Filosofijos konspektai

1. Kodėl pirmykštė civilizacija pagrindinį dėmesį skyrė pasaulio apmąstymui? Dar ankstyvuose mituose suskambi filosofinė mintis. Būtent mitai buvo svarbiausia visuomeninės sąmonės forma, įgalinti žmogų pažvelgti į pasaulį ir gyvenimą visuminiame pavidale. Pirmykščių žmonių pasikėlimą į aukštybes galime bandyti aiškinti taip, jog visų pirma visų mokslų filosofija pasirodo ten, kur nubunda žmogus. Filosofija įgimtas žmogaus polinkis (kuriam nereikia ypatingo mokslo). Filosofavimas tarsi pabūdimas, išsilaisvinimas iš gyvybinių poreikių pančių. Tai reiškiasi žvilgsniu į daiktus, dangų ir pasaulį ir klausimais kas ir iš kur visa tai? Jau tuomet žmonės skverbėsi prie ištakų, norėjo prisiliesti prie tikrumo ištakų, prie būties suvokimo savimonės. Pirmyksciam zmogui mitai padėjo sukurti tvarka. Jūra gimdo žemę,gamta analogiška žmogaus gyvenimui. Gamta atkartoja žmogaus veiksmus. Žmogus primetė gamtai savo žmogišką tvarką. Kaip ir gentyje yra silpnų žmonių, žmonės tą pritaiko gamtoja medžiodami. Medžioja silpnesnius gyvunus, kurie jau seni. Tada pradėjo gilintis kaip tas silpnumas pasireiškė. Viskas vyksta atrankos būdu. Mitai pirmykščiam žmogui buvo pirmutinis rūpestis, mito pagalba jis galėjo įsitvirtinti pasaulyje. Žmogus yra kūrybiniam procese siekiant tikslo. Pavyzdžiui, Sizifo mitas. Jis užsibrėžė tikslą užridenti akmenį, bet jis ieško skirtingų būdų kaip užridenti jį. (tai kūrybinis procesas). Žmogus tuomet jaučia, kad jis gyvena. Sizifinė kūryba. Akmens amžiuje gyvenę protėviai buvo labai pažeidžiami, neturėjo mokslinių žinių, nei gyvenimo patyrimo. Ir biologiniu požiūriu buvo silpni (neturėjo stiprių akių, uoslės). Vien biologiniai orientyrai nebūtų padėję jiems išlikti. Atlaikyti gamtos spaudimą ir konkurenciją su kitais gyvais padarais, jie galėjo pasitelkdami į pagalbą kultūrinius orientyrus. Tokiais dirbtinai sukurtais dalykais jiems tapo mitai. Šiais laikais į mitus žiūrim kaip į pasakas. Tuo tarpu pirmykštėje kultūroje, mitai turėjo praktinę – egzistencinę prasmę. Mitai buvo įrankiai kovoje su gamtos chaosu. Kokie bebūtų skirtingi mitai, juose pirmykščiai žmonės sprendė du uždavinius: 1.Siekė susikurti tvarkingo ir vientiso pasaulio vaizdą. 2.Siekė apsibrėžti žmogaus vietą tame tvarkingame pasaulyje. Ar mitologinis pasaulio aiškinimas buvo klaida ar būtina žmonijos įsitvirtinimo sąlyga? Mėgindami įspėti pasaulio vientisumo mįslę, protėviai pasitelkti analogiją. Tarp žmogaus ir gamtos nėra jokio barjero. Pagal juos, gamta veikia taip, kaip veikia žmogus. Gamtos veikla atkartoja žmogaus veiklą. Žmogus gimdo, stato, griauna, baudžia, globoja. Panašiai elgiasi ir gamta. Ji ir teisia, ir baudžia, ir griauna, ir t.t. Gamta yra žmogaus pamėgdžiotoja. Tais laikais buvo manoma, kad gamtos galios yra žmogaus galios, tiktai gamtinės galios yra šiek tiek stipresnės nei žmogaus. Gamtinių galių nešėjais tapo dievai: Perkūnas, Tetidė, Dzeusas ir kiti. Taigi jau mitologinėje kultūroje pradeda rūpėti filosofiniai klausimai: ar pasaulis yra tik chaosas ar galima atsekti tvarką? Ar jis vieningas ar išsibarstęs? Mitologinė kultūra atsako, kad pasaulis yra vientisas, tvarkingas. Vienoks pasaulio supratimas, vieningumas yra aiškinamas tais laikais suprantamu būdu. Sužmoginant ir antropomitizuojant pasaulį. Mitologinis pasaulio sužmoginimas neregėtai pasitarnavo žmonijai. Jis yra pirmoji humanizmo programa, jeigu gamtos veikla atkartoja žmogaus veiklą reiškia gamta nėra siaubūnas, ryšys su gamta yra įmanomas. Tarp žmogaus ir gamtos nėra neperžengiamos sienos. Kol viešpatavo gentinė civilizacija, mitologinė pasaulėžiūra stiprino žmogaus jėgas ir padėjo įsitvirtinti pasaulyje. 3.Kas būdinga mitologiniam žmogaus ir pasaulio aiškinimui? Kokie jo privalumai ir trūkumai? 4. Kodėl antikinės civilizacijos sąlygomis mito autoritetas ėmė silpnėti? Padėtis pakito perėjus į santvarką. Privati nuosavybė ir darbo pasidalijimas suardo gentinę bendruomenę. Plėtojantis prekybai ir mainams vystosi miestai. Miestuose kraujo ryšiai nebetenka buvusios reikšmės. Tampa svarbu ne kam, kokiai genčiai parduoti, o ką parduoti ir už kiek. Be to svarbu tapo ir mainų ekvivalentiškumo klausimas. Kokia proporcija parduoti miltų maišą? Už du ar keturis auksinus? Kad suvokti kaip efektyviai parduoti teko apibrėžti sąvokas, pasitelkti argumentaciją ir teisingus sprendimus. Mitai jau nebetiko šių uždavinių vykdymui, nes jie rėmėsi metaforomis, poetiniais įvaizdžiais, tradicijom. Objektyviai iškyla reikalas, mitologinį mąstymą, pakeisti nauju, teoriniu mąstymu. Tą naują orientaciją pasišauna įgyvendinti filosofai. 5. Kokios socialinės priežastys lėmė teorinio mąstymo reikalingumą? Kuo teorinis mąstymas skiriasi nuo mitologinio mastymo? Padėtis pakito perėjus į santvarką. Privati nuosavybė ir darbo pasidalijimas suardo gentinę bendruomenę. Plėtojantis prekybai ir mainams vystosi miestai. Miestuose kraujo ryšiai nebetenka buvusios reikšmės. Tampa svarbu ne kam, kokiai genčiai parduoti, o ką parduoti ir už kiek. Be to svarbu tapo ir mainų ekvivalentiškumo klausimas. Kokia proporcija parduoti miltų maišą? Už du ar keturis auksinus? Kad suvokti kaip efektyviai parduoti teko apibrėžti sąvokas, pasitelkti argumentaciją ir teisingus sprendimus. Mitai jau nebetiko šių uždavinių vykdymui, nes jie rėmėsi metaforomis, poetiniais įvaizdžiais, tradicijom. Objektyviai iškyla reikalas, mitologinį mąstymą, pakeisti nauju, teoriniu mąstymu. Tą naują orientaciją pasišauna įgyvendinti filosofai. Kaip disciplina jis atsiranda VII a. pr. m. e. pirmas sąvoką pavartojo Pitagoras – phylosophia (meilė išminčiai). Filosofas nelaiko savęs išminčiumi. Jis tik ieško, siekia jos, ją myli. Aristotelis vartoja metafiziką (visa tai, kas eina po fizikos). Fizikai teigia konkrečias žinias, o metafizikai, filosofai jas apibendrina. Šitoks filosofijos apibūdinimas labai jį suartino su mokslu. Kad ji artima su mokslu liudijo trys savybės: 1.Vietoj metaforų ima vartoti griežtus terminus. 2.Poetinius pasakojimus ji keičia logiškai susietų teiginių sistema. 3.Remiasi ne tradicijomis, o loginiais argumentais ir tiesos paieška. Toks nusistatymas suartino ją su mokslu. Neatsitiktinai ji buvo laikoma mokslų karaliene, visų mokslų motina 6. Kada atsirado filosofijos disciplina? Koks buvo jos dalykas?(?) Iki pat naujųjų laikų filosofija simbolizavo visa apimantį, universalų mokslą. XVII a. moderniaisiais laikais įvyksta lūžis, prasideda mokslų diferencijacijos periodas, vienas nuo kito, nuo filosofijos atskyla mokslai: fizika, matematika, biologija. Kiek vėliau humanitariniai. Specialus mokslas pasitelkia į pagalbą eksperimentinius, statistinius, matematinius metodus. Tikrovinius reiškinius ima tirti kur kas aiškiau negu darė filosofija. Iškyla klausimas: kas lieka filosofijai, jei tikrovės tyrimą pasisavina mokslas? Diskusija dėl filosofijos prigimties reiškiasi ne vieną amžių, netgi mūsų laikais. Susiklostė du alternatyvūs požymiai į filosofijos prigimtį: 1.Scientistai 2.Antiscientistai Scientistai ir toliau kviečia filosofiją laikyti mokslu. Jų argumentas: jei atimsi iš filosofijos moksliškumą, tai iš jos nieko neliks. Tiktai filosofijos moksliškumą scientistai aiškina naujai. Mūsų laikais, teigė jie, tikrovės tyrimą vykdo mokslas, nes neturi eksperimentinės bazės ir panašiai. Užtat jai lieka siauresnis uždavinys – paties mokslo apmąstymas. Mokslas – sudėtingas kultūrinis dalinys, jame išlikę daug neaiškumų. Pvz.: neaišku kuo skiriasi mokslinė nuo meninės tiesos. Taipogi neaišku kokie moksliškumo kriterijai, kaip jie kito ir evoliucionavo. Neaišku kaip mokslinė hipotezė virsta į mokslinę teoriją. Pats mokslas bejėgis pasakyti kokia jo prigimtis. Čia mokslui į pagalbą privalo ateiti filosofija. Ji privalo XXI a. tapti mokslotyra. Taigi išvada seka viena: norėdama ir toliau išlaikyti mokslinę kompetenciją, filosofija turi modernizuotis, tapti mokslą aptarnaujančia disciplina. Ir dėl tokio akivaizdaus dalyko suvaržymo nederėtų jaudintis. Šiuolaikinis mokslas yra šiuolaikinės kultūros aukščiausia vertybė. Juolab, kad šiuolaikinis mokslas demonstruoja neregėtas, pažintines galias, nėra to ko jis negalėtų atskleisti, jei kas yra neatskleista tai tik laiko klausimas. Visas žmonijai rūpimas problemas galima išrišti vien tik mokslo pastangom. Ir filosofija privalo būti dėkinga mokslui, kad jai liko darbo XXI a. Tačiau šioje vietoje galime iškelti klausimą: ar tikrai mokslo galios yra tokios beribės? Ar pajėgus mokslas pvz.: tiksliai nustatyti gėrio formulę? Kas sudaro žmogaus laimę? Pasakyti kame slypi individo gyvenimo prasmė? Mokslo garbintojai daro vieną klaidą. Jie teologizuoja (sudievina) mokslą. Pripaišo jam dieviškas galias ir savybes. Nėra to, ko dangiškasis Tėvas nepajėgtų, analogiškai – nėra to ko nepajėgtų mokslas. Jis visagalis, o tokiam tiktai tarnaujama. Taigi filosofijai išpuola vaidmuo būti mokslo tarnaite. Apie jokį jos savistovumą galvoti nepridera. Laimei, ne visi taip galvoja. Kitas antiscientistinis požiūris kur kas demokratiškesnis. Jis atsisako filosofiją laikyti vien tik mokslo tarnaite. Šis požiūris pripažįsta jog išties XXI a. filosofija turi nemaža sąsajų su mokslu, kaip ir mokslas ji ieško tiesos, remiasi argumentais, siekia pagrįstų išvadų, bet laikyti ją mokslu nelabai išeina. Tarp jos ir mokslo galima įžvelgti keletą esminių skirtumų: 1. Mokslas tiria tikrovę, o filosofija ją tik interpretuoja. 3. Filosofija orientuojasi ne tik į tiesą, bet ir į išmintį. 4.Filosofijos nejaudina nei daiktų sandara, nei jų funkcijos, nei tarpusavio sąveika. Už ją apie daiktus geriau pasakoja mokslas. Jos nejaudina nei pasaulis kaip toks, nei žmogus kaip toks. Pati filosofija neišliko vienalyte disciplina, ji diferencijavosi ir suskilo į siauresnes. Jei būdinga sekanti struktūra: 1.Teorinė filosofija •Ontologija (mokymas apie būtį) •Epistemologija (mokymas apie pažinimą ir mokslą) 2.Taikomoji filosofija •Politikos filosofija •Teisės filosofija •Verslo filosofija •Meno filosofija arba estetika •Religijos filosofija •Edukologijos filosofija 7. Koks yra šiuolaikinės filosofijos dalykas? Šiuolaikinei filosofijai nedomina nei daiktai, nei jų struktūra, nei jų f-ijos. Už ją apie tai geriau papasakoja spec.mokslas. Filosofiją domina viena centrinė problema – žmogaus ir pasaulio harmoningo, darnaus santykio problema. Ar pajėgi šiuolaikinė 21a. vartotojiska visuomenė civilizuotai elgtis su gamta? Kur link veda šiuolaikinis mokslas ir naujausios technologijos, pasaulio suklestėjimo ar totalinio globalaus pavergimo linkme?Ar atsilaikys tautos šiuolaikinės globalizacijos sąlygoms? Kitaip tariant, filosofijai rūpi žmogaus ir pasaulio egzistencijos ir išlikimo perspektyvos. Jei žmogaus ir pasaulio egzistencija būtų garantuota – filosofijos nereikėtų. Tokiu būdu, jos objektas šiais laikas susideda iš 3 problemų: • Šiuolaikinė filosofija apmąsto žmogaus santykį su gamta. Kiek tas santykis civilizuotas ir kiek ne. • Apmąsto žmogaus santykį su visuomene, pačių visuomenių santykius, kaip tuos santykius padaryti kultūringesniais. • Filosofija apmąsto žmogaus santykį su pačiu savimi, ji padeda žmogui nesusipykti su savimi. Kokiu būdu filosofija atstovauja savita teorijų mąstymą, padedant žmogui transformuotis iš necivilizuotos į kultūringąją pusę. Filosofijos dalykas – ieškojimas, nes būtent tiesos ieškojimas, o ne jos žinojimas yra filosofijos esmė. 8. Kas yra pasaulėžiūra? Ar ją įtakoja filosofija ar ne?(?) 9. Kodėl Talio įsitikinimu pasaulis niekuomet neišnyks? Pirmieji Senovės Graikijos mokymai brendo tam tikruose būreliuose. Paprastai susirinkdavo trys – keturi mąstytojai. Aptardavo juos dominančią problemą ir diskutuodavo dėl sprendimo būdų. Centrinė to meto mąstytojų tema tapo pasaulio prigimties problemą: kas yra pasaulis savo esmėje? Ar jis tiktai regimų daiktų pasaulis, ar už to regimybės pasaulio slypi kai kas daugiau? Ar pasaulis pats tvarkosi, ar tvarkomas iš aukščiau. Ar pasaulis savo egzistencija yra tvarus, amžinas ar kada nors jis subyrės į dulkes? Talis ne tik filosofas, bet ir astronomas, jis įvedė kalendorių, pirmas suabejoja įprastiniu pasaulio aiškinimu. Ką paprastai laiko pasauliu paprastas žmogus? - klausia Talis. O gi viską ką regi aplinkui: įvykius, daiktus, emocines būsenas ir panašiai. Kuo daugiau eilinis žmogus priskaičiuoja daiktų tuo pasaulio samprata jam atrodo žmoniškesnė. Įsižiūrėkim atidžiau į regimybės pasaulį. Graži gėlė – nuvysta, jaunuolis – pasensta, debesis – išnyksta. Regimi daiktai yra regimi, netvarūs, atsitiktiniai. Jie pastoviai netenka savo pavidalo ir visai logiška manyti, teigia Talis, jog su paskutiniu nykstančiu daiktu išnyks ir pasaulis. Jeigu žmogus remtųsi ne jutimu, o protu, tai jam atsivertų kitas vaizdas. Už regimų daiktų pasaulio jis įžvelgtų, tai kas neregima, nepasiekiama nei akimis, nei ausimis, nei lytėjimu. Jis protu įžvelgtų jog pasaulis turi tam tikrą tvarką. Vabalas tik paviršutiniškai žvelgiant elgiasi kvailai, bėgioja šen bei ten, chaotiškai, be tvarkos. Tikrumoje jo veiksmai tvarkingi. Jis ieško optimaliausios vietos išvesti savo palikuonis. Tokia vieta yra mėšlas, nes ten šilčiausia. Tvarka pasižymi ir metų laikai. Pavasarį visuomet keičia vasara. Ta vidinė tvarka pasižymintį pasaulį Talis pavadino Kosmosu (Cosmos) – sutvarkyta būtis. Kosmosas yra amžinas, jo niekas nesukūrė. Nei Dievai, nei žmogus. Jis yra savaiminis, objektyvus, jo jėgos beasmenės. Užtikrinti kosmosui amžinumą ir tvarumą, padeda pradinis pagrindas – pirminė medžiaga (erche). Pirminė pasaulio medžiaga yra vanduo. Bet ne tas fizinis vanduo. Talio vanduo niekuomet neišgaruoja ir neišnyksta. Tai pastovi, nedaloma pirminė medžiaga, savotiška pradinė pasaulio plyta. Iš vandens pradų gimsta visa tikrovės reiškinių įvairovė. Ir po visos eilės pasikeitimų gimę daiktai vėl subyra į vandens molekules. Antra vertus, pasaulis savo vidumi ir esme yra vieningas, nes: 1.Visi daiktai kilę iš tos pačios pirminės medžiagos. 2.Pasaulis vieningas dėlto, kad daiktai sudaryti iš tos pačios medžiagos. 3.Pasaulis vieningas ir tuo atveju, kad nuo amžių visi daiktai kartoja tuos pačius ciklus. Pasaulyje visąlaik vyksta viskas uždaru ratu. (nebutina, bet pravartu) Antika nežino istorijos (progreso prasme). Talio bendražygiams pradą atstovavo: Anaksimandrui – apeironas (neapibrėžta medžiaga), o Anaksimenui – oras. Svarbu tai, kad miletiečių dėka suvoktas pasaulis iškyla kaip natūralus. Pasaulis gyvenantis savo paties įsivesta tvarka. Ir ta vidinė pasaulio tvarka, pagal Talį, yra tikras. Pvz.: žmogui. Žmogus tam tikru atžvilgiu yra tam tikra priešybė kosmosui. Jis neretai yra šališkas, besiremiantis neapgalvotais sprendimais. Destruktyvus savo elgesiu. Žmogus tik didina chaosą pasaulyje. Žmogui derėtų pasimokyti iš kosmoso dviejų dalykų: 1. Nešališko, objektyvaus žvilgsnio į save ir kitus. 2. Derėtų siekti savo prigimtinių gaivalų ir vidinio chaoso suvaldymo. Talis mus perspėjo „Žmogau, būdamas valdovu pirmiausia suvaldyk save patį. Ir kad tavo pastangas lydėtų sėkmė, stenkis pažinti save, stenkis pažinti kas tavo elgesyje yra tikra ir kas ne, kas šališka tavyje ir kas ne, kas galų gale tavyje trukdo skleistis tavo vidiniam savitumui“. Be to, pagal Talį, derėtų įsisąmoninti ir kitą dalyką. Kosmosas tvarkosi tobulai, siekdamas visuotinos reiškinių harmonijos ir darnos: formuodamas saulėlydį jis rūpinasi gęstančios saulės, horizonto ir miško spalvų gama. Šis grožis, atsiradęs kosmoso viduje, jaudina žmogų, sukeldamas jam estetinį pasigėrėjimo jausmą. Kosmosas pirmiesiems graikų mąstytojams yra ne tik objektyvios tvarkos nešėjas, bet ir grožio, tiesos ir gėrio buveinė. Jame apsijungia ir teisingumas, ir grožis, ir gėris. Nėra taip, kad kosmosas, kurdamas savo vidinę tvarką, išsidirbinėtų. Tobulos kosminės tvarkos niekam nevalia perdaryti, kaip nors geriau patobulinti, nes jei tobulą tvarką mėginsi padaryti geresne, tai tu ją suardysi. 10. Kodėl Herakleitui priimtinesnis dinamiško pasaulio modelis? Kuo jis grindžia visuotiną pasaulio kintamumą? Herakleitas - savo idėjom toli pralenkė savo epochą. Pagal jį kosmoso nekintamumo idėja yra išgalvota. Ji prasilenkia su realybe. Pasaulis savo esme yra gyvybingas. Gyvybingas ne tik išoriškai. Jis gyvybingas ir savo viduje. Ar žvelgsi į žvaigždę, ar į saulę, kiekvieną akimirką šie daiktai yra nauji. Ar žvelgsi į žmogų, tai irgi pamatysi tą patį. Jo nuotaikos ryte vienos, vakare kitos. Todėl turime padaryti išvadą, jog pasaulis savo esme yra dinamiškas. Visus tikrovės kitimus pagal Herakleitą sukelia dvi priežastys :1. Pirminė medžiaga: ugnis –pati dinamiška. Ugnis virsta daiktais, daiktai ugnimi. Visas kosmosas yra amžinai plevenanti kitimų ugnis. 2. Kitimus palaiko prieštaravimai : priešybių kova yra visa ko tėvas ir karalius. Viskas pasaulyje yra vieninga, nes viskas kinta. Dėl nepaliaujamo kitimo net į tą pačią upę niekam nepavyks įžengti du kartus. Vos rengiesi pakartoti žengimą , - tai vandenys jau nauji. Ne visi supranta šitą pasaulio dėsnį. Pvz.: kai kurie žmonės mėgina susigrąžinti savo pirmąją meilę. Tuščios jų viltys, jeigu jie patys nesikeičia. Nes ir mylimoji jau ne be ta po kiek laiko, ir aplinkybės kitos ir pats kitoks. Pirmąją meilę įmanoma grąžinti jeigu abu pasikeičia. Kai kurios valstybės įsitikinusios jog jų galia ir didybė yra amžina ir nekintanti, tačiau užkonservuotos vaikystės didybės neegzistuoja. Anksčiau valstybės didybė buvo matuojama geopolitiniais kriterijais. Užimamos teritorijos ir politinės įtakos svoriu. Didybės kriterijus yra pasikeitęs dabar. Japonija užima teritoriją, tolygią Rusijos Vladimiro gubernijai. Bet ekonomika tris kartus lenkia Rusiją. Tą visuotiną pasaulio dinamizmą užtikrina pagal herakleitą pirminė medžiaga – ugnis. Pats šis pirminis pradas yra be galo dinamiškas. Ugnis, tai įsidega, tai prigęsta. Iš ugnies viskas gimsta, ir po visos eilės pasikeitimų vėl sugrįžta į ją. Visas kosmosas yra amžinai gyva ir plevenanti kitimų ugnis. Visų kitimų šaltinis yra objektyvus. Ne dievai, ir ne žmonės lemia kitimus. Jų šaltinis – priešybių susidūrimas, šiltų ir šaltų masių kova sukelia lietų ir žaibus, senų ir naujų idėjų kova gimdo naują mintį. Nuolatinėje įvykių tėkmėje išlieka vienas pastovumas. Tarpe visų kitimų išlieka viena pastovi tvarka – tai būtina įvykių seka. Nėra taip, kad po žiemos ateitų dar dvi žiemos. Visuomet seka kitas metų laikas ir tai seka su būtinumu, o ne atsitiktinai. Nebūna taip, kad filosofas iškart gimtų barzdotu vyru. Kad atsirastų būtina evoliucija. Tą būtiną įvykių seką Herakleitas pavadina LOGOS. 11. Kuo pagal Herakleitą praktinė žiūra skiriasi nuo kultūrinės žiūros? Herakleito pasaulio samprata nesibaigė vien kosmoso apmąstymais. Jis mums reikšmingas ir savo pažiūromis į žmogų. Jis išskiria du žmogaus žiūros būdus į daiktus: 1.DOXA – praktinė žiūra 2.Kultūrinė žiūra DOXA – tai į kasdieninę tikrovę panirusio žmogaus žiūra. Iš prigimties. Daiktai žmogui turi vertę tiek kiek jie naudingi, kiek tenkina jo praktinį interesą. Kitokia yra kultūrinė žiūra. Ši žiūra yra nesuinteresuota. Daiktai čia vertinami dėlto, kad jie yra, kad egzistuoja. 12. Kodėl Permenido įsitikinimu filosofijai rūpi ne daiktų sandaros, o būties klausimai? (?) 40psl. 13. Demokritas: atomistinis pasaulio modelis 13psl. IV a. prieš mūsų erą, eliečių mokymą apie būtį keičia naujas mokymas. Jis įgyja atomistinės filosofijos pavadinimą. Žymiausias atstovas – Demokritas. Jis ima svarstyti gana keblų klausimą: ar įmanoma pasaulio pastovumą suderint su jo dinamiškumu? Jis ieško dinaminio ir statinio pasaulio balanso. Nusprendžia, jog tokia galimybė egzistuoja, tai galima padaryti atomistine būties teorija. Pagal ją, kosmose egzistuoja du pradai: atomai ir tuštuma. Atomai, pačios mažiausios, akimis neregimos ir nedalomos medžiaginės dalelės. Dėl jo neregėto mažumo, atomus galima tiktai mąstyti. Visi atomai vienalyčiai, kokybiškai nesiskiria ir visi jie apdovanoti judėjimo savybe, skriedami tuštumoje atomai sąveikauja tarpusavyje ir persigrupuodami formuoja vis naujas atomines struktūras ir junginius. Nebūtų jų persigrupavimo, tai neturėtume jų įvairovės. Atsiradę įvairūs daiktai nėra chaotiškai sumetami į krūvą. Jie sudaro vieningą ir tvarkingą kosmosą, kadangi visi daiktai, tarpusavyje susieti priežastiniais ryšiais. Tas priežastingumas labai aiškiai matomas realybėje. Pvz.: saulės užtemimas, neišvengiamai visuomet sukelia gyvulių bliovimą. Gamtinį priežastingumą galima regėti. Kur kas sunkiau atsekti priežastingumą žmonių gyvenime. Neretai žmogus pasimeta. Imama galvoti, kad visuomenėje ima šeimininkauti priežastys, o ne atsitiktinumai. Pvz.: eina plikis keliu ir ant jo galvos užkrinta plyta. Šis įvykis yra atsitiktinis. Ar tikrai? Jei plikis būtų pakėlęs galvą, būtų pamatęs erelį, kuris akmeniu bandė pramušti kiaušinį (galvą). Įvykis neatsitiktinis, o griežtai priežastinis. Vadinasi, tai ką mes vadiname atsitiktinumu, objektyviai jų nėra. Atsitiktinumas reiškia priežasties nežinojimą. Taigi, atsitiktinumai viso labo yra subjektyvus žmogaus išmislas. 14. Ar galima pasitikėti Demokrito išvystyta priežastingumo sąvoka? 84psl. Demokratinė priežastingumo samprata sulaukė neregėto pasisekimo, tiek moksle, tiek ir kitose kultūros srityse. Iki pat XIX a. antros pusės į atsitiktinumą buvo žvelgiama skeptiškai. Kaip nevertą mokslo dėmesio. Šią nuostatą, jog atsitiktinumai yra išmislas labai propagavo žymus XIX a. filosofas ir fizikas Laplasas. Kaip ir Demokritas, jis gina griežtą priežastingumą ir išvysto garsiąją Laplaso hipotezę „Reikia tiktai tiksliai nustatyti pradines žmonijos gyvenimo sąlygas ir mes galėsime tiksliai pasakyti kas laukia žmonijos po 400 ar 1000 metų. Istorinių įvykių grandinė tokia griežta, kad galima tiksliai nuspėti kokia ateitis laukia žmonijos. Bet iškyla klausimas: ar tikrai pasaulyje viskas susieta griežtais priežastiniais saitais? Tarkim, mes priimam determinizavimo sampratą kokios pasekmės, padariniai iš to seka. Pirma negatyvi pasekmė. Viskas vyksta pasaulyje, vyksta neišvengiamai. Tokiame neišvengiamybės pasaulyje viešpatauja išankstinė lemtis arba fatalizmas. Susirgai vėžiu, vadinasi tavęs laukia tik mirtis. Antra negatyvi pasekmė. Kadangi pasaulyje viskas griežtai priežastinga, tai žmogaus laisvė tėra tik miražas. Objektyviai laisvės neegzistuoja. Jokio laisvo pasirinkimo žmogus nedaro, nes viską lemia išorinės aplinkybės. Už žmogų pasirinkimą vykdo istorinis būtinumas. Taigi, žmogaus daliai išpuola viena išeitis, suvokt būtinumą ir pasyviai plaukt pasroviui, kur jį neša būtinumo srovė. Kitaip sakant žmogui lieka susitaikyti su esama padėtimi. Į akis metasi priežastingumo aiškinimo ribotumas. Kame slypi Demokrito ir jo pasekėjų bėda, kad jie pripažino tiktai mechaninį priežastingumą. O mechanikoje išties veikia griežti dėsniai. Pvz.: statai namą, jei neatsižvelgsi į medžiagų atsparumą, tai tavo namas laikys neilgai. Makro pasaulyje, kuriame gyvename išties viešpatauja griežti priežasties ir padarinio santykiai. Dauguma atvejų priežastis sąlygoja vieną ir tą pačią sąlygą. Mechaninis priežastingumas be abejo gyvuoja ir reiškiasi. Klausimas: ar šitoks priežastingumas reiškiasi be išlygų visose tikrovės srityse, ar tokio tipo priežastingumas universalus. Šiuolaikinė filosofija teigia, jai yra priimtinesnė ne griežta, nuosaikaus priežastingumo samprata. Ši samprata pripažįsta objektyvią

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!