Feodalizmo sistema Europoje

atveju suteikdavo prieglobstį savo pilyse.
arba smulkusis, feodalizmas, o (2) nuo XI a. vidurio iki XIII a. vidurio buvo feodalizmo klestėjimo
laikotarpis.
Feodalizmo epochos socialinės organizacijos pagrindą sudarė sutartis, sudaryta priesaikos
būdu tarp senjoro ir jo pavaldinio. Vasalas senjorui pasižadėdavo ištikimai tarnauti ir laikytis visų
leninių įsipareigojimų. Ši ceremonija vadinosi homagiumo aktu. Senjoras vasalui mainais suteikdavo
investitūrą – teisę valdyti žemės valdą, vadinamą beneficija, arba lenu.
Nuo VIII a. buvo palanki situacija vasaliteto santykiams klostytis. Iki VIII a. frankų
kariuomenė daugiausia susidėjo iš pėstininkų, ginkluotų kardais, o VIII a. buvo pradėti naudoti
didesni arkliai, įvyko pokyčių karyboje. Jei ligi tol raiteliai buvo mobilūs šaudytojai iš lanko ir iečių
svaidytojai, tai nuo šio laikotarpio jie tapo riteriais, buvo aprengti šarvais ir gavo ilgas ietis, išrastos
balnakilpės leido tvirtai sėdėti ant arklio, tapo tarsi kovojančiais taranais. Apie 500 metų riteriai
dominavo Europoje. Norint išlaikyti arklį, įsigyti šarvus ir ginklus, reikėjo didelių pajamų. Be to,
reikėjo daug laiko ir pastangų, kad išmoktum, sėdėdamas ant arklio, valdyti tuos ginklus. Todėl
senjorai, kurie norėjo turėti karių, aprūpindavo savo vasalus žemės valdomis. Atsidėkodamas vasalas
senjorui demonstruodavo savo karinius sugebėjimus.
Pagrindinė vasalo vertybė buvo ištikimybė senjorui. Vasalo pareiga buvo suteikti senjorui
karinę pagalbą, reikalui esant, ir materialinę (pvz., išpirkti iš nelaisvės), taipogi posėdžiauti senjoro
taryboje ir dalyvauti jo teismuose. Vasalas turėjo parodyti vaišingumą senjorui, kai šis lankydavosi
vasalo pilyje. Vasalai mokėdavo senjorui finansinius mokesčius įvairiomis progomis, tokius kaip,
pvz., senjoro sūnaus ar dukters vestuvių proga. Senjoro pareiga buvo ginti vasalą ginklu ir teisme,
sudaryti tinkamas sąlygas naudotis lenu, suteikti tiek žemės, kad jis galėtų išsilaikyti. Sutartis galėjo
būti nutraukta, jei kuri nors pusė nevykdė savo įsipareigojimų. Mirus vasalui, teoriškai jo lenas turėjo
vėl sugrįžti senjorui, tačiau X a. lenai tapo paveldimi – vyriausiasis sūnus paveldėdavo tėvo leną. Jei
jis nepalikdavo palikuonių, tada senjoras tą leną duodavo kitam.
Kiekvienas senjoras galėjo turėti kelis ar keliolika vasalų, jie sudarė leninę grupę, ir buvo
vadinami perais. Atskiros leninės grupės buvo tarpusavy susiję: vienos...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!