Europos Sąjungos teisės sistema

1. Europos Sąjungos teisės sistema 1.1. ES teisės prigimtis ir pagrindiniai jos šaltiniai Europos Bendrijos teisė – tai teisinė santvarka, kuri veikia ne tik tarp valstybių, bet ir kaip bendra valstybėms narėms teisė. Formaliai Europos Bendrijos teisę galima būtų vertinti kaip tarptautinės teisės rūšį, tačiau jos turinys, priemonės ir šaltiniai daro ją išskirtine, atskira teisine santvarka. Europos Sąjungos teisė – tai savarankiška teisinė sistema sui generis. Savo darbe aš trumpai aptariu Europos Sąjungos teisės prigimtį, jos pagrindinius šaltinius, bei Europos Sąjungos Konstitucijos projekto naujoves. Rašydama darbą naudojausi A. Tatham, W. Cairns, Žalimo knygomis, tiek norminiais aktais. Europos Sąjungos teisės prigimtis. Europos Bendrijos formavimosi pradžia – trys sutartys, kurių pagrindu buvo įsteigtos Europos bendrijos: Europos Anglies ir Plieno Bendrija, Europos Atominės energijos bendrija ir Europos Ekonominė Bendrija. Remiantis šiomis tarptautinėmis sutartimis buvo įkurtos institucijos, pagal tarptautinę teisę turinčios atskirą teisinį subjektiškumą, taip pat sukurta savarankiška teisės sistema. Kurioje minėtos institucijos, valstybės narės bei jų piliečiai turi savo teises ir pareigas. Teisė peržiūrėti bei aiškinti visą Bendrijos teisinę tvarką buvo suteikta Europos Teisingumo Teismui. 1 Taigi, Bendrijos teisė, nors egzistuojanti kaip atskira teisės sistema, nėra izoliuota nuo kitų teisės sistemų, o užima tarpinę padėtį tarp nacionalinės ir tarptautinės teisės. Tačiau, nors ir grindžiama sutartimis, sudarytomis pagal tarptautinę teisę, Bendrijos teisė yra smarkiai nutolusi nuo tarpautinės teisės. Esminė tokio skirtumo priežastis glūdi dviejų teisinių sistemų skirtinguose tiksluose: tarptautinė teisė yra susijusi su konfliktų tarp skirtingų valstybių įstatymų sprendimu, o Bendrijos teisė yra skirta integracijai tarp valstybių narių skatinti. Jos teisė išreiškia labiau išplėtotą teisinę tvarką nei ta, kuri egzistuoja pagal tarptautinę teisę. Bendrijos sutartys žengia toliau nei tradicinės tarptautinės sutartys ir sukuria tiesioginius teisinius padarinius ( valsybėse narėse fiziniams ir juridiniams asmenims tiesiogiai suteikia teises bei nustato pareigas). Tai paskatino Europos Teisingumo Teismą padaryti išvadą, kad Europos Bendrijos teisė yra taisyklių sistema, įgalinanti vadinti šią teisę nauja teisine tvarka, atskira ir skirtinga nuo tarptautinės teisės.2 Tai savarankiška taisės sistema sui generis. Todėl, Bendrijos teisė, nors ir kildinma iš tarptautinės teisės, neturi visų pastarosios savybių. Dauguma Bendrijos teisinėje sistemoje naudojamos juridinės technikos ir doktrinų daugiau bendro turi su nacionalinės teisės šakomis, tokiomis kaip konstitucinė ar administracinė teisė, negu su tarptautinės teisės šakomis. Tačiau Bendrijos teisė yra savarankiška, skirtinga nuo nacionalinės teisės, nors ją ir taiko nacionaliniai teismai. Todėl nacionalinės įstatymų leidybos organai neturi teisės jos keisti arba panaikinti, o iškilus prieštaravimams, Bendrijos teisė yra aukčšiau nacionalinės teisės. Išimtinę teisę aiškinti Bendrijos teisę turi Europos Teisingumo Teismas. Valsybės narės tam tikroje sferoje apribojo savo suverenitetą dėl Bendrijos teisinės sistemos ir jos teisės aktų viršenybės. Taigi, savo didžiulės prakritinės reikšmės dėka, taip pat dėl savo ypatumų susiformavo Europos bendrijos (arba Bendrijų – EAPB, EEB ir Euratomo) teisė kaip speciali teisės sritis, kuri šiandien sudaro Europos Sąjungos pagrindą. Europos Sąjungos teisės terminas turėtų būti vartojamas turint galvoje, kad tai trijų ramsčių teisė ( Europos Bendrijos, Bendra užsienio ir saugumo politika, Policijos ir teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose). Tačiau kadangi Bendra užsienio ir saugumo politikos bei Policijos ir teismų bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose teisė menkai išplėtota, Europos Sąjungos teisė šiuo metu yra panašios apimties kaip ir Bendrijos teisė.3 Pagrindiniai Europos Sąjungos teisės šaltiniai. Teisės šaltiniai – tai taisyklių kūrimo mechanizmas, kuris leidžia spręsti kasdien kylančius teisinius klausimus. Nėra įtvirtinta jokios aiškios visų Europos Sąjungos šaltinių hierarchijos. Europos Sąjungos šaltinių sistema įvairių autorių traktuojama panašiai, tačiau tuo pačiu pastebimi ir tam tikri skirtumai. Vieni autoriai teigia, jog Bendrijos teisės šaltinių sistemą sudaro: a) Europos Bendrijų steigiamosios sutartys ir jų protokolai su pataisomis, kurios numatytos vėlesnėse sutartyse; b) antrinės teisės aktai reglamentų, direktyvų, sprendimų bei rekomendacijų ir nuomonių forma; c) tarptautiniai susitarimai, kuriuos Bendrijos vardu sudarė jos institucijos, besiremdamos savo įgaliojimais, numatytais steigimo sutartyje; d) teismų sprendimai. Tai reiškia, jog visą Bendrijos teismų jurisprudenciją, apimančią ne tik sprendimus, bet ir bendrus principus ar net atskiras nuomones, jei tai yra klausimai, susiję su Bendrijos teise.4 Kiti autoriai šaltinius skirsto ne į keturias o į tris dalis: a) pirminę teisę, kurią sudaro steigimo sutartys su visais pakeitimais, bendrieji teisės principai bei papročiai; b) tarptautinės bendrijos sutartys(EB sutartis 300 str.) ; c) antrinė teisė (EB sutartis 249 str.), kurią sudaro reglamentai, direktyvos, sprendimai bei rekomendacijos ir nuomonės. Treti autoriai išskiria: a) pirminę teisę ( ji, praktiškai, visų autorių apibūdinta vienodai – steigimo sutartys, jų protokolai, pareiškimai, vėlesni pakaitimai, papildymai ir t.t.); b) išvestiniai aktai ( antrinė teisė, ji taip pat visų autorių suprantama vienodai); c) teismo sprendimai ( tačiau Europos Teisingumo Teismas nepripažįsta precedentinės teisės doktrinos, taip pat reiškia, jog jis nėra suvaržytas savo sprendimų. Tčiau tai netrukdo teismui dažnai kartoti atitinkamų formuluočių, kurios, jo manymu, aiškinant ir taikant Bendrijos teisę yra svarbiausios; valstybių narių teismų sprendimai akivaizdžiai yra mažiau įtikinamas Bendrijos teisės šaltinis); d) tarptautinės sutartys ( tai Bendrijos sudarytos suratys bei pačių valstybių narių sudarytos tarptautinės sutartys); e)bendrieji teisės principai ( lygybė, solidarumas, proporcingumas, teisinis tikrumas, teisėti lūkesčiai ir kt.).5 Yra autorių, kurie be prminės ir antrinės teisės, bendrųjų teisės principų bei papročių, jurisprudencijos, išskiria sui generis teisės aktus. Europos Bendrijų steigiamosios sutartys leidžia institucijoms be išvardytų teisės aktų priimti kitus detaliau neapibrėžtus arba neįvardintus aktus. Tai gali būti bendrosios pozicijos, bendrieji veiksmai, bendrosios priemonės, veiksmų programosir kt. Sui generis teisės aktai pagal savo pobūdį gali būti labai skirtingi: šiai grupei gali priklausyti ir abstraktūs ir konkretūs, ir teisiškai privalomi, ir neprivalomi, ir universalaus, ir individualaus taikymo, ir turintys vidinį, ir išorinį poveikį aktai.6 Bendrijos teisė turi įvairiausių teisės šaltinių, kurie atspindi skirtingas jos pagrindą sudarančias teisės tradicijas. Tarptautinės teiės prasme teisė, kylanti iš visų minėtų šaltinių, yra privaloma valstybėms narėms, kuriosprivalo imtis visų reikiamų priemonių – tiek bendro, tiek ir konkretaus pobūdžio, kad būtų užtikrintas visų šių pareigų vykdymas.7 Antrinės teisės aktų rūšys. Antrinė teisė – tai teisės aktai, priimti Europos Bendrijų institucijų, remiantis Europos Bendrijų pirminės teisės joms priskirta kompetencija. Antrinė teisė – tai Bendrijos normų, priimtų pagal steigiamąsias sutartis, visuma. Pagal Europos Bendrijos sutarties 249 str. teisės aktus ( reglamentus, direktyvas, sprendimus, rekomendacijas ir nuomones) priima Europos Parlamentas kartu su Taryba arba Taryba (viena) ar Komisija (viena).8 Reglamentai, direktyvos ir sprendimai yra privalomomi teisės aktai. Jie skelbiami Europos Bendrijų oficialaus biuletenio “L” dalyje. Adresuotos pavienėms valstybėms narėms direktyvos, neprivalomos nuomonės ir rekomendacijos, taip pat konkrečiam atvejui skirti sprendimai oficialiame biuletenyje nėra skelbiami. Europos Bendrijų antrinės teisės aktai paprastai įsigalioja dvidešimtąją dieną nuo jų paskelbimo Europos Bendrijų oficialiame biuletenyje, jeigu priimto teisės akto paskutiniajame straisnyje nėra nustatyta kita jo įsigaliojimo data.9 Reglamentai. Pagal EB 249 str. antrąją dalį reglamentai yra: 1) bendrojo galiojimo; 2) privalomi visos apimties ; 3) tiesiogiai taikomi kiekvienoje valstybėje narėje teisės aktai.10 Visos valstybių narių institucijos yra įpareigotos laikytis reglamentų ir taikyti juos. Taip pat reglamentai gali tiesiogiai įpareigoti valstybių narių fizinius ar juridinius asmenis arba suteikti jiems tam tikras teises. Tiesioginis taikymas pirmiausia reiškia, kad reglamentai galioja ne vien valstybėms narėms, bet ir neribotam esančių valstybėse narėse susijusių asmenų skaičiui. Reglamento veikimas yra savaiminis, jam įgyvendinti nereikia, kad valstybių narių prlamentai ar vyriausybės priimtų atskirą teisės aktą. Nebūtina ir net neleidžiama valstybėms narėms reglamentų nuostatas perkelti į nacionalinę teisę.11 Valstybė gali priimti reglamento reikalaujamas įgyvendinimo priemones, ir tai yra viskas, kas valstybiai narei leidžiama. Valstybėms narėms visais atvejais reglamentai yra tiesiogiai taikomi aktai. Tuo tarpu Europos Bendrijos piliečiams reglamentai tiesiogiai taikomi tik tais atvejais, kai nustato jiems konkrečias teises ir (ar) pareigas. Reglamentams būdingas tiesioginis “trečiasis veikimas”, arba dar kitaip vadinamas horizontaliuoju veikimu. Jis reiškia, kad išimtinais atvejais kai kuriomis reglamentų nuostatoms tiesiogiai gali būti taikomos privatiems asmenims. Vadinasi, reglamentai gali būti prilyginti vienai iš nacionalinės teisės akto formų – įstatymui, nes jie nustato neapibrėžtam atvejų skaičiui erga omnes privalomas taisykles, kuriomis gali tiesiogiai remtis valstybės narės ir tiesiogiai ar iš dalies susiję fiziniai ar juridiniai asmenys.12 Visi reglamentai nėra tarpusavyje lygūs. Taryba gali perduoti Komisijai teisę priimti teisės aktus. Tokia teisė yra nustatoma pagrindiniuose (bendruose) reglamentuose, kuriuos Komisija paskui įgyvendina priimdama įgyvendinimo reglamentus. Todėl pastarieji turi atitikti pirmuosius.13 Direktyvos. Pagal EB sutarties 249 str. direktyvose: 1) nustatyti tikslai yra privalomi kiekvienai valstybei narei, kuriai jie keliami; 2) valstybėms narėms paliekama galimybė pasirinkti formą ir metodus šiems tikslams pasiekti; 3) jos adresuojamos valstybėms narėms, jų aukščiausioms institucijoms, o ne kitoms valstybės institucijoms, teismams, piliečiams. Savo požiūriu direktyvos yra teisės hormonizavimo instrumentai. Jos nustato tam tikrus tikslus ir leidžia valstybėms narėms pasirinkti priemones, kuriomis bus pasiekti šie tikslai.14 Direktyva įtvirtina tam tikrus nurodymus valstybėms narėms, o kai kurios jos nuostatos būna labai specifinės ir konkrečios. Vis dėlto, visa direktyva labai detali ir nepaliekanti jokios laisvės valstybėms narėms būna retai. Perkeldamos direktyvų nuostatas į nacionalinę teisę, valstybės narės priima privalomas teisės normas, kurios turi išorinį poveikį, yra konkrečios, apibrėžtos bei aiškios, taip pat atitinka teisėtumo reikalavimus ir turi visiškai pasiekti Europos Bendrijos tikslus. Paprastai direktyvose numatomas terminas, per kurį valstybės narės turi imtis privalomų priemonių atitinkamai direktyvai įgyvendinti. Jei per nustatytą laiką direktyvos neįgyvendina, Komisija gali pradėti priežiūros procesą. Apskritai, direktyvos adresuojamos valstybėms narėms, todėl ir direktyvų tiesioginis veikimas pirmiausia valstybių narių įstatymų leidybos valdžios atžvilgiu. Tuo tarpu teises ir pareigas Europos Bendrjos valstybių narių piliečiams, nacionalinėms įstaigoms ir teismams sukuria tik direktyvas įgyvendinantys nacionalinės teisės aktai. Tačiau pagal Eutopos Teisingumo Teismo praktiką galimi šie išimtiniai atvejai, kai direktyvų nuostatos tiesiogiai veikia ir Europos Bendrijos valstybių narių piliečių, įstaigų ir teismų atžvilgiu. Įstaigų ir teismų atžvilgiu, esant tam tikrom sąlygom: 1) jei direktyva pakankamai aiški, apibrėžta ir besąlyginė; 2) valstybė narė laiku neįgyvendino ar nepakankamai įgyvendino nuostatas. Piliečiai gali tiesiogiai remtis tam tikromis direktyvų nuostatomis palaikydami santykius su valstybėmis narėmis, jų įstaigomis ir teismais, jeigu:1) direktyvos nuostata pakankamai aiški, nedviprasmiškai įtvirtinta valstybės narės pareiga; 2) direktyvos nuostata yra pakankamai apibrėžta; 3) nuostata besąlyginė; 4) direktyvos nuostatomis siekiama suteikti teises asmeniui; 5) valstybė narė laiku neperkėlė direktyvos nuostatų į nacionalinę teisę ar nepakankamai ją įgyvendino. Neperkeltos į nacionalinę teisę direktyvos negali tiesiogiai įpareigoti konkretaus asmens, tokios direktyvos gali suteikti tik teises. 15 Tiesioginis horizontalusis direktyvų veikimas apskritai yra neįmanomas: privatūs asmenys tarpusavio santykiuose negali vienas kito atžvigiu remtis neperkeltomis į nacionalinę teisę direktyvomis, nes kitaip tektų pripažinti, kad tokios direktyvos suteikia ne tik teises, bet ir pareigas (Faccini Dori).16 Taigi, tiesioginis direktyvos veikimas yra galimas tik pasibaigus jos įgyvendinimo terminui. Be to, įmanomas tik tam tikrų direktyvos nuostatų tiesioginis veikimas. Tuo tarpu valstybių narių pareiga interpretuoti nacionalinę teisę, atsižvelgiant į direktyvos nuostatas, atsiranda nuo pat jos priėmimo. Sprendimai. Pagal EB 249 str. sprendimai apibrėžiami kaip teisės aktai privalomi visos apimties tiems, kuriems jie yra taikomi. Kitaip nei reglamentai ir direktyvos, sprendimai nėra abstrakčios taisyklės, taikomos daugeliu atvejų. Tai konkrečios nuostatos, skirtos asmenims. Valstybių narių viduje sprendimai gali būti prilyginami administraciniams aktams.17 Sprendimus priima Taryba ir komisija. Jie gali būti skirti individualiems fiziniams ar juridiniams asmenims ir valstybėms narėms. Paprastai sprendime išvardijami jo adresatai. Skirtas didesnei adresatų grupei sprendimas įsigalioja tik paskelbtas Oficialiame biuletenyje. Jei sprendimas skirtas vienam adresatui jis įsigalioja po pranešimo apie sprendimą.18 Sprendimai valstybėse narėse veikia tiesiogiai, jie gali suteikti teises ar pareigas nurodytiems adresatams be valstybių narių parlamentų ar vyriausybių įsikišimo, o nacionalinės įstaigos ir teismai turi laikytis sprendimų nuostatų. Sprendimų adresatas visada yra individualus.19 Nuomonės ir rekomendacijos. Pagal EB sutarties 249 str. nuomonės ir rekomendacijos neturi privalomosios galios. Jos vertinamso atsižvelgiant į lojalumo bendrijai principą. EB sutartyje esama tiek specialiųjų, tiek bendrųjų nuostatų dėl nuomonių ir rekomendacijų priėmimo. Specialiosios nuostatos yra numatytos tokiomis priemonėmis kurios, pavyzdžui, suteikia teisę Tarybai teikti rekomendacijas kultūros politikos srityje. Bendresnis pagrindas yra , pagal kurį Komisija gali teikti rekomendacijas ir nuomones tada, kai jai atrodo, kad tai reikalinga.20 Nors rekomendacijos ir nuomonės yra neprivalomi dokumentai, tačiau negalima sakyti, kad jos neturi teisinės reikšmės. Europos Teisingumo Teismas (Grimaldi byloje) nutarė, kad spręsdami bylas nacionaliniai teismai turi atsižvelgti į rekomendacijas, o ypač tada, kai jos gali išaiškinti, kaip interpretuoti šalies vidaus nuostatas, priimtas įgyvendinant rekomendacijas, arba kai jos yra papildomas aktas prie privalomų Bendrijos teisės aktų.21 Europos Sąjungos šaltiniai Konstitucijos projekte. Europos Sąjungos šaltiniai Europos Sąjungos Konstitucijos projekte keičiasi, atsiranda papildomų šaltinių, jie pervadinami. Yra įtvirtinta teisės šaltinių hierarchija, nes šiuo metu jos nėra. Konstitucijos projekto 32 str.1d. įtvirtinta, jog: “Sąjunga naudojasi kompetencija, kurią jai suteikia Konstitucija kaip teisinius instrumentus naudoja Europos įstatymus, Europos pamatinius įstatymus, Europos reglamentus, Europos sprendimus, rekomendacijas ir nuomones”.22 Konstitucijos projekte teisės aktai skirstomi į turinčius įstatymo statusą (Europos įstatymas ir Europos pamatinis įstatymas) ir neturinčius įstatymo statuso ( Europos reglamentas ir Europos sprendimas). Europos įstatymas atitinka dabartinį reglamentą. Projekto 32str. 2 d. teigama, jog tai yra bendro taiymo įstatymų statuso aktas. Jis privalomas visas ir tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse.23 Europos pamatinis įstatymas atitnka direktyvos apibūdinimą. Projekto 32 str.3d. teigiama, jog tai yra įstatymų statuso aktas, privalomas kiekvienai valstybei narei, kuriai jis skirtas, rezultato, kurį reikia pasiekti, atžvilgiu, bet nacionalinės valdžios institucijos turi visišką laisvę pasirinkti formą ir būdus, kuriais siekia šio rezultato.24 Europos reglamentas, tai naujas teisės aktas. Jis yra bendro taikymo įstatymo statuso neturintis aktas skirtas įgyvendinti įstatymų statuso aktus ir kai kurias konkrečias Konstitucijos nuostatas. Jis gali būti arba privalomas visas ir tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse, arba privalomas rezultato, kurį reikia pasiekti atžvigiu, visoms valstybėms narėms, kurioms jis skirtas, bet nacionalinės valdžios institucijos turi visišką laisvę pasirinkti formą ir būdus, kuriais siekia šio rezultato.25 Europos sprendimas atitinka dabartinį sprendimą. Jis pagal 32 str. įstatymo statuso neturintis aktas, kuris privalomas visas. Sprendimas, kuris nurodo, kam jis yra skirtas, yra privalomas tik tiems, kam jis skirtas.26 Institucijų pateiktos rekomendacijos ir nuomonės nėra privalomos. Išvados: 1. Bendrijos teisė, nors egzistuojanti kaip atskira teisės sistema, nėra izoliuota nuo kitų teisės sistemų, o užima tarpinę padėtį tarp nacionalinės ir tarptautinės teisės. 2 Vis dėlto, .Europos Bendrijos teisė yra nutolusi nuo tarptautinės teisės, esminė priežastis slypipastaroji jų tiksluose, tarptautinė teisė susijusi su konfliktų tarp skirtingų valstybių įstatymų sprendimu, o Bendrijos teisė yra skirta integracijai tarp valstybių narių skatinti. 3. Europos Bendrijos teisė yra taisyklių sistema, įgalinanti vadinti šią teisę nauja teisine tvarka, atskira ir skirtinga nuo tarptautinės teisės. 4. Bendrijos teisė yra savarankiška, skirtinga nuo nacionalinės teisės, nors ją ir taiko nacionaliniai teismai. Bendrijos teisė yra aukščiau nacionalinės teisės. 5. Valsybės narės tam tikroje sferoje apribojo savo suverenitetą dėl Bendrijos teisinės sistemos ir jos teisės aktų viršenybės. 6. Europos bendrijos teisė kaip speciali teisės sritis, šiandien sudaro Europos Sąjungos pagrindą ( į ES teisę įeina ir kitų dviejų ramsčių teisė). 7. Įvairųs autoriai Europos Bendrjos teisės šaltinius klasifikuoja panašiai, tačiau esama tam tikrų skirtumų, vienas iš klasifikacijos pavyzdžių, skirstymas į: a) pirminę teisę; b) antrinę teisę; c) teismo sprendimus d) tarptautines sutartis; e)bendruosius teisės principus. 8. Nėra jokios aiškios šaltinių hierarchijos, tačiau teisė, kylanti iš visų minėtų šaltinių, yra privaloma valstybėms narėms, kuriosprivalo imtis visų reikiamų priemonių – tiek bendro, tiek ir konkretaus pobūdžio, kad būtų užtikrintas visų pareigų vykdymas. 9. Antrinė teisė – tai Bendrijos normų, priimtų pagal steigiamąsias sutartis, visuma ( reglamentai, direktyvos, sprendimai, nuomonės ir rekomendacijos). 10. Reglamentai yra: 1) bendrojo galiojimo; 2) privalomi visos apimties ; 3) tiesiogiai taikomi kiekvienoje valstybėje narėje teisės aktai. 11. Direktyvose: 1) nustatyti tikslai yra privalomi kiekvienai valstybei narei, kuriai jie keliami; 2) valstybėms narėms paliekama galimybė pasirinkti formą ir metodus šiems tikslams pasiekti; 3) jos adresuojamos valstybėms narėms, jų aukščiausioms institucijoms, o ne kitoms valstybės institucijoms, teismams, piliečiams. 12. Sprendimai apibrėžiami kaip teisės aktai privalomi visos apimties tiems, kuriems jie yra taikomi. 13. Rekomendacijos ir nuomonės nėra privalomi teisės aktai, tačiau spręsdami bylas nacionaliniai teismai turi atsižvelgti į rekomendacijas ir nuomones, o ypač tada, kai jos gali išaiškinti, kaip interpretuoti šalies vidaus nuostatas, priimtas įgyvendinant rekomendacijas, arba kai jos yra papildomas aktas prie privalomų Bendrijos teisės aktų. 13. Konstitucijos projekte įtvirtinta, jog Sąjunga naudojasi kompetencija, kurią jai suteikia Konstitucija, kaip teisinius instrumentus naudoja Europos įstatymus, Europos pamatinius įstatymus, Europos reglamentus, Europos sprendimus, rekomendacijas ir nuomones. .14. Taigi, Europos Sąjungos šaltiniai Europos Sąjungos Konstitucijos projekte keičiasi, atsiranda papildomų šaltinių, jie pervadinami. Yra įtvirtinta teisės šaltinių hierarchija, nes šiuo metu jos nėra. 1.2. ETT įtaka teisės sistemai EB teisės aktų priėmime didžiausią vaidmenį užima valstybių ministrai. Kad teisės aktus priėminėja vykdomosios valdžios atstovai yra demokratijos deficitas. Šį trūkumą atsverti buvo sukurta kontrolės sistema – Europos teisingumo teismas. EB steigimo sutarties 7 str. numatyta, kad viena iš pagrindinių institucijų atliekanti Bendrijai patikėtus uždavinius yra Europos Teisingumo teismas(ETT). Ši institucija minima ir ES (Mastricho sutartyje). ETT buvo įsteigtas 1951 m. Europos anglių ir plieno bendrijos steigimo (Paryžiaus) sutartimi. 1957 m. Romos sutartimi įsteigus kitas dvi bendrijas, t.y. Europos ekonominę bendriją ir Europos atominės energijos bendriją, ETT kompetencija buvo išplėsta. ETT susideda iš 15 teisėjų ir 8 generalinių advokatų. Tačiau pagal jau įsigaliojusią Nicos sutartį teisėjų skaičius priklausys nuo valstybių narių skaičiaus. ETT po plėtros turėtų sudaryti po vieną teisėją iš kiekvienos valstybės narės, t. y. 27 teisėjai. Teisėjus skiria valstybių vyriausybės 6 metų laikotarpiui. Baigę kadenciją teisėjai ir advokatai turi teisę būti dar kartą paskirti. Teisėjais ir generaliniais advokatais parenkami tie, kurių nepriklausomumas nekelia abejonių ir kurie tenkina atitinkamos jų šalies reikalavimus aukščiausioms teisėjų pareigoms užimti arba yra plačiai žinomi teisės specialistai.(EB steigimo sutarties 223 str.) 2002 metais ETT nuo įsteigimo buvo išnagrinėjęs apie 8,6 tūkst. bylų. Siekiant sumažinti ETT krūvį, specializuojant jo veiklą ir tikslinant kompetenciją pagal 1987 m. įsigaliojusį Suvestinį Europos aktą buvo įsteigtas Pirmosios instancijos teismas (PIT), kuris pradėjo veikti 1989 m. rugsėjo mėn. Šio teismo kompetencijai buvo perduotos mažiau reikšmingos bylos, kad ETT galėtų daugiau dėmesio skirti esminių bylų nagrinėjimui.27 Bet laikui bėgant PIT kompetencija buvo plečiama, o po Nicos sutarties įsigaliojimo tam tikromis sąlygomis jis gali priimti preliminarų nutarimą. Jo sprendimai gali būti apskųsti ETT, bet tik jei iškyla teisės (materialinės, procesinės) klausimas. Toliau kalbant apie šiuos du teismus bus vartojama bendra sąvoka Teisingumo teismas (TT). TT kompetencija ir priimamų sprendimų įtaka Svarbiausia TT funkcija – “užtikrinti teisės laikymąsi aiškinant ir taikant šią Sutartį”28. Jis tai įgyvendina spręsdamas skundus. Tai gali būti arba tiesioginiai ieškiniai, kada pareiškėjas ieškinį pareiškia vienu iš Sutartyje numatytų pagrindų, arba netiesioginiai ieškiniai, kada nacionaliniam teismui reikalingas TT nutarimas Bendrijos teisės klausimu, kuris kilo jam nagrinėjant bylą.29 TT veikimo pagrindas EB steigimo sutartys. Tačiau Sutartis yra rėminio pobūdžio ir gali būti interpretuota įvairiai, todėl TT turi aiškinti jos normas. Bendrijos teisės aiškinimas yra jos prasmės, apimties ir padarinių nustatymo procesas TT laikomas vienintele oficialia Bendrijos teisės aiškinimo institucija. Taip užtikrinamas vienodas teisės aiškinimas visoje ES teritorijoje. 3.1. Tiesioginiai ieškiniai EB steigimo sutarties 226 ir 227 straipsniuose numatyta procedūra kreiptis su ieškiniu į ETT, kai pažeidžiama EB steigimo sutartis. Tokį ieškinį gali iškelti Komisija valstybei narei arba valstybė narė kitai valstybei narei. Čia ETT nustato ar valstybės narės pažeidė Sutartį, t.y. kad neįvykdė pareigų pagal sutartį. Jei tai nustatoma, pareikalauja kad valstybė narė imtųsi būtinų priemonių ETT įvykdyti (EB steigimo sutarties 228 str.1d). Konstatuodama kokios teisės ir pareigos valstybei narei priklauso pagal Sutartį, ETT aiškina Sutarties turinį. Jeigu valstybė vis tiek nevykdo sprendimo – yra numatytas nuobaudų mechanizmas, užtikrinantis EB teisės veiksmingumą. Taip pat numatyta galimybė kreiptis į TT dėl privalomo teisės akto panaikinimo. Pirminei teisei turi atitikti antrinė teisė, todėl reglamentai, direktyvos, sprendimai neatitinkantys EB steigimo sutarties oficialų aiškinimą yra neteisėti. Ieškinį į PIT gali paduoti fiziniai ir juridiniai asmenys, o į ETT – valstybės narės ir Bendrijos institucijos. Kad ieškinys būtų svarstomas ieškovai turi atitikti leistinumo reikalavimus ir materialinės priežiūros pagrindus.30 TT prižiūri Europos Parlamento ir Tarybos bendrai priimtų, Tarybos, Komisijos ir Europos centrinio banko priimtų teisės aktų ir EP aktų, galinčių turėti teisinių padarinių trečiosioms šalims, teisėtumą. Teisės aktai turi būti privalomo pobūdžio, taigi dėl rekomendacijos ir nuomonės negalima kreiptis. Ieškiniai gali būti pareikšti dėl kompetencijos trūkumo, esminio procedūrinio reikalavimo pažeidimo, EB steigimo sutarties ar kokios nors su jos taikymu susijusios teisės normos pažeidimo arba piktnaudžiavimo įgaliojimais. (EB steigimo sutarties 230 str. 1,2 d.) Autorius išleidžiantis EB teisei priklausančius teisės aktus negali netinkamai suteikti savo galių kitiems, priskirti sau neegzistuojančias galias arba pasikėsinti į kitos institucijos galias. Kaip rodo teismų praktika, į TT su šiuo pagrindu kreipiamasi retai, nes EB sutartis gana aiškiai nustato kiekvienos institucijos įgaliojimus, o be to teismas linkęs institucijų galias aiškinti gana plačiai. Bendrijos teisė nustato įvairius mechanizmus, užtikrinančius tam tikrų teisėtumo ir teisingumo reikalavimų laikymąsi procedūriniais reikalavimais. Ir jeigu pažeidžiami esminiai procedūriniai reikalavimai, TT turi teisę pripažinti teisės aktą negaliojantį. Taip pat teisės aktas gali būti pripažintas negaliojančiu, jei nustatomas Sutarties ar kurių nors jos įgyvendinimo normų pažeidimas. Teismo praktikoje buvo išaiškinta, kad jų priskiriami ir bendrieji teisės principai, pvz. Teisėtų lūkesčių principas (Toepfer byla c-122/77). TT gali pripažinti teisės aktą negaliojančiu, jeigu juo siekiama tikslų priešingų tiems, kuriems pasiékti tie įgaliojimai buvo suteikti.31 TT nustatęs ieškinio pagrįstumą, turi teisę pripažinti ieškinį negaliojančiu.(EB steigimo sutarties 231 str.). Taigi jis atlieka Bendrijos teisės aktų teisėtumo priežiūrą ir tam tikra prasme “išvalo” ją. Įgyvendinti Bendrijos teisę gali būti trukdoma ne vien neteisėtais veiksmais, bet ir neveikimu, kai yra pareiga veikti. Tokiais atvejais gali būti pareikštas ieškinys dėl neveikimo. Bendrija yra juridinis asmuo ir jei jos tarnautojai padaro žalą – Bendrija gali būti traukiama deliktinės atsakomybės. Deliktinės atsakomybės ginčus turi teisę spręsti irgi TT. Žalos atlyginimo institutas yra būtinas, kad būtų atstatytos pažeistos teisės. Tuo užtikrinamas Bendrijos teisės prasmingumas ir veiksmingumas. Taip TT sprendžia darbuotojų ginčus bei veikia kaip arbitražinė institucija. 3.2 Netiesioginiai ieškiniai Bendrijos teisė yra orientuota į asmenį, kuris raginamas savo nacionaliniuose teismuose užtikrinti jos įgyvendinimą ir ja remtis. Tačiau šiems leidus aiškinti ir taikyti Bendrijos teisę nepriklausomai vienas nuo kito ar nuo kurios nors kitos teisminės valdžios, greitai atsirastų labai nevienoda teisminės praktikos sistema. Kad būtų to išvengta nacionaliniams teismams, kai jie susiduria su Bendrijos klausimais, buvo leista prašyti TT pagalbos. Tai užtikrina, kad nacionaliniai teismai, nagrinėdami tokius klausimus laiduos reikiamą vienovės lygį.32 TT išaiškindamas nacionaliniams teismams Bendrijos teisę priima preliminarų nutarimą (EB steigimo sutarties 234 str.). Iki Nicos įsigaliojimo ši teisė buvo suteikta tik ETT, po – tai gali daryti ir PIT. “Konkrečiose TT statuto nustatytose srityse PIT jurisdikcijai priklauso nagrinėti ir spręsti klausimus, pateiktus pagal 234 str. dėl preliminaraus nutarimo. Tais atvejais, kai PIT mano, kad byloje reikalingas principinis sprendimas, galintis turėti įtakos bendrijos teisės vienovei ar darnumui, jis gali perduoti bylą ETT, kad šis priimtų nutarimą. PIT sprendimus klausimais perduotais dėl preliminaraus nutarimo, tais atvejais, kai yra didelis pavojus, kad bus paveikta Bendrijos teisės vienovė ar darnumas, išimties tvarka Statute nustatytomis sąlygomis gali peržiūrėti ETT.”(Nicos sutartis 31 punktas 3 dalis) Nacionalinis teismas, paprašęs preliminaraus nutarimo, privalo juo vadovautis toliau spręsdamas bylą. Savo sprendime TT yra pažymėjęs yra pažymėjęs, kad aiškindamas Bendrijos teisę jis paaiškina ir apibrėžia tam tikros normos prasmę ir taikymo sritį nuo to laiko, kai norma buvo priimta (Byla Benedetti v Murani C-52/76). Taigi nutarimas dėl Bendrijos teisės aiškinimo taikomas netgi teisiniams santykiams atsiradusiems iki preliminaraus nutarimo. Tačiau nutarimo atgalinio veikimo galia gali būti sumažinta teisinio aiškinimo sumetimai ri dėl svarbių padarinių, kurių toks sprendimas gali turėti teisiniams santykiams, kilusiems geros valios pagrindu iki nutarimo priėmimo. Preliminarus nutarimas dėl Bendrijos aktų negaliojimo leidžia nacionaliniam teismui tik netaikyti atitinkamos priemonės jo nagrinėjamoje byloje.33 Taigi ETT ir PIT priimami teisės aiškinimo ir taikymo aktai turi didžiulę įtaką Bendrijos teisės formavimuisi ir yra pirminės, antrinės teisės ir acquis communautaire dalis, t.y. Bendrijos teisės ir jos taikymo praktikos visumos apimančios visa tai, kad buvo pasiekta įgyvendinant Bendrijų steigimo sutartis. Acquis communitaire sąvoka, kalbant apie ETT ir PIT įtaką labai svarbi. Ši sąvoka pabrėžia Europos Bendrijos pobūdį, jos evoliuciją, vykstančią tikslinant ir įtvirtinant esminių teisių, pareigų ir teisinių priemonių, būdingą Bendrijų teisei supratimą. Acquis yra dabartinis Bendrijų teisės būvis į kurį priimdamas savo sprendimus atsižvelgia ETT ir PIT.34 4. TT kompetencija Antro ir Trečio ramsčio ribose Iki šiol kalbėta apie TT kompetenciją Bendrijos teisės rėmuose, t. y. pirmo ramsčio ribose. Tačiau ES teisės struktūrą sudaro dar ir II ramstis – bendra užsienio ir saugumo politika (BUSP), bei III ramstis – teismų ir policijos bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose (TPBBB). BUSP – tai išimtinis tarpvyriausybinis bendradarbiavimas, siekiant tausoti bendrąsias Sąjungos vertybes, svarbiausius interesus ir nepriklausomybę; visokeriopai stiprinti Sąjungos ir jai priklausančių valstybių saugumą; skatinti tarptautinį bendradarbiavimą; plėtoti ir stiprinti demokratiją, teisinę valstybę, gerbti žmogaus teises ir pagrindines laisves. Čia negalima bendrų sprendimų priimti balsų dauguma, taip pat negalima priimti tokių teisės aktų, kurie galiotų visose ES valstybėse, čia neveikia TT jurisdikcija.35 Taigi tokios priemonės kaip nustatyti bendri užsienio ir saugumo politikos principai ir bendros gairės; bendra strategija; bendri veiksmai, bendros pozicijos negali būti apskųsti TT. Ir nors po Amsterdamo sutarties Mastricho sutartis buvo patobulinta, tačiau apie TT jurisdikcija šioje sutartyje nekalbama nei žodžio. Taigi TT neturi jokios įtakos šios politikos srities formavimui. Trečiojo ramsčio politikos sritis taip pat įgyvendinama tarpvyriausybinio bendradarbiavimo formomis: bendromis pozicijomis, pamatiniais sprendimais, kitokio pobūdžio sprendimais ir konvencijomis. Pagrindinis šio bendradarbiavimo tikslas keistis informacija apie terorizmą ir kitas baudžiamosios teisės sritis. Prie šio ramsčio iš pradžių buvo priskiriama ir sritis susijusi su laisvu asmenų judėjimu (bendra vizų, prieglobsčio politika, politika pabėgėlių, nelegalų ir migrantų atžvilgiu), ir bendra keitimosi asmenų duomenimis sistema. Tačiau Amsterdamo sutartimi modifikavus Mastricho sutarties nuostatas šie reikalai perkelti į pirmą ramstį, t. y. šios srities politika įgyvendinama Bendrijos teisės priemonėmis. Tačiau EB Sutarties 68 str. numatytos TT jurisdikcijos ypatybės. Preliminarius nutarimus TT priima dėl Bendrijos institucijų priimtų teisės aktų teisėtumo ir išaiškinimo klausimų, kurie iškilo valstybės narės teismui ar specializuotam teismui. Į TT gali kreiptis tik teismai, kurių sprendimai pagal nacionalinę teisę toliau neskundžiami teismine tvarka. Tačiau TT neturi jurisdikcijos priimti nutarimo dėl priemonių ar sprendimų, nustatytų arba priimtų dėl teisėtvarkos ir viešosios tvarkos palaikymo bei vidaus saugumo užtikrinimo. Taryba, Komisija arba valstybė narė gali prašyti TT priimti nutarimą dėl vizų, prieglobsčio, imigracijos ir kitos su laisvu asmenų judėjimu susijusios politikos srityse Bendrijos institucijų priimtų teisės aktų išaiškinimo klausimu. Tačiau TT priimtas nutarimas netaikomas valstybių narių teismų arba specializuotų teismų sprendimams, kurie yra tapę res judicata. Taigi čia TT jurisdikcija gerokai apribota ir jo sutarties aiškinimo ir taikymo funkcija negali būti pilnai įgyvendinta. Likusioje teismų ir policijos bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose srityje taip pat nėra visiškos TT jurisdikcijos. Valstybei narei pareiškus, kad sutinka su jurisdikcija, TT gali priimti preliminarius nutarimus dėl teisės aktų ir jų įgyvendinimo priemonių teisėtumo ir išaiškinimo. TT turi teisę peržiūrėti pamatinius ir kitokius sprendimus dėl jų teisėtumo valstybei narei ar Komisijai iškėlus bylą.Taip pat jam priklauso valstybių narių ginčai dėl teisės aktų išaiškinimo ir taikymo, tačiau iš pradžių problema turi būti pabandyta išspręsti Taryboje. Ar TT sprendimai yra teisės šaltinis? Jie nėra paminėti kaip tokie EB sutartyje 249 str. tarp kitų Bendrijos teisės šaltinių, jų nėra ES sutartyje. Taigi norminiame lygmenyje ši problema lyg ir nekyla, tačiau teoriniame lygmenyje šiuo klausimu diskutuojama. Negalima paneigti, kad nusistovėjusi teismo praktika turi didelę įtaką Bendrijos teisei. TT išvystė viršenybės principo doktriną, tiesioginio veikimo sampratą ir pan. Tačiau TT nepripažįsta precedentinės teisės doktrinos – tai reiškia, jog jis nėra suvaržytas savo paties sprendimų. Jei to nebūtų, teismui būtų sunku besikeičiant gyvenimo aplinkybėms patikslinti savo praktiką. 5. TT padėtis Europos konstitucijos projekte 2003 m. birželio 13 d. ir liepos 10 d. Europos konventas visuotiniu sutarimu priėmė Europos konstitucijos projektą.36 Projekto 28 straipsnyje kalbama apie Teisingumo Teismą. Jis ateityje turėtų susidėti iš Europos Teisingumo teismo, Aukštesniojo teismo ir specialiųjų teismų. Jų pareiga užtikrinti pagarbą aiškinant ir taikant šią Konstituciją. Valstybėms narėms numatyta apeliacijos teisė, kuri turi užtikrinti veiksmingą teisinę apsaugą ES teisės srityje. Aukštesniosios instancijos Teismas yra kompetentingas spręsti pirmosios instancijos prašymus arba apskundimus: 1. dėl europietiškų įstatymų, europietiškų struktūrinių įstatymų, Ministrų Tarybos, Komisijos ir Europos Centrinio Banko aktų, kitų rekomendacijų, pranešimų ir Europos Parlamento aktų skirtų teisminiams veiksmams trečiųjų pusių atžvilgiu, legalumo. Be to, kontroliuoja Sąjungos agentūrų ir organų aktų, skirtų teisminiams veiksmams trečiųjų pusių atžvilgiu, legalumą. Jeigu ieškinys pagrįstas, aktas skelbiamas negaliojančiu. (ES Konstitucijos projekto III-270,III-271) 2. dėl Europos Parlamento, Ministrų Tarybos, Komisijos arba Centrinio Europos Banko susilaikymo nuo sprendimo , kai pažeista Konstitucija. Tokiu atveju į teismą gali kreiptis valstybės narės ar kitos Sąjungos institucijos su prašymu konstatuoti tokį faktą. Taip pat tam tikromis sąlygomis gali kreiptis ir fiziniai bei juridiniai asmenys.(III-272) 3. dėl nuostolių atlyginimo, susijusiu su nesutartine atsakomybe dėl institucijų ar agentų atliktų savo funkcijų.(III-275,III-337) 4. dėl ginčų su darbuotojais.(III-277) 5. dėl sprendimo priėmimo kaip arbitražinė institucija.(III-279) Išimtys tokiais atvejais yra jeigu prašymai yra nukreipti specialiam teismui arba pagal statutą priskiriami Europos teisingumo teismui. Aukštesniosios Instancijos Teismo priimti sprendimai (viršuje paminėti) gali būti apskųsti Europos Teisingumo Teismui esant teisės klausimams. Taip pat sprendimai gali būti peržiūrėti, jei jie gali rimtai kėsintis į Sąjungos teisės vieningumą ir vientisumą. Taip pat TT statuto numatytais atvejais ir Aukštesniosios Instancijos Teismas gali priimti preliminarų sprendimą.37 Į TT struktūrą įeina ir specialūs teismai prie Aukštesniosios Instancijos Teismo, kurie spręstu pirmosios instancijos atitinkamos kategorijos prašymus arba apskundimus, suformuluotus tam tikrais specifiniais klausimais. Specialių teismų sprendimai apeliacine tvarka gali būti apskųsti dėl teisės klausimų Aukštesniosios Instancijos teismui. Tais atvejais kai europietiškasis įstatymas dėl specialaus teismo steigimo numato gali būti pateikta apeliacija ir dėl faktinių klausimų.(III-264) Į ETT galima kreiptis šias atvejais: 1. Komisija ar valstybė narė gali kreiptis dėl to, kad kita valstybė narė nevykdė įsipareigojimo pagal Konstituciją.(III-265) ETT pripažinus, kad valstybė narė neįvykdė įsipareigojimų, ši privalo imtis veiksmų, kad įgyvendintų teismo sprendimą.(III-267) 2. dėl preliminaraus sprendimo interpretuojant Konstituciją, bei tikrinant teisėtumą bei interpretuojant Sąjungos institucijų teisės aktus. Į ETT kreipiasi valstybių narių nacionaliniai teismai.(III-274) 3. valstybė narė gali kreiptis į ETT, norėdama apskųsti Ministrų Tarybos Europos sprendimą, dėl to kad ši valstybė rimtai pažeidžia Konstitucijos projekto 2 straipsnyje išvardintas vertybes – pagarba žmogiškajam orumui, laisvė, demokratija, lygybė, teisinės valstybės principas ir pagarba žmogaus teisėms, kuriuo valstybei buvo apribotos tam tikros teisės.(I-58) 4. tam tikrose ribose sprendžia ginčus, susijusius su valstybių narių bei nacionalinių centrinių bankų įsipareigojimais Europos investicijų Bankui, Europos centriniam bankui.(III-278) 5. dėl bet kokių nesutarimų tarp valstybių narių, kurie yra susiję su Konstitucija, su sąlyga, jeigu minėtas ginčas jam perduotas, remiantis specialiu susitarimu tarp pusių.(III-280) TT nėra kompetentingas bylose dėl bendrosios užsienio ir saugumo politikos įgyvendinimo (I-39) ir bendrosios saugumo ir gynybos įgyvendinimo (I-40) bei nuostatų Konstitucijos projekto III dalies V Antraštinės dalies II skyriaus atvejais, liečiančiais užsienio politiką ir bendrą saugumą. Tačiau TT yra kompetentingas pasisakyti dėl priemonių, susijusių su prieš fizinius ar juridinius asmenis nukreiptų ribojimo priemonių, Tarybos patvirtintų remiantis III-193 straipsniu ir suformuotų III-270 straipsnio 4 paragrafe numatytas sąlygas(bet koks fizinis ar juridinis asmuo gali formuluoti pagal tas pačias sąlygas prašymą arba apskundimą, nukreiptą prieš aktus, kurie yra jam skirti arba kurie jį liečia tiesiogiai ir individualiai, o taip pat prieš reglamentuojamus aktus, kurie jį tiesiogiai liečia, išskyrus vykdymo priemones), teisėtumo kontrolės.(III-282) Laisvės, saugumo ir teisingumo sferose (III Antraštinės Dalies IV skyriaus 4 ir 5 sekcijos) TT neturi kompetencijos kontroliuoti operacijų, kurias vykdo policija, arba kitos represyvinės tarnybos valstybėje narėje, teisėtumą arba proporcingumą, ir negali priimti sprendimo ryšium su valstybių narių įsipareigojimų palaikyti viešąją tvarką ir vidaus saugumą, vykdymu, kai šie aktai yra susiję su nacionaliniu įstatymu.(III-283) 6. Išvados Apibendrinant reikėtų pastebėti, kad: • TT yra viena iš pagrindinių EB ir ES institucijų, atliekanti teisės aktų kontrolės funkciją. • TT susideda iš ETT ir PIT. PIT sprendimus ETT galima apskųsti tik esant teisės klausimui. Konstitucijos projekte į TT sudėtį įeina ETT, Aukštesnysis teismas ir specialūs teismai. Čia siekta įtvirtinti apeliacijos galimybę. • Dabartinio TT uždavinys užtikrinti teisės laikymąsi aiškinant ir taikant sutartį. Tai jis įgyvendina spręsdamas tiesioginius ir netiesioginius ieškinius. TT savo sprendimais tikslina valstybių narių, institucijų bei fizinių ir juridinių asmenų teisių ir pareigų turinį, užtikrina teisės aktų taikymo veiksmingumą, aiškinimo vieningumą, “išvalo” ES teisę, įpareigoja institucijas imtis privalomų veiksmų, užtikrina ES teisės vienodą aiškinimą valstybių narių teismuose. • Priimdamas motyvuotus sprendimus TT aiškina ES teisę. TT vienintelė oficiali ES teisės aiškinimo institucija. Jis išvystė viršenybės principo doktriną, tiesioginio veikimo sampratą. • TT jurisdikcija turi daugiau apribojimų II ir III ramstyje negu I ramstyje. • TT nepripažįsta precedentinės doktrinos, taigi neprivalo laikytis savo ankstesnių sprendimų praktikos. Paprastai jis tai daro, nebent reikia prisitaikyti prie nūdienos aplinkybių. 1.3. ES bendrieji teisės principai Bendrieji Bendrijos teisės principai susiformavo atsiradus būtinybei priimti sprendimus dėl tų dalykų, kurių aiskiai neaptarė Sutartys, ir kad šie principai yra išplėtoti iš Sutarčių bei sprendimo priėmimo metu valstybių narių teisinėse sistemose buvusių teisinės minties krypčių. Ši teisėjų kuriama teisė sutartyje buvo pripažinta, inkorporavus į Mastrichto sutartį dėl Europos Sąjungos tiesioginį įpareigojimą gerbti principus, kuriais remiasi Europos žmogaus teisių konvencija, taip pat – pagrindines teises, įtvirtintas nacionalinėse konstitucijose kaip „ bendruosiuis Bendrijos teisės principus“. Vėliau tai buvo plėtojama 1997 m. Amsterdamo sutartyje. Galėčiau teigti, kad daugelis šiame mano darbe aptariamų bendrųjų principų yra kilę iš valstybių narių nacionalinių įstatymų arba iš tarptautinės teisės su valstybių narių įstatymais. Tačiau vis dėlto kai kurie svarbūs bendrieji Bendrijos teisės principai yra tiesiogiai kilę iš aiškių pačių Bendrijos sutarčių nuostatų. Galima išskirti bent du atskirus būdus. Vienas būdas yra išvesti bendrąjį principą iš gana ribotos sutarties nuostatos. Aiškus to pavyzdys būtų Bendrijos preferencijos koncepcija. Kita vertus kai ta pati koncepcija yra tiesiogiai minima daugelyje įvairių nuostatų skirtingose EB sutarties dalyse, Europos Teismas gali teigti, kad tokia koncepcija yra esminis bendrasis Bendrijos teisės principas. Ryškiausias to pavyzdys būtų nediskriminacijos principas. BENDRIJOS PREFERENCIJA Sąvoka „ Bendrijos preferencija“ aiškiai minima tik Sutarties 44(2) straipsnyje. Tai nuostata, pagal kurią valstybėms narėms pereinamuoju laikotarpiu buvo leidžiama įvesti nediskriminacinę minimalių kainų sistemą. Bendrijos preferencija atsirado kaip bendriausių organizacijų nustatomos kainos struktūros rezultatas. Konkretų šio principo pavyzdį galima rasti Byloje 55/75 Balkan v HZA Berlin – Packhof, kurioje importuotojas pasiskundė , kad piniginės kompensacijos, skirtos kompensuoti skirtumui tarp realių valiutos keitimo kursų ir žemės ūkyje taikomų valiutos keitimo kursų esant prekybos žemės ūkio produktais trikdymų rizikai, buvo mokamos už sūrį, importuojamą iš Bulgarijos į Vokietiją, bet nemokamos už panašų iš Italijos importuojamą sūrį. Teismas konstatavo, kad sūrio iš Italijos atveju bendrasis Bendrijos preferencijos principas pateisino kitokį trikdymo galimybių įvertinimą, kuris buvo pagrįstas šaltiniu, iš kur importuojami produktai: ar jie importuojami iš kitos valstybės narės, ar iš trečiosios valstybės. Bendrijos preferencijos koncepcija taip pat gali būti siejama su proporcingumo principu. Ginče dėl kompensacinių mokesčių, taikomų vynuogių importui iš trečiųjų valstybių, teisėtumo buvo konstatuota, kad mokesčio tikslas buvo įtvirtinti minimalią kainą, siekiant užtikrinti rinkoje Bendrijos preferenciją neskiriant ekonominės nuobaudos prekeiviui, kuris importavo už mažesnę nei minimalią kainą. Todėl fiksuoto mokesčio įvedimas net ir tais atvejais, kai skirtumas tarp importo ir minimalios kainų labai mažas, buvo neproporcingas ir prilygo eonominei nuobaudai. Toks mokestis yra teisėtas, jei jis neviršija skirtumo tarp minimalios ir importo kainų. Bendrijos preferencijos principas gali prieštarauti kitiems Bendrijos teisės principams. Nors buvo abejojama, ar šio principo pažeidimas reikštų Bendrijos įstatymų anuliavimą, vis dėlto jis buvo laikomas, pateisinančiu kitų, su prekyba susijusių, bendrųjų Bendrijos teisės principų pažeidimu. Vienas iš pavyzdžių būtų susijęs su EB Muitų Sąjungos sukūrimu. Kadangi EB Sutartyje nebuvo aiškios nuostatos dėl bendrų normų, reglamentuojančių prekių įvertinimą ar prekių kilmės nustatymą dėl muitų įvedimo, įsigaliojimo, tai joje nebuvo ir tiesioginio draudimo valstybėms narėms įvesti mokesčius, ekvivalentiškus muitų mokesčiams, taikomiems importui iš šalių ne valstybių narių po to, kai įsigaliojo Bendri muitų tarifai. Praktikoje Bendrijos žemės ūkį reglamentuojantys teisės aktai paprastai tiesiogiai draudžia rinkti tokius mokesčius; taip pat toks draudimas yra įtvirtintas ir kai kuriuose konkrečiuose prekybiniuose susitarimuose, dėl kurių derėjosi Bendrija, tačiau vis dar nėra bendro įstatyminio draudimo imti tokius mokesčius. Taigi su šiuo klausimu susiję bendrieji principai yra išdėstyti Europos Teismo precedentinėje teisėje. NEDISKRIMINACIJA Nediskriminacijos principą galime isškaidyti į tam tikras dalis, pagal jo veikimo objektą. Visų pirma norėčiau aptarti nediskriminaciją pilietybės atžvilgiu. EB Sutarties 6 straipsnis draudžia „bet kokią diskriminaciją dėl pilietybės“ Sutarties taikymo sferoje pagal specialiąsias Sutartyje išdėstytas nuostatas. Šis reikalavimas arba norma, reikalaujanti vienodo piliečių traktavimo, yra tiesiogiai pakartota kalbant apie laisvą darbuotojų judėjimą 48 straipsnyje, bei numatant steigimosi laisvę, taip pat numatant laisvę teikti paslaugas, bent jau siūlančių paslaugas asmenų atžvilgiu. Bendrasis nediskriminacijos principas dėl pilietybės, kaip skelbiama EB Sutarties 6 straipsnyje, yra panaudotas Byloje 186/87 Cowan v Tresor public. Britanijos pilietis, pavarde Cowanas lankydamasis Paryžiuje buvo apgautas. Jis pateikė ieškinį pagal Prancūzijos nuostolių dėl nusikaltimo kompensavimo schemą. Tačiau pagal Prancūzijos schemą kompensacijos gali būti išmokamos tik Prancūzijos piliečiams arba piliečiams tų valstybių, kurios turi abipusius susitarimus su Prancūzija, taip pat turintiems teisę apsigyventi Prancūzijoje. Perdavus šį klausimą spręsti Europos Teismui, buvo nutarta, kad 6 str. Yra reikalaujama tuos asmenis, kurie patenka į Bendrijos teisės reglamentuojamas situacijas, traktuoti lygiai taip pat, kaip ir priimančios valstybės piliečius. Kalbant apie prekių apmokestinimą galima pastebėti, kad Sutarties 95 str. Tiesiogiai draudžia diskriminaciją šioje srityje prekių, importuojamų iš kitų valstybių narių atžvilgiu. EB Sutarties 95 str. Pirmosiose dviejose dalyse yra du skirtingi reikalavimai. Pirmoje dalyje numatyta, kad „ nė viena valstybė narė negali tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyti kitų valstybių narių produktams kokių nors vidaus mokesčių, viršijančių mokesčius, kurie yra tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyti panašiems vidaus produktams“. Antrojoje dalyje sakoma, kad „ nė viena valstybė narė negali nustatyti kitų valstybių narių produktams kokių nors vidaus mokesčių, kurie savo pobūdžiu suteiktų netiesioginę apsaugą kitiems produktams“. Skirtumas tarp jų padarinių buvo pažymėtas pačioje Bylos 27/67 Fink – Frucht v HZA Munchen – Landsbergerstrasse nagrinėjimo pradžioje. Šioje byloje buvo pastebėta, kad jei pirmoji dalis tiktai draudžia nustatyti mokesčius, viršijančius aiškiai nubrėžtą ribą, tai antroji dalis pagrįsta minimo mokesčio protekciniu poveikiu, neminint kokios nors tikslios ribos. Bendrijos teisė nedraudžia, kad šalies vidaus mokesčių įstatymai nustatytų ar leistų taikyti skirtingų dydžių mokestį įvairiems produktams arba produktams, kurių ekonominė paskirtis yra panaši. Tačiau bendrijos teisė neleidžia nustatyti diferencijuotų mokesčių panašiems ar tarpusavyje konkuruojantiems produktams, kai prekių už kurias mokamas didesnis mokestis, kategoriją sudaro daugiausiai ar vien tik importuojamos prekės. Lyčių diskriminacija. Pirminėje EB Sutarties versijoje lyčių diskriminacija buvo minima tiktai 119 str., kalbant apie vienodą užmokestį vyrams ir moterims už tokį patį darbą, tačiau tai buvo pakeista 1997m. Įsigaliojus amsterdamo sutarčiai. Po to atsirado nauja 3 – ia dalis, kurioje taip pat numatytos priemonės dėl lygių galimybių ir vienodo traktavimo apskritai priimant į darbą arba kalbant užimtumo klausimais. Daug platesnę lyčių lygybės koncepciją Europos Teismas yra pripažinęs naudodamasis savo jurisdikcija apibrėžiant ginčus tarp Bendrijos pareigūnų ir juos samdančios institucijos. Pvz. Byloje Sabatini v European Parliament buvo konstatuota, kad išmokant ekspatriacijos išmokas Personalo Reglamentas negali traktuoti pareigūnų skirtingai dėl pareigūno lyties, kadangi ekspatrianto statuso pasibaigimas turi priklausyti nuo vienodų kriterijų tiek vyrams tiek moterims pareigūnėms, nepriklausomai nuo lyties. Minimo reglamento nuostatos šiuo atveju efektyviai nurodė, kad pareigūnas tampa „ namų ūkio šeimininku“ užregistravus santuoką, - ši koncepcija paprastai siejama su vedusiu pareigūnu, o ištekėjusi pareigūnė minima tiktai jos vyro invalidumo ar sunkios ligos atveju.Teismas konstatavo, kad sprendimas, kuriuo iš moters pareigūnės dėl šių nuostatų atimama išmoka, yra neturintis jokio teisinio pagrindo. Todėl personalo reglamentas buvo pataisytas taip, kad iš jo būtų kartu išbrauktos su ekspatriacijos išmokų dėl santuokos netekimu susijusios nuostatos bei „namų ūkio šeimininko“ koncepcija. PROPORCINGUMAS Proporcingumas įvardija pagrindinę teisingumo koncepciją, sustiprinančią individualių teisių apsaugą tiek nacionaliniu, tiek daugiau nei nacionaliniu lygiu, tačiau tas pats autorius taip pat pripažino , kad sunku abstrakčiai apibrėžti tikslią šio principo reikšmę ir apimtį.Šia koncepcija buvo ne vieną kartą remtasi Europos Teisme, o be to, ji buvo tiesiogiai inkorporuota į 1997 m. Amsterdamo sutarties tekstą. Koncepcija buvo remtasi daugelyje skirtingų Bendrijos teisės kontekstų ir būtent nuo konkretaus konteksto, kuriame ji panaudojama, priklauso šios koncepcijos skirtingai apibrėžiamas turinys. Paprastai klasifikuojant galima išskirti šiuos kontekstus, kada minėta koncepcija naudojama, apibrėžiant Bendrijos bei jos institucijų kompetenciją ar įstatymų leidybos įgaliojimus; nustatant prievolių, taikomų Bendrijos teisės subjektams teisėtumą ir įvertinant valstybių narių elgesį, kai jos veikia Bendrijos teisės ribose. Šios koncepcijos inkorporavimo į Sutartį klausimas iškyla Bendrijos kompetencijos ir įstatymų leidybos galių kontekste su subsidariumo koncepsija. Idėja faktiškai akcentuoja subsidariumo apibrėžimą, įtvirtintą EB Sutarties, papildytos Mastrichte, 3b straipsnyje. Prie Amsterdamo sutarties pridedamame Protokole dėl subsidiarumo ir proporcingumo principų taikymo yra įtvirtinta, kad kiekviena institucija, vykdydama jai suteiktus įgaliojimus, privalo garantuoti, kad būtų laikomasi subsidiarumo, taip pat ir proporcingumo principų, kurie numato, kad Bendrija nesiima jokių veiksmų, kurie nėra būtini siekiant Sutarties nustatytų tikslų. Kitaip tariant, 3b straipsnio nuostata yra pateikiama kaip proporcingumo apibrėžimas, ypač pabrėžiant klausimą, kaip visų pirma Bendrijos institucija privalo veikti, o ne aptariant jos veiklos padarinius. Proporcingumo principas pirmą kartą buvo pritaikytas Bendrijos teisėje , kai šis terminas lietė tik Anglių ir plieno bendriją, Teismo sprendimo Byloje 8/55 Federation Charbonniere de Belgique v High Authority. Šioje byloje pareiškėjai teigė, kad Aukščiausioji valdžia, užuot priėmusi bendrą sprendimą nustatyti fiksuotas anglies kainas, galėjo sudaryti sąlygas tokioms kainoms pasiekti norimą lygį panaikindama kompensacinius mokėjimus toms įmonėms, kurios nepakankamai sumažino savo kainas. Tačiau Teismas atmetė šį pasiūlymą teigdamas, kad taikant visuotinai pripažintą teisės normą., Aukščiausios valdžios veiksmai, atsakantys į neteisingą įmonės veiklą, turi būti proporcingi tos veiklos sunkumui. Šiame kontekste pasakoma, kad bausmė turi atitikti nusikaltimą, ir iš tiesų šiuo principu dažnai remtasi, kai Aukščiausioji valdžia arba Komisija skirdavo baudą. Vėlesnėje precedentinėje teisėje šiuo principu buvo remiamasi pabrėžiant pirmaeilių ir antraeilių įsipareigojimų skirtumą. Taigi galima manyti, kad jei didelio užstato konfiskavimas gali būti proporcingas pagrindinio įsipareigojimo pažeidimui, neįvykdant eksporto sandorio, tai jis nėra proporcingas nežymaus antraeilio įsipareigojimo pažeidimui – nesikreipimui dėl eksporto licencijos per nustatytą laikotarpį, bent jau jei tai netrukdo įvykdyti eksporto sandorį. Tokia situacija iškilo Byloje 181/84 E.D. and F.Mann v Intervention Board, kur buvo pabrėžta, kad jei užstato tiklsas buvo cukraus eksporto užtikrinimas, tai viso užstato reikalavimas vien dėl to, kad eksportuotojas pavėlavo (keletą valandų) kreiptis dėl formalios eksporto licencijos , nors pačiam eksporto sandoriui įvykdyti dar buvo likę pakankamai laiko, pažeidė proporcingumo principą. Šios bylos sprendimas buvo pagrįstas tuo, kas yra skirtumas tarp pirmaeilio įsipareigojimo įvykdyti eksporto sandorį ir antraeilio įsipareigojimo kreiptis dėl eksporto licencijos per nustatytą laikotarpį, todėl Teismo nuomone, vienodai griežtai bausti už antraeilio, kaip ir už pirmaeilio įsipareigojimo nevykdymą būtų proporcingumo principo pažeidimas. Proporcingumo koncepcija buvo naudojama kaip testas siekiant nustatyti valstybių narių veiksmų teisėtumą įvairiose Bendrijos teisės reguliuojamose srityse. Tačiau jos ypatingoji svraba atsiskleidžia pateikiant kaip pavyzdį nacionalines priemones, patenkančias į Bendrijos nuostatų dėl laisvo prekių judėjimo reguliavimo sritį. Pirmą kartą proporcingumo principas šioje srityje buvo paminėtas teisės akte, o ne precedentinėje teisėje. EB Sutarties 33 straipsnyje Komisijai suteikiamas pirminis įgaliojimas leisti Direktyvas, nustatančias priemonių, ekvivalentiškų kiekybiniams apribojimams, panaikinimo procedūrą ir tvarkaraštį. Naudodamasi šia galia, Komisija išleido Direktyvą 70/50, kuri yra įdomi kaip tam tikro draudžiamo elgesio rūšių katalogas ir kaip Komisijos tuometinio požiūrio į šį dokumentą pavyzdys. Svarbiausia šios direktyvos nuostata yra įtvirtinta 2 straipsnyje. Ji skirta priemonėms, kurios nėra vienodai taikomos tiek vietiniams, tiek importuotiems produktams, t.y. – diskriminacinio pobūdžio priemonėms.Vienodai taikomos priemonės tėra minėtos direktyvos 3 str., kuriame draudžiamos priemonės, reguliuojančios prekybą produktais, o konkrečiai tos, kurios apibūdina produktų formą, sudėtį, pateikimą ir yra lygiai taip pat taikomos tiek nacionaliniams, tiek impotuotiems produktams. Ypač tai aktualu kalbant apie tuos atvejus, kai laisvo prekių judėjimo ribojimo poveikis yra neproporcingas siekiamiems tikslams ar jei tokių pat tikslų galima pasiekti kitais būdais, nedarančiais tiek kliūčių prekiaujant. Taigi iš esmės vienodai taikomos prekybos taisyklės pažeidžia direktyvos 3 str. tik tada, jei jos sukelia neproporcingai ribojantį poveikį importui. TEISĖTI LŪKESČIAI IR TEISINIS TIKRUMAS Teisėtų lūkesčių principas ne visuomet buvo tiksliai atskiriamas nuo bendros teisinio tikrumo koncepcijos ar nuo įtvirtintų teisių. Kaip bendrasis Bendrijos teisės principas buvo taikomas, kai buvo abejojama, ar paveiktos kokios nors įtvirtintos teisės, ir kai ginamas buvo tik paprastas „lūkestis“. Įtikinamu pavyzdžiu gali būti Teismo sprendimas Byloje 81/72 Commission v council. Čia reikėjo nuspręsti , ar 1972 m. kovo 21 d. priimtas Tarybos Sprendimas, numatantis trejus metus taikyti specialią Bendrijos personalo atlyginimų reguliavimo sistemą, buvo privalomojo pobūdžio ir užkirto kelią Tarybai teisėtai priimti reglamentą neatitinkantį minėto Sprendimo sąlygų. Teismo Sprendime buvo teigiama:“ Atsižvelgiant į ypatingus darbdavių ir personalo santykius taisyklė, ginanti personalo pasitikėjimą vadovybe, kad ši gerbs tokio pobūdžio susitarimus, reiškia, kad 1972 m. kovo 21 d. Sprendimas susaisto Tarybos būsimą veiklą. Nors ši norma yra pirmiausia taikoma individualiems sprendimams, negalima atmesti galimybės ja remtis, jei tinka, vykdant bendresnias galias“. Taip nuspręsdamas, Teismas nesilaikė A.G.Warnerio nuomonės, kuris rėmėsi valstybių narių, ypač Anglijos ir Prancūzijos, precedentine teise, nes tokie principiniai pareiškimai nekelia jokių saistančių įpareigojimų. Ypač svarbu pažymėti, kad net Anglijos administracinėje teisėje dabar yra pripažinta, kad administracijos veikla gali sukelti lūkesčius, turinčius prioritetą prieš griežtą teisinę poziciją. Taigi lūkesčiai gali būti grindžiami tik realiai egzistuojančiomis situacijomis, ar tokiomis, kurios yra apibrėžtos konkrečiomis garantijomis. Bylos T-571/93 Lefebvre and others v Commission pareiškėjai teigia, kad jų lūkesčiai buvo pagrįsti dviem Komisijos laiškais, kuriuose jie buvo informuoti, jog ruošiant Tarybai pasiūlymą dėl Bendrijos sistemos įsteigimo bananų sektoriuje, bus atsižvelgta į smulkių ir vidutinių importuotojų specifinę padėtį. Pirmosios instancijos Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, teigdamas kad Komisijos bendrojo pobūdžio pareiškimas, kuris negalėjo sukelti jokių galiojančių lūkesčių, ir konkrečios garantijos, kuriomis galima teisėtai pagrįsti lūkesčius, gerokai skiriasi. Anksčiau pateikti pavyzdžiai liudija, kad įstatymų leidybos ir administraciniai įgaliojimai gali būti griežtai suvaržyti situacijose, kai buvo sukelti teisėti lūkesčiai. Įspūdingas pavyzdys yra pieno kvotų schema. Peino gamintojai pateikė nemažai ieškinių, kuriuose nurodė, kad jie sutiko nutraukti pieno gamybą penkeriems metams pagal ankstesnį Bendrijos schemą ir dėl to per vienerius metus nepagamino nei kiek pieno. Tačiau būtent tie metai tapo baziniais skaičiuojant pieno kvotas, įvedus pieno kvotų sistemą. Dėl šių priežasčių jiems pieno kvotos nebuvo suteiktos. Tai reiškia, kad jie negalėjo atnaujinti pieno gamybos, kai suėjo penkių metų terminas. Teismas nusprendė, kad šis teisės aktas buvo neteisėtas, nes pažeidė bendrąjį teisėtų lūkesčių apsaugos principą. Teismas nusprendė, kad pieno gamintojai negalėjo numatyti, kad visiškai pašalins iš rinkos. Dar norėčiau paminėti, kad teisėtų lūkesčių principui taikomi tam tikri apribojimai. Pirmasis jų – pagrįstumo patikrinimas. Bendrijos teisė saugo tik atsargaus ir supratingo individo teisėtus lūkesčius. Antra – šiuo principu galima remtis tik tuomet, kai lūkesčiai yra teisėti. Precedentinėje teisėje įtvirtinta, kad Bendrijos institucijų veiklos atitikimo teisėtų lūkesčių apsaugos principą klausimas visada turi būti nagrinėjamas atsižvelginat į žinias ir informaciją, kuri yra ar turėtų būti prieinama apdairiam bei informuotam verslininkui. Esminis kriterijus yra tas, jog manoma, kad apdairūs prekybininkai paprastai yra susipažinę su normomis, reguliuojančiomis jų verslo sritį, ir todėl negali tikėtis to, kss toms normoms prieštarautų. Tačiau atsitinka taip, kai asmenys teigiantys turėję teisėtų lūkesčių patys neteisingai elgiasi. Teismas ne vieną kartą pabrėžia, kad teisėtų lūkesčių apsaugos principu negali remtis įmonė, akivaizdžiai pažeidusi galiojančias normas. Teisėtų lūkesčių apsauga dažnai siejama su platesne teisinio tikrumo koncepcija. Pastarasisn principas yra toks platus, kad jo neįmanoma priskirti nei vienam konkrečiam nacionaliniam šaltiniui, ir iki šiol jis yra ypač svarbus Teismo precedentinėje teisėje. PROCESINĖS TEISĖS IR PRIVATUMAS Remiantis bendrai valstybių narių pripažintu galiojančios administracinės teisės principu, vienoje pirmųjų personalo drausminių bylų buvo nustatyta, kad tų valstybių vyriausybės privalėjo suteikti savo tarnautojams galimybę pasiaiškinti dėl bet kokio jų atžvilgiu priimto drausminio sprendimo; taip pat šia norma turi vadovautis ir Bendrijos institucijos. Teismo požiūris dėl šio principo statuso ir svarbos vis stiprėjo. Vėliau galima buvo teigti, kad teisės būti išklausytam laikymasis buvo vienu iš pagrindinių Bendrijos teisės principų visose prieš asmenį iškeltose bylose, kurios tikėtinai galėjo baigtis priimant sprendimą dėl nepalankios priemonės asmeniui, o be to, šio principo laikymasis turėjo būti užtikrintas net ir tais atvejais, kai nebuvo specialiųjų normų. Pavyzdžiui Vokietijos pagrindinio įstatymo 103 str. numatyta, kad teisė būti išklausytam taikoma tik paprastuose civilinės teisės teismuose. Administracinėje teisėje šiam principui nebuvo skirta jokios specialios nuostatos. Nepaisant to principas yra taikomas, jei jis ir neįtvirtintas įstatymuose. Viename vadovėlyje yra pacituoti 14 prieš sukuriant Federalinę respubliką priimti sprendimai, palaikantys bendrą idėją, kad teisė būti išklausytam yra esminis teisingo proceso elementas remiantis nerašytinės teisės principais, t.y. kaip bendrasis teisės principas. Panašių formuluočių galima rasti ir Liuksemburgo valstybės tarybos precedentinėje teisėje. Atsižvelgus į įvairias nacionalines teisines sitemas, galima daryti išvadą, kad teisė būti išklausytam priklauso teisėms, kurias EB Sutarties 164 str. vadinama „teisė“ pripažįsta ir kurių laikymąsi atitinkamai Teismas privalo užtikrinti. Teismas pripažino, kad būtina ne tik ginti teises į gynybą administraciniame procese, tačiau ir užtikrinti, kad tos teisės nebūtų nepataisomai pažeistos pirminio tyrimo procedūros metu. Tuo remiantis teismas iš esmės pripažino suvaržytą asmens teisę atsisakyti duoti parodymus prieš save. Teismas dėl konkurencijos pažeidimų nagrinėjimo nutarė, kad nors Komisija turi teisę reikalauti iš įmonės visos reikiamos informacijos, net jei ta informacija gali būti panaudota antikonkurenciniam elgesiui nustatyti, ji negali, reikalaudama pateikti informaciją, sumenkinti suinteresuotos įmonės gynybos teisių ir priversti duoti atsakymus, kuriais įmonė pripažintų padariusi pažeidimą, nes tai įrodyti privalo pati Komisija. Advokato profesinės paslapties koncepcija, kaip viena bendrųjų Bendrijos principų, Europos Teismas taip pat priskyrė prie teisės į gynybą aspektų. Tačiau ši koncepcija akivaizdžiai parodo, kad, EB teisėje pritaikant bendruosius principus, jų samprata gali ne visiškai atitikti nacionalinių principų sampratas, iš kurių pirmieji yra išsirutulioję. Efektyvios teisminės gynybos principas yra perdėta procesinė garantija. Tačiau jei anksčiau apibrėžtos procesinės teisės iš esmės siejamos su Bendrijos institucijų veikla atliekant procedūras, nustatytas Bendrijos teisėje, tai efektyvios teisminės gynybos principas taip pat taikomas ir valstybių narių atžvilgiu, kada jos veikia Bendrijos teisėje. Šis principas yra taikomas ne tik nacionaliniu lygiu. Tai vienas pagrindiniu paties Europos Teismo jurisdikcijos principų. NUOSAVYBĖS TEISĖS EB Sutarties 222 str. yra įtvirtinta, kad „ ši sutartis niekaip neriboja valstybių narių normų, reguliuojančių turto nuosavybės sistemą.“ Nepaisant to paaiškejo, kad vis dėlto gali kilti prieštaravimas tarp EB Sutarties 30 ir 36 str. įtvirtinto draudimo priimti priemones, ekvivalentiškas kiekybiniams apribojimams, prekiaujant tarp valstybių narių, ir apribojimų importui ir eksportui tarp valstybių narių, kuriuos nustato prekybininkai remdamiesi intelektinės bei pramoninės nuosavybės teisėmis. Bendrijos teisėje, nors nuosavybės teisės iš esmės ir turi būti gerbiamos, bet dėl platesnių Bendrijos interesų tų teisių įgyvendinimas gali būti apribotas. Nuosavybės teisių pripažinimo bendruoju Bendrijos teisės principu pagrindus galima rasti Byloje 44/49 Hauer v Lang Rheinland - Pfalz . Byloje C- 280/93 Germany v Council buvo nustatyti nuosavybės teisių esminiai apribojimai. Vokietija teigė, kad dėl bendros bananų rinkos organizavimo prekybininkai, kurie pardavinėjo bananus iš trečiųjų šalių, neteko savo rinkos dalies, todėl buvo pažeistos jų nuosavybės teisės. Nepaisant to, teismas pabrėžė, kad joks verslininkas negali reikalauti nuosavybės teisės į rinkos dalį, kurią jis turėjo iki bendros rinkos organizavimo, nes tokia rinkos dalis buvo tik trumpalaikė ekonominė padėtis, veikiama kintančių aplinkybių rizikos. GERO ADMINISTRAVIMO PRINCIPAI Kalbant apie Europos Teismo išplėtotus gero administravimo principus, galima juos suskirstyti į keturias pagrindines grupes: administracinis sąžiningumas, nuoseklumas, kruopštumas ir informavimas. Administracinio sąžiningumo principas reiškia, kad Komisijos elgesys turi būti interpretuojamas atsižvelgiant į tai, kokia tam tikru metu jai prieinama informacija, o ne į tai, ko ji nenumatė dėl neapdairumo. Bendrijos institucijos privalo laikytis administracinio sąžiningumo principo net ir ginčuose su savo personalu. Kitas gerai žinomas Bendrijos teisės principas – teisėtų lūkesčių apsaugos principas, lemia reikalavimą bendrijoms elgtis nuosekliai. Šio principo taikymas vadybos ir administravimo srityje gali būti Bylos 81/72 Commission v Council pavyzdys, kurioje Teismas nusprendė, kad 1972 m. kovo 21 d. priimtas Tarybos sprendimas trejus metus taikyti specifinę atlyginimų Bendrijos personalui nustatymo sistemą buvo privalomojo pobūdžio ir sutrukdė Tarybai teisiškai priimti Reglamentą, prieštaraujantį sprendimo sąlygoms. Bendrijos valdyme kruopštumo principas – tai pareiga laiku atsakyti į paklausimus bei laiku atlikti veiksmus. Kai kurie tokių pareigų atlikimo terminai nustatyti Sutartyse: EB Sutarties 175 str. nustatytas dviejų mėnesių terminas, per kurį Komisija gali atitinkamai apibrėžti savo poziciją ar atlikti veiksmus siekiant išvengti neveikimo. Tam tikra prasme informavimą galime traktuoti kaip kruopštumo aspektą. Pvz. Jei Komisija išsiunčia paprastą o ne registruotą laišką dėl antudempingo procedūrai svarbios informacijos, ir dėl to nėra jokių garantijų, kad adresatas jį tikrai gaus, laikoma, kad pareiga teikti informaciją, numatytą pagrindiniame antidempingo reglamente, nebuvo tinkamai įvykdyta. Taip pat Komisija, priimdama sprendimą, negali remtis neatskleista informacija. Tai gi jei Komisija nori apsaugoti savo informacijos šaltinius ar neturi teisės atskleisti tam tikros informacijos, tai ji negali tiesiogiai tokios informacijos panaudoti. BENDRŲJŲ BENDRIJOS PRINCIPŲ NAUDOJIMAS Galima teigti, kad pats akivaizdžiausias naudojamo bendrojo Bendrijos principo pavyzdys yra rėmimasis bendrojo teisinio tikrumo principu įtvirtinant, kad konkretaus sprendimo nuostatos taikomos tik nuo jo priėmimo dienos. Tačiau bendresne prasme galime teigti, kad dažniausiai bendrieji principai, siekiant užtikrinti teisės aktų galiojimą, tampa interpretavimo gairėmis, o ne teisės aktų galiojimo kriterijais.Bendruosius Bendrijos teisės principus galima naudoti derinant juos su kitais Teismo interpretavimo būdais – tiksliniu bei teleologiniu interpretavimu ar su apdairumu teisės aktų taikymo analogijos būdu kitose situacijose, nepatenkančiose į jų apibrėžtų nuostatų reguliavimo sritį. Jeigu kalbėtume apie konkretų bendrųjų principų panaudojimą, tai pavyzdžiui bendrieji Bendrijos teisės principai reguliuoja valstybių narių veiklą tik tada, kai jos veikia tik Bendrijos ribose. Taigi nors lyčių lygybės principą galima tiesiogiai taikyti Bendrijos institucijų veikloje, tačiau nacionalinės valdžios atžvilgiu jis taikomas tik esant specialiam Bendrijos teisės aktui. Nacionalinėms saugumo priemonėms, skirtoms laisvam prekių judėjimui užtikrinti pagal EB Sutarties 36 str., buvo taikomas proporcingumo testas, o nacionaliniams apribojimams dėl kapitalo judėjimo tuo metu, kai Bendrijos teisės aktai nereikalavo šių judėjimų liberalizavimo, toks testas taikomas nebuvo, kadangi tie apribojimai buvo tik nacionalinės teisės dalykas, todėl nereikėjo jų derinti su Bendrijos proporcingumo ar nediskriminavimo principais. Tačiau Bendrijos teisėje remiantis bendraisiais principais gali būti tiek teigiamų, tiek neigiamų įpareigojimų. Pavyzdžiui, pagal Bendrijos preferencijos principą valstybėms narėms gali būti keliamas reikalavimas nustatyti tam tikrus mokesčius prekėms, importuojamoms iš trečiųjų šalių, jei jos pažeidžia Bendruosius muitų tarifus. Visiškai yra aišku, kad tais atvejais, kai Bendrijos teisė traktuoja nacionalines institucijas kaip kompetentingus organus, nacionalinių institucijų veiksmai gali būti pagrindas atsirasti teisėtiems lūkesčiams pagal Bendrijos teisę. IŠVADOS Valstybių narių daugėja, todėl vis sunkiau yra išskirti joms būdingus principus. Tačiau galime teigti, kad nemažai principų yra taikoma keliose valstybėse narėse, ypač tose, kurios administraciniams ginčams yra nustačiusios specialų teisminį procesą. Kaip jau minėjau anksčiau savo darbe, vieni iš svarbiausių bendrųjų Bendrijos principų yra proporcingumo, teisėtų lūkesčių bei teisinio tikrumo. Teisinis tikrumas gali būti apibūdintas kaip valstybės valdžios institucijų pareiga užtikrinti, kad teisės normos bus be vargo nustatomos tų, kuriems jos yra taikomos, ir šie pagrįstai galės numatyti ir jų buvimą, ir jų aiškinimo bei taikymo būdą. Teisėtų lūkesčių principo sąvoka reiškia, jog tuomet, kai teisinė sistema asmenį įtikina, kad jis pasieks tam tikrą rezultatą, jei veiks vadovaudamasis normomis, šie lūkesčiai turi būti apsaugoti. Proporcingumo sąvoka reiškia, kad valdžios institucijos privalo išlaikyti tinkamą proporcingumą tarp tikslų, kuriuos reikia pasiekti, ir priemonių, kurias jos gali panaudoti iekdamos tų tikslų. Bendrija negali imtis jokių veiksmų, kurie nėra būtini siekiant tam tikrų pvz. Sutartyje nustatytų tikslų. Dar vienas iš svarbesnių šiame mano darbe aptartų principų, kurį norečiau paminėti išvadose – gero administravimo principas. Šis principas nėra „ vienalytis“. Norint geraiu atskleisti jo esmę, šis principas yra išskirstomas į 4 grupes: administracinis sąžiningumas, nuoseklumas, kruopštumas bei informavimas. Savo ruožtu informavimas dar yra išskirtas į pareigą neklaidinti, pareigą paaiškinti bei pareigą pagrįsti. Apibendrinant norėčiau paminėti,kad bendrieji Bendrijos teisės principai sudaro Bendrijos „nerašytinės teisės“ dalį. Galėčiau pažymėti, kad Bendrijai būtų pravartu priimti, nors ir glaustos formos, nuostatą, pateikiančią išsamų tokių principų, kurie turėtų būti taikomi ir ginami pagal Bendrijos teisę, sąrašą.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!