Europos Sąjungos materialinės teisės medžiaga pasiruošti egzaminui

1. Europos Sąjungos teisės sistema 1.1. ES teisės prigimtis ir pagrindiniai jos šaltiniai Europos Bendrijos teisė – tai teisinė santvarka, kuri veikia ne tik tarp valstybių, bet ir kaip bendra valstybėms narėms teisė. Formaliai Europos Bendrijos teisę galima būtų vertinti kaip tarptautinės teisės rūšį, tačiau jos turinys, priemonės ir šaltiniai daro ją išskirtine, atskira teisine santvarka. Europos Sąjungos teisė – tai savarankiška teisinė sistema sui generis. Savo darbe aš trumpai aptariu Europos Sąjungos teisės prigimtį, jos pagrindinius šaltinius, bei Europos Sąjungos Konstitucijos projekto naujoves. Rašydama darbą naudojausi A. Tatham, W. Cairns, Žalimo knygomis, tiek norminiais aktais. Europos Sąjungos teisės prigimtis. Europos Bendrijos formavimosi pradžia – trys sutartys, kurių pagrindu buvo įsteigtos Europos bendrijos: Europos Anglies ir Plieno Bendrija, Europos Atominės energijos bendrija ir Europos Ekonominė Bendrija. Remiantis šiomis tarptautinėmis sutartimis buvo įkurtos institucijos, pagal tarptautinę teisę turinčios atskirą teisinį subjektiškumą, taip pat sukurta savarankiška teisės sistema. Kurioje minėtos institucijos, valstybės narės bei jų piliečiai turi savo teises ir pareigas. Teisė peržiūrėti bei aiškinti visą Bendrijos teisinę tvarką buvo suteikta Europos Teisingumo Teismui. 1 Taigi, Bendrijos teisė, nors egzistuojanti kaip atskira teisės sistema, nėra izoliuota nuo kitų teisės sistemų, o užima tarpinę padėtį tarp nacionalinės ir tarptautinės teisės. Tačiau, nors ir grindžiama sutartimis, sudarytomis pagal tarptautinę teisę, Bendrijos teisė yra smarkiai nutolusi nuo tarpautinės teisės. Esminė tokio skirtumo priežastis glūdi dviejų teisinių sistemų skirtinguose tiksluose: tarptautinė teisė yra susijusi su konfliktų tarp skirtingų valstybių įstatymų sprendimu, o Bendrijos teisė yra skirta integracijai tarp valstybių narių skatinti. Jos teisė išreiškia labiau išplėtotą teisinę tvarką nei ta, kuri egzistuoja pagal tarptautinę teisę. Bendrijos sutartys žengia toliau nei tradicinės tarptautinės sutartys ir sukuria tiesioginius teisinius padarinius ( valsybėse narėse fiziniams ir juridiniams asmenims tiesiogiai suteikia teises bei nustato pareigas). Tai paskatino Europos Teisingumo Teismą padaryti išvadą, kad Europos Bendrijos teisė yra taisyklių sistema, įgalinanti vadinti šią teisę nauja teisine tvarka, atskira ir skirtinga nuo tarptautinės teisės.2 Tai savarankiška taisės sistema sui generis. Todėl, Bendrijos teisė, nors ir kildinma iš tarptautinės teisės, neturi visų pastarosios savybių. Dauguma Bendrijos teisinėje sistemoje naudojamos juridinės technikos ir doktrinų daugiau bendro turi su nacionalinės teisės šakomis, tokiomis kaip konstitucinė ar administracinė teisė, negu su tarptautinės teisės šakomis. Tačiau Bendrijos teisė yra savarankiška, skirtinga nuo nacionalinės teisės, nors ją ir taiko nacionaliniai teismai. Todėl nacionalinės įstatymų leidybos organai neturi teisės jos keisti arba panaikinti, o iškilus prieštaravimams, Bendrijos teisė yra aukčšiau nacionalinės teisės. Išimtinę teisę aiškinti Bendrijos teisę turi Europos Teisingumo Teismas. Valsybės narės tam tikroje sferoje apribojo savo suverenitetą dėl Bendrijos teisinės sistemos ir jos teisės aktų viršenybės. Taigi, savo didžiulės prakritinės reikšmės dėka, taip pat dėl savo ypatumų susiformavo Europos bendrijos (arba Bendrijų – EAPB, EEB ir Euratomo) teisė kaip speciali teisės sritis, kuri šiandien sudaro Europos Sąjungos pagrindą. Europos Sąjungos teisės terminas turėtų būti vartojamas turint galvoje, kad tai trijų ramsčių teisė ( Europos Bendrijos, Bendra užsienio ir saugumo politika, Policijos ir teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose). Tačiau kadangi Bendra užsienio ir saugumo politikos bei Policijos ir teismų bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose teisė menkai išplėtota, Europos Sąjungos teisė šiuo metu yra panašios apimties kaip ir Bendrijos teisė.3 Pagrindiniai Europos Sąjungos teisės šaltiniai. Teisės šaltiniai – tai taisyklių kūrimo mechanizmas, kuris leidžia spręsti kasdien kylančius teisinius klausimus. Nėra įtvirtinta jokios aiškios visų Europos Sąjungos šaltinių hierarchijos. Europos Sąjungos šaltinių sistema įvairių autorių traktuojama panašiai, tačiau tuo pačiu pastebimi ir tam tikri skirtumai. Vieni autoriai teigia, jog Bendrijos teisės šaltinių sistemą sudaro: a) Europos Bendrijų steigiamosios sutartys ir jų protokolai su pataisomis, kurios numatytos vėlesnėse sutartyse; b) antrinės teisės aktai reglamentų, direktyvų, sprendimų bei rekomendacijų ir nuomonių forma; c) tarptautiniai susitarimai, kuriuos Bendrijos vardu sudarė jos institucijos, besiremdamos savo įgaliojimais, numatytais steigimo sutartyje; d) teismų sprendimai. Tai reiškia, jog visą Bendrijos teismų jurisprudenciją, apimančią ne tik sprendimus, bet ir bendrus principus ar net atskiras nuomones, jei tai yra klausimai, susiję su Bendrijos teise.4 Kiti autoriai šaltinius skirsto ne į keturias o į tris dalis: a) pirminę teisę, kurią sudaro steigimo sutartys su visais pakeitimais, bendrieji teisės principai bei papročiai; b) tarptautinės bendrijos sutartys(EB sutartis 300 str.) ; c) antrinė teisė (EB sutartis 249 str.), kurią sudaro reglamentai, direktyvos, sprendimai bei rekomendacijos ir nuomonės. Treti autoriai išskiria: a) pirminę teisę ( ji, praktiškai, visų autorių apibūdinta vienodai – steigimo sutartys, jų protokolai, pareiškimai, vėlesni pakaitimai, papildymai ir t.t.); b) išvestiniai aktai ( antrinė teisė, ji taip pat visų autorių suprantama vienodai); c) teismo sprendimai ( tačiau Europos Teisingumo Teismas nepripažįsta precedentinės teisės doktrinos, taip pat reiškia, jog jis nėra suvaržytas savo sprendimų. Tčiau tai netrukdo teismui dažnai kartoti atitinkamų formuluočių, kurios, jo manymu, aiškinant ir taikant Bendrijos teisę yra svarbiausios; valstybių narių teismų sprendimai akivaizdžiai yra mažiau įtikinamas Bendrijos teisės šaltinis); d) tarptautinės sutartys ( tai Bendrijos sudarytos suratys bei pačių valstybių narių sudarytos tarptautinės sutartys); e)bendrieji teisės principai ( lygybė, solidarumas, proporcingumas, teisinis tikrumas, teisėti lūkesčiai ir kt.).5 Yra autorių, kurie be prminės ir antrinės teisės, bendrųjų teisės principų bei papročių, jurisprudencijos, išskiria sui generis teisės aktus. Europos Bendrijų steigiamosios sutartys leidžia institucijoms be išvardytų teisės aktų priimti kitus detaliau neapibrėžtus arba neįvardintus aktus. Tai gali būti bendrosios pozicijos, bendrieji veiksmai, bendrosios priemonės, veiksmų programosir kt. Sui generis teisės aktai pagal savo pobūdį gali būti labai skirtingi: šiai grupei gali priklausyti ir abstraktūs ir konkretūs, ir teisiškai privalomi, ir neprivalomi, ir universalaus, ir individualaus taikymo, ir turintys vidinį, ir išorinį poveikį aktai.6 Bendrijos teisė turi įvairiausių teisės šaltinių, kurie atspindi skirtingas jos pagrindą sudarančias teisės tradicijas. Tarptautinės teiės prasme teisė, kylanti iš visų minėtų šaltinių, yra privaloma valstybėms narėms, kuriosprivalo imtis visų reikiamų priemonių – tiek bendro, tiek ir konkretaus pobūdžio, kad būtų užtikrintas visų šių pareigų vykdymas.7 Antrinės teisės aktų rūšys. Antrinė teisė – tai teisės aktai, priimti Europos Bendrijų institucijų, remiantis Europos Bendrijų pirminės teisės joms priskirta kompetencija. Antrinė teisė – tai Bendrijos normų, priimtų pagal steigiamąsias sutartis, visuma. Pagal Europos Bendrijos sutarties 249 str. teisės aktus ( reglamentus, direktyvas, sprendimus, rekomendacijas ir nuomones) priima Europos Parlamentas kartu su Taryba arba Taryba (viena) ar Komisija (viena).8 Reglamentai, direktyvos ir sprendimai yra privalomomi teisės aktai. Jie skelbiami Europos Bendrijų oficialaus biuletenio “L” dalyje. Adresuotos pavienėms valstybėms narėms direktyvos, neprivalomos nuomonės ir rekomendacijos, taip pat konkrečiam atvejui skirti sprendimai oficialiame biuletenyje nėra skelbiami. Europos Bendrijų antrinės teisės aktai paprastai įsigalioja dvidešimtąją dieną nuo jų paskelbimo Europos Bendrijų oficialiame biuletenyje, jeigu priimto teisės akto paskutiniajame straisnyje nėra nustatyta kita jo įsigaliojimo data.9 Reglamentai. Pagal EB 249 str. antrąją dalį reglamentai yra: 1) bendrojo galiojimo; 2) privalomi visos apimties ; 3) tiesiogiai taikomi kiekvienoje valstybėje narėje teisės aktai.10 Visos valstybių narių institucijos yra įpareigotos laikytis reglamentų ir taikyti juos. Taip pat reglamentai gali tiesiogiai įpareigoti valstybių narių fizinius ar juridinius asmenis arba suteikti jiems tam tikras teises. Tiesioginis taikymas pirmiausia reiškia, kad reglamentai galioja ne vien valstybėms narėms, bet ir neribotam esančių valstybėse narėse susijusių asmenų skaičiui. Reglamento veikimas yra savaiminis, jam įgyvendinti nereikia, kad valstybių narių prlamentai ar vyriausybės priimtų atskirą teisės aktą. Nebūtina ir net neleidžiama valstybėms narėms reglamentų nuostatas perkelti į nacionalinę teisę.11 Valstybė gali priimti reglamento reikalaujamas įgyvendinimo priemones, ir tai yra viskas, kas valstybiai narei leidžiama. Valstybėms narėms visais atvejais reglamentai yra tiesiogiai taikomi aktai. Tuo tarpu Europos Bendrijos piliečiams reglamentai tiesiogiai taikomi tik tais atvejais, kai nustato jiems konkrečias teises ir (ar) pareigas. Reglamentams būdingas tiesioginis “trečiasis veikimas”, arba dar kitaip vadinamas horizontaliuoju veikimu. Jis reiškia, kad išimtinais atvejais kai kuriomis reglamentų nuostatoms tiesiogiai gali būti taikomos privatiems asmenims. Vadinasi, reglamentai gali būti prilyginti vienai iš nacionalinės teisės akto formų – įstatymui, nes jie nustato neapibrėžtam atvejų skaičiui erga omnes privalomas taisykles, kuriomis gali tiesiogiai remtis valstybės narės ir tiesiogiai ar iš dalies susiję fiziniai ar juridiniai asmenys.12 Visi reglamentai nėra tarpusavyje lygūs. Taryba gali perduoti Komisijai teisę priimti teisės aktus. Tokia teisė yra nustatoma pagrindiniuose (bendruose) reglamentuose, kuriuos Komisija paskui įgyvendina priimdama įgyvendinimo reglamentus. Todėl pastarieji turi atitikti pirmuosius.13 Direktyvos. Pagal EB sutarties 249 str. direktyvose: 1) nustatyti tikslai yra privalomi kiekvienai valstybei narei, kuriai jie keliami; 2) valstybėms narėms paliekama galimybė pasirinkti formą ir metodus šiems tikslams pasiekti; 3) jos adresuojamos valstybėms narėms, jų aukščiausioms institucijoms, o ne kitoms valstybės institucijoms, teismams, piliečiams. Savo požiūriu direktyvos yra teisės hormonizavimo instrumentai. Jos nustato tam tikrus tikslus ir leidžia valstybėms narėms pasirinkti priemones, kuriomis bus pasiekti šie tikslai.14 Direktyva įtvirtina tam tikrus nurodymus valstybėms narėms, o kai kurios jos nuostatos būna labai specifinės ir konkrečios. Vis dėlto, visa direktyva labai detali ir nepaliekanti jokios laisvės valstybėms narėms būna retai. Perkeldamos direktyvų nuostatas į nacionalinę teisę, valstybės narės priima privalomas teisės normas, kurios turi išorinį poveikį, yra konkrečios, apibrėžtos bei aiškios, taip pat atitinka teisėtumo reikalavimus ir turi visiškai pasiekti Europos Bendrijos tikslus. Paprastai direktyvose numatomas terminas, per kurį valstybės narės turi imtis privalomų priemonių atitinkamai direktyvai įgyvendinti. Jei per nustatytą laiką direktyvos neįgyvendina, Komisija gali pradėti priežiūros procesą. Apskritai, direktyvos adresuojamos valstybėms narėms, todėl ir direktyvų tiesioginis veikimas pirmiausia valstybių narių įstatymų leidybos valdžios atžvilgiu. Tuo tarpu teises ir pareigas Europos Bendrjos valstybių narių piliečiams, nacionalinėms įstaigoms ir teismams sukuria tik direktyvas įgyvendinantys nacionalinės teisės aktai. Tačiau pagal Eutopos Teisingumo Teismo praktiką galimi šie išimtiniai atvejai, kai direktyvų nuostatos tiesiogiai veikia ir Europos Bendrijos valstybių narių piliečių, įstaigų ir teismų atžvilgiu. Įstaigų ir teismų atžvilgiu, esant tam tikrom sąlygom: 1) jei direktyva pakankamai aiški, apibrėžta ir besąlyginė; 2) valstybė narė laiku neįgyvendino ar nepakankamai įgyvendino nuostatas. Piliečiai gali tiesiogiai remtis tam tikromis direktyvų nuostatomis palaikydami santykius su valstybėmis narėmis, jų įstaigomis ir teismais, jeigu:1) direktyvos nuostata pakankamai aiški, nedviprasmiškai įtvirtinta valstybės narės pareiga; 2) direktyvos nuostata yra pakankamai apibrėžta; 3) nuostata besąlyginė; 4) direktyvos nuostatomis siekiama suteikti teises asmeniui; 5) valstybė narė laiku neperkėlė direktyvos nuostatų į nacionalinę teisę ar nepakankamai ją įgyvendino. Neperkeltos į nacionalinę teisę direktyvos negali tiesiogiai įpareigoti konkretaus asmens, tokios direktyvos gali suteikti tik teises. 15 Tiesioginis horizontalusis direktyvų veikimas apskritai yra neįmanomas: privatūs asmenys tarpusavio santykiuose negali vienas kito atžvigiu remtis neperkeltomis į nacionalinę teisę direktyvomis, nes kitaip tektų pripažinti, kad tokios direktyvos suteikia ne tik teises, bet ir pareigas (Faccini Dori).16 Taigi, tiesioginis direktyvos veikimas yra galimas tik pasibaigus jos įgyvendinimo terminui. Be to, įmanomas tik tam tikrų direktyvos nuostatų tiesioginis veikimas. Tuo tarpu valstybių narių pareiga interpretuoti nacionalinę teisę, atsižvelgiant į direktyvos nuostatas, atsiranda nuo pat jos priėmimo. Sprendimai. Pagal EB 249 str. sprendimai apibrėžiami kaip teisės aktai privalomi visos apimties tiems, kuriems jie yra taikomi. Kitaip nei reglamentai ir direktyvos, sprendimai nėra abstrakčios taisyklės, taikomos daugeliu atvejų. Tai konkrečios nuostatos, skirtos asmenims. Valstybių narių viduje sprendimai gali būti prilyginami administraciniams aktams.17 Sprendimus priima Taryba ir komisija. Jie gali būti skirti individualiems fiziniams ar juridiniams asmenims ir valstybėms narėms. Paprastai sprendime išvardijami jo adresatai. Skirtas didesnei adresatų grupei sprendimas įsigalioja tik paskelbtas Oficialiame biuletenyje. Jei sprendimas skirtas vienam adresatui jis įsigalioja po pranešimo apie sprendimą.18 Sprendimai valstybėse narėse veikia tiesiogiai, jie gali suteikti teises ar pareigas nurodytiems adresatams be valstybių narių parlamentų ar vyriausybių įsikišimo, o nacionalinės įstaigos ir teismai turi laikytis sprendimų nuostatų. Sprendimų adresatas visada yra individualus.19 Nuomonės ir rekomendacijos. Pagal EB sutarties 249 str. nuomonės ir rekomendacijos neturi privalomosios galios. Jos vertinamso atsižvelgiant į lojalumo bendrijai principą. EB sutartyje esama tiek specialiųjų, tiek bendrųjų nuostatų dėl nuomonių ir rekomendacijų priėmimo. Specialiosios nuostatos yra numatytos tokiomis priemonėmis kurios, pavyzdžui, suteikia teisę Tarybai teikti rekomendacijas kultūros politikos srityje. Bendresnis pagrindas yra , pagal kurį Komisija gali teikti rekomendacijas ir nuomones tada, kai jai atrodo, kad tai reikalinga.20 Nors rekomendacijos ir nuomonės yra neprivalomi dokumentai, tačiau negalima sakyti, kad jos neturi teisinės reikšmės. Europos Teisingumo Teismas (Grimaldi byloje) nutarė, kad spręsdami bylas nacionaliniai teismai turi atsižvelgti į rekomendacijas, o ypač tada, kai jos gali išaiškinti, kaip interpretuoti šalies vidaus nuostatas, priimtas įgyvendinant rekomendacijas, arba kai jos yra papildomas aktas prie privalomų Bendrijos teisės aktų.21 Europos Sąjungos šaltiniai Konstitucijos projekte. Europos Sąjungos šaltiniai Europos Sąjungos Konstitucijos projekte keičiasi, atsiranda papildomų šaltinių, jie pervadinami. Yra įtvirtinta teisės šaltinių hierarchija, nes šiuo metu jos nėra. Konstitucijos projekto 32 str.1d. įtvirtinta, jog: “Sąjunga naudojasi kompetencija, kurią jai suteikia Konstitucija kaip teisinius instrumentus naudoja Europos įstatymus, Europos pamatinius įstatymus, Europos reglamentus, Europos sprendimus, rekomendacijas ir nuomones”.22 Konstitucijos projekte teisės aktai skirstomi į turinčius įstatymo statusą (Europos įstatymas ir Europos pamatinis įstatymas) ir neturinčius įstatymo statuso ( Europos reglamentas ir Europos sprendimas). Europos įstatymas atitinka dabartinį reglamentą. Projekto 32str. 2 d. teigama, jog tai yra bendro taiymo įstatymų statuso aktas. Jis privalomas visas ir tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse.23 Europos pamatinis įstatymas atitnka direktyvos apibūdinimą. Projekto 32 str.3d. teigiama, jog tai yra įstatymų statuso aktas, privalomas kiekvienai valstybei narei, kuriai jis skirtas, rezultato, kurį reikia pasiekti, atžvilgiu, bet nacionalinės valdžios institucijos turi visišką laisvę pasirinkti formą ir būdus, kuriais siekia šio rezultato.24 Europos reglamentas, tai naujas teisės aktas. Jis yra bendro taikymo įstatymo statuso neturintis aktas skirtas įgyvendinti įstatymų statuso aktus ir kai kurias konkrečias Konstitucijos nuostatas. Jis gali būti arba privalomas visas ir tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse, arba privalomas rezultato, kurį reikia pasiekti atžvigiu, visoms valstybėms narėms, kurioms jis skirtas, bet nacionalinės valdžios institucijos turi visišką laisvę pasirinkti formą ir būdus, kuriais siekia šio rezultato.25 Europos sprendimas atitinka dabartinį sprendimą. Jis pagal 32 str. įstatymo statuso neturintis aktas, kuris privalomas visas. Sprendimas, kuris nurodo, kam jis yra skirtas, yra privalomas tik tiems, kam jis skirtas.26 Institucijų pateiktos rekomendacijos ir nuomonės nėra privalomos. Išvados: 1. Bendrijos teisė, nors egzistuojanti kaip atskira teisės sistema, nėra izoliuota nuo kitų teisės sistemų, o užima tarpinę padėtį tarp nacionalinės ir tarptautinės teisės. 2 Vis dėlto, .Europos Bendrijos teisė yra nutolusi nuo tarptautinės teisės, esminė priežastis slypipastaroji jų tiksluose, tarptautinė teisė susijusi su konfliktų tarp skirtingų valstybių įstatymų sprendimu, o Bendrijos teisė yra skirta integracijai tarp valstybių narių skatinti. 3. Europos Bendrijos teisė yra taisyklių sistema, įgalinanti vadinti šią teisę nauja teisine tvarka, atskira ir skirtinga nuo tarptautinės teisės. 4. Bendrijos teisė yra savarankiška, skirtinga nuo nacionalinės teisės, nors ją ir taiko nacionaliniai teismai. Bendrijos teisė yra aukščiau nacionalinės teisės. 5. Valsybės narės tam tikroje sferoje apribojo savo suverenitetą dėl Bendrijos teisinės sistemos ir jos teisės aktų viršenybės. 6. Europos bendrijos teisė kaip speciali teisės sritis, šiandien sudaro Europos Sąjungos pagrindą ( į ES teisę įeina ir kitų dviejų ramsčių teisė). 7. Įvairųs autoriai Europos Bendrjos teisės šaltinius klasifikuoja panašiai, tačiau esama tam tikrų skirtumų, vienas iš klasifikacijos pavyzdžių, skirstymas į: a) pirminę teisę; b) antrinę teisę; c) teismo sprendimus d) tarptautines sutartis; e)bendruosius teisės principus. 8. Nėra jokios aiškios šaltinių hierarchijos, tačiau teisė, kylanti iš visų minėtų šaltinių, yra privaloma valstybėms narėms, kuriosprivalo imtis visų reikiamų priemonių – tiek bendro, tiek ir konkretaus pobūdžio, kad būtų užtikrintas visų pareigų vykdymas. 9. Antrinė teisė – tai Bendrijos normų, priimtų pagal steigiamąsias sutartis, visuma ( reglamentai, direktyvos, sprendimai, nuomonės ir rekomendacijos). 10. Reglamentai yra: 1) bendrojo galiojimo; 2) privalomi visos apimties ; 3) tiesiogiai taikomi kiekvienoje valstybėje narėje teisės aktai. 11. Direktyvose: 1) nustatyti tikslai yra privalomi kiekvienai valstybei narei, kuriai jie keliami; 2) valstybėms narėms paliekama galimybė pasirinkti formą ir metodus šiems tikslams pasiekti; 3) jos adresuojamos valstybėms narėms, jų aukščiausioms institucijoms, o ne kitoms valstybės institucijoms, teismams, piliečiams. 12. Sprendimai apibrėžiami kaip teisės aktai privalomi visos apimties tiems, kuriems jie yra taikomi. 13. Rekomendacijos ir nuomonės nėra privalomi teisės aktai, tačiau spręsdami bylas nacionaliniai teismai turi atsižvelgti į rekomendacijas ir nuomones, o ypač tada, kai jos gali išaiškinti, kaip interpretuoti šalies vidaus nuostatas, priimtas įgyvendinant rekomendacijas, arba kai jos yra papildomas aktas prie privalomų Bendrijos teisės aktų. 13. Konstitucijos projekte įtvirtinta, jog Sąjunga naudojasi kompetencija, kurią jai suteikia Konstitucija, kaip teisinius instrumentus naudoja Europos įstatymus, Europos pamatinius įstatymus, Europos reglamentus, Europos sprendimus, rekomendacijas ir nuomones. .14. Taigi, Europos Sąjungos šaltiniai Europos Sąjungos Konstitucijos projekte keičiasi, atsiranda papildomų šaltinių, jie pervadinami. Yra įtvirtinta teisės šaltinių hierarchija, nes šiuo metu jos nėra. 1.2. ETT įtaka teisės sistemai EB teisės aktų priėmime didžiausią vaidmenį užima valstybių ministrai. Kad teisės aktus priėminėja vykdomosios valdžios atstovai yra demokratijos deficitas. Šį trūkumą atsverti buvo sukurta kontrolės sistema – Europos teisingumo teismas. EB steigimo sutarties 7 str. numatyta, kad viena iš pagrindinių institucijų atliekanti Bendrijai patikėtus uždavinius yra Europos Teisingumo teismas(ETT). Ši institucija minima ir ES (Mastricho sutartyje). ETT buvo įsteigtas 1951 m. Europos anglių ir plieno bendrijos steigimo (Paryžiaus) sutartimi. 1957 m. Romos sutartimi įsteigus kitas dvi bendrijas, t.y. Europos ekonominę bendriją ir Europos atominės energijos bendriją, ETT kompetencija buvo išplėsta. ETT susideda iš 15 teisėjų ir 8 generalinių advokatų. Tačiau pagal jau įsigaliojusią Nicos sutartį teisėjų skaičius priklausys nuo valstybių narių skaičiaus. ETT po plėtros turėtų sudaryti po vieną teisėją iš kiekvienos valstybės narės, t. y. 27 teisėjai. Teisėjus skiria valstybių vyriausybės 6 metų laikotarpiui. Baigę kadenciją teisėjai ir advokatai turi teisę būti dar kartą paskirti. Teisėjais ir generaliniais advokatais parenkami tie, kurių nepriklausomumas nekelia abejonių ir kurie tenkina atitinkamos jų šalies reikalavimus aukščiausioms teisėjų pareigoms užimti arba yra plačiai žinomi teisės specialistai.(EB steigimo sutarties 223 str.) 2002 metais ETT nuo įsteigimo buvo išnagrinėjęs apie 8,6 tūkst. bylų. Siekiant sumažinti ETT krūvį, specializuojant jo veiklą ir tikslinant kompetenciją pagal 1987 m. įsigaliojusį Suvestinį Europos aktą buvo įsteigtas Pirmosios instancijos teismas (PIT), kuris pradėjo veikti 1989 m. rugsėjo mėn. Šio teismo kompetencijai buvo perduotos mažiau reikšmingos bylos, kad ETT galėtų daugiau dėmesio skirti esminių bylų nagrinėjimui.27 Bet laikui bėgant PIT kompetencija buvo plečiama, o po Nicos sutarties įsigaliojimo tam tikromis sąlygomis jis gali priimti preliminarų nutarimą. Jo sprendimai gali būti apskųsti ETT, bet tik jei iškyla teisės (materialinės, procesinės) klausimas. Toliau kalbant apie šiuos du teismus bus vartojama bendra sąvoka Teisingumo teismas (TT). TT kompetencija ir priimamų sprendimų įtaka Svarbiausia TT funkcija – “užtikrinti teisės laikymąsi aiškinant ir taikant šią Sutartį”28. Jis tai įgyvendina spręsdamas skundus. Tai gali būti arba tiesioginiai ieškiniai, kada pareiškėjas ieškinį pareiškia vienu iš Sutartyje numatytų pagrindų, arba netiesioginiai ieškiniai, kada nacionaliniam teismui reikalingas TT nutarimas Bendrijos teisės klausimu, kuris kilo jam nagrinėjant bylą.29 TT veikimo pagrindas EB steigimo sutartys. Tačiau Sutartis yra rėminio pobūdžio ir gali būti interpretuota įvairiai, todėl TT turi aiškinti jos normas. Bendrijos teisės aiškinimas yra jos prasmės, apimties ir padarinių nustatymo procesas TT laikomas vienintele oficialia Bendrijos teisės aiškinimo institucija. Taip užtikrinamas vienodas teisės aiškinimas visoje ES teritorijoje. 3.1. Tiesioginiai ieškiniai EB steigimo sutarties 226 ir 227 straipsniuose numatyta procedūra kreiptis su ieškiniu į ETT, kai pažeidžiama EB steigimo sutartis. Tokį ieškinį gali iškelti Komisija valstybei narei arba valstybė narė kitai valstybei narei. Čia ETT nustato ar valstybės narės pažeidė Sutartį, t.y. kad neįvykdė pareigų pagal sutartį. Jei tai nustatoma, pareikalauja kad valstybė narė imtųsi būtinų priemonių ETT įvykdyti (EB steigimo sutarties 228 str.1d). Konstatuodama kokios teisės ir pareigos valstybei narei priklauso pagal Sutartį, ETT aiškina Sutarties turinį. Jeigu valstybė vis tiek nevykdo sprendimo – yra numatytas nuobaudų mechanizmas, užtikrinantis EB teisės veiksmingumą. Taip pat numatyta galimybė kreiptis į TT dėl privalomo teisės akto panaikinimo. Pirminei teisei turi atitikti antrinė teisė, todėl reglamentai, direktyvos, sprendimai neatitinkantys EB steigimo sutarties oficialų aiškinimą yra neteisėti. Ieškinį į PIT gali paduoti fiziniai ir juridiniai asmenys, o į ETT – valstybės narės ir Bendrijos institucijos. Kad ieškinys būtų svarstomas ieškovai turi atitikti leistinumo reikalavimus ir materialinės priežiūros pagrindus.30 TT prižiūri Europos Parlamento ir Tarybos bendrai priimtų, Tarybos, Komisijos ir Europos centrinio banko priimtų teisės aktų ir EP aktų, galinčių turėti teisinių padarinių trečiosioms šalims, teisėtumą. Teisės aktai turi būti privalomo pobūdžio, taigi dėl rekomendacijos ir nuomonės negalima kreiptis. Ieškiniai gali būti pareikšti dėl kompetencijos trūkumo, esminio procedūrinio reikalavimo pažeidimo, EB steigimo sutarties ar kokios nors su jos taikymu susijusios teisės normos pažeidimo arba piktnaudžiavimo įgaliojimais. (EB steigimo sutarties 230 str. 1,2 d.) Autorius išleidžiantis EB teisei priklausančius teisės aktus negali netinkamai suteikti savo galių kitiems, priskirti sau neegzistuojančias galias arba pasikėsinti į kitos institucijos galias. Kaip rodo teismų praktika, į TT su šiuo pagrindu kreipiamasi retai, nes EB sutartis gana aiškiai nustato kiekvienos institucijos įgaliojimus, o be to teismas linkęs institucijų galias aiškinti gana plačiai. Bendrijos teisė nustato įvairius mechanizmus, užtikrinančius tam tikrų teisėtumo ir teisingumo reikalavimų laikymąsi procedūriniais reikalavimais. Ir jeigu pažeidžiami esminiai procedūriniai reikalavimai, TT turi teisę pripažinti teisės aktą negaliojantį. Taip pat teisės aktas gali būti pripažintas negaliojančiu, jei nustatomas Sutarties ar kurių nors jos įgyvendinimo normų pažeidimas. Teismo praktikoje buvo išaiškinta, kad jų priskiriami ir bendrieji teisės principai, pvz. Teisėtų lūkesčių principas (Toepfer byla c-122/77). TT gali pripažinti teisės aktą negaliojančiu, jeigu juo siekiama tikslų priešingų tiems, kuriems pasiékti tie įgaliojimai buvo suteikti.31 TT nustatęs ieškinio pagrįstumą, turi teisę pripažinti ieškinį negaliojančiu.(EB steigimo sutarties 231 str.). Taigi jis atlieka Bendrijos teisės aktų teisėtumo priežiūrą ir tam tikra prasme “išvalo” ją. Įgyvendinti Bendrijos teisę gali būti trukdoma ne vien neteisėtais veiksmais, bet ir neveikimu, kai yra pareiga veikti. Tokiais atvejais gali būti pareikštas ieškinys dėl neveikimo. Bendrija yra juridinis asmuo ir jei jos tarnautojai padaro žalą – Bendrija gali būti traukiama deliktinės atsakomybės. Deliktinės atsakomybės ginčus turi teisę spręsti irgi TT. Žalos atlyginimo institutas yra būtinas, kad būtų atstatytos pažeistos teisės. Tuo užtikrinamas Bendrijos teisės prasmingumas ir veiksmingumas. Taip TT sprendžia darbuotojų ginčus bei veikia kaip arbitražinė institucija. 3.2 Netiesioginiai ieškiniai Bendrijos teisė yra orientuota į asmenį, kuris raginamas savo nacionaliniuose teismuose užtikrinti jos įgyvendinimą ir ja remtis. Tačiau šiems leidus aiškinti ir taikyti Bendrijos teisę nepriklausomai vienas nuo kito ar nuo kurios nors kitos teisminės valdžios, greitai atsirastų labai nevienoda teisminės praktikos sistema. Kad būtų to išvengta nacionaliniams teismams, kai jie susiduria su Bendrijos klausimais, buvo leista prašyti TT pagalbos. Tai užtikrina, kad nacionaliniai teismai, nagrinėdami tokius klausimus laiduos reikiamą vienovės lygį.32 TT išaiškindamas nacionaliniams teismams Bendrijos teisę priima preliminarų nutarimą (EB steigimo sutarties 234 str.). Iki Nicos įsigaliojimo ši teisė buvo suteikta tik ETT, po – tai gali daryti ir PIT. “Konkrečiose TT statuto nustatytose srityse PIT jurisdikcijai priklauso nagrinėti ir spręsti klausimus, pateiktus pagal 234 str. dėl preliminaraus nutarimo. Tais atvejais, kai PIT mano, kad byloje reikalingas principinis sprendimas, galintis turėti įtakos bendrijos teisės vienovei ar darnumui, jis gali perduoti bylą ETT, kad šis priimtų nutarimą. PIT sprendimus klausimais perduotais dėl preliminaraus nutarimo, tais atvejais, kai yra didelis pavojus, kad bus paveikta Bendrijos teisės vienovė ar darnumas, išimties tvarka Statute nustatytomis sąlygomis gali peržiūrėti ETT.”(Nicos sutartis 31 punktas 3 dalis) Nacionalinis teismas, paprašęs preliminaraus nutarimo, privalo juo vadovautis toliau spręsdamas bylą. Savo sprendime TT yra pažymėjęs yra pažymėjęs, kad aiškindamas Bendrijos teisę jis paaiškina ir apibrėžia tam tikros normos prasmę ir taikymo sritį nuo to laiko, kai norma buvo priimta (Byla Benedetti v Murani C-52/76). Taigi nutarimas dėl Bendrijos teisės aiškinimo taikomas netgi teisiniams santykiams atsiradusiems iki preliminaraus nutarimo. Tačiau nutarimo atgalinio veikimo galia gali būti sumažinta teisinio aiškinimo sumetimai ri dėl svarbių padarinių, kurių toks sprendimas gali turėti teisiniams santykiams, kilusiems geros valios pagrindu iki nutarimo priėmimo. Preliminarus nutarimas dėl Bendrijos aktų negaliojimo leidžia nacionaliniam teismui tik netaikyti atitinkamos priemonės jo nagrinėjamoje byloje.33 Taigi ETT ir PIT priimami teisės aiškinimo ir taikymo aktai turi didžiulę įtaką Bendrijos teisės formavimuisi ir yra pirminės, antrinės teisės ir acquis communautaire dalis, t.y. Bendrijos teisės ir jos taikymo praktikos visumos apimančios visa tai, kad buvo pasiekta įgyvendinant Bendrijų steigimo sutartis. Acquis communitaire sąvoka, kalbant apie ETT ir PIT įtaką labai svarbi. Ši sąvoka pabrėžia Europos Bendrijos pobūdį, jos evoliuciją, vykstančią tikslinant ir įtvirtinant esminių teisių, pareigų ir teisinių priemonių, būdingą Bendrijų teisei supratimą. Acquis yra dabartinis Bendrijų teisės būvis į kurį priimdamas savo sprendimus atsižvelgia ETT ir PIT.34 4. TT kompetencija Antro ir Trečio ramsčio ribose Iki šiol kalbėta apie TT kompetenciją Bendrijos teisės rėmuose, t. y. pirmo ramsčio ribose. Tačiau ES teisės struktūrą sudaro dar ir II ramstis – bendra užsienio ir saugumo politika (BUSP), bei III ramstis – teismų ir policijos bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose (TPBBB). BUSP – tai išimtinis tarpvyriausybinis bendradarbiavimas, siekiant tausoti bendrąsias Sąjungos vertybes, svarbiausius interesus ir nepriklausomybę; visokeriopai stiprinti Sąjungos ir jai priklausančių valstybių saugumą; skatinti tarptautinį bendradarbiavimą; plėtoti ir stiprinti demokratiją, teisinę valstybę, gerbti žmogaus teises ir pagrindines laisves. Čia negalima bendrų sprendimų priimti balsų dauguma, taip pat negalima priimti tokių teisės aktų, kurie galiotų visose ES valstybėse, čia neveikia TT jurisdikcija.35 Taigi tokios priemonės kaip nustatyti bendri užsienio ir saugumo politikos principai ir bendros gairės; bendra strategija; bendri veiksmai, bendros pozicijos negali būti apskųsti TT. Ir nors po Amsterdamo sutarties Mastricho sutartis buvo patobulinta, tačiau apie TT jurisdikcija šioje sutartyje nekalbama nei žodžio. Taigi TT neturi jokios įtakos šios politikos srities formavimui. Trečiojo ramsčio politikos sritis taip pat įgyvendinama tarpvyriausybinio bendradarbiavimo formomis: bendromis pozicijomis, pamatiniais sprendimais, kitokio pobūdžio sprendimais ir konvencijomis. Pagrindinis šio bendradarbiavimo tikslas keistis informacija apie terorizmą ir kitas baudžiamosios teisės sritis. Prie šio ramsčio iš pradžių buvo priskiriama ir sritis susijusi su laisvu asmenų judėjimu (bendra vizų, prieglobsčio politika, politika pabėgėlių, nelegalų ir migrantų atžvilgiu), ir bendra keitimosi asmenų duomenimis sistema. Tačiau Amsterdamo sutartimi modifikavus Mastricho sutarties nuostatas šie reikalai perkelti į pirmą ramstį, t. y. šios srities politika įgyvendinama Bendrijos teisės priemonėmis. Tačiau EB Sutarties 68 str. numatytos TT jurisdikcijos ypatybės. Preliminarius nutarimus TT priima dėl Bendrijos institucijų priimtų teisės aktų teisėtumo ir išaiškinimo klausimų, kurie iškilo valstybės narės teismui ar specializuotam teismui. Į TT gali kreiptis tik teismai, kurių sprendimai pagal nacionalinę teisę toliau neskundžiami teismine tvarka. Tačiau TT neturi jurisdikcijos priimti nutarimo dėl priemonių ar sprendimų, nustatytų arba priimtų dėl teisėtvarkos ir viešosios tvarkos palaikymo bei vidaus saugumo užtikrinimo. Taryba, Komisija arba valstybė narė gali prašyti TT priimti nutarimą dėl vizų, prieglobsčio, imigracijos ir kitos su laisvu asmenų judėjimu susijusios politikos srityse Bendrijos institucijų priimtų teisės aktų išaiškinimo klausimu. Tačiau TT priimtas nutarimas netaikomas valstybių narių teismų arba specializuotų teismų sprendimams, kurie yra tapę res judicata. Taigi čia TT jurisdikcija gerokai apribota ir jo sutarties aiškinimo ir taikymo funkcija negali būti pilnai įgyvendinta. Likusioje teismų ir policijos bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose srityje taip pat nėra visiškos TT jurisdikcijos. Valstybei narei pareiškus, kad sutinka su jurisdikcija, TT gali priimti preliminarius nutarimus dėl teisės aktų ir jų įgyvendinimo priemonių teisėtumo ir išaiškinimo. TT turi teisę peržiūrėti pamatinius ir kitokius sprendimus dėl jų teisėtumo valstybei narei ar Komisijai iškėlus bylą.Taip pat jam priklauso valstybių narių ginčai dėl teisės aktų išaiškinimo ir taikymo, tačiau iš pradžių problema turi būti pabandyta išspręsti Taryboje. Ar TT sprendimai yra teisės šaltinis? Jie nėra paminėti kaip tokie EB sutartyje 249 str. tarp kitų Bendrijos teisės šaltinių, jų nėra ES sutartyje. Taigi norminiame lygmenyje ši problema lyg ir nekyla, tačiau teoriniame lygmenyje šiuo klausimu diskutuojama. Negalima paneigti, kad nusistovėjusi teismo praktika turi didelę įtaką Bendrijos teisei. TT išvystė viršenybės principo doktriną, tiesioginio veikimo sampratą ir pan. Tačiau TT nepripažįsta precedentinės teisės doktrinos – tai reiškia, jog jis nėra suvaržytas savo paties sprendimų. Jei to nebūtų, teismui būtų sunku besikeičiant gyvenimo aplinkybėms patikslinti savo praktiką. 5. TT padėtis Europos konstitucijos projekte 2003 m. birželio 13 d. ir liepos 10 d. Europos konventas visuotiniu sutarimu priėmė Europos konstitucijos projektą.36 Projekto 28 straipsnyje kalbama apie Teisingumo Teismą. Jis ateityje turėtų susidėti iš Europos Teisingumo teismo, Aukštesniojo teismo ir specialiųjų teismų. Jų pareiga užtikrinti pagarbą aiškinant ir taikant šią Konstituciją. Valstybėms narėms numatyta apeliacijos teisė, kuri turi užtikrinti veiksmingą teisinę apsaugą ES teisės srityje. Aukštesniosios instancijos Teismas yra kompetentingas spręsti pirmosios instancijos prašymus arba apskundimus: 1. dėl europietiškų įstatymų, europietiškų struktūrinių įstatymų, Ministrų Tarybos, Komisijos ir Europos Centrinio Banko aktų, kitų rekomendacijų, pranešimų ir Europos Parlamento aktų skirtų teisminiams veiksmams trečiųjų pusių atžvilgiu, legalumo. Be to, kontroliuoja Sąjungos agentūrų ir organų aktų, skirtų teisminiams veiksmams trečiųjų pusių atžvilgiu, legalumą. Jeigu ieškinys pagrįstas, aktas skelbiamas negaliojančiu. (ES Konstitucijos projekto III-270,III-271) 2. dėl Europos Parlamento, Ministrų Tarybos, Komisijos arba Centrinio Europos Banko susilaikymo nuo sprendimo , kai pažeista Konstitucija. Tokiu atveju į teismą gali kreiptis valstybės narės ar kitos Sąjungos institucijos su prašymu konstatuoti tokį faktą. Taip pat tam tikromis sąlygomis gali kreiptis ir fiziniai bei juridiniai asmenys.(III-272) 3. dėl nuostolių atlyginimo, susijusiu su nesutartine atsakomybe dėl institucijų ar agentų atliktų savo funkcijų.(III-275,III-337) 4. dėl ginčų su darbuotojais.(III-277) 5. dėl sprendimo priėmimo kaip arbitražinė institucija.(III-279) Išimtys tokiais atvejais yra jeigu prašymai yra nukreipti specialiam teismui arba pagal statutą priskiriami Europos teisingumo teismui. Aukštesniosios Instancijos Teismo priimti sprendimai (viršuje paminėti) gali būti apskųsti Europos Teisingumo Teismui esant teisės klausimams. Taip pat sprendimai gali būti peržiūrėti, jei jie gali rimtai kėsintis į Sąjungos teisės vieningumą ir vientisumą. Taip pat TT statuto numatytais atvejais ir Aukštesniosios Instancijos Teismas gali priimti preliminarų sprendimą.37 Į TT struktūrą įeina ir specialūs teismai prie Aukštesniosios Instancijos Teismo, kurie spręstu pirmosios instancijos atitinkamos kategorijos prašymus arba apskundimus, suformuluotus tam tikrais specifiniais klausimais. Specialių teismų sprendimai apeliacine tvarka gali būti apskųsti dėl teisės klausimų Aukštesniosios Instancijos teismui. Tais atvejais kai europietiškasis įstatymas dėl specialaus teismo steigimo numato gali būti pateikta apeliacija ir dėl faktinių klausimų.(III-264) Į ETT galima kreiptis šias atvejais: 1. Komisija ar valstybė narė gali kreiptis dėl to, kad kita valstybė narė nevykdė įsipareigojimo pagal Konstituciją.(III-265) ETT pripažinus, kad valstybė narė neįvykdė įsipareigojimų, ši privalo imtis veiksmų, kad įgyvendintų teismo sprendimą.(III-267) 2. dėl preliminaraus sprendimo interpretuojant Konstituciją, bei tikrinant teisėtumą bei interpretuojant Sąjungos institucijų teisės aktus. Į ETT kreipiasi valstybių narių nacionaliniai teismai.(III-274) 3. valstybė narė gali kreiptis į ETT, norėdama apskųsti Ministrų Tarybos Europos sprendimą, dėl to kad ši valstybė rimtai pažeidžia Konstitucijos projekto 2 straipsnyje išvardintas vertybes – pagarba žmogiškajam orumui, laisvė, demokratija, lygybė, teisinės valstybės principas ir pagarba žmogaus teisėms, kuriuo valstybei buvo apribotos tam tikros teisės.(I-58) 4. tam tikrose ribose sprendžia ginčus, susijusius su valstybių narių bei nacionalinių centrinių bankų įsipareigojimais Europos investicijų Bankui, Europos centriniam bankui.(III-278) 5. dėl bet kokių nesutarimų tarp valstybių narių, kurie yra susiję su Konstitucija, su sąlyga, jeigu minėtas ginčas jam perduotas, remiantis specialiu susitarimu tarp pusių.(III-280) TT nėra kompetentingas bylose dėl bendrosios užsienio ir saugumo politikos įgyvendinimo (I-39) ir bendrosios saugumo ir gynybos įgyvendinimo (I-40) bei nuostatų Konstitucijos projekto III dalies V Antraštinės dalies II skyriaus atvejais, liečiančiais užsienio politiką ir bendrą saugumą. Tačiau TT yra kompetentingas pasisakyti dėl priemonių, susijusių su prieš fizinius ar juridinius asmenis nukreiptų ribojimo priemonių, Tarybos patvirtintų remiantis III-193 straipsniu ir suformuotų III-270 straipsnio 4 paragrafe numatytas sąlygas(bet koks fizinis ar juridinis asmuo gali formuluoti pagal tas pačias sąlygas prašymą arba apskundimą, nukreiptą prieš aktus, kurie yra jam skirti arba kurie jį liečia tiesiogiai ir individualiai, o taip pat prieš reglamentuojamus aktus, kurie jį tiesiogiai liečia, išskyrus vykdymo priemones), teisėtumo kontrolės.(III-282) Laisvės, saugumo ir teisingumo sferose (III Antraštinės Dalies IV skyriaus 4 ir 5 sekcijos) TT neturi kompetencijos kontroliuoti operacijų, kurias vykdo policija, arba kitos represyvinės tarnybos valstybėje narėje, teisėtumą arba proporcingumą, ir negali priimti sprendimo ryšium su valstybių narių įsipareigojimų palaikyti viešąją tvarką ir vidaus saugumą, vykdymu, kai šie aktai yra susiję su nacionaliniu įstatymu.(III-283) 6. Išvados Apibendrinant reikėtų pastebėti, kad: • TT yra viena iš pagrindinių EB ir ES institucijų, atliekanti teisės aktų kontrolės funkciją. • TT susideda iš ETT ir PIT. PIT sprendimus ETT galima apskųsti tik esant teisės klausimui. Konstitucijos projekte į TT sudėtį įeina ETT, Aukštesnysis teismas ir specialūs teismai. Čia siekta įtvirtinti apeliacijos galimybę. • Dabartinio TT uždavinys užtikrinti teisės laikymąsi aiškinant ir taikant sutartį. Tai jis įgyvendina spręsdamas tiesioginius ir netiesioginius ieškinius. TT savo sprendimais tikslina valstybių narių, institucijų bei fizinių ir juridinių asmenų teisių ir pareigų turinį, užtikrina teisės aktų taikymo veiksmingumą, aiškinimo vieningumą, “išvalo” ES teisę, įpareigoja institucijas imtis privalomų veiksmų, užtikrina ES teisės vienodą aiškinimą valstybių narių teismuose. • Priimdamas motyvuotus sprendimus TT aiškina ES teisę. TT vienintelė oficiali ES teisės aiškinimo institucija. Jis išvystė viršenybės principo doktriną, tiesioginio veikimo sampratą. • TT jurisdikcija turi daugiau apribojimų II ir III ramstyje negu I ramstyje. • TT nepripažįsta precedentinės doktrinos, taigi neprivalo laikytis savo ankstesnių sprendimų praktikos. Paprastai jis tai daro, nebent reikia prisitaikyti prie nūdienos aplinkybių. 1.3. ES bendrieji teisės principai Bendrieji Bendrijos teisės principai susiformavo atsiradus būtinybei priimti sprendimus dėl tų dalykų, kurių aiskiai neaptarė Sutartys, ir kad šie principai yra išplėtoti iš Sutarčių bei sprendimo priėmimo metu valstybių narių teisinėse sistemose buvusių teisinės minties krypčių. Ši teisėjų kuriama teisė sutartyje buvo pripažinta, inkorporavus į Mastrichto sutartį dėl Europos Sąjungos tiesioginį įpareigojimą gerbti principus, kuriais remiasi Europos žmogaus teisių konvencija, taip pat – pagrindines teises, įtvirtintas nacionalinėse konstitucijose kaip „ bendruosiuis Bendrijos teisės principus“. Vėliau tai buvo plėtojama 1997 m. Amsterdamo sutartyje. Galėčiau teigti, kad daugelis šiame mano darbe aptariamų bendrųjų principų yra kilę iš valstybių narių nacionalinių įstatymų arba iš tarptautinės teisės su valstybių narių įstatymais. Tačiau vis dėlto kai kurie svarbūs bendrieji Bendrijos teisės principai yra tiesiogiai kilę iš aiškių pačių Bendrijos sutarčių nuostatų. Galima išskirti bent du atskirus būdus. Vienas būdas yra išvesti bendrąjį principą iš gana ribotos sutarties nuostatos. Aiškus to pavyzdys būtų Bendrijos preferencijos koncepcija. Kita vertus kai ta pati koncepcija yra tiesiogiai minima daugelyje įvairių nuostatų skirtingose EB sutarties dalyse, Europos Teismas gali teigti, kad tokia koncepcija yra esminis bendrasis Bendrijos teisės principas. Ryškiausias to pavyzdys būtų nediskriminacijos principas. BENDRIJOS PREFERENCIJA Sąvoka „ Bendrijos preferencija“ aiškiai minima tik Sutarties 44(2) straipsnyje. Tai nuostata, pagal kurią valstybėms narėms pereinamuoju laikotarpiu buvo leidžiama įvesti nediskriminacinę minimalių kainų sistemą. Bendrijos preferencija atsirado kaip bendriausių organizacijų nustatomos kainos struktūros rezultatas. Konkretų šio principo pavyzdį galima rasti Byloje 55/75 Balkan v HZA Berlin – Packhof, kurioje importuotojas pasiskundė , kad piniginės kompensacijos, skirtos kompensuoti skirtumui tarp realių valiutos keitimo kursų ir žemės ūkyje taikomų valiutos keitimo kursų esant prekybos žemės ūkio produktais trikdymų rizikai, buvo mokamos už sūrį, importuojamą iš Bulgarijos į Vokietiją, bet nemokamos už panašų iš Italijos importuojamą sūrį. Teismas konstatavo, kad sūrio iš Italijos atveju bendrasis Bendrijos preferencijos principas pateisino kitokį trikdymo galimybių įvertinimą, kuris buvo pagrįstas šaltiniu, iš kur importuojami produktai: ar jie importuojami iš kitos valstybės narės, ar iš trečiosios valstybės. Bendrijos preferencijos koncepcija taip pat gali būti siejama su proporcingumo principu. Ginče dėl kompensacinių mokesčių, taikomų vynuogių importui iš trečiųjų valstybių, teisėtumo buvo konstatuota, kad mokesčio tikslas buvo įtvirtinti minimalią kainą, siekiant užtikrinti rinkoje Bendrijos preferenciją neskiriant ekonominės nuobaudos prekeiviui, kuris importavo už mažesnę nei minimalią kainą. Todėl fiksuoto mokesčio įvedimas net ir tais atvejais, kai skirtumas tarp importo ir minimalios kainų labai mažas, buvo neproporcingas ir prilygo eonominei nuobaudai. Toks mokestis yra teisėtas, jei jis neviršija skirtumo tarp minimalios ir importo kainų. Bendrijos preferencijos principas gali prieštarauti kitiems Bendrijos teisės principams. Nors buvo abejojama, ar šio principo pažeidimas reikštų Bendrijos įstatymų anuliavimą, vis dėlto jis buvo laikomas, pateisinančiu kitų, su prekyba susijusių, bendrųjų Bendrijos teisės principų pažeidimu. Vienas iš pavyzdžių būtų susijęs su EB Muitų Sąjungos sukūrimu. Kadangi EB Sutartyje nebuvo aiškios nuostatos dėl bendrų normų, reglamentuojančių prekių įvertinimą ar prekių kilmės nustatymą dėl muitų įvedimo, įsigaliojimo, tai joje nebuvo ir tiesioginio draudimo valstybėms narėms įvesti mokesčius, ekvivalentiškus muitų mokesčiams, taikomiems importui iš šalių ne valstybių narių po to, kai įsigaliojo Bendri muitų tarifai. Praktikoje Bendrijos žemės ūkį reglamentuojantys teisės aktai paprastai tiesiogiai draudžia rinkti tokius mokesčius; taip pat toks draudimas yra įtvirtintas ir kai kuriuose konkrečiuose prekybiniuose susitarimuose, dėl kurių derėjosi Bendrija, tačiau vis dar nėra bendro įstatyminio draudimo imti tokius mokesčius. Taigi su šiuo klausimu susiję bendrieji principai yra išdėstyti Europos Teismo precedentinėje teisėje. NEDISKRIMINACIJA Nediskriminacijos principą galime isškaidyti į tam tikras dalis, pagal jo veikimo objektą. Visų pirma norėčiau aptarti nediskriminaciją pilietybės atžvilgiu. EB Sutarties 6 straipsnis draudžia „bet kokią diskriminaciją dėl pilietybės“ Sutarties taikymo sferoje pagal specialiąsias Sutartyje išdėstytas nuostatas. Šis reikalavimas arba norma, reikalaujanti vienodo piliečių traktavimo, yra tiesiogiai pakartota kalbant apie laisvą darbuotojų judėjimą 48 straipsnyje, bei numatant steigimosi laisvę, taip pat numatant laisvę teikti paslaugas, bent jau siūlančių paslaugas asmenų atžvilgiu. Bendrasis nediskriminacijos principas dėl pilietybės, kaip skelbiama EB Sutarties 6 straipsnyje, yra panaudotas Byloje 186/87 Cowan v Tresor public. Britanijos pilietis, pavarde Cowanas lankydamasis Paryžiuje buvo apgautas. Jis pateikė ieškinį pagal Prancūzijos nuostolių dėl nusikaltimo kompensavimo schemą. Tačiau pagal Prancūzijos schemą kompensacijos gali būti išmokamos tik Prancūzijos piliečiams arba piliečiams tų valstybių, kurios turi abipusius susitarimus su Prancūzija, taip pat turintiems teisę apsigyventi Prancūzijoje. Perdavus šį klausimą spręsti Europos Teismui, buvo nutarta, kad 6 str. Yra reikalaujama tuos asmenis, kurie patenka į Bendrijos teisės reglamentuojamas situacijas, traktuoti lygiai taip pat, kaip ir priimančios valstybės piliečius. Kalbant apie prekių apmokestinimą galima pastebėti, kad Sutarties 95 str. Tiesiogiai draudžia diskriminaciją šioje srityje prekių, importuojamų iš kitų valstybių narių atžvilgiu. EB Sutarties 95 str. Pirmosiose dviejose dalyse yra du skirtingi reikalavimai. Pirmoje dalyje numatyta, kad „ nė viena valstybė narė negali tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyti kitų valstybių narių produktams kokių nors vidaus mokesčių, viršijančių mokesčius, kurie yra tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyti panašiems vidaus produktams“. Antrojoje dalyje sakoma, kad „ nė viena valstybė narė negali nustatyti kitų valstybių narių produktams kokių nors vidaus mokesčių, kurie savo pobūdžiu suteiktų netiesioginę apsaugą kitiems produktams“. Skirtumas tarp jų padarinių buvo pažymėtas pačioje Bylos 27/67 Fink – Frucht v HZA Munchen – Landsbergerstrasse nagrinėjimo pradžioje. Šioje byloje buvo pastebėta, kad jei pirmoji dalis tiktai draudžia nustatyti mokesčius, viršijančius aiškiai nubrėžtą ribą, tai antroji dalis pagrįsta minimo mokesčio protekciniu poveikiu, neminint kokios nors tikslios ribos. Bendrijos teisė nedraudžia, kad šalies vidaus mokesčių įstatymai nustatytų ar leistų taikyti skirtingų dydžių mokestį įvairiems produktams arba produktams, kurių ekonominė paskirtis yra panaši. Tačiau bendrijos teisė neleidžia nustatyti diferencijuotų mokesčių panašiems ar tarpusavyje konkuruojantiems produktams, kai prekių už kurias mokamas didesnis mokestis, kategoriją sudaro daugiausiai ar vien tik importuojamos prekės. Lyčių diskriminacija. Pirminėje EB Sutarties versijoje lyčių diskriminacija buvo minima tiktai 119 str., kalbant apie vienodą užmokestį vyrams ir moterims už tokį patį darbą, tačiau tai buvo pakeista 1997m. Įsigaliojus amsterdamo sutarčiai. Po to atsirado nauja 3 – ia dalis, kurioje taip pat numatytos priemonės dėl lygių galimybių ir vienodo traktavimo apskritai priimant į darbą arba kalbant užimtumo klausimais. Daug platesnę lyčių lygybės koncepciją Europos Teismas yra pripažinęs naudodamasis savo jurisdikcija apibrėžiant ginčus tarp Bendrijos pareigūnų ir juos samdančios institucijos. Pvz. Byloje Sabatini v European Parliament buvo konstatuota, kad išmokant ekspatriacijos išmokas Personalo Reglamentas negali traktuoti pareigūnų skirtingai dėl pareigūno lyties, kadangi ekspatrianto statuso pasibaigimas turi priklausyti nuo vienodų kriterijų tiek vyrams tiek moterims pareigūnėms, nepriklausomai nuo lyties. Minimo reglamento nuostatos šiuo atveju efektyviai nurodė, kad pareigūnas tampa „ namų ūkio šeimininku“ užregistravus santuoką, - ši koncepcija paprastai siejama su vedusiu pareigūnu, o ištekėjusi pareigūnė minima tiktai jos vyro invalidumo ar sunkios ligos atveju.Teismas konstatavo, kad sprendimas, kuriuo iš moters pareigūnės dėl šių nuostatų atimama išmoka, yra neturintis jokio teisinio pagrindo. Todėl personalo reglamentas buvo pataisytas taip, kad iš jo būtų kartu išbrauktos su ekspatriacijos išmokų dėl santuokos netekimu susijusios nuostatos bei „namų ūkio šeimininko“ koncepcija. PROPORCINGUMAS Proporcingumas įvardija pagrindinę teisingumo koncepciją, sustiprinančią individualių teisių apsaugą tiek nacionaliniu, tiek daugiau nei nacionaliniu lygiu, tačiau tas pats autorius taip pat pripažino , kad sunku abstrakčiai apibrėžti tikslią šio principo reikšmę ir apimtį.Šia koncepcija buvo ne vieną kartą remtasi Europos Teisme, o be to, ji buvo tiesiogiai inkorporuota į 1997 m. Amsterdamo sutarties tekstą. Koncepcija buvo remtasi daugelyje skirtingų Bendrijos teisės kontekstų ir būtent nuo konkretaus konteksto, kuriame ji panaudojama, priklauso šios koncepcijos skirtingai apibrėžiamas turinys. Paprastai klasifikuojant galima išskirti šiuos kontekstus, kada minėta koncepcija naudojama, apibrėžiant Bendrijos bei jos institucijų kompetenciją ar įstatymų leidybos įgaliojimus; nustatant prievolių, taikomų Bendrijos teisės subjektams teisėtumą ir įvertinant valstybių narių elgesį, kai jos veikia Bendrijos teisės ribose. Šios koncepcijos inkorporavimo į Sutartį klausimas iškyla Bendrijos kompetencijos ir įstatymų leidybos galių kontekste su subsidariumo koncepsija. Idėja faktiškai akcentuoja subsidariumo apibrėžimą, įtvirtintą EB Sutarties, papildytos Mastrichte, 3b straipsnyje. Prie Amsterdamo sutarties pridedamame Protokole dėl subsidiarumo ir proporcingumo principų taikymo yra įtvirtinta, kad kiekviena institucija, vykdydama jai suteiktus įgaliojimus, privalo garantuoti, kad būtų laikomasi subsidiarumo, taip pat ir proporcingumo principų, kurie numato, kad Bendrija nesiima jokių veiksmų, kurie nėra būtini siekiant Sutarties nustatytų tikslų. Kitaip tariant, 3b straipsnio nuostata yra pateikiama kaip proporcingumo apibrėžimas, ypač pabrėžiant klausimą, kaip visų pirma Bendrijos institucija privalo veikti, o ne aptariant jos veiklos padarinius. Proporcingumo principas pirmą kartą buvo pritaikytas Bendrijos teisėje , kai šis terminas lietė tik Anglių ir plieno bendriją, Teismo sprendimo Byloje 8/55 Federation Charbonniere de Belgique v High Authority. Šioje byloje pareiškėjai teigė, kad Aukščiausioji valdžia, užuot priėmusi bendrą sprendimą nustatyti fiksuotas anglies kainas, galėjo sudaryti sąlygas tokioms kainoms pasiekti norimą lygį panaikindama kompensacinius mokėjimus toms įmonėms, kurios nepakankamai sumažino savo kainas. Tačiau Teismas atmetė šį pasiūlymą teigdamas, kad taikant visuotinai pripažintą teisės normą., Aukščiausios valdžios veiksmai, atsakantys į neteisingą įmonės veiklą, turi būti proporcingi tos veiklos sunkumui. Šiame kontekste pasakoma, kad bausmė turi atitikti nusikaltimą, ir iš tiesų šiuo principu dažnai remtasi, kai Aukščiausioji valdžia arba Komisija skirdavo baudą. Vėlesnėje precedentinėje teisėje šiuo principu buvo remiamasi pabrėžiant pirmaeilių ir antraeilių įsipareigojimų skirtumą. Taigi galima manyti, kad jei didelio užstato konfiskavimas gali būti proporcingas pagrindinio įsipareigojimo pažeidimui, neįvykdant eksporto sandorio, tai jis nėra proporcingas nežymaus antraeilio įsipareigojimo pažeidimui – nesikreipimui dėl eksporto licencijos per nustatytą laikotarpį, bent jau jei tai netrukdo įvykdyti eksporto sandorį. Tokia situacija iškilo Byloje 181/84 E.D. and F.Mann v Intervention Board, kur buvo pabrėžta, kad jei užstato tiklsas buvo cukraus eksporto užtikrinimas, tai viso užstato reikalavimas vien dėl to, kad eksportuotojas pavėlavo (keletą valandų) kreiptis dėl formalios eksporto licencijos , nors pačiam eksporto sandoriui įvykdyti dar buvo likę pakankamai laiko, pažeidė proporcingumo principą. Šios bylos sprendimas buvo pagrįstas tuo, kas yra skirtumas tarp pirmaeilio įsipareigojimo įvykdyti eksporto sandorį ir antraeilio įsipareigojimo kreiptis dėl eksporto licencijos per nustatytą laikotarpį, todėl Teismo nuomone, vienodai griežtai bausti už antraeilio, kaip ir už pirmaeilio įsipareigojimo nevykdymą būtų proporcingumo principo pažeidimas. Proporcingumo koncepcija buvo naudojama kaip testas siekiant nustatyti valstybių narių veiksmų teisėtumą įvairiose Bendrijos teisės reguliuojamose srityse. Tačiau jos ypatingoji svraba atsiskleidžia pateikiant kaip pavyzdį nacionalines priemones, patenkančias į Bendrijos nuostatų dėl laisvo prekių judėjimo reguliavimo sritį. Pirmą kartą proporcingumo principas šioje srityje buvo paminėtas teisės akte, o ne precedentinėje teisėje. EB Sutarties 33 straipsnyje Komisijai suteikiamas pirminis įgaliojimas leisti Direktyvas, nustatančias priemonių, ekvivalentiškų kiekybiniams apribojimams, panaikinimo procedūrą ir tvarkaraštį. Naudodamasi šia galia, Komisija išleido Direktyvą 70/50, kuri yra įdomi kaip tam tikro draudžiamo elgesio rūšių katalogas ir kaip Komisijos tuometinio požiūrio į šį dokumentą pavyzdys. Svarbiausia šios direktyvos nuostata yra įtvirtinta 2 straipsnyje. Ji skirta priemonėms, kurios nėra vienodai taikomos tiek vietiniams, tiek importuotiems produktams, t.y. – diskriminacinio pobūdžio priemonėms.Vienodai taikomos priemonės tėra minėtos direktyvos 3 str., kuriame draudžiamos priemonės, reguliuojančios prekybą produktais, o konkrečiai tos, kurios apibūdina produktų formą, sudėtį, pateikimą ir yra lygiai taip pat taikomos tiek nacionaliniams, tiek impotuotiems produktams. Ypač tai aktualu kalbant apie tuos atvejus, kai laisvo prekių judėjimo ribojimo poveikis yra neproporcingas siekiamiems tikslams ar jei tokių pat tikslų galima pasiekti kitais būdais, nedarančiais tiek kliūčių prekiaujant. Taigi iš esmės vienodai taikomos prekybos taisyklės pažeidžia direktyvos 3 str. tik tada, jei jos sukelia neproporcingai ribojantį poveikį importui. TEISĖTI LŪKESČIAI IR TEISINIS TIKRUMAS Teisėtų lūkesčių principas ne visuomet buvo tiksliai atskiriamas nuo bendros teisinio tikrumo koncepcijos ar nuo įtvirtintų teisių. Kaip bendrasis Bendrijos teisės principas buvo taikomas, kai buvo abejojama, ar paveiktos kokios nors įtvirtintos teisės, ir kai ginamas buvo tik paprastas „lūkestis“. Įtikinamu pavyzdžiu gali būti Teismo sprendimas Byloje 81/72 Commission v council. Čia reikėjo nuspręsti , ar 1972 m. kovo 21 d. priimtas Tarybos Sprendimas, numatantis trejus metus taikyti specialią Bendrijos personalo atlyginimų reguliavimo sistemą, buvo privalomojo pobūdžio ir užkirto kelią Tarybai teisėtai priimti reglamentą neatitinkantį minėto Sprendimo sąlygų. Teismo Sprendime buvo teigiama:“ Atsižvelgiant į ypatingus darbdavių ir personalo santykius taisyklė, ginanti personalo pasitikėjimą vadovybe, kad ši gerbs tokio pobūdžio susitarimus, reiškia, kad 1972 m. kovo 21 d. Sprendimas susaisto Tarybos būsimą veiklą. Nors ši norma yra pirmiausia taikoma individualiems sprendimams, negalima atmesti galimybės ja remtis, jei tinka, vykdant bendresnias galias“. Taip nuspręsdamas, Teismas nesilaikė A.G.Warnerio nuomonės, kuris rėmėsi valstybių narių, ypač Anglijos ir Prancūzijos, precedentine teise, nes tokie principiniai pareiškimai nekelia jokių saistančių įpareigojimų. Ypač svarbu pažymėti, kad net Anglijos administracinėje teisėje dabar yra pripažinta, kad administracijos veikla gali sukelti lūkesčius, turinčius prioritetą prieš griežtą teisinę poziciją. Taigi lūkesčiai gali būti grindžiami tik realiai egzistuojančiomis situacijomis, ar tokiomis, kurios yra apibrėžtos konkrečiomis garantijomis. Bylos T-571/93 Lefebvre and others v Commission pareiškėjai teigia, kad jų lūkesčiai buvo pagrįsti dviem Komisijos laiškais, kuriuose jie buvo informuoti, jog ruošiant Tarybai pasiūlymą dėl Bendrijos sistemos įsteigimo bananų sektoriuje, bus atsižvelgta į smulkių ir vidutinių importuotojų specifinę padėtį. Pirmosios instancijos Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, teigdamas kad Komisijos bendrojo pobūdžio pareiškimas, kuris negalėjo sukelti jokių galiojančių lūkesčių, ir konkrečios garantijos, kuriomis galima teisėtai pagrįsti lūkesčius, gerokai skiriasi. Anksčiau pateikti pavyzdžiai liudija, kad įstatymų leidybos ir administraciniai įgaliojimai gali būti griežtai suvaržyti situacijose, kai buvo sukelti teisėti lūkesčiai. Įspūdingas pavyzdys yra pieno kvotų schema. Peino gamintojai pateikė nemažai ieškinių, kuriuose nurodė, kad jie sutiko nutraukti pieno gamybą penkeriems metams pagal ankstesnį Bendrijos schemą ir dėl to per vienerius metus nepagamino nei kiek pieno. Tačiau būtent tie metai tapo baziniais skaičiuojant pieno kvotas, įvedus pieno kvotų sistemą. Dėl šių priežasčių jiems pieno kvotos nebuvo suteiktos. Tai reiškia, kad jie negalėjo atnaujinti pieno gamybos, kai suėjo penkių metų terminas. Teismas nusprendė, kad šis teisės aktas buvo neteisėtas, nes pažeidė bendrąjį teisėtų lūkesčių apsaugos principą. Teismas nusprendė, kad pieno gamintojai negalėjo numatyti, kad visiškai pašalins iš rinkos. Dar norėčiau paminėti, kad teisėtų lūkesčių principui taikomi tam tikri apribojimai. Pirmasis jų – pagrįstumo patikrinimas. Bendrijos teisė saugo tik atsargaus ir supratingo individo teisėtus lūkesčius. Antra – šiuo principu galima remtis tik tuomet, kai lūkesčiai yra teisėti. Precedentinėje teisėje įtvirtinta, kad Bendrijos institucijų veiklos atitikimo teisėtų lūkesčių apsaugos principą klausimas visada turi būti nagrinėjamas atsižvelginat į žinias ir informaciją, kuri yra ar turėtų būti prieinama apdairiam bei informuotam verslininkui. Esminis kriterijus yra tas, jog manoma, kad apdairūs prekybininkai paprastai yra susipažinę su normomis, reguliuojančiomis jų verslo sritį, ir todėl negali tikėtis to, kss toms normoms prieštarautų. Tačiau atsitinka taip, kai asmenys teigiantys turėję teisėtų lūkesčių patys neteisingai elgiasi. Teismas ne vieną kartą pabrėžia, kad teisėtų lūkesčių apsaugos principu negali remtis įmonė, akivaizdžiai pažeidusi galiojančias normas. Teisėtų lūkesčių apsauga dažnai siejama su platesne teisinio tikrumo koncepcija. Pastarasisn principas yra toks platus, kad jo neįmanoma priskirti nei vienam konkrečiam nacionaliniam šaltiniui, ir iki šiol jis yra ypač svarbus Teismo precedentinėje teisėje. PROCESINĖS TEISĖS IR PRIVATUMAS Remiantis bendrai valstybių narių pripažintu galiojančios administracinės teisės principu, vienoje pirmųjų personalo drausminių bylų buvo nustatyta, kad tų valstybių vyriausybės privalėjo suteikti savo tarnautojams galimybę pasiaiškinti dėl bet kokio jų atžvilgiu priimto drausminio sprendimo; taip pat šia norma turi vadovautis ir Bendrijos institucijos. Teismo požiūris dėl šio principo statuso ir svarbos vis stiprėjo. Vėliau galima buvo teigti, kad teisės būti išklausytam laikymasis buvo vienu iš pagrindinių Bendrijos teisės principų visose prieš asmenį iškeltose bylose, kurios tikėtinai galėjo baigtis priimant sprendimą dėl nepalankios priemonės asmeniui, o be to, šio principo laikymasis turėjo būti užtikrintas net ir tais atvejais, kai nebuvo specialiųjų normų. Pavyzdžiui Vokietijos pagrindinio įstatymo 103 str. numatyta, kad teisė būti išklausytam taikoma tik paprastuose civilinės teisės teismuose. Administracinėje teisėje šiam principui nebuvo skirta jokios specialios nuostatos. Nepaisant to principas yra taikomas, jei jis ir neįtvirtintas įstatymuose. Viename vadovėlyje yra pacituoti 14 prieš sukuriant Federalinę respubliką priimti sprendimai, palaikantys bendrą idėją, kad teisė būti išklausytam yra esminis teisingo proceso elementas remiantis nerašytinės teisės principais, t.y. kaip bendrasis teisės principas. Panašių formuluočių galima rasti ir Liuksemburgo valstybės tarybos precedentinėje teisėje. Atsižvelgus į įvairias nacionalines teisines sitemas, galima daryti išvadą, kad teisė būti išklausytam priklauso teisėms, kurias EB Sutarties 164 str. vadinama „teisė“ pripažįsta ir kurių laikymąsi atitinkamai Teismas privalo užtikrinti. Teismas pripažino, kad būtina ne tik ginti teises į gynybą administraciniame procese, tačiau ir užtikrinti, kad tos teisės nebūtų nepataisomai pažeistos pirminio tyrimo procedūros metu. Tuo remiantis teismas iš esmės pripažino suvaržytą asmens teisę atsisakyti duoti parodymus prieš save. Teismas dėl konkurencijos pažeidimų nagrinėjimo nutarė, kad nors Komisija turi teisę reikalauti iš įmonės visos reikiamos informacijos, net jei ta informacija gali būti panaudota antikonkurenciniam elgesiui nustatyti, ji negali, reikalaudama pateikti informaciją, sumenkinti suinteresuotos įmonės gynybos teisių ir priversti duoti atsakymus, kuriais įmonė pripažintų padariusi pažeidimą, nes tai įrodyti privalo pati Komisija. Advokato profesinės paslapties koncepcija, kaip viena bendrųjų Bendrijos principų, Europos Teismas taip pat priskyrė prie teisės į gynybą aspektų. Tačiau ši koncepcija akivaizdžiai parodo, kad, EB teisėje pritaikant bendruosius principus, jų samprata gali ne visiškai atitikti nacionalinių principų sampratas, iš kurių pirmieji yra išsirutulioję. Efektyvios teisminės gynybos principas yra perdėta procesinė garantija. Tačiau jei anksčiau apibrėžtos procesinės teisės iš esmės siejamos su Bendrijos institucijų veikla atliekant procedūras, nustatytas Bendrijos teisėje, tai efektyvios teisminės gynybos principas taip pat taikomas ir valstybių narių atžvilgiu, kada jos veikia Bendrijos teisėje. Šis principas yra taikomas ne tik nacionaliniu lygiu. Tai vienas pagrindiniu paties Europos Teismo jurisdikcijos principų. NUOSAVYBĖS TEISĖS EB Sutarties 222 str. yra įtvirtinta, kad „ ši sutartis niekaip neriboja valstybių narių normų, reguliuojančių turto nuosavybės sistemą.“ Nepaisant to paaiškejo, kad vis dėlto gali kilti prieštaravimas tarp EB Sutarties 30 ir 36 str. įtvirtinto draudimo priimti priemones, ekvivalentiškas kiekybiniams apribojimams, prekiaujant tarp valstybių narių, ir apribojimų importui ir eksportui tarp valstybių narių, kuriuos nustato prekybininkai remdamiesi intelektinės bei pramoninės nuosavybės teisėmis. Bendrijos teisėje, nors nuosavybės teisės iš esmės ir turi būti gerbiamos, bet dėl platesnių Bendrijos interesų tų teisių įgyvendinimas gali būti apribotas. Nuosavybės teisių pripažinimo bendruoju Bendrijos teisės principu pagrindus galima rasti Byloje 44/49 Hauer v Lang Rheinland - Pfalz . Byloje C- 280/93 Germany v Council buvo nustatyti nuosavybės teisių esminiai apribojimai. Vokietija teigė, kad dėl bendros bananų rinkos organizavimo prekybininkai, kurie pardavinėjo bananus iš trečiųjų šalių, neteko savo rinkos dalies, todėl buvo pažeistos jų nuosavybės teisės. Nepaisant to, teismas pabrėžė, kad joks verslininkas negali reikalauti nuosavybės teisės į rinkos dalį, kurią jis turėjo iki bendros rinkos organizavimo, nes tokia rinkos dalis buvo tik trumpalaikė ekonominė padėtis, veikiama kintančių aplinkybių rizikos. GERO ADMINISTRAVIMO PRINCIPAI Kalbant apie Europos Teismo išplėtotus gero administravimo principus, galima juos suskirstyti į keturias pagrindines grupes: administracinis sąžiningumas, nuoseklumas, kruopštumas ir informavimas. Administracinio sąžiningumo principas reiškia, kad Komisijos elgesys turi būti interpretuojamas atsižvelgiant į tai, kokia tam tikru metu jai prieinama informacija, o ne į tai, ko ji nenumatė dėl neapdairumo. Bendrijos institucijos privalo laikytis administracinio sąžiningumo principo net ir ginčuose su savo personalu. Kitas gerai žinomas Bendrijos teisės principas – teisėtų lūkesčių apsaugos principas, lemia reikalavimą bendrijoms elgtis nuosekliai. Šio principo taikymas vadybos ir administravimo srityje gali būti Bylos 81/72 Commission v Council pavyzdys, kurioje Teismas nusprendė, kad 1972 m. kovo 21 d. priimtas Tarybos sprendimas trejus metus taikyti specifinę atlyginimų Bendrijos personalui nustatymo sistemą buvo privalomojo pobūdžio ir sutrukdė Tarybai teisiškai priimti Reglamentą, prieštaraujantį sprendimo sąlygoms. Bendrijos valdyme kruopštumo principas – tai pareiga laiku atsakyti į paklausimus bei laiku atlikti veiksmus. Kai kurie tokių pareigų atlikimo terminai nustatyti Sutartyse: EB Sutarties 175 str. nustatytas dviejų mėnesių terminas, per kurį Komisija gali atitinkamai apibrėžti savo poziciją ar atlikti veiksmus siekiant išvengti neveikimo. Tam tikra prasme informavimą galime traktuoti kaip kruopštumo aspektą. Pvz. Jei Komisija išsiunčia paprastą o ne registruotą laišką dėl antudempingo procedūrai svarbios informacijos, ir dėl to nėra jokių garantijų, kad adresatas jį tikrai gaus, laikoma, kad pareiga teikti informaciją, numatytą pagrindiniame antidempingo reglamente, nebuvo tinkamai įvykdyta. Taip pat Komisija, priimdama sprendimą, negali remtis neatskleista informacija. Tai gi jei Komisija nori apsaugoti savo informacijos šaltinius ar neturi teisės atskleisti tam tikros informacijos, tai ji negali tiesiogiai tokios informacijos panaudoti. BENDRŲJŲ BENDRIJOS PRINCIPŲ NAUDOJIMAS Galima teigti, kad pats akivaizdžiausias naudojamo bendrojo Bendrijos principo pavyzdys yra rėmimasis bendrojo teisinio tikrumo principu įtvirtinant, kad konkretaus sprendimo nuostatos taikomos tik nuo jo priėmimo dienos. Tačiau bendresne prasme galime teigti, kad dažniausiai bendrieji principai, siekiant užtikrinti teisės aktų galiojimą, tampa interpretavimo gairėmis, o ne teisės aktų galiojimo kriterijais.Bendruosius Bendrijos teisės principus galima naudoti derinant juos su kitais Teismo interpretavimo būdais – tiksliniu bei teleologiniu interpretavimu ar su apdairumu teisės aktų taikymo analogijos būdu kitose situacijose, nepatenkančiose į jų apibrėžtų nuostatų reguliavimo sritį. Jeigu kalbėtume apie konkretų bendrųjų principų panaudojimą, tai pavyzdžiui bendrieji Bendrijos teisės principai reguliuoja valstybių narių veiklą tik tada, kai jos veikia tik Bendrijos ribose. Taigi nors lyčių lygybės principą galima tiesiogiai taikyti Bendrijos institucijų veikloje, tačiau nacionalinės valdžios atžvilgiu jis taikomas tik esant specialiam Bendrijos teisės aktui. Nacionalinėms saugumo priemonėms, skirtoms laisvam prekių judėjimui užtikrinti pagal EB Sutarties 36 str., buvo taikomas proporcingumo testas, o nacionaliniams apribojimams dėl kapitalo judėjimo tuo metu, kai Bendrijos teisės aktai nereikalavo šių judėjimų liberalizavimo, toks testas taikomas nebuvo, kadangi tie apribojimai buvo tik nacionalinės teisės dalykas, todėl nereikėjo jų derinti su Bendrijos proporcingumo ar nediskriminavimo principais. Tačiau Bendrijos teisėje remiantis bendraisiais principais gali būti tiek teigiamų, tiek neigiamų įpareigojimų. Pavyzdžiui, pagal Bendrijos preferencijos principą valstybėms narėms gali būti keliamas reikalavimas nustatyti tam tikrus mokesčius prekėms, importuojamoms iš trečiųjų šalių, jei jos pažeidžia Bendruosius muitų tarifus. Visiškai yra aišku, kad tais atvejais, kai Bendrijos teisė traktuoja nacionalines institucijas kaip kompetentingus organus, nacionalinių institucijų veiksmai gali būti pagrindas atsirasti teisėtiems lūkesčiams pagal Bendrijos teisę. IŠVADOS Valstybių narių daugėja, todėl vis sunkiau yra išskirti joms būdingus principus. Tačiau galime teigti, kad nemažai principų yra taikoma keliose valstybėse narėse, ypač tose, kurios administraciniams ginčams yra nustačiusios specialų teisminį procesą. Kaip jau minėjau anksčiau savo darbe, vieni iš svarbiausių bendrųjų Bendrijos principų yra proporcingumo, teisėtų lūkesčių bei teisinio tikrumo. Teisinis tikrumas gali būti apibūdintas kaip valstybės valdžios institucijų pareiga užtikrinti, kad teisės normos bus be vargo nustatomos tų, kuriems jos yra taikomos, ir šie pagrįstai galės numatyti ir jų buvimą, ir jų aiškinimo bei taikymo būdą. Teisėtų lūkesčių principo sąvoka reiškia, jog tuomet, kai teisinė sistema asmenį įtikina, kad jis pasieks tam tikrą rezultatą, jei veiks vadovaudamasis normomis, šie lūkesčiai turi būti apsaugoti. Proporcingumo sąvoka reiškia, kad valdžios institucijos privalo išlaikyti tinkamą proporcingumą tarp tikslų, kuriuos reikia pasiekti, ir priemonių, kurias jos gali panaudoti iekdamos tų tikslų. Bendrija negali imtis jokių veiksmų, kurie nėra būtini siekiant tam tikrų pvz. Sutartyje nustatytų tikslų. Dar vienas iš svarbesnių šiame mano darbe aptartų principų, kurį norečiau paminėti išvadose – gero administravimo principas. Šis principas nėra „ vienalytis“. Norint geraiu atskleisti jo esmę, šis principas yra išskirstomas į 4 grupes: administracinis sąžiningumas, nuoseklumas, kruopštumas bei informavimas. Savo ruožtu informavimas dar yra išskirtas į pareigą neklaidinti, pareigą paaiškinti bei pareigą pagrįsti. Apibendrinant norėčiau paminėti,kad bendrieji Bendrijos teisės principai sudaro Bendrijos „nerašytinės teisės“ dalį. Galėčiau pažymėti, kad Bendrijai būtų pravartu priimti, nors ir glaustos formos, nuostatą, pateikiančią išsamų tokių principų, kurie turėtų būti taikomi ir ginami pagal Bendrijos teisę, sąrašą. 1.4. ES teisės viršenybė ir tiesioginis veikimas. Uždavus klausimą apie viršenybę tarp tiesiogiai veikiančio tarptautinės teisės akto ir valstybės vidaus teisė normos, kaip taisyklė, atsakymą surastume konkrečios šalies teisinėje sistemoje bei jos konstitucinėse normose. Taigi, minėtų teisės aktų hierarchija priklauso nuo to, ar valstybės teisės sistema yra monistinė (pav. Prancūzija- čia ratifikuota tarptautinė sutartis automatiškai taikoma vidaus teisėje), ar dualistinė (pav. Vokietija, Didžioji Britanija, Italija- čia tarptautinėms sutartims reikalingas papildomas inkorporavimas). Taip pat valstybės konstitucija gali iš anksto numatyti visišką ratifikuotos tarptautinės sutarties viršenybę prieš nacionalinius teisės aktus (taip yra Danijoje) arba suteikti vienodą statusą lyginant su vidaus teisės aktais (pav. Didžiojoje Britanijoje ratifikuota tarptautinė sutartis prilyginama įstatymui, nes ji yra papildomai inkorporuojama į vidaus teisės sistemą nacionalinio įstatymo pagalba). Kadangi valstybėse nėra vienodos praktikos kalbant apie tarptautinės ir vidaus teisės aktų santykį, kyla probleminis klausimas dėl naujos teisinės sistemos tarptautinėje arenoje- Europos Sąjungos (toliau- ES) teisės taikymo. Juk nesant vienodumo minėtoje situacijoje, ES negalėtų efektyviai funkcionuoti, todėl šiame rašto darbe bus nagrinėjami ES teisės viršenybės ir tiesioginio veikimo principai, užtikrinantys šios teisinės sistemos veiksmingumą. I. TIESIOGINIS VEIKIMAS IR TIESIOGINIS TAIKYMAS Tiesioginis veikimas ar tiesioginis taikymas? Dažnai nesutariama, kokį terminą reikėtų vartoti: vieni autoriai teigia, jog šių sąvokų nereikėtų skirti, kiti kaip tik siekia, kad jos būtų vartojamos ne kaip sinonimai. Tačiau praktikoje, ypač dėl to, kad tiesioginio veikimo sąvoka nėra konkrečiai reglamentuota EB sutartyse, “net oficialūs Europos Bendrijos šaltiniai, įskaitant patį ETT, ne visada naudoja šiuos terminus nuosekliai ir tiksliai.”38 EB teisės aktai tiesioginiai taikomi (angl.- direct applicability ) tik tada, kai nebereikia jų papildomai įgyvendinti nacionalinėje valstybių narių teisėje, todėl visada tiesiogiai taikomi EB teisėje yra tik reglamentai (EB sutarties 189 tr., ES konstitucinės sutarties projekto 12 str. 1 d.), kurie bet kokiu atveju yra viršesni už prieštaraujančius nacionalinės teisės aktus- neatsižvelgiant ar šis teisės aktas buvo priimtas prieš ar po atitinkamo Sutarties straipsnio (Costa v Enel 6/64). “Taip reglamentų prigimtis sąlygoja jiems tiesioginį veikimą (angl.- direct effect) , tačiau šis veikimas negalimas automatiškai net reglamentams , bet atitinkant tiesioginio veikimo sąlygas- jie gali veikti ir horizontaliuose ir vertikaliuose santykiuose.”39 Čia, manau, padaryta minėta klaida, nes pasak Olandijos prof. Vinter: “tiesiogiai taikomi- tik reglamentai, o visi kiti aktai yra tiesiogiai veikiantys”, jei jie atitinka tiesioginio veikimo sąlygas suformuluotas ETT Van Gend & Loos byloje (26/62). II. TIESIOGINIO VEIKIMO SĄVOKA IR SĄLYGOS ETT primindamas, kad Romos sutartis nustatė piliečių teises, kurias nacionaliniai teismai turi ginti, paskelbė tiesioginio veikimo doktriną Van Gend & Loos byloje, kur įmonė apskundė Nyderlandų mokesčių inspekcijos sprendimą dėl importuoto iš Vokietijos į Nyderlandus šlapalo formaldehido apmuitinimo pagal 1960 m. įsigaliojusį apmuitinamų prekių sąrašą. Byloje remtasi “EB sutarties 12 str. draudžiančiu valstybėms tarpusavyje nustatyti naujus muitų mokesčius, atsakovas – Nyderlandų karalystė įrodinėjo, kad šis straipsnis taikomas tik valstybėms narėms ir todėl juo negali remtis privatūs asmenys.”40 Teismas pareiškė, kad EB pateikia naują teisinę tvarką ir kad valstybės narės yra suvaržiusios savo suverenitetą tapdamos EB narėmis. Remiantis tuo, nepriklausomai nuo valstybių narių teisės aktų, EB teisė ne tik priskiria valstybėms ir privatiems asmenims naujas pareigas, bet ir suteikia jiems atitinkamas teises, kurios tampa dalimi jų teisinio statuso. Šis ETT sprendimas pertvarkė EB preliminaraus sprendimo sistemą (kur nacionaliniai teismai gali paklausti ETT preliminaraus sprendimo dėl su EB teise susijusio klausimo) į mechanizmą pašalinantį nacionalinės teisės nesuderinamumą su EB teise. Buvo nustatyta, kad jei EB teisė turi tiesioginį veikimą, tai tokia teisė suteikia teises individams ir tos teisės turi būti garantuojamos nacionaliniuose teismuose. Tačiau yra kelios sąlygos, kurios turi būti įvykdytos, kad EB teisės norma galėtų veikti tiesiogiai: 1. Teisės norma turi būti tiksli, pakankamai aiški- neturi kilti abejonių dėl asmenims nustatytų teisių buvimo; 2. besąlyginė- nesustatyta papildomų sąlygų: “suteikiamos teisės neturi priklausyti nuo oficialios valdžios valios, kuri suprantama kaip EB ir valstybių narių valdžios institucijos”41 Tai gi- tiesioginis veikimas gali būti apibrėžtas “siaurąja arba klasikine prasme- kaip EB teisės normų galimybė suteikti teises privatiems asmenims”42, arba plačiąja prasme- kaip privalomos EB teisės aktų nuostatos, kurios yra pakankamai aiškios, tikslios ir besąlyginės, kad būtų vertinamos, kaip teismingos ir gali būti taikomos bei jomis gali būti remiamasi privatiems asmenims ginant savo teises nacionaliniuose teismuose. III. TIESIOGINIO VEIKIMO RAIDA Nuo Van Gend & Loos bylos ETT toliau nagrinėdamas bylas stiprino ir plėtė tiesioginio veikimo sferą, tai gi šis principas dabar galioja daugumai antrinės teisės normų išskyrus atvejus, kai veikimo laisvė yra aiškiai suteikta adresatui. “Jis naudojamas tiek esant nustatytai pareigai, tiek draudimui bei tiek santykiuose tarp asmenų (horizontalus galiojimas), tiek santykiuose tarp asmens ir valstybės (vertikalus galiojimas).”43 “Tačiau tiesioginis veikimas EB sutarčių nuostatoms nėra pritaikomas kai kuriose ypač svarbiose sferose, pav. nuostatos, reguliuojančios laisvą kapitalo judėjimą.”44 Tiesioginio veikimo principo galiojimo priskyrimas EB sutarčių nuostatoms, “sąlygojo šio principo taikymo išplėtimą direktyvų , sprendimų (plačiau: Grad byloje 9/70) ir net tarptautinių EB sutarčių nuostatų atžvilgiu”45. Įdomiausias ir daugiausiai ETT sprendimų susilaukęs bei ES konstitucinės sutarties projekto 12 str. 1 d.46 nurodytas direktyvų, paliekančių tam tikrą veikimo laisvę valstybėms narėms, siekiant jose nustatytų tikslų per atitinkamą terminą tinkamai įtvirtinat nacionalinėje teisėje, tiesioginis veikimas. Nepatenkinus tinkamo įtvirtinimo kriterijaus, bei termino sąlygų, esant tiesioginiam veikimui direktyva gali būti vadovaujamasi kaip veikiančiu teisės aktu (plačiau: Van Duyn byloje 41/74 bei Ratti byloje 148/78), tik esant vertikaliems santykiams (tarp asmens ir valstybės) bei nesuderinamumui tarp nacionalinės ir EB teisės (plačiau: Marshall byloje 152/84 bei Foster v British Gas byloje C-188/89 ). Beje, jei valstybė neįgyvendina tiesiogiai galinčios veikti direktyvos, pastaroji negali sukurti asmenims pareigų- ji suteikia tik teises, vadinasi valstybė negali pasinaudoti savo neveikimu prieš asmenį (plačiau: Becker byloje 8/81). O jei tokios direktyvos įgyvendinimo terminas dar nėra praėjęs ir asmuo negali apginti savo teisių niekaip kitaip tik vadovaujantis minėtu EB teisės aktu- ETT įpareigoja nacionalinį teismą aiškinti vidaus teisės aktą kiek galima labiau atitinkant neįgyvendintos direktyvos tikslų. Tai- vadinamasis netiesioginis veikimas. Taip pat, jei valstybė narė neįgyvendina direktyvos, o ši suteikia nustatytas teises individams ir patenkinami Van Gend & Loos bylos kriterijai bei valstybės pažeidimas yra pakankamai rimtas, ir yra priežastinis ryšys tarp direktyvos neįgyvendinimo ir ieškovo nuostolių, tai ieškovas turi galimybę prisiteisti Francovich bylų (C-6 ir 9/90) pavyzdžiu žalą iš valstybės. Tačiau reikia pažymėti, kad Francovich byloje žala nėra tas pats, kaip tiesioginis veikimas- tai kompensacija asmeniui už tai kad tiesioginis veikimas nebuvo galimas, kai jam to reikėjo. Kaip matome, Tiesioginio veikimo principas galioja ne tik EB pirminei teisei- Steigiamųjų sutarčių nuostatoms, bet taip pat yra taikomas antrinės teisės atžvilgiu. Tačiau šis “principas gali būti visiškai efektyvus, tik tada, kai jis kartu reiškia, kad nacionalinės teisės normos turi “paklusti” Europos teisės viršenybei ir valstybė jokiomis priemonėmis negali tam trukdyti”47. IV. EURPOS SĄJUNGOS TEISĖS VIRŠENYBĖS ĮTVIRTINIMAS ETT, išdėstydamas tiesioginio veikimo principą bylos Van Gend & Loos sprendime ir pabrėždamas naujos teisinės tvarkos sukūrimą, “kur narės apribojo savo suverenias teises, neatsakė į klausimą, kas būtų, jei atsirastų prieštaravimas tarp EB teisės normos ir vidaus teisės akto.”48 Šis klausimas išspręstas Costa v Enel (6/64) byloje, kur ETT pagrindė ES teisės viršenybės principą, kuris, kaip ir tiesioginio veikimo sąvoka, nėra konkrečiai reglamentuotas Sutartyje, tačiau buvo numanomas remiantis Sutarties sistema ir tikslais bei yra minimas ES konstitucinės sutarties projekto 2 str. kaip vienas iš Sąjungos pagrindinių vertybių. Ši byla išsirutuliojo Italijai nacionalizavus elektros gamybos pramonę bei skirstymą ir perdavus turtą VĮ Enel. Buvęs akcininkas kreipėsi į ETT, nes, jam netekus dividendų ir dėl to atsisakius mokėti už elektrą, buvo patrauktas atsakomybėn. Atsakovas rėmėsi tuo, kad nacionalizavimo įstatymas buvo priimtas vėliau nei Italijos narystė ES ir todėl pirmasis yra viršesnis už pastarąjį. ETT pabrėžė, jog “valstybės narės stodamos į EB perdavė savo suverenias teises ir negali šio proceso sustabdyti vienareikšmiškai priimdamos priemones prieštaraujančias EB idėjai”49. Kadangi Steigimosi sutartys negali būti skirtingai vykdomos valstybėse bei nėra numatomos jokios išlygos (jomis būtų prieštaraujantys nacionaliniai teisės aktai), nes tai susilpnintų Sutarčių vykdymą, tai ES teisė yra viršesnė už valstybių narių teisę. Teismas Costa v Enel byloje ES teisės viršenybės principą išvedė iš EB sutarties 5 str., kur numatyta valstybės pareiga įgyvendinti Sutarties nuostatas, bei rėmėsi Sutarties 249 str., numatančiu, jog reglamentas yra privalomas ir tiesiogiai taikomas valstybėse narėse. ETT teigė, kad jokia valstybių narių vidaus teisės norma negali būti viršesnė, nes kitaip ES teisė praras savo statusą. Tai pagrįsdamas Teismas nustatė, kad: • “EB sutartis sukūrė savarankišką teisės sistemą”, o Steigimo sutartys ir jų pagrindu priimami antrinės teisės aktai- šios sistemos pagrindas; • ši teisės sistema “priimta abipusiškumo pagrindu; • valstybės narės perdavė EB institucijoms kai kurias savo galias ir taip apribojo savo suverenitetą”50; • ES priimti teisiniai įsipareigojimai nebūtų besąlyginiai, jei valstybės narės galėtų juos koreguoti ir jie yra neatšaukiami, kol valstybės neišstojo is Sąjungos. V. VIRŠENYBĖS PRINCIPO RAIDA Vėlesnėse bylose ETT vystė viršenybės principą. Internationale Handelsgesellschaft mbH (11/70) byloje, kur ieškovas įrodinėjo, kad reglamentas pažeidė Vokietijos Konstitucijoje įtvirtintą proporcingumo principą ir taip siekė anuliuoti reglamentą, Teismas nustatė, kad EB teisės aktų teisėtumo klausimas negali būti sprendžiamas lyginant su nacionaline teise.Todėl “negali būti hierarchijų sumaišymo: net mažiausiai reikšminga EB teisės akto dalis yra viršesnė už labiausiai gerbiamas nacionalines konstitucines normą”. Dar toliau ETT pažengė praplėsdamas ES teisės viršenybės principo turinį Simmenthal II (106/77) byloje. Joje įmonė, importuojanti jautieną, ginčijo pagal Italijos vidaus įstatymus priklausančią rinkliavą jautienos tyrimams sveikatos apsaugos tikslais. Kai Simmenthal I byloje Teismas nusprendė, jog ši rinkliava prieštarauja EB teisei, minėta įmonė pareikalavo Valstybinės mokesčių inspekcijos grąžinti sumokėtas rinkliavas, tačiau pastaroji apskundė šį reikalavimą Simmenthal II byloje, motyvuodama tuo, kad dėl mokesčių mokėjimo buvo priimtas naujas įstatymas. Ieškinys nebuvo patenkintas, kadangi ETT konstatavo, jog “EB teisės pobūdis neleidžia teisėtai imtis prieštaraujančių EB nuostatoms priemonių”. Tai reiškia, kad valstybės ne tik taikydamos vidaus teisę, bet ir priimdamos naujus įstatymus turi atsižvelgti į tai, ar jie neprieštarauja EB teisės aktams. “Tačiau pripažintas esamo vidaus teisės akto neatitikimas dėl jo nesuderinamumo su Bendrijos teise anaiptol nereiškia šio akto anuliavimo ar nenaudojimo situacijose, kurios neįeina į EB reguliuojamą sferą.”51 Tai gi ETT nepasisakė, kad vidaus teisė norma būtų panaikinta- ji tik turi būti netaikoma, nes tik EB teisės normos turi taikymo prioritetą EB teisės reguliuojamuose santykiuose. Taigi, remiantis ETT praktika, matome Europos teisei tenka viršenybė nepriklausomai, kuri teisės aktas- vidaus ar ES buvo priimtas vėliau. Taip pat nereikia pamiršti, jog valstybės narės, pripažindamos ES teisės viršenybę nacionalinės teisės atžvilgiu, “privalo užtikrinti, kad joks nacionalinės teisės aktas netrukdys pasiekti visiško jos veiksmingumo , nes pažeidusi šią sąlygą valstybė narė pagal EB sutarties 169 str. gali susilaukti Komisijos reakcijos.”52 IŠVADOS Viršenybės ir tiesioginio veikimo principai, minimi ES konstitucinės sutarties projekte. papildo vienas kitą ir yra esminiai Europos Sąjungos teisės skiriamieji bruožai lyginant su kitomis tarptautinės teisės sistemomis. Jie “sudarė galimybę asmenims įtraukti ETT į nacionalinės politikos debatus, sukūrė nacionalinių teismų prievolę netaikyti teisės aktų pažeidžiančių Europos Bendrijos teisę” 53 bei puikiai veikia užtikrinant šios teisinės sistemos veiksmingumą. Tiesioginis veikimas, kuris net aukščiausiose EB institucijose yra painiojamas su tiesioginiu taikymu, daugiau nei bet kuri teisinė doktrina, atspindi konstitucinę ir politinę EB sandarą. Tai- principas, nustatantis asmenims galimybę ginti savo teises, kurios yra suteiktos EB teisės aktų, atitinkančių Van Gend & Loos (26/62) bylos kriterijus, nacionaliniuose teismuose. Šis principas galioja ne tik EB sutarčių nuostatoms, bet taip pat yra taikomas direktyvų, sprendimų ir net tarptautinių EB sutarčių nuostatų atžvilgiu ir gali visiškai efektyviai veikti tik esant Europos teisės viršenybės reikalavimui. Pastarasis EB teisės principas, suformuluotas Costa v Enel (6/64) byloje, remiantis EB sutarties 5 str. ir 249 str., numato, kad jokia (net labiausiai gerbiama ar įsigaliojusi vėliau) valstybių narių vidaus teisės norma negali būti viršesnė už ES teisę atsižvelgiant į ypatingą ES teisės statusą bei valstybių narių prisiimtų įsipareigojimų besąlygiškumą. ETT tolesnėje praktikoje nustatė, jog valstybės ir taikydamos vidaus teisę, ir priimdamos naujus įstatymus, turi atsižvelgti, ar jie neprieštarauja EB teisės aktams, nes tik jie turi taikymo prioritetą EB teisės reguliuojamuose santykiuose. 1.5. Valstybių narių atsakomybė Valstybių narių atsakomybė už Europos Sąjungos teisės pažeidimus pagrindai Komisija laikoma Bendrijos vykdomąją valdžia. Europos bendrijos steigimo sutartyje yra numatytos pagrindinės Komisijos funkcijos, kurios ne visai sutampa su visiems įprastomis vykdomosios valdžios funkcijomis. Galima išskirti šias funkcijas: dalyvavimas teisės aktų leidimo procese, patariamoji funkcija, atstovavimo funkcija, finansų valdymo funkcija, administracinė veikla ir sutarties sergėtojos funkcija. Taip pat Komisija vykdo teismines funkcijas. Iš Komisijos tikimasi, kad ji teiks teisės aktų projektus, juos įgyvendins ir užtikrins jų taikymą. Tačiau Sutarties 211 str. numato kur kas platesnę kompetecija ir suteikia daug daugiau galių, t.y. “sutarties sergėtojos” funkcijas. Komisijos atliekama kontrolė yra vykdoma laikantis tam tikrų veiksmų ir jų eiliškumo. Komisija, būdama Sutarties sergėtoja turi teisę pagal Sutarties 226 straipsnį stebėti, kaip valstybės narės vykdo savo įsipareigojimus numatytus Europos Bendrijos Sutartyje. Tačiau “įsipareigojimai” neapsiriboja vien Sutartyje numatytomis teisės normomis. Į šią sąvoką įeina ir direktyvų “sargyba” bei Europos Teisingumo Teismo sprendimų vykdymo užtikrinimas. Kaip žinoma, dirketyvos negali būti taikomos, jei valstybių narių valdžios institucijos nesiima veiksmų arba netinkamai vykdo jose nustatytas pareigas. Komisijai atlikti stebėjimus padeda reguliari valstybių narių pateikiama informacija, kaip jos inkorporuoja teisės aktų turinį. Komisija turi teisę savarankiškai valstybes nares sudrausminti, o jei tai nėra efektyvu, privalo imtis griežtesnių priemonių, kaip antai, pradėti teisminį procesą prieš jas Europos Teisingumo Teisme, kuriame Teismas priimtų teisiškai įpareigojantį sprendimą šalių narių atžvilgiu. Taip atsitiko 1999 metais, kada Komisija padavė Prancūziją į Europos Teisingumo Teismą už Europos Sąjungos teisės aktų nevykdymą, nes Pancūzija buvo uždraudusi angliškos jautienos importą, nors tuo metu Europos Sąjungoje jau buvo pripažinta, jog angliška jautiena yra saugi ir reikia leisti jos importą. Jei Teismas priima sprendimą, kad buvo pažeisti Sąjungos teisės aktai, jis gali nubausti valstybę narę pinigine bauda. Ši nuostata įtvirtinta Mastrichto Sutartyje. Komisija prieš kreipdamasi į Europos Teisingumo Teismą privalo atlikti dar keletą veiksmų, kurie susiję su valstybių narių sudrausminimu. Galima būtų išskirti Komisijos atliekamas neformalias ir formalias stadijas, t.y. neformali stadija – tarpininkavimas,o formalias stadijas galima būtų išskirti į 1) formalus pranešimas apie nevykdymą; 2) veiksmai Teisme; 3) Teismo sprendimo įgyvendinimas. Reiktų pradėti nuo tarpininkavimo stadijos. Šioje stadijoje Komisija pradeda diskusijas su valstybės narės nuolatinę atstovybę Bedrijoje dėl nepakankamai gero įsipareigojimų vykdymo. Šioje stadijoje yra nustatomas laiko tarpas – ne daugiau kaip 12 mėnesių, per kurį Komisija ir valstybės atstovybė turi susitarti dėl iškilusių klausimų. Šios stadijos efektyvumas pasižymi tuo, kad valstybė narė turi galimybę ištaisyti savo klaidas be Europos Tesingumo Teismo kišimosi. Komisija tokiu atveju savo veiksmus nutraukia. Jei Komisija lieka nepatenkinta tarpininkavimo metu priimtu sprendimu, ji valstybei narei pateikia formalų pranešimą apie pareigų nevykdymą ir prašo valstybės narės pateikti pastabas. Šia stadija ne tik prasideda formalus tyrimas, bet ir nustatomos ginčo ribos, kurių Komisija vėliau keisti negali. Taip pat pateikiami motyvai ir įrodymai, kuriuos Komisija pateiks kartu su ieškiniu ir jais remsis ginčo nagrinėjimo metu. Toks formalus pranešimas valstybę narę gali paskatinti imitis priemonių pažeidimui ištaisyti. Tačiau tai įvyksta nevisada ir Komisija yra įpareigota pareikšti privalomą nuomonė, kodėl ji mano, kad valstybė narė nevykdo įsipareigojimų. Jei per nurodytą terminą valstybė narė nepatenkina sąlygų, kurias nurodė Komisija savo privalomoje nuomonėje, tuo met, jei nelieka nieko kito, kaip kreiptis į Europos Teisingumo Teismą pradėti procesą prieš valstybę ( EB sutarties 169 straipsnis 2 pastraipa ). Truputį mažiau nei pusė į Europos Teisingumo Teismą patekusių bylų baigiasi dar prieš priimant Teismo sprendimą. Tai sudaro apie 44 % bylų. Dažniausiai Teismas visus kilusius ginčus spręsdavo Komisijos naudai, nes daugelio valstybių argumentai kodėl nevykdė ar blogai vykdė įsipareigojimus nebuvo pagrįsti. Paskutinis etapas, jei Europos Teisingumo Teismas priimė sprendimą dėl Komisijos pateikto ieškinio ir nusprendė ne valstybės narės naudai, tai pagal Sutarties 228 straipsnį valstybė narė įsipareigoja imtis būtinų priemonių Teisingumo Teismo sprendimui vykdyti. Komisija šiuo atveju įsikiša tik tada, jei valstybė narė nesiėmė nurodytų priemonių. Tuomet, Komisija pradeda išnaujo visas formalias stadijas pagal 226 straipsnį, t.y. leidžia valstybei narei pateikti savo samprotavimus, vėliau paskelbia pagrįstą nuomonę, kurioje nurodo kokių reiklavimų numatytų Teisingumo Teismo sprendime valstybė narė nesilaiko. Jei per nustatytą laiką valsybė narė nesiima būtinų priemonių, Komisija kreipiasi į Teisingumo Teismą. Tai darydama, ji nurodo iš tos valstybės narės pagal aplinkybes atitinkamai reikalaujamo sumokėti vienkartinio arba baudos mokesčio dydį. Jei Teisingumo Teismas nustato, kad atitinkamai valstybė narė neįvykdė jo sprendimo, jis gali paskirti jai už tai sumokėti vienkartinį mokestį arba baudos mokestį. Teisminio proseco tikslas – yra išsiaiškinti ar buvo padarytas Europos Sąjungos teisės pažeidimas ar ne. Šį procesą gali inicijuoti Komisija, kita valstybė narė per Komisiją, kuri mano, kad yra daromi teisės pažeidimai. Taigi valstybių narių atsakomybės už Europos Sąjungos teisės pažeidimus pagrindai yra Sutarties ar kitų Europos Sąjungos teisės aktų pažeidimas: nevykdymas, netinkamas vykdymas ir pan. 3. Žalos atlyginimo sąlygos ir būdai Žalos atyginimo sąlygų nereglamentuoja joks teisės aktas. Europos Teisingumo Teismas Frankovič byloje yra nustatęs sąlygas, kada turi būti patenkinta kompensacija. Šioje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl direktyvo tiesioginio veikimo ir dėl žalos atlyginimo, kai direktyva nevykdoma. Sąlygos: 1. direktyva turi būti siekiama nustatyti asmenų teises; 2. šias teises galima nustatyti iš direktyvos teksto; 3. turi būti priežastinis ryšys tarp patirtų nuostolių ir to fakto, kad valstybė narė neįgyvendina direktyvos. Taip pat Europos Teisingumo Teismas nustatė sąlygas, kada valstybė privalo sumokėti kompensaciją, kai ją įgyvendina netinkamai: 1. Bendrijos normomis turi būti siekiama nustatyti asmenų teises 2. pažeidimas privalo būti pakankamai didelis 3. turi būti tiesioginis priežastinis ryšys tarp valstybės narės padaryto pažeidimo ir ieškovo patirtų nuostolių. Jei Europos Teisingumo Teismas priima sprendimą, kuriuo pripažįstama, kad valstybė narė pažeidė Sutartį, reikalaujama kaltą valstybę sumokėti kompensaciją ( piniginę baudą). Tačiau jei Komisijos ieškinys nepasiekia Teismo, tai tuo atveju valstybė narė pažeidėja tik ištaiso padarytus pažeidimus. 4. Išvados Taigi, jei valstybė narė pažeidžia Europos Sąjungos teisę tyrimą gali inicijuoti Komisija kaip “Sutarties sergėtoja”, kita valstybė narė. Komisija atlieka tam tikrus veiksmus, kad valstybė narė pažeidėja galėtų ištaisyti nurodytus teisės pažeidimus. Jei valstybė narė paskatinta Komisijos nesiima jokių veiksmų pažeidimui ištaisyti, tuomet byla perduodama nagrinėti Europos Teisingumo Teismui. Teisingumo Teismas nustatęs, kad buvo padarytas teisė pažeidimas gali skirti valstybei narei sumokėti kompensaciją, piniginę baudą. Taip pat Teismas nagrinėtose bylose nustatė žalos atlyginimos sąlygas. Europos Sąjungos Konstitucijos projekte taip pat yra numatyta Komisjos pareiga stebėti, kaip yra vykdoma Europos Sąjungos teisė, taip pat joje nėra numatyta žalos atlyginimo sąlygų ir būdų. 1.6. Teismų praktika 1970 m. spalio 6 dienos Teismo sprendimas Franz Grad v Finanzamt Traunstein byloje Bylos esmė: Europos Teisingumo Teismas gavo Vokietijos Finansgericht (finansų teismo) kreipimąsi dėl preliminaraus sprendimo priėmimo. Finansgericht nagrinėjo bylą dėl Vokietijoje nustatyto transporto paslaugų mokesčio,nes Europos Taryba 1965 05 13 priėmė sprendimą nr. 65/271, kuriuo valstybėms narėms buvo uždrausta greta bendrojo apyvartos mokesčio rinkti specialiuosius mokesčius, kurie yra tokios pat paskirties kaip ir Bendrijos nustatytas apyvartos mokestis. Teisiniai klausimai: 1. Ar Tarybos sprendimai adresuoti valstybei narei ar jų grupei yra tiesiogiai veikiantys ir ar sukuria teisę asmenims jais remtis nacionaliniuose teismuose ginant savo teises? 2. Kada įsigalioja Tarybos sprendimas draudžiantis valstybėms narėms nustatyti ir rinkti specialiuosius mokesčius vietoj bendrojo apyvartos mokesčio? 3. Ar konkretus Vokietijoj nustatytas prekių vežimo keliais mokestis turi būti traktuojamas kaip specialusis mokestis renkamas už prekių vežimą vietoj apyvartos mokesčio? Teismo sprendimas: 1. Europos Tarybos sprendimas nustatantis draudimą greta bendrojo apyvartos mokesčio rinkti ir specialiuosius mokesčius gali būti tiesiogiai taikomas valstybių narių, kurioms tas sprendimas yra adresuotas, nacionaliniuose teismuose ir gali sukurti asmenims teisę juo remtis. 2. Draudimas taikyti bendrąjį apyvartos mokestį kartu su specialiaisiais mokesčiais įsigalioja 1972 01 01 – tą dieną, kuri yra nustatyta direktyvoje. 3. Mokestis turintis Finansgericht nurodytus požymius nėra suprantamas kaip specialusis mokestis. Argumentai, kuriais Teismas rėmėsi priimdamas tokį sprendimą: Pagal EB sutarties 189 straipsnį tik direktyvos yra tiesiogiai veikiančios, tačiau tai nereiškia, kad kiti tame straipsnyje išvardinti antrinės teisės šaltiniai negali būti tiesiogiai veikiantys. Nuostata, kuria yra nusakoma, kad sprendimai yra privalomi šalims, kurioms jie yra adresuoti iškelia klausim, ar tokiais sprendimais sukurtas pareigas galima versti įgyvendinti tik Bendrijos institucijas, ar tokią teisę galbūt gali įgyvendinti visi, kurie yra suinteresuoti šių pareigų vykdymu. Jei suinteresuotiems asmenims būtų atimta galimybė siekti sprendimu nustatytos pareigos vykdymo, tai būtų nesuderinama su sprendimų privalomu pobūdžiu. Ir jei Bendrijos institucijos savo sprendimu yra nustačiusios pareigą valstybei narei ar valstybėms narėms veikti tam tikru būdu, tokios priemonės veiksmingumas būtų susilpnintas, jei tos valstybės jurisdikcijoje esantys asmenys negalėtų remtis tuo sprendimu teismuose. Negali būti argumentu draudžiančiu sprendimą laikyti tiesiogiai veikiančiu tai, kad sprendimas yra skirtas valstybėms, o ne jos piliečiams. Tačiau konkrečiu atveju turi būti nustatyta, ar konkretus sprendimas gali būti tiesiogiai veikiantis.Europos Tarybos sprendimas, kuris sukėlė klausimų dėl jo išaiškinimo nustato dvi pareigas valstybėms narėms: pirma, taikyti bendrąjį apyvartos mokestį prekėms gabenamoms geležinkeliu, sausumos ir vidaus vandenų keliais nuo konkrečios datos, antra, panaikinti specifinius mokesčius, kuriuos pakeičia bendrasis apyvartos mokestis. Tačiau antrasis draudimas nėra pakankamai aiškus, nes jame nėra nustatyta jo įsigaliojimo data. Sprendimo įsigaliojimo data yra nustatyta Tarybos priimtoje direktyvoje. Vadinasi, šis Tarybos sprendimas yra tiesiogiai veikiantis tik kartu su direktyva. Tuo trapu Vokietijos nustatytas mokestis nėra specialusis, nes jo paskirtis yra kitokia nei bendrojo apyvartos mokesčio. Costa v ENEL BYLOS FAKTAI Sinjoras Costa (advokatas) buvo patrauktas atsakovu Milano teisme už tai, kad atsisakė apmokėti savo sąskaitą už elektros energiją.O jis buvo įmonės, kurią nacionalizavo, akcininkas. Costa Milano teisme įrodinėjo, jog įmonės nacionalizavimu buvo pažeistos EEB sutarties nuostatos. Tuo tarpu ieškovai rėmėsi lex posterior principu : Italijos įstatymas, pagal kurį buvo nacionalizuota elektros įmonė, buvo priimtas vėliau nei Italijos ratifikavimo aktas, t.y. aktas, inkorporavęs EB teisę. Milano teismas kreipėsi į Europos Teisingumo Teismą, prašydamas preliminaraus nutarimo. 1) Milano teismas iškėlė klausimą dėl Italijos nacionalinio įstatymo ir EEB sutarties nuostatų prioriteto. Kuri teisė yra viršesnė? 2) Europos teisingumo Teismo buvo paprašyta atsakyti, ar EEB sutarties 102, 93, 53 ir 37 straipsniai yra tiesiogiai veikiantys, t.y. sukuria fiziniams asmenims teises, kurias nacionaliniai teismai privalo ginti. Atsakydamas į pirmąjį klausimą, ETT suformulavo EB teisės viršenybės principą. “Nuostatų, kurios kyla iš EEB Sutarties sąlygų ir dvasios integravimas į kiekvienos valstybės narės įstatymus nebeleidžia šioms valstybėms suteikti pirmenybę vienašalei ir vėlesnei jų priimtai priemonei, kuri prieštarauja teisinei sistemai, priimtai abipusiškumo pagrindu.Todėl tokia priemonė turi būti suderinama su ta teisine sistema. Iš EEB Sutarties kylanti teisė, savarankiškos teisės šaltinis, dėl savo ypatingos ir originalios prigimties juridine galia negali būti silpnesnė už nacionalinės teisės nuostatas, kad ir kaip jos būtų įformintos, nes priešingu atveju ši teisė netektų savo, kai Bendrijos teisės savybių, be to ir pačios Bendrijos teisinis pagrindas taptų abejotinu.” Šį suformuluotą sprendimą dėl EB teisės viršenybės prieš nacionalinę teisę, ETT argumentavo tuo, jog : 1) EEB Sutartis sukūrė savarankišką teisės sistemą, kuri priimta į valstybių narių teisines sistemas. 2) Valstybės narės perdavė Europos Bendrijai tam tikras galias ir apribojo savo suverenias galias. 3) EEB Sutarties dvasia ir tikslai įpareigoja, kad visos valstybės narės užtikrintų, kad EB teisė būtų vienodai taikoma visoje teritorijoje. 4) EEB Sutartimi prisiimti valstybių narių įsipareigojimai nebūtų besąlyginiai, jei valstybės narės vėlesniais savo teisės aktais galėtų juos pakeisti. Antrasis klausimas: ETT priimdamas sprendimą dėl EEB Sutarties 102 straipsnio tiesioginio veikimo, pasisako, jog šio straipsnio nuostatos neįtvirtina individų teisių, kurias nacionaliniai teismai privalo ginti.Šio straipsnio nuostatos įpareigoja valstybes nares konsultuotis su Komisija, norint priimti įstatymų ar kitų teisės aktų nuostatas, kurios gali iškraipyti konkurencijos sąlygas bendrojoje rinkoje, tačiau tai nesukuria individualių teisių, kurias privalo ginti nacionaliniai teismai. EEB Sutarties 93 straipsnio nuostatos taip pat nesukuria individualių teisių, išskyrus 3 dalį, tačiau ji nėra nagrinėjama šioje byloje. Šio straipsnio nuostatos įtvirtina, visų pirma, pašalinimą esančių pagalbų, antra, siekia apsaugoti atskiras valstybes nares nuo naujų pagalbų pateikimo, kurios gali tiesiogiai ar netiesiogiai palaikyti tam tikrą verslą ar prekių gamybą, ir kurios gali iškreipti konkurenciją. Tad pasižadėjimas informuoti Komisiją laiku apie bet kokį pagalbos planą ir laikymasis EEB Sutarties 93 straipsnio procedūrų, valstybes nares įpareigoja Bendrijai, kuri įpareigoja jas kaip valstybes, bet nesukuria teisių individams. EEB Sutarties 53 straipsnio nuostatos įtvirtina fizinių asmenų teises, kurias nacionaliniai teismai privalo garantuoti. Šio straipsnio nuostatos draudžia bet kokias priemones, kurios darytų poveikį vienos valstybės narės subjektų įsisteigimo laisvei kitos valstybės narės teritorijoje ir būtų griežtesnės negu tos, kurios skirtos subjektams, kurie yra tos valstybės piliečiai. ETT konstatavo, jog šio straipsnio nuostatos įtvirtina tiesioginį vertikalųjį veikimą, kai fiziniai asmenys turi teisę nacionaliniame teisme valstybės atžvilgiu remtis EEB Sutarties nuostatas ir ginti savo teises prieš valstybę narę. EEB Sutarties 37 straipsnio nuostatos įtvirtina individų teises, kurias nacionaliniai teismai privalo ginti. Šis straipsnis įtvirtina draudimą pateikti bet kokią naują priemonę priešingą 37 straipsnio 1 dalyje įtvirtintiems principams; jog valstybės narės pertvarko visas valstybines komercinio pobūdžio monopolijas taip, kad galėtų užtikrinti, jog nėra jokios valstybių narių nacionalinių subjektų diskriminacijos prekių pirkimo ir pardavimo sąlygų atžvilgiu. Bet kur priimta priemonė, kuri sukelia diskriminaciją tarp valstybių narių nacionalinių subjektų dėl sąlygų, kuriomis prekės yra perkamos ir parduodamos, yra draudžiama. 37str. 2 dalyje nustatytas draudimas : ne įsipareigojimas daryti kažką, bet įsipareigojimas susilaikyti nuo kažko darymo. Šis uždraudimas yra esminis, kuris sukuria šio straipsnio nuostatų tiesioginį veikimą tarp valstybių narių ir jų fizinių asmenų. Šios nuostatos tapo sudėtinė valstybių narių teisinės sistemos dalis ir tiesiogiai liečia individus, kuriems šios nuostatos sukuria teises, kurias privalo ginti nacionaliniai teismai. Faccini Dori v Recreb Srl (1994) ECR I-3325, C-91/92 Faktai. Ginčas kilo tarp Paola Faccini Dori ir Recreb Srl (“Recreb”). 1989 01 19, be ankstesnio į Miss Faccini Dori kreipimosi, Recreb sudarė sutartį centrinėje geležinkelio stotyje dėl anglų kalbos nuotoliniu būdu kursų. Po keleto dienų, registruotu laišku Miss Faccini Dori informavo tą kompaniją, jog ji atšaukė savo įsipareigojimus. Kompanija į jos laišką atsakė po penkių mėnesių. Recreb teigė, jog Miss Faccini Dori savo įsipareigojimus turi vykdyti ir jų negali atšaukti. 1989 06 30 Recreb kreipėsi į nacionalinį teismą su ieškiniu Miss Faccini Dori sumokėti visą kursų kainą bei procentus. Teismas patenkino ieškinį, tačiau Miss Faccini Dori padavė skundą, motyvuodama tuo, jog ji sutartį atšaukė direktyvoje numatytomis aplinkybėmis. Teisinis klausimas. Tarybos direktyva 85/577/EEC numato pirkėjo apsaugą, kai sutartis tarp jo ir pardavėjo buvo sudaryta toli nuo prekybos patalpų. Tai yra, jeigu prekybininkas inicijuoja derybas, dėl kurių vartotojas yra visiškai nepasiruošęs ir tai jam dažniausiai būna kaip siurprizas. Tokiu atveju vartotojas negali palyginti siūlomos paslaugos ar prekės kokybės ir kainos su kitų prekybininkų. Siurprizo elementas dažniausiai egzistuoja ne tik sutarčių sudarymo momentu, bet taip pat ir kitose sutarties formose, dėl kurių prekybininkas ima iniciatyvą toli nuo jo prekybos patalpų. Ši direktyva suteikia vartotojui teisę atšaukti tokiomis sąlygomis sudarytą sutartį per tam tikrą periodą. Šią direktyvą Italija turėjo įgyvendinti iki 1987 12 23. Tačiau Italija nesiėmė jokių priemonių. Taigi nacionalinis Italijos teismas kreipėsi į Europos Teisingumo Teismą dėl preliminaraus sprendimo, išaiškinant ar direktyvos gali būti ir horizontaliai, ir vertikaliai tiesiogiai veikiančios – ar direktyva, kuri reikalauja valstybių narių įgyvendinti konkrečias taisykles ir tai valstybė nepadaro, sukuria teises ir pareigas santykiuose tarp individų. Sprendimas. Teismas nepripažino horizontalaus tiesioginio direktyvų veikimo. Argumentavimas. Pagal sutarties 189 a str. yra numatyta, jog direktyva yra privaloma kiekvienai valstybei narei. Ši nuostata apsaugo valstybės narės pranašumą kitų valstybių atžvilgiu, įsiliejus į Bendrijos teisę. Todėl remtis direktyva nacionaliniame teisme galima tik kiekvienai valstybei narei, kuriai ji skirta. Taigi direktyva yra skirta pačioms valstybėms narėms, todėl ji negali tiesiogiai nustatyti asmenų pareigų. Neįgyvendinus arba netinkamai įgyvendinus direktyvą per nustatytą laikotarpį, individai negali iš jos tiesiogiai įgyti teisių ir pareigų, jei tai liečia santykius tarp pačių individų. Taip pat jie negali kreiptis į teismą dėl tokių teisų apginimo. Jeigu valstybei narei nepavyksta įvykdyti įsipareigojimų įgyvendinti direktyvą, kas yra numatyta sutarties trečiame paragrafe 189 str. ir jeigu numatyto direktyvos tikslo pasiekti nepavyko taikant teismams nacionalinę teisę, Bendrijos teisė įpareigoja valstybes nares atlyginti nuostolius patirtus asmenims dėl netinkamo direktyvos įgyvendinimo, esant tokioms sąlygoms: direktyvoje yra siekiama nustatyti asmenų teises; tokių teisių turinys turi būti atpažįstamas iš pačios direktyvos turinio; turi būti priežastinis ryšys tarp patirtų nuostolių ir to fakto, kad valstybė narė neįgyvendino direktyvos. Taigi, Teismas paneigė galimybę nacionaliniame teisminiame procese privačiam asmeniui prieš kitą privatų asmenį tiesiogiai remtis neįgyvendinta direktyva. Van Gend & Loos byla (26/62) Fabula: Van Gend & Loos įmonė apskundė Nyderlandų mokesčių inspekcijos sprendimą dėl importuoto iš Vokietijos į Nyderlandus šlapalo formaldehido apmuitinimo pagal 1960 m. Nyderlanduose įsigaliojusį apmuitinamų prekių sąrašą. Byloje remtasi EB sutarties 12 str. draudžiančiu valstybėms tarpusavyje nustatyti naujus muitų mokesčius. Atsakovas – Nyderlandų karalystė įrodinėjo, kad šis straipsnis taikomas tik valstybėms narėms ir todėl juo negali remtis privatūs asmenys. Teisiniai kausimai: 1) Ar Ekonominės Europos Bendrijos (toliau-EEB) sutarties 12 str. yra tiesiogiai taikomas valstybėse narėse; kitaip tariant- ar tokios valstybės piliečiai gali remtis Sutarties nuostatomis ginant savo teises nacionaliniuose teismuose? 2) Į pirmąjį klausimą atsakius teigiamai- ar importo muitas importuojant formaldehidą iš Vokietijos į Nyderlandus yra neteisėtas atsižvelgiant į EEB sutarties12 str. ar vis gi yra pateisinamas remiantis 1960m. Nyderlanduose įsigaliojusiu apmuitinamų prekių sąrašu? ETT motyvacija: 1) EEB pateikia naują teisinę tvarką tarptautinėje teisėje, kurios naudai valstybės narės yra suvaržiusios savo suverenitetą ir kurios subjektai yra ne ti valstybės narės, bet ir jų piliečiai. Remiantis tuo, nepriklausomai nuo valstybių narių teisės aktų, EB teisė ne tik priskiria asmenims pareigas, bet ir suteikia jiems atitinkamas teises, kurios tampa dalimi jų teisinio statuso ir kurios kyla ne tik esant tiesioginiam teisių įtvirtinimui Sutarties nuostatose, bet ir esant aiškia numatytoms, asmenų, valstybių narių, EB institucijų pareigoms. EEB sutarties 12 str. susideda iš aiškaus ir besąlyginio draudimo valstybėms narėms nedidinti prekių, vežamų per vidaus sienas, muitų. Šio str. prigimtis daro jį pritaikomu tiesioginiam veikimui esant teisiniams santykiams tarp valstybių narių ir jų piliečių (nustatytas vertikalus tiesioginis veikimas). Remiantis EEB sutarties dvasia ir prigimtimi, 12 str. yra tiesiogiai veikiantis- sukuriantis asmenims teises, kurias turi ginti nacionaliniai teismai. 2) Vertinant ar muitų padidėjimo teisėtumą, reikia atsižvelgti į valstybės narės įsipareigojimus, kuriuos ši prisiėmė pagal EEB sutarties 12 straipsniu įsigaliojus šiai sutarčiai. Toks padidėjimas gali būti susijęs su susitarimais dėl klasifikuotų produktų prekybos arba su prekių apmokestinimo tarifo padidėjimu. Į ETT kompetenciją neįeina teisė tikrinti nacionalinių priemonių, dėl kurių nuo EEB sutarties įsigaliojimo padidėjo muitas formaldehidui teisėtumo- tai nacionalinių teismų kompetencija. ETT sprendimas: 1) EEB sutarties 12 str. yra tiesiogiai veikiantis ir suteikia teises asmenims, kurias turi ginti nacionaliniai teismai. 2) Vertinant muitų padidėjimo teisėtumą, reikia atsižvelgti į valstybės narės įsipareigojimus, kuriuos ši prisiėmė pagal EEB sutarties 12 straipsniu įsigaliojus šiai sutarčiai. Toks padidėjimas gali būti susijęs su susitarimais dėl klasifikuotų produktų prekybos arba su prekių apmokestinimo tarifo padidėjimu. FRANCOVICH ET BONIFACI C./ ITALIE C-6/90, C-9/90 BYLOS FABULA 1991 m. ETT išsprendė Francovich and Bonifaci v Italy bylą. Į ETT kreipėsi nacionaliniai Italijos teismai, kurie prašė preliminaraus nutarimo dėl EB Sutarties 189 str. 3 dalies bei Tarybos direktyvos, išleistos 1980 m., aiškinimo. Į nacionalinius Italijos teismus kreipėsi piliečiai A. Francovich ir D. Bonifaci , kurie skundė Italijos Respubliką. A.Francovich, pagrindinis pareiškėjas, dirbo CDN Electronica SnC Vicenzoje.Jo darbdaviui tapus nemokiam, jam buvo skirta be galo maža išmoka. Pilietis kreipėsi į teismą, kad jam būtų suteiktos garantijos pagal Direktyvą 80/987 arba būtų kompensuota. D. Bonifaci byloje darbdavys buvo skolingas darbuotojams daugiau nei 253 milijonus lyrų. Darbdavys po 5 metų pareiškė, kad net dalinis išmokėjimas buvo neįmanomas. Pareiškėjai padavė į teismą Italijos Respubliką ir reikalavo išmokėti bent trijų mėnesių atlyginimą arba kompensaciją. Minėtoji Direktyva 80/987 reglamentavo darbuotojų garantijas, kurias suteikia ES teisė darbdaviui tapus nemokiam. Ypatinga apsauga buvo suteikiama darbuotojams, kuriems nebuvo mokamas atlyginimas. EB Sutartis numato, kad valstybės narės privalo įgyvendinti įstatymus, reglamentus, administracinius aktus, kurie turi būti suderinti su minėta Direktyva iki 1983 m. spalio 23 d. Italijos Respublika neįvykdė savo įsipareigojimų ir Direktyvos neįgyvendino. Šį faktą patvirtino 1989 m. ETT sprendimas byloje Commission v Italy. Nacionaliniai teismai kreipdamiesi į ETT išaiškinimo, turėjo 3 klausimus: Ar Bendrijos teisės subjektas, fizinis asmuo, kurį paveikė valstybės narės pažeidimas ( tai patvirtina ankstesnis ETT sprendimas) turi teisę reikalauti valstybės vykdyti Direktyvą, kuri yra aiški ir besąlyginė? Ar Direktyvos straipsniai turi būti aiškinami kaip reiškiantys, kad ten, kur valstybė nenustato apribojimų, valstybė įsipareigoja sumokėti patirtą žalą darbuotojams, kai darbdavys nemokus? Jei atsakymas į antrą klausimą yra neigiamas, tada prašoma nustatyti minimalias garantijas, kurias turi užtikrinti valstybė remdamasi Direktyva. Tai turi būti suprantama kaip Direktyvos vykdymas. ETT IŠAIŠKINIMAS Teismas paaiškino, kad pirmasis klausimas iškėlė dvi naujas problemas: Direktyvos nuostatų tiesioginis veikimas, kuris apsprendžia darbuotojų teises; valstybės atsakomybė už žalą, padarytą dėl valstybės įsipareigojimų pažeidimo. Pirmoji problema reikalauja apibrėžti, ar direktyvos nuostatos, kurios numato darbuotojų teises, gali būti aiškinamos taip, kad asmenys gali įgyvendinti tas teises pareikšdami ieškinį teisme tada, kai valstybė narė neįgyvendino priemonių per tam tikrą laikotarpį. Valstybė narė, kuri neįgyvendino priemonių, kurių reikalauja Direktyva, negali pasiaiškinti ETT dėl įsipareigojimų neįvykdymo. Teismas, atsakydamas į klausimą, ar direktyva aiški ir besąlyginė, turi nustatyti asmenis, kuriems ji skirta, jos turinį ir asmenį, atsakingą užtikrinti jos suteikiamas teises. Todėl iškyla klausimas, ar valstybė narė gali būti atsakinga už atitinkamų priemonių neįgyvendinimą. ETT išaiškina, kad valstybė gali pati nustatyti laikotarpį, už kurį privalo išmokėti išmokas. Be to, pagal Direktyvos 4 str. valstybės narės gali nustatyti atsakomybės ribas tam, kad išvengtų išmokų, kurios socialiai nepagrįstos arba norima tuo piktnaudžiauti. Valstybė, kuri neįgyvendino direktyvos, negali panaikinti arba atimti direktyvos suteiktų teisių. Valstybės turi nustatyti institucijų, garantuojančių teises, organizaciją, finansavimą ir veiklą. Šis procesas turi remtis principais: 1. Institucijų turtas turi būti nepriklausomas nuo darbdavių kapitalo ir neturi būti naudojamas darbdavio nemokumo atveju; 2. Darbdaviai turi teikti finansines lėšas, nebent jas padengia valstybės institucija; 3. Institucijų atsakomybė neturi priklausyti nuo įsipareigojimų finansuoti įvykdymo. ETT, atsakydamas į pirmąjį pareiškėjų klausimą, nurodė, kad Direktyva, nustatanti darbuotojų teises, turi būtu aiškinama taip, kad asmenys negali įgyvendinti teisę kreiptis į teismą, skųsdami valstybę, kol valstybė nesiėmė direktyvą įgyvendinančių priemonių per nustatytą laikotarpį. Valstybių narių atsakomybė už ES teisės pažeidimus Atsakant į šį klausimą, turi būti remiamasi pagrindiniais principais: Valstybės atsakomybės principas EB Sutartis sukūrė naują teisinę sistemą, kuri suteikia teises ne tik valstybėms narėms, bet ir asmenims. Teises suteikia Sutartis ir narių įsipareigojimai. Nacionaliniai teismai turi taikyti EB teisę tais klausimais, kai galima užtikrinti EB teisės veiksmingumą. Galimybė atlyginti žalą išplaukia iš valstybės atsakomybės už padarytą žalą ir nuostolius valstybei pažeidus ES teisę. Pareiga atlyginti žalą išplaukia ir iš bendrų ir konkrečių narių įsipareigojimų imtis priemonių, taip pat pareiga užtikrinti įsipareigojimų vykdymą. Tarp šių pareigų yra ir pareiga panaikinti neteisėtas ES teisės pažeidimo pasekmes. Valstybės atsakomybės sąlygos ETT sprendime nurodo, kad atsakomybės sąlygos priklauso nuo ES teisės pažeidimo pobūdžio. Valstybė atsakinga už žalą ir nuostolius, kai ji nesiėmė visų būtinų priemonių pasiekti rezultatą, kurį nurodo direktyva. Tačiau atsakomybei atsirasti reikia 3 sąlygų: direktyva turi būti siekiama nustatyti asmenų teises; šių teisių turinys gali būti nustatytas iš direktyvos teksto; turi būti priežastinis ryšys tarp patirtų nuostolių ir to fakto, kad valstybė narė neįgyvendino direktyvos. ETT išaiškino, kad žalos, nuostolių atlyginimo procesas turi vykti pagal valstybės narės teisę. ETT nustatė, kad pakanka atsakyti į pirmą pareiškėjų klausimą, kadangi Direktyva suteikė darbuotojams teisę gauti nesumokėtus atlyginimus. Valstybė narė yra atsakinga už Direktyvos neįgyvendinimą per nustatytą laikotarpį ir todėl ji turi atlyginti patirtą žalą ir nuostolius. APIBENDRINIMAS IR BYLOS REIKŠMĖ Visa EB teisė yra orientuota į valstybes. Jos savo ruožtu turi ją įgyvendinti tam, kad ji būtų veiksminga. Ji nustato teises valstybėms narėms ir jų piliečiams, kurie esant jų teisių pažeidimui, gali pareikšti ieškinį teisme. Francovich et Bonifaci c./ Italie byla buvo pirmoji byla, susijusi su valstybių narių atsakomybe už žalą, padarytą dėl direktyvų neįgyvendinimo, t.y. teisės pažeidimu. ETT konstatavo, kad valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl EB teisės nevykdymo, seka iš visos EB teisės esmės. Teismas nusprendė, kad valstybė privalo sumokėti kompensaciją ne tik tada, kai neįgyvendina direktyvos, bet ir tada, kai ją įgyvendina aplaidžiai. Valstybės narės privalo imtis visų įmanomų priemonių, kad įgyvendintų EB teisę. Be to, įsipareigojimas atlyginti žalą yra vienas iš EB teisės principų. ETT pirmą kartą nurodė sąlygas, kurioms esant iškyla valstybės atsakomybė: EB teisės normos siekia nustatyti asmenų teises; teisių turinys gali būti nustatytas iš direktyvos teksto; turi egzistuoti priežastinis ryšys tarp patirtos žalos, nuostolių ir to fakto, kad valstybė neįgyvendino direktyvos. A.Kalesnykas 146gr. VARIOLA BYLA: Italijos tribunolas kreipėsi į ETT dėl preliminaraus nutarimo. Neaiškumai dėl reglamentų, reguliuojančių grūdų prekybą, bei dėl tiesioginio Bendrijos teisės taikymo. 1. Ar sąvoka “rinkliavos, turinčios lygiavertį poveikį muitams”, kuri vartojama reglamentuose dėl žemės ūkio produktų prekybos, tapati Sutartyje vartojamai sąvokai? TAIP, tapati Nes minėti reglamentai turi tą patį tikslą – užtikrinti laisvą prekių judėjimą Bendrijoje. 2. Ar rinkliavos, kurios imamos už tai, kad importuojamos prekės yra iškrautos tos valstybės uostuose, nesudaro “rinkliavų, turinčių lygiavertį poveikį muitams”? TAIP, sudaro Nes tokių rinkliavų, nors ir nedidelių, įvedimas kartu su iškylančiais administraciniais formalumais sudaro kliūtį laisvam prekių judėjimui ir savo poveikiu prilygsta muitų mokesčiams. 3. Ar minėti reglamentai yra tiesiogiai taikomi (turėtų būti “tiesiogiai veikiantys”) ir jie suteikia privatiems asmenims teises, kurias nacionaliniai teismai privalo ginti? TAIP Nes pagal sutartį reglamentai tiesiogiai taikomi visa apimtimi valstybėse narėse. 4. Ar reglamentai gali būti inkorporuojami į valstybės narės teisės sistemą, naudojant nacionalines priemones, kurios perkartoja reglamentą (ir tokiu būdu reglamento reguliuojami santykiai patenka į nacionalinės teisės sritį bei pakeičiama Teismo jurisdikcija)? NE, negali Nes tiesioginis taikymas reiškia, kad teisės norma tampa galiojančia valstybėje narėje be jokių nacionalinių priemonių. Valstybė narė, ratifikuodama Sutartį, įsipareigoja netrukdyti tiesioginiam Bendrijos reglamentų taikymui. Tokio įsipareigojimo griežtas laikymasis yra būtinas, kad reglamentai būtų vienodai ir laiku taikomi visoje Bendrijoje. Be to, valstybės narės įsipareigojusios neįvedinėti nacionalinių priemonų, kurios paveiktų Teismo jurisdikciją pasisakyti bet kokiu Bendrijos teisės klausimu, nes priešingu atveju tai reikštų ne Bendrijos, o nacionalinės teisės viršenybę. 5. Ar turi privatūs asmenys teises, kurias jiems suteikė reglamentas, kuris vėliau buvo panaikintas? TAIP, turi Nes reglamento panaikinimas nereiškia panaikinimą teisių, kurias jis suteikė privatiems asmenims. 6. Ar valstybė narė gali keisti datą, nuo kurios reglamentas joje įsigalioja? NE Nes taip būtų pažeistas fundamentalus Bendrijos teisės viršenybės principas. Valstybių narių laisvė keisti datą, nuo kurios Bendrijos teisės norma įsigalioja, yra suvaržyta tam, kad Bendrijos teisė būtų vienodai ir laiku taikomos visoje Bendrijoje. Bet kokiu atveju negali būti leidžiamos nacionalinės teisės normos, kurios įtakotų tiesiogiai taikomas Bendrijos teisės normas. 2. Laisvas prekių judėjimas 2.1. Muitų mokesčių panaikinimas ir muitų sąjunga Muitų mokesčiai, t.y. mokesčiai (piniginės prievolės valstybei), kuriuos reikia sumokėti dėl to, kad prekės yra importuojamos į tam tikros valstybės teritoriją arba iš jos eksportuojamos ir renkami prekei kertant valstybės sieną yra žinomi nuo seniausių laikų kaip viena iš šalies vidaus prekybos apsaugos priemonių. Tačiau, iš kitos pusės jie dažniausiai tik silpnino prekybą. Todėl suprantama, kad tokioje valstybių sąjungoje kaip Europos Bendrija, kurioje viena svarbiausių vidaus rinkos laisvių yra laisvas prekių judėjimas, buvo siekiama panaikinti muitų mokesčius, kaip kliūtį trukdančią prekybai. Norint išsiaiškinti muitų mokesčių panaikinimą ir muitų sąjungos esmę, visų pirma reikia atkreipti dėmesį į atitinkamas Romos (1957 m.) Sutarties nuostatas. Tačiau dar prieš tai būtina aptarti kas tai yra bendroji rinka ir kuo ji skiriasi nuo kitų ekonominės integracijos formų. Tada bus galima įvertinti kaip laisvo prekių judėjimo nuostatos, įtvirtintos Sutartyje, atitinka šią sistemą. Ekonominės integracijos formos Ekonominė integracija gali vykti įvairiomis formomis, o jas galima skirstyti pagal tai, kokiu laipsniu dalyvaujančių šalių ekonomikos sąveikauja. Laisvos prekybos zona yra paprasčiausia forma, kai susitariama panaikinti visus muitų mokesčius ir kvotas prekybai tarp valstybių narių. Tačiau kiekviena valstybė narė yra laisva vienašališkai nustatyti muito dydį importuojamoms iš trečiųjų šalių prekėms. Kito lygio forma yra muitų sąjunga. Čia valstybės narės ne tik panaikina tarpusavio muitus ir kvotas, bet taip pat sukuria bendrą muitų sistemą trečiosioms šalims (taip vadinamą bendrą išorinį tarifą). Aukštesnė ekonominės integracijos pakopa yra bendra rinka. Muitų sąjunga, kaip ir laisvos prekybos zona, prekių ir paslaugų judėjimą apima ribotai. Bendrojoje rinkoje prasideda nevaržomas kapitalo, prekių, paslaugų ir darbo jėgos judėjimas. Valstybės pradeda derinti mokesčių ir socialinės apsaugos sritis, socialinę, konkurencijos, pramonės ir kitas politikas. Kiekvienas pilietis turi teisę dirbti visose bendrosios rinkos šalyse be jokių papildomų leidimų ir apribojimų. Taip pat kiekvienas bendrosios rinkos pilietis turi teisę investuoti arba atidaryti įmonę bet kurioje bendrosios rinkos šalyje.1 Įgyvendinti bendrąją rinką - toks buvo vienas iš pagrindinių Europos ekonominės bendrijos (EEB) steigimo tikslų, todėl vėliau sąvoką "bendroji rinka" netgi imta vartoti kaip pačios Bendrijos sinonimą. Bendrosios rinkos kūrimas Bendrijoje turėjo skatinti suderintą ir subalansuotą ekonominę veiklą bei stabilumą, gyvenimo lygio kilimą ir jai priklausančių valstybių sanglaudą (tai nustatyta EEB steigimo (Romos) sutarties 2 straipsnyje). Beje, įgyvendinant bendrąją rinką kartu buvo numatyta ir nuosekliai suvienodinti valstybių narių ekonominę politiką. Romos sutartyje buvo numatytos priemonės, kaip Bendrijos teritorijoje turėjo būti sukurta bendroji rinka: • muito mokesčių ir prekių importo bei eksporto kiekybinių apribojimų, kitų priemonių, turinčių lygiavertį poveikį prekybai tarp valstybių narių panaikinimas; • bendrojo muitų tarifo ir bendros prekybos politikos trečiųjų šalių atžvilgiu taikymas; • kliūčių laisvam asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimui tarp valstybių narių panaikinimas; • bendrosios žemės ūkio politikos, bendrosios transporto politikos taikymas; • konkurencijos politikos, kuria siekiama apsisaugoti nuo konkurencijos iškraipymo bendrojoje rinkoje, taikymas. Šiuo metu Europos Sąjunga realizuoja stipriausią ekonominės integracijos pakopą – ekonominę ir valiutinę sąjungą. Ekonominė sąjunga tai ta pati bendroji rinka, kurioje taip pat yra pilnai suvienodinta monetarinė ir fiskalinė politika. Ekonominei sąjungai įkurti reikia taip pat suvienodinti apmokestinimo sistemas ir socialines politikas. Tai ilgas ir sudėtingas procesas ir iki šiol kurio tėra įveiktas pirmasis etapas – įkurta eurozona, kuriai priklauso 12 ES šalių (išskyrus Didžiąją Britaniją, Daniją ir Švediją).2 Romos sutarties nuostatos dėl laisvo prekių judėjimo 1957 m. Kovo 25 d. Romos sutarties 3 dalies I skyriuje kalbama apie laisvą prekių judėjimą. Jo tikslas yra užtikrinti, kad būtų panaikinti muitų mokesčiai, kvotos ir kiti jiems lygiaverčiai apribojimai kliudantys laisvam prekių judėjimui Bendrijos viduje – 25, 28- 31 straipsniai. Šiomis nuostatomis yra siekiama užtikrinti prekių ateinančių iš skirtingų valstybių narių tinkamą konkurenciją, t.y., kad ji nebūtų iškraipyta ar ribojama valstybių narių normomis, kurios ribotų importuojamų prekių skaičių (kvotos), arba užkeltų tų prekių kainą (muitų mokesčiai).3 Minėtos normos įtvirtina pagrindinius muitų sąjungos principus – kad valstybės narės visų pirma panaikina tarpusavio prekybą ribojančius tarifus ir nustato bendrą išorinį tarifą. EB steigimo sutarties 23 straipsnio 1 dalis atskleidžia muitų sąjungos esmę: Bendrija grindžiama visą prekybą prekėmis apimančia muitų sąjunga, kurioje tarp valstybių narių uždraudžiami importo ir eksporo muitai bei visi jiems lygiaverčiai mokesčiai, o jų santykiams su trečiosiomis šalimis nustatomas bendras muitų tarifas. Taigi, EB muitų sąjungoje iš vienos pusės valstybės narės panaikina tarpusavio prekybos apribojimus, o iš kitos pusės, importuojamoms į EB prekėms taikomi vienodi tarifai, nepriklausomai nuo to, per kurią valstybę prekės įvežamos. Dėl minėtų priežasčių importuojamiems produktams nereikia taikyti prekių kilmės reikalavimų. Valstybės narės taip pat vykdo bendrą užsienio prekybos politiką, taiko bendras muitų procedūras, susitaria dėl pajamų, gautų iš muitų paskirstymo ir pan.4 Grįžtant prie Sutarties nuostatų svarbu pabrėžti ir kitų straipsnių, susijusių su laisvu prekių judėjimu, struktūrą. Senasis Sutarties 12 straipsnis (dabartinis 25 str.) uždraudė nustatyti naujus muitų mokesčius ir jiems lygiaverčius mokesčius, tuo trapu senasis 13 straipsnis įpareigojo valstybes nares panaikinti esamus mokesčius per nustatytą pereinamąjį laikotarpį, kartu su 13 – 15 straipsniais. Senasis 16 straipsnis lietė eksporto mokesčių panaikinimą. Laiko periodas skirtumą tarp naujų ir egzistuojančių mokesčių padarė nereikalingu. Dėl to, senieji 12-17 straipsniai buvo panaikinti.5 Taigi, dabartinis 25 straipsnis liečia bet kokius muitų mokesčius ir jiems lygiaverčius mokesčius, turint galvoje tiek importo, tiek eksporto, nesvarbu kada jie buvo nustatyti: Valstybių narių tarpusavio prekyboje uždraudžiami importo ir eksporto muitai ar jiems lygiaverčiai mokesčia. Šis draudimas galioja ir fiskalinio pobūdžio muitams. Nors dabar EB normos dėl laipsniško muitų panaikinimo gali būti laikomos istorinėmis, svarbu paminėti, kad laipsniškas muitų mokesčių mažinimas, remiantis panašiais principais, taikomas priimant naujas valstybes nares ir yra numatytas Asociacijos arba Europos Sutartyse, sudarytomis su valstybėmis kandidatėmis. Muitų sąjunga Žvelgiant į muitų sąjungos kūrimą istoriniu aspektu, Romos Sutartis numatė tikslų prekybos muitų tarifų panaikinimo tarp valstybių narių tvarkaraštį. 1968 m. liepos mėn., t.y. 18 mėnesių anksčiau nei iš pradžių planuota, buvo panaikinti prekybos tarp EEB valstybių muitų tarifai ir tarpusavio prekybos kvotos, įsigaliojo bendrasis prekybos su trečiosiomis šalimis muitų tarifas – muitų sąjunga pradėjo realiai veikti. Bendrasis muitų tarifas buvo nustatytas pagal muitų tarifų, kuriuos tuo metu taikė Italija, Prancūzija, Vokietijos Federacinė Respublika ir Benelikso muitų sąjunga (kuri galiojo jau nuo 1948 m.), aritmetinį vidurkį,6 kuris yra vienodo dydžio visose valstybėse Muitų sąjungos narėse, tačiau skiriasi atitinkamoms prekių grupėms priklausomai nuo jų prekių ekonominio jautrumo ir kt. Bendrų muitų tarifų tikslas - užtikrinti, kad visose valstybėse narėse prekės, importuojamos į EB iš trečiųjų šalių, būtų traktuojamos vienodai, ir taip sudaromos vienodos sąlygos visoms prekėms esančioms Bendrijos vidaus apyvartoje.7 Muitų sąjungos įkūrimas reiškia, kad prekės, teisėtai įvežtos į Muitų sąjungą iš trečiųjų valstybių (įforminus visus muitinės formalumus ir sumokėjus mokesčius), laisvai cirkuliuoja Muitų sąjungos viduje. Į Europos Bendrijų Muitų sąjungą įeina 15 Europos Sąjungos narių ir Turkija. Kadangi Turkijos prekių rinka pasirodė patraukli ES valstybėms, Turkija nuo 1995 m. dalyvauja prekių judėjimo laisvėje, nepaisant to, kad jos derybos dėl narystės Europos Sąjungoje nebuvo prasidėję. Tačiau Turkijos neliečia paslaugų, asmenų ir kapitalo judėjimo laisvės. Visgi Europos Sąjunga savo prekybinėje politikoje siekia daugiau nei Muitų sąjungos tinkamas funkcionavimas. Todėl čia taisyklėmis reglamentuojami ne tik muitų tarifai, bet ir kiti prekybos politikos aspektai, tokie kaip sveikatos ir aplinkos apsaugos kontrolė, ekonominių interesų apsauga netarifiniais instrumentais ir bendros išorinės politikos priemonės. Todėl Europos Sąjungoje yra panaikinti ne tik muitai, tačiau ir bet kokios kitos rinkliavos, turinčios lygiavertį poveikį. Muitų sąjunga, kaip ir laisvos prekybos erdvė, yra regioninio preferencinio susitarimo rūšis, kurios pradinis reglamentavimas yra sutinkamas GATT (angl. General Agreement on Tariffs and Trade – Bendrasis susitarimas dėl muitų tarifų ir prekybos) 24 straipsnyje. Bendrojo susitarimo dėl muitų tarifų ir prekybos pasirašymo metu (1947 m.) Europos Bendrija dar neegzistavo, o įsigaliojus Romos Sutarčiai (1958 sausio 1 d.) de facto EEB buvo suteiktos visos GATT narės teisės ir pariegos. Nuo to laiko ėmė augti EEB reikšmė tarptautiniuose prekybos santykiuose.8 Europos Bendrija yra sudariusi susitarimus su skirtingomis valstybių grupėmis. Liberaliausi santykiai yra su Europos laisvos prekybos asociacija (EFTA – European Free Trade Agreement). EFTA buvo įkurta 1959 m. Austrijos, Danijos, Norvegijos, Portugalijos, Švedijos, Šveicarijos ir Didžioisios Britanijos, o vėliau prisijungė Suonija ir Islandija. EB ir EFTA sudarė laisvos prekybos susitarimą 1984 m., o nuo 1993 m. laisvos prekybos bendradarbiavimas tarp likusių EFTA narių, išskyrus Šveicariją buvo sustiprintas įkūrus Europos Ekonominę Zoną, kur buvo suteiktos pilnos teisės į valstybių narių rinkas beveik visoms prekėms.9 Centrinės ir rytų Europos šalys kol kas dar neturi visiškai laisvo prekybos statuso, tačiau buvo imtasi laipsniško prekybos su Europos Bendrija liberalizavimo. Plečiantis EB, naujos valstybės narės galiausiai taps pilnateisėmis vienos didelės muitų sąjungos narėmis. IŠVADOS Europos Bendrijoje, kurioje viena svarbiausių vidaus rinkos laisvių yra laisvas prekių judėjimas, buvo siekiama panaikinti muitų mokesčius, kaip kliūtį trukdančią prekybai. EB steigimo sutarties 23 straipsnio 1 dalis atskleidžia muitų sąjungos esmę: Bendrija grindžiama visą prekybą prekėmis apimančia muitų sąjunga, kurioje tarp valstybių narių uždraudžiami importo ir eksporo muitai bei visi jiems lygiaverčiai mokesčiai, o jų santykiams su trečiosiomis šalimis nustatomas bendras muitų tarifas. Taigi, EB muitų sąjungoje iš vienos pusės valstybės narės panaikina tarpusavio prekybos apribojimus, o iš kitos pusės, importuojamoms į EB prekėms taikomi vienodi tarifai, nepriklausomai nuo to, per kurią valstybę prekės įvežamos. Romos Sutartis numatė tikslų prekybos muitų tarifų panaikinimo tarp valstybių narių tvarkaraštį. 1968 m. liepos mėn., t.y. 18 mėnesių anksčiau nei iš pradžių planuota, buvo panaikinti prekybos tarp EEB valstybių muitų tarifai ir tarpusavio prekybos kvotos, įsigaliojo bendrasis prekybos su trečiosiomis šalimis muitų tarifas – muitų sąjunga pradėjo realiai veikti. Bendrų muitų tarifų tikslas - užtikrinti, kad visose valstybėse narėse prekės, importuojamos į EB iš trečiųjų šalių, būtų traktuojamos vienodai, ir taip sudaromos vienodos sąlygos visoms prekėms esančioms Bendrijos vidaus apyvartoje.7 Muitų sąjungos įkūrimas reiškia, kad prekės, teisėtai įvežtos į Muitų sąjungą iš trečiųjų valstybių (įforminus visus muitinės formalumus ir sumokėjus mokesčius), laisvai cirkuliuoja Muitų sąjungos viduje. Centrinės ir rytų Europos šalys kol kas dar neturi visiškai laisvo prekybos statuso, tačiau buvo imtasi laipsniško prekybos su Europos Bendrija liberalizavimo. Plečiantis EB, naujos valstybės narės galiausiai taps pilnateisėmis vienos didelės muitų sąjungos narėmis. 2.2. Prekės samprata ir jos atskyrimas nuo paslaugų. Visų pirma svarbu apibrėžti terminą prekė. Nei EB sutartys, nei kiti teisiniai dokumentai nepateikia jokio prekės apibrėžimo. Šita įstatyminė spraga buvo užpildyta ETT sprendimais, kuriuose jis ne tik suformulavo bendrinį prekės apibrėžimą, bet ir atskirais atvejais nubrėžė ribą tarp prekės ir paslaugos. Galbūt būtų galimą šį terminą paaiškinti nacionaline teise, tačiau reikia nepamiršti, kad EB teisė yra kiek kitokia nei nacionalinė teisė ir joje naudojami teisiniai terminai turėtų būti interpretuojami remiantis Bendrijos teisės aktus bei ETT išaiškinimais. Pirmą kartą ETT pateikė prekės apibrėžimą 7/68 byloje Komisija prieš Italiją. Italija nustatė mokesčius eksportuojamoms meninėms, istorinėms ir archeologinėms vertybėms. Komisija dėl to pateikė Italija ieškinį apkaltindama pastarąją EB sutarties 16 straipsnio, kuris draudė muitus ir rinkliavas eksportuojamoms prekėms, pažeidimu. Italija teigė, kad šios, aukščiau išvardintos vertybės negali būti traktuojamos kaip prekės ir nuostatos draudžiančios taikyti muitus ir rinkliavas šiuo atveju negali būti taikomos, nes muitai buvo nustatyti siekiant apsaugoti valstybės paveldą. Šiuos Italijos argumentus ETT atmetė bei suformulavo prekės apibrėžimą. Prekė – tai produktai, kurie gali būti įvertinti pinigais ir kurie gali būti prekybinių sandorių objektu. Taigi Italijos teisės pateikti argumentai gali būti traktuojami tik kaip specifinių požymių turintys daiktai, tačiau vis dėlto šios vertybės gali būti įvertintos pinigais, taigi ir gebančios būti komercinių sandorių objektais. Tokiu atveju, remiantis ES teisės nuostata draudžiančia taikyti muitų mokesčių ir kitokių rinkliavų eksportuojamoms prekėms turi būti taikomos ir istorinėm, meninėms ir archeologinėms vertybėms. ETT įtvirtindamas nuostatą, kad prekė tai visais atvejais materialus objektas, ne visuose savo sprendimuose nuosekliai laikėsi šio požiūrio. Viename savo sprendimų jis elektrą įvardino taip pat kaip prekę, nes ji pasak ETT labai greitai gali materializuotis, tačiau išlieka klausimas ar tai išties materialus objektas. Taip pat ši ETT pateikta definicija neapsiriboja vartotojiškomis prekėmis, įprastos prekybos objektais – ji gali apimti ir monetas, kurio buvo, tačiau nebėra laikomos teisėta atsiskaitymo priemone. Tokios išvados ETT priėjo nagrinėdamas byloją 7/78 R. v. Johnson. Taip pat ETT prie prekių priskyrė ir atliekas – byloje C-2/90 Komisija v. Belgija. ETT pažymėjo, kad atliekos patenka į prekės sąvoką nepaisant to, ar jos yra perdirbamos ar ne, ir nepaisant turi jos komercinę vertę, ar jos neturi. Tokiu būdu, ETT konkrečioje byloje imasi aiškinti prekės sąvoką ir ginčijamą objektą priskiria arba nepriskiria prekėms. Antras svarbus žingsnis yra prekės ir paslaugos atribojimas, nes joms taikomas skirtingas reguliavimas. Kitaip nei prekės, paslaugos sąvoka jau yra pateikiama EB sutartyje: pagal šią Sutartį „paslaugos”  tai tokios paslaugos, kurios paprastai yra teikiamos už užmokestį ir kurių nereglamentuoja nuostatos dėl prekių, kapitalo ir asmenų judėjimo laisvės. „Paslaugas“ sudaro: a) pramoninio pobūdžio veikla, b) komercinio pobūdžio veikla, c) amatininkų veikla, d) laisvųjų profesijų veikla.54 Tačiau sutartis tiksliai neįvardina pačios paslaugos sąvokos. Ją atskleisti galima remiantis nacionaliniais įstatymais. Lietuvos CK pateikia tokią paslaugos definiciją: paslauga reiškia veiklą, kuria tenkinamas konkretus materialus ar nematerialus vartotojo poreikis. Tuo tarpu LR vartotojų teisių gynimo įstatyme pateikiamas toks paslaugos apibrėžimas: paslauga-tai bet kokios veiklos rezultatas, kuriuo siūloma tenkinti ar tenkinamas konkretus vartotojo poreikis. Vadinasi, paslauga tai tam tikra veikla, kuri yra suteikiama asmeniui – tai vienas svarbiausių požymių atskiriančių paslaugą nuo prekės. Prekė, kaip jau minėjau yra materialus objektas, tuo tarpu pati paslauga nėra materiali, materialus gali būti tik suteiktos paslaugos rezultatas. Aptarus galimas paslaugos definicijas nesunku pastebėti, kad tai kitokio pobūdžio nei prekė teisinių santykių objektai. Tačiau yra pavyzdžių, kai sunku tam tikra objektą priskirti vien tik prekės ar vien tik paslaugos kategorijai – kad ir jau aptartas pavyzdys su elektra. 2.3. Fiskaliniai laisvo prekių judėjimo apribojimai Kaip jau minėjau, pirminis ES tikslas buvo sukurti ekonominę sąjungą – vykdyti ekonominę integraciją. Ekonominėje integracijoje svarbiausia kategorija ir pirminis etapas yra laisvoji prekybos zona, kurią sudaro šalių susitarimai, kuriais jos susitaria panaikinti visus muitų mokesčius ir kvotas tarpusavio prekyboje. Antrasis etapas – muitų sąjunga. Čia tarifai ir kvotos tarp šalių narių taip pat panaikinamos, bet prie viso to šalys įsipareigoja taikyti bendro pobūdžio tarifus prekėm importuojamoms į šią sąjungą. Tai vadinamieji bendrieji muitų tarifai. Vėliau susiformuoja bendroji rinka ir joje greta laisvo prekių judėjimo atsiranda ir kitos laisvės. Galiausiai susiformuoja ekonominė sąjunga. Tai yra bendroji rinka, kurioje veikia unifikuota monetarinė ir fiskalinė politika. Čia taip pat atsiranda bendra valiuta, kuri yra kontroliuojama centrinės valdžios. Laisvas prekių judėjimas atsiranda jau pirminėje ekonominės integracijos stadijoje – laisvojoje prekybos zonoje. Todėl pirmiausia reikia panaikinti prekybinius apribojimus. Svarbiausi yra fiskaliniai apribojimai, kurie ir yra naikinami pirmiausia. Terminą fiskalinis taip apibrėžia tarptautinių žodžių žodynas: Fiskalizmas (lot. Fiscalis – valstybės iždo) – iždo politika gauti kuo daugiau pajamų iš mokesčių.55 Tad galima teigti, kad fiskaliniai laisvo prekių judėjimo apribojimai – tai tam tikri valstybės nustatomų mokestinių mokėjimų apribojimas. Fiskaliniai laisvo prekių judėjimo apribojimai apima tokias kategorijas: • muitai; • rinkliavos turinčios muitams lygiavertį poveikį; • diskriminavimą vidaus mokesčiais; MUITAI Muitai yra vienas iš seniausių nacionalinės prekybos apsaugos būdų, kadangi jie beveik visada silpnino prekybą. Todėl nenuostabu, kad muitai yra pirmoji prekybos kliūtis, kurią EB siekė panaikinti. Generalinis advokatas byloje Komisija v. Italiją pasisakė, kad muitų mokesčiai ne tiek saugo nacionalinę rinką, kiek padidina importuojamų prekių kainą, tokiu būdu sudaro kliūtis laisvam prekių judėjimui.56 Nagrinėjant nuostatas, skirtas panaikinti muitų mokesčius prekėms, cirkuliuojančioms tarp valstybių narių, EB sutartyje buvo numatyti straipsniai, kuriais buvo siekiama laipsniškai mažinti muitų mokesčius bei juos panaikinti iki pereinamojo laikotarpio pabaigos. Nors dabar šios nuostatos gali būti laikomos kaip keliančios grynai istorinio pobūdžio interesą, svarbu pabrėžti, kad laipsniškas muitų mokesčių mažinimas, remiantis panašiais principais, taikomas priimant naujas nares ir yra numatytas atitinkamose asociacijos sutartyse sudarytose su kandidatėmis.57 Šiuo metu EB sutartyje yra likusi vienintelė nuostata, draudžianti nustatyti muitus: Bendrija grindžiama visą prekybą prekėmis apimančia muitų sąjunga, kurioje tarp valstybių narių uždraudžiami importo ir eksporto muitai bei visi jiems lygiaverčiai mokesčiai, o jų santykiams su trečiosiomis šalimis nustatomas bendras muitų tarifas.58 Muitų apibrėžimo EB sutartis nenustato, kas tai yra muitas galima nesunkiai nustatyti pasiremdami nacionaline teise : muitas – tai mokestis(piniginė prievolė valstybei), kurį reikia sumokėti dėl to, kad prekės yra importuojamos į LR muitų teritoriją arba iš jos eksportuojamos.59 Todėl galima teigti, kad draudžiama rinkti mokesčius dėl to, kad prekė kerta valstybės sieną. Apskritai, muitų mokesčių sąvoka yra gana aiški todėl klausimų dėl šio fiskalinio apribojimo neturėtų kilti. Remiantis EB teise ir ETT sprendimais ankstesnė EB steigimo sutarties nuostatos (12,13,16 str.), draudusios muitus ir jiems lygiavertį poveikį turinčias rinkliavas, yra tiesiogiai veikiančios, todėl ir dabartinis 25 EB sutarties straipsnis nustatantis analogiškus ribojimus yra tiesiogiai veikiantis – vadinasi juo galima remtis teisme ginant savo teises. Tokios galimybės buvimas palengvina laisvo prekių judėjimo apsaugą. Rinkliavos lygiavertės muitams Kiek daugiau nesklandumų iškyla nagrinėjant mokėjimus, kurie nėra įvardijamai kaip muito mokesčiai, tačiau geriau įsigilinus jie turi muitams lygiavertį poveikį, tai yra jų paskirtis tokia pat kaip ir muitų. ETT yra nurodęs, kad: “Pareiga laipsniškai naikinti muitų mokesčius yra papildyta pareigą naikinti ir rinkliavas turinčias lygiavertį poveikį, ir tokie reikalavimai yra nustatyti tam, kad būtų apsaugotas fundamentalus laisvo prekių judėjimo principas.”60 Rinkliavų įstatyminio apibrėžimo taip pat nėra EB teisėje, todėl tenka remtis ETT sprendimuose suformuluotomis nuostatomis. Pirmasis sprendimas, kuriame ETT pateikė rinkliavos turinčios lygiavertį poveikį analizę yra 24/68 Komisija prieš Italiją. Italija nustatė rinkliavą prekėm, kurios buvo eksportuojamos į kitas valstybes bendrijos nares, siekiant finansuoti statistinės informacijos apie prekybą kaupimą. Italijos vyriausybė neigė tai, jog tai yra muito mokestis, nes rinkliavos tikslas buvo kitoks nei įprastas pinigų surinkimas ar siekis apsaugoti vietinę pramonę. Šioje byloje teismas pakartojo nuostatą, kad muitų mokesčiai yra draudžiami nepaisant tikslo dėl kurio jie buvo nustatyti. Tačiau ETT pripažino šį mokestį rinkliava turinčia lygiavertį poveikį ir pateikė tokį apibrėžimą: “Bet kokia piniginė rinkliava, kad ir kokia maža ji būtų, nepaisant jos paskirties ir taikymo būdo, jeigu ji yra nustatoma vienašališkai vietinėms ar užsienio prekėms remiantis tuo, kad tos prekės buvo pergabentos per sieną, ir kuri nėra muito mokestis griežtąją šio termino prasme, reiškia rinkliavą, turinčią tą patį poveikį…net jeigu ji nėra nustatoma valstybės pasipelnymo tikslais, iš tikrųjų nėra diskriminacinio arba apsauginio pobūdžio, taip pat net jeigu produktas, kuriam rinkliava nustatyta, nekonkuruoja su vietiniu produktu.” Iš to seka, kad draudimas naujų muitų mokesčių ar rinkliavų turinčių lygiavertį poveikį, susijusių su laisvu prekių judėjimu, sukuria fundamentalią taisyklę, kuri nepaisant kitų sutarties nuostatų, draudžia bet kokias išimtis.” Galima daryti išvadą, kad esminis rinkliavos turinčios lygiavertį poveikį požymis yra tas, kad ji yra taikoma pasienyje ir yra taikoma už tai, kad prekė kerta valstybė sieną. Jei rinkliava yra nustatoma bet kurioje kitoje gamybos ar marketingo stadijoje – tai jau nėra rinkliava turinti muitams lygiavertį poveikį. Nes visa esmė ir yra tame, kad rinkliava nėra įvardijama kaip muito mokestis, nors ir iš dalies atlieka tokio mokesčio funkcijas. Galima taip pat pastebėti, kad ETT spręsdamas klausimą, ar valstybės nustatyta rinkliava yra teisėta didesnį dėmesį kreipia į tai, koks yra šio mokėjimo poveikis ir ETT visiškai nėra svarbus tokios rinkliavos nustatymo tikslas. Tai absoliučiai teisinga nuostata, nes nustatomas rinkliavas vertinant pagal jų tikslą būtų dažnai pažeidinėjamas draudimas nustatyti muito mokesčius ar rinkliavas turinčias jiems lygiavertį poveikį. Antroji byla, kurioje taip pat buvo nagrinėjamas analogiškas klausimas yra 3/69 Social Fonds voor de Diamantarbeiders v. Chougol Diamond Co. Belgijos įstatymai reikalavo, kad 0.33 proc. Importuojamų deimantų vertės turi būti sumokėta į specialų fondą. Iš šio fondo buvo mokamos socialinės pašalpos dirbantiesiems pramonėje. Antverpeno teisme deimantų importuotojas įrodinėjo, kad ši rinkliava yra neteisėta, tai yra ji turi būti suprantama kaip rinkliava turinti lygiavertį poveikį. Atsakydama į šį kaltinimą, Belgija įrodinėjo, kad priešingai, nes ši rinkliava nebuvo skirta rinkti lėšas į valstybės iždą, ko paprastai siekiama muito mokesčiais, taip pat ji nebuvo skirta ir vietinei pramonei apsaugoti, nes Belgija pati deimantų neapdoroja. Taigi ši rinkliava buvo skirta tik socialinių garantijų sistemai gerinti. Taigi Belgija savo nustatytą rinkliavą bandė pateisinti jos tikslu, kas pasak ETT yra netinkama sprendžiant rinkliavos teisėtumo klausimą. Kaip ir buvo galima tikėtis ETT nustatė, kad ši rinkliava vis dėlto yra neteisėta – tai yra turinti muitams lygiavertį poveikį. Tokį savo sprendimą jis motyvavo tuo, kad visiškai nesvarbu, kur patenka gautos pajamos ar kokie yra įstatymų leidėjo ketinimai bei motyvai įvedant tokią rinkliavą. Svarbu tik tai, kad tokia rinkliava buvo taikoma dėl to, kad kirto valstybės sieną. Tokie tat ETT sprendimai dėl rinkliavų, kurios yra taikomos importuojamoms prekėms. Ir pagrindinis kriterijus vertinant tokias rinkliavas buvo tas, ar ši rinkliava buvo taikyta pasienyje. Paskutinio dešimtmečio ETT praktikoje susiformavo dar viena, rinkliavų, turinčių muitams lygiavertį poveikį grupė. Tai yra rinkliavos nustatytos prekėms, įvežamoms į valstybės narės regioną. Pirmą kartą su tokiom rinkliavom Teismas susidūrė 186/93 Legros byloje. Prancūzijoje buvo nustatytas mokestis už naudojimąsi doku ir buvo taikomas prekėms įvežamoms į Prancūzijos Reunion regioną iš kitos valstybės narės. ETT nurodė, kad visiškai nesvarbu, kad toks pat mokestis yra taikomas ir prekėms įvežamoms į šį regioną iš pačios Prancūzijos. Taigi buvo konstatuota, kad ir kokia rinkliava yra turini muitams lygiavertį poveikį ir yra trukdo laisvam prekių judėjimui. Tokia pat išvada buvo padaryta ir C-363/93 Lancry byloje. C-485-486/93 Simitzi byloje ETT konstatavo, kad piniginės rinkliavos nustatytos prekes įvežant iš vieno regiono į kitą vienos valstybės viduje, taip pat turi muitams lygiavertį poveikį ir yra neteisėtos. Akivaizdu, kad ETT, aiškindamas, kas yra rinkliava turinti muitams lygiavertį poveikį, laikosi pasekmėmis grindžiamo požiūrio. Būtent šiuo požymiu ETT rėmėsi nagrinėdamas bylas dėl rinkliavų, kurios tariamai reiškė už suteiktas paslaugas sumokėtus mokesčius. Tokio pobūdžio bylose valstybės tvirtina, kad jos nustatyta rinkliava yra ne muitas, o atlyginimas už importuotojui suteiktą paslaugą, taigi komercinis sandoris, o ne fiskalinis laisvos prekybos barjeras. Teoriškai ETT pripažino tokio pobūdžio pasiteisinimo galimumą tiek, kiek tokio mokesčio negalima būtų priskirti rinkliavoms turinčioms lygiavertį poveikį, tačiau praktikoje jis tai daro retai.61 Apskritai bendra pozicija yra ta, kad rinkliavos nustatytos importuojamoms prekėms gali būti pateisinamos, kai jos yra tik užmokestis už suteiktas paslaugas. Tačiau beatodairiškai pritarti šiam argumentui būtų nelogiška, nes valstybės galėtų daugeliu atveju pateisinti savo taikoma mokestį, kuris iš esmės turėtų būti priskirtas rinkliavoms turinčioms lygiavertį poveikį.62 Viena pirmųjų bylų, kurioje ETT buvo iškilęs toks klausimas buvo 63/74 W.Cadsky SpA v. Instituto nazionale per il Commercio Estero. Šioje byloje ieškovas, iš Italijos į Vokietiję importavęs salotas, pateikė ieškinį Italijos teismams, kad sugrąžintų smulkias sumas, sumokėtas Italijos muitinės įstaigoms prekių, pervežamų per sieną, kokybės kontrolės atlikimo išlaidoms padengti. ETT išvadoje pakartojo savo įprastą formuluotę dėl rinkliavų ir nustatė, kad konkretus mokestis yra rinkliava turinti muitams lygiavertį poveikį. Kartu Teismas pripažino, kad tam tikras pagrįstas mokestis už konkrečią paslaugą gali ir nepatekti į tokių rinkliavų ratą, kadangi jis reikštų rinkliavą, kuri yra nustatoma kaip komercinio sandorio dalis, o ne dėl to, kad prekė pervežama per sieną. Teismas konstatavo, kad bendros, visoms prekėms taikomos kokybės kontrolės sistemos, egzistavusios aptariamojoje byloje, atveju toks pateisinimas negalimas, kadangi ši sistema prekybininkui nedavė pakankamai apčiuopiamos ir konkrečios naudos. Taip pat jau nagrinėtoje byloje 24/68 Komisija prieš Italiją, Italijos vyriausybė teigė, kad rinkliava turėtų būti suprantama kaip atlyginimas už statistinės informacijos kaupimą. Vyriausybė taip pat tvirtino, kad tokia informacija suteikia importuotojams geresnę poziciją konkuruojant Italijos rinkoje, o eksportuotojams tokias galimybes sudaro užsienyje. Tad tokia rinkliava turėtų būti suvokiama ne kaip turinti muitams lygiavertį poveikį, bet kaip atlyginimas už suteiktas paslaugas quid pro quo (paslauga už paslaugą). Tačiau tokie argumentai ETT neįtikino. Jis nusprendė, kad statistinė informacija buvo naudinga visai Italijos ekonomikai, o ne importuotojams asmeniškai, todėl Teismas nurodė: “Net jeigu konkurencinė importuotojų ir eksportuotojų pozicija gali būti suvokiama kaip rezultatas, statistika vis dėlto suvokiama kaip bendra nauda, yra sunkiai įvertinama, todėl ginčijama rinkliava negali būti suvokiama kaip atlygis už suteiktas paslaugas” Kita ETT nagrinėta byla, kurioje taip pat buvo kilęs klausimas dėl rinkliavos pripažinimo atlygiu už paslaugas buvo 87/75 Breciani v. Amministrazione Italiana delle Finanze. Italijos valdžia nustatė rinkliavas už neprivalomą veterinarinį patikrinimą, kuris buvo teikiamas importuojamai karvės odai. Italija pateikė tokius argumentus: 1. rinkliava buvo proporcinga importuojamų prekių kiekiui; 2. piniginė rinkliava yra ne kas kita kaip atlyginimas už paslaugas reikalaujamas iš asmenų importuojančių gyvulinės kilmės produkciją. ETT išsakė tokią savo poziciją: “Bet kokia piniginė rinkliava, nepriklausomai nuo jos pavadinimo ir taikymo būdo, kuri yra nustatyta vienašališkai prekėms, importuojamoms iš kitos valstybės narės dėl to, kad jos kerta sieną, reiškia rinkliavą turinčią lygiavertį poveikį, neteikiant reikšmės tam, kad ji yra proporcinga importuojamų prekių kiekiui, bet ne jų vertei. Net nustatant mokesčių, taikomų laisvam prekių judėjimui, pasekmes nėra svarbu tai, kad mokestis yra proporcingas atlikto patikrinimo sąnaudoms. Valstybės siekis saugoti visuomenės sveikatą yra bendras interesas ir negali būti traktuojama kaip paslauga teikiama importuotojui. Tokia rinkliava bus traktuojama kaip rinkliava turinti lygiavertį poveikį.” Vis dėlto ETT praktikoje galima rasti sprendimų, kuriais jis tam tikro mokesčio už paslaugas nepripažino rinkliava turinčia lygiavertį poveikį. Tai tokie atvejai, kai pareiga teikti paslaugą yra nustatyta Bendrijos teisėje arba tokia pareiga atsiranda remiantis tarptautinės teisės nuostatomis.63 Viena tokių bylų 46/76 Bauhais v. Netherlands. Šioje byloje įmonė ginčijo rinkliavas už kiaulienos, kuri buvo importuojama į Olandiją ir eksportuojama iš jos, veterinarinę kontrolę. Byla tapo sudėtinga dėl Bendrijos teisės aktų šiuo klausimu egzistavimu. Buvo priimta direktyva 64/432, kuri buvo skirta geresnėms sąlygoms laisvam prekių judėjimui sudaryti, taip pat įpareigojo valstybes imtis priemonių gyvulių kilmei tikrinti. Ginčijamos rinkliavos buvo dviejų rūšių: rinkliavos vienašališkai nustatytos Olandijos įstatymais, ir rinkliavos, susijusios su kontrole, numatyta Bendrijos teisės aktuose. ETT nustatė, kad tais atvejais, kai kontrolė pagal Bendrijos teisę yra privaloma kaip viena iš priemonių plėtoti laisvą prekių judėjimą, rinkliavos, renkamos, siekiant padengti tokios kontrolės išlaidas, neprieštarautų EB teisei. Jos nereikštų rinkliavų turinčių muitams lygiavertį poveikį, nes būtų tiesiog kaip viena iš priemonių išlaidoms, susijusioms su privalomos užduoties vykdymu, padengti. Tačiau tais atvejais, kai EB teisė nenumato privalomo pagrindo valstybės veiksmams, rinkliavos, renkamos tokiomis aplinkybėmis, reikštų rinkliavas turinčias lygiavertį poveikį. Byla 18/87 Komisija v. Vokietiją taip pat gana svarbi, todėl verta aptarti ir ją. Vokietijos vietinė valdžia nustatė konkrečius mokesčius už į šalį importuojamus gyvus gyvūnus. Šios rinkliavos turėjo padengti sanitarinio patikrinimo, nustatyto 81/383 direktyva, išlaidas. ETT savo sprendime pateikė tokius argumentus: “Tokia rinkliava nepatenka į rinkliavų turinčių lygiavertį poveikį klasifikaciją, jei ji yra vidaus bendros mokesčių sistemos dalis, jei taikoma sistematiškai ir pagal tokius pat kriterijus tiek vidaus, tiek ir importuotai prekei ir jei toks užmokestis yra teikiamas už paslaugas ir yra proporcingas bei privalomas pagal EB teisę. Ginčijamas mokestis negali būti laikomas bendros vidaus mokesčių sistemos dalimi, taip pat tai nėra paslauga, nes importuotojas negauna jokios apibrėžtos naudos. Tačiau tokį mokestį galima pateisinti, remiantis Bendrijos teise, jei jis atitiktų tokias sąlygas: 1. jis neviršija tikrųjų patikrinimo išlaidų; 2. patikrinimas yra privalomas ir vienodas visiems bendrijos produktams; 3. tokie patikrinimai yra numatyti Bendrijos teisėje kaip bendras Bendrijos interesas; 4. jie netrukdo, bet padeda laisvam prekių judėjimui, o tiksliau siekiant panaikinti kliūtis, kurios gali atsirasti dėl vienašališko patikrinimo priemonės nustatymo. Šioje byloje yra išpildomos visos sąlygos, todėl ginčijama rinkliava nėra rinkliava turinti muitams lygiavertį poveikį. Pareiga teikti paslaugas pagal tarptautinę teisę buvo nustatyta 89/76 Komisija v. Olandija byloje. ETT konstatavo, kad patikrinimai gali būti privalomi ne tik pagal Bendrijos teisę, bet ir pagal tarptautines konvencijas, kurios šalimis yra visos valstybės narės. 1951 m. Tarptautinė augalų apsaugos konvencija nustatė tam tikrą kontrolės formą, kurią šalys privalo taikyti. ETT išvedė analogiją su Bauhuis byla ir pritaikė tokį pat išaiškinimą. Tačiau Teismas pasikartojo, kad būtina išlaikyti proporciją tarp rinkliavos ir tikrųjų paslaugos sąnaudų. IŠVADOS: Galima daryti tokias išvadas: Prekė – tai produktai, kurie gali būti įvertinti pinigais ir kurie gali būti prekybinių sandorių objektu. Fiskaliniai laisvo prekių judėjimo apribojimai apima tokias kategorijas: ◦ muitai; ◦ rinkliavos turinčios muitams lygiavertį poveikį; ◦ diskriminavimą vidaus mokesčiais; Muitai – tai piniginiai mokėjimai nustatyti prekei kertant valstybės sieną. Jie yra draudžiami. Rinkliavos turinčios muitams lygiavertį poveikį: • piniginiai mokėjimai; • mokami prekei kertant valstybės sieną; • nustatomi vienašališkai; • nėra svarbus nustatymo tikslas ir taikymo būdas. Rinkliavos už patikrinimus nėra rinkliavos turinčios muitams lygiavertį poveikį kai: • neviršija tikrųjų patikrinimo išlaidų (proporcingos); • patikrinimas yra privalomas ir vienodas visiems bendrijos produktams; • tokie patikrinimai yra numatyti Bendrijos arba tarptautinėje teisėje; • netrukdo, bet padeda laisvam prekių judėjimui, o tiksliau siekiant panaikinti kliūtis, kurios gali atsirasti dėl vienašališko patikrinimo priemonės nustatymo. 2.4. Kiekybiniai apribojimai bei jų draudimas Ne fiskalinio pobūdžio barjerai yra draudžiami, remiantis EB Sutarties 28 ( ex 30) straipsniu, nurodančiu, kad „ valstybių narių tarpusavio prekyboje uždraudžiami kiekybiniai importo apribojimai ir visos lygiaverčio pobūdžio priemonės.“ Pagal EB Sutarties 29 straipsnį panašiai suformuluotas draudimas taikomas ir eksporto suvaržymams. Šie EB Sutarties straipsniai įtvirtina nuostatas, kuriomis siekiama nustatyti balansą tarp laisvos prekybos ir principo, jog valstybės narės išlaiko griežtai apibrėžtą kompetenciją teisėtai apriboti šią prekybą, kad apsaugotų tam tikrus svarbius nacionalinius interesus.64 Kiekybinių apribojimų terminas buvo plačiai apibrėžtas Geddo byloje, kur buvo pasakyta, jog jis „ apima bet kokias priemones, reiškiančias visišką arba dalinį prekių eksporto, importo ar tranzito suvaržymą.“ Pagal Teisingumo Teismo pateiktą apibrėžimą kiekybinius apribojimus galima skirstyti į dvi dalis: kvotų sistemą ir uždraudimą. Kvotų sistema reiškia, kad valstybė narė nustato skaičiais išreikštus kiekius dėl tam tikros prekės importo iš kitos valstybės narės. Tokiu būdu paprastai apsaugoma pirmosios valstybės narės pramonė, gaminanti tokią pačią prekę kaip ir įvežamoji. Uždraudimas reiškia, kad valstybė narė gali visiškai uždrausti kokios nors prekės importą iš kitos valstybės. Tuo tarpu, formuluotė „priemonės turinčios lygiavertį poveikį kiekybiniams apribojimams“ kelia daugiau neaiškumų. Komisijos nuomonė šiuo klausimu buvo išreikšta direktyvoje 70/50. Ši direktyva buvo tik formaliai taikoma Bendrijos pereinamajam laikotarpiui, tačiau ir dabar ji gali tarnauti kaip neprivalomo pobūdžio orientyras, aiškinant priemonių, turinčių lygiavertį poveikį, sąvoką. Priemonių sąrašas, kurios gali būti laikomos priemonėmis turinčiomis lygiavertį poveikį, yra pateiktas šios direktyvos 2 straipsnyje.65 Direktyvoje nurodyta, kad tokios priemonės tai tokios, kurios: tik importuojamiems produktams nustato mažiausias ar didžiausias kainas; importuotiems produktams nustato mažiau palankias sąlygas negu vietiniams produktams; pelno maržas ir visus kitus komponentus nustato tik importuotiems produktams ar vietiniams ir importuotiems produktams juos nustato skirtingai, pastarųjų nenaudai; draudžia bet kokį importuoto produkto kainos padidinimą, atitinkantį papildomiems su importu susijusias išlaidas ir mokesčius; nustato produktų kainas tik pagal savikainą ar vietinių produktų kokybę taip, kad būtų sutrukdyta importui; sumažina importuoto produkto vertę ir panašios priemonės. Šios direktyvos 2 straipsnis nustato būdus kuriais importuojanti valstybė diskriminuoja prekes atgabentas iš kitos valstybės - tai diskriminacinės priemonės. Ši direktyva taip pat buvo taikoma produktų realizavimą reglamentuojančioms priemonėms, kurios visų pirma siejasi su produkto forma, dydžiu, svoriu, sudėtimi, pateikimu, identifikavimu arba produkto pristatymu, ir kurios yra vienodai taikomos vietiniams ir importuojamiems produktams – nediskriminacinės priemonės -, jeigu tokių priemonių ribojamasis poveikis laisvam prekių judėjimui yra didesnis nei leidžia taisyklės (3 straipsnis).66 Visas priemones minėtoji direktyva suskirstė į dvi dalis: 1. priemones „kitokios nei tos, kurios taikomos ir vietinės gamybos prekėms“, kitaip dar vadinamos „atskirai taikomos“ priemonės arba diskriminacines, kurios trukdo prekių importui, kuris priešingu atveju galėtų būti vykdomas, įskaitant priemones, kurios prekių importą daro komplikuotesnį ar brangesnį nei disponavimas vietinės gamybos prekėmis“ . 2. priemonės, kurios „vienodai taikomos tiek vietinės gamybos, tiek ir importuojamoms prekėms“, vadinamos „bendrai taikomos“ priemonės arba nediskriminacinės. Jos prieštarauja EB Sutarties 28 straipsniui tik tuo atveju, jei jų ribojamas poveikis laisvam prekių judėjimui neatitinka jų paskirties arba jei tas pats tikslas gali būti pasiektas priemonėmis, turinčiomis mažesnį ribojamąjį poveikį, vadinasi neprieštarauja proporcingumo principui(3 straipsnis).67 Tačiau ETT pateikia savo, priemonių, turinčių lygiavertį poveikį, sąvoką. Europos Teisingumo Teismo sąvokos „priemonės turinčios lygiavertį poveikį“ išaiškinimas yra pateiktas Dassonville byloje. Belgijos prokuroras iškėlė baudžiamąją bylą keletui prekybininkų, kurie importavo iš Prancūzijos viskio siuntą neturėdami Didžiosios Britanijos muitinės išduoto galiojančio kilmės sertifikato, kurio buvo reikalaujama pagal Belgijos teisę. Teismas nustatė, kad bet kam importuojančiam prekę ne iš Britanijos tokį sertifikatą yra pakankamai sunku gauti, todėl nuostata, reikalaujanti tokio sertifikato prieštarauja EB Sutarties 28 straipsniui. Teismas suformulavo formulę, kuri apibrėžia „priemonių turinčių lygiavertį poveikį“ sąvoką: • „bet kokios valstybių narių prekybos taisyklės, galinčios netiesiogiai ar tiesiogiai, faktiškai ar potencialiai kliudyti prekybai Bendrijos viduje yra laikytinos priemonėmis turinčiomis lygiavertį kiekybiniams apribojimams poveikį“. Teismas taip pat teigė, kad valstybės narės reikalavimas turėti prekių kilmės sertifikatą, kurį yra sunkiau gauti originalios prekės importuotojams, importuojantiems tas prekes iš valstybės narės, kurioje tos prekės yra laisvoje apyvartoje, nei tiems importuotojams, kurie importuoja tas pačias prekes tiesiogiai iš kilmės valstybės yra laikytinos priemonėmis turinčiomis lygiavertį poveikį kiekybiniams apribojimams. Toliau sekė dar viena išvada, kad jei nėra Bendrijos taisyklių, apsaugančių vartotojų interesus, tai valstybė narė gali priimti savo taisykles su sąlyga, kad jos yra pagrįstos, nediskriminuojančios ar neribojančios laisvo prekių judėjimo. Remiantis šiom Europos Teisingumo Teismo formuluotėm akivaizdu, kad pagrindinis dalykas, į kurį reikia atsižvelgti, norint įvardinti atitinkamą priemonę turinčia lygiavertį poveikį, yra tos priemonės poveikis: į ketinimą diskriminuoti nėra atsižvelgiama. Šis straipsnis taikomas tuo atveju, jei įrodoma, jog nacionalinės taisyklės poveikis yra žalingas valstybių narių integracijai. Taip pat turi būti įrodytas žalingas poveikis prekybai tarp valstybių narių, o ne valstybės viduje. Tačiau šioje byloje pateikta formuluotė nedaro jokio skirtumo tarp atskirai ir bendrai taikomų priemonių, kaip tai skirsto direktyva 70/50, taip pat nėra proporcingumo kriterijaus. Kitas Dassonville bylos aspektas yra aptinkamas 6 Teismo sprendimo paragrafe, kuris teigia, kad pagrįsti apribojimai gali ir neprieštarauti EB Sutarties 28 straipsniui. Tam, kad pagrįstai būtų nustatytas diskriminacijos egzistavimas, užtenka remtis valstybės, kurioje tam tikra prekė parduodama, teisinėmis nuostatomis. Vadinasi, daroma išlyga ir formuluojama „pagristumo taisyklė“, kuri reiškia, kad iš bendrosios taisyklės gali būti daromos išimtys. 3. Išimtys iš kiekybinių apribojimų draudimo: 3.1 Diskriminaciniai prekybos barjerai Europos Teisingumo Teismas pateikė daug pavyzdžių, kur nacionalinės diskriminacinio pobūdžio taisyklės, pažeisdamos EB Sutarties 28 straipsnį, tiesiogiai ar netiesiogiai įtvirtina skirtumą tarp importuojamų ir vietinės gamybos prekių. Jas galima įvardinti kaip atskirai taikomas priemones arba diskriminacines priemonės. Tokiais pavyzdžiais galėtų būti: 1. Importo ir eksporto apribojimai. Įprastas reiškinys, kai valstybė taiko diskriminacinio pobūdžio taisykles importo ir eksporto apribojimams. Šiuo atveju EB Sutarties 28 straipsnio pažeidimas bus tada, kai importuojamoms prekėms taikomi reikalavimai nėra taikomi vietinio pobūdžio prekėms. Byloje Komisija prieš Italiją, Teismas pareiškė, kad procedūriniai ir duomenų reikalavimai importuojamų automobilių registracijai, kurie yra ilgesni, komplikuotesni ir brangesni, yra draudžiami pagal EB Sutarties 28 straipsnį.68 2. Vietinės produkcijos rėmimas ir palaikymas. Tai diskriminacijos forma, kai valstybė remia ar palaiko vietinę produkciją kenkiant konkurencijai su importuota produkcija. Tai gali pasireikšti įvairiais būdais. Akivaizdžiausias pavyzdys būtų, kai valstybė vykdo kampaniją, skatinančią vietinių prekių pirkimą. Tokiu pavyzdžiu gali būti „Buy Irish“ byla. Prie airiškų prekių buvo klijuojamas simbolis, rodantis pirkėjams prekės vietinę kilmę. Priemone šioje byloje buvo laikoma valstybės institucijos priimtą įpareigojantį aktą. Teismas paneigė tokį požiūrį ir teigė, kad priemonės gali apimti labai platų valstybės veiksmų spektrą, įskaitant ir neoficialius, vien įtikinėjimu paremtus veiksmus. Kitas pavyzdys būtų, kai pagal valstybės nustatytas taisykles reikia žymėti atitinkamų prekių kilmę. Šiuo atveju reikalavimas buvo taikomas ne tik importuotom prekėm bet ir vietinėm, tačiau Europos Teisingumo Teismo nuomone tokia priemonė nediskriminacinė buvo tik savo forma, o iš tikrųjų ji reiškė diskriminaciją importuotom prekėm, nes vartotojui leido išreikšti bet kokį priešiškumą prekėms iš užsienio. Taigi akivaizdu, kad visais atvejais Teismas remdamasis Dassonville bylos nuostatom, atsižvelgdavo į esmę, turinį ir poveikį, o ne į juridinę išraišką, spręsdamas ar valstybė palaikė vietinę produkciją konkurencinėje kovoje su importuojamom prekėm.69 3. Kainų fiksavimas. Valstybės nustatytos kainų fiksavimo taisyklės gali turėti neigiamą poveikį importuojamom prekėm, nes valstybė apsunkina importuotojams prekių pirkimo ir pardavimo sąlygas toje valstybės teritorijoje, kur nustatyti tokie apribojimai. Jei kainų fiksavimas yra diskriminacinis, tuomet bus EB Sutarties 28 straipsnio pažeidimas. Pavyzdžiui, Van tiggele byloje smuklininkas, turintis teisę pardavinėti alkoholinius gėrimus, pažeidė teisės aktus, Nyderlanduose nustačiusius minimalių mažmeninės prekybos kainų sistemą, kuria buvo siekiama padėti vyno ir alkoholinių gėrimų prekybą pritaikyti prie normalių konkurencijos sąlygų. Teismas manė, jog minimali kaina, nors ir vienodai taikyta tiek vidaus tiek importuotiem gaminiam, galėjo daryti neigiamą poveikį importui tuomet, kai ji neleido mažmeninės prekybos kainoje atsispindėti mažesnei importuotų prekių gamybos kainai.70 4. Priemonės, darančios importavimą sudėtingesnį ir brangesnį. Pavyzdžiui asmuo pirko automobilį Vokietijoje ir pagal Belgijos teisę jam reikėjo atlikti atitinkamus du mašinos tinkamumo testus pagal kuriuos jam turėjo būti nustatomi mokesčiai. Teismas pripažino, kad šie testai gali būti laikomi priemonėmis prieštaraujančiomis EB Sutarties 28 straipsniui.71 Sprendžiant klausimą dėl diskriminacinių prekybos barjerų, būtina pažymėti, kad priemonėmis turinčiomis lygiavertį poveikį gali būti laikomos tik valstybės nustatytos atitinkamos taisyklės, o ne privačių šalių. Pavyzdžiui, tokia problema buvo iškilusi „Buy Irish“ byloje, kampanijai vadovavo Airijos prekių taryba – ribotos atsakomybės bendrovė, kurios pagrindinis finansavimo šaltinis buvo vyriausybės skiriamos lėšos. Buvo įrodinėjama, jog šis klausimas nepakankamai susijęs su valstybe, kad reikštų EB Sutarties 28 straipsnio pažeidimą. Buvo teigiama, kad tai grynai privataus pobūdžio kampanija. Tačiau Teismas pripažino, kad šiuo atveju valstybė buvo įtraukta į minėtą kampaniją gana plačiai, todėl galima ją laikyti viešosios sferos dalyku. 3.2 Diskriminacinių prekybos barjerų pateisinimas pagal EB Sutarties 30 straipsnį EB Sutarties 28 ir 29 straipsnių nuostatos nekliudo taikyti prekių importo, eksporto ar tranzito draudimų arba apribojimų, jei jie atitinka EB Sutarties 30 straipsnio sąlygas. Laisvo prekių judėjimo išimtys turi būti aiškinamos griežtai, kadangi jos trukdo įgyvendinti bendrosios rinkos sukūrimo tikslą. EB Sutarties 30 straipsnyje yra pateikiamas baigtinis išimtinių pagrindų sąrašas. Tačiau naudojimasis bet kuria išimtimi turi būti objektyviai pagrįstas, o ne vien tik bandymas ginti valstybės vietinius gamintojus. Europos Teisingumo Teismas vertindamas tariamą pasiteisinimą, visada reikalauja, kad valstybės narės įrodytų ne tik saugojamą interesą, bet ir tai, kad pasirinktos priemonės yra proporcingos siekiamam tikslui bei mažiausiai ribojančios prekybą iš tų priemonių, kurios yra reikalingos tam tikslui pasiekti. Pagal EB Sutarties 30 straipsnį tokie apribojimai negali tapti savavališka diskriminacijos priemone ar užslėptu valstybių narių tarpusavio prekybos apribojimu. Tokiomis išimtimis gali būti: 1. Visuomenės dorovė. Ryškiausias pavyzdys sprendžiant šitos išimties pritaikymą yra Henn and Darby byla. Šioje byloje atsakovai buvo nuteisti už tam tikros pornografinės medžiagos įvežimą iš Olandijos į Jungtinę Karalystę. Jungtinės karalystės muitų taisyklės draudė „nepadorių“ prekių įvežimą, o pačioje Jungtinėje Karalystėje tokio pobūdžio prekės buvo laikomos neteisėtomis tik tuo atveju, jeigu jos galėjo žmones tvirkinti ir gadinti. Taigi toks draudimas buvo diskriminacinis, nes ne bet kokia pornografinė medžiaga buvo laikoma neteisėta Jungtinėje Karalystėje. Taigi Europos Teisingumo Teismas pripažino, jog toks importo draudimas prieštarauja EB Sutarties 28 straipsniui, tačiau yra pateisinamas remiantis 30- uoju. 2. Viešoji tvarka. Viešosios tvarkos sąvoka yra pakankamai plati, bet ETT nubrėžė jos ribas. Teismas atmetė argumentus, kad šis terminas apima vartotojų interesų apsaugą, remiantis tuo, kad šis straipsnis daro išlygą iš esminės Sutarties taisyklės esančios 28 straipsnyje, todėl ji turi būti aiškinama griežtai ir negali nukrypti iki dalykų, kurie nėra aiškiai paminėti. Iki šiol tik vieną kartą pavyko pateisinti apribojimą pasinaudojant viešosios tvarkos išimtimi. Tai buvo R. V. Thompson and others byloje. Teismas pripažino, kad sidabrinės monetos, kurios buvo kalamos nuo 1947 – ųjų negali būti mokėjimo priemone, o turėtų būti laikomos prekėmis. Todėl šių monetų eksporto apribojimas, siekiant išvengti jų visiško išnykimo yra pateisinamas viešosios tvarkos pagrindu. Teismas pasisakė, kad ši išlyga negali būti taikoma: 1. jei tai tarnauja ekonominiams tikslams( Cullet v. Centre Leclerc 231/83); 2. apriboti nusikalstamam elgesiui (Prantl 16/83); 3. apginti vartotojų teisėm ( Kohl 177/83).72 3. Visuomenės saugumas. Visuomenės saugumo pagrindu buvo sėkmingai pasiremta Campus Oil byloje, siekiant pateisinti tvarką nurodančią benzino importuotojams pirkti degalus vyriausybės nustatytomis kainomis. ETT konstatavo, kad net jei benzino produktai yra iš esmės labai svarbūs nacionalinėje rinkoje, jie negali būti išimtis iš 28 straipsnio. Atmesdamas apribojimų pateisinimą viešosios tvarkos pagrindu, Teismas šita priemonė gali būti pateisinama visuomenės saugumo pagrindu, siekiant išsaugoti degalų tiekimą net ir krizės atveju.73 4. Žmonių, gyvūnų ar augalų sveikatos bei gyvybės apsaugos. Diskriminacinės priemonės pateisinamos šiuo pagrindu gali būti: importo draudimas, importo licencijos, sveikatos patikrinimai bei leidimų reikalavimai. Importo draudimą yra sunku pateisinti 30 straipsniu, nes paprastai jis nėra būtinas siekiant apsaugoti sveikatą (Commission v. Germany 153/78) Sveikatos rizika turi būti reali. Pavyzdžiui, Commission v. UK byloje Jungtinė Karalystė sukūrė importo licencijavimo sistemą, kuri faktiškai reiškė paukštienos ir kiaulienos importo iš visų kitų valstybių narių, išskyrus Daniją ir Airiją, draudimą. Tuo buvo siekiama užkirsti kelią Niukaslio ligos plitimui, kuria sirgo naminiai paukščiai. Bet ETT nustatė, kad Britanijos politika šiuo klausimu buvo grindžiama labiau protekcionizmu nei susirūpinimu visuomenės sveikata, ir pripažino, kad Britanija pažeidė savo įsipareigojimus pagal Sutartį. 5. Nacionalinių meno, istorijos ar archeologijos vertybių apsaugos bei pramoninės ir komercinės nuosavybės apsauga. Šie pagrindai dar nė karto nebuvo sėkmingai panaudoti, siekiant pateisinti atitinkamą apribojimą. Italija nesėkmingai bandė tai padaryti, bandydama pateisinti specialų mokestį nustatytą eksportuojamiems meno dirbiniams byloje Commission v. Italy 7/68). Pramoninės ir intelektinės nuosavybės apsaugos srityje EB Sutarties 30 straipsnis turi būti aiškinamas kartu su Sutarties 295 straipsniu, kuris numato, jog „ši sutartis jokiu būdu nepažeidžia valstybių narių normų, reglamentuojančių nuosavybės sistemą.“ Taigi apimtos kartu šios normos užtikrina, kad pramoninę nuosavybę reglamentuojantys nacionalinės teisės aktai išlieka nepaliesti. Tačiau nacionalinė apsauga prisideda prie rinkos padalijimo, o pramoninės ir intelektualinės nuosavybės teisių įgyvendinimas riboja prekių judėjimą ir prieštarauja rinkos integracijos principui, kuris yra esminis Bendrijoje. Todėl ETT remdamasis 28 ir 30 straipsniais susiaurino nacionalinės teisės nuostatomis leistinas apsaugos ribas.74 3.3 Bendrieji apribojimai ir jų išimtys Anksčiau minėtų diskriminacinių barjerų panaikinimas yra be abejo reikalinga sąlyga, siekiant sukurti vieningą rinką. Bet to nepakanka. Yra daug taisyklių, kurios kaipo tokios nedaro skirtumo tarp importuotų ir vietinės gamybos prekių, tačiau vis dėl to jos gali riboti prekybą. ETT taikydamas Dassonville bylos formulę niekada nekreipė dėmesio į skirtumą tarp atskirai ir bendrai taikomų priemonių. Tačiau ETT pozicija keitėsi Cassis de Dijon byloje. Cassis de Dijon byla. Ji buvo iškelta, kai įmonei dėl likerio „Cassis de Dijon“ netinkamo stiprumo nebuvo leista importuoti jo siuntos. Tai buvo nesuderinama su Vokietijos teisės aktais, nustačiusiais minimalų tokios rūšies likerių alkoholio kiekį. Nors Vokietijos įstatymas reiškė bendrai taikomą priemonę, tačiau jo poveikis buvo toks, kad realiai užkirto kelią į Vokietijos rinką patekti teisėtai pagamintam Prancūzijos likeriui vien todėl, kad Vokietijos taisyklės skyrėsi nuo Prancūzijos. Toks skirtumas padalijo bendrąją rinką. Buvo bandoma gintis aiškinant, kad viena iš tokios nuostatos galiojimo priežasčių galėtų būti ta, kad tokie teisės aktai reikalingi norint geriau informuoti vartotojus. Kitas Teismo atmestas gynybos argumentas – sveikatos apsauga: esą nustačius minimalų alkoholio kiekį yra trukdoma „nacionalinėje rinkoje plisti alkoholiniams gėrimams, ypač tiems, kurie turi mažai alkoholio“, nes būtent jie gali sukelti didesnę priklausomybę nuo alkoholio nei stiprieji. Teismas šį argumentą atmetė, sakydamas, kad rinkoje yra daug kitų silpnųjų gėrimų, kurie gali sukelti priklausomybę.75 Tačiau Cassis de Dijon byla svarbesnė dėl bendresnio pobūdžio formulių. ETT atkreipęs dėmesį į ribojantį poveikį, kurį Vokietijos įstatymas turėjo prekybai, priėjo išvados, kad šiuo atveju buvo pažeistas EB Sutarties 28 straipsnis. „Iš anksčiau nustatytų faktų yra aišku, kad minimalaus alkoholio kiekio alkoholiniuose gėrimuose reikalavimai nesiekia tokio tikslo, kuris yra bendras interesas ir kuris turėtų pirmenybę prieš laisvą prekių judėjimą, o tai yra viena iš kertinių Bendrijos nuostatų.“ Praktiškai, esminis tokių reikalavimų poveikis būtų skatinti prekybą alkoholiniais gėrimais, turinčiais didelį alkoholio kiekį, pašalinant iš valstybės rinkos prekes iš kitų valstybių narių, kurios neatitinka tokių reikalavimų. „Todėl aišku, kad vienašalis minimalaus alkoholio kiekio reikalavimas alkoholinių gėrimų prekyboje, kurį nustato valstybė narė, sudaro prekybos kliūtis, kurios yra nesuderinamos su 28 straipsniu.“ Teismas taip pat konstatavo, kad nesant bendrų taisyklių dėl alkoholio gamybos ir pardavimo, valstybės narės pačios turi reguliuoti visus klausimus, susijusius su alkoholio ir alkoholinių gėrimų gamyba bei pardavimu jų pačių teritorijoje. Tačiau bet kuriuo atveju šis savarankiškumas yra priklausomas nuo Bendrijos teisė reikalavimų. Teismas pareiškė: „Kliūtys judėjimui Bendrijoje, kylančios dėl nacionalinių įstatymų, skirtų konkrečių gaminių išleidimui į rinką, skirtumų yra galimos, jei tokios nuostatos gali būti pripažintos būtinomis, kad būtų užtikrinti privalomi reikalavimai, visų pirma susiję su mokesčių kontrolės efektyvumu, visuomenės sveikatos apsauga, komercinių sandorių teisingumu ir vartotojų apsauga.“ Čia suformuluojama privalomų reikalavimų sąvoka. Vadinasi, net priemonės atitinkančios Dassonville bylos formulę, gali ir nepažeisti EB Sutarties 28 straipsnio, tačiau jos turi būti būtinos įgyvendinti privalomus reikalavimus. Anot ETT, būtinumas turi būti aiškinamas taip, kad reikštų ne daugiau negu yra būtina, t.y. vadovaujantis proporcingumo principu. Cassis de Dijon byloje ETT papildė proporcingumo principą privalomų reikalavimų kriterijumi. Taigi tuo atveju, kai bendrai taikoma priemonė yra būtina privalomiems reikalavimams užtikrinti, ji nepažeidžia EB Sutarties 28 straipsnio. Tuo tarpu atskirai taikoma priemonė , priešingai, visada pažeistų šį straipsnį, tačiau ji gali būti pateisinama remiantis 30 – uoju straipsniu. Taigi skirtumas tarp bendrai ir atskirai taikomų priemonių yra svarbus, nes privalomi reikalavimai savo apimtimi yra platesni nei išimtys numatytos 30 straipsnyje ir skirtingai nuo pastarojo straipsnio jų sąrašas nėra baigtinis. Kyla klausimas, kodėl Cassis privalomi reikalavimai yra traktuojami atskirai nuo EB Sutarties 30 straipsnio? Atsakant į šį klausimą, reikia pažymėti, kad Cassis bylos išimtys gali būti naudojamos tik taisyklėm, kurios nėra diskriminacinės; tai tik netiesiogiai, bendrai taikomos priemonės. Galima išskirti dvi priežastis, kodėl privalomi reikalavimai negali būti tas ptas kaip ir EB Sutarties 30 straipsnis. 1) Cassis bylos privalomų reikalavimų sąrašas apima ir tokias sritis kaip vartotojų apsauga bei sąžiningi prekybiniai sandoriai, kurie nėra paminėti EB Sutarties 30 straipsnyje. Cassis bylos išimčių sąrašas nėra baigtinis, todėl Teismas gali lanksčiai taikyti šios bylos formuluotes. 2) Antra vertus, Teismo noras sukurti platesnę galimų pateisinimų kategoriją bendrai taikomoms taisyklėms negu tie, kurie yra taikomi diskriminacinėm taisyklėm, yra detalizuojamas atskiriant dvi taisyklių rūšis, bendrai ir atskirai taikomas. Diskriminacinės taisyklės pažeidžia pačius svarbiausias, esmines nuostatas, kurias Bendrija siekia uždrausti bei panaikinti. Todėl natūralu, kad Teismas įtariai žiūri į kiekvieną tokio pažeidimo galimą pateisinimą ir viską griežtai tiria. Taigi Teismo noras traktuoti nediskriminacinių taisyklių galimas išimtis plačiau, nei nurodyta EB Sutarties 30 straipsnyje, yra ne be pagrindo, o siekiant atspindėti skirtumą tarp diskriminacinių ir nediskriminacinių taisyklių. Į privalomų reikalavimų sąvoką gali būti įtraukti: a) Vartotojų apsauga. Paprastai šiuo pagrindu pateisinti atitinkamą draudimą yra gana sunku. Vienas iš geriausiai žinomų pavyzdžių, susijusių su vartotojų apsauga yra German Beer byla. Vokietijos teisė draudė pardavinėti alų, teisėtai pagamintą kitoje valstybėje narėje, jei jis neatitiko Vokietijos alaus įstatymo 9 ir 10 straipsnių. Vokietijoje galėjo būti laikomi tik gėrimai, kurie atitiko minėto įstatymo reikalavimus. Vokietijos vyriausybė bandė tai pateisinti, kad tuo buvo siekiama apsaugoti vartotojų interesus, nes jie pirkdami turi įsivaizduoti, kad alus yra pagamintas iš jiem įprastų žaliavų. Tačiau ETT atmetė šį argumentą ir pripažino, kad toks įstatymas vis dėl to pažeidžia EB Sutarties 28 straipsnį. Teismas konstatavo, jog čia egzistuoja protekcionistiniai tikslai. b) Sąžiningi prekybiniai sandoriai. Tokio pobūdžio pateisinimas gali būti naudojamas siekiant pateisinti nacionalines taisykles, kuriomis norima apginti nesąžiningą prekybos praktiką, pavyzdžiui pardavinėjant importuotas prekes, kurios yra identiškos vietinės gamybos prekėms. Atrodo, kad šiuo pagrindu galima pateisinti tokią nacionalinę taisyklę, kuri neuždraudžia prekybos prekėmis, kurios buvo sąžiningai pagamintos šalyje A, net jei jos yra panašios į prekes gaminamas šalyje B. c) Visuomenės sveikata. Šis pateisinimas yra aptinkamas tiek Cassis bylos privalomų reikalavimų sąraše, tiek EB Sutarties 30 straipsnyje. Tai svarbus argumentas, ir jis yra naudojamas abiem atvejais, kai reikia pateisinti tiek bendrai, tiek atskirai taikomą priemonę, kuri pažeidžia EB Sutarties 28 straipsnį. Taip pat yra ir kitų privalomų reikalavimų, kadangi Cassis byloje jų sąrašas nėra baigtinis, o yra palikta Teismui teisė lanksčiai taikyti privalomų reikalavimų sąvoką.76 ETT Cassis de Dijon byloje pasisakė už griežtesnį EB Sutarties 28 straipsnio taikymą, negu Dassonville byloje, kuris kad ir kaip plačiai būtų aiškinamas, lietė tik atskirai taikomas priemones. Cassis byloje Teismo sprendimas leido laisvą prekybą prekėmis, kurios teisėtai pagamintos ir pardavinėjamos valstybėse narėse. Teismas pareiškė: „Nėra jokio galiojančio pagrindo, kodėl teisėtai pagaminta ir platinama vienoje iš valstybių narių prekė – alkoholiniai gėrimai, negalėtų būti parduodama kitoje valstybėje narėje; prekybai tokiomis prekėmis negali būti nustatomi draudimai pardavinėti alkoholinius gėrimus, alkoholio kiekis, kuriuose yra mažesnis, nei tai leidžia nacionaliniai teisės aktai.“ Šis principas yra vadinamas „tarpusavio pripažinimo“ principu. Jis atspindi Sutarties nuostatų, kurios taikomos nacionalinėms nuostatoms, susijusioms su fiskalinių barjerų laisvam prekių judėjimui panaikinimu, turinį. Taigi „tarpusavio pripažinimo“ principas nulemia prielaidą, kad prekės, kurios buvo teisėtai pardavinėjamos vienoje valstybėje narėje, atitinka jas importuojančioje valstybėje narėje galiojančius „privalomus reikalavimus“.77 Vėliau buvo daugybė bylų, kuriose ETT rėmėsi Cassis byloje nustatytais principais. Tačiau laikui bėgant ETT pradėjo švelninti savo poziciją EB Sutarties 28 straipsnio atžvilgiu ir įvedė tam tikrus apribojimus Cassis bylos precedentui. Keck and Mithouard byla. Ši byla buvo iškelta dviem prekybininkam, kurie nuostolingai perpardavinėjo prekes, taip pažeisdami tokią prekybą draudžiančius Prancūzijos teisės aktus ( draudžiamas tų pačių prekių perpardavinėjimas žemesnėmis kainomis nei jų faktinė pirkimo kaina). Piliečiai, kurie buvo kaltinami šio teisinio reikalavimo pažeidimu, teigė, kad jis yra nesuderinamas su EB Sutartimi. ETT savo ruožtu, nurodė, kad tokie teisės aktai, kaip aptariamasis Prancūzijos teisės aktas, gali riboti prekių iš kitų valstybių narių pardavimo apimtis, kiek tai susiję su atėmimu iš prekybininkų vieno iš jų naudojamų pardavimo skatinimo metodų. Teismas išsakė savo nerimą, kad vis daugiau prekybininkų 28 – uoju straipsniu naudojasi priemonių turinčių grynai nacionalinį pobūdį, atžvilgiu. Teismas cituodamas Cassis byloje suformuluotą principą, pareiškė: „Priešingai tam, kas buvo nuspręsta anksčiau, nacionalinių nuostatų, ribojančių ar draudžiančių tam tikrus pardavimo metodus, taikymas prekėms iš kitų valstybių narių nėra toks, kuris tiesiogiai arba netiesiogiai, realiai arba potencialiai ribotų prekybą tarp valstybių narių Dassonville bylos sprendimo prasme, su sąlyga, kad šios nuostatos taikomos visiems nacionalinėje teritorijoje veikiantiems prekybininkams ir kad jos daro tokį pat teisinį bei faktinį poveikį tiek vietinių tiek iš kitų valstybių narių importuotų prekių pardavinėjimui. Jeigu šios sąlygos yra tenkinamos, tokių taisyklių taikymas prekių iš kitų valstybių narių pardavimui pagal savo pobūdį nėra toks, kad užkirstų kelią šioms prekėms patekti į rinką arba trukdytų tam labiau negu trukdo vietinių prekių patekimui į rinką. Todėl tokios taisyklės nepatenka į Sutarties 28 straipsnio taikymo sferą.“78 Pagal pateiktas formuluotes akivaizdu, kad jeigu tam tikra nacionalinė priemonė veikia vien tik konkrečios importuotos prekės pardavimo apimtis tokiu pat būdu kaip ir tokios pat vietinės prekės pardavimo apimtis, ji nėra laikoma kliūtimi prekybai tarp valstybių narių Dassonville byloje suformuluoto kriterijaus prasme. Taigi dauguma anksčiau spręstų bylų dabar turėtų kitokį sprendimą. Nors ETT savo sprendimą Keck byloje patvirtino ir vėliau nagrinėtose bylose, tačiau jo išbaigta prasmė dar nėra galutinai apibrėžta. Taigi visas priemones, turinčias lygiavertį poveikį kiekybiniams apribojimams, galima suskirstyti į tris grupes: 1. pirmos grupės priemonės yra taikomos ir nacionalinėms ir importuotoms prekėms (bendrai taikomos priemonės). Jos yra nediskriminacinio pobūdžio. Jos gali nustatyti gamybos, importo, pervežimo, laikymo, pardavimo ir naudojimo sąlygas. 2. Antros grupės priemones sudaro priemonės, kurios taikomos tik importuojamoms prekėms, turinčios diskriminacinio pobūdžio. Dažniausiai tai priemonės, susijusios su muitinės kontrole, kilmės nustatymu, kainos fiksavimu. 3. Trečios grupės priemonės yra tokios, kurios formaliai taikomos ir importuojamoms ir nacionalinėms prekėms, bet faktiškai dėl jų taikymo, parduoti importuojamas prekes daug sunkiau nei nacionalines prekes arba visiškai neįmanoma. Daugiausia bylų yra susijusių su prekių kilmės žymos reikalavimu. 2 ir 3 grupės priemonės skiriasi nuo 1 grupės priemonių tuo, kad jos visada pažeidžia 28 straipsnį ir gali būti pateisinamos tik 30 straipsnyje nurodytomis išimtimis, o tuo tarpu 1 grupės priemonės gali būti pateisinamos tik privalomais reikalavimais (Cassis de Dijon byloje). 4. Eksporto kiekybiniai apribojimai ir priemonės, turinčios lygiavertį poveikį Visi principai, susiję su importu pagal 28 straipsnį, taikomi ir eksportui. Tačiau šioms nuostatoms taikoma viena išimtis: kadangi bendro taikymo priemonės nepažeidžia EB Sutarties 29 straipsnio remiantis tuo pagrindu, kad jos gali tiesiogiai ar netiesiogiai, realiai ar potencialiai trukdyti prekybai Bendrijos viduje, šiuo atveju Cassis bylos principai netaikomi. Apribojimai vienodai taikomi ir vidaus gaminiams, skirtiems eksportui, ir vidaus gaminiams, skirtiems nacionalinei rinkai, nepažeidžia 29 straipsnio. Tai buvo patvirtinta Groenveld byloje. Olandijos įstatymas draudė visiems mėsos produktų gamintojams perdirbti arklieną. Įstatymo paskirtis buvo skatinti užsienio rinkų pasitikėjimą, kad olandiškose dešrose nėra arklienos. Olandijos įmonė ginčijo šį draudimą dėl to, kad įstatymas, draudžiantis jai perdirbti ir po to eksportuoti arklienos dešras, prieštarauja EB Sutarties 29 straipsniui. Tačiau Teismas šį argumentą atmetė. Tačiau, antra vertus, 29 straipsnis draudžia tiesioginę diskriminaciją naudojant skirtingai taikomas priemones. Bouhelier byloje buvo ginčijama Prancūzijos priemonė, pagal kurią laikrodžių eksportas priklausė nuo eksporto licencijos ir kitų formalumų. Kadangi vidaus rinkoje pardavinėjamiems laikrodžiams tokie apribojimai nebuvo taikomi, jie buvo diskriminuojami, todėl pažeidžiantys Sutarties 29 straipsnį.79 2.5. Tiesioginė ir netiesioginė diskriminacija. Steigimo sutarties 90 str. draudžia vidinį apmokestinimą, diskriminuojantį iš kitų valstybių narių importuojamas prekes. Čia pritaikomas esminis Sutarties principas, draudžiantis diskriminuoti nacionalinio priklausomumo pagrindu nacionalinę apmokestinimo sritį. Tačiau kaip taisyklė, draudžianti diskriminaciją, šis str. Neužtikrina mokesčių režimų sulyginimo tarp valstybių narių. Svarbu tai, jog įvairiose valstybėse narėse taikomų mokesčių sistemų skirtumai taip pat gali trukdyti sukurti neturinčią kliučių vidaus rinką. Žinoma, didesni valstybės narės mokesčių tarifai nesutrukdys prekėms kirsti sienos – jie paprasčiausiai neskatins prekybininkų iš kitų valstybių narių čia ieškoti rinkos. Tačiau mokesčių tarifas, kuris valstybėje x yra mažesnis nei valstybėje y , gali iškraipyti prekybą dėl neteisingų ir nesąžiningų pranašumų, kuriuos čia į rinką tiekiančiams gaminiams, ir taip pat dėl patrauklumo, kurį jis siūlo investuotojams iš kitų valstybių. Kadangi tiesioginiai mokesčiai yra viena iš galingiausių nacionalinės ekonominės politikos priemonių, kai kurių autorių nuomone, buvo manoma, jog geriausia būtų sutelkti dėmesį į netiesioginius mokesčius. ETT sprendimu 90 str. turi būti vertinamas imant jo visumą, o ne atskiras dalis, tačiau vėlesniuose Teismo sprendimuose nuomonė keisis, kaip paaiškės mano tolesniame darbe.Pagal jo senesnę nuomonę buvo pateiktas tiktai bendras apibūdinimas, galima teigti net principas, jog “ apmokestinama sistema pagal 90 str. turinti diskriminacinį ar apsauginį poveikį, pripažinta netinkama”. Toliau vis dėlto norėčiau panagrinėti “vidaus mokesčių” bei “diskriminacijos” sąvokas, siekiant išsiaiškinti tiesioginę ir netiesioginę diskriminaciją mokesčiais. Anot ETT, vidaus mokesčiai – tai ne tik patys netiesioginiai mokesčiai, bet ir visos su gaminiais susijusios rinkliavos, kurias ima valdžia. Svarbu pabrėžti ir tai, jog žiūrima nebūtinai į mokesčio dydį, bet kreipiamas dėmesys į bendrą mokesčio naštą, netgi kreipiamas dėmesys kaip tas mokestis mokamas. Tam tikrais atvejais skirtingas mokestis prekėms gali būti pateisintas, jei tai atsitinka dėl objektyvių priežasčių. Tokiu būdu ETT vėliau išdėstė savo nuomonę ir atskirai apibūdino 90 str. 1 ir 2 dalis, iš ko seka, jog 1 str. dalyje kalbama apie panašias prekes, o 2 dalyje apie kitus valstybių narių gaminius. ETT nuomone – tai nepanašūs, bet konkuruojantys tarpusavy gaminiai.Konkuruojantys netiesiogiai, iš dalies ar net potencialiai. Panašią prekę ETT nustatydavo pagal muitinės klasifikatorių, tačiau vėliau tos nuomonės buvo atsisakyta. Žinoma, jei prekė nepatenka į klasifikatorių grupę, tai irgi gali turėti panašius subjektyvius požymius. Vis dėlto dar kartą reikėtų grįžti prie sąvokos “kitos valstybių narių prekės”, kas numatyta 90 str. ETT Co – Frutta byloje nustatė, kad diskriminacinio apmokestinimo draudimas, pagal analogiją su nuostatomis dėl laisvo prekių judėjimo turi būti taikomas ir trečiųjų šalių prekėms, esančioms laisvoje apyvartoje valstybių narių teritorijoje. Taip pat ETT Stateus kontrol byloje nustatė, jog 90 str. turi būti taikomas eksportuojamoms prekėms, norint užtikrinti nacionalinių apmokestinimo sistemų neutralumą. Apskritai vidaus mokestis arba rinkliava, anot ETT, yra dalis bendros vidaus mokesčių sistemos bei, kuri sistemingai taikoma importuojamoms bei vidaus prekėms. Taip pat mokesčiui įrodyti būtina įrodyti jo diskriminuojamą poveikį. Toliau norėčiau panagrinėti “diskriminacijos” sąvoką. Nagrinėjant šią sąvoką lingvistiniu metodu, bendrasis lietuvių kalbos žodynas pateikia apibrėžimą, jog tai tam tikrų teisių apribojimas, lygiateisiškumo atėmimas; tarptautinių žodžių žodynas paaiškinimą truputį išplėčia, pridėdamas, jog tai teisių sumažinimas tam tikrai kategorijai asmenų dėl kokių nors požymių. Teisiniu požiūriu “diskriminacijos” sąvoką Teismas nustatė iš pirmųjų dviejų 90 str. sakinių bendro turinio. Pavyzdžiui Humblot byloje ETT turėjo priimti sprendimą dėl skirtingų automobilių mokesčių tarifų atitikimo 90 str. Tokia sistema, nurodė Teismas “atitiko 90 str. Vien dėl to, kad ji neturėjo jokio diskriminacinio ar apsauginio poveikio” 80. Taip buvo užtikrinta, kad diskriminacinis elementas buvo svarbiausias kriterijus, pagal kurį buvo vertinamas mokesčių sistemos suderinamumas su Bendrijos teise. ETT stengėsi šią sąvoką aiškinti plačiai. Antai vienoje byloje jis nutarė, kad ne tik pats mokestis, bet ir sąlygos, kokiomis buvo juo apmokestinama, galėjo daryti diskriminacinį poveikį, pvz., terminas per kurį leidžiama sumokėti nustatytą mokestį. Bendrijos praktikoje egzistuoja labai nedaug bylų pavyzdžių, kuriose nacionaliniu apmokestinimu atvirai buvo diskriminuojamos importuojamos prekės, žinoma tik dėl to, jog be galo išradingai sugeba nuslėpti diskriminacinio pobūdžio veiklą. Lutticke byloje ieškovas buvo įmonė, kuri iš Liuksenburgo į Vokietiją importavo pieno miltelius. Ji ginčijo reikalą mokėti Vokietijos valdžios įstaigų nustatytą mokestį, remdamasi tuo, kad Vokietijos pagamintiems pieno milteliams toks reikalavimas nebuvo taikomas. ETT nustatė, kad diskriminavimas dėl kilmės, įvestas vidaus apmokestinimo sistemoje, aiškiai pažeidė Sutarties 90 str. ETT yra pripažinęs, kad sistema, kuri importuojamas prekes traktuoja kitaip nei vietinės gamybos, įtvirtina neteisėtą diskriminaciją. Toks ETT požiūris išeina iš to, jog ETT siekė panaikinti su mokesčiais susijusią diskriminaciją. Bobie byla buvo susijusi su Vokietijos alų apmokestinančiu įstatymu, kurį ETT pripažino prieštaraujančiu EB Sutarties 90 str. Pagal šį įstatymą mokesčio tarifas, imamas už vietinės gamybos alų, kito priklausomai nuo alaus daryklos pajėgumo: kuo didesnis pajėgumas, tuo aukštesnis mokestis, t.y. nuo 12 iki 15 DM už hektolitrą. Šiuo kintamu tarifu buvo siekiama remti mažas alaus daryklas – suteikti joms mokesčių nuolaidų. Importuojamas alus buvo apmokestinamas nekintamu 14,40 DM tarifu už hektolitrą, nepriklausomai nuo alaus daryklos dydžio. Tokiu būdu mažos alaus daryklos, palyginti su tokiomis pat Vokietijos alaus daryklomis, buvo diskriminuojamos – vietoj 12 jos turėjo mokėti 14,40 DM. ETT atmetė nuomonę, kad vertinant tokios sistemos poveikį, reikėtų atsižvelgti į visaapimantį vaizdą, ir nustatė, kad buvo pažeistas Sutarties 90 str., nes importuojamoms prekėms egzistavo diskriminacijos galimybė. Taigi Vokietijos valdžios institucijos minėtą sistemą turėjo keisti tam, kad pašalintų diskriminaciją. Buvo akivaizdu, kad alaus importu į Vokietiją daugiausiai užsiėmė didžiosios alaus daryklos ir dėl to Vokietijos mokesčių režimo bendras poveikis tikriausiai buvo naudingas importuojamoms, tačiau ETT buvo teisus, besąlygiškai reikalaudamas griežtos lygybės mokesčių tarifų, nustatomų tokiems pat produktams, o ne pateisindamas abstraktaus pobūdžio lygiavertiškumą, lyginant dvi skirtingas sistemas. Ir iš tikrųjų, jeigu Teismas būtų laikęsis abstraktaus požiūrio, nacionalines sistemas būtų tapę ypač sunku kontroliuoti.81 Mokestis gali pažeisti 90 str., jei mokesčio taikymo sąlygos yra diskriminacinės iš kitų valstybių narių importuojamoms prekėms, nors iš pirmo žvilgsnio jis ir neatrodo diskriminacinis. Byloje Commission v Ireland mokestis buvo imamas, vadovaujantis vienodais kriterijais, nepriklausomai nuo prekių kilmės. Tačiau mokestis už vietines prekes galėjo būti sumokėtas per keletą savaičių, o importuotojai privalėjo jį sumokėti nedelsdami, atlikdami importo procedūras. Kadangi 90 str. Draudžia diskriminaciją visais mokesčio mokėjimo aspektais, Airijos teisės aktais buvo pripažintas prieštaraujančiu minėtam straipsniui. Svarbu ir tai, jog 90 str. Nedraudžia ir atvirkštinės diskriminacijos. Vis dėlto valstybė teisėtai gali nustatyti vietinės gamybos prekėms didesnį mokestį už tą, kurį ji taiko importuojamoms prekėms. Netiesioginė diskriminacija išaiškėja tada, kai sistemos diskriminacinis pobūdis grindžiamas kitais veiksniais nei prekės kilmė, o ši sistema turi tokį poveikį, kuris yra nepalankus importuojamai prekei. Humblot byloje mažesnio nei 16 Aj galingumo automobiliams Prancūzijoje buvo taikomas iki 1100 FF kelių mokestis. Galingesniems nei 16 Aj buvo nustatytas pastovus 5000 FF dydžio mokestis. Akivaizdu, kad pastarojo tipo automobiliams apmokestinimas buvo kur kas didesnis. Mokesčio mokėtojas, nusipirkęs “Mercedes” automobilį Prancūzijoje, turėjo sumokėti 5000FF dydžio rinkliavą registruodamas automobilį, kadangi jo galingumas viršijo minėtą ribą. Ponas Humblotas – mokesčio mokėtojas – siekė susigrąžinti mokestį ir rėmėsi tuo, kad jis nederėjo su Sutarties 90 str. Buvo nustatyta, kad Prancūzija negamina automobilių, kurių galingumas viršija 16Aj ribą. Taigi akivaizdu, jog neproporcingai sunki apmokestinimo našta, taikyta galingesniems automobiliams, palietė tik importuojamas prekes. Taigi ieškovo reikalavimo pagrindas buvo tai, jog sistemos netiesioginis poveikis reiškė diskriminaciją dėl nacionalinio priklausomumo, o tai prieštaravo 90 str. Europos Teisingumo Teismas palaikė tokią argumentaciją.82 Svarbu ir tai, jog labai nevienodai yra traktuojama tiesioginė ir netiesioginė diskriminacija. Svarbu ir tai, kad pateisintų pasirinkimą tokios priemonės, kurių netiesioginė diskriminacija dėl nacionalinio priklausomumo, turi būti pateiktas objektyviai pateisinamas motyvas, nesusijęs su nacionaliniu priklausomumu. Commission v France byloje Komisija nesugebėjo įtikinti ETT, kad Prancūzijos sistema, pagal kurią saldieji vynai, pagaminti tradiciniu ir įprastu būdu, buvo apmokestinami žemesniu tarifu nei likerio vynai, prieštarauja Sutarties 90 str. Žemesnis tarifas iš principo buvo prieinamas visiems produktams nepriklausomai nuo jų kilmės, įskaitant ir importuojamus produktus. Taigi tokiu būdu neegzistavo diskriminacija dėl kilmės. Buvo nustatyta, kad natūralūs saldieji vynai dažniausiai yra gaminami ten, kur sausos ir nederlingos žemės, ir vietinė ekonomika yra priklausoma nuo vyno gamybos. Atsižvelgiant į tai buvo pripažinta, jog mokesčių lengvatos tokiems produktams buvo objektyviai pagrįstos, kadangi taip yra siekiams remti ekonomiškai silpnus regionus. Todėl aišku tai, jog diskriminacijos draudimas pagal 90 str. leidžia valstybėms naudoti savo mokesčių sistemas kaip regioninės politikos priemonę – su sąlyga, kad lengvatos yra taikomos visoms, o ne vien tik vietinės gamybos prekėms.83 Vis dėlto valstybė ne tik turi pagrįsti netiesioginio diskriminacinio mokesčio tikslą, bet ir priemones tam tikslui pasiekti. Turi būti naudojamasi ypatingai EB Prekybos teisėje paplitusiu proporcingumo principu. Taip pat vidinis apmokestinimas draudžiamas pagal 90 str. 2d., jei juo vietinėms prekėms suteikiama netiesioginė apsauga. Buvo siekiama aprėpti “ visas netiesioginės apsaugos mokesčiais formas, kai tai susiję su prekėmis, kurios, nors ir nebūdamos panašios 90(1) str. Prasme, vistik konkuruoja viena su kita tarpusavyje, net jei ta konkurencija yra dalinė, netiesioginė arba potencialiai galima”84. Taigi šio straipsnio apimtis yra platesnė negu Sutarties 90 (1) str. 90 (2) str. nereikalauja nustatyti ar egzistuoja panašumas tarp vietinių ir importuojamų prekių. Siekiant įrodyti pažeidimą pagal 90 (2) str. , reikia įrodyti, jog vietinės bei importuojamos prekės iš tikrųjų konkuruoja viena su kita, ir kad ginčijamuoju apmokestinimu vietinei prekei siekiama suteikti netiesioginę apsaugą. John Walker byloje, atmetęs argumentus pagal Sutarties 90(1) str., ETT siek nustatyti, ar produktai konkuravo tarpusavy Sutarties 90 (2) str. prasme. Jeigu Danijos apmokestinimo sistema būtų pažeidusi pastarąjį str., ji būtų buvusi laikoma kaip netiesioginę apsaugą suteikianti vietiniams likerio produktams viskio, kuris Danijoje buvo prieinamas tik kaip importuojama prekė, sąskaita. Tačiau ETT pripažino, kad šiuo atveju Sutarties 90 (2) str. nebuvo pažeistas: Teismas rėmėsi tuo, kad Danijos sistema šia prasme buvo neutrali, nes viskis buvo apmokestinamas pagal bendrą alkoholinių gėrimų apmokestinimą kartu su kitais gėrimais, įskaitant nemažai Danijoje pagamintų produktų. Šiuo požiūriu diferencijuoti mokesčių tarifai nereiškė diskriminacijos arba konkuruojančių vietinių prekių protekcijos.85 Baigiant galima pasakyti, jog viena vertus, Sutarties 90 (1) str. reikalauja, kad prekėms taikomas mokestis turi būti vienodas tiek vietinės gamybos, tiek importuojamoms prekėms; taigi kilmės atžvilgiu neutralumas išlieka labai svarbus. Net ir tuo atveju, jeigu netiesioginę diskriminaciją, grindžiamą prekės kilme, nulemia skirtingas dviejų prekių statusas, valstybė vis tiek gali objektyviai pasiteisinti, kad jos taikoma sistema nėra susijusi su prekės kilme, nors, kita vertus, toks pasiteisinimas jokiais atvejais negali pateisinti tiesioginės diskriminacijos. Kita vertus, Sutarties 90 (2) str. draudžia importuojamą prekę apmokestinti tokiu tarifu, kuris reikštų konkuruojančios vietinės prekės apsaugą. Konkretaus mokesčio poveikis (ir dažnai – tikslas) – vietinės gamybos apsauga nuo užsienio konkurencijos, dėl to yra iškreipiamas tinkamas vidaus rinkos funkcionavimas. 2.6. Bendroji prekybos politika Ekonominė integracija, kuri savo ruožtu apėmė bendrąją prekybos politiką, sudarė vieną iš pagrindinių Europos Bendrijos steigimo (Romos) sutarties reglamentuojamų sričių. Bendrosios prekybos, kaip ir visos ekonominės integracijos, reglamentavimas buvo būtinas tam, kad valstybės narės galėtų efektyviau vystytis pokariniame pasaulyje. Ekonominės integracijos pagrindą sudarė: 1. Poreikis plėsti ir vystyti santykinai mažas ekonomines rinkas. 2. Palaikyti labiau našesnes pramonės šakas technologinės pažangos ir stiprios konkurencijos eroje. Visa tai buvo reikalinga rungiantis su stipria ir išsivystyta Jungtinių Amerikos Valstijų pramone. Regioninė ekonominė integracija gamintojams ir vartotojams suteikė tokias privilegijas, kaip: bedarbystės mažinimą, kainų stabilumą ir ekonomikos augimą Europoje. Ir, kad visa tai būtų pasiekta, valstybės narės perleido Europos Bendrijai savo suverenias teises ir suvienodino savo taisykles, norminę bazę ir veiksmus šioje srityje. Bendroji prekybos politika Bendroji prekybos politika – tai taisyklių rinkinys, reglamentuojantis Europos Bendrijos prekybos su trečiosiomis šalimis režimą. Bendroji prekybos politika – tai viena iš keleto sričių , numatytų Europos Bendrijos steigimo (Romos) sutartyje, kuri įsteigė Europos ekonominę bendriją. Siekis įgyvendinti bendrąjį muitų tarifą ir bendrąją prekybos politiką trečiųjų šalių atžvilgiu suformuluotas Romos sutarties 3 straipsnyje, o prekybos politikos principai ir jos vykdymo taisyklės išdėstyti 131 – 134 straipsniuose. Bendrosios prekybos politikos tikslai išdėstyti 131 straipsnyje: ‘‘Tarpusavyje įsteigdamos muitų sąjungą, valstybės narės siekia bendrų interesų labui prisidėti prie darnaus pasaulinės prekybos plėtojimo, nuoseklaus tarptautinės prekybos apribojimų naikinimo ir muitų mokesčių kliūčių mažinimo.“86 Užsienio prekybos srityje dažniausiai taikomame 133 straipsnyje numatyta, kad bendroji prekybos politika grindžiama ‘‘vienodais principais, ypač dėl muitų tarifų keitimo, susitarimų dėl muitų tarifų ir prekybos sudarymo, siekimo suvienodinti liberalizavimo priemones, eksporto politikos priemones, bei prekybos apsaugos priemones, taikomas dempingo ir subsidijų atveju.“ Taip Europos Bendrijai buvo suteikta išimtinė kompetencija prekybos pramonės prekėmis atžvilgiu ir panaikinta valstybių narių teisė priimti vienašalius sprendimus šioje srityje. Pagal Europos Bendrijos steigimo sutartį pereinama prie bendros išorinės prekybos politikos, kuri reiškia, kad nuo šiol EB prekybiniuose susitarimuose su trečiosiomis šalimis veiks kaip vienas darinys. Valstybės narės perleidžia savo suverenias teises Bendrijai šioje srityje. Taip pat iš valstybių narių buvo reikalaujama palaipsniui panaikinti jų kiekybinius apribojimus trečiosioms šalims ir suvienodinti eksporto ir importo reikalavimus. Buvo iškeltas reikalavimas harmonizuoti jų egzistuojančias dvišales komercines sutartis su trečiosiomis šalimis tam, kad pasibaigus pereinamajam laikotarpiui visos sutartys ir susitarimai veiktų bendrai visai Europos Bendrijai. Be to, Komisijai buvo suteikta teisė gavus Tarybos įgaliojimą, kuris priimamas kvalifikuota balsų dauguma, atstovauti EB tarptautinėse derybose dėl prekybos. Bendroji prekybos politika apėmė daugiau nei bendro muitų tarifo įgyvendinimą ir esminių kliūčių prekybai tarp valstybių narių pašalinimą, kas yra numatyta GATT (angl. General Agreement of Tariffs and Trade – bendrasis susitarimas dėl muitų tarifų ir prekybos) 24 straipsnyje, įteisinančiame regioninių ekonominių organizacijų kūrimą. Muitų sąjungos įdiegimas buvo vienas iš bendrosios rinkos elementų, ir tai rinkai įgyvendinti, taip pat prekių ir paslaugų judėjimo tarp valstybių narių kliūtims pašalinti reikėjo plataus spektro bendrosios prekybos politikos priemonių. Be to, bendrosios prekybos politikos įgyvendinimas glaudžiai siejasi su kitomis Europos Bendrijos politikos sritimis, ypač konkurencijos politika, pramonės politika ir bendrąja žemės ūkio politika. Ekonomikos požiūriu bendrąja prekybos politika yra siekiama išvengti neigiamų išorinių padarinių, dar vadinamų kaimynystės efektu, atsirandančių dėl to, kad kiekvienos valstybės narės prekybos politika skiriasi. Be to, regioninės organizacijos narių prekybos politika gali būti suderinama stengiantis padidinti jos svorį tarptautinėse derybose ir, suvienodinus šią sritį reglamentuojančias teisės normas, sumažinti sandorių išlaidas. Tačiau Europos Bendrijos atžvilgiu šie argumentai nebuvo pagrindiniai – svarbų vaidmenį turėjo politiniai integracijos motyvai. Apžvelgiant Europos Bendrijos bendrosios prekybos politikos priemones, jų pagrindinius ypatumus ir raidą pažymėtina, kad priemonių pobūdis, taikymo mastas ir santykis tarp valstybių narių bei EB institucijų kompetencijos nėra statiškas, tai priklauso nuo pokyčių valstybėse narėse, daugiašalių derybų GATT, taip pat Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) raidos ir tarptautinės ekonominės bei politinės sistemos pokyčių. Bendroji prekybos politika apima: I. EB vidaus teisės normas (vadinamas autonomiškomis priemonėmis): 1. Bendrasis muitų tarifas; 2. Eksporto ir importo taisyklės; 3. Prekybos apsaugos priemonės; II. Dvišalius bei daugiašalius susitarimus su trečiosiomis šalimis (vadinamus sutartinėmis arba konvencinėmis priemonėmis). Galima išskirti tarifines ir netarifines prekybos apsaugos priemones. Europos Bendrijos vidaus teisės normos Bendrasis muitų tarifas Europos Sąjunga, reguliuodama prekybą, siekė, kad išorinis pasaulis ją laikytų vienu prekybos vienetu, kad bet kam, nesančiam ES ir norinčiam turėti reikalų Europos Sąjungos viduje, būtų taikomi vienodi apribojimai, mokėjimai ir teisės. Pagrindinė Bendrijos šiam tikslui skirta priemonė buvo bendrasis išorinis tarifas. Pagrindinis muitų sąjungos tarp šešių Bendrijos valstybių narių elementas – bendrasis muitų tarifas – įsigaliojo 1968 m. liepos 1 d.. Valstybės narės įsipareigojo jį įgyvendinti ir tarifus bei kiekybinius tarpusavio prekybos apribojimus panaikinti per dvylikos metų laikotarpį, padalytą į tris etapus. Bendrojo muitų tarifo dydis buvo nustatytas apskaičiavus paprastą muitų tarifų, kuriuos tuomet taikė Italija, Prancūzija, Vokietijos Federacinė Respublika ir Beneliukso (Belgija, Nyderlandai, Liuksemburgas) muitų sąjunga, aritmetinį vidurkį.87 Pradinis Bendrojo muitų tarifo nustatytas muitų vidurkis buvo apytikriai 11 procentų. Pirmąjį BMT nustatė reglamentas 950/681. Paskui kasmet buvo išleidžiamas peržiūrėtas ir atnaujintas šio dokumento variantas. Taip besikeičiantis BMT patyrė nemažai įtakos, konkrečiai jį veikė : • naujų valstybių narių įstojimas; • bendroji žemės ūkio politika; • įvairios konvencijos; • derybos dėl tarifų pagal GATT, Dilono, Kenedžio, Tokijo ir Urugvajaus raunduose; • individualūs ir daugiašaliai prekybos susitarimai. Norint taikyti BMT ir juo vadovautis turi būti išsami teisinė bazė, skirta tokiems klausimams kaip kilmės taisyklės, muitinis įvertinimas, BMT taikomos išimtys ir t.t. Iš pradžių jos buvo nustatytos atskiruose dokumentuose, tačiau vėliau visos buvo konsoliduotos viename Bendrijos muitinės kodekse, priimtame 1992 m. spalio 12 d. reglamentu, kuris nuo to laiko vadinamas BMK reglamentu.88 Bendrąjį muitų tarifą sudaro dvi muitų kategorijos: autonominiai ir konvenciniai muitai (didžiausio palankumo statuso muitai). Konvenciniai muitai nustatomi per GATT derybas, ir nuo tada, kai Bendrija tapo GATT nare, jie buvo nuolatos mažinami. Bendrasis muitų tarifas numato išimtis, kurios dėl daugybės aplinkybių, daromos tam tikroms prekėms. Viena iš tokių aplinkybių yra gaminio galutinis panaudojimas. Pavyzdžiui, tokiam gaminiui kaip toluolas netaikomas BMT nustatytas muitas, jeigu jis naudojamas kitam tikslui, o ne kaip energijos ar šilumos gamybai skirti degalai. Dar yra laikinosios išimtys. Sutarties 26 straipsnis taip pat leidžia pakeisti BMT nustatytą muitą arba jo nebetaikyti prekėms, tačiau tai negali viršyti 20 procentų taikomo tarifo ir trukti ilgiau kaip šešis mėnesius.89 Jos taikomos dėl dviejų priežasčių: 1. ryšium su įvairiais susitarimais dėl preferencinės prekybos, sudarytais su trečiosiomis šalimis; 2. kad Europos Sąjungos prekybininkai turėtų naudos. Taip pat yra išimčių tam tikroms gaminių rūšims, ir šios išimtys taikomos pagal sutarties 26 straipsnį. Įvairiems gaminiams, kurie labiau skatina viešuosius, o ne komercinius poreikius, taip pat taikomos išimtys dėl BMT muitų.90 Taip pat yra ir specialios gaminių rūšys, kurios dėl įvairių priežasčių nepateko į BMT taikymo sritį, tai: 1. Žemės ūkio produktai; 2. Branduolinės medžiagos; 3. Anglių ir plieno gaminiai. Europos Bendrijos valstybės narės taiko bendras eksportą ir importą reglamentuojančias taisykles. Pagrindinis principas – Bendrijos eksportas į trečiąsias šalis – yra neribojamas. Toks pat principas taikomas ir importui į Bendrijos teritoriją, išskyrus kai kurias išimtis (pvz.: anksčiau Vidurio ir Rytų Europos (VRE) valstybėms taikytą režimą). Kaip jau minėta, šios išimtys taikomos ne tik išskiriant atskiras šalis, bet ir kai kurioms „jautriųjų“ prekių (plienas, anglis, tekstilė, tam tikri žemės ūkio produktai) grupėms. Apsauginės priemonės importo atveju Kalbant apie apsaugines priemones importo atveju reikia paminėti antidempingo muitus ir apsaugines priemones prieš subsidijuotą ar darantį žalą importą. Prekybos apsaugos priemonėmis siekiama apsaugoti Bendrijos rinką nuo importuojamų prekių, o jų naudojimas teisinamas vietinėms pramonės šakoms daromu žalingu poveikiu ir „neteisingomis prekybos taisyklėmis“. Be to, apsaugos priemonės gali būti atsakomojo pobūdžio, reaguojant į trečiųjų šalių nustatytas kliūtis EB eksportuojamoms prekėms jomis gali būti įgyvendinama užsienio politika ar ginami Bendrijos eksportuotojų interesai. Taikant šias priemones svarbu tai, kaip interpretuojamas importuojamų prekių poveikis valstybių narių bei regionų ūkiui, tai yra išorinės prekybos apsaugos priemonės turi politinę reikšmę skatinant EB solidarumą. Antidempingo priemonės Antidempingo priemonės – prekybos apsaugos priemonės, įvežamoms prekėms taikomos dempingo kaina. Dempingas yra kainų diskriminacija, kadangi tuo pačiu metu įvairiose rinkose prekė parduodama skirtingomis kainomis. Pagal GATT taisykles dempingas reiškia jog prekė eksporto rinkoje parduodama mažesne nei normali kaina. Paprastai normalia kaina laikoma eksportuotojo vidaus rinkoje parduodamos tos pačios prekės kaina. Jei prekė neparduodama vartojimui vidaus rinkoje, tada lyginama su eksporto į trečiąją šalį kaina arba prekės gamybos sąnaudomis prie kurių pridedamos pardavimo išlaidos ir pelno norma.91 Priklausomai nuo ekonominio pagrindimo ir taikymo padarinių yra išskiriamos tokios dempingo rūšys: 1. Ilgalaikis dempingas – tai žemesnių kainų eksporto rinkose ilgalaikis taikymas siekiant įeiti į rinką arba padidinti rinkos dalį. 2. Ciklinis dempingas – eksportuojamų prekių kainos, mažesnės už jų gamybos sąnaudas, nustatymas ekonominio nuosmukio metu. 3. Strateginis dempingas – prekių eksportas mažomis kainomis siekiant susilpninti vietinius gamintojus ar tiekėjus ir galiausiai išstumti juos iš rinkos. Antidempingo priemonės yra arba antidempingo mokesčiai, kurie sumažina skirtumą tarp eksporto kainos ir vidaus rinkoje parduodamų prekių kainos, arba susitarimai dėl didesnių minimalių kainų, kurias eksportuotojas įsipareigoja taikyti eksportuojamoms prekėms. Antidempingo priemonės taikomos pasirinktinai – konkrečios įmonės produkcijai arba konkrečiai šaliai. Ir šios priemonės gali būti laikinos – jos taikomos tuomet, kai yra numanomas dempingo atvejis ir yra numanoma atsirasianti žala, tokiu atveju Bendrijos interesai reikalauja skubaus įsikišimo ir kelio žalos atsiradimui užkirtimo. Jos turi būti paskirtos ne vėliau kaip per 9 mėnesius nuo procedūros iniciavimo pradžios. Ir dažniausiai šios priemonės skiriamos 6 mėnesių terminui, jas skiria Komisija. Galutinės antidempingo priemonės – taikomos tada, kai baigtas tyrimo procesas ir yra nustatyti faktai, kurie rodo, kad buvo dempingo veiksmai ir sukelta žala, ir Bendrijos interesai reikalauja įsikišimo. Tam tikrą antidempingo priemonę skiria Taryba. Taikomos apsaugos priemonės neturi viršyti dempingo ribų ir gali būti mažesnės negu tos ribos, jeigu būtų adekvačios žalai pašalinti. Antidempingo priemonės negali būti taikomos atgal ir turi būti taikomos ne diskriminavimo pagrindu. Europos Bendrijos dempingo bylas tiria Komisija. Ji taip pat nustato antidempingo priemonių dydį, kontroliuoja jų taikymą. Tyrimo procedūra inicijuojama gavus bet kurio fizinio ar juridinio asmens rašytinį skundą. Jeigu valstybė narė turi įrodymų, kad yra vykdomi dempingo veiksmai ir yra padaryta žala Bendrijos pramonei, tai šie įrodymai turi būti nedelsiant perduoti Komisijai. Kad Bendrija galėtų taikyti antidempingo priemones, būtinos 3 sąlygos: 1. Turi būti įrodyta, jog prekė įvežama dempingo kaina; 2. Turi būti įrodytas ryšys tarp dempingo ir žalos, materialinių nuostolių, kuriuos patiria EB gamintojai. Žala turi atitikti šiuos elementus: kiekis prekių, įvežamų dempingo kaina; kaina, dempinguojamų prekių; poveikis Bendrijos pramonei. 3. Antidempingo priemonių taikymas turi būti naudingas visos Bendrijos interesams. Daugiausia antidempingo priemonių taikoma chemijos, metalų įrenginių ir elektronikos prekių atžvilgiu. Dauguma šių priemonių buvo nukreipta prieš Japonijos įmones. Apsauginės priemonės prieš subsidijuotą importą Subsidijuotam importui yra taikomos tos pačios, kaip ir antidempingo atveju, taisyklės, liečiančios žalos nustatymą , procedūros iniciavimą, tyrimo procesą, laikinąsias ir galutines priemones. Subsidija suprantama kaip: 1. tai yra valdžios finansinė parama arba bet kokios formos įplaukos ar kainų palaikymas. 2. Ir jeigu tokiu būdu yra suteikta nauda. Valdžios finansinė parama suprantama kaip: 1. Valdžios veiksmai, liečiantys tiesioginius lėšų pervedimus (dotacijos, paskolos) ar potencialius tiesioginius lėšų ar įsipareigojimų perleidimus (paskolų garantijos). 2. Biudžeto pajamų, reikiamų surinkti, nesurinkimas – mokestinis kreditavimas. 3. Valdžia pateikia prekes ar paslaugas, ar įsigyja prekes. 4. Valdžia moka įmokas organizacijom, teikiančiom finansinę paramą, ar įpareigoja privatų asmenį įvykdyti vieną ar kelias funkcijas, kurios normaliai priklauso jos kompetencijai. Dvišaliai bei daugiašaliai susitarimai su trečiosiomis šalimis Konvencinės bendrosios prekybos politikos priemonės apima dvišalius ir daugiašalius prekybos susitarimus su trečiosiomis šalimis. Pagal Romos sutarties 113 straipsnį prekybos politikos srityje EB turi teisę sudaryti tarifų ir prekybos sutartis su trečiosiomis šalimis, ir Bendrija nuo egzistavimo pradžios yra įgyvendinusi daugelį preferencinių susitarimų, kurie dėl skirtingo suteiktų preferencijų dydžio dar vadinami preferencijų piramide92. Preferenciniai susitarimai – Europos Bendrijos sustarimai si trečiosiomis šalimis, kurie nustato muitų ir prekybos lengvatas, pirmenybes tam tikrų prekių grupėms. Po GATT pasirašymo 1947 m. Bendrija GATT sekretoriatui yra pranešusi apie keturiasdešimties preferencinių prekybos sutarčių sudarymą, įskaitant naujų narių priėmimo ir asociacijos sutartis. Trečiosioms šalims EB taikomos preferencijos paprastai atspindi jos ar valstybių narių politinius prioritetus ir istorinius rušius. Didžiausios preferencijos šiuo metu yra suteiktos Europos ekonominės erdvės, įsigaliojusios 1994 m. Pradžioje, narėms (Islandijai, Lichtenšteinui ie Norvegijai). Toliau eina: Europos ekonominei erdvei nepriklausanti EFTA (angl. European Free Trade Association – Europos laisvosios prekybos asociacija) šalis Šveicarija; Turkija, su kuria EB yra įgyvendinusi muitų sąjungą; dešimt asociacijos sutartis su EB pasirašiusių Vidurio ir Rytų Europos valstybių ir kai kurios Viduržemio jūros regiono šalys; Rytų Europos šalys, su kuriomis pasirašytos partnerystės ir bendradarbiavimo sutartys. Bendrija atip pat taiko preferencijas prekybai su besivystančiomis Afrikos, Karibų jūros ir Ramiojo vandenyno (AKR) valstybėmis, su kuriomis buvo pasirašyta iki 2000 m. galiojusi Lomės konvencija. Be to, daliai besivystančių šalių Bendrija taiko vienašales prekybos nuolaidas. Vienašalės preferencijos buvo suteiktos 1971 m., o pagrindinė jų paskirtis – skatinti besivystančių šalių ekonominę raidą. Galiausiai didžiausio palankumo statusas taikomas likusioms PPO (pasaulio prekybos organizacijos) narėms – Australijai, Japonijai, JAV, Naujajai Zelandijai ir Kanadai. Tačiau, nors EB dažnai kritikuojama dėl išimtinių preferencijų suteikimo daugumai prekybos partnerių, pažymėtina, kad tik apie 30 procentų į Bendriją importuojamų prekių turi preferencinį statusą, tuo tarpu likusi dalis priklauso didžiausio palankumo statusą turinčių prekių kategorijai. Tai lemia daugelis veiksnių. Daugelis EB pasirašytų preferencinių prekybos susitarimų nėra taikoma visoms prekių grupėms, ir dažnai preferencijos suteikiamos toms prekėms, kurioms galioja nuliniai didžiausio palankumo statuso tarifai. Tuo tarpu „jautriosios“ prekės (plienas, anglis, tekstilė, tam tikri žemės ūkio produktai) paprastai neįtraukiamos į prekybą liberalizuojančius susitarimus. Be to, taikant prekių kilmės taisyklę yra sunkiau importuoti prekes iš trečiųjų šalių, su kuriomis EB yra pasirašiusi laisvosios prekybos sutartis. Galiausiai susitarimuose dažnai buvo numatytos importuojamų prekių kvotos, kurias viršijus preferencijos nebegalioja. Išvados Bendroji prekybos politika yra suprantama kaip taisyklių rinkinys, kuris reguliuoja EB prekybą su trečiosiomis šalimis, taip pat EB atstovavimą tarptautinėse prekybos organizacijose. Kad BPP būtų tinkamai įgyvendinama, valstybės narės perleido savo suverenias teises šioje srityje Europos Bendrijai. Bendroji prekybos politika apima: I. EB vidaus teisės normas (autonomiškos priemonės): ● Bendrasis muitų tarifas; ● Eksporto bei importo taisyklės; ● Prekybos apsaugos priemonės – antidempingo muitai ir apsauginės priemonės prieš subsidijuotą ar darantį žalą importą. II. Dvišalius ir daugiašalius susitarimus su trečiosiomis šalimis, dar vadinamus sutartinėmis arba konvencinėmis priemonėmis – tai preferenciniai susitarimai ar didžiausio palankumo rėžimo taikymas. 2.7. Teismo praktika Dassonville 8/74 byla Bylos faktai (esmė): Ši byla buvo susijusi su Belgijos įstatymu, pagal kurį buvo reikalaujama, kad škotiškojo viskio importuotojas turėtų autentiškumo sertifikatą, išduotą Britanijos muitinės valdžios. Belgijos valstybinis prokuroras iškėlė baudžiamąją bylą keletui prekybininkų, kurie importavo viskio siuntą neturėdami Didžiosios Britanijos muitinės išduoto galiojančio kilmės sertifikato, kurio buvo reikalaujama pagal Belgijos teisę. Iš Škotijos viskis buvo atvežtas per Prancūziją, tačiau pastaroji šalis tokio dokumento nereikalavo. Taigi tam tikra viskio partija neturėjo dokumentų, kurie buvo reikalingi, kad galima būtų ją įvežti į Belgiją. Sertifikato reikalavimo padarinys buvo tas, kad Belgijos rinka viskio importuotojui faktiškai tapo uždaryta. Nacionalinis teismas kreipėsi į Europos Teisingumo Teismą, motyvuodamas tuo, kad Belgijos įstatymas prieštarauja EB Sutarties 28 ( ex 30) straipsniui. Teisiniai klausimai: 1. Pirmuoju klausimu buvo klausiama, ar nacionalinė nuostata, draudžianti importą prekių, kurios neturi jokio oficialaus dokumento, įvardijančio jų kilmę, išduoto eksportuojančios šalies vyriausybės, suteikiančio galimybę jas importuoti, gali būti laikoma priemone turinčia lygiavertį poveikį kiekybiniams apribojimams, kuri apibrėžta EB Sutarties 28 (ex 30)straipsnyje? 2. Antruoju klausimu buvo klausiama, ar sutartis, ribojanti konkurenciją ir neigiamai veikianti prekybą tarp šalių narių, pagal kilmės sertifikatams nustatytas taisykles, kuri tik įgalioja atskirą importuotoją naudotis tomis taisyklėmis, siekiant išvengti paralelio importo, ar neuždraudžia jo veiklos, yra negaliojanti? Sprendimas ir teisiniai argumentai: 1. • Šitas klausimas buvo iškeltas dėl Belgijos įstatymo, reikalaujančio kilmės sertifikatų iš Britanijos importuojamam viskiui. Teismas nustatė, kad bet kam, importuojančiam viskį iš kitos valstybės, ne Jungtinės Karalystės, buvo labai sunku gauti tokį sertifikatą, todėl šis reikalavimas trukdė prekybai. • To pasekoje Teismas suformulavo taisyklę: Visos valstybės narės priimtos prekybos taisyklės, tiesiogiai ar netiesiogiai, faktiškai ar potencialiai trukdančios ar galinčios trukdyti Bendrijos vidaus prekybai, yra laikomos priemonėmis, turinčiomis lygiavertį poveikį kiekybiniams apribojimams. • Taip pat Teismas atsakydamas į šį klausimą konstatavo, kad jei nėra Bendrijos taisyklių, apsaugančių vartotojų interesus, tai valstybė narė gali priimti savo taisykles su sąlyga, kad jos yra pagrįstos, nediskriminuojančios ar neribojančios laisvo prekių judėjimo. • Kitas teiginys, kurį suformulavo Teismas yra, jog valstybės narės reikalavimas turėti prekių kilmės sertifikatą, kurį yra sunkiau gauti originalios prekės importuotojams, importuojantiems tas prekes iš valstybės narės, kurioje tos prekės yra laisvojoje apyvartoje, nei tiems importuotojams, kurie importuoja tas pačias prekes tiesiogiai iš kilmės valstybės yra laikytinos priemonėmis, turinčiomis lygiavertį kiekybiniams apribojimams. • Teismas pareiškė, kad net neatsižvelgiant į 30 ( ex 36) straipsnį šitos priemonės bet kuriuo atveju neturi tapti savavališkomis diskriminacijos priemonėmis ar užslėptu valstybių narių tarpusavio prekybos apribojimu. 2. • Atsakydamas į antrąjį klausimą, Teismas konstatavo, kad išskirtinė sutartis gali neigiamai veikti prekybą tarp šalių narių ir gali kliudyti konkurencijai, jei koncesininkas gali išvengti paralelio importo iš kitų šalių narių į teritoriją , kurioje galioja sutartinės lengvatos ir nacionalinė teisė reikalauja išskirtinio autentiškumą patvirtinančių priemonių naudojimo. • Siekiant pagrįsti argumentus, turi būti atsižvelgta ne tik į teises ir pareigas išplaukiančias iš sutarties sąlygų, bet ir į teisinį bei ekonominį kontekstą ir ypač į jau egzistuojančias panašias sutartis, sudarytas tarp gamintojo ir koncesininko kitose šalyse narėse. • Tačiau faktas, jog sutartis tik įgalioja koncesininką naudotis tokiomis nacionalinėmis taisyklėmis ar nedraudžia jam to daryti nėra pakankamas, kad sutartis taptų niekine. Dassonville byloje buvo suformuluotas kriterijus dėl nacionalinių teisės aktų, nustatančių atitinkamai maksimalias ir minimalias kainas. Teismas teigė, kad: pati maksimali kaina pati savaime nereiškia „ priemonės turinčios lygiavertį poveikį“. Taip atsitinka tuo atveju, jei ji nustatomas taip, kad parduoti importuotas prekes tampa jei ne neįmanoma tai bent sunku. Rewe –Zentral AG v Bundesmonopolverwaltung fur Branntwein. Case 120/78. 1979-02-20 (Cassis de Dijon) BYLOS FAKTAI Pareiškėjas siekė importuoti prancūzišką serbentų likerį “Cassis de Dijon” Į Vokietiją. Vokietijos alkoholinių gėrimų monopolio tarnyba atsisakė išduoti leidimą importuoti, motyvuodama tuo, jog šis likeris turi per mažą alkoholio tūrį, t.y 15 %– 20 %, kai tuo tarpu Vokietijoje veikė nacionalinis aktas, nustatantis atskiroms alkoholinių gėrimų rūšims minimalų procentinį alkoholio tūrį. Vaisiniams likeriams, į kurių sąvoką patenka ir “ Cassis de dijon”, pagal šį aktą nustatomas minimalus 25% alkoholio tūris. Vokietijos nacionalinis teismas kreipėsi I Europos teisingumo teismą prašydamas pateikti preliminarų nutarimą. 1. Ar minimalaus alkoholio tūrio nustatymas Vokietijos nacionaliniame akte nėra priemonė turinti lygiavertį kiekybiniams apribojimams poveikį (pagal EEB sut. 30 str.), ko pasekoje tradicinės kitų valstybių narių prekės negali patekti į Vokietijos nacionalinę rinką. Arba kitaip tariant ar Vokietijos nacionalinio akto (Branntweinmonopolgesetz 100 str.) nuostatos neprieštarauja EEB sutarties 30 straipsniui. 2. Ar toks minimalaus alkoholio tūrio nustatymas neprieštarauja EEB str., kuriame sakoma, kad Valstybės narės pertvarko visas valstybines komercinio pobūdžio monopolijas taip, kad galėtų užtikrinti, jog nėra jokios valstybių narių nacionalinių subjektų diskriminacijos prekių pirkimo ir pardavimo sąlygų atžvilgiu. TEISMO SPRENDIMAS IR ARGUMENTACIJA Teismas į pirmą klausimą atsakė teigiamai, t.y. kad buvo pažeistas EEB sutarties 30 straipsnis, nes Vokietijos įstatymas turėjo ribojantį poveikį prekybai. Nesant Bendrijos taisyklių dėl alkoholio (ir bet kurio kito gaminio) gamybos ir pardavimo, valstybės narės turi pačios sureguliuoti visus klausimus, susijusius su tokių produktų gamyba bei pardavimu jų pačių teritorijoje. Tačiau ši valstybių narių teisė gali būti įgyvendinama tik laikantis EB teisės reikalavimų, t.y. kliūtys prekių judėjimui bendrijoje, kylančios dėl skirtumų tarp prekių pardavimą reguliuojančių nacionalinės teisės nuostatų, turi būti pripažįstamos tik tiek, kiek šios nuostatos gali būti pripažintos būtinomis tam, kad užtikrintų privalomus reikalavimus, ypač susijusius su mokesčių mokėjimo kontrolės veiksmingumu, visuomenės sveikatos apsauga, komercinių sandorių sąžiningumu bei vartotojų apsauga. Nors Vokietija argumentavo, jog ši priemonė skirta apginti vartotojų sveikatą bei apsaugoti juos nuo suklaidinimo perkant alkoholinius gėrimus, teismas abu šiuos argumentus atmetė. Į pirmą Vokietijos teiginį, kad nustačius minimalų alkoholio kiekį yra trukdoma nacionalinėje rinkoje plisti alkoholiniams gėrimams, ypač tiems, kurie turi mažai alkoholio, nes būtent jie gali sukelti didesnę priklausomybę nuo alkoholio nei stiprieji alkoholiniai gėrimai, teismas atsakė, kad yra daugybė kitų rinkoje prieinamų silpnųjų alkoholinių gėrimų, be to gėrimas, turintis daugiau alkoholio paprastai yra vartojamas atskiestas. O į antrą Vokietijos gynybos argumentą, kad taip klaidinamas vartotojas ir pirkimo - pardavimo sandoris sudaromas nesąžiningai, teismas atsakė, kad šiuo atveju toks privalomų reikalavimų taikymas siekiant sudaryti kliūtį nėra būtinas, t.y. neproporcingas siekiamam tikslui. Norint išvengti vartotojų klaidinimo užtenka pažymėti gaminio kilmės šalį ir alkoholio tūrį ant etiketės. Vokietijos pasirinktas reikalavimas ne tik kad nesiekia tikslo, kuris būtų bendras interesas, bet skatina stipresnių gėrimų gamybą ir prekybą taip išstumdama iš rinkos silpnesnius alkoholinius gėrimus. Čia teismas suformulavo proporcingumo taisyklę – nacionalinių reikalavimų ribojamasis poveikis laisvam prekių judėjimui turi būti proporcingas siekiamam apsaugoti interesui ir šio tikslo negalima pasiekti kitomis priemonėmis, mažiau trukdančiomis prekybai. Taigi, kaip jau minėta, šis Vokietijos įstatymo reikalavimas pažeidžia EEB sutarties 30 str. Be to, teismas suformulavo antrąją “ tarpusavio pripažinimo” taisyklę, pagal kurią “ nėra jokios priežasties, kodėl alkoholiniai gėrimai, jeigu jie buvo teisėtai pagaminti ir pardavinėjami vienoje iš valstybių narių, negali būti pradėti pardavinėti bet kurioje kitoje valstybėje narėje. Tokių prekių pardavimui negali būti taikomas teisinis draudimas, susijęs su alkoholinių gėrimų., turinčių mažesnį alkoholio kiekį nei nacionalinėmis taisyklėmis nustatytos ribos, pardavinėjimui.” Antru iškeltu klausimu teismas pasisakė, kad EEB 37 straipsnis yra susijęs tik su komercinio pobūdžio valstybinėmis monopolijomis, todėl jis šioje byloje netaikomas ir šio ginčo neliečia, todėl teismas antro klausimo nenagrinėja. Criminal proceedings against Bernard Keck and Daniel Mithouard. Joined cases C-267/91 and C-268/91 Faktai. Buvo gauti du ieškiniai dėl preliminaraus sprendimo dėl iškilusių klausimų taikant EB Sutarties taisykles dėl judėjimo konkurencijos ir laisvės pačioje Bendrijoje. Buvo iškelta baudžiamoji byla dviem verslininkams Mr. Keck ir Mr. Mithouard dėl produkcijos perpardavimo žemesnėmis kainomis nei jų pirkimo kaina (nuostolingo perpardavimo). Pagal Prancūzijos teisės aktus tai buvo neteisėta. Mr. Keck ir Mr. Mithouard tvirtino, kad draudimas nuostolingai perpardavinėti, kuris yra numatytas pagal Prancūzijos teisės aktus, yra nesuderinamas su EB Sutarties 30 str. ir su principais dėl laivo prekių, paslaugų ir asmenų judėjimo bei laisvos konkurencijos Bendrijos viduje. Teisinis klausimas. Ar Prancūzijos teisės aktai, kurie uždraudžia nuostolingą perpardavinėjimą yra suderinamas su EB Sutarties 30 str. bei laisvo prekių, paslaugų ir kapitalo judėjimo principais. Taip pat ar todėl nėra prieštaraujama nediskriminacijos principui dėl tautybės. Sprendimas. Teismas konstatavo, kad toks valstybės nustatytas draudimas neprieštarauja EB Sutarties 30 str. bei laisvam prekių, paslaugų ir kapitalo judėjimo principui. Taip pat jis neprieštarauja nediskriminavimo dėl tautybės principui. Argumentavimas. EB Sutartyje numatyta, jog bet kokie importai bei visi kiti apribojimai, turintys lygiavertį poveikį, yra uždrausti tarp valstybių narių. Tačiau, jei tokios taisyklės taikomos gaminiams, esantiems iš kitos valstybės narės ir atitinkantiems tokios valstybės nustatytus reikalavimus, tai netrukdo jiems patekti į rinką arba netrukdo patekti labiau, nei trukdo patekti šios šalies gaminiams. Todėl tokios taisyklės nepriklauso Sutarties 30 str. taikymo sričiai. Taigi nacionalinė įstatymų leidyba gali nustatyti savas pardavimo taisykles savo teritorijoje kol jos neturi jokio poveikio importui. Dėl asmenų nediskriminavimo principo Teismas konstatavo, jog nuostolingo perpardavinėjimo uždraudimas gali pastatyti versto subjektą nuostolingoje padėtyje palyginus su konkurentais kitoje valstybėje narėje, kur nuostolingas perpardavinėjimas yra leidžiamas. Tačiau kaip bebūtų, faktai apie pardavinėjimą skirtingose valstybėse narėse yra skirtingas įstatymų leidybos prerogatyva – vienos uždraudžia, kitos leidžia nuostolingą perpardavinėjimą, tai nereiškia diskriminacijos remiantis EB Sutarties 7 str. Judgment of the Court of 12 March 1987. Commission of the European Communities v Federal Republic of Germany (case 178/84). Failure of a State to fulfil its obligations - Purity requirement for beer. Cassis de Dijon (Judgment of the Court of 20 February 1979 Rewe-Zentral AG v Bundesmonopolverwaltung für Branntwein. Case 120/78) byloje suformuluoti “privalomų reikalavimų” ir “tarpusavio pripažinimo” principai turėjo atgarsį ir vėlesnėse Europos Teisingumo Teismo (ETT) bylose. Viena tokių bylų- Commission of the European Communities v Federal Republic of Germany (case 178/84), susijusi su senomis Vokietijos taisyklėmis dėl alaus grynumo, įtvirtintomis Biersteuergesetz ( 1952 metų Alaus rinkliavų įstatyme). Šių taisyklių paskirtis buvo išsaugoti aukštą tradicinio vokiško alaus kokybę. Taisyklės šioje byloje buvo ginčijamos dviem aspektais: 1. jos reikalavo, kad gėrimas, kuriam gali būti duotas “Bier” pavadinimas būtų pagamintas tik iš keturių komponentų: miežių, apynių, mielių ir vandens (kitoks alus galėjo būti pardavinėjamas, tačiau be “Bier” pavadinimo, kas mažino tokio alaus pardavimo galimybes); 2. alus su priedais apskritai negalėjo būti padavinėjamas Vokietijos teritorijoje. Minimos taisyklės nebuvo skirtos diskriminuoti užsienyje pagamintą alų, nes taisyklėse nebuvo užsimenama apie alaus kilmę. Vokietijos vyriausybė, gindamasi nuo komisijos kaltinimų, teoriškai grindė galimybę užsienio šalių alaus darykloms gaminti gryną, atitinkantį minėto įstatymo reikalavimus, alų be priedų ir nustatytu būdu laisvai tiekti jį Vokietijos rinkai. Praktiškai, pagal kitose valstybėse narėse egzistavusias tradicijas iš kitokių komponentų, su kitokiais priedais ir pagal tos šalies vartotojų poreikius pagamintas alus negalėjo būti pardavinėjamas Vokietijoje, kadangi neatitiko nustatytų Biersteuergesetz 9 ir 10 straipsnių rekalavimų. Tokiu būdu Biersteuergesetz ir kiti teisės aktai, įtvirtindami kitokį rėžimą nei kitose valstybėse, Bendrijos narėse, Teismo nuomone, lėmė rinkos padalijimą ir sudarė kliūčių, kitų šalių gamintojų produkcijai patekti į Vokietijos rinką. Taip Vokietijos rinka buvo atskirta nuo likusios bendrosios rinkos dalies, o Vokietijos alaus daryklos buvo apsaugotos nuo užsienio šalių daryklų konkurencijos. ETT pastebėjo, kad Bendrija neturi bendrų taisyklių reguliuojančių alaus gamybą, todėl spręsdamas bylą naudojosi tam tikrais Cassis de Dijon bylos punktais, siekdamas parodyti, kad Biersteuergesetz nuostatos ribojo prekybą, ką ir turėjo pagrįsti atsakovas- Vokietija. Vokietijos vyriausybė, gindama minėtų taisyklių galiojimą rėmėsi dviem pagrindiniais argumentais- visuomenės sveikata ir vartotojų apsauga. Gindama pirmąjį argumentą, vyriausybė teigė, kad kol kas dar nėra pakankamai ištirta ilgalaikė rizika sveikatai, kurią gali sukelti alaus ir kitų maisto priedų vartojimas. Atsižvelgiant į tai ir į pakankamai aukštą alaus vartojimo Vokietijoje lygį, priedų naudojimo uždraudimas gaminant alų, buvo būtinas visuomenės sveikatos apsaugos atžvilgiu. ETT tokių argumentų nepakako. Jis pripažino, kad tam tikrais atvejais galima uždrausti priedus vartojamus ne tik alaus, bet ir kitų produktų gamyboje, tačiau tai įmanoma tik tada, kai toks priedas tikrai kelia pavojų žmonių sveikatai. Minėtas Vokietijos įstatymas numatė bendrą draudimą visiems priedams ir nebuvo atsižvelgiama į grėsmės sveikatai konkrečiu atveju įrodymą, dėl ko tokie reikalavimai nebuvo pateisinami. Tikslas apsaugoti vartotojus buvo aiškinamas teigiant, kad alaus, pagaminto pagal įvairias tradicijas ir su įvairiais priedais, nekontroliuojamas buvimas rinkoje iš tiesų klaidintų vartotojus, kurie rinkdamiesi produktą pavadinimu “Bier”, tikisi kad jo sudėtyje yra atitinkami jiems žinomi ir įprasti produktai (miežiai, apyniai, mielės ir vanduo), bei tas produktas pagamintas laikantis tam tikrų gamybos tradicijų, ką ir numatė Biersteuergesetz 10 straipsnis. ETT tokį argumentą atmetė ir, remdamasis savo nagrinėta byla Commission v. United Kingdom (170/78), pastebėjo, kad valstybės narės savo teisės aktais negali skirstyti susiformavusių vartotojų įpročių taip, kad sustiprintų nacionalinių gamintojų pozicijas, kadangi jie yra labiau prisiderinę prie tokių vartotojų įpročių. Be to teismas pažymi, kad Bendrijoje vyrauja panaši alaus samprata, kurią galima rasti Bendrajame muitų kodekse, dėl ko pavadinimo “Bier” vartojimas negali būti apribotas Vokietijos įstatymų. Apibendrindamas šiuos teiginius, Teismas patvirtino siekį, leisti vartotojui pasirinkti kokybiškesnį produktą, tačiau, pasinaudodamas teiginiais pateiktais byloje Commission v. Italy (193/80), teigė, kad tokį vartotojų pasirinkimą galima užtikrinti ir nesiimant priemonių, trukdančių teisėtai Bendrijos šalyse pagamintų ir pardavinėjamų produktų importui. Tikslas pateikti vartotojui kokybišką produktą, gali sėkmingai būti įgyvendinamas tinkamai informuojant patį vartotoją informacija pateikta produktų etiketėse, kas užtikrintų skaidrumą prekyboje ir pasiūlą vartotojui. Savo apibendrinimuose teismas pastebėjo, kad nesant Bendrijos teisės aktų, reglamentuojančių laisvą tam tikrų prekių judėjimą Bendrijos ribose, nacionaliniai teisės aktai turėtų būti vienodai taikomi tiek vietinės gamybos, tiek importuojamiems produktams, jų neišskiriant. Tačiau galimi tam tikri atvejai, kai įgyvendinant privalomus vartotojų gynimo reikalavimus, prekėms gali būti taikomi tam tikri apribojimai, kurie būtinai turi būti proporcingi siekiamam tikslui. Valstybėms narėms nesuteikiama teisė, grindžiant ją vartotojų apsauga, uždrausti naudoti tam tikrų produktų pavadinimus gaminiams, kurių gamyba atitinka to produkto gamybos nacionalinių įstatymų reikalavimus. Siekiant tinkamai informuoti vartotojus apie produktų, pagamintų iš natūralių žaliavų, sudėtį ir galimybę juos pasirinkti, negali būti pasirenkamos priemonės trukdančios produktų, teisėtai pagamintų ir platinamų kitose šalyse narėse, importą. Be to, remiantis proporcingumo principu, šalys, siekdamos apsaugoti visuomenės sveikatą, turi imtis tik tokių priemonių, kurios pateisintų siekiamą tikslą ir būtų jam proporcingos. ETT pripažino, kad Vokietija, uždrausdama, teisėtai kitose šalyse narėse pagaminto ir pardavinėjamo, tačiau neatitinkančio Biersteuergesetz 9 ir 10 straipsnių reikalavimų, alaus prekybą, pažeidė Europos Bendrijų sutarties 30 (dabar 28) straipsnį, draudžiantį kiekybinius importo apribojimus ir lygiaverčio poveikio priemones. 1995 m. Liepos 6 d. Teismo sprendimas. Verein gegen Unwesen in Handel und Gewerbe Koln e.V. v Mars GmbH (C-470/93) 1993 m. Gruodžio 17 d. Kiolno regioninis teismas kreipėsi į Europos Teisingumo Teismą dėl preliminaraus sprendimo pagal EB sutarties 117 str. su klausimu dėl Sutarties 30 straipsnio aiškinimo. Vokietijos regioniniame teisme buvo nagrinėjama byla tarp asociacijos, kovojančios su nesąžininga konkurencija ir Mars kompanijos dėl tam tikros Mars, Snickers, Bounty ir Milky Way ledų rūšių pakuotės panaudojimo. Mars kompanija juos importuoja iš Prancūzijos, kur jie yra teisėtai pagaminti ir vienodai įpakuoti pardavimui visoje Europoje. Tada ledų batonėliai buvo pristatyti pakuotėje, pažymėtoje “+10%”, tokia išvaizda buvo pasirinkta dėl visoje Europoje vykdomos reklaminės kampanijos, kurios metu kiekvieno produkto dydis buvo padidintas 10%. Ieškovas pradėjo teisminį procesą, kad šis žymėjimas nebūtų naudojamsa Vokietijoje. Jis rėmėsi Nesąžiningos konkurenciojos įstatymo nuostatomis (3 str.- draudžiančio netinkamą konkurenciją, neleidžiant naudoti klaidinančios informacijos) ir konkurencijos ribojimo įstatymo 15str.- susitarimai tarp įmonių ribojančių laisvę vienai iš šalių nustatyti kainas, sudaryti su trečiosiais asmenimis (tiekėjais) yra negaliojantys. Ieškovas tvirtino, kad vartotojas yra priverstas manyti, jog privalumas pažymėtas “+10%” yra pateikiamas be jokio prekės kainos padidinimo, todėl kad neklaidinti pirkėjo pardavėjas turėjo išlaikyti seną kainą. Antra, tvirtino, kad ledų išvaizda, su “+10%” žyma darė vartotojui įspūdį, kad prekė yra padidėjusi atitinkamai pažymėtos “+10%” dalies dydžiu, kuri užėmė žymiai didesnę nei 10% visos pakuotės dalį. Taigi Vokietijos teismas kreipėsi su klausimu: “Ar draudimas prekiauti valstybėje narėje ledų batonėliais su tam tikra pakuotės išvaizda, kurie yra pagaminti kitoje valstybėje narėje ir ten teisėtai parduodami tokios pat išvaizdos, neprieštarauja laisvo prekių judėjimo principams. (jau minėtais pagrindais) Teismas pažymi, kad Sutarties 30 str yra skirtas drausti bet kokias valstybių narių prekybos taisykles, kurios gali tiesiogiai ar netiesiogiai, faktiškai ar potencialiai kliudyti prekybai Bendrijos viduje. Nors minėtos nacionalinės Vokietijos nuostatos, kuriomis grinžiama netinkama konkurencija yra bendrai taikomos, jos yra leistinos tik kai jų ribojantis poveikis laisvam prekių judėjimui yra proporcingas palyginti su jo paskirtimi ir to pačio tikslo negalima pasiekti kitom, mažiau prekybą ribojančiomis priemonėmis. Teismas pažymi, kad visų pirma, Mars kompanija, ištiesų, nepasinaudojo reklamine kampanija, kad padidinti pardavimo kainas ir nėra įrodymų, kad prekybininkai patys būtų jas padidinę. Taigi tik galimybė, jog pardavėjai patys padidins prekės kainą ir dėl to vartotojas gali būti apgautas, nėra pakankamas pagrindas pateisinti draudimą, kuris gali trukdyti (riboti) prekybą Bendrijos viduje. Antra, dėl laisvos mažmeninės prekybos principo, galimybės nustatyti kainas, kas įtvirtinta nacionaliniu įstatymu, yra skirta užtikrinti vartotojui tikrą kainų konkurenciją. Spaudimas pardavėjui nedidinti prekės kainos yra palankus vartotojui. Jis nekyla iš jokių kontraktinių susitarimų ir yra skirtas ginti pirkėją nuo bet kokių apgaulių. Tai nedraudžia pardavėjams nustatyti skirtingų kainų ir galioja tik neilgą reklaminės kampanijos laikotarpį. Teismas taip pat pažymi, kad protingas ir apdairus vartotojas gali žinoti, jog nebūtinai yra tiesioginis ryšys tarp reklaminio žymėjimo, rodančio prekės padidėjimą, dydžio ir pačio produkto padidėjimo apimties. Taigi Teismas konstatuoja, kad EB Sutarties 30 str. turi būti aiškinamas kaip neleidžiantis taikyti nacionalinės priemonės, draudžiančios importavimą ir prekybą prekės, kuri teisėtai pardavinėta kitoje valstybėje narėje ir kurios kiekis buvo padidintas trumpos reklaminės kampanijos metu ir kurios pakuotė turi “+10%” žymę. 3. Laisvas asmenų judėjimas 3.1. ES Pilietybė Pilietybė yra viena iš svarbiausių temų, susijusių su Europos vienybe, globalizacija. Pilietybės idėja pradėta įgyvendinti nuo 1984 m., kai Fotenblo susirinkusi Europos viršūnių Taryba pavedė specialiam komitetui parengti išsamų pranešimą. 1985 m. birželio mėnesį Milane Europos viršūnių Taryba pritarė komiteto parengtam pranešimui – “Piliečių Europa “, kuriame buvo detaliai išnagrinėtos galimybės įdiegti bendrą pilietybę.1 Europinės pilietybės plėtros idėja kilo iš problemų, susijusių su ES valdymo “demokratiniu deficitu” – populiaraus ES traktavimo kaip nutolusio nuo žmonių, neatsakingos, biurokratiškai valdomos realybės.2 Šitoks ES interpretavimas, dėl kurio kilo teisinė krizė, varginusi visą devintą dešimtmetį, atvedė prie Mastrichto sutarties sudarymo, institucionalizavusio europinės pilietybės koncepciją. Europinės pilietybės įtraukimo į Mastrichto sutartį priežastis buvo, siekimas prilyginti politinę integraciją ekonominės integracijos apimčiai. Ekonominės integracijos procesas ES lėmė didelius nacionalinės politikos organizavimo pokyčius, tačiau nesuteikė daugiau galimybių piliečiams aktyviau dalyvauti priimant turinčius jiems įtakos sprendimus. Tad politinis dalyvavimas europiniu lygiu tapo lemiamu, kadangi tokie ginčytini klausimai kaip bendrų pinigų įvedimas, socialinė politika, kova su nedarbu ir kt. peržengė nacionalines valstybių ribas. Nuo Mastrichto sutarties pasirašymo 1992 m. ES pilietybės statusas įgavo institucinę išraišką. Pirmą kartą įvardyta EEB sutarties 8 straipsnyje, modifikuota Mastrichto sutarties C paragrafe ir pakartota Amsterdamo sutartyje (17-22 naujosios suvienytos sutarties straipsniai ), ES pilietybė suteikiama visiems valstybės narės piliečiams ir, kaip pabrėžė papildoma Mastrichto sutarties deklaracija, kyla iš šių šalių tautybės turėjimo. Mastrichto sutartyje pirmą kartą pamėginta glaudžiau susieti piliečius su ES. Buvo apibrėžtos ES piliečio teisės, bet nė vienu žodžiu neužsiminta apie pareigas. EB sutarties 17 straipsnis (ex. 8) nustato principą, kad kiekvienos valstybės narės pilietis yra ES pilietis; visus šiuos piliečius saisto sutartyje nustatytos teisės ir pareigos. EB sutarties 18-21(ex. 8-8d str.) straipsniai įtvirtina normas, kurios gali būti pavadintos užuomazginiu Bendrijos piliečio teisų biliu. Teisės yra esminis pilietybės elementas. Nuo pat Europos integracijos pradžios politinis procesas didžiausią dėmesį skyrė teisių nustatymui. Taigi kokias teise suteikia asmeniui ES pilietybė? Koks ES pilietybės turinys? EB sutarties 18 straipsnis (ex. 8a) nustato laisvo judėjimo Sąjungoje principą ir įpareigoja Tarybą imtis priemonių šiam principui diegti. Taigi ES piliečiai gali laisvai judėti ir apsigyventi toje šalyje, kur patinka, laikydamiesi sutartyje ir jai įgyvendinti priimtuose teisės aktuose nustatytų apribojimų ir sąlygų. Reikia pabrėžti, kad tai nesusiję su jų ekonominės veiklos vykdymu. EB sutarties 18 straipsnio 1 dalies nuostatos taikomos tik kai atvykimo ir apsigyvenimo teisės nesusijusios su specialiomis nuostatomis, pvz. EB 39, 43 straipsniu, taikomais darbuotojų ir įsisteigusių judėjimo laisvei. Remiantis 18 str. 1 dalimi nesuteikiama ES piliečiams ir pasilikimo teisė, kurią pagal EB teisęs turi darbuotojai ir įsisteigę asmenys. Taigi EB sutarties 18 str. 1 dalies nuostatomis nebuvo siekta visų Europos Sąjungos piliečių besąlyginės lygybės, bet tik pačios Europos Bendrijų mastu suprantamos integracijos.1 Taigi kalbant apie laisvą asmenų judėjimą, dažniausiai turima omeny dirbančiuosius, taip pat laisvę įsisteigti, bei laisvę teikti (ir gauti) paslaugas, mat EB sutarties 18 str. nustato pagrindus laisvam asmenų judėjimui, o pagrindinės nuostatos įtvirtintos kituose EB sutarties straipsniuose (39, 43, 49 straipsniai). Tačiau besiplėsdama Bendrija žengė toliau nuo vien ekonominių motyvų ir ėmė akcentuoti socialinės politikos svarbą, dėl to didesnį dėmesį suteikė į tuos asmenis, kurie dėl įvairių priežasčių ir nebūdami ekonomiškai aktyvūs, nori įgyvendinti savo teisę į laisvą judėjimą ir apsigyventi bet kurioje ES valstybėje.2 Buvo priimtos direktyvos - *Dėl studentų, * Dėl išėjusių į pensiją asmenų bei * Dėl ekonomiškai neaktyvių asmenų. Šie asmenys, neturintys ekonominių tikslų, ketinantys apsigyventi kitoje valstybėje narėje, prieš tai turi įrodyti turintys pakankamai lėšų gyventi, bei būti apsidraudę sveikatą. Tokiu atveju, jie nebus našta valstybei narei ir turės galimybę laisvai judėti ir apsigyventi joje. Tad ES pilietybė, deja, nesuteikė asmenims Europoje neribotų teisių. EB sutarties 19 straipsnis (ex.8b) suteikia ES piliečiui teisę bet kur ES kelti savo kandidatūrą ir balsuoti per savivaldos ar Europos Rinkimus, tokiomis pat sąlygomis kaip ir valstybės narės, kurioje jis įgyvendina šią teisę, pilietis. Norėdamos įgyvendinti šią teisę, kai kurios valstybės turėjo papildyti savo nacionalines Konstitucijas. Tame tarpe ir Lietuva pataisė Konstitucijos 119 straipsnį, nustatydama teisę balsuoti ir bolatiruotis į savivaldybių Tarybas ne tik piliečiams bet ir kitiems nuolatiniams administracinio vieneto gyventojams. Šia pataisa Lietuva netgi viršijo reikalavimus suteikti ES piliečiams teisę balsuoti ir būti kandidatu į Savivaldybės Tarybas, mat šią teisę suteikė nuolatiniams gyventojams, o pastarieji gali būti ir ne ES piliečiai. Siekiant detalizuoti šią ES pilietybės suteikiamą teisę, ES yra priimtos direktyvos : 1) Direktyva dėl teisės balsuoti ir teisės kandidatuoti Europos Parlamento rinkimuose Sąjungos piliečiams, gyvenantiems valstybės narės teritorijoje ir nesantiems tos valstybės piliečiais (93/109/EB) bei 2) Direktyva dėl teisės balsuoti ir teisės kandidatuoti vietiniuose rinkimuose Sąjungos piliečiams, gyvenantiems valstybės narės teritorijoje ir nesantiems tos valstybės piliečiais (94/80/EB). EB sutarties 20 straipsnis (ex. 8c) suteikia ES piliečiui, tuo atveju, kai jis yra ne valstybės narės teritorijoje ( trečioje šalyje, kurioje jo valstybei narei nėra atstovaujama ), teisę į bet kurios kitos valstybės narės diplomatinių arba konsulinių įstaigų teikiamą apsaugą tomis pačiomis sąlygomis kaip ir tos valstybės piliečiams. 2000 m. ES pagrindinių teisių Chartijos 46 straipsnio nuostatos taip pat numato ES piliečio teisę į bet kurios valstybės narės diplomatinę ar konsulinę gynybą, jei tam tikroje valstybėje jo pilietybės valstybei nėra atstovaujama. ES piliečio teisė į diplomatinę gynybą siejama su aplinkybėmis : 1) ES piliečio pilietybės valstybė nėra atstovaujama atitinkamoj trečioj valstybėje; 2) Tik ES pilietis, kuris turi ES valstybės narės pilietybę, gali naudotis apsauga. Jeigu asmuo turi dvigubą pilietybę, kai kita pilietybė atitinkamos trečios valstybės, toks asmuo negali naudotis diplomatine gynyba; 3) Valstybės narės turi būti sudariusios sutartis, kuriose būtų numatyta reikalinga tvarka dėl šios gynybos laidavimo; 4) Trečioji valstybė turi sutikti su diplomatinės gynybos vykdymu, kai asmuo ginamas kitos ES valstybės narės; 5) Gynyba teikiama paprastai tik tuomet, kai prieinamos efektyvios teisinės gynybos priemonės valstybės viduje yra išsemtos ir gynybos teikimas neprieštarauja valstybės narės bendriesiems valstybiniams interesams. 1995 m. 12 19 Taryboje sprendimo 95/553/EB dėl ES piliečių gynybos, vykdomos diplomatinių bei konsulinių atstovybių, nuostatos įtvirtino šias bendrąsias ES diplomatinės gynybos taisykles.1 EB sutarties 21 straipsnis ( ex. 8d) pateikia kiekvienam ES piliečiui teisę su peticija kreiptis į Europos Parlamentą arba kreiptis į Europos Parlamento paskirtą ombudsmeną. Be to gali rašyti institucijoms ar įstaigoms, nurodytoms EB sutartyje, leistina kalba bei gauti atsakymą ta pačia kalba. Būtent ši pastaroji teisė buvo įtvirtinta įsigaliojus Amsterdamo sutarčiai. Amsterdamo sutartimi taip pat buvo įtvirtinta visų ES piliečių ir kitų fizinių ar juridinių asmenų, gyvenančių ar turinčių registruotą būstinę valstybėje narėje, teisė susipažinti su Parlamento, Tarybos, Komisijos dokumentais laikantis sutarties nustatytų principų ir sąlygų. ( EB 255 str.)2 Šiuo klausimu yra priimtas reglamentas dėl asmenų teisės susipažinti su Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos dokumentais. Kalbant apie peticijos teisę, 1993 – 97 metais, iš viso buvo pateikta 4131 peticija Europos Parlamentui, o pirmam Europos ombudsmenui, Jacobs Soderman, iš Suomijos, kuris buvo paskirtas 1998 07 12 iki 1996 metų gruodžio mėnesio buvo pateikta 1140 skundų. ES konstitucijos 2 skirsnis būtent yra skirtas pagrindinėms teisėms bei Europos Sąjungos pilietybei. 8 str. 2 dalyje yra minimos visos aukščiau išvardintos ES piliečių teisės.Šiuo požiūriu ES konstitucija jokių naujovių neįvedė tik dar kartą patvirtino visas ES pilietybės suteikiamas asmenų teises. Apibendrinant ES pilietybės suteikiamas teises būtina pabrėžti, kad ES pilietybė nepakeičia pilietinių teisių, suteikiamų asmenims jų nacionalinės pilietybės. Teisės yra esminis pilietybės elementas. Nuo pat Europos integracijos pradžios, politinis procesas didžiausią dėmesį skyrė teisių, kurios būtų įtrauktos į europinį lygį, nustatymui. DISKRIMINACIJOS DRAUDIMAS PILIETYBES ATŽVILGIU Europos bendrijos steigimo sutartimi yra draudžiamas valstybių narių asmenų diskriminavimas pilietybės pagrindu. Kaip jau ankščiau minėta, jog EB sutarties 12 str. (ex. 6) sako, jog “ Šios sutarties taikymo srityse ir nepažeidžiant jokių numatytų specialių nuostatų bet kokia diskriminacija dėl nacionalinės priklausomybės yra draudžiama”. Tai patvirtina ir ES konstitucijos 4 straipsnio 2 dalis bei ETT praktika. Maria Martinez Sala v. Freistaat Bayern byla C-85/96. Martinez Sala buvo Ispanijos pilietė, kuri gyveno Vokietijoje nuo 1968 m. Ji visą ta laiką dirbo, bet nuo 1989 metų ji gaudavo socialinę pašalpą, mat neteko darbo. Iki 1984 metų ji turėjo leidimą gyventi Vokietijoje, bet po 1984 metų ji turėjo tik dokumentus patvirtinančius, kad ji kreipėsi dėl leidimo gyventi pratęsimo. Pratęstas leidimas gyventi jai buvo išduotas tik 1994 metais. 1993 metais, kai ji dar neturėjo pratęsto leidimo gyventi, ji kreipėsi dėl motinystės pašalpos, nes susilaukė vaikelio. Jos prašymas buvo atmestas motyvuojant tuo, kad ji nebuvo Vokietijos pilietė, neturėjo leidimo gyventi ar teisės gyventi šalyje. Sala teigė, jog šis reikalavimas prieštarauja EB teisei. ETT spręsdamas šią bylą iškėlė ne diskriminacijos pilietybės atžvilgiu principą. Kaip ES valstybės narės pilietė gyvenanti kitos valstybės narės teritorijoje, Sala gali remtis EB sutarties nuostatomis įtvirtinančiomis Europos pilietybę (EB 17 str. 2d), nustatančiomis galimybę naudotis pilietybės teikiamomis teisėmis bei 12 str, numatančiu nediskriminavimo pilietybės atžvilgiu principą. Iš to išplaukia, kad ES pilietis teisėtai gyvenantis kitos, t.y. priimančiosios valstybės teritorijoje, gali remtis EB sutarties 12 str. visose situacijose, apimant ir tuos atvejus, kada valstybė narė atsisako suteikti tam tikrą naudą (šiuo atveju motinystės pašalpą), kuri paprastai yra teikiama asmenims teisėtai gyvenantiems valstybės narės teritorijoje. O šis atsisakymas yra grindžiamas tuo, jog asmuo neturi reikalingų dokumentų, kurių iš savų piliečių tuo pačiu atveju nėra reikalaujama.1 Kitas panašus diskriminavimo pilietybės atžvilgiu atvejis buvo nagrinėjamas ETT byloje Rudy Grzelczyk v. Centre Public dAide Sociale dOttignes – Louvain – la – Neuve(CPAS) C-184/99. Grzelczyk buvo prancūzas studijuojantis Belgijoje. Pirmus 3 studijų metus jis dirbo nepilnos darbo dienos režimu. Ketvirtaisiais metais jis kreipėsi į CPAS dėl minimex pašalpos. Iš pradžių CPAS suteikė, bet netrukus atšaukė ją, kai Belgijos ministras nusprendė, jog G neturi neturi teisės gauti jos, kadangi jis ne Belgijos pilietis. ETT konstatavo, jog aišku, kad Belgijos pilietybės studentas, netgi ir ne dirbantis lygiai tokiomis pat sąlygomis, kaip ir G, būtų gavęs minimex. Taigi net neverta ginčyti, jog šios bylos aplinkybės liudija diskriminaciją pilietybės atžvilgiu. Tokia diskriminacija yra draudžiama EB sutarties 12 str. (ex.6). ETT pabrėžė, jog ES pilietybė yra skirta būti esminiu valstybių narių piliečių statusu, įgalinančiu naudotis ta pačia tvarka neatsižvelgiant į jų nacionalinę pilietybę. Kaip ir Salos, taip ir šioje byloje ETT dar kartą pabrėžė, jog ES pilietis, teisėtai gyvenantis priimančioje valstybėje narėje, gali remtis EB sutarties 12str.(ex.6) visose situacijose. Panašus atvejis buvo iškilęs ir Francoise Gravier v. city of Liege 293/83 byloje. ES PILIETYBĖS SKIRTUMAS NUO NACIONALINĖS PILIETYBĖS Pagal EB sutarties 17 straipsnio 1 dalį Europos Sąjungos piliečiu yra laikomas asmuo, turintis Europos Sąjungos valstybių pilietybę. Tai reiškia, kad ES pilietybė yra garantuojama ir susijusi su ES valstybių pilietybe, o ES piliečiu automatiškai tampama nuo tos dienos, kai valstybė oficialiai priimama į ES. Klausimas, kokios valstybės narės pilietis asmuo yra išlieka valstybės narės teisė nuspręsti. Kiekviena valstybė savo įstatymu nustato, kas yra jos piliečiai.O pilietybės įrodymu paprastai būna galiojantis dokumentas arba kelionės pasas. Šį įstatymą turi pripažinti kitos valstybės, jei jis atitinka tarptautines konvencijas, papročius ir visuotinai pripažintus principus, liečiančius pilietybę.2 Tad reiškia, kad nacionalinės teisės nuostatomis, reglamentuojančiomis valstybės pilietybės klausimus, ES valstybės sudaro norinčiųjų pasinaudoti ES pilietybės teikiamomis teisėmis fizinių bei juridinių asmenų ratą ES .3 Kalbant apie ES pilietybės skirtumą nuo nacionalinės pilietybės būtina paminėti, jog: 1.ES pilietybė papildo nacionalinę pilietybę, o ne ją pakeičia. Atsiranda tarsi dviguba asmens pilietybė.Tuo būdu, yra išlaikoma savos šalies nacionalinė pilietybė.O ES pilietybės suteikiamos teisės ir nustatytos pareigos papildo nacionalinės pilietybės teise bei pareigas. 2.ES piliečiais tampa žmonės, turintys įstojančios į ES valstybės pilietybę ir nereikia jokių dokumentų apie natūralizaciją ar kokių nors specialių egzaminų (kaip būtų norint įgyti pilietybę šalies, kurioje neturi teisės įgyti pilietybės filiacijos būdu). Taigi šia prasme, teisinis ES pilietybės statusas, yra grynai išvestinis dydis. 3.ES pilietybės prigimtis leidžia pastebėti, kad šios pilietybės išraiška neatitinka tradicinės pilietybės sampratos ir praranda bet kokius nacionalizmo bruožus. Ji nebėra asmens ir nacijos, ar valstybės santykis. ES pilietybę būtų galima apibūdinti, jog ji – teisių kompleksas, papildantis egzistuojančių valstybių teisinę narystę, bet išplitusi už jų teritorinės jurisdikcijos ribų, besiremianti jų tarpusavio sąveika. ES pilietybė nutraukia ryšius tarp pilietybės ir tautybės.1 TREČIŲJŲ VALSTYBIŲ PILIEČIŲ AR APATRIDŲ STATUSAS Nagrinėjant šį klausimą būtina apibrėžti sąvokas : trečiųjų valstybių pilietis – tai asmuo, kuris turi valstybės nesančios ES nare, pilietybę bei apatridas – asmuo, neturintis jokios valstybės pilietybės. ES teisėje galioja bendras principas, jog trečiųjų valstybių piliečių ar apatridų statusas apibrėžiamas pagal pilietybės ar gyvenamosios vietos valstybės teisę. Tačiau ES kai kuriais atvejais suteikia minėtiems asmenims tokias pat teises, kaip ir ES piliečiams. Nepaisant to, jog EB sutarties 43 straipsnis nesuteikia pvz. Trečiųjų valstybių piliečiams įsisteigimo teisės (fiziniai ar juridiniai asmenys turi teisę įsisteigti ir vykdyti su įsisteigimu susijusią veiklą), bet ji gali būti suteikta tokiais atvejais : 1.Išplaukia iš tarptautinio susitarimo tarp EB ir trečiųjų valstybių. Tai tiesioginis teisių suteikimas. 2. Šią teisę gali perduoti Europos bendrijoms priklausantis subjektas.2 Trečiųjų valstybių piliečiams gali būti suteikta įsisteigimo teisė pagal asociacijos sutarties nuostatas, kurias EB įgaliota sudaryti pagal EB sutarties 310 straipsnį. ETT savo sprendime Razanatsimba byloje dėl įsisteigimo laisvės netiesiogiai patvirtino nagrinėjamą EB kompetenciją sudaryti tarptautines sutartis, suteikiančias judėjimo teisę ir trečiųjų valstybių piliečiams.1 Tam tikrais atvejais EB teisė suteikia fiziniams asmenims teises, neatsižvelgiant į jų pilietybę. Taigi EB teisės nuostatos taikomos ir trečiųjų valstybių piliečiams( bei apatridams) . Yra priimtos 3 direktyvos : dėl apsigyvenimo teisės, dėl studentų apsigyvenimo teisės, dėl pasitraukusių iš tarnybos darbuotojų ir savarankiškai dirbančiųjų apsigyvenimo teisės, kurios leidžia ES piliečių, kuriems direktyvos suteikia atitinkamas teises, tam tikriems šeimos nariams – nepriklausomai nuo jų pilietybės – užsiimti savarankiška profesine veikla vienoje iš ES valstybių. ES reglamentas 1408/70 suteikia tam tikras socialinės apsaugos priemones ne tik darbuotojams, bet ir šių šeimos nariams nepriklausomai nuo jų pilietybės bei asmenims be pilietybės (apatridams) ir apatridams. Taigi ES antrinės teisės aktai nustato ne mažai tų pačių teisių trečiųjų valstybių piliečiams bei apatridams, kaip ir ES piliečiams. IŠVADOS • Taigi universali ir lygių teisių pilietybė, įtraukianti politines, pilietines ir socialines teise kaip narystės visuomenėje pagrindą, yra vis labiau ryškėjantis Europos politinės ateities bruožas. ES pilietybė skatina supratimą, kad gyvena politinėje bendruomenėje, laikydamiesi įstatymų normų ir tuo pačiu paremia judėjimo laisvės koncepciją. • Priimtos ES Konstitucijos I dalies 2 skirsnis yra skirtas pagrindinėms žmogaus teisėms ir Sąjungos pilietybei, taip išreiškiant šio instituto svarbą. • Vykstant globalizacijai ir internacionalizacijai ES pilietybės modelis nesiremia ir negali remtis tradiciniais pagrindais kaip nacionalinė pilietybė, kuri pagrįsta tautine priklausomybe valstybėje. Tačiau europinė pilietybė visų pirma kyla iš ES valstybių narių tautybės turėjimo. ES pilietybės ribų apibrėžimas priklauso nuo valstybių narių įstatymų leidėjo nacionalinės pilietybės įtvirtinimo principų. • Visgi, kad ir yra įtvirtintas pilietybės institutas, jos teikiamos teisės piliečiams ir pan., bet daugelis mokslininkų pasisako už tolimesnį pilietybę reglamentuojančių nuostatų tobulinimą, kad ES piliečiai būtų garantuoti dėl savo teisių, savo statuso Europos Sąjungoje. 3.2. Laisvas asmenų judėjimas Manau, kad norint suprasti išimčių dėl laisvo darbuotojų judėjimo ir įsisteigimo teisės, t.y. asmenų judėjimo laisvės turinį, reiktų, visų pirma, išsiaiškinti, ką reiškia laisvas asmenų judėjimas. 2.1. DARBUOTOJŲ JUDĖJIMO LAISVĖ „Pagrindinės normos, skirtos laisvam darbuotojų judėjimui yra įtvirtintos sutarties 48 - 51 straipsniuose. Jos ne tik įtvirtina laisvo judėjimo principą, bet ir nustato įvairias teises, susijusias su šiuo principu, - vienoda įsidarbinimo tvarka, vienodos teisės judėti ir pasilikti bet kurioje Bendrijos dalyje“1 skatinama keistis jaunais darbuotojais leisti teisės aktus, kurie tikrai įgyvendintų laisvą darbuotojų judėjimą. „Laisvo judėjimo principas taikomas visiems valstybių narių darbuotojams, įskaitant ir valstybėms narėms priklausančių teritorijų tokių kaip Prancūzijos [ užjūrio teritorijos], piliečius“.2 (...) Pirmą kartą darbuotojo terminas aiškiai buvo apibrėžtas Levin byloje. Teisingumo Teismas nustatė, jog taisyklės, susijusios su laisvu darbuotojų judėjimu, taikomos tik verčiantis efektyvia ir tikra veikla, išskyrus tokios mažos apimties veiklą, kuri gali būti laikoma labai menka ir pagalbine.“3 Iš šio apibrėžimo galima padaryti išvadą, kad laisvas asmenų judėjimas garantuojamas tiktai tiems asmenims, kurie verčiasi ar nori verstis ūkine veikla. „Tačiau Teismas čia neapibrėžė, kas yra „ūkinė veikla“, tik tai kai kuriuose savi sprendimuose nurodė, kokiomis sąlygomis šis apibrėžimas taikomas, o kokiomis ne.3 Jeigu asmuo yra priskiriamas aukščiau minėtai kategorijai, tai Europos Bendrijos teisė suteikia jam tam tikrų lengvatų. Taryba priėmė Direktyvą 68/360 tam, kad būtų panaikinti Europos Bendrijos piliečių judėjimo ir apsigyvenimo apribojimai. Europos Bendrijos 48 straipsnio 2 dalyje yra reikalaujama, kad valstybės narės panaikintų bet kokią diskriminaciją dėl nacionalinės priklausomybės, susijusią su įsidarbinimu, darbo užmokesčiu ir kitomis darbo sąlygomis. Be to, kaip pabrėžė Europos Teisingumo Teismas, ta veikla turi būti vykdoma tam tikrą laiką ir susijusi su vadovybės nurodymais. Už šią veiklą gaunamas atlyginimas. Apibendrinant galima pasakyti, kad tai veikla, sudaranti ekonominio gyvenimo dalį ir yra atlygintina. 2.2 ĮSISTEIGIMO LAISVĖ Kalbant griežtai, laisvė teikti paslaugas neturi nieko bendro su laisvu asmenų judėjimu, nes šios laisvės filosofinis pagrindas yra toks, kad kiekvienas turi teisę siūlyti savo paslaugas visoje Bendrijoje, netgi jei tai reiškia, kad pats teikėjas nekerta jokios sienos. Tačiau iš tikrųjų tie, kurie nori teikti paslaugas kitoje valstybėje narėje, turėti keliauti tuo tikslu, dėl to jiems reikalingos įvairios Bendrijos teisės teikiamos laisvės. „Iš EB Sutarties 52 straipsnio 2 dalies galima daryti išvadą, jog steigimo laisvė reiškia laisvę nuolat apsigyventi kitoje Bendrijos valstybėje, jei norima pradėti profesinę veiklą, išskyrus tą, kuri vykdoma kaip mokamas darbas, arba veikiant kaip savarankiškai dirbančiam asmeniui, arba įsteigiant įmonę ar bendrovę. Ši laisvė taip pat apima vadinančios įmonės arba bendrovės teisę kitoje valstybėje įsteigti filialą ar dukterinę įmonę. Tačiau iš EB Sutarties 52 straipsnio pirmo sakinio matyti, kad ši antrinė steigimosi teisė yra ribota ir taikoma tik Bendrijos asmenims, jau įsisteigusiems ES teritorijoje.“1 3. IŠIMTYS IŠ LAISVO ASMENŲ JUDĖJIMO „EB Sutarties 48 straipsnis numato dvi išimtis iš asmenų judėjimo laisvės: pirma, šio straipsnio 3 punktas riboja šią laisvę visuomeninių interesų, visuomenės saugumo ir sveikatos pagrindais; ir antra, šio straipsnio 4 punktas nustato apribojimus įsidarbinti valstybinėje tarnyboje.“1 Europos Teisingumo Teismas, remdamasis savo požiūriu į laisvo prekių judėjimo apribojimus, griežtai aiškina ir EB Sutarties 48 Sutarties 3 bei 4 punktuose numatytus apribojimus. Kiekvieną iš šių išimčių aptarsiu atskirai. 3.1. APRIBOJIMAI DĖL VISUOMENINIŲ INTERESŲ, VISUOMENĖS SAUGUMO IR SVEIKATOS Direktyva 64/221 ir Europos Teisingumo Teismo praktika nustatė keletą principų, kurie yra bendri visiems trims, išimtį pateisinantiems motyvams ( išskyrus procedūrinius aspektus) ir pabrėžia, kad tai nėra susiję su ekonominiais motyvais. EB Sutarties 48 straipsnio 3 dalies nuostatas detalizuoja EB Direktyva 64/ 221, kuri vienodai taikoma samdomų, savarankiškai dirbančių asmenų, paslaugų gavėjų, taip pat šių kategorijų asmenų šeimų nariams- visiems Bendrijos piliečiams, kurie gyvena toje valstybėje narėje ar į ją keliauja ir kurie yra įsidarbinę ar savarankiškai dirbantys asmenys arba paslaugų gavėjai, taip pat jų šeimos nariai, kaip jau buvo pabrėžta anksčiau. Tai pasakytina apie visas priemones, taikytinas aukščiau minėtiems asmenims įvažiavimo, leidimo apsigyventi ar išsiuntimo atveju. Teismas išplėtojo šio principo taikymą ir nustatė, kad šios taisyklės taikomos ne tik judėjimui per sieną, bet ir Bendrijos piliečio užsienio judėjimui pačioje valstybėje. Minėtą Direktyvą sudaro 11 straipsnių ir priedas. Joje teigiama, kad priemonės, kuriomis grindžiamas laisvas asmenų judėjimo ribojimas dėl visuomeninių interesų, visuomenės saugumo ir sveikatos bus paremtas tik konkretaus individo asmeniniu elgesiu. Faktas, jog asmuo buvo prieš tai teistas baudžiamąja tvarka, automatiškai netaps pagrindu taikyti asmeniui judėjimo laisvės apribojimą. Jeigu pasas arba asmens tapatybės kortelė nebegalioja, tokiam asmeniui neturėtu būti uždrausta įvykti į teritoriją. Likusioji Direktyvos dalis nustato administracines procedūras bei garantijas, kurių valstybės narės turi laikytis įgyvendindamos savo įgaliojimus dėl asmens išsiuntimo. Šiomis Direktyvos nuostatomis siekiama apsaugoti asmens teises ir suteikti jam veiksmingas teisines priemones tam atvejui, jeigu asmuo norėtų užprotestuoti sprendimą išsiųsti iš šalies: asmeniui turi būti pranešta motyvai, dėl kurių jis yra išsiunčiamas iš šalies, priežastys, dėl kurių jis yra neįleidžiamas į šalį- nebent tai grėstų visuomenės saugumui, taip pat asmuo turi teisę žinoti, jei jam atsisakoma išduoti ar pratęsti leidimą gyventi šalyje. Šie ir bet kokie kiti valdymo organų sprendimai turi būti pranešti ne vėliau kaip per 15 dienų. Direktyva taip pat teigia, jog valstybės narės negali išleisti jokių teisės aktų, kuriuose asmenų judėjimo laisvė būtų labiau ribojama negu šioje Direktyvoje ( 64/221). 3.1.1 APRIBOJIMAI DĖL SVEIKATOS Direktyvos 64/221 4(1)straipsnis nustato, jog tik ligos ir būsenos, kurios yra nurodytos priede, gali būti pateisinamomis priežastimis atsisakant įsileisti asmenį į atitinkamos valstybės teritoriją ar suteikiant jam leidimą pirmą kartą apsigyventi tam tikroje valstybėje. Šios ligos yra tokios: A: ligos, kurios gali sukelti pavojų visuomenės sveikatai : 1. ligos Tarptautinė Sveikatos Organizacijos įtrauktos į sąrašą tokių ligų, kurioms taikomas karantinas; 2. tuberkuliozė, pasireiškianti aktyvia forma arba turinti tendenciją plisti; 3. sifilis; 4. kitos infekcinės ligos; B: ligos ar būsenos, kurios gali kelti grėsmę visuomenės politikai ar visuomeniniam saugumui: 1. narkomanija; 2. sunki psichinė liga, aiškus psichikos sutrikimas, esant karštligei, haliucinacijoms, dideliam jaudinimuisi. 4 straipsnio 2 dalis teigia, jog jeigu asmuo yra tam tikroje būsenoje ar susirgo tam tikra liga jau po leidimo apsigyventi, tai nebus pateisinama priežastimi atsisakant asmeniui atnaujinti leidimą apsigyventi toje šalyje ar norint jį išsiūsti. 4 straipsnio 3 dalis pabrėžia, jog jokia labiau ribojanti nuostata nuo šios Direktyvos įsigaliojimo dienos negali būti priimta. 3.1.2 APRIBOJIMAI DĖL VIEŠOSIOS TVARKOS Sąvoka „viešoji tvarka“ kilo iš Prancūzijos teisėje vartojamo termino ordre public, Van Duyn byloje teigiama, jog , viešosios tvarkos sąvoka turi būti aiškinama siaurai, todėl jos taikymo srities nė viena valstybė narė negali nustatyti vienašališkai, nekontroliuojant Bendrijos institucijoms. Tačiau konkrečios aplinkybės, pateisinančios viešosios tvarkos sąvokos vartojimą, įvairiose valstybėse įvairiais laikotarpiais gali būti skirtingos, todėl reikia neperžengiant Sutarties nustatytų ribų suteikti kompetetingoms nacionalinėms institucijoms tam tikrą veikimo laisvę.“1 Tokia sąvoka nėra išsami ir nelabai gali padėti teismams sprendžiant bylas, susijusias su viešąja tvarka. Tačiau, kaip suprasti ,,viešosios tvarkos” sąvoką mums padeda tam tikros nuorodos EB teisėje. EB Sutarties 3 straipsnio 1 dalis nustato, kad priemonės, kurių imamasi viešosios tvarkos ( ir visuomenės saugumo) sumetimais, turi būti priimtos atsižvelgiant į suinteresuoto individo asmeninį elgesį. Pagal EB Sutarties 3 straipsnio 2 dalį ankstesnės bausmės pačios savaime negali pateisinti išsiuntimo. Pirmą kartą šios nuostatos patikrintos Van Duyn byloje. Kai panelė Van Duyn, kuri yra Nyderlandų pilietė, atvyko į Didžiąją Britaniją eiti sekretorės pareigų sientologų bažnyčioje, jai nebuvo leidžiama įvažiuoti motyvuojant tuo, kad ši sekta laikoma visuomenei žalinga. Panelė Van Duyan pateikė ieškinį vidaus reikalų ministerijai, teigdama, kad jos atžvilgiu pažeidžiami EB Sutarties 48(3) ir EB Direktyvos 64/221 3 (1) straipsniai. „Teismas turėjo nuspręsti, ar narystė organizacijoje arba sektoje „ asmeninis elgesys“ pagal Direktyvą 64/ 221“.2 Nagrinėjant bylą Europos Teisingumo Teisme, Jungtinės Karalystės Vyriausybė teisino savo veiksmus visuomenės interesais, nors sientologų bažnyčia Jungtinėje Karalystėje nebuvo uždrausta ir Britanijos piliečiai galėjo joje įsidarbinti. Europos Teisingumo Teismas pripažino, kad jei valstybė, apibrėžė tam tikrą veiklą kaip žalingą ir ėmėsi administracinių priemonių užkirsti kelią jai, tai pakankamas pagrindas dėl visuomenės interesų, o pati veikla nebūtinai turi būti neteisėta, siekiant pateisinti valstybės atsisakymą įsileisti asmenį, užsiimantį šia veikla. Šiuo atveju Teismas pripažino Vidaus reikalų ministerijos teisę atsisakyti išduoti leidimą panelei Van Duyn įvažiuoti į Britaniją Kitoje, Bonsignore byloje tirtas atvejis kai italas, dirbęs Vokietijoje, valydamas ginklą, kuriam neturėjo leidimo, mirtinai sužalojo savo brolį. Dėl to, kad šis italas buvo nuteistas dėl neatsargaus gyvybės atėmimo, nors bausmė jam ir nebuvo paskirta,Vokietijos savivaldybė jam įteikė įsakymą išsiųsti iš šalies. Tokiu įsakymu Vokietijos valdžia norėjo deportuoti poną Bonsignore’ą, siekdama, kad tokie atsitikimai daugiau nepasikartotų. Pastarasis apskundė Vokietijos valdžios įsakymą ir taip jo byla pagal EB Sutarties 177 straipsnį pateko į Europos Teisingumo Teisme. Europos Teisingumo Teismas nusprendė, jog įsakymas dėl deportacijos gali būti priimtas tik konkrečiam asmeniui pažeidus viešąją tvarką ir visuomenės saugumą. Be to, teismo nuomone, deportacija jokiu būdu negali būti įspėjimas kitiems, toje šalyje gyvenantiems užsieniečiams. „Bouchereau byloje prancūzą, dirbantį Didžiojoje Britanijoje automobilių mechaniku, teismas pasiūlė išsiųsti iš šalies po to, kai jis du kartus buvo nuteistas dėl narkotikų laikymo asmeniniam vartijimui.“ 3 Ponas Bouchereau įrodinėjo, jog deportacija, kuri buvo grindžiama visuomenės interesais ir viešąja tvarka, pažeidžia 64/221 3(2) straipsnį, nes grindžiama faktu, jog jis jau buvo teistas. Europos Teisingumo Teismas savo išvadose pareiškė, kad teistumas gali būti laikomas asmeninio elgesio savybė, rodanti polinkį panašiai elgtis ir ateityje, nors vien teistumų fakto deportacijai nepakanka. Be to, pats elgesys praeityje tam tikromis aplinkybėmis gali reikšti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui. Aplinkybės, kurios pateisintų ,, visuomenės interesų kriterijų” kiekvienu atveju ir kiekvienoje valstybėje narėje skiriasi, todėl valstybės narės turi galimybę tam tikruose rėmuose veikti savo nuožiūra vertindamos, kad gali grėsti visuomenės saugumui ir viešajai tvarkai, o kas ne. 3.1.3. APRIBOJIMAI DĖL VISUOMENĖS SAUGUMO „Nei Direktyva, nei teisminė praktika nepadeda mums aiškiau suprasti, ką ši sąvoka reiškia. Viena pagrindinių priežasčių yra ta, kad praktiniais sumetimais ir tikslais ji yra sujungta su viešosios tvarkos sąvoka, o ypač dėl to, kad Direktyvos 3 straipsnio 1 dalis įtvirtina „ asmeninio elgesio reikalavimą asmenį išsiunčiant iš šalies tiek viešosios tvarkos, tiek visuomenės saugumo sumetimais. Kita priežastis yra ta, kad vidaus teisinės sistemos ne visada aiškiai išskiria šias dvi sąvokas“. 1 3.2 IŠIMTYS DĖL VALSTYBĖS TARNYBOS „Valstybės tarnybos“ apibrėžimas įvairiose valstybėse narėse skiriasi. EB Sutarties 48(4) straipsnyje numatyta, kad šio straipsnio nuostatos netaikomos įsidarbinimui valstybinėje tarnyboje. Ši nuostata į Sutartį buvo įtraukta, kad valstybių narių valstybinėje tarnyboje būtų apsaugotos tam tikros svarbiausios pareigybės. EB Sutarties 48(4) straipsnis iš tikrųjų neliečia visų su valstybine tarnyba susijusių klausimų, todėl tuo atveju, jeigu valstybės narės pilietis įsidarbina kitos valstybės narės valstybinėje tarnyboje, jis negali būti diskriminuojamas dėl jo pilietybės. Sotgiu V. Deutsches Bundespost byloje, atsakydamas į Vokietijos Bundesarbeitsgericht klausimą, Europos Teisingumo Teismas pareiškė, kad EB Sutarties 48(4) straipsnis netaikomas visoms valstybinės tarnybos pareigybėms ir apima tik ,, tam tikras veiklas”, susijusias su oficialios valdžios įgyvendinimu, todėl ši veikla gali būti padaryta neprieinama kitų valstybių narių piliečiams. Teismas išplėtojo šią koncepciją Commission V. Belgian State byloje, kurioje Belgijos valdžia laikėsi nuomonės, kad terminas „valstybinės tarnybinės pareigybės“, kurias pagal Belgijos įstatymus galėjo užimti tik Belgijos piliečiai, apima labai platų pareigų spektrą, įskaitant medicinos seseris, vandentiekio darbininkus, elektrikus ir architektus. Teismas nepalaikė šios nuomonės, pareikšdamas, kad terminas „valstybinė tarnyba“ kyla ne iš valstybės narės, bet iš Bendrijos teisės, o EB Sutarties 48(4) straipsnis apima tik tokias pareigybes, kurios susijusios su valstybės interesų įgyvendinimu: „... iš 48(1) – (3) straipsnio taikymo pašalinimas pareigybės susijusios su tiesioginiu arba netiesioginiu dalyvavimu vykdant viešąja teise suteiktus įgaliojimus bei pareigas, skirtas užtikrinti valstybės ar atskirų valstybinės valdžios įstaigų bendrus interesus. Faktiškai tokios pareigybės reiškia, kad tie, kurie jas užima, turi būti specialiai prisiekę valstybei, taip pat turi egzistuoti teisių ir pareigų abipusiškumas, reiškiantis pilietybės ryšį.“2 Teismo nuomone, vandentiekio darbininkai, elektrikai ir kiti panašių kategorijų asmenys neatlieka tokių svarbių funkcijų. Ta prasme Teismas pripažino, jog nepaisant valstybės narės daromo darbuotojų klasifikavimo, medicinos seserys, mokyklų mokytojai ir universitetų dėstytojai nepatenka į valstybinės tarnybos darbuotojų ratą, kiek tai susiję su EB Sutarties 48 (4) dalies straipsnio taikymu. Valstybių narių apsauginiai veiksmai ryšium su išlygos dėl valstybinės tarnybos naudojimu paskatino Komisiją 1988 metais paskelbti Pranešimą, kuriame paskelbta, jog ketinama išnagrinėti tokias pareigybių sritis, kurias, Komisijos nuomone, Europos Teisingumo Teismas pripažino nesančiomis tokio pobūdžio. Tai darbas valstybinėse sveikatos apsaugos tarnybose, dėstymas valstybinėse švietimo institucijose, tyrinėjimai valstybinėse institucijose ne kariniais tikslais, darbas valstybinėse institucijose, vykdančiose prekybos sektoriaus priežiūrą. 4. DRAUDŽIAMI LAISVO ASMENŲ JUDĖJIMO APRIBOJIMAI Remiantis Europos Teisingumo Teismo jurispridencija, būtų galima skirti šiuos kriterijus, kurie leistų sugrupuoti nacionalines priemones, reiškiančias laisvo asmenų judėjimo apribojimus: 1. Pagrindinės laisvės veikimo sritį pažeidžiančios priemonės: šiuo atveju apribojimais laikomos priemonės, užkertančios kelią ar trukdančios ekonominio poveikio veiklai ( kurios nekliudomas pradėjimas ir vykdymas sukuria asmenų judėjimo laisvės saugomą objektą) arba paprasčiausiai trukdančios asmenims pervažiuoti valstybės sienas. Darbuotojų judėjimo laisvės veikimo srities pažeidimas pirmiausiai pasireiškia asmenų atvykimo, išvykimo ir apsigyvenimo galimybių suvaržymu. Esminis trukdymas užsieniečio profesinei veiklai ar sudarymas tokių sąlygų, kai užsieniečio profesinė veikla apskritai negalima, būtų darbuotojų judėjimo laisvės veikimo srities pažeidimas, nesvarbu, ar tam tikra taisyklė ar nuostata neturi diskriminuojamojo poveikio, t, y. jei ji taikoma darbo santykiams ir valtybės viduje. Taigi tokios nuostatos, kurios vienos valstybės narės piliečiams trukdo įgyvendinti savo sumanymą arba sulaiko juos nuo sumanymo palikti savo kilmės valstybę, siekiant pasinaudoti judėjimo laisve, išreiškia asmenų judėjimo laisvės pažeidimą, neatsižvelgiant į tai, ar šių nuostatų taikymas tam tikram darbuotojui yra sietinas su jo pilietybe. 2. Diskriminuojamosios priemonės suprantamos kaip prastesnio statuso užsieniečiams nei vidaus piliečiams suteikimas. Europos Bendrijų teisėje nediskriminavimo principas yra konstitucinis. Darbuotojų judėjimo laisvės atžvilgiu vienodo elgesio su užsieniečiais ir vidaus piliečiais principui yra teikiama ypatinga reikšmė. Vienodo elgesio su užsieniečiais nuostatos draudžia ne tik nesunkiai pastebimą diskriminavimą pilietybės pagrindu, bet ir visas paslėptos diskriminacijos formas. 3. Priemonės, kurias lemia valstybių narių teisės sistemų skirtybės. Tokios nacionalinės priemonės, kurios užsieniečiams, palyginti su priimančiosios valstybės piliečiais ar bendrovėmis, sudaro prastesnes sąlygas (bent jau potencialiai) veikti, yra labai svarbios . Valstybių narių priemonės, kuriančios nepalankią aplinką asmenų naudojimuisi judėjimo laisve, nepaisant jų nediskriminuojamojo pobūdžio, priskiriamos prie tokių priemonių, kurios labiau riboja darbuotojų judėjimą tarp valstybių narių nei darbuotojų judėjimą tam tikros valstybės viduje. Profesinei veiklai pradėti keliami reikalavimai gali būti laikomi priemonėmis, labiau ribojančiomis darbuotojų pradėjūimą dirbti kitoje valstybėje narėje, bet tik kai tokie reikalavimai yra nediskriminuojamojo pobūdžio, bet vienaip ar kitaip labiau apsunkina užsieniečius ne vidaus piliečius. 4. Neutralios priemonės, apskritai trukdančios patekti į rinką. Nacionalinės nuostatos, trukdančios pradėti profesinę veiklą, kai reikalaujama diplomų, kvalifikacijos įrodymų, darbuotojų judėjimo laisvės atveju laikomos neutraliomis priemonėmis, apskritai ribojančiomis užsieniečių patekimą į rinką. Valstybės narės, siekdamos panaikinti tokias priemones, turėtų apskritai supaprastinti reikalavimus pradėti atitinkamą veiklą, bet ne naikinti išskirtinai užsieniečiams galiojančius apribojimus. 5. IŠVADOS 1. Nors laisvo asmenų judėjimo teisė ir yra viena svarbiausių teisių, pripažįstamų ES, tačiau tam tikrais ji gali būti ribojama. 2. Svarbu įsidėmėti, kad tik tokios priežastys, kaip visuomenės sveikata, viešoji tvarka, visuomenės saugumas ir tam tikros valstybinės tarnybos išimtys gali būti pateisinamomis priežastimis siekiant apriboti asmenų judėjimo laisvę. 3.Kiekvienas iš pagrindų, kuriais siekiama apriboti asmenų judėjimo laisvę yra griežtai reglamentuotas, todėl bet koks nukrypimas nuo jų yra draudžiamas. Pavyzdžiui, Direktyva 64/221 nurodo ligas ir būsenas, kurioms esant asmenų judėjimo laisvę galima varžyti, Europos Teisingumo Teismas padėjo išaiškinti, kokiu atveju galima taikyti valstybės tarnybos išimtį, kokiu atveju yra pažeista viešosios tvarkos išlyga. 3.3. Laisvas darbuotojų judėjimas Laisvas asmenų judėjimas apima tris asmenų kategorijas: 1.laisvą darbuotojų judėjimą, 2. laisvą nesavarankiškai dirbančiųjų asmenų judėjimą ir laisvą ne ES piliečių judėjimą. Iš pradžių laisvas darbuotojų judėjimas buvo laikomas būtinu elementu siekiant sukurti bendrąją rinką, o vėliau imta šią laisvę laikyti pagrindine laisve, suteikiama visiems ES piliečiams. Taip atsitiko, nes pagrindinis EEB sutarties tikslas steigiant bendrą vidaus rinką buvo kelti šalių ekonominę būklę ir skatinti jų bendradarbiavimą. Tam buvo reikalinga profesionali darbo jėga, galinti laisvai judėti tarp valstybių. Tačiau vėliau laisvo darbuotojų judėjimo teisės išplėtimas buvo susijęs su Europos solidarumo skatinimu. Taigi, galima sakyti, kad laisvas darbuotojų judėjimas suprantamas kaip duali asmenų teisė. Viena vertus, tai ekonominė teisė, kadangi laisvas darbuotojų judėjimas padeda egzistuoti bendrajai rinkai ir ekonominiam klestėjimui, kita vertus, tai asmeninė darbuotojo teisė laisvai atvykti į kitą valstybę narę ir nediskriminacinėmis sąlygomis joje dirbti, taip užsidirbant lėšų pragyvenimui sau ir savo šeimai. II. Darbuotojo sąvoka Darbuotojo sąvoka nėra pateikiama nei EB sutartyje, nei išvestiniuose teisės aktuose, todėl Teisingumo tesimas turėjo numatyti šios sąvokos prasmę ir taikymo sritį. Analizuojant EB sutarties 39 str.iškyla klausimas, kam taikomas šis straipsnis – ar tik ES valstybių narių piliečiams, ar jis apima ir trečiųjų valstybių piliečius. Buvo bandoma šį straipsnį aiškinti labai plačiai, t.y., kad tikrasis Bendrijos steigėjų ketinimas buvo vykdyti bendrą politiką visų bendrijos darbuotojų atžvilgiu, neišskiriant jų pagal pilietybę, tačiau išvestinė EB teisė užkirto kelia tokiam EB sutarties interpretavimui. Reglamentas 1612/68 aiškiai numato, jog jis taikomas tik ES valstybių narių piliečiams. Darbuotojo sąvoka susiformavo iš daugybės teismo sprendimų. Pirmasis sprendimas, kuriame šis terminas buvo nuodugniai apibrėžtas, buvo priimtas Levin93 byloje. šioje byloje ieškovas, Jungtinės Karalystės pilietis su savo žmona – ne Bendrijos piliete, kreipėsi dėl leidimo gyventi Olandijoje. Po to, kai jos prašymas buvo atmestas motyvuojant tuo, kad ji nėra dirbančioji, ji susirado mažai apmokamą darbą, kuris buvo nuolatinis, tačiau truko ne visą darbo dieną, ir kreipėsi pakartotinai. Olandijos valdžia vėl atsisakė suteikti jai leidimą teigdama, kad jos pajamų dirbant ne visą darbo dieną nepakanka pragyventi ir jos yra žemesnės nei Olandijos įstatymais nustatytas minimalus atlyginimas. Tesimas nusprendė, kad terminas dirbantysis apima tuos asmenis, kurie realiai atlieka ar siekia atlikti efektyvią ekonominę veiklą, net jei jie dirba ne visą darbo dieną arba atlyginimas už veiklą yra žemesnis nei minimalus darbo užmokestis. Ką reikėtų laikyti tokia veikla teismas nepaaiškina. Jis tik nurodo, kad tokia menkavertė veikla, kuri laikoma pagalbine nėra efektyvi ekonominė veikla. Faktas, jog darbuotojas gauna papildomų pajamų, tokių kaip šeimos parama ar pajamos iš privačios nuosavybės, neturi jokios įtakos pripažįstant asmenį dirbančiuoju. Pastarasis teismo teiginys yra plėtojamas vėlesnėje Kempf94 byloje. Vokietis muzikantas metus gyveno Olandijoje. Iš pradžių jis dirbo ne visą darbo dieną muzikos mokytoju ir uždirbdavo mažiau nei 240 ECU per mėnesį. Papildomai jis gaudavo pajamų iš valstybinių pašalpų. Vėliau jis susirgo, nebegalėjo dirbti, todėl gaudavo sveikatos, bedarbystės bei socialines pašalpas. Jo prašymas dėl leidimo nuolat apsigyventi buvo atmestas remiantis tuo, jog jis negali būti laikomas dirbančiuoju, kadangi jo veikla nėra efektyvi ekonominė veikla, jei jis prašo paramos iš valstybės. Europos Teisingumo teismas nusprendė, kad su sąlyga, jog realiai dirbant ne visą darbo dieną, dirbančiojo statusas negali būti nepripažįstamas vien tik dėl to, kad darbo užmokestis yra žemesnis už minimalų nacionalinį pragyvenimo lygį, kai yra pasikliaujama “ kitomis teisėtomis pragyvenimo lėšomis”. Ir nesvarbu ar jos gaunamos iš privačių šaltinių, ar jas teikia valstybė. Lawre - Blum95 byloje teismas pateikė tris kriterijus, kurie yra būtini, norint asmenį pripažinti darbuotoju pagal Bendrijos teisę. Pirmasis kriterijus – efektyvios ekonominės veiklos realus atlikimas, antrasis – atlyginimo už šią veiklą gavimas ir trečiasis – darbo vadovo, prižiūrinčiojo dirbantįjį, egzistavimas. Tačiau buvo bylų, kuriose net ir nesant visų trijų požymių, teismas pripažindavo asmenį dirbančiuoju, pavyzdžiui, Steymann96 byloje. šioje byloje teismas lanksčiai apibrėžė darbo ir atlyginimo santykį. Ieškovas buvo Vokietijos pilietis, gyvenantis Nyderlanduose, kur jis trumpą laiką dirbo santechniku. Vėliau jis įstojo į religinę Bhagwan bendruomenę, kurioje jis dirbo santechnikos darbus, atliko pagrindines namų ūkio pareigas ir kitą komercinę veiklą bendruomenės patalpose. Bendruomenė jį aprūpindavo maistu, drabužiais ir gyvenamuoju plotu bei duodavo kišenpinigių smulkioms asmeninėms išlaidoms. Jo prašymas suteikti leidimą nuolatinai gyventi buvo atmestas. Europos teisingumo teismas pripažino, jog jo darbas buvo pakankamas,kad pagrįstų jo statusą kaip dirbančiojo. Nepaisant to, jog iš šalies ši veikla gali pasirodyti kaip neatlyginama, tai nereiškia, kad tai nėra efektyvi ekonominė veikla, nes jis teikė paslaugas, kurios buvo būtina bendruomenės apsirūpinimo sąlyga, kurias priešingu atveju būtų tekę atlikti kam nors kitam, ir bendruomenė kaip atlyginimą už šį darbą tankino asmens materialinius poreikius. Sprendimas šioje byloje yra priešpriešinamas Bettray97 bylos sprendimui. Pastarojoje ieškovas vėlgi buvo Vokietijos pilietis, gyvenęs Olandijoje ir kreipęsis dėl leidimo gyventi nuolat. Būdamas narkomanas, pilietis Bettray’us įgijo teisę dalyvauti specialioje socialinėje programoje, pagal kurią jis gyveno terapijos centre ir gaudavo finansinę paramą. Už tai jis turėjo dirbti municipalinėje institucijoje viešuosius darbus tiek, kiek pajėgė. Teismas nepripažino, kad valstybės suteikiamas apmokamas darbas reiškia “efektyvią ekonominę veiklą”, jei jis tėra būdas asmeniui reintegruotis į visuomenę, ir jo tikslas tėra padėti pačiam asmeniui anksčiau ar vėliau atstatyti savo sugebėjimą dirbti įprastą darbą. Kadangi šio darbo tiesioginis tikslas nebuvo savo ekonominių poreikių patenkinimas, kaip buvo Steymann byloje, teismas Bettray nepripažino dirbančiuoju. Apibendrinant kas gali būti pripažinti EB sutarties 39 str. subjektais, derėtų paminėti, kad nepaisant to, jog teismas ir nustato tam tikrus kriterijus darbuotojo sąvokai apibrėžti, vis dėlto kiekvienu konkrečiu atveju jis stengiasi darbuotojo sąvoką aiškinti labai plačiai. Kaip teismas pasisakė Unger byloje, darbuotojo sąvoka yra Bendrijos teisės sąvoka ir būtent Europos teisingumo teismas, o ne valstybės narės turi teisę nustatyti šio termino turinį ir prasmę. Be to, teismas sako, jog jis šią sąvoką aiškins plačiai, manydamas, jog tokia plati , kokia tik įmanoma darbuotojų judėjimo laisvė yra vienas iš Bendrijos pagrindų. III. Darbuotojų teisės 1. Teisė atvykti ir apsigyventi Jei asmuo jau priskiriamas darbuotojo kategorijai pagal EB sutarties 39 str., turi būti taikoma pati bendriausia taisyklė, jog jam turi būti suteiktos tokios pat teisės kaip ir priimančiosios valstybės piliečiams, t.y turi būti laikomasi EB sutarties 12 str. numatyto nediskriminavimo principo. Darbuotojo teisės pagrindinai yra reglamentuojamos 3 antriniuose Europos bendrijos teisės aktuose: • Direktyva 68/360 (reglamentuojama teisė atvykti ir apsigyventi) • Reglamentas 1612/68 (reglamentuojamas laisvas darbuotojų judėjimas) • Reglamentas 1251/70 (reglamentuojama teisė pasilikti pasibaigus darbo santykiams) Taigi pagal šiuos tris teisės aktus išskiriamos ir trys darbuotojų teisių grupės. Pirmąją teisių grupę sudaro teisė atvykti ir apsigyventi. Direktyvą 68/360 Taryba priėmė tam, kad panaikintų Bendrijos piliečių judėjimo ir apsigyvenimo apribojimus. Tačiau ji pripažįsta, kad šiuo tikslu turi būti paisoma tam tikrų formalumu, tik siekia šiuos formalumus kiek įmanoma supaprastinti. Šios direktyvos esmė yra ta, jog teisė atvykti ir apsigyventi bei teisė turėti atitinkamas darbo sąlygas išplaukia iš pačios EB sutarties, tai tiesiogiai galiojančios teisės, kurios turi būti gerbiamos vietinės valstybių narių valdžios, įskaitant ir teismus. Tačiau darbuotojo statusas priimančiajai valstybei pareikalavus turi būti įrodytas – taigi direktyva 68/360 nustato komplektą dokumentų, kuriuos būtina turėti kiekvienam darbuotojui imigrantui ir jo šeimos nariams. Pirmasis direktyvos straipsnis tiesiogiai numato, jog valstybės narės pagal šią direktyvą privalo panaikinti bet kokius Bendrijos piliečių ir jų šeimos narių (pagal reglamentą 1612/68) judėjimo apribojimus. Tačiau atitinkamos direktyvoje numatytos teisės nėra visiškai priklausomos nuo priimančiosios valstybės narės. Valstybės narės taip pat privalo suteikti savo piliečiams teisę palikti jų teritoriją, kad galėtų dirbti kitur ES (2str. 1 dalis). Ši teisė turi būti suteikta pateikus paprastą asmens pažymėjimą ar pasą, kurį valstybė narė privalo išduoti savo piliečiui (2 str. 2 dalis) ir kuris privalo galioti visose valstybėse narėse ir visose valstybėse, kurias Bendrijos pilietis turi kirsti keliaudamas iš vienos valstybės narės į kitą (2 str. 3 dalis), nes kartais keliaujant į kitą ES valstybę narę gali tekti kirsti trečiąsias valstybes (pavyzdžiui, vykstant iš Italijos į Švediją). Direktyvos 3 straipsnis reikalauja, jog darbuotojai ir jų šeimos nariai būtų įleisti į priimančiąją šalies teritoriją pateikę tik pasą ar galiojančią asmens identifikavimo kortelę. Vizų negali būti reikalaujama, išskyrus atvejus, kai šeimos narys nėra ES pilietis. Pagal šį aktą, priimančioji valstybė privalo išduoti leidimą nuolat gyventi asmeniui, pateikusiam dokumentą, kuris leido įvažiuoti į jos teritoriją ir darbo sutartį arba darbdavio įsipareigojimą priimti šį asmenį į darbą. Išduotas leidimas nuolat gyventi galioja 5 metus, yra automatiškai atnaujinamas ir galioja visoje priimančiosios valstybės teritorijoje. Teismo praktikoje randama daugybė pavyzdžių, kuomet valstybės narės bandė įvesti papildomus reikalavimus atvykimui ir įsidarbinimui jų šalyje arba bandė pasinaudoti tuo, jog neįvykdyti visi reikalingi formalumai ir neįsileisti arba deportuoti iš savo šalies darbuotoją imigrantą. Royer98 byloje Prancūzijos verslininkui, gyvenančiam Belgijoje buvo įsakyta išvykti iš šalies, nes jis neįvykdė visų administracinių formalumų tik įvažiavęs į šalį. Teismas nustatė, jog tik nežymus formalumų nepaisymas nėra pakankamas pagrindas išvaryti darbuotoją iš šalies, tačiau teismas pasiūlė galimybę taikyti kitas, švelnesnes nei deportavimas, bausmes už formalumų nesilaikymą. Šios bausmės turi būti proporcingos padarytam pažeidimui. Pieck99 byloje atsakovu buvo olandas, dirbantis Velse ir neturintis galiojančio leidimo ten gyventi, todėl jam buvo įteiktas įsakymas jį deportuoti iš šalies. Teismas nustatė, kas už Direktyvoje 68/360 nustatytų formalumų nesilaikymą negali būti baudžiama taip smarkiai, kad atsirastų kliūčių laisvam darbuotojų judėjimui. Tokioms neproporcingoms bausmės priklauso ir įkalinimas. Kitoje byloje (Watson and Belmann)100 teismas nurodė, kad teisė darbuotojui apsigyventi yra pagrindinė teisė, tiesiogiai kildinama iš EB sutarties. Šioje byloje teismas pripažino Italijos įstatymą, reikalaujantį, jog imigrantai būti deportuoti, jei jie neužsiregistruoja per 3 dienos tam tikrose įstaigose, prieštarauja EB sutarties 39 str., nes ši priemonė nėra proporcinga padarytam pažeidimui. Leidimo nuolat gyventi išdavimo klausimas vėl visai neseniai buvo atnaujintas žymioje Martinez Sala101 byloje. ISpanijos pilietė Sala gyveno Vokietijoje nuo 1956 m. Jos turėto leidimo galiojimo laikas pasibaigė ir ji teismui pateikė daugybę dokumentų, rodančių faktą, jog ji jau daug kartų buvo prašiusi ši leidimą pratęsti. Kaip tik tuo metu jai gimė kūdikis ir ji paprašė valstybės pašalpos kūdikiui. Jos prašymas buvo atmestas motyvuojant tuo, jog ji nei buvo Vokietijos pilietė, nei turėjo galiojantį leidimą gyventi šalyje. Teismas pasakė, jog teisės nuolat gyventi egzistavimui įrodyti leidimas turi tik deklaratyvią reikšmę. Pagal bylos duomenis matyti, jog teisė nuolat gyventi egzistavo ir jos pagrindu turėjo būti suteikta pašalpa motinai. Be to, teismas nustatė, jog tai buvo diskriminuojantis imigrantus reikalavimas. Bosman byloje teismas konstatavo, jog nors ir reikalavimai at tam tikros rūšies patikrinimai yra vienodi ir imigrantams, ir saviems piliečiams jie gali būti pripažinti pažeidžiančiais laisvo judėjimo teisę tuo atveju, jeigu yra vykdomi ne įprastinėse situacijose ir įprastiniais pagrindais, o sistematiškai arba nesant reikalo. Baigiant kalbėti apie Direktyvą 68/360 reikėtų paminėti jos 7 straipsnį, kuris kalba apie asmenis, neturinčius darbo. Jame teigiama, kad leidimas gyventi negali būti atimtas iš darbuotojo tik tuo pagrindu, jog neturi darbo dėl nuo jo nepriklausančių aplinkybių arba dėl jo ligos ar nelaimingo atsitikimo. Žinoma, turi būti tam tikras atitinkamos įstaigos pažymėjimas apie tai. Kai esant tokioms aplinkybėms, jei bedarbystė trunka ilgiau nei 12 mėnesių ir leidimas gyventi yra atnaujinamas pirmą kartą, teisė apsigyventi šalyje gali būti apribojama, tačiau turi būti leidžiama dar gyventi ne trumpiau nei 12 mėnesių. Direktyvoje nėra nieko pasakyta apie bedarbystę savo noru, galbūt tuomet galima iš viso atsisakyti išduoti ar atnaujinti leidimą nuolat gyventi. Tačiau visai kitokia situacija yra tokiu atveju, jei asmuo savo noru išeina iš vieno darbo dėl to, kad yra juo nepatenkintas ir aktyviai siekia kito darbo. Su tokia situacija yra susijęs teismo sprendimas Antonissen102 byloje. Nepaisant to, kad teismas jau anksčiau buvo pasakęs, jog EB sutarties 39 str. taip pat garantuoja teisę atvykti ir ieškoti darbo, Jungtinė Karalystė šioje byloje ginčijo, jog ši teisė turėtų būti ribota ir kad asmenį, per tam tikrą terminą nesusiradusį darbo, būtų galima deportuoti. Buvo siūlomas trijų mėnesių terminas, tačiau teismui jis pasirodė per trumpas ir jis nustatė, jog nesant Bendrijos teisės aktų, nustatančių tokį laiko tarpą, minimalus laiko tarpas darbui susirasti turėtų būti 6 mėnesiai. Tačiau teismo nuomone, tai nėra galutinis terminas, nes jeigu suėjus šiam terminui suinteresuotas rasti darbo asmuo pateikia įrodymus, kad jis vis dar tęsia darbo paiešką ir kad turi realų šansą būti įdarbintu, jam negalima įsakyti išvykti iš priimančios valstybės. 2. Teisė į tam tikras įsidarbinimo sąlygas EB sutarties 48 str. 2 dalyje reikalaujama, kad valstybės narės panaikintų visokią diskriminaciją dėl nacionalinės priklausomybės, susijusią su įdarbinimu, darbo užmokesčiu ir kitomis darbo sąlygomis. Dėl to buvo priimtas reglamentas 1612/68, kuriame įtvirtinama antroji darbuotojo teisių grupė – teisės į tam tikras įsidarbinimo sąlygas. Reglamentą sudaro kelios dalys, iš kurių šiai temai svarbiausia yra pirmoji dalis “Įsidarbinimas ir dirbančiųjų šeimos”. Ją sudaro trys skyriai . Pirmasis skyrius(1-6 str.) reglamentuoja teisę įsidarbinti. Pirmoji skyriaus nuostata įtvirtina bendrą principą, kad kiekvienas Bendrijos pilietis nepriklausomai nuo savo gyvenamosios vietos turi teisę įsidarbinti ir dirbti kitoje valstybėje narėje pagal joje taikomas taisykles; tai darydamas jis turi tokią pat pirmenybę kaip ir priimančiosios valstybės piliečiai. Diskriminacija negalima nuo pat prašymo priimti į darbą pateikimo ir darbo pasiūlymo. Pagal šį reglamentą, valstybės narės įstatymu, poįstatyminiu aktu ar administracine priemone įtvirtintos nuostatos arba administraciniai veiksmai netaikomi jeigu jie riboja kreipimąsi dėl darbo ir jo pasiūlą arba užsienio piliečių teisę įsidarbinti, arba visai tai padaro priklausomu nuo sąlygų, kurios netaikomos tos valstybės piliečiams arba nors ir taikomi nepriklausomai nuo pilietybės, turi vienintelį ar pagrindinį tikslą arba poveikį užkirsti kelią kitų valstybių narių piliečiams užimti siūlomas darbo vietas (3 straipsnis). Tačiau pagal 3 straipsnį, valstybės narės turi teisę nustatyti sąlygas, “ susijusias su kalbos mokėjimu, kuris reikalingas dėl užimamų pareigų pobūdžio”. Groener103 byloje atitinkamas Airijos įstatymas numatė, kad profesinių mokyklų mokytojai Airijoje turi mokėti airių kalbą, o jei nėra kitų tinkamų kandidatų, švietimo ministras turi teisę padaryti išimtį. Ieškovė, Olandijos pilietė, kuri anksčiau ne visu etatu dirbo dėstytoja profesinėje mokykloje, negalėjo dirbti dėstytoja visu etatu, kadangi neišlaikė airių kalbos testo ir jai nebuvo pritaikyta išimtis. Teismas palaikė minėtą Airijos įstatymą, pareikšdamas, kad nuolatinės viso etato dėstytojo pareigos valstybinėse profesinio mokymo institucijose yra pareigos, pateisinančios kalbos mokėjimo reikalavimą pagal reglamento 1612/68 3(1) straipsnį, su sąlyga, kad šis kalbos reikalavimas yra nustatytas kaip vietinės nacionalinės kalbos, kuri kartu yra ir pagrindinė valstybinė kalba, skatinimo politikos dalis, taip pat su sąlyga, kad šis reikalavimas yra taikomas proporcingu ir nediskriminaciniu būdu. Taigi, kaip matome iš teismo sprendimo kalbos reikalavimai yra leidžiami ryšium su aiškia nacionaliniuose įstatymuose įtvirtinta politika išlaikyti bei remti kalbos, kuri yra viena iš priemonių išreikšti nacionalinį identitetą ir kultūrą, vartojimą, su sąlyga, kad tokie reikalavimai nebūtų neproporcingi jais siekiamiems tikslams. Pirmasis skyrius taip pat numato, kad valstybės narės negali padaryti taip, kad Bendrijos piliečių užsieniečių įdarbinimas priklausytų nuo medicininių, profesinių ar kitokių kriterijų, kurie diskriminuoja dėl nacionalinės priklausomybės (6 str.). Antrasis Reglamento 1612/68 pirmosios dalies skyrius (7-9 straipsniai) reglamentuoja asmens teisę į lygybę ne tik su įdarbinimu susijusiose dalykuose, bet ir į “socialines garantijas”, tokias kaip aprūpinimas gyvenamuoju plotu. 7 straipsnio 1 dalis numato, jog “dirbantysis, kuris yra valstybės narės pilietis, kitos valstybės narės teritorijoje jo pilietybės pagrindu negali būti traktuojamas skirtingai nei pastarosios valstybės piliečiai dėl bet kokių įsidarbinimo bei darbo sąlygų, ypač susijusių su atlyginimu, atleidimu iš darbo arba, jei jis taptų bedarbiu – su sugrąžinimu į darbą ar pakartotiniu įsidarbinimu”. Ši norma apima visas diskriminacijos formas – ir tiesioginę, ir netiesioginę. Pavyzdžiui, Sotgiu104 byloje ieškovas, Italijos pilietis, dirbo Vokietijos federalinio pašto tarnyboje Štutgarte, nors jo šeima gyveno Italijoje. Kaip ir dirbantieji Vokietijos piliečiai tokiomis aplinkybėmis jis gaudavo “gyvenimo atskirai nuo šeimos pašalpą”. Tačiau vėliau Vidaus reikalų ministerija padidino dieninį pašalpos tarifą tiems dirbantiesiems, kurie įsidarbinimo metu gyveno Vokietijoje, o tiems, kurie įsidarbinimo metu gyveno užsienyje, išliko galioti senasis mažesnis tarifas. Europos Teisingumo Teismas pareiškė, kad minėtoji pašalpa tiek, kiek ji reiškia dirbančiojo,atskirto nuo šeimos, patiriamų nepatogumų kompensavimą, reiškia papildomą atlyginimą ir taip yra viena iš įsidarbinimo ir darbo sąlygų reglamento prasme. Taigi toks skirstymas, grindžiamas gyvenamąją vieta praktikoje būtų sukėlęs padarinių, besiskiriančių priklausomai nuo pilietybės. Todėl teisingumo teismas padarė išvadą, kad tokia skirstymo schema yra nesuderinama su EB teise. Reglamento 7 straipsnio 2 dalis numato, kad dirbančiajam imigrantui turi būti taikomos tos pačios socialinės ir mokesčių lengvatos kaip ir dirbantiesiems – tos pačios valstybės piliečiams. Nors iš šio straipsnio nuostatų galima manyti, kad yra apsiribojama socialinėmis ir mokesčių garantijomis, kurias dirbančiajam numato nacionalinė teisė, tačiau ETT požiūris yra šiek tiek platesnis. Jis buvo atskleistas Fiorini105 byloje. pagal Prancūzijos įstatymus šeimose, turinčiose tris ar daugiau vaikų iki 18 metų, tėvas, motina ir kiekvienas vaikas šeimos galvos prašymu turėjo teisę gauti specialią važiavimo traukiniais nuolaidų kortelę. Vyras pats kreipėsi dėl šios kortelės, tačiau jam žuvus, žmonai buvo atsisakyta suteikti tokią kortelę remiantis tuo, kad ji buvo Italijos pilietė. Ieškovė įrodinėjo, kad nuolaidų kortelė reiškia “socialinę garantiją” dirbantiesiems 7(2) str. prasme.atsakovas teigė, kad tokios lengvatos yra išimtinai susijusios su darbuotojo statusu, nes jas lemia pati darbo sutartis. ETT nustatė, “nors ir tiesa, kad kai kurios šio straipsnio nuostatos yra nukreiptos į santykius, kylančius iš darbo sutarties, tačiau kitos nuostatos, pavyzdžiui, sugrąžinimo į darbą ar pakartotinio įdarbinimo asmens bedarbystės atveju, neturi nieko bendra su tokiais santykiais ir netgi apima nutrūkusius ankstesnius darbo santykius. Tokiomis aplinkybėmis nuoroda į šią normą negali būti aiškinama ribotai. Todėl darytina išvada, jog šios normos taikymo apimtis turi būti apibrėžta taip, kad apimtų visas socialines bei mokesčių garantijas, tiek susijusias, tiek nesusijusias su darbo sutartimi, tokias kaip nuolaidos traukinių bilietams. Teisė į lengvatas išlieka net ir tuo atveju, jei siekiant patenkinti likusių šeimos narių poreikius dėl jų buvo kreiptasi jau po darbuotojo mirties. Kadangi šeima pagal EB teisės nuostatas turėjo teisę pasilikti gyventi Prancūzijoje, ji turėjo teisę pasinaudoti tomis pačiomis garantijomis. Šioje normoje pateikiamos “socialinių garantijų” sąvokos išaiškinimą ETT pateikė ir Even106 bylos sprendime – garantijos reiškia visas su darbo sutartimi susijusias ir nesusijusias lengvatas, kurios paprastai yra suteikiamos dirbantiesiems – tos valstybės narės piliečiams daugiausia dėl jų turimo dirbančiojo objektyvaus statuso arba vien tik dėl jų gyvenimo tos valstybės teritorijoje fakto, ir kurių taikymas dirbantiesiems imigrantams dėl to atrodo reikalingas, kad palengvintųjų judėjimą Bendrijos teritorijoje. Taigi sąvoka “socialinės garantijos” negali būti aiškinama siaurinamai. Vėlesnėse bylose ETT “socialinių garantijų” sąvokai priskyrė ir šias garantijas: pašalpa suaugusiems asmenims su negalia(reglamentas 1408/71), garantuota minimali gyvenimo pašalpa, galimybė vartoti savo kalbą teisminiame procese(Mutsch byla)107, senatvės pašalpa neturintiems teisės į pensiją pagal nacionalinės apsaugos sistemą ir kt. Svarbu paminėti, kad, teismo nuomone, visomis šiomis socialinėmis garantijomis 7(2) str. prasme gali pasinaudoti tik dirbantys asmenys, o ne valstybių narių piliečiai, kurie atvyko į kitą valstybę ieškodami darbo108(Lebon byla). Taigi teismas išskyrė dvi kategorijas asmenų: pirmajai priklauso asmenys, kurie teisėtai įgijo teisę nuolat apsigyventi, kadangi įsidarbino, o antrajai - asmenys, kuriems yra leidžiama laikinai apsigyventi valstybėje ieškant darbo. Tik pirmoji kategorija asmenų turi teisę į visas garantijas ir visos apimties. Galiausiai O”Flynn byloje teismas pateikė dar vieną, kitokį galimą socialinių garantijų apribojimą. O’Flynn, Airijos pilietis, gyvenantis Jungtinėje Karalystėje paprašė laidotuvių pašalpos savo sūnui palaidoti Airijoje. Jo prašymas buvo atmestas, motyvuojant tuo, kad siekiant gauti tokią pašalpą sūnų reikia laidoti JK, kaip reikalauja Anglijos įstatymai. Ieškovas teigė, kad ši su valstybės teritorija susijusi sąlyga buvo netiesiogiai diskriminuojanti darbuotojus imigrantus. ETT su tuo sutiko, jo nuomone, tokia įstatymo nuostata pažeidžia Reglamento 7(2) straipsnį. Vis dėlto Teismas pasakė, kad valstybė narė tokiu atveju gali apriboti pašalpą: sumokėti tik vienkartinę išmoką arba išmokėti tokią suma, kuri būtų lygi normalioms laidojimo išlaidoms Anglijoje. Iškyla dar vienas klausimas – koks santykis tarp šio Reglamento 7(2) str. ir Reglamento 1408/71, kuris kaip bus matyti vėliau reguliuoja darbuotojų socialinę apsaugą. Gali pasitaikyti atvejų, kaip Reglamentas 1408/71 turėtų būti netaikomas, tačiau yra visos sąlygos taikyti Reglamentą 1612/68, arba galima situacija, kai turi būti taikomi abu Reglamentai vienu metu. Šis klausimą ETT sprendė Martinez Sala109 byloje, kurioje teismas nusprendė, jog motinystės pašalpa atitiko visus kriterijus, pagal kuriuos ji buvo pripažinta šeimos pašalpa pagal 1408/71 Regl. 4 str. ir ji taip pat pateko į sąvoką “socialinės garantijos” pagal Regl. 1612/68. Teismas pasakė, kad pastarojo reglamento 7 str. yra bendra norma Reglamento 1408/71 atžvilgiu, todėl ji šiuose santykiuose taip pat gali būti taikoma. Kalbant apie mokesčių lengvatas, pirmiausia nustatoma taisyklė, kad tiesioginių mokesčių nustatymas išlieka valstybių narių kompetencijoje, tačiau jos vykdydamos šias galias turi laikytis bendrijos teisės principų. Pagrindinis principas reikalauja, kad migrantai nebūtų diskriminuojami pagal pilietybę, taigi seka išvada, kad jiems turėtų būti taikoma lygiai tokia pati nacionalinė mokesčių sistema, kaip ir tos valstybės piliečiui. Tai išplaukia iš Reglamento 1612/68 7(2) str. ir EB sutarties 12 str. vis dėlto viskas nėra taip paprasta, nes mokesčių naštos dydis priklauso nuo to ar asmuo nuolat gyvena valstybėje, ar ne. Nuolat negyvenantiems valstybėje narėje asmenims tenka kur kas mažesnė mokesčių našta, nes jiems nereikia mokėti visų mokesčių, kuriuos moka nuolat gyvenamieji, kitų dirbantieji imigrantai kaip tik ir sudaro didžiąją dalį nuolat negyvenančių mokesčių mokėtojų. Taigi, išeina taip, kad jie tampa privilegijuotaisiais valstybės piliečių atžvilgiu. Tačiau ETT buvo pasiruošęs pripažinti, kad siekiant išlaikyti nacionalines mokesčius sistemas vientisas, tokios aplinkybės gali būti pateisinamos. Bachmann110 byla buvo susijusi su Belgijos teisės normomis, leidžiančiomis sumažinti pajamų mokestį, jei sveikatos ir gyvybės draudimo įmokos buvo mokamos Belgijoje. Tai buvo plati mokesčių mokėjimo schema, leidžianti pajamų mokesčių sumažinimą tokiu atveju kompensuoti Belgijos draudimo kompanijų didesniu apmokestinimu. Teismas pripažino tokias normas suderinamas su EB teise, nepaisant to, kad ši nuostata tiesiogiai įtakojo imigrantus darbuotojus, nes jų tikslas buvo išlaikyti vieningą nacionalinę mokesčių sistemą. Žinoma, susitarimas dėl visoje Bendrijoje bendrai taikomos asmeninio apmokestinimo sistemos atleistų ETT nuo tokių sudėtingų bylų sprendimo, bet toks susitarimas artimiausioje ateityje nėra numatomas ir nesant jokių bendrų teisės normų šioje srityje ETT neišvengiamai lieka vienintele institucija, kuriai privalu surasti sudėtingą sprendimą, kaip suderinti dvi nesuderinamas nuostatas – Bendrijos nuostatas draudžiančias bet kokią diskriminacija ir mokesčių naštos neatitikimą tarp nuolat gyvenančių asmenų ir nuolat negyvenančiųjų. Pagal Reglamento 7 (3) str. darbuotojas imigrantas turi teisę į mokymą profesinėse mokyklose bei perkvalifikavimo centruose remiantis ta pačia teise ir pagal tas pačias sąlygas kaip ir dirbantieji tos valstybės piliečiai. “Teisė” šiame kontekste reiškia ne tik teisę būti priimtam į buvimo valstybės amatų bei profesines mokymo įstaigas, bet ir į priemones, kurios sudarytų sąlygas tokias mokymo įskaitas lankyti. Ši teisė valstybėms narėms sukėlė tam tikrų problemų. Išeina taip, kad asmeniui pakanka teisėtai gauti leidimą apsigyventi po to, kai jis susiranda net ir ne visos darbo dienos darbą, su sąlyga, kad tai realus darbas ir jis jau įgyja teisę mokytis valstybės amatų ir profesinėse mokyklose. Jei vėliau toks asmuo darbą praranda arba jo atsisako, jis vis tiek jau yra įgijęs teises į bet kokius mokymo kursus, kadangi tai reiškia “profesinį mokymą” pagal 7(3) straipsnį arba “socialinę lengvatą” pagal jau aptartą 7(2) straipsnį. Taigi ši teisė labai lengvai gali tapti piktnaudžiavimo objektu. Su aptariamuoju klausimu artimiausiai yra susijusios 2 bylos. Brown111 byloje vyras, turėjęs dvigubą – Prancūzijos ir Britanijos pilietybę, gimęs ir mokslus baigęs Prancūzijoje, 8 mėnesiams išvyko dirbti į vieną Škotijos įmonę inžinieriumi stažuotoju. Stažuotės tikslas buvo pasiruošti studijoms universitete. Įstojimas į universitetą buvo išankstinė jo darbo sąlyga. Įstojęs į Kembridžą jis pareikalavo suteikti jam į grantą pragyvenimo išlaidoms tokiomis pat sąlygomis kaip tai buvo suteikiama studentams Britanijos piliečiams. Lair112 byloje Prancūzijos pilietė norėjo studijuoti kalbas Hanoverio universitete Vokietijoje. Ji dirbo Vokietijoje daugiau nei 5 metus su priverstinės bedarbystės pertraukomis. Ji kreipėsi dėl granto, kuri, pagal Vokietijos įstatymus, buvo prieinamas tik užsieniečiams, jei jie gyveno ir nuolat dirbo Vokietijoje paskutinius 5 metus. Abiem atvejais buvo atsisakyta grantą suteikti. ETT nustatė, kad abiem atvejais klausimas nebuvo susijęs su “ mokymu profesinėse mokyklose”, taigi 7(3) str. šiuo atveju nėra taikomas, nes šis terminas liečia tik amatų mokymo institucijas. Kita vertus teismas pripažino, jog ieškovų pretenzijos abiejose bylose gali reikšti teisę I “socialinę lengvatą” pagal 7(2) str. taigi 7 straipsnio 2 ir 3 dalys tarpusavyje nėra išimtiniai. Pirmojoje byloje teismas pripažino, kad nors ieškovas ir galėjo būti laikomas dirbančiuoju, tačiau jis neturėjo teisės į tokią socialinę lengvatą, nes jo buvimo Anglijoje priežastis buvo studijos, o jo darbas (kaip ir dirbančiojo statusas) buvo tik pagalbinis studijų atžvilgiu. Antrojoje byloje ETT išskyrė dirbančiųjų imigrantų kategorijas: viena vertus, egzistuoja dirbantysis, priverstinai esąs bedarbiu, tačiau turįs teisę reikalauti sugrąžinti jį į darbą lygia taip pat kaip it tos valstybės narės piliečiai dirbantieji (jei tik jis teisėtai gyvena šalyje), kita vertus, egzistuoja dirbantysis, atsisakęs darbo dėl to, kad toliau nori mokytis toje valstybėje, kurioje dirbo. Pirmuoju atveju dirbantysis turės teisę į tuos pačius grantus kaip ir tos valstybės piliečiai, o antruoju atveju darbuotojas imigrantas gali reikalauti tokių socialinių lengvatų tik tada, jei egzistuoja ryšys tarp jo buvusio darbo ir studijų. Be to šioje byloje teismas atsakė į valstybių narių nuogąstavimus dėl piktnaudžiavimo šia teise galimybės: tuo atveju, jei dirbantysis atvyko į valstybę narę turėdamas vienintelį tikslą – trumpai padirbėjus pasinaudoti tos valstybės studentų rėmimo sistema, jam nebebus taikomos 7 str. 2 ir 3 dalys. 3. Kitos teisės Paskutinėse šiame Reglamento 1612/48 skyriuje numatytos teisės – tai teisė būti profesinės sąjungos nariu ir teisė į gyvenamąjį plotą nediskriminacinėmis sąlygomis (8 ir 9 str.) Kituose teisės aktuose taip pat numatyta keletas darbuotojų teisių. EB Reglamentas 1251/70 numato, kad esant tam tikroms aplinkybėms, valstybės narės piliečiai, dirbę kitų valstybių narių teritorijoje, taip pat jų šeimų nariai, ir nutrūkus darbiniams santykiams gali likti gyventi šiose valstybėse. Pasilikti gyventi galima 3 atvejais: Išėjus į pensiją, dėl nedarbingumo ir tuo atveju,jei dirbantysis, išgyvenęs ir išdirbęs ne savo pilietybės valstybėje narėje 36 mėnesius, įsidarbina kitoje valstybėje narėje, bet lieka gyventi pirmojoje valstybėje. Dirbančiojo šeima po jo mirties gali ir toliau gyventi toje valstybėje, jei mirties metu jis jau buvo įgijęs teisę nuolat gyventi toje valstybėje. Priešingu atveju šeima gali pasilikti toje valstybėje jei patenkinama viena iš šių sąlygų: dirbantysis nepertraukiamai gyveno toje valstybėje 24 mėnesius iki savo mirties; jis mirė dėl profesinės ligos arba nelaimingo atsitikimo darbe; jo likęs gyvas sutuoktinis yra arba buvo prieš sudarant su juo santuoką, valstybės narės, kurioje jis dirbo, pilietis. Išvykimas iš valstybės trumpesniam nei 3 mėnesių laikotarpiui, taip pat išvykimas ryšium su privaloma karine tarnyba nepertraukia nuolatinio gyvenimo toje valstybėje. Lygiai taip pat priverstinis nedarbas, nedarbas dėl ligos ar traumas nepertraukia darbo tęstinumo. Paskutinė teisių grupę sudaro darbuotojų teisės į socialinę apsaugą. Jos nuostatos reglamentuojamos EB Reglamente 1408/71. Šiuo teisės aktu nebuvo siekiama suvienodinti nacionalines socialinės apsaugos sistemas. Jo tikslas pasiekti, kad socialinės apsaugos nuostatos būtų vienodai taikomos visiems darbuotojams šalyje – ir imigrantams, ir savos šalies piliečiams. Šis reglamentas labai sudėtingas, jis paremtas dviem principais – visuotinumo ir diskriminacijos draudimo. Aš tik paminėsiu subjektus, kuriems jis taikomas ir pagal jį taikomas socialines apsaugos priemones. Remiantis 2 straipsniu, Reglamentas 1408/71 taikomas ir samdomiems asmenims, ir savarankiškai dirbantiems asmenims, jų šeimos nariams bei asmenims be pilietybės ir pabėgėliams, taip pat valstybės tarnautojams. Reglamentas apima socialines pašalpas, įeinančias tiek į bendras, tiek į specialias įnašais arba kitokias principais grindžiamas schemas: ligos ir motinystės, invalidumo, pašalpos išlaikytiniams, netekus maitintojo, senatvės pašalpos ir pašalpos mirties atveju, profesinių susirgimų ir traumų atvejais, bedarbio pašalpa, pašalpos šeimai. Reglamentas neapima socialinės ir medicininės pagalbos, pašalpų karo aukoms. Reglamentas nesuteikia darbuotojui galimybės naudotis vienu metu mokamomis keliomis išmokomis: “darbuotojas negali nei įgyti, nei išlaikyti teisės į kelias tos pačios rūšies išmokas už tą patį privalomojo draudimo laikotarpį” (12 str.) Keičiantis socialinės saugos pašalpų pobūdžiui ir dydžiui, Reglamentas peržiūrimas kasmet. IV. Darbuotojo šeimos narių teisės Jau aptartas EB Reglamentas 1612/68 taip pat reglamentuoja ir darbuotojo Šeimos narių statusą. Pagal 10 dalies straipsnį, darbuotojo šeimos nariais yra laikomas dirbančiojo sutuoktinis ir jų palikuonys iki 21 metų amžiaus arba išlaikytiniai, taip pat išlaikomi giminaičiai pagal dirbančiojo ir jo sutuoktinio aukštutinę giminystės liniją. ETT yra aiškiai pasakęs, kad sąvoka “sutuoktinis” reiškia asmenį, susituokusį su dirbančiuoju, o ne jo sugyventinį, nesvarbu ar sutuoktiniai gyvena kartu, ar ne. Šeimos nariai turi teisę vykti į kitą valstybę kartu su dirbančiuoju nepriklausomai nuo jų pilietybės. Reglamentas nustato, kad valstybės narės lengvatine tvarka privalo įsileisti bet kurį šeimos narį, kuris nors ir reglamente neminimas, tačiau yra dirbančiojo išlaikomas arba gyveno jo namuose pastarojo kilmės valstybėje. Kita šeimos narių teisė yra teisė į tokį gyvenamąjį plotą, kuris laikomas normaliu tos valstybės piliečiams darbuotojams. Ši teisė dubliuojasi su paties dirbančiojo teise į gyvenamąjį būstą nediskriminacinėmis sąlygomis. Reglamentas nenumato nedirbantiems sutuoktiniams savarankiškos teisės nuolat gyventi valstybėje, kurioje dirba jų dirbantis sutuoktinis. Dirbančiojo vaikams, skirtingai nei sutuoktiniui, Reglamentas numato teisę be jokios diskriminacijos į bendrojo lavinimo, amatų ir profesinį mokymą. Ši teisė apima tiek teisę būti priimtam mokytis, tiek teisę į mokymuisi reikalingą finansinę paramą. V. Kitų asmenų (ne dirbančiųjų) laisvas judėjimas Nors įsteigtoji Bendrija buvo grynai ekonominio pobūdžio, besiplėsdama ji žengė toliau nuo ekonominių motyvų ir ėmė akcentuoti socialinės politikos svarbą, dėl to dėmesį sutelkė į tuos asmenis, kurie dėl įvairių priežasčių ir nebūdami ekonomiškai aktyvūs, nori įgyvendinti savo teisę į laisvą judėjimą ir teisę apsigyventi bet kurioje ES valstybėje. Buvo priimtos trys direktyvos – dėl studentų, išėjusių į pensiją asmenų bei dėl ekonomiškai neaktyvių asmenų. Pagal EB Direktyvą 90/366, studentams, jų sutuoktiniams bei išlaikomiems vaikams turi būti suteiktas leidimas studijų metu gyventi kitoje valstybėje narėje. Šis leidimas turi būti kasmet pratęstas su sąlyga, kad jo gavėjas iš tikrųjų yra universiteto ar kitokios aukštojo mokslo įstaigos studentas. Prieš gaudamas leidimą studijų metu gyventi šalyje, studentas turi raštu patvirtinti , kad jie turi pakankamai finansinių išteklių savo studijų laikui it todėl neprašys paramos iš studijų vietos valstybės socialinės apsaugos sistemos. Studentų šeimų nariai turi teisę įsidarbinti samdomaisiais darbuotojais arba vykdyti savarankišką darbinę veiklą toje valstybėje narėje net ir tuo atveju, jei jie nėra ES piliečiai. Pagal kitas dvi direktyvas leidimas apsigyventi penkerių metų laikotarpiui išduodamas į pensiją išėjusiems asmenims bei ekonomiškai neaktyviems asmenims, taip pat jų sutuoktiniams, išlaikomiems palikuonims bei tėvams, kurie nori gyventi kitoje valstybėje narėje nei jų kilmės valstybė. Leidimas šiems asmenims išduodamas tik tuo atveju, jei asmuo gali įrodyti, jog jis turi pakankamai finansinių išteklių tam, jog nereikėtų remtis valstybės, kurioje jis gyvens, socialinės apsaugos sistema. Be to, leidimo gavėjai turi būti apdrausti sveikatos draudimu, o į pensiją išėję asmenys turi gauti invalidumo, senatvės pensiją arba pensiją dėl profesinės ligos ar traumas. Laikomasi principo, kad tokių asmenų finansiniai ištekliai turi būti didesni už minimalų socialinių pašalpų lygį, egzistuojantį valstybėje, kurioje jie gyvens. Jeigu aptariamasis leidimas yra suteikiamas, jis turi būti nediskriminacinis ir pratęstinas. Kalbant apie laisvą sportininkų judėjimą, ETT nagrinėdamas su tuo susijusias bylas laikosi nuomonės, kad jie turi darbuotojo statusą, nes jiems taiko EB sutarties 39 str. Daugelis institucijų, besirūpinančių profesionaliuoju sportu, užsienio žaidėjams nustato suvaržymus. Pavyzdžiui Valstybių narių futbolo organizacijos draudžia klubams priimti daugiau negu nustatyta profesionalų, kurie nėra atitinkamos valstybės piliečiai. Bosman113 byloje baigiantis dviejų metų sutarčiai su pirmaujančiu Belgijos klubu “FC Liege”, Belgijos futbolo profesionalas ponas Bosmanas mėgino pereiti į Prancūzijos klubą “US Dunkerque”. Abu klubai susitarė dėl perėjimo mokesčio, tačiau problemų kilo tuomet, kai Belgijos klubui nepasisekė iš Belgijos futbolo organizacijos gauti reikiamo sertifikato, kuris būtų leidęs ponui Bosmanui pereiti į kitą klubą, nes buvo suabejota ar Prancūzijos klubas pajėgs sumokėti sutartą perėjimo mokestį. Ponas Bosmanas pradėjo teisminius procesus prieš abu klubus. ETT nustatė, kad apskųstos perėjimo taisyklės, t.y reikalavimas mokesčio už vieno žaidėjo perėjimo iš vieno klubo į kitą, pasibaigus jo sutarčiai su pirmuoju klubu, varžė laisvą darbuotojų judėjimą. Atsakovai aiškino, kad paskelbus tokias taisykles neteisėtomis būtų pakenkta futbolui, nes jos palaiko sportinę ir finansinę futbolo pasaulio pusiausvyrą. Teismas atmetė šį argumentą ir pareiškė, kad jos nedraudžia labiau turtingiems klubams naudotis aukščiausio lygio žaidėjų paslaugomis. Taip pat ETT šioje byloje pareiškė, jog 48 str. neleidžia pagal nacionalines taisykles reikalauti, kad nacionaliniai klubai atitinkamoms rungtynėms priimtų tik ribotą skaičių užsienio žaidėjų. 3.4. Teismų sprendimai dsdsd Judgement of the Court of 8 April 1976 Jean Noel Royer Case 48-75 Bylos esmė: Buvo gautas kreipimasis dėl preliminaraus sprendimo dėl iškilusių tam tikrų klausimų taikant EB Sutarties nuostatas ( 48, 53, 56, 62 ir 189), bei tam tikras direktyvas 64/221 ir 68/360 dėl laisvo asmenų judėjimo Bendrijos ribose. Baudžiamoji byla buvo iškelta Prancūzijos piliečiui Jean Noel Royer dėl neteisėto gyvenimo Belgijos teritorijoje. Savo gimtojoje šalyje šis asmuo buvo nuteistas už savadavimą bei teisiamas už daugkartinius ginkluotus apiplešimus, nors jo kaltė ir nebuvo įrodyta. Kaltinamojo žmona, taip pat prancūzė turi savo verslą ir pastoviai gyvena Belgijoje. Kaltinamasis norėjo apsigyventi kartu su žmona, tačiau nesilaikė visų teisinių formalumų reikalingų norint būti įtrauktam į gyventojų registrą. Kompetentingos institucijos, susekusios jo nelegalų buvimą šalyje pareikalavo asmens išvykti ir iškėlė jam bylą. Trumpai pabuvojęs Vokietijoje, kaltinamasis vėl sugrįžo į Belgiją pas savo žmoną. Šį kartą jis taip pat neprisiregistravo atvykstančiųjų sąraše. Kaltinamasis buvo suimtas policijos, uždarytas į kalėjimą. Tačiau iš ten buvo paleistas. Prieš paleidžiant jį iš kalėjimo, kaltinamąjam buvo įteiktas reikalavimas išvykti iš šalies. Šis reikalavimas buvo paremtas tuo, kad Royer‘is savo elgesiu būdamas Belgijoje kėlė grėsmę viešajai tvarkai bei saugumui. Taipogi, kad jis neturi teisėto leidimo įsikurti šioje šalyje. Teisiniai klausimai: 1. Ar vienos ES narės piliečio teisė persikelti ir nuolat gyventi kitoje ES narėje yra tiesiogiai suteikta EB sutarties, bei tam tikrų visuomeninės teisės nuostatų, ar ta teisė atsiranda tik tada, kai kompetentinga institucija išduoda leidimą nuolat gyventi toje šalyje? 2. Ar iš direktyvos Nr. 68/360 4 straipsnio darytina išvada, kad šalys narės privalo išduoti leidimus nuolat gyventi jų šalyje, kai tik asmuo pateikia įrodymus, kad jis atitinka visuomeninės teisės nuostatose keliamus reikalavimus? 3. Jei tavykstantis asmuo nesilaikys visų būtinų reikalavimų, keliamų atvykėliams, ar tai galima būtų traktuoti kaip elgesį, keliantį pavojų viešajai tvarkai bei saugumui ir ar teisėta būtų laikinai tą asmenį įkalinti bei po to išsiųsti iš šalies? 4. Ar pagal visuomeninės teisės reikalvimus sprendimas išsiųsti asmenį iš šalies arba atsisakymas išduoti jam leidimą nuolat gyventi atitinkamoje ES valstybėje, privalo būti tuoj pat įgyvendintas ar jis vykdomas tik po to kai yra išnaudojamos visos kitos teisinės priemonės? 5. Ar naujų apribojimų uždraudimas turės įtakos formalaus bei procesinio pobūdžio nuostatoms, nežiūrint į tai, kad pagal EB sutarties 189 str. šalys narės pačios gali rinktis jų vidaus teisę atitinkančias direktyvų įgyvendinimo formas bei metodus? Teismo sprendimas: 1. Kiekvienas šalies, kuri yra ES narė, pilietis turi teisę atvykti į kitą šalį, ES narę, kaip tai yra minima sutartyje ( 48, 52, 59 str.) arba pagal tam tikras nuostatas. 2. Direktyvos 68/360 4 staripsnis reikalauja, kad šalis, ES narė, privalo išduoti leidimą nuolat gyventi savo šalyje tiems asmenims, kurie pateikia visus reikiamus dokumentus, t.y. įrodymus, kad tas asmuo atitinka visus jam keliamus reikalavimus, numatytus minėtos direktyvos 1 str. 3. Jei kitos valstybės pilietis nesugebėjo laikytis reikalavimų, būtinų norint įvažiuoti į šalį, laisvai kilnotis joje bei nuolatos gyventi, tai dar nėra pagrindas manyti, kad savo elgesiu jis kelia grėsmę priimančios valstybės visuomeniniams interesams. Remdamasi tuo, priimanti šalis negali imtis veiksmų tą asmenį laikinai įkalinti ar išsiųsti iš šalies. 4. Sprendimas išsiųsti asmenį iš šalies negali būti įgyvendintas tol, kol nebus išnaudotos visos teisinės gynybos priemonės, numatytos direktyvos Nr. 64/221 8 ir 9 straipsniuose. 5. Priimančioji valstybė turi visišką laisvę pasirinkti metodus bei formą direktyvoms įgyvendinti, tačiau tai jos neatleidžia nuo pareigos pasirinkti pačius tinkamiausius direktyvų įgyvendinimo metodus bei formą. Argumentai, kuriais Teismas rėmėsi priimdamas tokį sprendimą: Visų pirma teismas rėmėsi sutarties 48 str., įtvirtinančiu kad Bendrija privalo užtikrinti darbininkų kilnojimosi teisę. Šio straipsnio 3 dalis numato reikalavimą suteikti leidimą teisėtai įvažiuoti į šalį, laisvai joje judėti, bei dirbti, taipogi suteikti teisę likti toje šalyje gyventi pasibaigus darbo sutarčiai. 52 str. numato, kad laisvo judėjimo iš vienos valstybės narės į kitą apribojimai privalo būti panaikinti besibaigiant pereinamąjam laikotarpiui. Pagal direktyvos Nr. 68/360 4 str. šalis privalo užtikrinti asmens galimybę reziduoti šalyje, išduodama teisėtą leidimą joje pasilikti. Yra visiškai aišku, kad išlygos, liečiančios visuomeninę tvarką bei saugumą, minimos sutarties 48 bei 56 str. negali būti traktuojamos kaip išankstinės sąlygos įgyti teisę atvykti bei pasilikti šalyje, tačiau jos nustato tokią galimybę, jei tam yra pakankamas teisinis pagrindas, numatytas pačioje sutartyje. Taipogi kiekvienas atitinkamas institucijų sprendimas, susijęs su asmenų išsiuntimu iš šalies, grindžiamas tik neteisingu dokumentų įforminimu, prieštarautų sutartyje įtvirtintoms nuostatoms. Netinkamas teisinių formalumų , susijusių su asmenų įvažiavimu į šalį, kilnojimusi bei pastoviu buvimu šalyje tvarkymas, anot sutarties nuostatų, negali būti laikomas elgesiu, pavojingu viešąjai tvarkai bei saugumui, bei negali būti traktuojamas kaip pagrindas tą asmenį išsiųsti iš šalies. Taip pat remiantis direktyvos 64/221 3 str. viešosios politikos bei saugumo naudojamos priemonės privalo būti kildinamos atsižvelgiant į atitinkamą asmens elgesį. Ieva Andriuškevičiūtė. L-Blum byla. Bylos esmė. L-Blum byloje, ieškovė buvo Britanijos pilietė. Vokietijos universitete išlaikiusi pirmąjį egzaminą pradinių klasių mokytojos profesijai, jai nebuvo leista atlikti bandomojo laikotarpio praktikos, suteikiančios teisę laikyti antrąjį egzaminą, kuris sėkmingai išlaikiusiems kandidatams suteikia teisę būti paskirtiems dirbti mokytojais. Atsisakymas buvo grindžiamas Baden – Wurttemberg žemėje galiojusiu įstatymu.Šiame įstatyme teigiama, kad mokytojų paruošimas yra Vokietijos Federacijos Respublikos žemių reikalas. Be to, jame teigiama, kad tik Vokietijos pilietybę turintis asmuo turi teisę atlikti bandomąją praktiką. Iškovė įrodinėjo, kad dėl pilietybės motyvų atsisakydama leisti jei atlikti bandomąją praktiką, Baden-Wurttemberg žemės valdžia pažeidė jos teises, numatytas EB sutarties 48(2) str. Ieškovė teigė, jog tai prieštarauja EB teisei, kuri draudžia, bet kokią diskriminaciją pilietybės pagrindais, užkertančią kelią gauti darbą. Atsakovas pateikė argumentą, inter alia, kad bandomąją praktiką atliekantis mokytojas nėra dirbantysis EB sutarties 48 str. prasme. Kai pagaliau apeliacija pasiekė aukščiausią instanciją, ši instancija nusprendė nenaikinti ankstesnių sprendimų, kol negaus ETT preliminaraus nutarimo. Teisiniai klausimai. Į ETT kreipėsi preliminaraus nutarimo, dėl EB sutarties 48 str. ir reglamento nr. 1612/68 1 str. interpretavimo.Buvo nagrinėjami tokie klausiamai: 1) Ar praktiką atliekantis mokytojas yra dirbantysis EB sutarties 48 str. (39 str.) prasme? 2) Ar praktikantas, atliekantis praktiką, dėstydamas ir gaudamas atlygį už jas, neturi būti traktuojamas kaip dirbantis viešojoje tarnyboje pagal 48 str. 4 d.? Ar mokymas neturi būti traktuojamas kaip viešoji tarnyba? Teismo sprendimas. 1. ETT priėmė sprendimą ieškovės naudai: bandomąją praktiką atliekantis mokytojas dirba vadovaujamas ir prižiūrimas mokyklos, kuriai jis yra priskirtas. Jis teikia tam tikros ekonominės vertės paslaugą ( dėstydamas pamokas) ir už tai gauna atlyginimą šiuo konkrečiu atveju egzistavo visi trys požymiai, reikalingi dirbančiojo statusui nustatyti. Taigi, praktikantas turi būti traktuojamas, kaip darbuotojas EB sutarties 48.1 str. prasme. 2. Bandomosios praktikos atlikimo laikotarpis negali būti traktuojamas pagal EB sutarties 48 str. 4 d. (39.4). Remiantis tuo, negali būti užkirstas kelias kitų valstybių narių piliečiams tapti mokytojais. Argumentavimas. 1) Dėl 48 str. 1 d. Kadangi laisvas darbuotojų judėjimas sukuria vieną iš pamatinių EB principų, darbuotojo terminas 48 str., negali būti interpretuojamas skirtingai kiekvienoje valstybėje narėje, o turi vieną bendrą sampratą. Pagrindinis darbo santykių bruožas yra tai, jog tam tikrą laiko tarpą asmuo, prižiūrint kitam asmeniui, teikia paslaugas už kurias gauna atlygį. Taigi, šioje byloje :praktikantas dirba vadovaujamas ir prižiūrimas mokyklos, kuriai jis yra priskirtas, teikia tam tikros ekonominės vertės paslaugą ir už tai gauna atlyginimą. Patenkinami visi trys kriterijai, kurie būtini, jog egzistuotų darbo santykiai. Tas faktas, kad praktikantas dėsto pamokas tik kelias valandas per savaitę ir gauna mažesnį nei kvalifikuoto mokytojo minimalų atlygį, tai netrukdo jį traktuoti kaip darbuotoją. 2) Dėl 48(4) str. Atsižvelgiant į tai, jog pamatinis EB principas yra darbuotojų laisvas judėjimas Bendrijoje ir jų nediskriminavimas, todėl 48 str. 4 d. turi būti aiškinama taip, kad apribotų laisvo judėjimo sferą tik tiek, kiek tai būtina apsaugoti valstybių narių interesus, kuriuos saugoti ši norma laidžia pačioms narėms. Teismas nustatė, jog išimtis įtvirtinta 48(4) str. yra taikoma pareigoms, kurioms:1) priskirtos funkcijos yra kontroliuojamos viešosios teisės; 2) jos padeda apsaugoti pagrindinius valstybės interesus. Normali šalies mokyklų mokytojų veikla, bei praktikantų atliekama bandomoji praktika neatitinka anksčiau pateiktų dviejų kriterijų, apibūdinančių valstybės tarnybą. Be to, viešoji tarnyba reikalauja specialių santykių, paremtų asmenų ( užimančių tas pareigas) ištikimybe valstybei, bei teisių ir pareigų tarpusavio sąveikos. Taigi, visa tai reikalauja pilietybės su valstybe ryšio. Todėl, mokytojo profesija negali būti traktuojama kaip darbas viešojoje tarnyboje pagal EB sutarties 48(4) str., kuris užkerta kelią kitų valstybių narių piliečiams užimti tam tikras pareigas ir dirbti tam tikrą darbą. Reyners v Belgian state 2/74 Bylos esmė. Ieškovas – Olandijos pilietis, J. Reyners, gyvenantis Belgijoje. Jis gimė, gavo išsilavinimą Belgijoje, ten pat įgijo Belgijos teisės diplomą ir kitus kredencialus, būtinus advokato statusui Belgijoje įgyti. Tačiau, pagal Belgijos teisę tam, kad įgytų advokato statusą, pareiškėjas privalėjo būti Belgijos piliečiu. Belgijos valdžia buvo dekreto forma priėmusi taisykles ribojančias užsieniečių priėmimą į Belgijos advokatūrą. Kai Reyners užginčijo atsisakymą priimti jį į advokatūrą ryšium su tuo, kad jis yra Olandijos pilietis, nacionalinis (Conseil d’ Etat) teismas bylą perdavė Europos Teisingumo Teismui. Teisiniai klausimai. 1) Ar EB 52 str. (dabar 43 str.) tapo tiesiogiai taikoma norma, pasibaigus pereinamajam laikotarpiui, jei per šį laikotarpį nebuvo priimtos bei įgyvendinamos direktyvos numatytos EB sutarties 54 ir 57 str.? 2) Ar taikomos steigimosi teisės skyriaus normos advokato profesijai?( klaus. buvo dėl EB 55 str. (45 str.)1p., pagal kurį steigimosi teisės skyriaus normos netaikomos veiklai susijusiai su viešosios valdžios funkcijų vykdymu) Priimtas sprendimas. 1. Pasibaigus pereinamajam laikotarpiui ir neesant priimtų direktyvų, kurios numatytos EB sutarties 54.2,57.1 str., 52 str. tampa tiesiogiai taikoma norma. 2. Steigimosi laisvės išimtis yra įtvirtinta EB sutarties 55 str. 1p. ETT pasisakė, jog norint , kad atitinkama veika patektų į EB sutarties 55.1 str. taikymo sritį, ji turi būti tiesiogiai ir konkrečiai susijusi su viešosios valdžios įgyvendinimu, Ir numatė, jog advokato veikai šis apibūdinimas netinka. Advokato profesijai priskirtinos veikos, nesudaro ryšio su viešosios valdžios vykdymu. Argumentavimas. 1. Dėl 52 str. (43str). ETT nustatė – dėl keleto steigimosi laisvę reglamentuojančių EB sutarties nuostatų, kurios numatė Tarybos pareigą priimti direktyvas. Nė viena tokia direktyva pasibaigus nustatytiems terminams nebuvo priimta. Todėl, EB sutarties 52 str. dėl šios priežasties tiesiogiai veikiantis. Nustatydamas, kad steigimosi laisvė turi būti užtikrinta iki pereinamojo laikotarpio pabaigos, 52 str. įpareigoja pasiekti konkretų rezultatą, kurį įgyvendinti galėtų palengvinti progresyvių priemonių programos, tačiau tai neturėtų nuo jos priklausyti. Tai, kad šio progreso nebuvo paisoma, nepakeičia pačios pareigos pasibaigus jos įgyvendinimui. Valstybė su ne savo piliečiais elgėsi mažiau palankiau pilietybės pagrindais, todėl 52 str. gali remtis individas ( ne pilietis) nepaisant, kad nėra įgyvendinančių direktyvų. Nuo pereinamojo laikotarpio termino pabaigos, direktyvos numatytos steigimosi teisės skyriaus, tampa nereikalingos atsižvelgiant į pilietybės taisyklės įgyvendinimą. Nuo to laiko tai sankcionuojama pačios sutarties tiesioginiu veikimu. ETT nustatė, kad nepaisant lėto nacionalinės teisės harmonizavimo, laisvo savarankiškai dirbančių asmenų judėjimo ir steigimosi srityje. Sutartimi gali tiesiogiai pasiremti asmenys, kad galėtų ginčyti akivaizdžius diskriminacijos dėl pilietybės faktus prieš juos. Pagrindinis ne – diskriminacijos principas laikomas tiesiogiai veikiančiu. Taisyklė – vienodas, lygus piliečių traktavimas yra vienas iš pamatinių Bendrijos teisės normų. Yra eilė normų, efektyviai taikomų šalies jos piliečiams ( dėl steigimosi teisės), šiomis normomis bei taisyklėmis – dėl lygaus traktavimo, gali (pagal jų esmę) tiesiogiai pasiremti kitų valstybių narių piliečiai. 2. Dėl 55str 1d. EB sutarties 55str. leidžia steigimosi laisvės ir laisvės teikti paslaugas nuostatų netaikyti jokiai veiklai, kuri bent laikinai yra susijusi su viešosios valdžios įgyvendinimu. Tačiau, ši veikla turi būti tiesiogiai ir konkrečiai susijusi su viešosios valdžios įgyvendinimu. 55.1 str. įgalina valstybes nares išskirti ne savo piliečius srityje, susijusioje su viešosios valdžios vykdymu. Belgijos valdžios įstaiga remdamasi 55.1str. norėjo pateisinti taisykles, ribojančias užsieniečių priėmimą į advokatūrą. Ji pažymėjo, kad Belgijoje advokatai kartais gali būti kviečiami dalyvauti teisėjų kolegijose. Teismas nustatė, kad tai gali būti atskirta nuo atitinkamos profesinės veikos. Šiai profesijai būdinga veikla – konsultavimas ir lygus atstovavimas, šalių gynyba teisme, bei kiti veiksmai neturi ryšio su viešosios valdžios vykdymu. Advokato profesinei veiklai EB sutarties 55.1 str. numatytas apibūdinimas netinka. Judgement of the Court of 15 December 1995. Union royale belge des societes de football association ASBL v Jean Marc Bosman, Royal club liegeois SA v Jean Masc Bosman and others and Union des associations europeennes de football (UEFA) v Jean Marc Bosman (Case C-415/93). Bylos esmė: Europos Teisingumo Teismas gavo Belgijos Cour d‘Appel ( Apeliacinio teismo) kreipimasi dėl preliminaraus sprendimo. Belgijos teismas nagrinėjo futbolininko Bosman‘o iškeltą ieškinį savo buvusiąjam klubui RC Ličge, taip pat Belgijos futbolo federacijai URBSFA bei UEFA. Savo ieškinyje jis teigė, kad jo kaip sportininko perdavimo iš vieno sporto klubo kitam taisyklės bei sąlygos pilietybės atžvilgiu jam buvo nepalankios, todėl jis patyrė didžiulius nuostolious. Remdamasis tuo, Bosman reikalauja atlyginti jo patirtą materialinę žalą. Jis taipogi pateikė prašymą, kad jo byla būtų perduota nagrinėti Europos Teisingumo Teismui. Teisiniai klausimai: 1. Ar Sutarties 48, 85 bei 86 straipsniai gali būti interpretuojami kaip: a) uždraudžiantys futbolo klubui reikalauti bei gauti tam tikrą piniginį atlygį iš kito klubo už savo žaidėją, nors to žaidėjo kontrakto terminas pasibaigęs; b) uždraudžiantys valstybinėms bei tarptautinėms sporto asociacijoms bei federacijoms į savo taisykles įtraukti nuostatas, ribojančias laisvę savo rengiamuose atrankos konkursuose dalyvauti EB šalių žaidėjams. 2. Ar Sutarties 48 straipsnis uždraudžia sporto asociacijoms priimti nuostatas, anot kurių profesionalaus futbolo žaidėjas, esantis vienos ES narės pilietis, pasibaigus jo kontraktui neturi teisės pasirašyti kontrakto su kitai ES nariai priklausančiu klubu, nebent naujasis žaidėjo klubas sumokėtų ankstesniąjam žaidėjo perdavimo bei paruošimo mokestį. Teismo sprendimas: 1. EB Sutarties 48 straipsnis neleidžia sporto asociacijoms į savo taisykles įtraukti nuostatų, leidžiančių jų rengiamose atrankose dalyvauti tik tam tikram skaičiui profesionalių futbolininkų, jei jie yra kitos EB narės pilečiai. 2. EB Sutarties 48 straipsnis uždraudžia sporto asciacijoms priimti nuostatas, anot kurių profesionalaus futbolo žaidėjas, esantis vienos ES narės pilietis, pasibaigus jo kontraktui neturi teisės pasirašyti kontrakto su kitai ES nariai priklausančiu klubu, nebent naujasis žaidėjo klubas sumokėtų ankstesniąjam žaidėjo perdavimo bei paruošimo mokestį. 3. Šiuo Sutarties 48 straipsniu, kas liečia naująjam žaidėjo klubui keliamą reikalvimą sumokėti ankstesniąjam sportininko perdavimo bei paruošimo mokestį, šalys turi teisę remtis tik jei jų ieškinys yra iškeltas po šio teismo sprendimo priėmimo datos. Argumentai, kuriais teismas rėmėsi priimdamas tokį sprendimą: Bendrijos nuostatų, numatančių darbuotojų teisę laisvai judėti Bendrijos ribose taikymas nėra teisiškai įpareigojantis darbdavį. Taip yra siekiama sukurti bei užtikrinti atitinkamus darbo santykius. Sutarties 48 straipsnis gali būti taikomas, nors taip vadinamos perkėlimo taisyklės reguliuoja daugiau verslo santykius tarp futbolo klubų, nei darbo santykius tarp minėtų klubų bei jų žaidėjų. Tie faktai, kad naujasis futbolo klubas privalo mokėti ankstesniąm futbolininką samdžiusiam klubui tam tikrą perėmimo mokestį,įtakoja žaidėjo įdarbinimo galimybę, bei to įdarbinimo sąlygas. Kad ir kaip būtų sudėtinga atriboti ekonominius aspektus nuo taip vadinamų sportinių, susijusių su futbolu, ETT nustatė, kad Bendrijos teisės nuostatos, numatančios laisvą asmenų judėjimą, bei sutartinės nuostatos numato ne ekonominio pobūdžio taisykles. Taip teigdamas ETT rėmėsi anksčiau nagrinėta byla Case 13/76 Doną v Mantero. Teismas nagrinėdamas klausimus, susijusius su futbolininkų pilietybe, remdamasis EB Sutartimi aiškino, kad Sutarties 48 staripsnis, nustatantis laisvą asmenų judėjimą, reikalauja panaikinti bet kokią diskriminaciją pilietybės atžvilgiu, kai tai susija su įdarbinimu. Ši nuostata buvo įtvirtinta ET reglamente Nr. 1612/68 dėl laisvo asmenų judėjimo Bendrijos ribose. Šis reglamentas ribojo užsieniečių įdarbinimą, tačiau tai nebuvo taikoma Bendrijos narių piliečiams. Šiuo reglamente įtvirtintu principu teismas rėmėsi nagrinėjamu atveju dėl teisės laisvai profesionaliems futbolo žaidėjams atstovauti skirtingų EB šalių klubus. 1996 gegužės 23 dienos Teismo sprendimas byloje John O‘Flynn v Adjudication Officer (C-237/94) Bylos esmė: ETT gavo Socialinės Apsaugos Komisaro kreipimąsi dėl preliminaraus sprendimo remiantis EB sutarties 234 str. (ex 177). Neaiškumų kilo interpretuojnat Tarybos 1968 m. spalio 15 d. reglamento 1612/68 7 straipsnį. Ginčas kilo tarp pono John O‘Flynn ir Jungtinės Karalystės teismo (teisminio) pareigūno, dėl atsisakymo išmokėti laidojimo išlaidų išmoką. John O‘Flynn yra Airijos pilietis, gyvenantis Jungtinėje Karalystėje kaip buvęs darbuotojas imigrantas. Mirus jo sūnui laidotuvių ceremonija buvo atlikta Jungtinėje Karalystėje, o pačios laidotuvės įvyko Airijoje. Kada jis kreipėsi dėl laidojimo išlaidų padengimo jam buvo atsakyta tai padaryti, remiantis Jungtinės Karalystės teisės aktu, kuris teigia, kad laidojimo išlaidos kompensuojamos tuo atveju, jei laidotuvės ar kremavimas vyko Jungtinės Karalystės teritorijoje, o šiuo atveju asmuo buvo palaidotas kitoje valstybėje narėje (Airijoje). John O‘Flynn teigia, kad šis teisės aktas netiesiogiai diskriminuoja darbuotojus imigrantus ir pažeidžia reglamento 1612/68 7(2) straipsnį. Jis teigia, kad teritorijos sąlyga yra iš prigimties netiesiogiai diskriminuojanti darbuotojus imigrantus. Tuo tarpu Jungtinė Karalystė teisinosi tuom, kad tokiu būdu yra saugoma visuomenės sveikata. Taip pat teisinosi pernelyg didele tokių laidotuvių kaina ir praktiniais sunkumais išmokant tokią išmoką, jei laidotuvės ar kremavimas vyksta už Jungtinės Karalystės ribų. Teisiniai klausimai: 1. Ar suderinamos su Bendrijos ne diskriminavimo, pilietybės atžvilgiu, principu Jungtinės Karalystės išmokos iš Socialinio fondo laidojimo išlaidoms padengti, susijusios su teritorine sąlyga, būtent, kad laidotuvės vyktų Jungtinėje Karalystėje, remiantis reglamento 1612/68 7 straipsnio tikslais? 2. Ar atsakymas į 1-mą klausimą priklauso nuo šių aplinkybių: a) Ar turi būti taikomas kriterijus, sąlygojantis netiesioginės diskriminacijos pilietybės pagrindais, egzistavimą: (i) ar kitų valstybių narių piliečiams, remiantis teritorijos sąlyga, yra mažesnė tikimybė gauti išmokas negu Jungtinės Karalystės piliečiams ( ir jeigu taip, ar turi būti parodyta, kad remiantis šia sąlyga, žymiai mažesnei kitų valstybių narių piliečių negu UK piliečių daliai yra tikėtina gauti išmokas.); ar (ii) ar praktiškai (realybėje) kitų valstybių narių piliečiams yra žymiai sunkiau patenkinti šią sąlygą; ar (iii) dar kas nors, jei taip, koks kriterijus? b) Ar kiekvienu atveju yra pakankama palyginti UK piliečius ir tam tikros valstybės narės piliečius, ar yra būtina palyginti UK ir visų kitų valstybių narių piliečius? 3. Ar tokią sąlygą galima prilyginti neįstatymiškai diskriminacijai pilietybės pagrindais, ir/ar pareiškėjas gali atvirai remtis tokia diskriminacija, tais atvejais kai jis nepatenkino sąlygos dėl priežasčių nesusijusių su pilietybe, pvz.: remiantis kaina? Pateikdamas šiuos klausimus Socialinių Apsaugos Komisaras norėjo sužinoti ar reglamento 1612/68 7 (2) straipsnis užkerta kelią teisės akto nuostatai, kuri suteikia leidimą išmokėti laidojimo išlaidų, kurias patyrė darbuotojas imigrantas, išmoką, jeigu laidotuvės vyko valstybės narės teritorijoje, kurios įstatymai numato tokias išmokas. Taip pat norėjo sužinoti ar jis turi atsižvelgti į tokius faktorius kaip: darbuotojų, kurie atitiko ginčijamą sąlygą proporcijos ir pilietybė; kaip realybėje darbuotojams yra sunku atitikti šią sąlygą; ir priežastis, kodėl darbuotojai imigrantai konkrečioje situacijoje negali atitikti ginčijamos sąlygos. Teismo sprendimas: 1. Teismas nusprendė, kad lygaus elgesio taisyklė, įtvirtinta EB steigimo sutarties 39 (ex 48) straipsnyje ir reglamento 1612/68 (Laisvas darbuotojų judėjimas Bendrijoje) 7 straipsnyje, uždraudžia ne tik atvirą diskriminaciją pilietybės atžvilgiu, bet ir visas užslėptas diskriminacijos formas, kurios pritaikius kitus skiriamuosius kriterijus, siekia to pačio rezultato. 2. Nacionalinės teisės nuostata, net jeigu ji taikoma nepriklausomai nuo pilietybės, turi būti laikoma kaip netiesiogiai diskriminuojanti, ir vadinasi neatitinkanti lygaus elgesio taisyklės, nustatytos reglamento 1612/68 7 straipsnyje, jei ji neapibrėžtai yra linkusi daugiau paveikti darbuotojus imigrantus nei vietinius darbuotojus, ir jeigu iš to seka rizika, kad ji suteiks pirmiesiems konkrečių nepatogumų, nebent ji yra objektyviai pateisinama ir proporcinga siekiamiems tikslams. 3. Šiuo atveju nėra būtina aiškintis, kokį darbuotojų imigrantų skaičių paveikia teisės nuostata. Pakanka to, kad ji yra linkusi turėti tokią įtaką. Nereikia atsižvelgti į priežastis, kodėl darbuotojas imigrantas nusprendė pasinaudoti savo judėjimo Bendrijos teritorijoje laisve, vertinant ar nacionalinės teisės nuostata yra diskriminuojanti. Asmenų laisvo judėjimo laisvės įgyvendinimo galimybė neturi būti ribojama tokiomis aplinkybėmis, kurios yra visiškai subjektyvios. 4. Pirmiausia, yra laikoma, kad laidojimo išlaidos ir išlaidos, kurias darbuotojas imigrantas patiria bus tokios pat rūšies ir sudarys tokią pat sumą, kaip ir tos, kurias patiria vietinis darbuotojas, ir svarbiausia, kad darbuotojas imigrantas, mirus jo šeimos nariui, gali suorganizuoti laidotuves kitoje valstybėje narėje, turint omenyje ryšius, kuriuos šios šeimos nariai paprastai palaiko su savo kilmės valstybe. Visų antra, atsisakymas išmokėti išmoką, todėl, kad laidotuvės vyko kitoje valstybėje narėje negali būti pagrįstas visuomenės sveikatos sąlyga, ar laidojimo kainos svarstymu, kadangi karsto transportavimo dideliu atstumu nuo velionio namų išlaidos bet kuriuo atveju nėra padengiamos, ar sunkumu patikrinti tokias išlaidas. Priimdamas tokį sprendimą teismas rėmėsi teismine praktika, tai yra sprendimais kitose bylose. Teismo sprendimas byloje Calfa C-348/96. Bylos esmė : Donatella Calfa , Italijos pilietė buvo apkaltinta narkotinių medžiagų įsigijimu ir naudojimu savo reikmėm tuo metu, kai kaip turistė lankėsi Kretoje (Graikija). Plimeliodikio (pirmos instancijos baudžiamasis) teismas Heraklione pripažino ją kalta padarius šį nusikaltimą pagal Narkotinių medžiagų įstatymą ir 3 mėnesiams nuteisė kalėti bei skyrė papildomą bausmę – išsiuntimą iš šalies visam laikui. 1995 09 25 ponia Calfa pateikė apeliacija Arios Pagos teismui dėl paskirtos bausmės – išsiuntimo iš šalies visam laikui. Taip pat ji teigė, kad buvo pažeista EB teisės nuostatos liečiančios ES pilietybę, tiksliau 8, 8a EBS straipsniai bei nuostatos liečiančios paslaugų teikimo laisvę įtvirtintą 55 str., nes EB teisė draudžia taikyti priemonę – išsiuntimą iš šalies kitos VN piliečių, jei tokia priemonė nėra taikoma tos šalies piliečiams. Pagal Graikijos Narkotinių medžiagų įstatymą 1729/1987 kitos valstybės piliečiams, pažeidusiems šį įst., įsigyjant savo reikmėm narkotinių medžiagų ir jų turėjimas yra baudžiamas bausme – išsiuntimu iš Graikijos visam laikui, nebent būtų svarbių, ypač šeimyninių priežasčių, dėl kurių asmens nebūtų galima išsiųsti iš šalies ir tik teisingumo ministras praėjus 3 metams savo įsakymu gali šią bausmę panaikinti. Tuo tarpu direktyva 64/221 leido tokias bausmes taikyti ES piliečiams pasiteisinant viešosios tvarkos išlyga. Graikijos Arios Pagos teismas kreipėsi į ETT dėl EB teisės išaiškinimo. Teisiniai klausimai: 1. Ar nacionalinės teisės nuostatos neprieštarauja EB teisei, o tiksliau EBS sutarties 8, 8a, 48, 52 ir 59 str., bei Direktyvos 64/221 nuostatoms, taip pat EB teisei liečiančiai laisvą asmenų ir paslaugų judėjimą ir EB nediskriminavimo principui įtvirtintam EBS sutarties 7str., kai nacionalinės teisės nuostatos reikalauja, kad nacionaliniai teismai asmenims, kitos VN piliečiams, pažeidusiems narkotinių medžiagų įstatymą, pritaikytų bausmę – išsiuntimą iš šalies, siekiant apsaugoti viešą interesą ir visuomenės saugumą, kai tokia bausmė nėra taikoma pačios valstybės piliečiams? 2. Ar išsiuntimas iš šalies pagal nacionalinius įstatymus yra suderinamas su EB teise, jei nacionaliniams teismams nėra palikta diskrecijos teisė, ar tokia bausmė gali būti suprantama kaip pažeidžianti EB proporcingumo principą? Teismo sprendimas: Laisvė teikti paslaugas yra fundamentalus EB principas, apimantis paslaugų gavėjo teisę vykti į kitą valstybę, kad jam ten norima paslauga būtų suteikta, šiuo atveju turistas yra apibūdinamas kaip paslaugos gavėjas. Baudžiamieji įstatymai yra sritis, kurią reguliuoja VN. Šiuo atveju, išsiuntimo iš šalies visam laikui bausmė, kuri taikoma kitų VN piliečiams aiškiai sudaro kliūtis laisvei teikti paslaugas bei asmenų judėjimo laisvei. Svarbu išsiaiškinti, ar tokia bausmė yra pateisinama viešosios tvarkos išlyga. 56 str. leidžia VN, gerbiant ES piliečius taikyti priemones, kurios yra netaikomos jų piliečiams, tačiau pateisinamos remiantis viešosios tvarkos išlyga. Viešosios tvarkos išlyga, pagal ETT praktiką galima pasiteisinti, kai yra reali ir pakankamai rimta grėsmė viešajai tvarkai, visuomenės saugumui. Taip pat buvo nustatyta, kad viešosios tvarkos išlyga negali būti aiškinama plečiamai. ETT pripažino, kad narkotikų įsigijimas savo reikmėm ir vartojimas gali būti suprantamas kaip viešosios tvarkos pažeidimas. Remiantis direktyva 64/221 1 str., kuris nurodo, kad ji numato išsiuntimo iš šalies kitos VN piliečių remiantis viešosios tvarkos išlyga ir yra taikoma visiems ES piliečiams. 3str. nurodo, kad priemonės, kurių imamasi siekiant apaugoti viešąją tvarką bei visuomenės saugumą ir kurios riboja kitos VN piliečių teisę vykti į kitą VN, turi būti pagrįstos konkretaus asmens elgesiu ir tokio elgesio pavojingumu. Ankstesnis asmens teistumas negali būti pagrindu asmenį išsiųsti iš šalies, tačiau gali būti vertinama kaip įrodymas apie asmens pavojingumą. Iš to seka, kad išsiuntimas iš šalies gali būti taikomas ES piliečiams, tokiems kaip ponia Calfa, tik jeigu greta padaryto narkotinių medžiagų įstatymo pažeidimo, jo elgesys gali sukelti realią ir pakankamai rimtą grėsmę valstybės viešajai tvarkai. Šioje byloje nacionalinis įstatymas numatė, kad už kitos VN piliečių padarytą narkotinių medžiagų įstatymo pažeidimą, kai narkotinės medžiagos yra įsigyjamos savo reikmėm ar narkotinių medžiagų vartojimas, yra numatyta bausmė išsiuntimas iš šalies visam laikui, kuri yra taikoma automatiškai, neatsižvelgiant atskirai į asmens elgesį – tai yra nevertinant, ar toks elgesys sukelia realią ir rimtą grėsmę viešajai tvarkai. Iš to seka, kad šiuo atveju, viešosios tvarkos išlygos sąlygos numatytos direktyvoje 64/221 nėra išpildytos ir toks nacionalinis įstatymas pažeidžia EB teisę. Tokiu atveju, ETT nusprendė, kad jam nebetikslinga nagrinėti, ar nacionalinis įstatymas atitinka EBS sutarties 8, 8a str. MARTINEZ SALA C-85/96 Faktai: Ginčas iškilo tarp ponios Martinez Sala ir Bavarijos žemės Vokietijoje, dėl to, kad šis atsisakė suteikti jai motinystės pašalpą. Ieškovė yra Ispanijos pilietė ir nuo 1968 m. gyvena Vokietijoje, kur su pertraukom dirbo nuo 1976 m. iki 1986 m. Po to ji gavo iš Niurnbergo miesto Vokietijoje socialinę pašalpą. Iki 1984 m ieškovė gavo dokumentą paliudijanti leidimą gyventi Vokietijoje. Vėliau ji gavo tik patvirtinimą, kad buvo pateiktas prašymas pratęsti šį leidimą. Kadangi 1952 m Europos socialinės apsaugos susitarimas draudžia išsiųsti šį susitarimą liečiančius asmenis iš šalies, todėl 1994 ir 1995 m leidimas gyventi vėl buvo pratęstas. 1993 m, kai ieškovė neturėjo dokumento liudijančio leidimą gyventi, ji kreipėsi į Bavarijos žemę prašydama motinystės pašalpos, nes tą mėnesį jai gimė vaikas. Ši prašymą Bavarijos žemė atmetė, nes ieškovė neturėjo nei Vokietijos pilietybės, nei dokumento paliudijančio leidimą gyventi. Apeliacinės instancijos teismas suabejojo ar ieškovė negalėtų, reikalaudama motinystės pašalpos, pasiremti regl. Nr. 1408/71 ir 1612/68. Todėl buvo sustabdytas procesas ir kreiptasi į TT dėl preliminaraus nutarimo. Teisiniai klausimai: 1. Ar Ispanijos pilietė gyvenanti Vokietijoje 1993m dar yra darbuotoja pagal regl. Nr 1612/68 7str 2d ar regl. Nr 1408/71 2str ir 1str, jei ji dirbo iki 1986m ir vėliau gavo socialinę pašalpą? 2. Ar motinystės pašalpa pagal Vokietijos pašalpos ir motinystės atostogų įstatymą yra pašalpa šeimai pagal regl. Nr 1408/71 4str 1d h-raidę, kurią turi teisę gauti Vokietijoje gyvenanti Ispanijos pilietė pagal šio reglamento 3str 1d kaip ir tos valstybės piliečiai? 3. Ar motinystės pašalpa pagal Vokietijos pašalpos įst. yra socialinė lengvata pagal regl. Nr. 1612/68 7str 2d? 4. Ar tai, kad Motinystės pašalpos įstatymas suteikiant motinystės pašalpą reikalauja, kad kitų valstybių narių piliečiai turėtų formalų dokumentą paliudijanti leidimą gyventi, atitinka ES teisę, nors jie toje šalyje gyvena teisėtai? Sprendimas: 1. Motinystės pašalpa pagal Vokietijos motinystės pašalpos įstatymą, kuri suteikiama įvykdžius objektyvius reikalavimus, netikrinant konkrečiais atvejais gavėjo asmeninių poreikių ir yra skirta šeimos padėčiai pagerinti, patenka į Bendrijos teisės taikymo sritį, nes • yra pašalpa šeimai pagal regl Nr 1408/71 4str 1d h raidę, įgyvendinant socialinės apsaugos sistemą darbuotojams ir savarankiškai dirbantiems bei jų šeimos nariams, kurie laisvai juda Bendrijoje. Ji buvo papildyta regl Nr. 2001/83 ir atnaujinta redakcija regl Nr 3427/89. • Yra socialinė lengvata pagal 1612/68 7str 2d dėl darbuotojų laisvo judėjimo Bendrijoje. 2. Aiškinimo prašęs teismas turi apsvarstyti visas bylos aplinkybes ir pagal nurodytus kriterijus nuspęsti ar ieškovė patenka į EB sutarties 48 str(dabar 39str) ir regl Nr. 1612/68 ar regl Nr. 1408/71 asmeninę taikymo sritį. 3. Bendrijos teisė draudžia valstybei narei motinystės pašalpos suteikimą kitos valstybės narės piliečiui, kuris teisėtai gyvena jos teritorijoje, padaryti priklausomą nuo tos valstybės administracijos išduodamo formalaus leidimo gyventi dokumento, tuo tarpu kai tos valstybės piliečiai turi turėti tik gyvenamą vietą ar nuolat gyventi toje valstybėje. Argumentai: Apie 2. klausimą. TT jau ankstesnėje byloje(C-245/94 ir C-312/94) nustatė, kad motinystės pašalpos įstatyme numatyta motinystės pašalpa yra pašalpa šeimai pagal Nr 1408/71 4str 1d h-raidę, jeigu -atitinka(įvykdo) objektyvius reikalavimus, -toliau suteikiama be jokių apskaičiavimų, nenustatinėjant kiekvienu konkrečiu atveju gavėjo asmeninių poreikių, - ir skirta pagerinti šeimos padėčiai. Vokietija siūlė pakeisti aiškinimą, nes toje byloje teismas atsiėmė prašymą dėl preliminaraus nutarimo ir byla buvo išbraukta iš registro. Bet TT pasiliko prie to pačio aiškinimo, nes nebuvo pateiktos priežastys ir atvejai, kodėl toks aiškinimas nėra teisingas. Apie 3. klausimą Kadangi regl. Nr 1618/68 numatyta darbuotojų judėjimo laisvė yra bendro pobūdžio, todėl jame numatyta socialinė lengvata kartu gali apimti ir regl Nr 1408/71 specialiąją taikymo sritį. Apie 1. klausimą Pagal Vokietijos motinystės pašalpos įst. motinystės pašalpą gali gauti tik nedirbantys arba tik dirbantys nepilną darbo dieną. TT nustatė, kad Bendrijos teisėje darbuotojo sąvokos reikšmė priklauso nuo tam tikros taikymo srities. Taigi nebūtinai sutampa 1)darbuotojo sąvoka EB sutarties 48str(dabar 39str) ir regl Nr 1612/68 su 2)darbuotojo sąvoka EB sutarties 51str(42str) ir regl Nr 1408/71. Pagal 1) darbuotoju laikomas asmuo dirbęs kitam tam tikrą laiką pagal šio nurodymus už tam tikrą atlyginimą. Pasibaigus darbo santykiams jis paprastai nebelaikomas darbuotoju, nors šis statusas turi pasekmių ir po darbo santykių. Be to jei asmuo ieško darbo jis kvalifikuojamas kaip darbuotojas. Jeigu valstybės narės pilietis dirbęs kitoje valstybėje narėje ir ten suteikus teisę į pensiją pasiliko gyventi, tai žemutinės linijos giminaičiai negali reikalauti socialinės pašalpos, numatytos tos valstybės narės teisės aktuose. Nebent jiems nėra suėję 21 metai ar jiems suteikiamas išlaikymas iš valstybės ar yra darbuotojas. Pagal 2) darbuotoju laikomas asmuo privalomai ar savanoriškai apsidraudęs dėl bet kokio draudiminio įvykio šiame reglamente nurodytose socialinės apsaugos bendrose ar specialiose sistemose, nepriklausomai nuo to ar asmuo dabar yra darbo santykiuose. Vokietija pareiškė, kad pagal regl Nr 1408/71 1.priedo 1.dalį C raidę (“Vokietija”) darbuotoju, šeimos pašalpų atžvilgiu, prie kurių priskiriama ir motinystės pašalpa, gali būti tik tie, kurie yra privalomai apdrausti nuo bedarbystės arba pasibaigus šiam draudimui gauna lėšų padengti ligos išlaidas arba gauna tam tikras pašalpas (paslaugas). TT nustatė, kad toks priede paminėtas apribojimas, susiaurinantis darbuotojo sąvoką (regl 1408/71 1str a raidė ii papunktis) taikomas tik jei suteikiama pašalpa pagal šio regl 3 skyrių 3 skirsnį. Kadangi ieškovės byla neapima 3 skyriaus 3 skirsnio nuostatų, todėl priede numatytas ribojimas negali būti taikomas ir ji yra darbuotoja tik pagal regl Nr 1408/71 1str a raidę ii papunktį. Ji yra darbuotoja, jei privalomai ar savanoriškai apsidraudė dėl mažiausiai vieno draudiminio įvykio regl. 1str a raidėje išvardintose socialinės apsaugos bendrose ar specialiose sistemose. Apie 4.klausimą Administraciniai techniniai vilkinimai suteikiant leidimus gyventi gali sudaryti ES piliečiams materialinių nuostolių. Jeigu valstybė narė iš kitos valstybės narės piliečio, kuris nori gauti motinystės pašalpą reikalauja pateikti jos administracijos išduotą dokumentą, turintį esminę reikšmę pašalpos suteikimui, kai tuo tarpu jos piliečiams to daryti nereikia, tuo pasireiškia nelygiateisiškumas. Jeigu ieškovė bus pripažinta darbuotoja pagal anksčiau aiškintų reglamentų kriterijus, tai diskriminaciją galėtume pripažinti pagal EB sutarties 48(dabar 39) ir 51 (dabar 42)straipsnius. Nepriklausomai nuo to ar jai bus pripažintas darbuotojos statusas pagal atitinkamus reglamentus, kadangi ieškovė yra vienos valstybės narės pilietė teisėtai gyvenanti kitos valstybės narės teritorijoje, jai taikomos EB sutarties nuostatos apie ES pilietybę. Todėl reikia vadovautis EB sutarties 6str (12str), kuris draudžia diskriminaciją dėl ES pilietybės.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!