I SEMINARAS Laisvas p r e k i ų judėjimas 1. Muitų mokesčių panaikinimas ir muitų sąjunga Laisvosios prekybos erdvei būdinga bendra vidaus politika (laisvas prekių judėjimas tarp dalyvaujančių valstybių) ir skirtinga išorės politika (kiekviena valstybė išlaiko kompetenciją reguliuoti prekybą su valstybėmis ne narėmis). Taip veikiama Europos laisvosios prekybos asociacijos (ELPA) ir Šiaures Amerikos laisvosios prekybos sutarties (NAFTA) erdvėje. Laisvosios prekybos erdvė (LPE) – valstybės narės pašalina visas kliūtis, trukdančias prekėms laisvai judėti iš vienos valstybės į kitą, bet kiekviena valstybe pasilieka teisę reguliuoti prekybinius santykius su valstybėmis ne narėmis. Muitų sąjunga (MS) – LPE kartu su bendra išorės politika, vykdoma su valstybėmis ne narėmis (pvz., vienodi muitų tarifai). LPE trūkumas yra tai, kad prekės iš valstybių ne narių į šia erdvę patenka per tą valstybę, kurios prekybos režimas yra palankiausias (paprastai būna mažiausi tarifai), o tada, pasinaudojus laisvosios prekybos teikiamais pranašumais, gaunama nauda iš laisvo prekių judėjimo toje erdvėje. MS gali padėti išspręsti šia problemą. Iš vidaus tai panašu į LPE, bet iš išorės skiriasi, nes dalyvaujančios valstybės ne narių atžvilgiu vykdo bendrąją politiką. Pagal EB sutarties 23 str. 1 d. ES iš dalies yra grindžiama muitų sąjunga, kurioje tarp valstybių narių uždraudžiami importo ir eksporto muitai, o jų santykiams su trečiosiomis šalimis nustatomas bendras muitų tarifas. Bet ES teisė pažengė toliau, nei būtų galima tikėtis pagal klasikinę ekonomikos teoriją. Buvo uždraustos ne tik netarifinės kliūtys, pvz., kiekybiniai apribojimai, kurie gerovės požiūriu laisvajai prekybos gali būti ne mažiau kenksmingi ir neatnešti jokių pajamų, bet ir visos lygiagrečios poveikio priemonės. ES taip pat draudžiamas antikonkurencinis privačių rinkos dalyvių, kurie gali bandyti sudaryti prekybos kliūtis, dėl kurių rinka būtų padalyta pagal valstybių sienas, elgesys ir valstybės pagalba. 2. Prekės samprata Europos Bendrijų teisėje ir Europos Teisingumo Teismo praktikoje Pirmoji, pati svarbiausioji laisvė yra prekių judėjimo laisvė. Nuo šios laisvės ir prasideda visos kitos laisvės. EB Sutartyje minėtai laisvei laiduoti skirta I Antraštinė dalis, kuri apima 2 skyrius: 1) muitų sąjungą (25 – 27 str.); 2) kiekybinių apribojimų tarp valstybių narių uždraudimą (28 – 31 str.). „Prekės“ sąvoka EB Sutartyje nėra pateikta. Tačiau tai būtina padaryti dėl dviejų priežasčių: apibrėžti sritį, kurioje galioja teisinės normos, reguliuojančios prekių judėjimą, ir atskirti šią laisvę nuo kitų laisvių, pirmiausia nuo paslaugų teikimo laisvės. Nuostatos apie laisvą prekių judėjimą pagal EB Sutarties 23 (2) str. yra taikomos valstybių narių kilmės gaminiams, taip pat valstybėse narėse laisvoje apyvartoje esantiems iš trečiųjų šalių įvežtiems gaminiams. Apibrėžiant „prekės“ sąvoką būtina atkreipti dėmesį į 3 svarbiausius aspektus: 1) prekės kaip materialaus pavidalo daiktai: pagal EB Sutarties 23 (2) str. prekės apibūdinamos kaip produktai, kurie „gali būti įvertinti pinigais ir kurie gali būti prekybinių sandorių objektu“1. Tokį prekės apibrėžimą pateikė Teisingumo Teismas, ir jis yra taikomas valstybių narių kilmę turinčioms bei iš trečiųjų šalių importuojamoms prekėms. Būtent materialus prekių pavidalas skiria šią laisvę nuo paslaugų judėjimo laisvės. Be to, „prekės yra materialūs objektai2“. Bet sąvoka „prekė“ apima ne tik kasdienio vartojimo prekes (medikamentus, drabužius, maisto produktus, transporto priemones), bet ir kitus gaminius, turinčius piniginę vertę. Teisingumo Teismas nustatė, kad įvairūs produktai, tokie kaip paveikslai ir kiti meno kūriniai3, naftos produktai4 ir tiek perdirbamos, tiek neperdirbamos5 atliekos, yra prekės. Prekės sąvoka gali apimti ir monetas, kurios buvo, tačiau nebėra laikomos teisėta mokėjimo priemone6. Piniginiai ženklai arba pinigai, kurie yra laikomi teisėta mokėjimo priemone, nėra priskiriami prekės kategorijai. Jų sienas peržengiantį pobūdį užtikrina kapitalo ir mokėjimų judėjimo laisvė. Tačiau yra išimčių bei ypatingų atvejų, kurie netelpa į šios Teisingumo Teismo pateiktos universalios formuluotės rėmus. Pvz., elektra ir gamtinės dujos taip pat priskiriamos prekės sąvokai, nors ir neturi materialaus pavidalo. Tokios specifinės prekės gali būti laikomos pardavimo objektu. 2) prekės, turinčios valstybių narių kilmę: Europos laisvo prekių judėjimo teisės nuostatos pirmiausia taikomos prekėms, turinčioms valstybių narių kilmę. Problemų nustatant prekės kilmės šalį nekyla, kai prekė yra pagaminta vienoje šalyje. Tačiau kaip būna tais atvejais, kai vieną prekę gamina keletas valstybių narių? EB Sutartyje nėra apibrėžtos prekės kilmės šalies nustatymo taisyklės. Bendriausio pobūdžio nuostatos, nustatančios prekės kilmės šalį, suformuluotos Tarybos reglamente 2913/927. Šiame teisės akte pažymima: „jeigu prekės buvo gaminamos ne vienoje šalyje, jos laikomos kilusiomis iš tos šalies, kurioje buvo atliekamas baigiamasis, svarbus, ekonomiškai pagrįstas jų perdirbimo arba apdorojimo procesas tam tikslui įrengtoje įmonėje, o šio proceso metu buvo pagamintas naujas produktas arba atliktas svarbus to produkto gamybos etapas“ (24 str.). 3) trečiųjų šalių prekės: laisvai cirkuliuoti valstybėse narėse gali tik tos trečiųjų šalių prekės, kurios teisėtai pateko į tų šalių rinkas. Remiantis EB Sutarties 24 str. „iš trečiosios šalies įvežti gaminiai laikomi valstybėje narėje esančiais laisvoje apyvartoje, jei toje valstybėje narėje yra atlikti importo formalumai ir sumokėti mokėtini muitai arba lygiaverčio poveikio mokėjimai ir jei šiems gaminiams nebuvo taikytas visiškas arba dalinis atleidimas nuo tokių muitų ar mokesčių“. Remiantis Tarybos reglamentu Nr. 2913/92, Bendrijos prekės – tai prekės: • išgautos arba (ir) pagamintos tik Bendrijos muitų teritorijoje, laikantis 23 straipsnyje nustatytų sąlygų, kurių sudėtyje nėra prekių, importuotų iš šalių arba teritorijų, nesančių Bendrijos muitų teritorijos dalimis, • importuotos iš šalių arba teritorijų, nesančių Bendrijos muitų teritorijos dalimis, ir išleistos į laisvą apyvartą, • išgautos arba pagamintos Bendrijos muitų teritorijoje tik iš antrojoje įtraukoje nurodytų prekių arba iš prekių, nurodytų pirmojoje ir antrojoje įtraukose. Nepažeidžiant 163 ir 164 straipsnių, prekės netenka jų turimo Bendrijos prekių statuso, kai jos fiziškai išgabenamos iš Bendrijos muitų teritorijos. 3. Prekių ir paslaugu skirtumas Pagal LR Vartotoju teisiu apsaugos įstatymą: Paslauga – atlygintina veikla arba (ir) jos rezultatas, kuriais siūloma tenkinti ar yra tenkinamas konkretus vartotojo poreikis. Prekė – kiekvienas daiktas, siūlomas parduoti arba parduodamas vartotojui. Šilumos ir elektros energija, vanduo, gamtinės dujos taip pat laikomos prekėmis Prekes – tai produktai, kurie gali buti įvertinti pinigais ir kurie gali buti komerciniu sandoriu dalyku. Tais atvejais, kai prekės pagrindinės veiklos atžvilgiu tėra šalutinis veiksnys, taikomos kitos EB sutarties nuostatos. Pvz. Schindler byloje Teismas teigė, kad loterijų organizavimas nėra su prekėmis susijusi veikla, nors loterijos apima reklamines medžiagos ir bilietu platinimą. Pagrindinė veikla buvo paslauga, taigi taikytos paslaugoms skirtos sutarties nuostatos. Pagal EB Sutartį 50 str. „paslaugos“ – tai tokios paslaugos, kurios paprastai yra teikiamos už užmokestį ir kurių nereglamentuoja nuostatos dėl prekių, kapitalo ir asmenų judėjimo laisvės. „Paslaugas“ sudaro: a) pramoninio pobūdžio veikla; b) komercinio pobūdžio veikla; c) amatininkų veikla; d) laisvųjų profesijų veikla. Taigi, prekė skiriasi nuo paslaugos tuo, jog paslauga – tai bet kuri veikla ar nauda, kurią viena šalis gali pasiūlyti kitai ir kuri yra nemateriali bei negali tapti nuosavybe. Paslaugos teikimas gali būti susijęs arba nesusijęs su materialiu produktu. 4. Fiskaliniai (tarifiniai) laisvo prekių judėjimo apribojimai 1968 m. kartu su Muitų sąjunga tarp Europos Bendrijų valstybių narių ne tik buvo panaikinti tarpusavio prekybos tarifai, bet ir įsigaliojo prekybos su trečiosiomis šalimis Bendrasis išorinis tarifas. Jo dydis buvo apskaičiuotas išvedus aritmetinį vidurkį iš tuo metu egzistavusių valstybių narių muitų tarifų. Buvo numatyta, jog importuojamoms į Muitų sąjungos teritoriją prekėms bus taikomi vienodi tarifai ir kvotos nepriklausomai nuo to, per kurią valstybę prekės įvežamos, tačiau bus skirtingi atitinkamoms prekių grupėms priklausomai nuo jų prekių ekonominio jautrumo ir nuo prekių kilmės valstybės. Teisėtai įvežtos į Muitų sąjungą iš trečiųjų valstybių prekės (įforminus visus muitinės formalumus ir sumokėjus mokesčius), laisvai cirkuliuos Muitų sąjungos viduje. Nuo 1993 m. prekybai tarp ES šalių narių netaikomi nei muitai, nei kiekybiniai apribojimai. ES valstybių narių prekyba su trečiosiomis šalimis remiasi tarifinėmis ir netarifinėmis reguliavimo priemonėmis. Kaip jau buvo minėta, svarbiausias ES šalių užsienio prekybos reguliavimo instrumentas yra Bendrasis muitų tarifas. Jis susideda iš Kombinuotosios nomenklatūros (CN) papildytos subpozicijomis, įvedamomis siekiant taikyti specifines Bendrijos prekybos politikos nuostatas, ir muitų bei tam tikrų kitų mokesčių normų. Kombinuotoji nomenklatūra buvo sukurta vadovaujantis Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 2658/87 dėl tarifų ir statistinės nomenklatūros ir Bendrojo muitų tarifo. Ji yra kasmet atnaujinama ir paskelbiama Europos Sąjungos Oficialiojo leidinio L serijoje. 5. Muitų mokesčiai Muitai – mokesčiai, kurio dydis nustatomas tarifu ir kurį importuotojas turi sumokėti priimančiajai valstybei. Muitai yra protekcionistiniai: dėl jų importuota prekė tampa brangesnė už konkuruojantį vietos produktą. Muitai yra vienas iš seniausių nacionalinės prekybos apsaugos būdų. Muitai yra pirmoji kliūtis, kurią EB siekė panaikinti. Kad nacionalinė valdžia neišvengtų muitų draudimų, EB sutartyse nustatytas ir „rinkliavoms, turinčioms lygiavertį poveikį“, kurias nustačius taip pat yra varžoma prekyba, nors jos oficialiai ir nevadinamos muitais. 6. LYGIAVERČIO POVEIKIO PRIVALOMŲJŲ MOKĖJIMŲ SĄVOKA Sutartis niekur neapibūdina lygiaverčio poveikio privalomųjų mokėjimų sąvokos. Lygiaverčio poveikio privalomojo mokėjimo apibrėžimą ETT pateikė Komisija v. Italija (dar galima rasti tokius šios bylos pavadinimus – Statistinės rinkliavos; Statistinių duomenų mokesčio) byloje: „Kiekvienas piniginis privalomas mokėjimas, kad ir koks mažas, nesvarbu, kokia jo paskirtis ir kaip jis taikomas, vienašališkai nustatytas vietinėms arba užsienio prekėms vien dėl to, kad jos kerta sieną,
Šį darbą sudaro 29182 žodžiai, tikrai rasi tai, ko ieškai!
★ Klientai rekomenduoja
Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?
Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!
Norint atsisiųsti šį darbą spausk ☞ Peržiūrėti darbą mygtuką!
Mūsų mokslo darbų bazėje yra daugybė įvairių mokslo darbų, todėl tikrai atrasi sau tinkamą!
Panašūs darbai
Atsisiuntei rašto darbą ir neradai jame reikalingos informacijos? Pakeisime jį kitu nemokamai.
Pirkdamas daugiau nei vieną darbą, nuo sekančių darbų gausi 25% nuolaidą.
Išsirink norimus rašto darbus ir gauk juos akimirksniu po sėkmingo apmokėjimo!