuojant banko veiklą bei identifikuojant konkurencines jėgas, veikiančias finansinių paslaugų industrijos srityje. Bankų pozicionavimo problemą nagrinėjo ir M.Zineldinas (1996). Švedijoje atlikęs tyrimus mokslininkas teigia, jog, rinkdamasis banką, klientas pirmiausia vertina, ar jį tenkina • banko tarnautoją paslaugumas ir geranoriškumas; • atidumas tvarkant sąskaitas; • klaidų taisymo efektyvumus; • galimybės gauti paskolas: • kliento aptarnavimo ir sprendimą priėmimo trukmė; • paslaugą įkainiai; • banko darbo valandos; • faktiškos paskolą palūkanų normos; • banko lankstumas ruošiant sutartis; • depozitą palūkanos. Palyginus M.Zineldinc (1996) ir R.S.Minho (1996) studijas, akivaizdu, kad bankų vertinimo kriterijai yra panašūs, ir juos atitinkantis finansų tarpininkas turi ryškų konkurencinį pranašumą rinkoje. Susistemintą pagrindinių konkurenciniu jėgų, veikiančiu finansinių paslaugų industrijoje, modeli parengė F.Sinkcy (1992) remdamasis Kanelu (1986) ir Apcaru (1987) studijose pateiktais tyrimais. Šių studijų rezultatas - išskirtos trys pagrindinės jėgos, nulemiančios bankų poziciją rinkoje: • bankinių produktu kainų konkurencingumas • galimybės vartotojui patogiai gauti reikiamas paslaugas; • visuomenės pasitikėjimas banku. Bankinių produktų kainos nustatymas siejamas su galimybe nustatyti jas kuo mažesnes nei konkurentų, efektyviau naudojant visus išteklius. Pasitikėjimo problema tapo itin svarbi po to. kai 8-ame dešimtmetyje finansų sistemą sukrėtė taupomųjų institucijų bankrotų. Sąvokos "patogumas", "pasitikėjimas" yra labai talpios. Norint apibrėžti, koki banką klientas laiko "patikimu" bei "patogiu", tenka nagrinėti visą sistemą veiksnių. F.Sinkey (1992) pasiūlė šias dvi konkurencines jėgas aprašyti kaip funkcijas: Pasitikėjimas =f(NW, SOE, IQ, G); kur NW - banko nuosavo kapitalo vertė; SOE- - pajamų stabilumas; IQ - informacijos apie banko veiklą kokybė; G - išorinės garantijos (indėlių draudimas). Patogumas =f(Geog, Prod, Cost, Qual) kur Geog - geografinis "pasiekiamumas", t.y. galimybė pasinaudoti turimais sąskaitose pinigais, esant bet kokiame geografiniame taške: Prod - siūlomų produktu ir paslaugų asortimentas; Cost - vidutiniai kaštai, patiriami naudojantis banko paslaugomis; Qual - suteikiamų paslaugų kokybė, patikimumas bei aptarnavimo greitis. Apibendrinant išdėstytą medžiaga, akivaizdu, jog tarp pagrindinių veiksnių darančių įtaką šiuolaikinės finansiniu paslaugų industrijos pokyčiams (TRICK) ir pagrindinių šioje sistemoje veikiančių konkurencinių jėgų, esama glaudaus ryšio. Tik šių ryšių įvertinimas rengiant veiklos strategiją įgalina banką išlikti konkurencinėje aplinkoje. Laikantis šio požiūrio paveiksle pateikiama finansų tarpininko veiklos strategijos formavimo bendroji schema. Paveiksle pavaizduotame banko veiklos strategijos modelyje akcentuojama finansinių inovacijų vieta šiuolaikinėje finansinių paslaugų industrijoje. Spartūs pokyčiai, vykstantys šioje srityje bei jos aplinkose, reikalauja jautriai atsiliepti į besikeičiančius vartotojų poreikius ir nuostatas, todėl sėkmingai veikiantis bankas, rengdamas strategiją pozicionuoja savo veiklą vartotojų naudos aspektu ir projektuoja finansines naujoves, o jas pasitelkęs identifikuoja ir tuo metu dar ne iki galo vartotojų suvoktus poreikius. Tokiu būdu šie bankai išplečia savo paslaugų asortimentą ir tvirtai užima pasirinktą nišą rinkoje. Finansų tarpininkai: • Komerciniai bankai; • Kredito unijos; • Gyvybės draudimo kompanijos; • Turto draudimo kompanijos; • Investicinės kompanijos; • Pensijų fondai; • Finansinės kompanijos; Tiesiogiai finansų rinkoje tarpininkaujančios institucijos: • Vertybinių popierių brokeriai ir dileriai • Investicijų bankai • Užstatų bankai Finansų tarpininkai – perka kitų skolinius įsipareigojimus (pirminius vertybinius popierius) t.y. išduoda paskolas, atlieka likvido operacijas , naudodamos lėšas, gautas parduodant savo skolinius įsipareigojimus ( antrinis vertybinis popierius). Tiesiogiai finansų rinkoje tarpininkaujančios institucijos nesukuria savų antrinių vertybinių popierių jos tik perduoda finansinių institucijų išleistus vertybinius popierius investitoriams. 1. Finansiniai tarpininkai dar skirstomi į a) depozitines finansines įstaigas (bankai ir kredito taupomosios organizacijos), kurios lėšas skolinimui daugiausia gauna iš surinktų taupomųjų indėlių. b) nedepozitines arba kontraktų įstaigas – tai draudimo kompanijos, pensijų fondai, kurie jų klientams taupyti bei išvengti nuostolių dėl nelaimingų atsitikimų. c) investicijų tarpininkai siūlo savo paslaugas, kai reikalingos investicijos arba esant poreikiui greitai parduoti vertybinius popierius – tai obligacijų fondai, pinigų rinkos fondai, savitarpio akcijų fondai. Brokeriai yra tik tarpininkai, kurie suveda skolinių įsipareigojimų pirkėjus ir pardavėjus. Už paslaugas jie gauna tik komisinius. Dileriai ne tik suveda pirkėjus ir pardavėjus, bet ir įsigyja vertybinius popierius tikėdamasis pelningai juos parduoti. Per investicijų ir užstatų bankus nauji vertybiniai popieriai pateikiami į finansines rinkas. Investicijų bankai laiduoja akcinių bendrovių akcijas, obligacijas, vyriausybės paskolų vertybinius popierius juos įsigydami ir ieško investuotojų, norinčių juos pirkti. Užstatų bankai įsigyja vertybinius popierius susijusius su naujų normų, butų, verslo įstaigų statyba Skolininkų tikslai: Taupytojų tikslai: 1. Ilgalaikės paskolos 2. Skolintojo sutikimas prisiimti dalį rizikos 3. Dideli kreditai 1. Likvidumas 2. Fondų saugumas 3. Patogumas Valdymo tikslas: pirmoje stadijoje yra minimum išlaidų, antroje maksimum pelno. Banko veiklos efektyvumo analizė Banko veiklos bendrąjį efektyvumą parodo turto pelningumas (ROA) kur PM – pelningumo indeksas; AU – turto panaudojimo efektyvumas. . Nuosavybės pelningumą (ROE) galima išreikšti taip: arba kur NI – grynosios pajamos; A – turtas (dažnai vidutinis); E – nuosavas kapitalas. Nuosavybės multiplikatorius EM yra finansinio sverto išraiška. Jis skaičiuojamas sekančiai: BANKO NEMOKUMO PROGNOZAVIMAS Banko nemokumas, tai situacija, kai įsipareigojimai yra didesni už turtą, t.y. banko kapitalas yra neigiamas. Finansų institucijos nemokumo riziką Liang ir Savage charakterizavo rodikliu g, kurį siūlo apskaičiuoti sekančiai: kur – E(ROA) yra laukiamas turto pelningumas; s yra ROA standartinis nukrypimas. Nemokumo tikimybę p Hannan ir Hanweck aprašė semkančiu būdu: arba galima teigti, kad BANKINĖS RIZIKOS CHARAKTERISTIKOS Yra šeši rizikos tipai: • Likvidumo rizika: rizika, kad bankas nesugebės gauti grynųjų pinigų už prieinamą kainą per trumpą laikotarpį. Ši rizika taip pat susijusi su užsienio valiutos rizika bankams, kurių sąskaitos įvertintos užsienio valiuta. • Kredito rizika: Kai bankas įsigyja pajamas atnešantį turtą, yra rizika, kad paskolos gavėjas nesugebės grąžinti pagrindinės sumos ir mokėti pastoviai palūkanas • Kapitalo rizika: Rizika, kad bankas žlugs. • Užsienio valiutos kurso rizika: rizika, kad pasikeitimai užsienio valiutų kursuose padarys nuostolių. • Palūkanų normos rizika: rizika, kad grynosios palūkanų pajamos ir akcininkų nuosavybės vertė rinkoje sumažės, kai keisis palūkanų normos. • Veiklos rizika: rizika, kad veiklos išlaidos (nepalūkaninės išlaidos) netikėtai padidės ir sumažins pelningumą. Priklausomybė tarp bankinės rizikos ir pelningumo • Kai bankai prisiima didesnę riziką savo veikloje, jie turėtų tikėtis už tai didesnio nei vidutinis pelno. • Didesnė rizika turėtų būti siejama su laukiamu didesniu pelnu. LIKVIDUMO ANALIZĖ KREDITO RIZIKOS ANALIZĖ KREDITO KOKYBĖS ANALIZĖ Specialieji atidėjimai abejotiniems aktyvams dengti Visas turtas – grynieji paskolų praradimai yra lygūs laikotarpio bėgyje nurašytoms negrąžinamoms paskoloms minus tame laikotarpyje grąžintoms anksčiau nurašytos paskolos. UŽDARBIO IŠ PALŪKANŲ ANALIZĖ (SPREAD) arba KAPITALO RIZIKOS ANALIZĖ VEIKLOS EFEKTYVUMO ANALIZĖ Visas turtas Darbuotojų skaičius Atlyginimai ir premijos Darbuotojų skaičius PALŪKANŲ NORMOS POKYČIŲ ĮTAKOS ANALIZĖ GAP = Palūkanų normos pokyčiams jautrūs aktyvai (RSA) – palūkanų normos pokyčiams jautrūs pasyvai (RSL) GAP0 JEIGU PALŪKANŲ NORMOS ↑ → PELNAS ↑ JEIGU PALŪKANŲ NORMOS ↓ → PELNAS ↓ BALANSO VALDYMAS Konservatyvus – siekiama GAP=0 Agresyvus – priklausomai nuo laukiamų palūkanų normų svyravimų planuojama GAP 1. Apskaičiuokite nuosavybės multiplikatoriaus reikšmę bankams, kurių pelningumas charakterizuojamas sekančiai. Rezultatus pakomentuokite. Bankas ROE ROA x 20% 0,6% y -10% 1,0% z -15% -0,7% 2. Apskaičiuokite bankų turto pelningumą, jeigu jų veiklą charakterizuoja šie rodikliai Bankas ROE EM PM AU Q 12% 20  –   –  R  –   –  7% 10% S 20% 15 9% 14,8% 3. Apskaičiuokite nemokumo rizikos indikatorių ir nemokumo tikimybę bankams, kurių veikla charakterizuojama taip: Bankas E(ROA) EM S J 2% 12 0,5% F -2% 20 3,5% S 0,5% 18 0,25% Pav. Išplėstinė banko pelningumo analizė

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!