Faustas ir Margarita. Veikėjų analizė

Pagrindinė kūrinio tema- faustiškojo tipo žmogaus nepasitenkinimas. Faustiškasis žmogus yra toks, kuriam po kiekvieno noro išsipildymo atsiranda naujų troškimų, todėl neįmanomas pastovus, ilgalaikis pasitenkinimas. Dėl to nebaisus ir sandėris su velniu, nes niekada negalės ateiti toks žavus akimirksnis.
Pagrindinė I dalies idėja- Margaritos tragedija. Faustas negali gyventi su Margarita, nes tai reikštų atsisakymą tobulėti, išsižadėti ieškoti gyvenimo prasmę.
FAUSTAS IR MARGARITA.
Sutikęs gatvėje Margaritą, jis leidžiasi į viliojantį meilės nuotykį. Faustas iš pradžių siekia lengvo flirto su Margarita, bet pamažu ją iš tiesų pamilsta. Gėtė lyriškai vaizduoja bundantį meilės jausmą, pakilų palaimos, džiaugsmo išgyvenimą, tragišką istorijos atomazgą. Faustui malonu patirti, “kaip širdį degina aistrų saldi kančia”, jis nuoširdžiai trokšta justi palaimą, jį jaudina jauna Margarita, jos jaukus pasaulėlis.
Nuo dramos vidurio vaizduojama jaunos dievobaimingos mergaitės Margaritos suvedžiojimo ir baus­mės istorija. Šio gana avantiūriško siužeto pagrindu autorius mąsto apie žmogaus ieškojimus, klaidas, vidinį velnią. Me­fistofelis suvedžioja klasta, melu, stebuklais, Margaritos bei Fausto jausmus komentuoja ciniškai.
Fausto sielos konfliktas išskleidžiamas skyriuje „Ola miške“. Joje Faustas supranta, kad jutiminės aistros valdo žmogų. Nusivilia tuo, kuo taip degė, ir grįžta į filosofo-mokslininko pozicijas. Tad vienu metu jis yra ir jaunas, jausmų audras išgyvenantis žmogus, ir jau senyvas, protu besivadovaująs mokslininkas. Fausto gerą nuomonę apie save galėtume sieti su Vakarų pasaulyje istoriniais amžiais vyra­vusia patriarchato sistema (vyro valdžia, vyriškojo pasaulėvaizdžio ir vertybių dominavimas). Šiuo požiūriu Faustas yra tipiškas Vakarų pasaulio žmogus.
Faustas nėra išskirtinis, jis gyvena kaip visi žemės žmonės: su sie­kiais ir nusivylimais, klaidomis. Mefistofelis yra tarsi antroji Fausto pusė, demaskuojanti išsisukinėjančią, besislapstančią Fausto dvasios dalį. Mefistofelis ironizuoja Fausto didybės maniją („esi tik žemės vaikas") ir provokuoja aistrai: „Tu kaip upokšnis tirpstant sniegui/ Nesuvaldei geismų sraujos,/ dabar aistra tavy atlėgo". Nors ir nu­jaučia beatodairiškos aistros pražūtingumą, Faustas (čia beveik su­tapdamas su Mefistofeliu) pasiduoda jai.
Gėtei rūpi žmogaus prigimtis, kuri yra pati didžioji paslaptis. Se­kant gamtos (arba Žemės Dvasios) analogija, tik nuolatinis...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!