Filosofijos citatos

Užduotis: 1) Išrinkti 3 citatas iš Antikos filosofos veikalų. 2) Išrinkti 3 citatas iš Viduramžių laikų filosofų veikalų. 3) Išrinkti 3 citatas iš Naujųjų laikų filosofų veikalų. 4) Išrinkti 3 citatas iš Naujausios laikų filosofų veikalų. 5) Išrinkti 3 citatas iš Lietuvos filosofos veikalų. Antikos filosofos veikalų. 1. Aristotelis. Filosofija – mokslas apie pirmąsias priežastis. Bandoma nustatyti būtybių principus ir priežastis. Priežastys interpretuojamos kaip būtybės. Filosofinis tyrimas bando atsakyti, koks mokslas gali kalbėti apie būtį. Kokia prasme būtis gali būti visuotinio mokslo objektu. Aristotelis siekė žengti žingsnį toliau už Platoną. Aristotelis bando sąmoningai kritikuoti Platoną. Aristotelis supaprastina Platono įžvalgas. Jis sako: ” Mokymas apie idėjas veda į beprasmišką begalybę “. Kiekviena idėja nurodo į kitą idėją. Svarbiausia yra ne kritika, o pozityvios pažiūros.Ar galima būtybių būties principais laikyti būtybių gimines. Platono filosofijoje yra nurodoma kokiai giminei priklauso kiekvienas daiktas. Ar būtis – esmė yra giminė kaip tokia? Ar galima būties esmę ir vienovę susieti su tam tikra gimine?Ar būtis kaip tokia yra bendriausia giminė. Būtis nėra visiems viena giminė. Nei vienis, nei būtis negali būti daiktų rūšimis. Jei būtis yra giminė, tai negali būti atskiro rūšinio požymio. Yra rūšis ir skirtumai, tačiau būtis nebus giminė. Yra būtis, bet ne giminė. Aristotelis kelia klausimą apie esmines būties apibrėžtis. Tokiu būdu Aristotelis kvestionuoja Platono ontologiją. Aristotelis bando suderinti daikto individualumą su jo išaiškinimu, su priskyrimu rūšiai ir giminei. Aristotelis derina ontologines įžvalgas su loginėmis apibrėžtimis. Filosofija tiria būtį kaip būtį. Apie būtį kalbama skirtingomis apibrėžtimis, bet omenyje turima kažkas vienas. Būtie analogija remiasi tuo, kad egzistuoja būties prasmė. Mokslas tyrinėjantis tą būtį yra vienas. Tačiau būties problema atsiveria ir logikoje. Būties supratimas orientuotas į teiginių logiką, kurioje tai, kas egzistuoja, teikiama būtie kategorijomis. Kategorijos Kategorijos – pačios būties apibrėžtys, kurios atsiveria racionalioje kalboje. Kategorijos pakeičia gimines ir rūšis. Daiktus reikia skirstyti, priskiriant juos bendrybėms. Kategorijos yra pačios būties kategorijos, į jas galima suskirstyti visa, kas egzistuoja. Kategorijos yra taškas, kuriame susieina tai, kas daiktas yra, ir tai, ką aš teigiu apie daiktą.Aristotelis kalba apie dešimt pagrindinių būties kategorijų. Visa, ką mes galime teikti apie daiktus, gali priklausyti pirmai kategorijai. Kategorijos yra tokios pagrindinės ontologijos formos, kurioms egzistuoja būtis: 1.          Substancija 2.          Kiekybė 3.          Kokybė 4.          Santykis 5.          Kur 6.          Kada 7.          Padėtis 8.          Turėjimas 9.          Veikimas 10.        Kęsmas 2. Demokritas Demokritas iš Abderų, atomistinės teorijos kūrėjas, gyveno tarp 460 ir 360 m. Buvo vadinamas „besijuokiančiu filosofu“. Tai žymus, ypač visapusiškas mokslininkas su milžinišku žinių bagažu. Atomistų pažiūra: medžiaga yra sudaryta iš atomų. Atomai – kaip rodo pats graikiškasis žodis – yra nedalomos dalelės, kurios yra nekintančios, bet judėdamos erdvėje sukuria kintantį ir kaskart vis kitokį pasaulį. „Iš tikrųjų yra tik atomai ir tuštuma“, – rašė Demokritas. Vadindamas atomus būtimi, o tuštumą – nebūtimi, Demokritas ištarė paradoksalią tezę: „Būtis yra ne daugiau nei nebūtis“. „Iš tikrųjų egzistuoja tik atomai ir tuštuma, o saldumas ir kartumas, šiluma ir spalvos yra subjektyvūs dalykai; manoma ir vaizduojamasi, kad suvokiamos savybės egzistuoja, o iš tiesų jų nėra, yra tik atomai ir tuštuma“. Demokritas dar neturėjo termino „subjektyvus“, ir norėdamas pabrėžti, kad kokia nors savybė nepriklauso paties daikto prigimčiai, vadino ją „sutartinę“. Šis filosofas gyvenimo tikslu laikė gėrio siekį. Buvo ikisokratikas. Kaip žinoma jiems priskiriama miletiečių gamtos filosofija, Pitagoro mokykla, elejiečiai, Heraklitas, jaunesnieji gamtos filosofai bei atomistai. Beje, Demokritas istorikų yra laikomas to laikotarpio moksliškiausiu filosofu. Jis išplėtojo Leukipo atomų mokslą kartu su būties teoretiku ir sukūrė materializmo sistemą. Jo buvo teigiama, kad siela taip pat sudaryta iš mažų ugnies atomų, kuriuos minėtieji atvaizdėliai judina ir kurie tokiu būdu sukelia pojūtį. Tad suprantama, kad visą žmogaus pritinę veiklą Demokritas vertina kaip (=aiškina kaip) materialų procesą, atomų judėjimą. Jo etikoje žmogaus siekių tikslu laikoma teisinga sielos būsena - pusiausvyra ir rimtis, pasiekiama protu, saikingumu, susilaikymu nuo juslinių malonumų bei pagarba dvasinėms gėrybems. ,, Dvasia turi paprasti iš savęs pačios semti savo džiaugsmus.” Demokritas buvo įdomus savo mąstymu. Tai rodo ir jo visko išjuokimas, tarsi visas gyvenimas būtų kokia komedija. Pasak Demokrito, jeigu žmogui gyvenimas atrodo akip pamazgų duobė, tai jis yra kvailys, nes nemoka gyventi. Demokritas - nuosekliausias iš visų materialistų. Mąstymas Demokritui yra grynai fizinis procesas, nes ir siela susideda iš labai smulkių (didesni atomai sunkesni) ir apvalių atomų ką jau minėjome. Pabaigai reiktų pridurti, kad per savo filosofo karjerą parašė 70 veikalų, tačiau deja, iš jų neliko nei vieno. 3. Platonas Veikalai: • Lachetas • Protagoras • Gorgijas • Sokrato apologija • Kritonas • Teaitetas • Valstybė • Politikas • Įstatymai Platonas – objektyviojo idealizmo pradininkas. Sokrato mokinys, rėmęsis taip pat pitagorininkų Parmenido, Herakleito filosofija. Būdamas 40 metų Atėnuose įkūrė filosofijos mokyklą, vadinamąją Platono akademiją. Parašė apie 30 filosofinių dialogų. Žymiausias jo mokinys – Aristotelis. Grįžęs į Atėnus, įkūrė Akademiją (apie 387 m. pr. Kr.) ir ten parašė savo didįjį veikalą „Politeia" (Valstybė), kuriame išdėstė idealios valstybės gaires. Kadangi visuomenėje sumaištį sukelia žmonių aistros ir troškimai, valstybei turi vadovauti elitas, kurį palaiko karių klasė. Aiškinantis „idėjų teoriją”, svarbiausia yra įsidėmėti, kad pagrindinis šios teorijos leitmotyvas, t.y. pagrindinis dialogų turinio elementas, yra toks: materialūs daiktai, kurie yra prieinami pojūčiams, nėra būtis, tai tik panašu į būtį, būties šešėliai”, o pati būtis yra tik tai, kas nematoma ir negirdima, vadinasi, nematerialu, dvasiška ir prieinama tik protui, grynajam mąstymui, operuojančiam taip pat nematerialiais dalykais - sąvokomis. Dėl šios minties Platonas vadinamas objektyviuoju idealistu, nes šis „tikrosios būties” nematerialus, t.y. idealus, pasaulis, yra amžinas, taigi niekieno nesukurtas ir nuo nieko nepriklausomas (net nuo Dievo) - objektyvus (šiuolaikine terminija). Latonas savo teorijoje idėjomis vadina ir mintis, ir sąvokas, tačiau pagrindine prasme „idėja” yra savotiška bekūnė formuotė, provaizdis arba pirmavaizdis, kuris tam tikrame mistiniame, t.y. antgamtiniame, pasaulyje yra kaip tobulas visų daiktų modelis, grynoji visų daiktų modelis, grynoji visų daiktų esmė. Ji amžina ir nekintanti, neturinti dalių ir nesunaikinama. Būties, t.y. idėjų pasaulio tikslas yra gėris ir grožis. Taigi gėrio ir grožio idėjos yra idėjų pasaulio pavaldumo viršūnėje. Kalbant apie Platono kosmologijos mitą reikia paminėti, kad pasaulio atsiradimui paaiškinti Platonas sukūrė Demiurgo mitą. Demiurgas - pasaulio rentėjas - galingas, tačiau jis pasaulio nesukūrė, t.y. nesukūrė iš absoliutaus nieko, nes idėjos ir medžiaga amžinos kaip ir pats demiurgas. Nuo šio mito prasideda loginis Dievo buvimo įrodymas: jeigu yra tvarka (gr. Kosmos - tvarka), tai neišvengiamai turi būti ir tvarkdarys, o Kosmosas tvarkos atžvilgiu - tobuliausias dalykas. Platono „idėjų teorijos” prasmė šiandien: 1) nuo Platono laikų pasaulis buvo padalytas į materialų, t.y. kūnišką, ir nematerialų, t.y. dvasišką. 2) Sunkiai paneigiama, kad dalyko esmę sudaro idėja 3) Platono kai kurie idėjų teorijos momentai nesunkiai sukritikuojami. Viduramžių laikų filosofos veikalai. 1. Tomas Akvinietis Tomas Akvinietis, skirtingai nuo Augustino, maniusio, kad valstybė atsirado dėl pirmosios nuodėmės, valstybės pradžią įžvelgė visuomeninėje žmogaus prigimtyje ir atskiro individo silpnume. Tai „žmonių susivienijimas bendrai veiklai“. Valstybės pagrindas yra valdžia. Ji reikalinga tam, kad nukreiptų į galutinį Dievo skirtą tikslą. Kitaip, dėl veiklos įvairovės, žmonės siektų skirtingų tikslų. Valdžia valdo per įstatymus, kuriuos šv. Tomas vadina žmonių įstatymais, taip pabrėždamas, kad jie sukurti žmonių, o ne kilę iš prigimties ir nėra duoti Dievo. Tik jie turi būti grindžiami prigimtiniu įstatymu, atspindinčiu amžinąjį įstatymą. Tik tai tenkinantys įstatymai yra privalomi. Tokiu būdu šv. Tomas deklaruoja žmogaus laisvę ir atmeta totalitarizmą. Politikos tikslas – bendra gerovė. Tai svarbiau nei atskiro individo interesai. Tai įrodinėdamas šv. Tomas cituoja V. Maksimą, kad romėnai „verčiau norėjo būti vargšai turtingoje valstybėje nei turčiai skurdžioje“. Tačiau ir tai turi tam tikrą vertybių hierarchiją. Net ir šioje srityje egzistuoja transcendentinis ir teologinis tikslas – aukščiausia palaima gėrintis Dievu. Į tą tikslą žmogų turi atvesti dieviškoji valdžia. Veikalai: Sisteminiai darbai: • Teologijos suma (Summa theologica, 1267–1273); • Teologijos santrauka (Compendium theologiae, 1272); • Suma prieš pagonis (Summa contra gentiles, 1258–1264); • Keturių Petro Lombardo sentencijų knygų komentaras (In quattuor libros sententiarum, 1254–1256). Filosofiniai veikalai: • Apie esinį ir esmę (De ente et essentia, 1256); • Apie valdovų valdžią (De regimine principum, 1265); • Apie pasaulio amžinumą: prieš burblius (De aetternitate mundi contra murmurantes); • Apie proto vieningumą: prieš averoistus (De unitate intellectus contra averroistas, 1272). Tomas Akvinietis yra parašęs apie 100 įvairių veikalų. 1570 m. Romoje išleisti jo raštai sudaro 18 tomų. Raštuose komentuojami Aristotelio, Boecijaus, Proklo, Petro Lombardo ir kitų veikalai. Kiti raštai – Svarstymų rinkinys, Ginčytini klausimai – tai nedidelių traktatų-straipsnių įvairiais to meto universitetuose vykusių akademinių disputų klausimais rinkiniai; iš jų paminėtini Apie dievo galią, Apie sielą, Apie tiesą. Labai svarbūs jo religiniai traktatai Apie būtį ir esmę, Apie pasaulio pažinumą: prieš burblius, Apie intelekto vieningumą: prieš averoistus, Apie valdovų valdymą ir kt. Reikšmingiausi Akviniečio veikalai – vadinamosios „sumos“, arba sąvadai. Tai keturių knygų Katalikų tikėjimo tiesos sąvadas: prieš pagonis (1259-1264 m.), dažnai vadinamas „Filosofijos sąvadu“, ir trijų dalių Teologijos sąvadas (1265-1274 m.). Po Tomo Akviniečio mirties, katalikų bažnyčia pasmerkė 10 jo mokymo tezių. Tačiau 1323 m. jį paskelbė katalikų šventuoju, buvo reabilituotas ir jo mokymas. Tomui buvo suteiktas „angeliškojo daktaro“ (doctor angelicus) garbės titulas. Popiežius Pijus V 1567 m. paskelbė Tomą vienu iš katalikų bažnyčios mokytojų. 1879 m. popiežius Leonas XIII enciklika „Aeterni Patris“ Tomo Akviniečio mokymą paskelbė vienintele teisinga katalikybės filosofija, vėliau Vatikano pavadinta „amžinąja filosofija“ (philosophia perennis). 2. Aurelijus Augustinas Veikalai: Prieš akademikus (Contra Academicos, 386) Apie palaimingą gyvenimą (De vita beata, 386) Apie tvarką (De ordine, 386) De dialectica (387) Apie sielos nemirtingumą (De immortalitate animae, 387) Apie sielos didybę (De quantitate animae, 387–388) Apie Katalikų Bažnyčios papročius (De moribus ecclesiae catholicae, 387–389) Apie muziką (De musica, 388) Apie laisvąjį sprendimą (De libero arbitrio, 388–395) De diversis quaestionibus(388–395) Apie mokytoją (De magistro, 389) Apie tikrąją religiją (De vera religione, 389/391) Contra Manichaeos de duabus animabus (392) De mendacio (394) De sermone Domini in monte (394) De doctrina christiana (397–426) Išpažinimai (Confessiones, 397–398) De natura boni contra manichaeos (399) Contra Faustum manichaeum (399) Apie Dievo valstybę (De civitate Dei, pradėta apie 413, baigta 426) Apie Trejybę (De trinitate, 400–416) Pradžios knygos tiesioginės prasmės paaiškinimai (De genesi ad litteram, 401–414) De spiritu et littera (412) De perfectione justicia hominis (412) In ioannis evangelium tractatus (416) De nuptiis et concupiscentia (419–421) De cura pro mortuis (421) Enchiridion de Fide, Spe et Charitate (421) Retractiones (428) De praedestinatione sanctorum (429) Vienu metu jis prisijunge prie manichėjø. Tai buvo tipiška vėlyvosios antikos sekta. Manichėjai skelbė pusiau religinæ, pusiau filosofinæ iðganymo teorijà. Pagrindinë mintis buvo ta, kad pasaulis padalintas á dvi dalis: gërá ir blogá, ðviesà ir tamsà, dvasià ir materijà. Savo dvasia þmogus gali pakilti virð medþiaginio pasaulio ir padëti pamatus sielos iðganymui. Taèiau Augustinui ramybës nedave ryški skirtis tarp gërio ir blogio. Kurá laikà Augustinui taip pat turëjo átakos stoikø filosofija, kuri teigia, jog tarp gërio ir blogio nëra ryðkios ribos. Didžiausià poveiká Augustinui padarë kita svarbi vëlyvosios antikos kryptis - neoplatonizmas. Já patraukë mintis, jog visa bûtis esanti dieviðkos prigimties. Jis pats, þinoma, taresi esàs ðimtaprocentinis krikðèionis. Taèiau nematë didelio prieðtaravimo tarp krikðèionybës ir platono filosofijos. Todël galime teigti, kad Augustinas sukrikðèionino platonà. Taèiau jis pabreže, kad religiniai klausimai turi ribà, kurios negali perþengti protas. Krikðèionybë taip pat yra dieviðkoji misterija, prie kurios mus priartina vien tikëjimas. Augustinas pats patyrë, jog filosofija turi ribas. Tik tapæs krikðèioniu jis atgavo sielos ramybæ. “Mûsø ðirdis nerami, kol ji nenurimsta Tavyje’, - raðë jis. Augustinas ir kiti Baþnyèios tëvai turëjo stengtis ið paskutiniøjø, norëdami suvienyti graikø ir þydø pasaulëþiûras. Jie buvo tarsi dviejø kultûrø pilieèiai. Norëèiau pridurti, kad Augustinas pirmasis ið mums þinomø filosofo, á kurio filosofijà áeina ir ástorija. Pati mintis apie gërio ir blogio kovà nebuvo nauja. Nauja tai, kad ši kova perkeliama á istorijà. Augustinas tvirtai remiasi linijine istorijos samprata, kurià randame Senajame Testamente. Istorija bûtina norint iðauklëti þmones. Arba tariant Augustino þodþiais “Dieviškoji apvaizda vadovauja þmonijos istorijai nuo Adomo iki istorijos galo, tarsi tai bûtø atskiro þmogaus, kuris pamaþu bræsta nuo vaikystes iki senatves, istorija’. Jis “sukrikðèionino “ Aristotelá taip, kaip Augustinas viduramþiø pradþioje sukrikðèionino Platonà. Tomas Akvinietis buvo vienas ið tø, kurie pabandë sujungti Aristotelio filosofijà su krikðèionybe. Tai jis padarë nagrinëdamas Aristotelio filosofijà ir kibdamas prie þodþiø. Tomas sakë, jog tai, kà mums sako filosofija arba protas, ir tai, kà skelbia krikðèioniðkasis apreiðkimas arba tikëjimas, nebûtinai turi prieðtarauti. Labai daþnai krikðèionybë ir filosofija pasako tà patá. Todël protu galime prieiti tas paèias tiesas, apie kurias skaitome Biblijoje. Anot Akvinieèio, mes ir protu galim suvokti, kad viskas aplinkui privalo turëti “pirminæ prieþastá”. Taigi Dievas apsireiðkæs þmonëms ir per Biblijà, ir per protà. Tokiu bûdu tëra viena ‘akivaizdi teologija” ir viena “prigimtinë teologija’. Ne kitaip ir moralës srityje. Biblijoje galime perskaityti Dievo prisakymus, kaip þmogus turi gyventi. Taèiau dievas mums taip pat davë sàþinæ, kuri padeda atskirti teisinga nuo neteisinga, remiantis tuo, kas áginta. Taigi á moralø gyvenimà veda du keliai. Mes þinome, kad negerai daryti þmonëms bloga, net neperskaitæ Biblijoje: “Ko nenori, kad tau darytø, to taip pat nedaryk niekam kitam “. Bet ir èia tiesiausias kelias bûtø paklusti Biblijos ástatymams. 3. Džordanas Brunas Žymiausias Renesanso panteizmo atstovas yra didis italų filosofas Džordanas Brunas. Jis neapsiribojo vien pasaulio aiškinimu. Jis palietė ir kai kuriuos žmogaus būties, dorovės, socialinius klausimus. Visa, kas gyva, jo nuomone, yra iš prigimties laisva, laisvė apskritai būdinga visai gamtai. Laisvi gimsią ir žmonės. Jų vertę įrodąs tiesos troškimas ir darbas, kuris išaukštinąs žmones. Iš dorovinių pozicijų Brunas kritikavo religiją, smerkė bet kokius materialinius, kultūrinius ar dvasinius žmonių laisvės suvaržymus. Didieji Renesanso epochos gamtos mokslų atradimai darė didelę įtaką ir spekuliatyviajai filosofijai. Būties, pažinimo, etikos klausimus buvo mėginama aiškinti remaintis universaliais gamtos dėsniais, naujais mokslų duomenimis; formavosi nauji filosofijos principai, metodai, buvo kuriamos universalios filosofinės sistemos. Renesanso epochos pabaigoje iki tol vyravęs laisvas, nevaržomas humanistinis ir gamtamokslinis filosofavimas ėmė įgauti apibrėžtumą, grynumą. Filosofinėje sistemoje išsiskyrė dvi metodologinės kryptys: sensualizmas ir racionalizmas. Vėliau šios dvi kryptys suartėjo. Empirinio metodo pradininkas Fransis bekonas siekė suformuluoti principus, kuriais turėtų vadovautis mokslininkas tyrinėtojas, kad gautų objektyvius tyrimų rezultatus. Visas žmogaus veiklos sritis jis pavertė mokslinio tyrimo objektu, tuo nepaprastai išplėsdamas mokslo ribas. Visus mokslus pagal žmogaus sielos galias Bekonas suskirstė į tris pagrindines grupes. Pirmajai grupei paskyrė mokslus, kurie remiasi atmintimi, antrajai - vaizduote, trečiajai - protu. Bekonas stengėsi suprasti savo epochą, tačiau realybė jo netenkino. Jis svajojo apie “aukso amžių”, kurį esą sukuria švietimo it technikos vystymas. Tokio amžiaus modelį bekonas pavaizdavo utopiniame veikale “Naujoji Atlantida’.Toliau Bekono idėjas plėtojo Tomas Hobsas, kurio filosofijos tikslas - išmokyti žmones numatyti įvykių padarinius ir pasinaudoti jais savo veikloje. Naujųjų laikų filosofų veikalų. 1. Nikolas Makiavelis Garsiausias jo veikalas "Valdovas" kuriame pragmatiškai išdėstomi valdžios užkariavimo, bei įvairūs valdymo principai. Knygos "Valdovas" citatų santrauka. Politinės veiklos samprata Nikolo Makiavelio darbuose Valdovas ir Samprotavimai apie pirmąją Tito Livijaus dekadą N. Makiavelis „pažimėjęs, kad jo aplinkoje iš viso nėra politikos kaip savito realybės supratimo, jis stengėsi atskleisti tikrąją politikos esmę, kuri visada vienaip ar kitaip yra susijusi su visais visuomenės individais ir jų grupėmis“. Jeigu valstybės įsigijamos savo kariuomenės dėka, tada valdžią išlaikyti nesunku. Reikia tik įvesti naują tvarką, sunaikinti paviduolius, po to, valdovas įgauna galią, ramybę, laimę ilgiems metams, ko ir pasiekė Gijeronas Sirakuzas. Iš privataus asmens jis tapo Sirakuzų caru, nors jis nebuvo niekuo ypatingas, tiesiog likimas padovanojo jam šansą : Sirakuzų gyventojai išrinko jį karininku, o jis savo drąsos dėka tapo jų valdovu. Tai reiškia, kad tokią valstybę buvo sunku užkariauti, bet lengva išsaugoti. Valstybės gali būti įgyjamos svetimu ginklu ir likimo malonėmis. Šiuo atveju lengva gauti – sunku išlaikyti. Valdovas turi ieškoti sąjungininkų ir ištikimų pavaldinių bei stengtis išvengti nepatenkintųjų keršto. Valdova turi būti „griežtas ir maloningas, didžiadvasis ir dosnus“ . Tie, kurie įgyja valdžią nusikaltimų būdu, gali ilgai naudotis savo pergale, jeigu žiaurumas buvo įvykdytas iš karto, pradžioje, o paskui pavaldiniai apdovanojami valdovo malone. Svarbiausia valdovui išlaikyti savo santykius vienodais : ir gerais laikais, ir blogais tam ,kad jie nenusisuktų nuo jo pavojaus metu. Pilietinė vienvaldystė – valdymas, kai vienas asmuo turintis autoritetą ar yra gudrus, buna išrinktas kitų piliečių. Vienvaldystė yra įvedama valdžios arba visuomenės, kam pasitaiko geresnis momentas. Norint išsaugoti valstybę, reikia ieškoti liaudies palaikimo, nes liaudis yra dauguma, o privilegijuotų – mažuma, todėl visada lengviau susidoroti su mažesne grupele. „Išmintingas vadovas turi surasti tokį valdymo būdą, kad valdiniams visada ir visokiomis aplinkybėmis reikėtų valdovo, tada jie visą laiką bus jam ištikimi“ . 2. Džordžas Berklis Pagrindinė Berklio tezė, dėl kurios jis vadinamas “subjektyvistu” ir “solipsistu”, yra daugiau gnoseologinė nei ontologinė. Taigi, pažinimo teorijoje jis labiau “subjektyvistas”, o būties teorijoje - “solipsistas”. “Pagrindinė Berklio metafizikos tezė yra: “Būti - vadinas, būti suvokiamam”. Kitais žodžiais, visa tikrovė tėra suvoktumas, o tas suvoktumas reiškiasi prote. Dėl to egzistuoja tik suvokiantysis protas (sugebantis suvokti) ir to proto turinys -- idėjų apie pasaulį rinkinys. Savo solipsizmą filosofas pradeda nusistebėjimu tardamas: “iš tiesų keista, jog tarp žmonių vyrauja nuomonė, kad namų, kalnų, upių ir kitų juntamų daiktų egzistavimas, gamtiškas ar realus, yra kas kita, o ne tai, kad juos suvokia protas”. Berklio idealizmas yra nuoseklus, nes jis neigia kokios nors materialios substancijos buvimą. Pasak filosofo, egzistuoja tik dvasinė būtis “idėjų” ir “sielų” pavidalu. Daiktų abejotinumas atsiranda dėl to, kad prote esančios idėjos negali būti panašios į daiktus, nes idėja tegali būti panaši į idėją. Tačiau Berklio “idėja” yra jutimų duomenys, atėję į protą per jutimo organus. Taigi prote nebūna pačių daiktų, todėl daiktai reiškiasi tik kaip žmogaus pojūčių rinkinys. Pvz., obuolys - tai jo pavidalas ir spalva, kurie į protą atkeliauja per akis, standumas ir vėsumas - kaip lytėjimo duomenys ir panašiai. Sunaikinus tuos pojūčius, išnyktų ir pats obuolys. Tarkime, jei žmogus neturėtų uoslės, tai pasaulis ir būtų bekvapis. Absurdiškiausia, Berklio nuomone, yra materijos idėja, nes ji prote iš viso neįmanoma. Joks pojūtis “materijos” nefiksuoja, nes nėra tokio daikto - “materija”. Taigi “solipsistas “ Berklis tvirtina iš esmės tai, kad mūsų prote nėra pačių daiktų, o tik daiktų “idėjos”, t.y. pojūčiai, ir kad šios idėjos nėra materialios, todėl ir atsiranda keblumų pripažįstant pasaulio realumą, jei nėra kam tarti žodį, kad šis pasaulis “yra”. Kadangi tokio daikto, kaip materija iš tikrųjų nėra (protas sako, kad yra tik materialūs daiktai), ir niekaip negali būti nė vieno iš pojūčių užfiksuotas, todėl Berklis ir atsisako pripažinti materija ir materialias priežastis. Kaip vienintelę priežastį Berklis pripažįsta Dievą, kuris yra dvasia, todėl ir priežastys -- tik dvasinės. Dievo buvimą Berklis įrodinėja sakydamas, kad, išnykus visiems suvokiantiesiems subjektams (žmonėms), o dar tiksliau - suvoktumui, -- pasaulis neišnyktų, nes Visata su visais jos dalykais egzistuotų kaip idėjų rinkinys amžinojo Dievo mintyse. Taigi, Berkliui: 1) vienintelė visko priežastis yra Dievas;2) tokio daikto, kaip “materija” nėra, nes jos nefiksuoja pojūčiai, yra tik materialūs daiktai;3) tikrovė - tai suvoktumas. Dingus suvokiančioms būtybėms, pasaulis liks Dievo mintyse. 3. Renė Dekartas Dekartas laikomas vienu iš naujųjų amžių naujosios filosofijos pirmtakų. Jis reikalavo pakeisti ankstesniąją filosofavimo tradiciją Dekartas teigia,jog viskuo privalu abejoti. ˇinių, pagrįstų tikėjimu, papročiais, tradicija, o ypač autoritetais pagrįstų tiesų reikia atsisakyti. Reikia abejoti viskuo. Ypač įtartini yra jutimai, nes galima abejoti net tuo, kad aš sėdžiu prie židinio su chalatu. Klaidinimo genijus verčia abejoti viskuo, tačiau ne absoliučiai viskuo. Dekartas priima katalikiškosios filosofijos pradininko Aurelijaus Augustino neabejotino dalyko principą: neabejotina yra tik tai, kad “aš esu” ir “aš mąstau”. Taigi, Dekartas neabejoja vieninteliu dalyku - abejojančio subjekto buvimu (jeigu aš mąstau, vadinasi, aš egzistuoju). Pagrindinė būties apibūdinimo sąvoka Dekartui yra substancija, kurią jis nusakė kitaip nei jo pirmtakai. Pagal Dekartą, substancija yra dalykas, kuris savo buvimu nereikalauja nieko, išskyrus jį patį. Dekarto filosofiją mokslininkai vadina dualizmu, nes jis pripažįsta dvi savarankiškas substancijas: kūnus (materiją) ir dvasias (sielas). Siela yra nemateriali, nedalomo ir neerdviška, todėl ją gali tyrinėti tik filosofija. Sielos pagrindinė savybė yra mąstymas. Tuo tarpu substancija, kuri yra erdviška, kurią galima iki begalybės dalyti, yra kūnas. Pagrindinė kūnų savybė yra tįsumas. Kadangi nekūniškas tįsumas neįmanomas, vadinasi nėra tuščios erdvės. Taigi, pasaulinė materija kaip erdvė yra begalinė, vienalytė, neturi tuštumų ir be galo daloma. D. neigė, kad materijoje yra atomų, todėl ir judėjimo šaltinis nėra pačiuose daiktuose, o anapus kūno. Mąstančioji ir tįsioji substancija nepripažįstamos (nes substancija - tai savaime esanti būties esmė) substancijomis tikrąja prasme, nes yra netobulos. Naujausios laikų filosofos veikalų. 1. Antanas Maceina Antano Maceinos veikalai: • Antanas Maceina • Pedagogikos istorija • Kultūros filosofijos įvadas, 1936 m. • Socialinis teisingumas, 1938 m. • Buržuazijos žlugimas, 1940 m. • Didysis inkvizitorius, 1946 ir 1950 m. • Jobo drama. Žmogiškosios būties apmąstymas, 1950 m. • Saulės giesmė, 1954 m. • Didžioji padėjėja, 1958 m. • Bažnyčia ir pasaulis, 1970 m. • Didieji dabarties klausimai, 1976 m. • Asmuo ir istorija, 1981 m. • Pirminės kultūros pagrindai, 1936 m. • Kultūros sintezė ir lietuviškoji kultūra, 1938–1939 m. „Man dvasios ramybę dabar suteikia tik malda, mišios, elementoriaus skaitymas ir išpažintis. Išpažinti nuodėmes man jau tapo būtinybe, tada jaučiuosi dvasiškai apsivalęs, vėliau atsiranda nuolatinis poreikis, o jei neatlieku nuodėmių išpažinimo, jaučiuosi kaip dantų nesivalęs. Anksčiau meldžiausi ir dabar meldžiuosi bažnyčiose, bet tokios euforijos, kokią junti bendruomenėje, - nebus, o ten gauni palaikymą, susivienijimą. Į geros auros sodybą plūsta galybė žmonių, ir ne tik priklausomybių turintys žmonės, bet ir tie, kas nori praturtėti dvasiškai“, - kad visi esame ligoniai ir tokioje vietoje apsilankyti neprošal visiems, ironizuoja kino režisierius. Suartėjęs su Dievu, o vakarėlius nukėlęs į antrą vietą, A.Maceina patikina, kad draugai išliko tie patys, į vienuolyną atsiveža ir juos - „Visi susigundo patirti ramybę, nusipažinti su aplinka ir neatrastais dalykais. Ten atvažiuoji su tyrais norais, tačiau, kai grįžti į realybę, vėl pakliūvi į rutiną, nuodėmių miestą“, - kad kasdienybės ritmas vis tik įtraukia, sako vyras ir skuba pridurti, kad Dievas jam visada buvo artimas, tiesiog malda susibūrus vienoje draugijoje, yra tvaresnė. Staigus A.Maceinos gyvenimo posūkis, kai siautulingus vakarėlius pakeičia pamaldos, sukelia spėlionių - galbūt čia tik laikina gyvenimo stotelė, o ateityje dar numatomi audringi vėjai, menininkas tik purto galvą: „Nežinau, kodėl taip visuomenei atrodo, aš visada domėjausi filosofija, religija - kai kiemo draugai skaitydavo apie indėnus, aš domėjausi žmogaus egzistencija. Kitą vertus, visada buvau paklydusi, vieniša siela, ieškojusi dvasinės ramybės ir harmonijos. Viduje išgyvenau dideles traumas, nesugebėjau su savimi susitvarkyti, mano dvasinis balansas visada išmušamas - tai šeima suyra, tai kitaip vis draskoma“, - skaudžiai nutęsia sakinį vyras ir priduria, kad žmonėms tiesiog savaime ateina laikas, kai imama suvokti gyvenimo prasmę. „Žmogus turi keturis gyvenimo etapus, aš esu ketvirtojoje - pasiruošimo stadijoje, kai belieka tik atgailauti už tris gyvenimo etapus, ruošti sielą amžinam gyvenimui. Deja, žmonės dažnai nepasiekia nė trečiojo, taip ir lieka pirmajame, antrajame paauglysčių, durnysčių etape, kai subręsti, užaugti dvasiškai, taip ir nepavyksta.“ A.Maceina yra įsitikinęs, kad didžiausia visuomenės problema yra tai, kad ji abejinga Dievui: „Jie sakosi, kad tiki, nors išties bažnyčią tik apeina arba ateina pastovėti. Tokie žmonės drungni - nei šalti, nei karšti, tarp jų ir politikai, kurie pataikauja iš savo durnumo“, - kad bažnyčią reikėtų išvalyti nuo tokių, kurie ateina ne iš pašaukimo, o iš reikalo, piktinasi vyras. 2. Žanas Polis Sartras Sartras (kaip ir A. Kamiu) buvo ateistinio egzistencializmo atstovas, plėtojęs moralinės atsakomybės, absurdo ir maišto idėjas, neatskiriamas nuo individo, kasdienybės neigimo. Jas skatino dvasiškai nuskurdinto žmogus atsiradimas, prieštaringa jo vieta pasaulyje. Buvo ieškoma būdų išsigelbėjimui. „Žmogus yra toks, kokį pats save sukuria. Toks pirmasis egzistencializmo principas“. Nėra Dievo, kuris iš anksto suteiktų gyvenimo prasmę, tad žmogus priverstas pats apsibrėžti savo egzistenciją. Žmogaus būtis yra pirmiau nei esmė. Jis negali iš pradžių mąstyti apie save- jis iš pradžių yra. Ž. P. Sartro požiūriu, žmogus prasideda tik tada, kai pajunta betarpišką sąlytį su būtimi, pasireiškiantį kaip liga: „Kęsti, kad daiktai būtų taip arti, aš daugiau negalėjau… Norėjosi nueiti, užsimiršti, numigti… Dusau. Pro akis, nosį, burną – pro visur skverbėsi mano egzistavimas… Ir staiga … plyšo kažkokia uždanga. Ir aš supratau, pamačiau… Tai mane ir slegia“ („Šleikštulys“). Čia Ž. P. Sartras išryškino pagrindinius žmogaus sąlyčio su aplinka principus: 1) tas sąlytis yra staigus, o tam nebūdinga nei apmąstymas, nei troškimai – tai išgyvenimas; 2) išgyvenimu neapsiribojama – einama už esaties ribų; 3) trancendencija nukreipia į mąstymą, supratimą. Žmogaus išsigelbėjimas glūdi ne anapusiškume, o savo būties išgyvenimo supratime. Tiesioginis išgyvenimas neatskiriamas nuo intuicijos, kuri nepavaldi logikai. Tai buvo pagrindas atsisakant kraštutinio racionalizmo. Būti laisvu Ž. P. Sartrui reiškė būti savitai mąstančiu. Laisvė yra moralinė atsakomybė, kurios jausmą vėliau Ž. P. Sartras išplėtė iki begalybės: „savo tapsme žmogus turi suvokti, kad moraliai atsakingas už visa ir viską, kas vyksta pasaulyje“ („Egzistencializmas yra humanizmas“). Žmogaus susvetimėjimo priežastį Ž. P. Sartras įžvelgė socialinių institucijų struktūroje. Daugybė valdiškų įstaigų vadovaujasi gausybe potvarkių ir įsakų. Atskiram žmogui išsiveržti iš tų apribojimų yra beviltiška, pavieniui daugumos valia neįveikiama. Išsivadavimas gali būti tik kolektyvinis ir tam reikia surasti žmogaus poreikius tenkinančią grupę. Tokias nuostatas Ž. P. Sartras pademonstravo ir savo elgesiu. 1964 m. jis atsisakė skirtos Nobelio literatūrinės premijos, tvirtindamas, kad niekada nepriima jokių oficialių apdovanojimų ir nenori savęs sumenkinti iki institucijų lygio. Filosofinius veikalai: • „Ego transcendentalumas“ (La transcendance de l’égo, 1937) • „Būtis ir Nebūtis“ (L’Être et le Néant, 1943) • „Dialektinio proto kritika“ (Critique de la raison dialectique, 1960) • „Egzistencializmas yra humanizmas“ (L’Existentialisme est un humanisme 1946) • Autobiografinė esė „Žodžiai“ (Les Mots, 1964), • Romanass „Šleikštulys“ (La Nausée, 1938) • Romanas „Musės“ (Les mouches, 1943) • Romanas „Bodleras“ (Baudelaire, 1947) • Apsakymų rinkinys „Siena“ (Le mur, 1939) • Pjesė „Be išėjimo“ (Huis-clos, 1944) • Pjesė „Garbinga šliundra“ (La putain respectueuse, 1946) • Pjesė „Purvinos rankos“ (Les mains sales, 1948) 3. Čarlzas Pirsas Jis loginės semiotikos pradininkas. Todėl filosofas samprotauja apie teiginių naudingumą. Jo loginė semiotika ieško teiginių aiškumo kriterijų, aiškumo priklausomai nuo teiginių praktinio pritaikomumo. Čia nuolat kalbama apie sąvokas ir sprendinius. Č. Pirsas suabsoliutina „tik praktinis patyrimas daro sąvokas teisingas“ (tai laboratoriniai tyrimai ir matematiniai uždaviniai). Jo manymu, yra tik praktinė veikla, kuri užpildo sąvokos turinį. Č. Pirso pragmatizmas reiškia eksperimentinio metodo diegimą filosofijoje, t. y. sąvokos nurodo kokį nors empirinį veiksmą, o jei sąvoka nenurodo nieko, ką galima patvirtinti praktika, tai ji yra nereikšminga ir tuščia. Pasak Č. Pirso, filosofijos tikslas atskleisti sąvokas taip, kad vėliau jas būtų galima tiksliai, empiriškai pritaikyti. Visos tiesos yra reliatyvios (santykinės), jos priklauso nuo praktinės sėkmės ir empirinio pritaikymo. Č. Pirsas padarė perversmą moksle, anot jo, mokslas turi būti utilitarus, o sąvokos privalo būti verifikuojamos. Semiotikoje filosofas aptarė teiginių naudingumą. Jis ieškojo teiginių aiškumo kriterijų, atsižvelgiant į praktinio panaudojamumo. Jis absoliutina: „tik praktinis patyrimas daro sąvokas teisingomis“ (apie laboratorinius tyrimus bei matematikos uždavinius). Vystė ženklų teoriją. Viskas yra ženklas – nebūtinai kaip pats savaime, o tam tikruose sąryšiuose. Esmė yra ženklo sąryšiai. Jis apibrėžė tris roles: 1) ženklą; 2) ženklo objektą; 3) ženklo prasmę arba atsišakojimą, sudarant efektą, kurį vadino interpretant (tolimesnį ženklą, pvz., vertimą). Anot Pirso, tai sudaro nesupaprastinamą trigubą sąryšį. Č. Pirso pragmatizmas pasireiškė eksperimentinio metodo taikymu filosofijoje, t.y. sąvokos nurodo kokį nors empirinį veiksmą, jei ji nenurodo nieko, ką galima patvirtinti praktika, tai ji nereikšminga ir tuščia. Anot jo, filosofijos tikslas yra atskleisti sąvokas taip, kad vėliau jas būtų galima tiksliai, empiriškai pritaikyti. Visos tiesos reliatyvios, nes priklauso nuo praktinės sėkmės ir empirinio pritaikymo. Mokslas privalo būti utilitarus. O sąvokos – verifikuojamos. Pirsas kritikavo dekartizmą, nes 1. „Jis aiškina, kad filosofija privalo prasidėti visuotine abejone“, kai tuo tarpu pradedama „išankstinėmis nuostatomis, kurios neatrodo mums kvestionuojamomis“, nors vėliau ir galime rasti priežastis, kad iškeltume klausimus dėl jų. „Neimkim abejoti filosofijoje tuo, kuo neabejojame savo širdyse“. 2. „Jis moko, kad galutinis teisingumo patikrinimas yra ... individualioje sąmonėje“, tuo tarpu moksle teorija remiasi bandymais tol, kol pasiekiamas sutarimas, kol nelieka abejojančių. Joks atskiras individas neturi viltis išpildyti kelių kartų filosofinę svajonę. Tol, kol yra metodiškų prieštaravimų teoriniame lygyje, tol teorijos kūrėjas turi jausti abejonę dėl jos. 3. Jis pasitiki „viena išvada dažnai priklausančia nuo daugelio nežymių prielaidų“, kai filosofija, kaip sėkmingas mokslas, turėtų remtis tik rimtomis, kruopščiai parinktomis prielaidomis ir pasitikėti nekokiu nors vienu argumentu, o daugeliu jų, stipriai tarpusavyje susijusių. 4. Jis daugelį faktų aiškina kaip „visiškai nepaaiškinamus, kaip paaiškinimą pateikdamas ‚Dievas taip padarė‘“. Pirsas metafiziką skirstė į 1. Ontologiją arba bendrąją ontologiją. 2. Psichinę arba religinę metafiziką. 3. Fizikinę metafiziką. Pirsas laikė, kad „materija yra išsekęs mąstymas; įsigalėję įpročiai yra fiziniais dėsniais“. Jis skirstė tikrovę į 1) absoliutaus atsitiktinumo (tychistinis požiūris); 2) mechanistinės būtinybės (anacistinis požiūris); „meilės dėsnio“ (agapistinis požiūris). Lietuvos filosofos veikalų. 1. Vilhelmas Storostas ( Vydūnas) Vydūnas neturėjo tikslo būti filosofu, nepretendavo pateikti originalios filosofinės sistemos. Filosofu jis tapo kurdamas, jo požiūriu, tautai priimtiną, optimalų gyvenimo modelį, jis grįsdamas savo dvasiai artimomis filosofinėmis koncepcijomis ir pasaulio išminties bei stengdamasis jį pritaikyti savo krašto aktualijoms. Svarbiausią vietą Vydūno apmąstymuose užėmė žmogus. Filosofas norėjo atskleisti žmogaus prigimtį, kurioje įžvelgė daug ,,slėpingumo“. Jam žmogus yra dvilypė – materiali ir dvasinė – būtybė. Vydūno nuomone, žmogaus kūnas yra gamtos dalis, o jo veiksmai priklauso nuo dvasios, arba sąmonės. Žmoniškumas – pagrindinė Vydūno filosofijos sąvoka ir problema. Kartu tai – ir jo gyvenimo principas, visos elgsenos ir veiklos kelrodė žvaigždė. Vydūno nuomone, žmogiškumas priklauso nuo to, kiek ir kaip sugebame valdyti savo ,,žemesnes jėgas“ (aistras, norus ir t.t.). Nepajėgdamas to padaryti, žmogus ,,materialėja“, dvasines vertybes aukoja materialioms gėrybėms. Tada žmogus pamažu praranda savo žmogiškumą. Bet tai – laikini nukrypimai nuo tobulėjimo kelio,nes apskritai žmogus kyla nuo gyvuliškumo prie žmogiškumo. Visa tai, ką jis padarė, žadindamas tautą, kad ji ,,vykintų žmogaus ir tautos gyvenimo prasmę, tai esti, kad ji siektų tobulesnio žmoniškumo“, sudaro fundamentalų mūsų kultūros reiškinį – vydūnizmą. Taigi jau kiekvienas vydūnizmo komponentas – neeilinis mūsų kultūros reiškinys. Tačiau patį vydūnizmą, kaip tautos gyvenimo fenomeną, sudaro harmoninga tų komponentų, vienas kitą praplečiančių ir papildančių visuma. Integruojantis vaidmuo toje harmoningoje visumoje tenka filosofijai, nes joje telpa visa idėjinė programa, kurią Vydūnas realizavo savo gyvenimu, kūryba ir visokeriopa veikla. Tačiau Vydūną laikydami tik filosofu, jį gerokai susiaurintume ir netgi sumenkintume, jame, kaip tokiame, rastume šiokių ar tokių silpnybių, neišbaigtumų, pavyzdžiui, tokių kaip filosofinės sistemos neryškumas, jos loginio karkaso blankumas, kriticizmo, griežtesnio filosofinio apibrėžtumo stoka, filosofavimo stiliaus poetinis pobūdis ir pan. Įspraustas vien į filosofinius rėmus, Vydūnas mūsų sąmonėje tiesiog neegzistuotų, kaip toks fenomenas, kokį mes įsivaizduojame ir suvokiame. Filosofijos veikalus Vydūnas rašė taip, kad “skaitytojai leistųsi jų gundomi pasišvęsti daugiau gyvenimo esmei ir prasmei”. Vydūno nusakymu, involiucijos ir evoliucijos prasmė esanti tokia: “Iš nežinomos vienybės pareina visa, traukiasi per sapnuotąją daugybę ir grįžta į žinomąją vienybę”. Šita “sapnuotoji daugybė” – tai tarsi absoliuto ženklas, iliuzija,kaip aiškinama vedantoje. 2. Stasys Šalkauskis Stasio Šalkauskio filosofija neatskiriama nuo šiuolaikinės lietuvių tautos likimo: ji rūpinosi tautos likimu, projektavo tautos ateitį. Ji turi ką pasakyti ir dabartinei mūsų visuomenei. Stasys Šalkauskis lietuvių kultūros, mokslo ir politikos žmonėms paliko testamentinį įpareigojimą nuolat rūpintis tautos ugdymu. Būtent su ugdymu, švietimu jis siejo saugesnę, sėkmingesnę tautos ateitį. Stasio Šalkauskio noras matyti veiklią, kūrybingą, “gyvos dvasios” lietuvių visuomenę turi būti artimas ir mums - XXI amžiaus lietuviams. Būtent gyvoji dvasia yra „aktyvi ir drąsi, nuoširdi ir tiesi, jungianti dorinį idealizmą su gyvenimo realizmu, visada kilni, bekompromisiška principiniuose dalykuose ir atlaidi žmonių silpnybėms, džiaugsminga ir kartu rimta, bei svetima bet kokiam snobizmui. Stasys Šalkauskis, tarnauja tik kilniems tikslams, nes jo idealas ir principai yra gėrio, grožio, meilės ir tiesos - viso to, ko stokoja mūsų šiandieninis gyvenimas ir ko mums labiausiai trūksta - išraiška. S.Šalkauskis skatino įpareigojančią meilę savo tautai ir tėvynei, ragino tobulinti „faktiškąją katalikų pasaulėžiūrą“ iki tikrosios „katalikiškos pasaulėžiūros“. Būtent S.Šalkauskio raštuose ieškojome ir radome atsparos taškus sovietinei propagandai, neigiančiai dorovinį imperatyvą patriotizmo sąvokoje. Taigi S.Šalkauskis suformulavo asmens, kaip tautos nario, pagrindinius dvasinio gyvenimo principus: 1)jei nori būti tikru patriotu, turi būti doras pats; 2)visa, kas tautiška, turi būti ir žmogiškai vertinga bei visuotinai reikšminga; 3)tautos didybė neturi būti „suvedama į neribotai ir neteisėtai plečiamą materialinę ir fizinę galybę“, o kreipiama į „išvidinę vertę“; 4)patriotizmas privalo būti „tobulėjimo bei kultūrinės pažangos veiksnys“; 5)tikras patriotizmas remiasi pagarba kitoms tautoms. Šį teiginį pagrindžiantys S.Šalkauskio žodžiai apie tai, kad net tautą, nuo kurios užpuolimo ginamasi, privalu mylėti kaip savąją (mylėti jos „idealinį tipą“), padėjo susivokti dvigubos priespaudos-okupacijos ir totalitarizmo-atmosferoje. Visi šie principai buvo absoliučiai svetimi marksistinei ideologijai, todėl natūralu, kad oficialioji valdžia į S.Šalkauskio veikalus žvelgė su agresyviu priešiškumu. Nepriklausomybės metų knygos kratų metu iš suimtų už antisovietinę veiklą žmonių būdavo paimamos kaip daiktiniai įkalčiai. Glavlito cenzorius Leonas Burokas, literatūros kritikai Kazys Ambrasas ir Zakarijus Grigoraitis, atlikinėję šių „įkalčių“ literatūros ekspertizes, apie S.Šalkauskio veikalą „Tautybė, patriotizmas ir lietuvių tautos pašaukimas“ rašė: „Šlykštus antitarybinis draikalas, buržuazinės nacionalistinės ir klerikalinės ideologijos prasiveržimas“. 3. Juozas Girnius Literatūros kritikas Vladas Kulbokas apibūdino J. Girniaus veiklos pagrindinius bruožus: Grožio ir tiesos santykių nušvietimu, žemininkų kartos išryškinimu, pasipriešinimu kultūriniam nuosmukiui, tremties ir okupuotos Lietuvos literatūros įžvalga, Aidų kritikos skyriumi jis

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!