Europos Sąjungos materialinė teisė - išsami paskaitų medžiaga

ES MATERIALINĖ TEISĖ K O N S P E K T A S II dalis 1. Įsisteigimo laisvė. Laisvė teikti paslaugas 1 1.1. Įsisteigimo laisvė ir laisvė teikti paslaugas. Pirminis ir antrinis įsisteigimas. 1 1.2. Diskriminavimo ir kliūčių draudimas. Įsisteigimo laisvės ir laisvės teikti paslaugas ribojimai ir išimčių pateisinimo kriterijai. 4 1.3. Laisvė teikti ir laisvė gauti paslaugas. Profesinio elgesio taisyklės. 8 1.4. Teisingumo Teismo sprendimai bylose 12 2. ES konkurencijos teisė 18 2.1. ES konkurencijos teisės tikslai, principai ir struktūra. 18 2.2. Pagrindinės ES konkurencijos teisės sąvokos (ūkio subjektas, atitinkama prekių ar geografinė rinka, rinkos galia). 18 2.3. Konkurenciją ribojantys susitarimai (susitarimai, asociacijų sprendimai, suderinti veiksmai). Sąlygos, kurioms esant susitarimai draudžiami. De minimis taisyklė. Draudžiamų susitarimų tipai. 21 2.4. Pozityvios ir negatyvios išimčių iš draudžiamų susitarimų sąlygos. 26 2.5. Piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi sąvoka, nustatymo etapai (užimamos rinkos dalies nustatymas; konkurencinių sąlygų rinkoje įvertinimas). Kelių įmonių dominuojanti padėtis. 29 2.6. Rinkos struktūrų koncentracija 33 2.6. Teisingumo Teismo sprendimai: 38 3. Valstybės pagalbos reglamentavimas 45 3.1. Valstybės pagalbos sąvoka ir formos (tiesioginė ir netiesioginė). Valstybės pagalbos draudžiamumo kriterijai. 45 2. Leistina valstybės pagalba. “De minimis” taisyklė (reglamentas 69/2001). 47 3.3. Valstybės pagalbos kontrolės procedūra (reglamentas 659/1999). Pareiga pranešti apie numatomą valstybės pagalbą ir nepranešimo pasekmės. Neteisėtos pagalbos atveju taikomos sankcijos. 48 3.4. Išimtines teises turinčios įmonės. Bendram interesui tarnaujančios įmonės. 50 Bendrajam interesui tarnaujančios įmonės 51 3.6. Teisės steigti įmones ar suteikti išmintines teises apribojimas 53 3.7. Teisingumo Teismo sprendimai bylose 55 1. Įsisteigimo laisvė. Laisvė teikti paslaugas 1.1. Įsisteigimo laisvė ir laisvė teikti paslaugas. Pirminis ir antrinis įsisteigimas. Europos Bendrijos Sutartis įtvirtina principą, kad savarankiškai dirbantys asmenys, o taip pat ir jiems prilyginti valstybių narių nacionaliniai subjektai, gali laisvai užsiimti profesine ar kitokia ekonominio-komercinio pobūdžio veikla bet kurioje valstybėje narėje. Tai jiems garantuoja dvi fundamentalios laisvės: • įsisteigimo laisvė • ir laisvė teikti paslaugas Šios dvi laisvės įeina į laisvo paslaugų judėjimo, kaip vienos iš keturių laisvių, sudarančių bendrosios rinkos pagrindą, turinį. Todėl nekelia tiek laisvė įsisteigti, tiek laisvė teikti paslaugas turi vienodų bruožų, dėl ko kyla sunkumų nusprendžiant ar tam tikriems santykiams bus taikomos Sutarties normos reglamentuojančios įsisteigimo teisę ar normos reglamentuojančios teisę teikti paslaugas. Norint atskiri šias dvi teises, visu pirma reikia apibrėžti jų sąvokas. Bendrijos sutarties normos, reglamentuojančios įsisteigimo santykius, nepateikia šios teisės apibrėžimo. Analizuojant Sutarties 43 str. Galima daryti išvadą, jog steigimo laisvė reiškia teisę apsigyventi bet kurioje kitoje valstybėje narėje, jei norima užsiimti profesine ar kita komercine-ūkine veikla veikiant kaip savarankiškai dirbančiam asmeniui arba įsteigiant įmonę ar bendrovę. Remiantis sutarties 48 str. 1 d. fiziniams asmenims yra prilyginamos “bendrovės arba firmos, įkurtos pagal valstybės narės teisę ir Bendrijoje turinčios savo registruotas būstines, centrinę administraciją ar pagrindinę verslo vietą”, todėl įsisteigimo laisvę turi ir juridiniai asmenys, kurie kartu su fiziniais asmenimis Sutartyje yra įvardijami kaip nacionaliniai subjektai. Tačiau norint suformuluoti įsisteigimo laisvės sąvoką, vien sutarties normų nepakanka. Reikia atsižvelgti ir į Europos Teisingumo Teismo, kurio kompetencijoje yra teisė ir pareiga aiškinti Bendrijos teisės normas, praktiką. 1995 metų lapkričio 30 dienos Gebhard byloje, Teismas, ne karta pabrėžė, jog santykiai, kurie patenka į įsisteigimo laisvės reglamentavimą, turi būti tvirti ir nuolatiniai, t.y. teismas įtvirtina “tvirto įsisteigimo priimančioje valstybėje” kriterijų. Todėl galima teigti, jog įsisteigimo santykiai yra susiję su persikraustymu (ar juridinio asmens buveinės perkėlimu) iš vienos valstybės narės į kitą valstybę narę. Tačiau ir čia atsiranda kita problema. Sutarties 43 str. Teigia, jog “draudžiami vienos valstybės nacionalinių subjektų, įsisteigusių kitos valstybės narės teritorijoje, apribojimai steigti atstovybes, padalinius ar dukterines bendroves”. Ši norma įtvirtina taip vadinamojo “antrinio įsisteigimo” teisę, kurią aptarsiu kiek vėliau. Apibendrinant visa tai, galima suformuluoti įsisteigimo laisvės sąvoką, kuri skambėtu taip: Įsisteigimo laivė reiškia teisę Europos Sąjungos valstybių nacionaliniams subjektams persikelti ar įsteigti atstovybes, padalinius, dukterines įmones bet kurioje kitoje valstybėje narėje, su tikslu tvirtai joje įsikurti ir užsiimti nuolatine savarankiška profesine ar kita ekonomine-komercine-ūkine veikla. Ši teisė nėra absoliuti ir gali būti ribojama siekiant apsaugoti viešąjį interesą. Teisės teikti paslaugas atžvilgiu, Bendrijos sutartis, pateikia pakankamai informacijos tam kad būtų galima suformuluoti apibrėžimą. Pagal Sutarties 49 str. 1 dalies nuostata, galima teigti, laisvė teigti paslaugas yra “taikomos valstybių narių nacionaliniams subjektams,, kurie yra įsisteigę kitoje Bendrijos valstybėje negu valstybėje, kurios subjektu yra asmuo, kuriam tos paslaugos yra teikiamos”. Pagal 50 str. Yra laikomasi nuomonės, kad paslaugos patenka į šios laisvės taikymo sritį, kai jų nereguliuoja nuostatos susijusios su “laisvu prekių, kapitalo ir asmenų judėjimu”. Trečia to paties straipsnio dalis numato, jog asmuo teikiantis paslaugas gali laikinai savo veikla verstis toje valstybėje narėje, kur paslauga yra teikiama. Europos Teisingumo Teismas, Luisi ir Carbone byloje išplėtė laisvės teikti paslaugas apimtį nurodydamas, kad asmenys inter allia turi teisę kirsti sieną, kad: • suteiktų paslaugas kitoje valstybėje narėje negu yra įsisteigęs ir kad: • gautų paslaugas kitoje valstybėje narėje, negu yra įsisteigęs ar gyvena. Kitą svarbų laisvės teikti paslaugas turinio elementą galime rasti jau minėtoje Gebhard byloje, kurioje teismas akcentuoja paslaugų teikimo, kitos valstybės negu yra įsikūręs nacionaliniams subjektams, laikinumą. Toje pačioje byloje teismas konstatavo, kad jei asmuo teikdamas paslaugas atvyksta į tą valstybę narę, kurioje yra subjektas kuriam teikiamos paslaugos, tai visuomet, sprendžiant apie vykdomos veiklos laikinumą, reikia atsižvelgti į tos veiklos trukmę, reguliarumą, periodiškumą ir tęstinumą. Tačiau tai, kad veikla laikina, dar nereiškia, jog asmuo negali apsirūpinti tam tikrais infrastruktūros objektais (pvz., kontoromis, biurais, kabinetais ir pan.) toje valstybėje, kurioje teikia paslaugas, tam, kad galėtų tinkamai įgyvendinti paslaugų teikimą. Apibendrinant, laisvę teikti paslauga galima apibrėžti, kaip teisę savarankiškai dirbantiems ES piliečiams ar ES įsteigtoms kompanijoms laikinai užsiimti profesine, komercine ar pramonine veikla bet kurioje valstybėje narėje nekeičiant įsisteigimo vietos taip pat teisę gauti paslaugas kitoje valstybėje narėje negu yra įsisteigęs ar gyvena. Norint suvokti tiek įsisteigimo laisvę, tiek laisvę teikti paslaugas, svarbu jas abi vieną nuo kitos atskirti. Šios dvi laisvės turi nemažai panašumų: pvz. tiek įsisteigimo laisvės atveju, tiek paslaugų teikimo atveju yra užsiimama veikla, kuria siekiama pajamų. Pagrindinis, nesunkiai pastebimas sisteminis skirtumas tarp šių laisvių yra tas, paslaugų teikimo laisvė visu pirma reiškia gaminių (kurie nėra prekės) judėjimo laisvę, o įsisteigimo laisvės atveju – asmenų (jų darbinės veiklos) judėjimo laisvė. Tačiau kai kuriais atvejais remiantis šiais atribojimo kriterijais nėra įmanoma šių laisvių atskirti (pvz. kai paslaugos tiekėjas kerta valstybės sieną, kad suteiktu paslaugas). Kitas požymis padedantis atskirti šias dvi laisvės yra “valstybės sienos kirtimo požymis”. Įsisteigimo laisvės atveju, tam tikro darbo rezultato vartotojas ir šio darbo atlikėjas yra nuolat įsikūrę vienoje ir toje pačioje valstybėje narėje, t.y. atliktas darbas pasiekia vartotoją nekirsdamas sienos. Tuo tarpus paslaugų teikimo atveju, paslaugų gavėjas ir tiekėjas yra paprastai įsisteigę skirtingose valstybėse narėse. Išimtį sudaro ta situacija, kai asmuo, kuriam teikiama paslauga, yra įsisteigęs toje pačioje valstybėje kaip ir paslaugos davėjas, tačiau paslaugos teikimo momentu jis yra užsienyje. Paslaugos teikimo atveju, visada paslauga kerta valstybės sieną, t.y. tiek paslaugos gavės ir paslaugos davėjas yra įsisteigę skirtingose valstybėse narėse, nesvarbu tai ar gavėjas atvyko pas paslaugos davėją; arba paslaugos teikėjas ir gavėjas yra įsisteigę toje pačioje valstybėje, tačiau gavėjas paslaugos teikimo momentu yra kitoje valstybėje narėje. Tie atvejai, kai paslaugos tiekėjas atvyksta pas paslaugos gavėją į kitą valstybę, situacijos nekeičia, tačiau jau tokiu atveju atriboti paslaugų teikimą nuo įsisteigimo, remiantis “valstybės sienos.kirtimo požymiu yra sudėtinga, nes kai paslaugos tiekėjas vyksta pas paslaugos gavėją ir kerta valstybės sieną, gali iškilti klausimas ar jis tuo metu yra įsisteigęs savo kilmės valstybėje ar spėjo įsisteigti priimančiojoje valstybėje? Tokiu atveju reikia atsižvelgti į kelis kitus įsisteigimo laisvės aspektus. Pirmasis iš jų yra “veiklos trukmės” kriterijus, kuris yra susijęs su “laikinos” ar “nuolatinės” veiklos apibūdinimu. Europos Tarybos direktyva “Dėl Europos Sąjungos valstybių piliečių atvykimo ir apsigyvenimo apribojimų panaikinimo Europos Bendrijų teritorijoje įsikūrimo ir paslaugų teikimo laisvės srityje”, nurodo, kad jei veikla tęsiasi ne ilgiau kaip 3-is mėnesius, tai tokiu atveju ta veikla yra laikoma paslaugų teikimu. Tačiau veiklos trukmės kriterijus neturi būti lemiamas. Sprendžiant apie tai ar asmuo įsisteigė ar teikia paslaugas, reikia atsižvelgti ir į subjektyviuosius kriterijus, t.y. kokiu tikslu atvyko asmuo į priimančia valstybę. Kitą kriterijų atribojant šias laisves, įvedė Europos Teisingumo Teismas savo praktikoje. Tai yra “tvirto įsisteigimo priimančiojoje valstybėje” kriterijus, kuris reiškia, kad įsisteigimo santykiai yra tada, kai asmuo priimančiojoje valstybėje narėje įsisteigia tvirtai ir neribotam laikui, t.y. jo įsikūrimas nėra apspręstas kokia nors laiko trukme ar įvykiais kurie turėtų įvykti ateityje. Baigiant reikėtų pastebėti, kad paslaugų teikimo laisvės atribojimas nuo įsisteigimo laisvės iš tiesų yra labai svarbus ir naudingas, nes padeda atskleisti šias laisves apibūdinančius kriterijus.Tiesa, šis atribojimas nėra lengvas nes ir patys kriterijai nėra labai aiškūs ir apibrėžti Europos Bendrijų teisės nuostatomis bei Europos Teisingumo Teismo praktika. Pirminis ir antrinis įsisteigimas Kalbant tiek apie pirminį įsisteigimą, reikėtų skirti fizinių asmenų ir juridinių asmenų, kurie pagal Europos Bendrijų Sutarties nuostatas yra prilyginami fiziniams asmenims, pirminį įsisteigimą. Fizinių asmenų pirminis įsisteigimas yra suprantamas, kaip asmens persikėlimas į kitą valstybę narę, siekiant užsiimti nuolatine savarankiška profesine, ūkine ar komercine veikla. Tai galima prilyginti jo nuolatinės gyvenamosios vietos perkėlimu, nors fizinio asmens įsisteigimo vieta yra ta vieta, kur jis vykdo savo veiklą ir yra jo profesinės ar verslo veiklos centras nepriklausomai nuo šio asmens gyvenamosios vietos. Iš esmės fizinio asmens pirminio įsisteigimo santykiai nėra labai sudėtingi. Visai kita situacija yra pirminio juridinių asmenų (bendrovių) įsisteigimo atveju. Juridinio asmens priminis įsisteigimas yra suprantamas, kaip pagrindinės bendrovės veiklos vietos perkėlimas į kitą Europos Bendrijų valstybę narę, kuris pasireiškia juridinio asmens valdymo institucijų buveinės perkėlimu į priimančia valstybę. Skirtingai nuo fizinio asmens pirminio įsisteigimo, perkeliant juridinį asmenį iš vienos vietos į kitą atsiranda juridinio asmens identiteto išsaugojimo problema. Bendrovė, siekdama perkelti pagrindinę veiklos vietą iš vienos valstybės narės į kitą, privalo kartu perkelti ir faktinę bendrovės buveinę. Praktiškai daugelyje valstybių to padaryti nėra įmanoma išlaikant bendrovės identitetą, todėl paprastai priimančiosios valstybės viduje turi būti steigiama nauja bendrovė atsižvelgiant į jos nacionalinės teisės normas, o visas užsienyje esantis grynasis turtas pereina naujai bendrovei. Buveinės perkėlimas išlaikant bendrovės identitetą galima tik tuomet, kai tai leidžia tiek išvykimo, tiek atvykimo valstybių nacionaliniai įstatymai. Galima konstatuoti, jog yra tik viena juridinių asmenų pirminio įsisteigimo laisvės įgyvendinimo forma – tai bendrovių valdymo institucijų buveinės perkėlimą į kitą Europos Sąjungos valstybę. Teismas, Daily Mail byloje konstatavo, jog pirminė bendrovių įsisteigimo laisvė išsaugant bendrovės identitetą,, reglamentuojama ne sutarties normų, bet direktyvų arba Europos Sąjungos valstybių narių tarpusavio sutarčių. Jei nėra nei direktyvų, nei sutarčių, tai juridiniai asmenys negali perkelti savo buveinės išsaugodami identitetą, nebent tokią galimybę numatytu tiek priimančiosios, tiek kilmės valstybės nacionalinės teisės normos. Apibendrinant, pirminį įsisteigimą galima apibrėžti, kaip ES valstybių narių nacionalinių subjektų teisę perkelti savo pagrindinį profesinės ar verslo veiklos centrą į bet kurią Europos Bendrijų valstybę. Antrinis įsisteigimas skiriasi nuo pirminio tuo, kad antrinio įsisteigimo atveju, valstybių narių nacionalinių subjektų pagrindinė profesinės ar verslo veiklos vieta nesikeičia, o įkuriami tik papildomi veiklos padaliniai. Antrinio įsisteigimo atveju, ES piliečiai arba juridiniai asmenys, jau turi būti įsisteigę kurioje nors Europos Bendrijų valstybėje. Europos Bendrijų Sutartis prilygina fizinius ir juridinius asmenis, todėl iš esmės, antrinio įsisteigimo santykių reglamentavimas yra vienodas abiem šių subjektų grupėms, nors kai kurie aspektai, pvz. kai kurios antrinio įsisteigimo formos, gali būti taikomi tik juridiniams asmenims. Kaip ne karta Europos Teisingumo Teismas yra pabrėžęs savo sprendimuose, - įsisteigimo laisvė neapsiriboja vien tik teise vieną kartą įsisteigti Europos Bendrijose, bet apima taip pat galimybę, laikantis tam tikrų reikalavimų, steigti ir išlaikyti daugiau negu vieną veiklos vietą, todėl valstybė narė, negali reikalauti iš užsiimančio profesine ar verslo veikla asmens, kad jis ES teritorijoje būtų įsisteigęs tik vieną kartą. Antriniam įsisteigimui iš esmės yra taikomi tokie patys turinio reikalavimai, kaip ir pirminiam (t.y. veiklos trukmės, stabilumo ir kiti reikalavimai) įsisteigimui ir atriboti pirminį ir antrinį įsistiegimą galima pagal įsisteigimo formas. Pats antrinis įsisteigimas gali pasireikšti: • nauju įsisteigimu; • perkėlimas jau egzistuojančio nesavarankiško verslo padalinio; • arba dalies akcijų įsigijimu. Formas galima skirti į dvi grupes: • teisiškai savarankiškų padalinių steigimas; • teisiškai nesavarankiškų padalinių steigimas. Europos Bendrijos Sutartimi yra įtvirtinta viena teisiškai savarankiško įsisteigimo forma – “dukterinės bendrovės steigimas”. Tai juridinis asmuo, kuris steigiamas kitoje valstybėje narėje, negu yra pagrindinė bendrovė, tačiau jis savo veikloje vadovaujasi priimančiosios valstybės teisės normomis ir nors veikia, kaip nepriklausomas juridinis asmuo, t.y. ji veikia savo vardu. Su pagrindine bendrove, ją sieja nuolatiniai ir faktiniai, dažniausiai ekonominio pobūdžio, ryšiai. Teisiškai nesavarankiško antrinio įsisteigimo formoms yra būdinga tai, kad pagal šias formas įsteigtus padalinius sieja glaudus ryšys su pagrindiniu subjektu, kurį jie atstovauja, ir jie savo veikloje vadovaujasi pagrindinio subjekto buvimo vietos teise. Nesavarankiškas antrinis įsisteigimas gali pasireikšti keturiomis formomis – steigiant filialus, atstovybes,antrinius verslo padalinius, o taip pat skiriant atstovus ir tarpininkus. Filialai yra numatyti Europos Bendrijų Sutartyje, tačiau ši sutartis jų neapibrėžia. Sąvoką galima rasti įtvirtintą antrinėje Bendrijų teisėje, pagal kurią filialai yra suprantami kaip “juridiškai priklausomi verslo padaliniai, įpareigoti atlikti tam tikras funkcijas”. Filialas yra pagrindinio subjekto verslo vieta užsienyje, aprūpinta tam tikromis pagrindinėmis priemonėmis ir personalu, bei teisiškai priklausomas nuo pagrindinės bendrovės. Jis taip pat įgaliotas pagrindinės verslo vietos vardu ir jos naudai sudaryti sutartis su trečiaisiais asmenimis, kuriems neturi reikšmės ar turėti tiesioginius ryšius su pagrindine verslo vieta ar su filialu, nes pastarasis praktiškai gali spręsti visus klausimus pradedant sutarčių sudarymu ir baigiant verslo plėtra. Kita įsisteigimo forma yra atstovybių steigimas. Iš esmės atstovybių ir filialų atriboti viena nuo kito negalima, nes principai galiojantys filialams taip pat taikomi ir atstovybėms. Nors jie abu yra laikomi pagrindinio subjekto verslo vieta užsienyje, visgi filialas skiriasi nuo atstovybės jam suteiktu didesniu savarankiškumu, nes, pavyzdžiui, filialai gali steigti atstovybes. Europos Teisingumo Teismas yra įvedęs dar vieną antrinio įsisteigimo formą – atstovų ir tarpininkų skyrimą. Pasak Teismo, Europos Bendrijų Sutarties 43 str. Įtvirtinta sąvoka atstovybė apima ir savarankiškų profesinių grupių veiklą, o būtent atstovų ir tarpininkų veiklą, kiek jie teisiškai yra įgalioti atstovauti nacionalinius subjektus. Tam. Kad pagal šią formą galėtume teigti, kad bendrovė tyra nuolat įsisteigusi kitoje ES valstybėje, tai tas įsisteigimas turi atitikti tam tikrus reikalavimus: • atstovai ir tarpininkai atlieka tam tikras funkcijas pagrindinio subjekto naudai ir jos interesais. • atstovas ir tarpininkas yra pagrindinio subjekto įgalioti veikti kaip atstovybė, t.y. turi teisę sudarinėti sutartis su trečiaisiais asmenimis. • Įgaliojimai turi būti suteikiami ilgam ir jie turi būti tęstinio pobūdžio. Vienkartinio pobūdžio pavedimai, nors jie ir būtų duodami dažnai, nesuteikia galimybės tokiems santykiai nepatenka į įsisteigimo laisvės taikymo sferą. Egzistuoja ir dar viena antrinio įsisteigimo forma – “antrinių verslo padalinių steigimas”. Tai yra tam tikrų pagalbinio pobūdžio vienetų steigimas, kurie netiesiogiai dalyvauja įgyvendinant pagrindinių subjektų tikslus. Tai tokie pagalbiniai vienetai, kaip, pavyzdžiui, atstovaujamieji biurai įsteigiami tam tikroje valstybėje narėje, tam, kad galėtų užmegzti ryšius, tirti rinką pan. Taigi apibendrinat, galima teigti, jog antrinio įsisteigimo atvejų, šie subjektai yra susaistyti tam tikrais daugiau ar mažiau priklausomais ryšiais su pagrindiniais subjektais, kurie patenka į pirminio įsisteigimo santykių sferą. 1.2. Diskriminavimo ir kliūčių draudimas. Įsisteigimo laisvės ir laisvės teikti paslaugas ribojimai ir išimčių pateisinimo kriterijai. Moksle ir praktikoje diskutuojamas susijęs su įsisteigimo teise ir kylantis iš Europos Teisingumo Teismo jurisprudencijos klausimas – ar EB Sutarties 43 (buvęs 52) straipsnis apima tik vienodo elgesio su užsieniečiais, kaip ir su piliečiais, laidavimą ir ar jis dar, be to, gali būti suprantamas kaip ir nediskriminuojančio pobūdžio įsisteigimo apribojimų draudimas. Remiantis iki šiol vyravusia doktrina, migruojantys užsieniečiai turėjo tik vieną teisę – reikalauti, kad su jais būtų elgiamasi ne prasčiau nei su vietiniais piliečiais (vadinamasis diskriminavimo draudimas). Tačiau kitų nuomone, Sutarties 43 str. draudžia kiekvieną priimančios valstybės vykdomą laisvo įsisteigimo apribojimą. Taigi, ar įsisteigimo laisvė reiškia tik diskriminavimo draudimą, ar ir apribojimų draudimą? Ar įsisteigimo laisvei taikomas priimančiosios valstybės jurisdikcijos principas ar kilmės valstybės jurisdikcijos principas? Šie klausimai yra labai svarbūs. Jei priimančioji valstybė susaistoma vien tik draudimu diskriminuoti užsieniečius, tai toks valstybės suvaržymas reikštų tik tai, kad Europos Sąjungos pilietis priimančioje valstybėje turės teisę į vienodą elgesį su juo, kaip ir su priimančiosios valstybės piliečiais. Tačiau ši teisė į vienodą elgesį bus veiksminga tik tuomet, kai atvykęs Europos Sąjungos valstybių narių pilietis atitiks reikalavimus, taikomus priimančiosios valstybės piliečiams. Taigi, jei užsienietis – Europos sąjungos valstybės narės pilietis - neatitiks visų reikalavimų, taikomų piliečiams, tai priimančioji valstybė galės, nepažeisdama ES teisės nuostatų, laikytis savo nacionalinės teisės nuostatų, atitinkamai diskriminuodama kitų valstybių narių piliečius. Šiame rašto darbe panagrinėsiu diskriminavimo ir kliūčių draudimo sąvokas, teismų praktiką šiuo klausimu. Taip pat įsisteigimo laisvės ir laisvės teikti paslaugas ribojimus, jų įtvirtinimą teisės aktuose ir ETT praktikoje ir jų pateisinimo kriterijus. Kuo šalys remiasi, mėgindamos pateisinti apribojimus ir ar Teismas pateisina visus valstybių narių bandymus? DISKRIMINAVIMO IR KLIŪČIŲ DRAUDIMAS Teisė įsikurti ir teisė teikti paslaugas yra ribojamos pagal EB sutarties 55, 56 ir 66 str. , kurie valstybėms narėms suteikia tokią galimybę ryšiu su visuomenės interesų, sveikatos ir saugumo pagrindais. Šie pagrindai yra analogiški tiems, kurie taikomi teisės į laisvą dirbančiųjų judėjimą, numatytą EB sutarties 48 str1. ETT iki šiol nėra išreiškęs aiškios savo pozicijos diskriminavimo ar apribojimų draudimo klausimu. Jei įsisteigimo laisvė būtų suprantama kaip apribojimų draudimas, tai nebūtų pagrindo kilti laisvo įsisteigimo apribojimams, nes valstybės narės neturėtų teisės reikalauti, kad jų piliečiai ir bendrovės laikytųsi vien tik priimančiosios valstybės nacionalinės teisės nuostatų ir atitiktų šiose nuostatose įtvirtintus reikalavimus. Pagal vidaus rinkos bendrąją koncepciją, įsisteigimo laisvė- tai itk nežymi lygybė įsisteigiant , o kiti su įsisteigimu susiję klausimai paliekami valstybių narių kompetencijai. Tai neatitinka EB Sutarties 43str. Klasikiniu požiūriu įsisteigimo teisė draudžia kiekvieną kitų valstybių narių piliečių diskriminavimą pilietybės pagrindu. Šis draudimas diskriminuoti taip pat galioja ir bendrovių atžvilgiu. Pirmiausia EB Sutartus draudžia atvirąjį arba tiesioginį diskriminavimą. Taip pat EB Sutartis savo taikymo srityje draudžia kiekvieną paslėptojo diskriminavimo formą. Atvirosios diskriminacijos atvejais valstybės narės, įtvirtindamos nacionalinės teisės nuostatose reikalavimą turėti atitinkamos valstybės pilietybę, praktiškai nustato skirtingą statusą vietiniams piliečiams ir užsieniečiams. Akivaizdu, kad taikomas pilietybės pagrindu nevienodas statusas nesuderinamas su EB sutarties 43 str. nuostatomis. Remdamiesi ETT svarstymais ir motyvais bylose, susijusiose su paslėptąja diskriminacija, galima padaryti išvadą, jog 52 str turėtų būti aiškinamas kaip apribojimų draudimas. ETT jurisprudencija pagrįsta lygiaverčio elgesio koncepcija, išplečia vienodo elgesio principą, kuris suprantamas ne tik kaip formali lygybė tarp piliečių ir užsieniečių, bet ir kaip tikslinis lygiavertis elgesys su jais. Su paslėptosios diskriminacijos sąvoka yra susijusios dvi skirtingos bylų grupės : vienose bylose faktai buvo paslėptai susiję su pilietybe, o kitose buvo svarbus lygiaverčio, o ne formalaus vienodo elgesio klausimas. ETT sprendimas Gebhard byloje aiškiai liudija, kad Sutarties 52 str. labiau traktuojamas ne kaip diskriminavimo draudimas, o kaip apribojimų draudimas. Šiuo sprendimu ETT konstatavo, kad įsisteigimo teisės neriboja tos nacionalinės priemonės, trukdančios realizuoti sutartimi garantuojamas laisves arba galinčios jas padaryti mažiau patraukliomis, kurios atitinka keturias sąlygas : 1. šių priemonių taikymas turi būti nediskriminuojamojo pobūdžio; 2. jos turi būti pateisinamos bendrojo intereso būtinaisiais pagrindais; 3. jos turi tikti norimam tikslui pasiekti; neturi peržengtino, kas yra reikalinga šiam tikslui pasiekti. Commission v France byloje Teismas sutelkė dėmesį į diskriminaciją bendrovės buveinės, kurią jis sulygino su fizinio asmens pilietybe, buvimo vietos pagrindu. Kai tik toks ryšys tarp buveinės ir pilietybės buvo pripažintas, išvada, jog diskriminacija buveinės pagrindu iš esmės yra neteisėta, buvo neišvengiama. Teismas, bendrovės buveinę prilygindamas pilietybei, turėjo mintyje plačią buveinės sampratą visomis trimis 58 –ajame straipsnyje išvardintomis prasmėmis. Segers byloje skirtingas statusas buvo grindžiamas bendrovės registruotos buveinės buvimo vieta ir jos kaip Jungtinėje karalystėje įsteigtos bendrovės statusu. Halliburton byloje – analogiškai, skirtingą statusą nulėmė tai, kad perleidėjas buvo įkurtas kaip vienas iš dviejų Nyderlanduose egzistuojančių bendrovių tipų, ir tai Teismas aiškiai apibūdino kaip diskriminavimą dėl pilietybės. Galima pastebėti, kad Teismas Commission v France byloje bendrovės buveinės buvimo vietą taip pat prilygino fizinio asmens gyvenamajai vietai, t. y. bylos, susijusios su tariamai neteisėtais teisės aktais dėl mokesčių, kontekste yra tinkamesnė proga analogijai išvesti France byloje mokestinis kreditas, tapęs pretekstu šiai bylai, buvo prieinamas fiziniams asmenims, turintiems nuolatinę gyvenamą vietą Prancūzijoje, taip pat bendrovėms, kurių buveinė buvo šioje šalyje. Commerzbank byloje šis klausimas buvo plėtojamas toliau : ginčijamas kriterijus šioje byloje buvo fiskalinis rezidavimas pagal nacionalinę teisę, ir Teismas pasinaudojo proga į neteisėtų apribojimų sąrašą įtraukti užslėptą diskriminaciją fiskalinio rezidavimo pagrindu, pastebėdamas, kad : „ Nors tai taikoma neatsižvelgiant į bendrovės buveinę, fiskalinio rezidavimo nacionalinėje teritorijoje kriterijaus naudojimas... gali būti labiau nenaudingas bendrovėms, turinčioms savo buveinę kitose valstybėse narėse. Iš tikrųjų dažniausiai tai yra tos buveinės, kurios mokesčių prasme reziduoja už atitinkamos valstybės narės teritorijos ribų.“ Jungtinės Karalystės Vyriausybė įrodinėjo, kad diskriminacija pilietybės pagrindu reiškia, jog diskriminacinė priemonė iš esmės liečia kitų valstybių narių piliečius. Tačiau ši taisyklė turi būti kitokia mokesčių srityje, kurioje nebūtų diskriminacijos, jeigu reikšminga mokesčių mokėtojų dalis taip pat būtų paliesta. Šią išimtį Teismas savo praktikoje pripažino netiesioginio apmokesdinimo klausimu, tačiau ją taip pat turėtų taikyti ir tiesioginių mokesčių pagrindu. Commerzbank bendrovė, teigdama, kad daugiausia užsienio bendrovės negauna priedo, įrodė, jog bendrovės, kurias palietė ginčijamos teisės normos, rezidavo kitoje valstybėje narėje ir kadangi nemažai valstybių narių bendrovių buvimo vietą naudojo kaip kriterijų jų pilietybei nustatyti, taip pat buvo ir tos valstybės pilietybės turėtojos. Commission v United Kingdom byloje kiek ji buvo susijusi su bendrovių steigimosi laisvės suvaržymais, buvo akcentuojamas reikalavimas, kad atitinkamame verslo sektoriuje bendrovė gali vykdyti veiklą tik tada, kai jos akcininkai bei direktoriai yra atitinkamos valstybės piliečiai ar nuolatiniai gyventojai, taip ribojant kitose valstybėse narėse įsteigtų bendrovių teisę įsisteigti bet kuria antrinio steigimosi forma. Klausimas dėl to, ar skirtingas statusas grindžiamas pilietybe, ar gyvenamąja vieta, turi daugiau nei akademinę reikšmę, nes jis lemia galimus pateisinimus : atviras diskriminavimas dėl pilietybės gali būti pateisinamas tik dėl labiau siaurų, su viešuoju interesu susijusių, pagrindų, įtvirtintų Sutartyje. Tuo tarpu užslėptas diskriminavimas dėl gyvenamosios vietos, nors ir neteisėtas, gali būti pateisinamas remiantis daugiau pagrindų su sąlyga, kad atitinkamos priemonės tikslas neprieštarauja Sutarčiai, o priemonė yra proporcinga šiam tikslui. BANDYMAI PATEISINTI ĮSISTEIGIMO LAISVĖS IR LAISVĖS TEIKTI PASLAUGAS APRIBOJIMUS Nustatymas, ar konkretus atvejis, susijęs su užsienio bendrovėms taikomu skirtingu statusu reiškia atvirą diskriminaciją pilietybės pagrindu ar užslėptą diskriminaciją fiskalinio rezidavimo pagrindu, padeda nustatyti, ar toks skirtingas statusas gali būti pateisinamas, o jei taip – kokiais motyvais gali būti teisėtai remiamasi. Valstybės narės remiasi įvairiais pagrindais, kad pateisintų skirtingą statusą, lemiamą bendrovės pilietybės arba fiskalinio rezidavimo vietos . Kai kurie iš tų motyvų turi reikšmės ne nustatant, ar tariama diskriminacija yra pateisinama remiantis Bendrijos teisės nuostatomis, bet atsakant į klausimą, ar skirtingas statusas iš tikrųjų yra diskriminacinis2. Commission v France byloje Prancūzijos vyriausybė siekė pateisinti mokestinio kredito nesuteikimą filialams ir atstovybėms tuo pagrindu, kad skirtumas yra grindžiamas reziduojančių ir nereziduojančių subjektų atskyrimu, kuris egzistuoja visose teismų sistemose bei yra pripažįstamas tarptautiniu mastu. Nors šis argumentas buvo atmestas, svarbu pažymėti, kad skirtingas nepaliečių arba nerezidentų statusas nebūtinai yra neteisėtas : jis yra diskriminacinis tik tuo atveju, jei šie subjektai visais esminiais aspektais yra tokie pat kaip atitinkamos valstybės narės piliečiai arba rezidentai. Tai pabrėžia teisingo palyginimo svarbą. Nors Teismas Commission v France byloje paliko atvirą galimybę, kad skirtingas statusas, lemiamas bendrovės buveinės buvimo vietos arba fizinio asmens gyvenamosios vietos, tam tikrais atvejais gali būti pateisinamas tokioje srityje kaip mokesčių teisė, šis argumentas toje byloje buvo nepagrįstas. Kadangi Prancūzijos teisė nenustatė skirtumo tarp antrinių darinių formų, kad būtų galima nustatyti jų apmokestinamą pelną, skirtingas statusas teikiant su apmokestinimu susijusią lengvatą, tokią kaip mokestinis kreditas, negalėjo būti nediskriminuojantis. Teismas šioje byloje taip pat atmetė Prancūzijos vyriausybės argumentą, kad atsisakymas suteikti mokestinį kreditą buvo pateisinamas, nes jį kompensavo tam tikros filialams bei atstovybėms teikiamos lengvatos. Teismas pareiškė, kad jei tokios lengvatos ir egzistavo, jos negali pateisinti 52-uoju straipsniu nustatytos pareigos suteikti užsienio bendrovėms tokį pat statusą akcininkų mokestinio kredito klausimu kaip ir Prancūzijos bendrovėms pažeidimo. Commerzbank byloje Teismas taip pat konkrečiai sutelkė dėmesį į tariamai diskriminuojančią nuostatą, nekreipdamas dėmesio argumentus apie filialams teikiamas kompensuojamąsias lengvatas. Jungtinė Karalystė įrodinėjo, kad šioje šalyje nereziduojančios bendrovės ne tik kad nebuvo diskriminuojamos remiantis jos mokesčių taisyklėmis, bet ir naudojosi privilegijuotu statusu, kadangi pagal JAV ir Jungtinės karalystės sutartį dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo jos buvo atleistos nuo mokesčio už tokias pajamas, tuo tarpu šioje šalyje reziduojančios bendrovės tokiais atvejais privalėtų šį mokestį mokėti. Vyriausybės nuomone, Jungtinėje karalystėje nereziduojančių bendrovių statusas mokesčio grąžinimo priedo klausimu yra kitoks dėl to, kad jos mokesčių prasme yra kitokioje situacijoje. Teismas atmetė šį argumentą. Jis teigė, jog jungtinėje Karalystėje reziduojančios bendrovės turėjo teisė į priedą, o nereziduojančios – ne, atsižvelgdamas tik į vieną faktą, kai mokestis buvo neteisingai ir vėliau grąžintas jo mokėtojui. Taigi šiose bylose teismo aprobuotas požiūris siejasi ne su reziduojančios bendrovės statuso mokesčių srityje palyginimu su nereziduojančios bendrovės statusu šioje srityje apskritai, bet su nustatymu, ar šios bendrovės yra vienodo statuso pagal konkrečią ginčijamą priemonę3. France, Commerzbank ir Futura bylose atitinkama valstybė siekė įrodyti, kad skirtingo statuso galima būtų išvengti, jeigu įsisteigti norinti bendrovė būtų tai dariusi steigdama antrinę įmonę, o ne filialą. Kadangi diskriminacijos esmė yra konkrečiai situacijai taikomas skirtingas statusas, savaime aišku, kad diskriminacijos galima išvengti keičiant tą situaciją. Vargu ar galima tokį argumentą laikyti pasiteisinimu, todėl Teismas jį atmetė Commission v France byloje. Jis teigė : „ Faktas, jog draudimo bendrovės, kurių buveinė yra kitoje valstybėje narėje, gali steigtis, įkurdama antrinę įmonę ir taip įgyti teisę į mokestinį kreditą, negali pateisinti skirtingo statuso nustatymo. Remiantis 52-ojo straipsnio pirmojo punkto antruoju sakiniu, prekybininkams aiškiai suteikta galimybė laisvai pasirinkti reikiamą teisinę formą, kuria jie gali vykdyti veiklą kitoje valstybėje narėje, ir ši pasirinkimo laisvė negali būti ribojama diskriminacinėmis mokesčių nuostatomis. Ši Teismo išvada nebūtinai reiškia, kad filialai, atstovybės bei antrinės įmonės privalo būti traktuojamos identiškai visais atžvilgiais; tai reiškia, kad yra draudžiami diskriminuojantys apribojimai. Nacionalinės nuostatos, trukdančios pradėti profesinę veiklą, kai reikalaujama diplomų, kvalifikacijos įrodymų, darbuotojų judėjimo laisvės atveju ( lygiai kaip ir įsteigimo atveju) laikomos neutraliomis priemonėmis apskritai ribojančiomis užsieniečių patekimą į rinką. Valstybės narės, siekdamos panaikinti tokias priemones, turėtų apskritai supaprastinti reikalavimus pradėti atitinkamą veiklą, bet ne naikinti išskirtinai užsieniečiams galiojančius apribojimus. (Sager byla) Neutralių nacionalinių priemonių, kurioms būdingas apskritai trukdymas patekti į rinką, trukdymas asmenims pasinaudoti įsteigimo laisve yra tik netiesioginis minėtų priemonių rezultatas : kiekvienam, o kartu ir norintiems įsteigti asmenims sudaromos prastos sąlygos patekti į rinką. Svarbu tai, kad šios neutralios nustatančios tam tikras sąlygas profesinei veiklai vykdyti priemones, nors ir nekeldamos užsieniečiams iš kitų valstybių narių griežtesnių nei priimančiosios valstybės piliečiams reikalavimų, trukdo asmenims patekti į rinką – paprasčiausiai šių priemonių taikymas trukdo pradėti tam tikrą profesinę veiklą ar mažina šios veiklos patrauklumą Įsteigimo teisės neriboja tos trukdančios įgyvendinti Sutartimi garantuojamas laisves arba galinčias jas padaryti mažiau patraukliomis nacionalines priemones, kurios tenkina šias sąlygas : 1. jų taikymas turi būti nediskriminuojamojo pobūdžio; 2. jos turi būti pateisinamos bendrojo intereso būtinaisiais pagrindais, turi būti tinkamos jomis nustatytam tikslui pasiekti ir neturi peržengti to, kas yra reikalinga šiam tikslui pasiekti4. Sutarties 54 ir 63 str. reikalauja, kad Bendrijos teisės aktų leidėjai sudarytų bendras programas dėl apribojimo panaikinimo steigimosi ir paslaugų srityse. Tai buvo padaryta 1996 m. priėmus bendras programas 32/62 ir 36/62. Jos veikia analogiškai ir dauguma jų nuostatų yra suformuluotos beveik vienodai. Šios programos buvo labai ambicingos. Jomis buvo stengiamasi panaikinti bet kokią įmanomą diskriminaciją dėl nacionalinės priklausomybės. IŠIMČIŲ PATEISINIMO PAGRINDAI, SUSIJĘ SU VIEŠUOJU INTERESU Valstybės narės rėmėsi įvairiausiais motyvais, siekdamos pateisinti bendrovių steigimosi laisvę apribojimus. Jei konkretus apribojimas yra grindžiamas nuoroda į pilietybę, vieninteliai teisėti pagrindai yra tie, kurie nurodyti Sutarties 56-ame straipsnyje, nustatančiame : „ Šio poskyrio nuostatos ir priemonės, kurių imamasi joms įgyvendinti, nekliudo taikyti nuostatų, priimtų įstatymuose, kituose teisės norminiuose aktuose ar administraciniuose potvarkiuose, nustatančiuose specialų užsienio nacionalinių subjektų statusą viešosios politikos, visuomenės saugumo ir jos sveikatos tikslais. Segers byloje Teismas pastebėjo, kad 56-asis straipsnis tam tikru mastu leidžia bendrovių, įsteigtų pagal kitos valstybės narės teisę, specialų statusą su sąlyga, jog toks statusas būtų pateisinamas viešosios politikos, visuomenės saugumo ar sveikatos pagrindais. Toje byloje socialinės apsaugos asociacija siekė pateisinti savo atsisakymą suteikti Segersui sveikatos draudimo polisą tuo pagrindu, kad buvo būtina užkirsti kelią galimiems piktnaudžiavimams bei užtikrinti tinkamą nacionalinės teisės aktų socialinės apsaugos srityje įgyvendinimą, ypač užtikrinti tai, kad direktoriai nesteigtų bendrovių pagal užsienio šalies teisę vien tam, jog išvengtų apribojimų, kuriuos nustato Nyderlandų teisės aktai dėl uždarųjų akcinių bendrovių steigimo. Teismas nors ir sutikdamas, kad būtinybė užkirsti kelią piktnaudžiavimams gali tam tikrais atvejais pateisinti skirtingą statusą, pripažino, jog atsisakymas suteikti sveikatos draudimo polisą bendrovės, įsteigtos pagal kitos valstybės narės teisę, direktoriui negali reikšti tinkamos priemonės šiuo požiūriu. Toks argumentavimas reiškia, kad vien tiktai nesąžiningų tikslų galimybė tokioje pačioje operacijoje negali pateisinti bendro fizinių bei juridinių asmenų steigimosi teisės suvaržymo. Commission v Italy byloje vyriausybė įrodinėjo, kad reikalavimas, jog vertybinių popierių dileriai steigtųsi su savo registruota buveine Italijoje, buvo pateisinamas investuotojų apsaugos bei rinkos stabilumo interesais. Teismas teigė, jog nei jeigu Italijos teisės aktų tikslai gali būti laikomi viešosios politikos tikslais, iš to, kas buvo pasakyta seka išvada, kad ginčijamos pareigos nėra neišvengiamos tiems tikslams pasiekti ir dėl to negali būti laikomos pateisinamos tų nuostatų atžvilgiu. Nesant reikšmingesnių Teismo pateiktų orientyrų dėl motyvų, susijusių su viešuoju interesu bendrovių steigimosi laisvės atveju, apimties, tam tikra prasme gali padėti analogija su tais princip[ais, kuriuos Teismas suformulavo dėl Sutartyje numatytų išimčių, susijusių su viešuoju interesu, apimties laisvės teikti paslaugas ir laisvo darbuotojų judėjimo srityje: 1. Teismas pareiškė, kad atsižvelgiant į tai, jog konkrečios rėmimosi viešosios politikos koncepcija aplinkybės skirtingose šalyse ir skirtingu metu gali skirtis, būtina suteikti įgaliotoms nacionalinėms institucijoms tam tikrą diskrecijos laisvę. Tačiau šios diskrecijos įgyvendinimas yra kontroliuojamas Bendrijos institucijų. 2. Antra, Teismas, nagrinėdamas viešosios politikos koncepciją kaip leistiną pagrindą nukrypti nuo darbuotojų laisvo judėjimo principo, pabrėžė, kad ši koncepcija turi būti aiškinama siaurai. 3. Teismas aiškiai pasakė, kad valstybė narė negali remtis išimtimi dėl viešosios politikos darbuotojų laisvo judėjimo principo kontekste siekdama pateisinti priemones, skirtas neleisti kitų valstybių narių piliečiams užsiimti veikla, už kurią nėra baudžiama, kai ja užsiima jos pačios piliečiai. 4. Nagrinėdamas klausimą, ar valstybė narė turi teisę remtis tuo, jog atitinkama priemonė yra pateisinama dėl viešosios politikos motyvų, Teismas pasirodė esąs linkęs nekreipti dėmesio į nacionalinėje teisėje esančius apibrėžimus, jei jie yra netinkami konkrečiame Bendrijos teisės kontekste. Jei ginčijama priemonė yra vienodai taikytina tiek piliečiams, tiek nepaliečiams, tačiau jos poveikis yra diskriminuojantis, ji vis tiek gali būti teisėta, jei yra pateisinama imperatyviais viešojo intereso motyvais bei tinkama ir būtina nustatytam tikslui pasiekti. ĮSISTEIGIMO LAISVĖS IR LAISVĖS TEIKTI PASLAUGAS RIBOJIMŲ PATEISINIMO PAGRINDŲ IŠKĖLIMAS IR JŲ ĮVERTINIMAS ETT : 1. Harmonizavimo trūkumas. Commission v France byloje Prancūzijos vyriausybė įrodinėjo, kad skirtingas statusas atsirado dėl nacionalinių mokesčių sistemų skirtumų. Jos teigimu, kol atitinkami mokesčiai nėra harmonizuoti, tol skirtingos priemonės yra neišvengiamos. Teismas šį argumentą atmetė. Taigi, nors bendrovių mokesčių sritis ir toliau lieka reglamentuojama nacionalinės teisės nuostatų, Bendrijos teisės aktų leidėjų delsimas šią sritį harmonizuoti nepanaikina valstybių narių pareigos taikyti savo nacionalinius įstatymus nediskriminuojančiu būdu. Ir priešingai, tai, kad pirminio steigimosi teisės apribojimų kontekste nėra įstatymų harmonizavimo, susijusio su teisinio subjektiškumo išsaugojimu bendrovės buveinės perkėlimo atveju. 2. Mokesčių išvengimo rizika. Commission v France byloje Prancūzijos vyriausybė taip pat rėmėsi mokesčių išvengimo pavojumi, teigdama, kad, jei atitinkami teisės aktai būtų panaikinti, užsienio bendrovės, turinčios akcijų Prancūzijos bendrovėse, gali perkelti tas akcijas Prancūzijoje veikiančiam filialui arba atstovybei vien tik tam, kad pasinaudotų mokestiniu kreditu. Teismas pareiškė, kad mokesčių išvengimo pavojus negali būti svarus argumentas šiame kontekste. Reikia atsižvelgti į tai, kad čia kalbama apie mokesčių išvengimą, t. y. teisėtą pasinaudojimą, pavyzdžiui, mokesčius reglamentuojančiame teisės akte esančia spraga mokesčio mokėtojo naudai, bet ne apie mokesčių mokėjimo vengimą, kuris reiškia mokesčius reglamentuojančio teisės akto pažeidimą. Pastarasis atvejas labiau panašus į apgavystę nei į mokesčių išvengimą, todėl tikrai motyvuotas argumentas dėl mokesčių mokėjimo vengimo pavojaus gali būti pagrįstai laikomas viešosios politikos dalyku ir patekti į 56-ajame straipsnyje numatytą išimtį. 3. Dvigubo apmokesdinimo išvengimo sutartys ir abipusiškumas Commission v France byloje šis argumentas buvo aptartas. Prancūzijos vyriausybė įrodinėjo, kad klausimas dėl skirtingo statuso galėjo būti išspęstas tik įtvirtinant abipuses nuostatas egzistuojančiose dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartyse. Nors Teismas nusprendė, kad šiūų sutarčių egzistavimas šiuo atveju faktiškai neturi reikšmės, jis pareiškė, jog Sutarties 52-uoju straipsniu suteiktos teisės yra besąlygiškos ir valstybės narės negali jų užtikrinimo padaryti priklausomu nuo su kita valstybe nare sudaryto susitarimo turinio. Konkrečiai imant šis straipsnis draudžia tas teises padaryti priklausomas nuo abipusiškumo sąlygos, nustatytos siekiant įgyti atitinkamas lengvatas kitose valstybėse narėse. Commission v Italy byloje Teismas pabrėžė, kad valstybė narė negali teisintis kitos valstybės narės vykdomu abipusiškumo principo nesilaikymu siekdama pateisinti savo pačios pažeidimą. Galima priminti, kad Italijos argumentas buvo tas, jog neįmatoma palyginti Italijos teisės aktų, reglamentuojančių vertybinių popierių dilerių autorizavimo, priežiūros ir nemokumo klausimus, nustatytas sąlygas su tomis, kurios galioja kitose valstybėse narėse. 4. Administraciniai sunkumai Commission v Italy byloje Teismas nagrinėjo bei atmetė Italijos argumentą, kad dileriai negalėtų būti veiksmingai kontroliuojami ir baudžiami, jeigu Italija nebūtų jų pagrindinė veiklos vieta. Teismas pastebėjo, kad atsižvelgiant į tai, jog nebuvo įtikinamų priežasčių, kodėl Italija negalėjo reikalauti iš užsienyje įsikūrusių dilerių, norinčių vykdyti veiklą joje per filialą arba atstovybę, kad šie sutiktų laikytis jos taisyklių dėl kontrolės, garantijų bei atitinkamos informacijos ir dokumentų pateikimo, reikalavimas, kad dileriai vykdytų savo veiklą per atstovybę, turinčią registruotą buveinę Italijoje, buvo nebūtinas Italijai norint pasiekti savo tikslus dėl vertybinių popierių rinkų stabilumo bei skaidrumo, ir dėl to negali būti laikomas pagrįstu 56-ajame straipsnyje numatytos išimties viešosios politikos interesais požiūriu. 5.Fiskalinė priežiūra Futura byloje buvo įrodinėjama, kad nacionalinė priemonė, reikalaujanti, pavyzdžiui, kad mokesčių mokėtojas, nuolat negyvenantis toje valstybėje narėje, kurioje mokestis turi būti imamas, saugotų su jo veikla toje valstybėje susijusias buhalterines ataskaitas, sudarytas pagal tos valstybės nacionalines taisykles, yra esminė, kad tos valstybės mokesčių institucijos galėtų apskaičiuoti toje valstybėje apmokestintiną pajamų sumą. Teismas pripažino, kad fiskalinės priežiūros veiksmingumas reiškia prioritetinį bendrojo intereso reikalavimą, galintį pateisinti Sutartimi garantuojamų pagrindinių laisvių įgyvendinimo apribojimą, ir kad valstybė narė dėl to gali imtis priemonių, leidžiančių aiškiai bei tiksliai apskaičiuoti tiek šioje valstybėje apmokestinamų pajamų, tiek nuostolių, kuriuos galima perkelti į ją, sumą. Ginčijamos priemonės reiškė daugiau nei buvo būtina norint pasiekti užsibrėžtą tikslą, t. y. sudaryti galimybę apskaičiuoti perkeliamų nuostolių, kuriuos reikia atimti iš pelno, sumą. Egzistavo kiti būdai, kuriais mokesčių mokėtojas gali aiškiai bei tiksliai nurodyti šių nuostolių sumą. Be to, remiantis direktyva 77/799, valstybės narės įgaliotos institucijos visada gali prašyti atitinkamos informacijos iš kitos valstybės narės institucijų. IŠVADOS 1. Teisė įsikurti ir teisė teikti paslaugas yra ribojamos pagal EB sutarties 55, 56 ir 66 str. , kurie valstybėms narėms suteikia tokią galimybę ryšiu su visuomenės interesų, sveikatos ir saugumo pagrindais. Šie pagrindai yra analogiški tiems, kurie taikomi teisės į laisvą dirbančiųjų judėjimą, numatytą EB sutarties 48 str. 2. ETT konstatavo, kad įsisteigimo teisės neriboja tos nacionalinės priemonės, trukdančios realizuoti sutartimi garantuojamas laisves arba galinčios jas padaryti mažiau patraukliomis, kurios atitinka keturias sąlygas : A.šių priemonių taikymas turi būti nediskriminuojamojo pobūdžio; B.jos turi būti pateisinamos bendrojo intereso būtinaisiais pagrindais; C.jos turi tikti norimam tikslui pasiekti; neturi peržengtino, kas yra reikalinga šiam tikslui pasiekti. 3. Teismas, bendrovės buveinę prilygindamas pilietybei, turėjo mintyje plačią buveinės sampratą visomis trimis 58 –ajame straipsnyje išvardintomis prasmėmis. 4. Klausimas dėl to, ar skirtingas statusas grindžiamas pilietybe, ar gyvenamąja vieta, turi daugiau nei akademinę reikšmę, nes jis lemia galimus pateisinimus : atviras diskriminavimas dėl pilietybės gali būti pateisinamas tik dėl labiau siaurų, su viešuoju interesu susijusių, pagrindų, įtvirtintų Sutartyje. Tuo tarpu užslėptas diskriminavimas dėl gyvenamosios vietos, nors ir neteisėtas, gali būti pateisinamas remiantis daugiau pagrindų su sąlyga, kad atitinkamos priemonės tikslas neprieštarauja Sutarčiai, o priemonė yra proporcinga šiam tikslui. 5. Įsteigimo teisės neriboja tos trukdančios įgyvendinti Sutartimi garantuojamas laisves arba galinčias jas padaryti mažiau patraukliomis nacionalines priemones, kurios tenkina šias sąlygas : jų taikymas turi būti nediskriminuojamojo pobūdžio; jos turi būti pateisinamos bendrojo intereso būtinaisiais pagrindais, turi būti tinkamos jomis nustatytam tikslui pasiekti ir neturi peržengti to, kas yra reikalinga šiam tikslui pasiekti. 6. Sutarties 56-ame straipsnyje, nustatančiame : „ Šio poskyrio nuostatos ir priemonės, kurių imamasi joms įgyvendinti, nekliudo taikyti nuostatų, priimtų įstatymuose, kituose teisės norminiuose aktuose ar administraciniuose potvarkiuose, nustatančiuose specialų užsienio nacionalinių subjektų statusą viešosios politikos, visuomenės saugumo ir jos sveikatos tikslais. 7. Jei ginčijama priemonė yra vienodai taikytina tiek piliečiams, tiek nepaliečiams, tačiau jos poveikis yra diskriminuojantis, ji vis tiek gali būti teisėta, jei yra pateisinama imperatyviais viešojo intereso motyvais bei tinkama ir būtina nustatytam tikslui pasiekti. 1.3. Laisvė teikti ir laisvė gauti paslaugas. Profesinio elgesio taisyklės. Teisė įsikurti ir teisė teikti paslaugas visoje Europos Sąjungoje (toliau ES) yra viena iš pamatinių ES teisės laisvių. Taip pat šios teisės sudaro sąlygas optimaliai paskirstyti gamybos veiksnius ir komercinių bei finansinių vienetų veiklą padaryti efektyvią. Be to, dvi aptariamos teisės yra esminės asmenims bei įmonėms, kad jie laisvai praktikuotų savo profesiją ar amatą, asmenys galėtų kilnotis bei laisvai pasirinkti vietą savo verslui vykdyti ar profesijai praktikuoti. Tačiau mano darbo tema yra apie laisvą paslaugų judėjimą ES. Apie šią laisvę Europos Komisija 1993 m. Teisės aiškinimo komunikate nurodė, kad paslaugų teikimo sektorius yra kertinis vidaus rinkos akmuo. Minėta institucija pažymėjo, kad teritorijoje, kur nėra vidaus sienų, paslaugų teikimo sektoriaus augimas, puoselėjimas turi būti skatinamas ne tik siekiant sukurti daugiau darbo galimybių ES piliečiams, bet ir užtikrinti būtinas sąlygas verslo subjektams bei vartotojams rinktis tuos paslaugų teikėjus ir paslaugas, kurios yra pigesnės, veiksmingesnės ir labiau atitinka jų poreikius.5 Taigi, mano rašto darbe bus kalbama apie laisvą paslaugų judėjimą ES ir apims šiuos dalykus: • Laisvė teikti paslaugas ES; • Laisvė gauti paslaugas ES; • Profesinio elgesio taisyklės; • Laivo paslaugų judėjimas ES Konstitucijoje; Laisvė teikti paslaugas Teisė teikti paslaugas yra apibrėžta EB Sutarties 49 ir 50 (ex 59 ir 60 str.) straipsniuose. Teisė teikti paslaugas apima vienos valstybės narės piliečio paslaugų teikimą asmenims kitoje ar kitose valstybėse narėse, kada šios paslaugos teikiamos laikinai. Kaip yra nurodyta byloje Commission v Germany6, kad paslaugos teikimo laikinumą patvirtina atitinkamos infrastruktūros (biuro, konkrečių paslaugos teikėjo darbuotojų ir pan.) nebuvimas toje valstybėje, kurioje teikiamos šios paslaugos. Nagrinėjant laisvę teikti paslaugas reikėtų išsamiau išnagrinėti atskirai EB Sutarties 49 ir 50 str., kuriuose ir yra įtvirtinta ši laisvė. EB Sutarties 49 str. Nagrinėjant šį EB Sutarties straipsnį, kuris numato teisę teikti paslaugas, nurodo, jog tiek fizinis, tiek juridinis asmuo privalo būti įsisteigę vienoje iš Bendrijos valstybių narių. Pagrindinėje programoje dėl laisvės teikti paslaugas buvo nurodyta, jog teisė teikti paslaugas buvo suteikiama tik piliečiams įsisteigusiems pačioje Bendrijoje. Taip pat tokia teisė buvo suteikiama kompanijoms, kurios buvo įsteigtos pagal valstybių narių teisę ir turi nuolatinę vietą, administracinį centrą ar svarbiausias personalas yra Bendrijos ribose. Jeigu kompanijos nuolatinė vieta yra išsidėsčiusi Bendrijoje, tuomet jos veikla privalo turėti “realų ir tęstinį sąryšį” su valstybių narių ekonomika, taip pat sąryšį su pilietybe. Nesant šių faktų, EB teisė nenumato teisės kompanijai ar EB piliečiui, įsisteigus ne EB ribose, teikti laikinai paslaugas EB. Svarbiausias dalykas yra įsisteigti valstybėje narėje ir tuomet asmuo gali teikti laikinai paslaugas kitose valstybėse narėse.7 Taip pat reikėtų paminėti, jog paslaugos teikėjas ir paslaugos gavėjas turi būti įsisteigę skirtingose valstybėse narėse. Tačiau gali būti abu toje pačioje valstybėje narėje. Europos Teisingumo Teismas (toliau – ETT) keliose bylose buvo priėjęs išvados, jog yra svarbu, kad nors paslaugos teikėjas ir gavėjas yra įsisteigę toje pačioje valstybėje narėje ir paslauga buvo teikiama kitoje valstybėje narėje. Tokiu atveju tai apims laisvą paslaugų teikimą pagal EB Sutarties 49str. Kalbant apie ETT praktiką paslaugų judėjimo principo sferoje, o konkrečiai apie EB Sutarties 49 str., Teismas neišskyrė paslaugos savybių ir tvarkos, kuria vadovaujantis paslauga parduodama. Kitaip tariant, EB Sutarties 49 str. interpretacijai nėra taikoma Keck formuluotė, kuri, kaip žinome, pratęsė EB Sutarties 28 str. evoliuciją. Teisės doktrinoje paprastai nurodoma, kad vargiai galima išskirti pačios paslaugos savybę ir jos pardavimo būdą. Todėl taikyti Keck formulę nebūtų nei realiai įmanoma, nei naudinga.8 EB Sutarties 50 str. Šis straipsnis pateikia teisės teiki paslaugas apibrėžimą. Čia yra nurodyta, kad paslaugos patenka į šios laisvės taikymo sritį, kai “jos paprastai teikiamos už atlyginimą, jei jų nereguliuoja nuostatos, susijusios su laisvu prekių, kapitalo ir asmenų judėjimu”9. Taigi vienas iš pagrindinių paslaugos sąvokos dalių yra atlygintinumas, kurį ETT vertina labai įdėmiai. Pavyzdžiui, Deliege byloje10 buvo nurodyta, kad profesionaliam sportui gali būti taikomas EB Sutarties 49 str., nes atleto pasirodymas gali būti pripažįstamas paslauga pagal EB teisę, neatsižvelgiant į tai, kad jam už dalyvavimą tarptautinėse varžybose moka ne tie, kurie stebi pasirodymą.11 Konkrečiau kalbant, sąvoka “paslaugos” apima: a) pramoninio pobūdžio veiklą; b) komercinę veiklą; c) amatininkų veiklą; d) laisvųjų profesijų veiklą. Tai yra numatyta EB Sutarties 50 str. 2 pastraipoje. Trečia pastraipa nustato, kad asmuo, teikiantis paslaugas, “gali tuo tikslu laikinai verstis savo veikla valstybės, kur ši paslauga teikiama, teritorijoje, veikdamas tokiomis pat sąlygomis, kurias ši valstybė taiko savo nacionaliniams subjektams”.12 EB sutarties 50 str. turi būti taikomas kaip konkretus apribojimas dėl laisvo paslaugų judėjimo, kurio neapėmė nuostatos dėl laisvo prekių, asmenų ar kapitalo judėjimo.13 Remiantis EB Sutarties 50 str. 3 d., kai paslaugos teikėjas teikia paslaugas gavėjo valstybėje, “paslaugos teikėjas gali vykdyti savo veiklą tokiomis sąlygomis, kokias yra numačiusi valstybė savo piliečiams. Taip EB Sutarties pasisako išimtinai tik priimančios valstybės principo ir vienodo elgesio su užsieniečiais kaip su vietiniais piliečiais principo naudai.”14 Toliau sekant ETT jurisprudenciją, galime pastebėti, jog yra priartėta prie kilmės valstybės principo. Tai galime pastebėti Van Bisbergen byloje. Šioje byloje ieškovas Belgijoje gyvenantį teisinį atstovą olandą paprašė ginti Olandijos teisme iškilus ginčui, susijusiam su socialine apsauga. Olandijos valdžia užginčijo teisininko teisę atstovauti ieškovui tuo pagrindu, kad Olandijos įstatymai numato, jog tiktai Olandijoje įregistravę savo veiklą asmenys gali būti teisiniai atstovai teisme. ETT, pateikdamas išaiškinimą, nustatė, kad “visi reikalavimai, keliami paslaugų teikėjui, ir ypač dėl jo pilietybės arba dėl neturėjimo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje, kurioje jis teikia paslaugas (ir galiojantys ne tik valstybės narės teritorijoje įsikūrusiems asmenims arba kitokiu būdu yra taikomi paslaugų teikėjams), ir užkertantys kelią paslaugos teikėjo veiklai arba trukdantys jai, suprantami kaip apribojimai, kuriuos draudžia EB Sutarties 49 ir 50 straipsnių nuostatos”15. Taip pat ETT Sager bylos sprendime įtvirtino, jog “EB Sutarties 49 str. ne tik reikalauja panaikinti bet kokį paslaugų teikėjo diskriminavimą dėl jo pilietybės, bet ir panaikinti visus apribojimus, jeigu jie yra skirtingo poveikio vietinio paslaugų teikėjo ir kitų ES valstybių teikėjo atžvilgiu bei tinkantys užkirsti kelią arba sutrukdyti paslaugų teikėjui vykdyti savo veiklą (kai jis yra įsisteigęs kitoje ES valstybėje ir ten teisėtai teikia panašaus pobūdžio paslaugas)”16. Taigi kiekvienas ES valstybės reguliavimas, faktiškai ar potencialiai trukdantis paslaugų teikimo laisvei yra naikintina priemonė. Tai labai panašu į Dassonville formulę. Nepakanka paaiškinti paslaugų teikimo laisvės apimties vien reikalavimu su užsieniečiais elgtis kaip su vietiniais piliečiais. Tačiau ETT tam tikrose bylose įtvirtino, jog priimančioji valstybė gali nustatyti tam tikrus reikalavimus paslaugų teikėjo veiklai. Taip pat buvo paaiškinta, kokias teisines galimybes turi ES valstybė, norėdama teisėtai apriboti paslaugų teikimo laisvę. Kartu ETT visiems nediskriminuojamo pobūdžio paslaugų teikimo laisvės apribojimams įvedė trijų pakopų testą: 1) ES valstybė gali remtis aukštesniu tikslu; 2) Aukštesnis tikslas yra nepakankamai ginamas kilmės valstybės; 3) Apribojimai yra proporcingi siaurąja to žodžio prasme.17 Šiuo trijų pakopų testu ETT vėliau ir naudojosi savo praktikoje. Toliau kalbant apie EB Sutarties 49 str. ir 50 str. bendrai, galima paminėti, jog ETT pripažino šių straipsnių tiesioginį veikimą Van Binsbergen bylos sprendime. Čia buvo konstatuota, jog EB Sutarties 59 str. yra tiesiogiai taikomas. ETT teigė: "59 str. nuostatos, kurių taikymą per pereinamąjį laikotarpį turėjo parengti priimtos direktyvos, tam laikotarpiui pasibaigus tapo besąlygiškomis. Nuostatos panaikina bet kokią diskriminaciją prieš paslaugą teikiant asmenį ryšium su jo pilietybe arba tuo faktu, kad jis yra įsikūręs kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje paslauga turi būti suteikta.”18. Taigi šioje byloje teismas nurodė, kad teisės subjektai turi teisę tiesiogiai remtis minėtomis EB Sutarties nuostatomis ir ginti savo teisę nevaržomai teikti paslaugas EB viduje. Tiesioginio horizontaliojo ir vertikaliojo minėtų straipsnių taikymo galimybė yra labai svarbi teisinė prielaida, sudaranti sąlygas veiksmingai ginti ES teisės suteikiamą teisę neribotai parduoti paslaugas. Atkreiptinas dėmesys, kad ši galimybė ipso facto užtikrina asmenų, kuriems ši teisė priklauso, teisinį pranašumą bylose, kur būtų nagrinėjamas nustatyto ribojimo teisėtumo klausimas. Tokiais atvejais įrodinėjimo našta kiekvienu atveju tenka atsakovui, paprastai – valstybei.19 Laisvė gauti paslaugas EB Sutarties 49 str. aiškiai nurodo laisvę teikti paslaugas, taip pat EB Sutarties 50 str. nurodo paslaugų tiekėjo teises ir visai neužsimena apie paslaugų gavėją. Tačiau Direktyvos 64/221 1 str., kuris reguliuoja laisvės teikti paslaugas ribojamąsias sąlygas (viešoji tvarka, visuomeninis saugumas ir visuomenės sveikata), numatytas EB Sutartyje ir kurios saugoja paslaugų, kurios buvo suteiktos būtent iš laisvo paslaugų judėjimo ES, vartotoją. Direktyvos 73/148 1 (b) str. taip pat reikalauja panaikinti judėjimo ir apsistojimo apribojimus dėl “piliečių noro vykti į kitą valstybę narę kaip paslaugos gavėjui”.20 Tai nebuvo iki Luisi and Carbone bylos. Šioje byloje du Italijos piliečiai ginčijo atitinkamus Italijos teisės aktus ir jais remiantis ieškovams skirtas nuobaudas (baudas) už tai, kad jie įsigijo didesnę sumą užsienio valiuta, nei tuo metu buvo galima per vienus kalendorinius metus. Ieškovai Liusi ir Carbone teigė, kad pinigai buvo įsigyti tam, kad būtų galima keliauti t. y. pirkti turizmo organizavimo ir gydymo paslaugas kitose valstybėse narėse. Ieškovų nuomone, Italijos teisės aktai, draudžiantys įsigyti reikiamą valiutą, trukdė įgyvendinti teisę pirkti paslaugas vidaus rinkoje, o tai anot jų, ribojo laisvą paslaugų judėjimą. ETT, rėmėsi generalinio advokato išvada, kurioje buvo išsakyta, kad EB Sutarties 49 str. kalbama tiek apie paslaugų teikimą, tiek ir apie gavimą. Šiai nuomonei pagrįsti jis citavo bendrąją programą dėl laisvės teikti paslaugas apribojimų panaikinimo, kurios 1 str. aiškiai užsimenama apie "dirbančiųjų bei savarankiškai dirbančių atstovų arba paslaugų gavėjų judėjimo laisvę" bei EB Direktyvoje 73/148 1 (b) str., kuris įpareigoja valstybes nares panaikinti apribojimus dėl "valstybių narių piliečių, norinčių vykti į kitą valstybę narę paslaugų gavimo tikslais", judėjimo ir apsigyvenimo.21 Taigi ETT, nustatė: “tai reiškia, kad laisvė teikti paslaugas apima ir laisvę paslaugos gavėją vykti į kitą valstybę narę su tikslu gauti paslaugą tenai, be jokių apribojimų. Tokie asmenys gali būti turistai, asmenys, gaunantys medicinines paslaugas bei asmenys, keliaujantys mokymosi ir verslo tikslais”22. Taip pat reikėtų paminėti, jog, pavyzdžiui, Grogan23 byloje ETT yra pripažinęs ir tokią taisyklę, jog jeigu yra leidžiama paslaugos teikėjui atlikti paslaugą vienoje valstybėje narėje, tai tokią paslaugą turėtų būti leidžiama gauti visiems kitų valstybių narių piliečiams be jokios diskriminacijos. Tai reiškia, jog asmuo, atvykęs į valstybę narę gauti tam tikrą paslaugą (šioje byloje buvo kalbama apie abortą), jis turi teisę be jokios diskriminacijos ją gauti, neatsižvelgiant į tai, ar valstybėje narėje, iš kurios jis yra atvykęs, tokia paslauga yra uždrausta. Taigi, pagal ETT, laisvas paslaugų judėjimas pagal ES teisę reiškia ne tik paslaugų teikėjo galimybę teikti paslaugą kitoje valstybėje narėje, bet ir paslaugų gavėjo galimybę vykti ir gauti paslaugą kitoje valstybėje narėje, t. y. ten kur yra įsisteigęs paslaugos teikėjas. Todėl visi apribojimai įgyvendinti šią teisę turi būti laikomi laisvo paslaugų judėjimo paneigimu ir yra draudžiami. Šis ETT pripažinta nuostata atsispindėjo ir tolesniuose šio teismo sprendimuose. Čia galima būtų panagrinėti Cowan bylą. Šioje byloje ieškovas, Britanijos pilietis, buvo užpultas ir apiplėštas tuo metu, kai jis lankėsi Paryžiuje kaip turistas. Prancūzijos valdžia atsisakė atlyginti jam nusikaltimu padarytą žalą, remdamasis pilietybės kriterijumi. Jis užginčijo šį atsisakymą remdamasis EB teise. ETT nustatė: "atsižvelgiant į visas nustatytas aplinkybes, atsakymas į pateiktą klausimą turi būti toks, kad diskriminacijos uždraudimas, įtvirtintas ypač EEB Sutarties 7 str., turi būti aiškinamas taip, kad asmenims, kurie turi laisvę keliauti į kitą valstybę narę (ypač kalbant apie juos kaip apie paslaugų gavėjus) nediskriminaciją garantuoja Bendrijos teisė. Taigi valstybėje narėje padaryta fizinė žala užpuolimo aukai turi būti atlyginama. Atlyginamumas priklauso nuo sąlygos, kad nukentėjusysis turėtų leidimą gyventi arba būtų pilietis šalies, su kuria ta valstybė narė yra sudariusi tarpusavio susitarimą."24 Kalbant apie nediskriminacijos principą, kildinamą iš EB Sutarties 12 str., laisvo paslaugų judėjimo sferoje apimtis lieka neaiški. Teisė į lygybę nepaisant priklausymo vienai ar kitai valstybei, visose srityse nėra įtvirtinta. Pavyzdžiui, turistas pagal EB Sutarties 12 str. negali pasinaudoti tokia plačia apimtimi, kokia gali dirbantysis pagal EB Reglamentą 1612/68 7 (2) str. Dirbantysis yra apsaugotas geriau. Švietimo srityje ETT praktika atspindi du pagrindinius dalykus: 1) neriboto profesinio mokymosi prieinamumą valstybėje narėje kitų valstybių narių piliečiams; 2) valstybės narės teikiamų stipendijų ir garantijų prieinamumą kitų valstybių narių piliečiams. Gravier byla buvo iškelta dėl Prancūzijos pilietės, kuri buvo priimta į Lježo dailės akademiją. Jai buvo nustatytas mokestis, kokį moka užsienio studentai. Šis mokestis nebuvo imamas iš Belgijos studentų ir Belgijoje dirbančių EB piliečių, taip pat jų šeimų narių. Ji tvirtino, kad mokesčio nustatymas pažeidžia EB Sutarties 49 str., kadangi jis riboja jos laisvę gauti paslaugas kitose valstybėse narėse ir, atsižvelgiant į tai, kad mokymo kursas yra profesinio pobūdžio, ji yra diskriminuojama dėl to, kad iš jos imamas didesnis mokestis nei iš kitų minėtų asmenų grupių.25 ETT priėmė ieškovei palankų sprendimą. Čia Teismas traktavo profesinį mokymą kaip vieną iš klausimų, kurį bendrais bruožais apima dabartinį EB Sutarties 150 str. ir konkrečiai - EB Reglamento 1612/68 (dirbančiųjų bei jų vaikų atžvilgiu). Todėl profesinio mokymo paslaugoms pagal dabartinį EEB Sutarties 12 str. turėjo būti taikomas nediskriminacijos principas. Teismas taip pat pateikė platų profesinio mokymo sąvokos aiškinimą, apimantį visas mokymo formas, kuriomis asmenys tiesiogiai ruošiami konkrečiai profesijai, amatui arba įsidarbinimui, net jeigu mokymo programa apima ir bendrojo švietimo elementus. Po Gravier bylos sprendimo greitai buvo iškelta ir Blaizot byla ir kitos panašios bylos, kuriose studentai užsieniečiai reikalavo grąžinti už studijas sumokėtą didesnį mokestį taip pat buvo sprendžiamas grantų (gyvenimo išlaidoms skirti pinigai) klausimas. ETT nustatė, kad bet kuris bendrojo švietimo mokymo kursas galėtų būti pripažintas profesiniu, jeigu jis būtų bendrosios profesinio mokymo programos, todėl čia yra taikomos mano jau aptartas nediskriminacijos principas. Tačiau kalbant apie grantus, Teismas nurodė, kad nors studentai ir turi teisę į lygius mokesčius, lyginant su vietinės valstybės piliečiais, grantai nepriklauso Sutarties reguliavimo sferai. Šie sprendimai atspindi ETT požiūrį į tai, kad jis nors ir sieks, apskritai kalbant, uždrausti EB piliečių ir jų šeimų narių diskriminaciją paslaugų teikimo srityje, tačiau susilaikys nuo to tokiose srityse, kuriose valstybė vykdo savo pareigą savo piliečiams socialinėje, kultūrinėje ar švietimo srityje, ir kuriose negali būti garantuotas abipusiškumas, ypač ten, kur reikėtų didelių išlaidų iš valstybės fondų.26 Profesinio elgesio taisyklės Gali susidaryti situacija, kad užsieniečiai, norėdami pasinaudoti savo teisėmis pagal EB Sutarties 49 str., gali neatitikti reikimų sąlygų, nustatytų profsąjunginių ar profesinių organų, reguliuojančių vertimąsi profesija, kuria šie užsieniečiai nori užsiimti. Tos sąlygos, paprastai įtvirtinamos teisės aktais, skirstytinos į dvi kategorijas: 1) švietimas ir mokymas, kurių reikia, kad tinkamai pasirengtų darbui; 2) profesinio elgesio taisyklės.27 Kadangi mano rašto darbo viena iš sudedamųjų dalių yra profesinio elgesio taisyklės, tai todėl kalbėsiu tik apie jas. Profesinės taisyklės, kaip vienas iš metodų visuomenei apsaugoti, reiškia ir būdą, kuriuo kitų valstybių narių piliečiams gali būti užkirstas kelias valstybėje narėje užsiimti jų pasirinkta profesine veikla. Van Binsbergen byloje ETT pripažino, kad specifiniai paslaugų teikėjui nustatyti reikalavimai nepažeistų EB Sutarties 49 ir 50 str., jeigu tokiais reikalavimais būtų siekiama taikyti profesines taisykles, pateisinamas visuomenine nauda - ypač organizacines, etikos, profesinės kvalifikacijos, priežiūros ir atsakomybės taisyklės, kurios yra privalomos kiekvienam, teikiančiam tą paslaugą konkrečioje valstybėje narėje. Pavyzdžiui, vykdantiems tam tikrą veiklą, asmenims gali būti nustatytas reikalavimas dėl nuolatinės buveinės, jeigu tai yra objektyviai pateisinama, kad būtų užtikrintas profesinio elgesio taisyklių laikymasis. Tačiau reikalavimas dėl buvimo vietos negalėtų būti nustatytas, jeigu norimi tikslai galėtų būti pasiekiami mažiau varžančiomis priemonėmis. Pavyzdžiui, Europos Tarybos Direktyvoje 77/294, skirtoje padėti teisininkams veiksmingai naudotis laisve teikti paslaugas, 4 str. 1 d. yra numatyta, kad “su kliento atstovavimu teisiniuose procesuose susijusi veikla arba jo atstovavimas valstybinės valdžios institucijose kiekvienoje priimančioje valstybėje narėje vykdomas toje valstybėje įsisteigusiems teisininkams nustatytomis sąlygomis, išskyrus tas sąlygas, kurios reikalauja, kad toje valstybėje būtų gyvenama ar užsiregistruota tos valstybės profesinėje organizacijoje.28 Taigi profesinės taisyklės, varžančios laisvą paslaugų teikimą, yra leistinos tik tada, kai jos yra nediskriminacinio pobūdžio, objektyviai pateisinamos visuomenės interesais ir adekvačios. Webb byloje Teismas pridūrė, kad taikydama savo nacionalines profesines taisykles, valstybė narė turi atsižvelgti ir į kitos valstybės narės, iš kurios asmuo yra kilęs, nacionalinių profesinių taisyklių poveikį to asmens elgesiui.29 Pavyzdžiui, direktyvoje 77/294 4 str. 2 d. yra nuostata, jog teisininkas turi laikytis “priimančios valstybės narės profesinio elgesio taisyklių, nepažeisdamas įsipareigojimų valstybei narei, iš kurios atvykęs”30. Šios taisyklės toliau buvo konkretizuojamos ir plėtojamos vadinamosiose Draudimo bylose, kurių atveju kiekvienoje valstybėje egzistavusios taisyklės ir tariami pažeidimai buvo panašūs. Pavyzdžiui, Commission v Germany byloje įstatymas, reguliavęs draudimo paslaugų teikimą Vokietijos teritorijoje, reikalavo, kad visi draudikai turėtų savo nuolatinę buvimo vietą Vokietijoje ir turėtų Vokietijos valstybinių institucijų leidimą vykdyti veiklą. ETT sprendime ryšium su šia byla išryškėja aiški analogija su jo sprendimu Cassis de Dijon byloje. Problema yra panaši: viena valstybė narė reikalauja, kad būtų laikomasi jos nustatytų taisyklių. Nors visos įmonės privalo šių taisyklių laikytis, kitų valstybių paslaugų teikėjai atsiduria blogesnėje padėtyje, kadangi jie prieš tai jau vadovavosi savo nacionalinės priklausomybės valstybės nustatytomis taisyklėmis. Dėl to jie yra papildomai apsunkinami ta prasme, kad skirtumai tarp taisyklių pasireiškia kaip kliūtys laisvai prekybai. Europos Teisingumo Teismas savo sprendimais Commission v Germany ir Cassis de Dijon bylose aiškiai pripažįsta, kad tais atvejais, kai pagrįsti interesai tampa apsaugos objektu, ribojančios taisyklės gali būti pripažįstamos neprieštaraujančiomis Sutarčiai. Taip profesinio pasirengimo reikalavimai, skirti standartams ir vientisumui užtikrinti, gali riboti laisvą paslaugų judėjimą ir kartu išlikti teisėtais.31 Laisvas paslaugų judėjimas ES Konstitucijoje Lyginant laisvą paslaugų judėjimą ES dabar ir ateityje, kai galios ES Konstitucija, reikėtų paminėti ES Konstitucijos III – 29 bei III – 30 str. Pirmasis numato, jog “apribojimai, susiję su laisvu paslaugų tiekimu Sąjungos viduje, yra draudžiami Valstybių narių gyventojų, įsikūrusių kitoje valstybėje narėje ir teikiančių paslaugas dar kitos valstybės atžvilgiu”.32 III – 30 str. apibrėžia “paslaugos” turinį: tai “normaliai apmokamos paslaugos, su sąlyga, jeigu jų nevaldo atitinkamos nuostatos, susijusios su prekių, kapitalų ir asmenų laisvu judėjimu.”33 Taigi šie straipsniai praktiškai niekuo nesiskiria nuo dabar galiojančio ir mano jau aptartų EB Sutarties 49 str. ir 50 str. Galima pažymėti, jog iš esmės tapatūs laisvo paslaugų judėjimo koncepcija, principas, jo teisinis aiškinimas ir taikymas turėtų išlikti ateityje įsigaliojus ES Konstitucijai. Jos projekte pamatinė laisvo paslaugų judėjimo teisė ir jos turinys reglamentuojama taip pat kaip ir galiojančioje sutartyje.34 Išvados Taigi apibendrinus, galima daryti tokias išvadas: 1. Teisė teikti paslaugas – tai vienos valstybės narės piliečio paslaugų teikimas asmenims kitoje ar kitose valstybėse narėse, kada šios paslaugos teikiamos laikinai; 2. Tiek fizinis, tiek juridinis asmuo, norintis teikti paslaugas EB valstybėje narėje, privalo būti įsisteigę vienoje iš Bendrijos valstybių narių; 3. Pagal EB Sutartį ir ETT praktiką, paslaugos teikėjas ir paslaugos gavėjas turi būti įsisteigę skirtingose valstybėse narėse; 4. Pagal EB Sutartį, paslauga - tai, kas teikiamos už atlyginimą ir jei jų nereguliuoja nuostatos, susijusios su laisvu prekių, kapitalo ir asmenų judėjimu; 5. Kiekvienas ES valstybės reguliavimas, faktiškai ar potencialiai trukdantis paslaugų teikimo laisvei yra naikintina priemonė; 6. Laisvė teikti paslaugas apima taip pat ir paslaugų gavėjų laisvę be apribojimų vykti į kitą valstybę narę tam, kad pasinaudotų paslauga šioje valstybėje; 7. Specifiniai paslaugų teikėjui nustatyti reikalavimai nepažeistų EB Sutarties 49 ir 50 str., jeigu tokiais reikalavimais būtų siekiama taikyti profesines taisykles, pateisinamas visuomenine nauda - ypač organizacines, etikos, profesinės kvalifikacijos, priežiūros ir atsakomybės taisyklės, kurios yra privalomos kiekvienam, teikiančiam tą paslaugą konkrečioje valstybėje narėje; 8. Dar neįsigaliojusioje ES Konstitucijoje pamatinė laisvo paslaugų judėjimo teisė ir jos turinys reglamentuojama taip pat kaip ir galiojančioje EB Sutartyje. 1.4. Teisingumo Teismo sprendimai bylose Commission of the European Communities v Kingdom of Spain (Case C-375/92). Daily Mail 81/87. Byla The Queen v Secretery of State for Transport, ex parte Factortame Ltd… C- 221/89 Į Europos Teisingumo Teismą kreipėsi Anglijos Aukštasis Teisingumo Teismas dėl preliminaraus nutarimo. Klausimai buvo iškelti procese, kurį inicijavo bendrovė Factortame prieš Anglijos Transporto ministrą. Ieškovai yra 95 žvejybos laivų, kurie buvo įregistruoti Anglijos laivų registre pagal 1894 m. Prekybinės laivybos aktą, savininkai. 1988 m. šio akto nuostatos, reglamentuojančios laivų registravimą, buvo radikaliai pakeistos. Buvo įsteigtas naujas laivų registras, kuriame turėjo būti registruojami visi Anglijos žvejybos laivai, įskaitant ir tuos laivus, kurie buvo įregistruoti senajame registre. Tačiau naujajame registre galėjo būti registruojami tik laivai, atitinkantys 1988 m. Akto 14 str. reikalavimus: a) laivas yra Anglijos nuosavybė; b) laivas yra valdomas, jo veiksmams vadovaujam ir jie valdomi iš Anglijos; c) bet kuris laivo frachtuotojas, vadovas ar operatorius yra kvalifikuotas asmuo ar įmonė. Laivas yra Anglijos nuosavybė, jei laivas visas arba ne mažiau kaip 75% nuosavybės teisių į jį priklauso vienam ar keliems kvalifikuotiems asmenims ar įmonėms ir laivas naudos gavėjo teisėmis valdomas vieno ar kelių kvalifikuotų asmenų ar įmonių. Kvalifikuotas asmuo reiškia Britanijos pilietį, turintį nuolatinę gyvenamąją vietą Jungtinėje Karalystėje, o kvalifikuota įmonė reiškia JK įsteigtą bei turinčią pagrindinę verslo vietą JK įmonę, kurios ne mažiau kaip 75% akcijų yra vieno ar kelių kvalifikuotų asmenų ar įmonių nuosavybė ir kurios ne mažiau kaip 75% valdytojų yra kvalifikuoti asmenys. Akte taip pat numatyta, jog Transporto ministras gali atskirais atvejais atleisti nuo nacionalumo sąlygos atsižvelgiant į laiką, kurį asmuo gyveno ir vertėsi žvejyba Jungtinėje Karalystėje. Ieškovo laivai netenkino vieno ar kelių 14 str. reikalavimų, todėl nebuvo įregistruoti naujajame registre. Kadangi šie laivai turėjo netekti teisės verstis žvejyba, ieškovai kreipėsi į JK teismą dėl šio akto nuostatų atitikimo Bendrijos teisei. Teisiniai klausimai: 1) Ar Bendrijos teisė numato sąlygas, pagal kurias valstybė narė gali nustatyti taisykles, skirtas apibrėžti, kuriems laivams suteikiama teisė būti įregistruotiems toje valstybėje, kad jie galėtų naudotis tos valstybės nacionaline priklausomybe bei plaukioti su jos vėliava? Teismas nusprendė, kad pagal galiojančią Bendrijos teisę valstybės narės, atsižvelgdamos į bendruosius tarptautinės teisės principus, gali pačios nustatyti sąlygas, kurias turi atitikti laivas, kad būtų įregistruotas tos valstybės registre ir galėtų plaukioti su jos vėliava, tačiau naudodamasi šia teise valstybė narė privalo laikytis Bendrijos teisės. 2) Ar valstybė narė, atsižvelgdama į nediskriminacijos nacionalinės priklausomybės pagrindu ir proporcingumo principus bei įsisteigimo laisvę, gali nustatyti tokias registracijos ir plaukiojimo su valstybės vėliava sąlygas, kurios išdėstytos Akto 14 str.? Negali, kadangi tai prieštarauja EB steigimo sutarties 52 straipsniui. Pagal šį straipsnį įsisteigimo koncepcija apima tuos atvejus, kai pastoviu įsisteigimu kitoje valstybėje narėje siekiama vykdyti ekonominę veiklą neapibrėžtą laiką. Todėl laivo registravimas nebūtinai yra įsisteigimas 52 str. prasme, jei laivas nėra naudojamas ekonominei veiklai arba prašymas dėl registracijos paduodamas asmens, kuris nėra įsisteigęs ir neturi tikslo to padaryti. Tačiau kai laivas yra priemonė vykdyti ekonominei veiklai, kuri apima pastovų įsisteigimą valstybėje narėje, jo registravimas negali būti atsiejamas nuo naudojimosi įsisteigimo laisve. Iš to seka, kad laivų registracijai nustatytos sąlygos neturi trukdyti įsisteigimo laisvei 52 str. prasme. 52 str. 2d. numato, kad įsisteigimo laisvė, nacionalinių valstybės narės subjektų atveju, apima “teisę pradėti bei vykdyti veiklą kaip savarankiškiems asmenims...pagal sąlygas, nustatytas nacionaliniams subjektams valstybės, kurios teritorijoje vykdomas įsisteigimas, įstatymais”. Nacionalinės diskriminacijos draudimas, kiek tai susiję su įsisteigimo laisve, nustatytas 52 str. ir taikomas tiek fiziniams asmenims, tiek įmonėms. Todėl valstybė narė, nustatydama sąlygas suteikti laivui tos valstybės nacionalinę priklausomybę, turi paisyti šio draudimo. Vadinasi šios JK nustatytos taisyklės pažeidžia nediskriminacijos principą. Be to, jos pažeidžia ir Sutarties 221 str. nustatytą reikalavimą, kad valstybės narės turi vienodai traktuoti savo ir kitos valstybės nacionalinius subjektus kiek tai liečia dalyvavimą įmonių kapitale. Reikalavimas, kad laivo frachtuotojas, vadovas ar operatorius nuolat gyventų valstybėje, kurioje norima įregistruoti laivą, taip pat reiškia diskriminavimą nacionaliniu pagrindu. Kadangi dauguma nacionalinių subjektų reziduoja toje valstybėje narėje, kurioje siekiama registruoti laivą, jie automatiškai atitinka minėtą reikalavimą dėl gyvenamosios vietos. Tuo tarpu kitų valstybių narių subjektai, norėdami atitikti šią sąlygą, dažniausiai turi perkelti savo rezidencijos vietą į šią valstybę. Prieštaravimo Bendrijos teisei nėra kalbant apie reikalavimą, kad laivas turi būti valdomas, jo veiksmams vadovaujama ir jie valdomi iš tos valstybės narės. Šis reikalavimas sutampa su įsisteigimo laisvės koncepcija, numatyta Sutarties 52 str., kuris reiškia pastovų įsisteigimą. Iš to seka, kad straipsniai, įtvirtinantys įsisteigimo laisvės koncepciją, negali būti aiškinamai kaip užkertantys kelią nustatyti tokį reikalavimą. Faktas, kad valstybės narės ministras gali atleisti nuo nacionalinės priklausomybės reikalavimo, negali Bendrijos teisės atžvilgiu pateisinti taisyklės, pagal kurią žvejybos laivo registravimas tampa priklausomas nuo nacionalinės priklausomybės reikalavimo bei nuolatinės gyvenamosios vietos. 3) Ar atsakymas į 2 klausimą sąlygojamas buvimo žvejybos kvotų, paskirstytų valstybėms narėms pagal Bendrijos žvejybos politiką? Valstybė narė gali nuspręsti, kuriems laivams bus suteikta teisė žvejoti pagal nacionalines kvotas. Reikia pasakyti, kad nacionaliniai įstatymai, reglamentuojantys laivų registraciją, neturi tikslo detaliai sureguliuoti kvotų paskirstymą. Todėl kad ir kokie būtų nacionalinių įstatymų tikslai, tokie įstatymai negali būti pateisinami Bendrijos nustatytomis nacionalinėmis kvotomis. 4) Ar atsakymas į 2 ir 3 klausimą sąlygojamas fakto, jog 14 str. buvo įvestas siekiant atimti iš laivų, kurie buvo laiku įregistruoti bei kuriems buvo suteikta teisė žvejoti ir kurie nuosavybės teise priklauso kitos valstybės narės piliečiams, nuolat gyvenantiems toje kitoje valstybėje, teisę plaukioti su pirmosios valstybės vėliava, tuo pačiu atimant teisę žvejoti pagal žvejybos kvotas, nustatytas Bendrijos valstybei narei, nebent laivo nuosavybės teisė būtų perduota toje valstybėje nuolat gyvenantiems piliečiams? Bendrijos teisė neužkerta galimybės taikyti nacionalinės priklausomybės bei nuolatinės gyvenamosios vietos reikalavimų ginčijamu klausimu pagrindiniame procese. Tačiau tai nėra šios bylos dalykas, todėl Teismas mano, kad į 4 klausimą atsakyti nereikia. R. Gebhard byla Bylos esmė R. Gebhard, būdamas Vokietijos Federacijos piliečių ir ten įgiję teisininko išsilavinimą, 1978 m. apsigyveno Italijoje su savo žmona (kuri yra Italijos pilietė) ir 3-is savo vaikais. Visi mokesčiai nuo jo bei jo šeimos pajamų buvo mokami į Italijos biudžetą. Italijoje, R. Gebhard užsiiminėjo profesine veikla nuo 1978 metų kovo mėnesio. Iš pradžių kaip bendradarbis, o nuo 1980 iki 1989 metų – kaip asocijuotas narys teisininkų kontorose. Dėl savo darbo tose kontorose jis neturėjo jokių priekaištų ar pastabų. 1989 metais R. Gebhardas atidarė savo kontorą Milane, kurioje dirbo Italijos advokatai bendradarbių statusu. Pastariesiems ponas Gebhardas kartas nuo karto patardavo . Keletas Italijos teisininkų-praktikų, bei advokatai su kuriais R. Gebhardas buvo asocijuotas iki 1989 metų, parašė skundą Milano Advokatūros Tarybai, jog jis savo veikloje neteisėtai naudojasi advokato vardu. Taryba uždraudė R. Gebhardui naudotis advokato vardu, o vėliau nusprendė pradėti drausminę bylą dėl to, jog jis pažeidė Italijos įstatymus, kai užsiiminėdamas nuolatine profesine veikla naudojosi advokato vardu. Po mėnesio nuo bylos iškėlimo, R. Gebhardas kreipėsi į Tarybą, kad būtų įtrauktas į praktikuojančių advokatų sąrašus. Savo prašymą jis grindė Europos Tarybos direktyva (89/48/ECC) dėl bendros sistemos pripažįstant aukštojo mokslo diplomus bei tuo, jog jis atliko 10 metų mokomąją praktiką. Tačiau Taryba šiuo klausimu jokio sprendimo nepriėmė. Pasibaigus drausminės bylos nagrinėjimui, R. Gebhard’ui, Tarybos sprendimu, buvo uždrausta užsiiminėti profesine veikla 6-is mėnesius. Šį sprendimą jis apskundė teismui, duodamas suprasti, jog jis kartu apskundė sprendimą nepriimti jo į Milano Advokatūros Tarybą. Milano teismas kreipėsi į Europos Teisingumo Teismą dėl preliminaraus sprendimo šiais klausimais: 1. Ar nacionaliniai įstatymai, sukurti siekiant įgyvendinti Europos Tarybos direktyvą 77/249/ECC “Dėl palengvinimo teisininkams įgyvendinat laisvę teikti paslaugas”, ir draudžiantys steigti kontorą, neprieštarauja minėtai direktyvai. 2. Ar toje direktyvoje nustatyti kriterijai taikomi teisininkams kai jie užsiima profesine veikla laikinai ar nuolat. Europos Teisingumo Teismas konstatavo, kad jis nuolat laikėsi tos nuomonės, jog neturi jurisdikcijos sprendžiant nacionalinių priemonių suderinamumo su Bendrijos teise klausimų, tačiau Teismas turi kompetenciją aiškinti Bendrijos teisės normas, kad nacionaliniai teismai tinkamai jas interpretuotu, taikytu ir patys išspręstu suderinamumo klausimus. Direktyva 77/249 taikoma teisininkams, kurie teikia paslaugas. Nacionaliniai Italijos įstatymai, skirti įgyvendinti šią direktyvą numato, jog asmuo turintis teisę užsiimti teisine praktika savo valstybėje narėje, tokia teisę turi ir Italijoje, tačiau jis negali steigti jokių kontorų, filialų ir pan. Pasak Teismo, įsikūrimo laisvė, numatyta Bendrijos sutartyje, yra taikoma visiems valstybių narių piliečiams, o ir pati Sutartis numato, jog asmuo gali įsikurti keliose valstybėse narėse (pvz. steigdamas, agentūras, filialus ir pan.). Asmeniui, įsikūrusiam kitoje valstybėje narėje, yra leidžiama stabiliai bei tęstinai dalyvauti valstybės narės ekonominiame gyvenime įvairiose srityse. Tuo tarpu veikla susijusi su paslaugų teikimu turi būti laikina. Veiklos laikinumas turi būti apsprendžiamas ne tik į paslaugų teikimo trukmę, bet ir į reguliariškumą, periodiškumą ir tęstinumą. Nėra svarbu ar asmuo save aprūpino tam tikra infrastruktūra (ofisais, kontoromis, kabinetais ir pan.) tam, kad jam būtų lengviau įgyvendinti savo veiklą, t.y. paslaugų teikimą. R. Gebhardo situacija, pasak Teismo, liečia Sutarties nuostatas reglamentuojančias įsikūrimo laisvę, o ne paslaugų teikimą, nes jis savo profesine veikla užsiiminėjo stabiliai ir nuolat, o ir pats save laikė lygiu Italijoje dirbantiems teisininkams. Todėl šių santykių nereglamentuoja minėta direktyva ir nacionaliniai Italijos įstatymai sukurti siekiant įgyvendinti šią direktyvą. Pats Milano Advokatūros Tarybos teiginys, kad R. Gebhardas negali būti laikomas įsikūrusiu asmeniu, nebent jis priklausytų advokatų luomui ar bent jau dirbtu su Italijos advokatais kaip asocijuotas bendradarbis YRA nepateisinami ir negalimi. Priklausimas tam tikrai profesinei grupei gali būti sąlyga užsiimti tam tikra veikla, tačiau tai neturi būti esminė sąlyga siekiant įgyvendinti įsikūrimo laisvę. Sąlygos, kurios yra keliamos norint įgyvendinti asmens teisę įsikurti turi būti apspręstos atsižvelgiant į veiklą kuria asmuo nori užsiimti priimančiosios valstybės teritorijoje. Remiantis Bendrijos pirmine teise, sąlygos turi būti tokios pačios, kaip ir tos valstybės piliečiams. Tačiau tam tikrai profesinei veiklai gali būti taikomos įstatymuose numatytos papildomos sąlygos, kurios yra pateisinamos viešuoju interesu (tai taisyklės liečiančios kvalifikaciją, profesinę etiką, atsakomybę ir pan.). Tokie apribojimai GALI sąlygoti, kad užsiimti konkrečia profesine veikla gali tik asmenys turintys tam tikrą išsilavinimą, priklausantys tam tikram profesiniam luomui, a atitinkantys kitus įstatymuose numatytus apribojimus. Įstatymai gali nustatyti ir tam tikrų profesinių vardų (pvz. advokatų) naudojimo sąlygas. Tačiau, jau iš ankstesnės Teismo praktikos yra žinoma, kad visos sąlygos ir apribojimai turi atitikti 4-is esminius reikalavimus: • Turi būti nediskriminacinio pobūdžio; • Turi būti taikomos tik viešojo intereso apsaugos tikslais; • Turi būti tinkamos apsaugant objektą dėl kurio jos yra skirtos; • Neturi peržengti proporcingumo ribų. Commission of the European Communities v Kingdom of Spain C-45/93 Faktinės aplinkybės: Ispanijoje į šalies muziejus nemokamai gali patekti tik šalies pilietybę turintys asmenys, gyvenantys rezistentai ir asmenys jaunesnis nei 21 metai. Tuo tarpu kitų valstybių narių asmenys, vyresni nei 21 metų amžiaus, turi mokėti įėjimo mokestį. Tai diskriminacija, kurią draudžia EB sutarties 7str. (dabar 6str.) ir 59str. (dabar 49str.). Laisvė teikti paslaugas, pripažinta pagal 59str., apima ir laisvę gauti tas paslaugas, tame tarpe ir turistams iš kitų valstybių narių, tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip ir tos šalies piliečiams. Taip pat toks laisvo patekimo į muziejus apribojimas, verčia turistus keliauti į kitas šalis, su tikslu gauti lygiaverčias paslaugas, kaip ir tos šalies piliečiai. Teisiniai klausimai: Europos Komisija kreipėsi į Teisingumo teismą su klausimu, ar Ispanijos valstybė tinkamai ir pilnai įvykdė savo įsipareigojimus pagal EB sutarties 7 ir 59 straipsnius ar juos pažeidė? Teismo sprendimas: 1. Ispanijos gyventojai, užsieniečiai rezistentai Ispanijoje ir kiti asmenys iki 21 metų (iš bet kurios kitos valstybės narės) gauna naudą dėl laisvo patekimo į muziejus, o tuo tarpu kitų valstybių narių piliečiai, vyresni nei 21 metų, yra priversti mokėti įėjimo mokestį. Tad tokiu būdu, Ispanija pilnai neįvykdė savo įsipareigojimų pagal 7 ir 59 EB sutarties straipsnius. 2. Įpareigoja Ispaniją sumokėti išlaidas. Argumentai: Europos Komisija vadovaudamasi 169str. (dabar 226str.) jai suteiktais įgaliojimais, teigia, kad valstybė narė, t.y., Ispanija, neįvykdė pareigos pagal Sutarties 7 ir 59 straipsnius. Tuo būdu, kad piliečiai iš kitų valstybių narių, vyresni nei 21 metų amžiaus, turi mokėti įėjimo mokesti, kai, tuo tarpu, Ispanijos piliečiams yra laisvas įėjimas į muziejus. Ši taisyklė pažeidė įtvirtintą bendrąjį nediskriminavimo principą (12str. dabar) dėl priklausymo vienai ar kitai valstybei bei jį detalizuojantį 59str. (dabar 49str.). Dekreto Nr. 620/1987 22str.1d. įgyvendinantis Reglamentą, kuris reglamentuoja “Šalies muziejų ir jų lankymo taisykles”, nurodo, kad ispanai gali lankytis muziejuose be jokio mokesčio. Toliau, 22str.3d. įgalioja vyriausybę praplėsti ir suteikti šias sąlygas ir kitų valstybių narių visuomenei, kaip tai nurodyta 22str.1d. Tačiau Ministrų Taryba nepadarė realiai veikiančios šios nuostatos 22str.3d., ir to pasekoje tiktai Ispanijoje gyvenantys asmenys bei visi iki 21 metų amžiaus asmenys – gali gauti naudą ir lankytis muziejuose be įėjimo mokesčio. Taip pat remiantis Teisingumo Teismo ankstesne byla 186/87, Komisija pažymi, kad laisvė teikti paslaugas, suteikta pagal 59 EB sutarties straipsnį, apima ir laisvę jas gauti. Tuo pačiu tai liečia (apima) ir kitų valstybių narių turistus, naudotis teikiamomis paslaugomis lygiai tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir tos valstybė piliečiai. Pažymima, kad laisvo muziejų lankymo apribojimas, tampa viena iš konkrečių priežasčių, kodėl turistai, kaip paslaugų gavėjai, nusprendžia keliauti geriau į kitas valstybes nares. Jie naudojasi čia suteikiama jiems judėjimo laisve bei įėjimų į muziejus sąlygomis. Tad ši diskriminacija dėl skirtingo įėjimo mokesčio gali paveikti kitų valstybių narių piliečių apsisprendimą aplankyti šią šalį. Iš viso to seka išvada, kad Ispanijos taisyklės dėl įėjimo mokesčio į Ispanijos šalies muziejus, iššaukia diskriminaciją, liečiančią kitų valstybių narių turistus, vyresnius nei 21 metų amžiaus, kas yra aiškiai uždrausta pagal EB sutarties 7 ir 59 straipsnius. Ir tokiu būdu Ispanijos valstybė nesugebėjo laikytis savo įsipareigojimų pagal šiuos Sutarties straipsnius. TV l0 v Commisariaat voor de media BYLOS FAKTAI Nyderlandų teisminis organas kreipėsi dėl preliminaraus sprendimo byloje dėl sutarties 177 str. aiškinimo. Nyderlandų įstatymai nustato skirtingas taisykles nacionaliniams bei užsienio transliuotojams. Transliavimo tvarką prižiūri Commissariaat voor de media. TV l O kabelinis transliuotojas įsteigtas Liuksemburge. Commisariaat voor de media 1989m. konstatavo, kad TV l O įsteigta Liuksemburge tam, kad išvengtų Nyderlandų įstatyminio reguliavimo. Jis nusprendė, kad TV10 negalima laikyti užsienio transliuotoju ir pagal Nyderlandų įstatymus jis neturi teisės transliuoti. TV10 padavė komisariatą į teismą. KLAUSIMAI PATEIKTI TEISMUI 1. Kur transliuotojui yra neleidžiama prieiti prie kabelinio tinklo valstybėje narėje A transliuojant programas iš valstybės B su deklaruojamu tikslu, kaip parodo objektyvios aplinkybės, tam kad išvengti Valstybės narės įstatyminio reguliavimo į kurią programos yra pirmiausia, bet ne išskirtinai transliuojamos, ar ši byla dėl paslaugų teikimo su užsienio elementu yra reguliuojamas Bendrijos teisės? 2. Ar apribojimai įvesti Valstybės narės į kurią įeina informacija paslaugų teikimui, tokiam kaip jis apibūdintas pirmajame klausime, netgi, jei transliuotojas yra suprantamas kaip vietos organizacija, nežiūrint įtai, kad jis pasirinko steigimuisi užsienio valstybę - Valstybę narę lam, kad išvengtų prisijungimo prie vietos tinklo formalumų tuo atveju jei jis neatitiks reikalavimų keliamų vietos transliuotojams ir išvengs nekomercinės ir pliuralistinės nacionalinių transliuotojų aplinkos suderinant su Bendrijos teise, 10 ir 14 straipsniais Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos. SPRENDIMAS 1. Dėl pirmo klausimo: sutarties 59 ir 60 straipsniai apima ir tuos atvejus, kai operatorius paslaugas teikia per kabelinius tinklus Valstybėje narėje, nepriklausomai nuo to, kad jis įsteigtas kitoje Valstybėje narėje tam kad išvengtų valstybės į kurią transliuoja teisinio reguliavimo. 2. Dėl antro klausimo: Sutarties nuostatos dėl laisvo paslaugų teikimo nėra kliūtis pirmajai Valstybei narei elgtis lygiai taip pat kaip ir su vietiniu transliuotoju su užsienio transliuotoju įsteigtu kitoje valstybėje, kurio veikla pirmiausia yra nukreipta į pirmąją valstybę. ARGUMENTAVIMAS: 1. Dėl pirmo klausimo: nėra pagrindo laikyti tokį transliavimą per kabelinius tinklus kuo nors skirtingu nuo kitų atvejų, kai transliuojama per kitus tinklus. 2. Dėl antro klausimo: komisariatas siekia pliuralizmo ir išraiškos laisvės, o tai yra EŽTT reguliavimo sfera, tam ir konvencija sukurta, kad apsaugotų šias teises. CASE C – 76/90 Manfred Sager v Dennemeyer Co. Esmė : Remiantis EB steigimo sutarties 117 straipsniu 1990 01 25 Miuncheno teismas pateikė prašymą Europos teisingumo teismui dėl preliminaraus nutarimo. Šis klausimas buvo iškeltas nagrinėjant bylą tarp Manfredo Seger, kuris buvo patentų agentas Miunihe, ir Dennemeyer bendrovės, kurios buveinė yra Jungtinėje Karalystėje ir kuri yra įregistruota pagal jos teisę. Dennemeyer steigia atstovybes patentų aptarnavimo srityje. Tokia veikla tęsiama kitose valstybėse narėse, įskaitant Vokietiją. Veikla grindžiama kompiuterinių sistemų patentavimo tikrinimu, paslaugų gavėjų konsultavimu, siekiant pratęsti patentą, jie gali turėti iš to naudos, nes mokestį sumoka pati Dennemeyer. Apibrėžiant šią veiklą reikia pažymėti, kad bendrovė už konsultavimą dėl esamos patentų sistemos pakitimų, kurie gali turėti įtakos patentų pratęsimui, nėra atsakinga. Klientas pats prisiima atsakomybę už teikiamų patarimų rezultatus. Pagaliau, Dennemeyer už teikiamas paslaugas ima komisinius, kurie yra mažesni nei Vokietijoje. Sager pateikė ieškinį, kad Dennemeyer yra kalta už nesąžiningą konkurenciją ir pažeidžia Vokietijos teisėto konsultavimo įstatymą. (1935 12 13). Jis mano, kad bendrovė siekia plėsti veiklą, remiantis teisėtais būdais trečiųjų asmenų vardu be leidimo, kuris yra būtinas remiantis Teisėto konsultavimo įstatymu. Pagal 1str. tik asmenys, turintys kompetetingos institucijos išduotą leidimą verslo srityje, remiantis teisėtais būdais trečiųjų asmenų vardu ar jų vardu mokėti mokesčius. Leidimai suteikiami atsižvelgiant į specialų nustatytą sąrašą ir gali būti išduodami tik tiems, kurie yra patikimi, tinkami ir kompetetingi. Toks leidimas suteikiamas pasižadėjimui specializuotis patentų pratęsimo srityje. Minėtame įstatyme nėra numatyta Dennemeyer veiklos sritis. Šiuo klausimu Vokietijos teismas priėmė sprendimą 1987 m., pagal kurį taikoma Vokietijos teisė, užsiimant veikla, kuri susijusi su nuosavybės teisių palaikymu, įtraukiant pagrindinę veiklą, kuri lemia jos visumą. Nacionalinis teismas nusprendė, kad ši situacija iškelia problemas, susijusias su Europos Sąjungos teise. Dėl šios priežasties nacionalinis teismas pateikė prašymą ETT dėl preliminaraus nutarimo.. Klausimai : 1. Vokietijos teismai turi tarptautinę jurisdikciją ir Vokietijos teisė yra galiojanti dėl Dannameyer veiklos Vokietijoje. Tik tokiu atveju, jei ši bendrovė mokėtų mokesčius šioje valstybėje narėje. Ar Vokietijos teisė yra galiojanti dėl Dennameyer veiklos Vokietijoje? 2. Ar Sutarties 59 str. užkerta kelią teismo sprendimui prieš atsakovą, galiojančios nuostatos nacionalinėje teisėje pagrindu? Klausimas ETT turi būti suprantamas kaip siekimas nustatyti, ar Sutarties 59 str. yra laikinai sustabdytas nacionalinių įstatymų, kurie draudžia įsteigtą bendrovę kitoje valstybėje narėje nuo teikiamų patentų tikrinimo ir atnaujinimo paslaugų gavėjams nacionalinėje teritorijoje mokant anksčiau nurodytus mokesčius. 3. Ar šią veiklą turi atlikti kvalifikuoti profesionalai? Sprendimas : Sutarties 59 str. užkerta kelią valstybės narės paslaugų teikimui, kuris draudžia bendrovei įsisteigti kitoje valstybėje narėje, paslaugų gavėjams pirmosios valstybės teritorijoje, kai veikla sudaro patentų kontrolę ir jų atnaujinimą mokant būtiną mokestį, remiantis šių paslaugų privalomumu, tokia veikla yra skirta asmenims, turintiems specialią kvalifikaciją, tokią kaip patentų agentas. Sutarties 59 str. reikalauja ne tik diskriminacijos prieš asmenų, kurie užsiima aptariama veikla savo valstybėje, panaikinimo ir bet kokio apribojimo, net ir nėra jokio skirtumo tarp nacionalinės valstybės ir valstybės narės teikiamos tokios pat veiklos, kai yra galimybė uždrausti ar kitaip apriboti tokią pat veiklą kitoje valstybėje narėje, kurioje ji yra teisėtai įgyvendinta. Valstybė narė gali neteikti tam tikros srities paslaugų jos teritorijoje, paklūstant visoms esamoms įsteigimo sąlygoms ir taip atimti visą praktinį tiekimo efektyvumą, numatytą Sutartyje, kurio objektas yra garantuoti įsteigimo laisvę. Toks apribojimas yra mažiausiai leidžiamas, remiantis Sutarties 60 str. 3 d. Nacionalinės teisės aktai, kuriuose numatyta, jog norint užsiimti tam tikra paslaugų teikimo veikla valstybėje narėje, reikia atitikti tam tikrą kvalifikaciją ir gauti leidimą šioje valstybėje tokiai veiklai, sudaro steigimosi laisvės apribojimą, numatytą Sutarties 59 str. Nacionaliniai teisės aktai apsaugo užsienyje nusistovėjusią tvarką paslaugų teikimo srityje paslaugų gavėjų nacionalinėje teritorijoje, taip pat juos apsaugo nuo laisvo pasirinkimo, kaip turėtų jie būti reguliuojami. Specialūs reikalavimai apsunkina paslaugų teikėjus, kurie remiantis nacionalinių teisės aktų numatytomis veiklos rūšimis, negali būti vertinami kaip nesuderinami su sutarties nuostatomis. Kaip fundamentalus Sutarties principas, steigimosi laisvė gali būti suvaržyta tik remiantis tomis nuostatomis, kurios numato imperatyvias sąlygas, susijusias su viešuoju interesu. Taip pat susijusi su asmenimis ar veikla kitoje valstybėje narėje, kurioje bendrovė įsteigta. Iš esmės šie reikalavimai yra reikalingi, kad būtų apsaugotas paklusnumas profesionalioms taisyklėms. Nacionaliniai teisės aktai, kaip apibrėžia nacionalinių teismų praktika, atvirai bando apsaugoti paslaugų gavėją nuo žalos, kuri gali atsirasti, jei pastarasis bus konsultuojamas neturinčio reikiamos kvalifikacijos asmens. Viešasis interesas yra kaip pateisinamas steigimosi laisvės ribojimas, norint apsaugoti paslaugų gavėjus. Šis draudimas yra pateisinamas kai siekiama apsaugoti interesus, kurie siejasi su asmens, teikiančio paslaugas, reikiamos kvalifikacijos turėjimu, kuris yra specifinis ir neproporcingas paslaugų gavėjų poreikiams. Nei aptariamų paslaugų teikimo prigimtis, nei aplinkybės, kurios numato asmens, teikiančio tam tikras paslaugas , trūkumus, pateisina teikiamų paslaugų išlaikymą asmenims, turintiems specialią kvalifikaciją. Toks suvaržymas turėtų būti laikomas neproporcingu siekiamam tikslui. Centros byla 212/97 Bylos faktai: Ponia ir ponas Bryde, Danijos piliečiai ir rezidentai, 1992 m. Anglijoje ir Velse įkūrė ribotos atsakomybės bendrovę Centros Ltd. Centros nuo įsteigimo dienos Didžiojoje Britanijoje nevykdė jokios ūkinės veiklos. Kadangi Didžiosios Britanijos teisė nenustato jokių minimalaus įstatinio kapitalo reikalavimų ribotosios atsakomybės bendrovėms, Centros įstatinis kapitalas, kurį sudarė 100 svarų sterlingų, niekada nebuvo įmokėtas. Įmonės akcinį kapitalą sudarė dvi akcijos, nuosavybės teise valdomos ponios ir pono Bryde. Ponas Bryde buvo įmonės generalinis direktorius. Centros registruota buveinė buvo Didžiojoje Britanijoje, pono Bryde draugo namuose. Tais pačiais metais Centros atstovai kreipėsi į Danijos prekybos ir įmonių valdybą, priklausančią Danijos prekybos departamentui, norėdami įkurti Centros filialą Danijoje. Vadovaujantis Danijos privačių ribotosios atsakomybės bendrovių įstatymu privačios ribotosios atsakomybės bendrovės ir panašios teisinės formos užsienio bendrovės, įsteigtos vienoje iš EB valstybių narių, turi teisę vykdyti ūkinę veiklą per Danijoje įkurtą filialą. Danijos prekybos ir įmonių valdyba atsisakė registruoti minėtos įmonės filialą Danijoje. Atsisakymas buvo grindžiamas inter alia tuo, kad Centros nevykdžiusi ūkinės veiklos Didžiojoje Britanijoje, Danijoje faktiškai siekė įkurti ne filialą, o pagrindinę veiklos vietą, taip pažeisdama ribotosios atsakomybės bendrovėms Danijoje taikomas minimalaus įstatinio kapitalo, kuris turi būti ne mažesnis nei 200 000 Danijos kronų, taisykles. Atsisakymas registruoti filialą buvo apskųstas Danijos teisminėms institucijoms. Danijos teismuose Centros teigė, kad teisėtai įsteigta Didžiosios Britanijos bendrovė turi teisę įkurti filialą Danijoje pagal EB sutarties 43 ir 48 straipsnius. Centros teigė, kad ūkinės veiklos nevykdymas Didžiojoje Britanijoje neturi jokios įtakos steigimosi teisės įgyvendinimui. Tuo tarpu Danijos prekybos ir įmonių valdyba savo sprendime atsisakyti registruoti filialą Danijoje neįžvelgė EB sutarties 43 ir 48 straipsnio pažeidimo, nes Centros filialo steigimas Danijoje, minėtos institucijos nuomone, buvo būdas išvengti nacionalinių minimalaus įstatinio kapitalo taisyklių, be to toks atsisakymas yra pateisinamas kreditorių apsaugos tikslais bei siekiu išvengti apgaulės įmonės nemokumo atvejais. Teisiniai klausimai: 1. Ar su EB sutarties 43,46 ir 48 straipsniais suderinamas atsisakymas registruoti filialą bendrovės, kurios registruota buveinė yra kitoje valstybėje narėje, teisėtai įsteigtoje su 100 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų įstatiniu kapitalu ir yra teisėta pagal tos valstybės įstatymus, tačiau nevykdo jokios ūkinės veiklos Didžiojoje Britanijoje ir yra įkurta tik tam, kad vykdytų visą ūkinę veiklą per kitoje valstybėje įkurtą filialą, išvengdama minimalaus įstatinio kapitalo reikalavimų ir įmonės steigimo toje valstybėje, kurioje ketinama vykdyti visą ūkinę veiklą? Sprendimas: • Pirmiausia Danijos vyriausybė teigė, kad EB sutarties 43 str. negali būti taikomas byloje, nes tai absoliučiai vidaus klausimas. Ponas ir ponia Bryde yra Danijos piliečiai,įkūrę kompaniją UK, kur nevykdo jokios veiklos, o realiai veiklai nori įkurti filialą Danijoje. Teismas teigia, kad šiuo atžvilgiu, tai yra Bendrijos reikalas, nes kompanija buvo įkurta vienoje valstybėje narėje, ir nori įkurti filialą kitoje valstybėje narėje. Ir neturi reikšmės, kad įmonė pirmiausia įsikūrė vienoje valstybėje narėje tam, kad vėliau įsikurtų ir pradėtų realią veiklą kitoje valstybėje. Negalima teigti, kad šios kompanijos formavimosi būdas įsteigiant filialą Danijoje, neapima įsisteigimo laisvės galimybės pagal EB 43 ir 48 straipsnius. Šių straipsnių taikymas turėtų būti atribotas nuo klausimo ar šalis narė turėtų imtis kokių nors priemonių tam, kad būtų išvengta tokių ketinimų apeiti nacionalines normas Bendrijos teisės pagalba. • Į klausimą, ar atsisakymas įregistruoti filialą sudaro kliūtis įsisteigimo laisvei, turi būti pažymima, kad ši laisvė apima ne tik teisę įsisteigti, vykdyti veiklą, bet taip pat ir būti traktuojamiem kaip vietiniai ūkio subjektai. Taigi neleidimas įsteigti filialą kitoje valstybėje narėje sudaro kliūtis tam ,kad būtų užtikrintos EB 43 ir 48 straipsnių nuostatos. Danijos vyriausybė teigė, kad Centros negali remtis šiomis nuostatomis, nes jų tikslas yra išvengti nacionalinių normų, kurios yra taikomos ribotos atsakomybės įmonėm. Teismas pasisako, kad faktas, kad įmonė nevykdo jokios ūkinės veiklos valstybėje narėje ir siekia ją vykdyti tik toje valstybėje narėje, kurioje yra įsteigtas jos filialas, nėra pakankamas pagrindas įrodyti, kad egzistuoja piktnaudžiavimas ar apgaulė. Teismas taip pat pažymėjo, kad filialų bei dukterinių įmonių steigimo valstybėse narėse ribojimas yra teisėtas tik tais atvejais, kai grindžiamas EB sutarties straipsniu ir pakartojo Kraus ir Gebhard bylose minėtus keturis principus, kurie pateisina tokį apribojimą: 1) jie turi būti taikomi nediskriminuojant;2) turi būti grindžiami imperatyviais reikalavimais, kurie nustatomi bendrųjų interesų pagrindu; 3) jie turi būti tinkami pasiekti tikslą, kurio jie siekia; 4)jie neturi būti labiau ribojantys nei būtina siekiant nustatyto tikslo. Tačiau šiuo atveju tos sąlygos nėra išpildytos. • Dėl Danijos pozicijos dėl kreditorių apsaugos, buvo teigiama, kad filialo steigimo draudimas neproporcingas. Siekiant apsaugoti kreditorius galima nurodyti, kad šios kompanijos pagrindinė buveinė yra UK ir bus remiamasi šios šalies įstatymais, tiesiog nurodyti rejestro tvarkytoją ir tada bus aišku. Teismas nusprendė, kad Danijos institucijų atsisakymas registruoti filialą prieštarauja EB sutarties 43 ir 48 straipsniams. Teismas pabrėžė, kad toks aiškinimas neužkerta kelio suinteresuotoms valstybių narių institucijoms imtis apgaulę ribojančių ar baudžiančių už ją priemonių, taikomų tiek pačiai bendrovei, apsitelkiant į pagalbą valstybę, kurioje bendrovė yra įkurta, tiek jos dalyviams, kai nustatoma, kad jie faktiškai bendrovės formavimo priemonėmis siekia neteisėtai išvengti savo įsipareigojimų privatiems ar viešiesiems kreditoriams, kurie veikia suinteresuotos valstybės narės teritorijoje, vykdymo. Teismas nustatė, kad toks Danijos institucijų atsisakymas yra EB teisėje nustatytų teisių ribojimas, kuris negali būti pateisinamas. CASE C – 158/96 Raymond Kohl v Union des caisses de maladie Bylos esmė Remiantis EB steigimo sutarties 117 straipsniu Liuksemburgo Apeliacinis Teismas pateikė prašymą dėl preliminaraus nutarimo Europos Teisingumo Teismui. Buvo pateikti du klausimai, susiję su Sutarties 59-ojo ir 60-ojo straipsnio interpretavimu. Šie klausimai iškilo nagrinėjant ginčą tarp Raymondo Kohll, Liuksemburgo piliečio, ir Unijon des Caisses de Maladie (draudimo bendrovė), kuri jį apdraudė remiantis gydytojo, dirbančio Liuksemburge, prašymu dėl jo nepilnametės dukters leidimo atlikti gydymą pas ortodontą, kuris užsiima šia veikla Vokietijoje. Remiantis 1994 vas 7 d. socialinio sveikatos draudimo inspektoriaus nuomone prašymas buvo atmestas, remiantis tuo, kad gydymas nebuvo neatidėliotinas ir todėl galėjo būti atliktas Liuksemburge. R. Kohll nesutiko su tokiu sprendimu. Jis teigė, kad tokios paslaugos yra numatytos EB steigimo sutarties 59 straipsnyje. Šis prašymas buvo atmestas. R. Kohll padavė skundą dėl antrojo sprendimo Aukštajam socialinio draudimo teismui, kuris patvirtino ginčijamą sprendimą, remdamasis Liuksemburgo socialinio draudimo kodeksu. Jame nurodoma, kad neatidėliotinas gydymas užsienyje gali būti suteikiamas tik gavus kompetentingos institucijos leidimą. Taip pat 25 str. nustato, kad leidimas gali būti neišduodamas tokioms paslaugoms, kurios nėra kompensuojamos, remiantis nacionaliniais įstatymais. Leidimas gali būti duotas tik apmokėjus medicinines paslaugas ir pateikus raštišką gydytojo, užsiimančio veikla Liuksemburge, prašymą, kuriame nurodo rekomenduojamą gydytoją ar gydymo įstaigos pavadinimą; taip pat faktus ir kriterijus, kurie daro negalimu gydymą Liuksemburge. Šis sprendimas vėl buvo apskųstas R. Kohll . Kasacinis teismas pateikė prašymą Europos Teisingumo Teismui dėl preliminaraus nutarimo ir suformulavo tokius klausimus: 1. Ar Sutarties 59 ir 60 straipsniai numato, kad Reglamentas 1408/71, kuriame teigiama, kad mokesčio apmokėjimas yra pagrindas apdrausto asmens socialinės apsaugos institucijai suteikti leidimą neatidėliotinai gydytis užsienio valstybėje, jei pelnas yra gaunamas (mokestis mokamas )valstybėje narėje kitokiu būdu nei valstybėje, kurioje yra apdraustojo nuolatinė gyvenamoji vieta, aiškinamas kaip ribojančios taisyklės? 2. Ar atsakymas į pirmąjį klausimą pasikeistų, jei šių nuostatų tikslas būtų išlaikyti subalansuotą sveikatos apsaugos ir gydymo aptarnavimą prieinamą kiekvienam šiame regione? 3. Ar esant šioms aplinkybėms galima teigti, kad yra varžoma laisvė teikti paslaugas, ir jei taip yra, ar šie varžymai gali būti pateisinami? Kartu su šiais klausimais buvo iškeltas dar vienas : ar Sutarties 59 ir 60 str. užkerta kelią prašymo pateikimui dėl neatidėliotino gydymo kitoje valstybėje narėje. Apsvarstęs visas aplinkybes teismas pateikė atsakymą: Sutarties 59ir 60str. užkerta kelią nacionaliniams teisės aktams, kuriais remiantis gydymo paslaugų apmokėjimas, pagal valstybės draudimo sistemą, nustatomas remiantis gydytojo nustatyta kaina, kurio veikla yra kitoje valstybėje narėje, priklausomai nuo apdrausto asmens socialinio draudimo institucijos duoto leidimo. R.Kohll pareiškė, kad Sutarties 59 ir 60 straipsniai užkerta kelia nacionalinėms taisyklėms, kurios numato kompensaciją, remiantis draudimo sistemos padėtimi valstybėje narėje, už dantų gydymo mokestį, nustatytą kitoje valstybėje narėje ir suteikia apdrausto asmens socialinio draudimo institucijos leidimą. Komisija tvirtino, kad taisykles nustato tam tikrą barjerą įsisteigimo laisvei, bet gali būti pateisinamas tam tikromis sąlygomis, kurios yra susijusios su viešuoju interesu. Atsižvelgiant į pareikštą pastabą, sprendžiamas klausimas yra pirmiausiai susijęs su judėjimo laisvės principu, socialinio saugumo srityje, taip pat su Reglamento 1408/71 efektyvumu, galiausiai paslaugu teikimo laisvės principu. Pirmiausia turime pastebėti, kad remiantis teismų praktika Europos Sąjungos teise nesumenkina valstybių narių teisės organizuoti savo socialinio saugumo sistemos. Kaip harmonizavimo trūkumas Europos Sąjungoje, tai yra todėl, kad kiekvienos valstybės narės įstatymai sąlygoja: 1. Teisę arba pareigą būti apdraustam socialinės apsaugos sistemoje; 2. Teisę į draudimo išmoką. Teismas teigia, kad speciali tam tikrų paslaugų prigimtis neišstumia jų iš steigimosi laisvės principo apimties. Nacionalinė priemonė, atitinkanti antrinę teisę, t.y. reglamento 1408/71 22str., negali įtakoti Sutartyje įtvirtintų priemonių ribojimo. Iš kitos pusės, reglamentas, aiškinant jo tikslus, negali apsaugoti valstybės narės teikiamos kompensacijos, tais tarifais kurie galioja kitoje valstybėje narėje, jei net nėra suteikto leidimo. Remiantis teismų praktika, Sutarties 59str. užkerta kelią nacionalinėms taisyklėms, kurios daro paslaugų teikimą tarp valstybių narių sudėtingesnį negu paslaugų teikimą visiškai neperžengiant valstybės narės ribų. Kol nacionaliniai teisės aktai neatima iš apdraustų asmenų galimybės kreiptis tam tikrą bendrovę, įsteigtą kitoje valstybėje narėje, jie vis dėlto numato apmokėjimą esant leidimui ir neigti tokį apmokėjimą apdraustiems asmenims kuriems negalioja toks leidimas. Tokie teisės aktai sulaiko apdraustus asmenis nuo tokių medicininių paslaugų naudojimosi kitoje valstybėje narėje ir konstatuoja paslaugų tiekimo laisvės apribojimą. Teismas pabrėžia, kad visiška ekonominė prigimtis negali pateisinti paslaugų teikimo laisvės principo apribojimą. Tai negali išskirti finansinio balanso socialinės apsaugos sistemoje rizikos, o gali konstatuoti pagrindinę priežastį t.y. viešą interesą kuris gali pateisinti šios laisvės apribojimą. Pagal Sutarties 56 ir 66 str. valstybės narės gali suvaržyti paslaugų tiekimo laisvę remiantis sveikatos saugumu. Bet tai neleidžia jiems pašalinti sveikatos saugumo srities kaip ekonominės srities, žiūrint iš laisvės teigti paslaugas taško ir iš laisvo judėjimo principui leidimo. Gydytojai, užsiimantys veikla kitoje valstybėje narėje turi turėti kitas garantijas, kurios yra tokios pačios kaip ir gydytojų nacionalinėje teritorijoje. Tai galėtų būti laisvę steigti paslaugas tikslu. Galiojančios taisyklės negali pateisinti sveikatos saugumo pagrindo, tikslu apsaugoti medicininių paslaugų kokybę kitoje valstybėje narėje. Subalansuotų medicininių paslaugų teikimas turi būti prieinamas visiems, nors su tuo susijęs socialinio saugumo sistemos finansavimas gali taip pat neperžengti sveikatos saugumo suvaržymo, remiantis sutarties 56str., taip pat šis str. leidžia valstybėms narėms laisvę teikti medicinines paslaugas, jei gydymo paslaugų parama nacionalinėje teritorijoje yra būtina dėl sveikatos saugumo ir netgi dėl žmonijos išlikimo. Aukščiau įvardinti teisės aktai nepateisina sveikatos saugumo pagrindo. 2. ES konkurencijos teisė 2.1. ES konkurencijos teisės tikslai, principai ir struktūra. 2.2. Pagrindinės ES konkurencijos teisės sąvokos (ūkio subjektas, atitinkama prekių ar geografinė rinka, rinkos galia). Ūkio subjektas Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymas nurodo, jog ūkio subjektai yra įmonės, jų junginiai (asociacijos, susivienijimai, konsorciumai ir pan.), įstaigos ar organizacijos, ar kiti juridiniai ar fiziniai asmenys, kurie vykdo ar gali vykdyti ūkinę veiklą Lietuvos Respublikoje arba kurių veiksmai daro įtaką ar ketinimai, jeigu būtų įgyvendinti, galėtų daryti įtaką ūkinei veiklai Lietuvos Respublikoje. Lietuvos Respublikos valstybės valdymo ir savivaldos institucijos laikomos ūkio subjektais, jeigu jos vykdo ūkinę veiklą. EB bendrijos sutartyje nėra pateiktas ūkio subjekto apibrėžimas, tačiau straipsniuose dažnai minima sąvoka “įmonė”. EB sutartis „įmonės“ apibrėžimo taip pat nepateikia, šios sąvokos aiškinimas yra paliktas Teismo ir Komisijos kompetencijai. Pagal ES konkurencijos teisę, sąvoka “įmonė” yra aiškinama labai plačiai: apimant visus fizinius ir juridinius asmenis, vykdančius ekonominę veiklą. Taigi ji apima valstybės įmones, ribotos atsakomybės įmones, bendrijas, asociacijas, kooperatyvus, individualius įmoninkus, pelno nesiekiančias organizacijas ir pan. Fiziniai asmenys gali būti laikomi įmonėmis, jeigu jie savo vardu vykdo ekonominę veiklą. Be to, subjektas neprivalo siekti pelno. Taigi net ir advokatai, operos dainininkai, konsultantai, išradėjai – visi jie gali reikšti “įmonę”. Ir priešingai, samdomi darbuotojai nėra “įmonė”. Kyla abejonių dėl profsajungų statuso, kiek tai susiję su jų, kaip profsąjungų, faktiška veikla. „Nors jų veikla daro didelią įtaką konkurencijai rinkoje, Vakarų šalių institucijos, atsakingos už konkurenciją, tradiciškai laikėsi požiūrio, kad dėl aiškių politinių motyvų tokia veikla neturėtų patekti i konkurencijos taisyklių reguliavimo sferą.“35 Savarankiškai dirbančių asmenų asociacija taip pat yra įmonė. Valstybės įmonės taip pat yra ūkio subjektai, joms yra taikomos tos pačios konkurencijos taisyklės kaip ir privačiam sektoriui. ETT apibūdinimu, „valstybės įmonė“ – tai bet kokia įmonė, kuriai valstybinės institucijos gali daryti tiesioginę ar netiesioginę lemiamą įtaką dėl to, kad turi jos nuosavybę, dalyvauja finansiškai. „Taigi valstybės įmonės, valdžios ar valdymo institucijos (pvz. ministerijos) taip pat bus ūkio subjektai, tačiau tik tuo atveju, jei jos veikia kaip privatūs subjektai, o ne subjektai, įgyvendinantys viešąjį administravimą.“2 Vis dėlto išsamaus ūkio subjektų sąrašo nėra. Tam tikrais atvejais gali būti keli tarpusavyje susiję organizaciniai vienetai, tačiau tokiu atveju jie gali būti vertinami ne kaip atskiri ūkio subjektai, bet kaip viena įmonė. Pvz., ICI36 byloje, buvo iškeltas klausimas ar motininė ir dukterinė bendrovė turi būti vertinamos kaip atskiri ūkio subjektai, ar kaip vienas? ETT pripažino, jog tai yra viena įmonė. Kitas klausimas, ar bendrovių grupės laikomos viena įmone? Teismas atsakė, kad taip, jei vienas iš grupės narių pakankamai kontroliuoja kitus. Byloje Hydrotherm v. Andreoli2 ETT nutarė, kad grupė, kurią sudarė žmogus ir jo kontroliuojama bendrija, yra viena įmonė. Atitinkama prekės rinka Atitinkamos rinkos sąvoka glaudžiai susijusi su tikslais, kurių siekiama Bendrijos konkurencijos politika. Atitinkamos prekės rinkos sąvoka yra gyvybiškai svarbi apibrėžiant piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi. EB sutartyje nėra pateikta atitinkamos prekės rinkos sąvoka. Todėl pateikti šios sąvokos apibrėžimą, buvo palikta Komisijai ir Europos Bendrijos teismams. Komisija nurodo, jog atitinkamos prekės rinkos, ir atitinkamos geografinės rinkos apibrėžimas dažnai turi lemiamos įtakos vertinant konkurencijos atvejį. Komisija ir Teismas ją apibrėžia tam tikros prekės pakaitalo prasme. Komisija savo pranešime dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo Bendrijos konkurencijos teisėje nurodo, jog atitinkama produkto rinka apima visus produktus ir/ar paslaugas, kuriuos vartotojas laiko tapačiais arba pakeičiamais dėl produktų savybių, kainos ir paskirties. „Taigi atitinkama prekės rinka reiškia tokių prekių rinką, kurios iš esmės gali viena kitą pakeisti, ji apima vienodas arba tokias prekes, kurias vartotojas laiko panašiomis dėl savo savybių, kainos ar vartojimo.“3 Šio klausimo nagrinėjime yra du esminiai dalykai: 1) kokios yra kliento, importuotojo ar didmenininko galimybės įsigyti prekių, panašių į tas, kurias tiekia dominuojanti įmonė, arba priimtinų kaip jų pakaitalai? ( Tai vadinama „paklausos lankstumu“) 2) kokios yra kitų įmonių galimybės tiekti arba gaminti priimtinus pakaitalus? (Tai vadinama „pasiūlos lankstumu“) Į šiuos klausimus galima atsakyti remiantis konkrečios prekės savybėmis, kaina arba vartojimu, kuriam ji skirta. Atitinkamos prekės nustatymas nėra lengvas dalykas. Su juo susiję sunkumai yra pateikti Europemballage Corp. And Continental Can Co. Inc.37 byloje. Continental Can buvo galinga įmonė, užsiimanti įpakavimo operacijomis visame pasaulyje .Ji turėjo 86 proc. Akcijų įpakavimo paslaugas teikusioje Vokietijos įmonėje Schmalbach-Lubeca-Werke AG (SLW), kuri buvo žinoma Vokietijoje kaip lengvo metalo dėžučių mėsai ir žuviai, taip pat butelių uždarinėjimo įrengimų gamintoja. Continental Can pasiūlė perleisti savo dalį įmonėje SLW įmonei Europemballage. Taip galutinis šių sandorių rezultatas būtų buvęs tai, kad įmonės Europemballage ir (netiesiogiai) Continental Can būtų įsigijusios didelią Europos rinkoje. Komisija priėmė sprendimą, pripažinusį, jog įmonės Continental Can įvykdytas įmonės TDV įsigyjimas su įmonės Europemballage pagalba pažeidė EB sutarties 86 straipsnį. Įmonė Continental Can, turėdama dalį įmonėje SLW, buvo pripažinta dominuojančia Vokietijoje trijose atskirų prekių rinkose: 1) lengvo metalo dėžučių mėsos produktams; 2) lengvo metalo dėžučių žuvies produktams; 3) metalinių dangtelių stikliniams buteliams. Europemballage įvykdytas įmonės TDV įsigyjimas būtų dar labiau padidinęs jos dominavimą minėtose rinkose, kadangi tai būtų pašalinę svarbų potencialų konkurentą įmonei SLW. Continental Can ir Europemballage įmonės siekė panaikinti Komisijos sprendimą. Nors ETT iš esmės sutiko su Komisijos nuomone, jog įmonės įsigyjimas galėjo sudaryti sąlygas piktnaudžiauti, jis pripažino, kad Komisija neįstengė įrodyti ieškovo dominavimo atitinkamos prekės rinkoje. Komisija neišnagrinėjo klausimo, susijusio su tos prekės pakaitalu. Teismas nustatė, jog tam tikrą prekės rinką galima būtų laikyti atskira, ši prekė turi būti individualizuota ne tiktai tuo, kad ji yra naudojama tam tikriems produktams pakuoti, bet ir konkrečiomis šios prekės gamybos savybėmis, kurios ją daro tinkamą naudoti būtent tam tikslui. Komisija taip pat neišnagrinėjo klausimo, ar negalėjo būti tiekiamas pakaitalas, t.y. ar kiti potencialūs konkurentai neturėjo galimybių patekti į rinką paprasčiausiai prisitaikydami. Komisija buvo kruopštesnė United Brands Co v. Commision2 byloje. Ji įrodinėjo, kad įmonė United Brands, viena iš didžiausių pasaulyje bananų tiekėjų, tiekusi Chiquita bananus, piktnaudžiavo savo dominuojančia padėtimi daugybe būdų. Iškilo klausimas, ar atitinkamo produkto rinka reiškia apdorotus ir surūšiuotus bananus, kaip teigė Komisija, ar šviežius vaisius, kaip teigė United Brands kompanija. Komisija stengėsi apibrėžti rinką kuo siauriau. O įmonė United Brands – kuo plačiau. Komisija pateikė SNO Maisto ir Žemės Ūkio Organizacijos (FAO) atlikto tyrimo rezultatus, rodančius, kad kitų vaisių buvimas labai mažai turėjo įtakos bananų kainai ir vartojimui. Be to, bananai užėmė išskirtinę vietą vaikų, ligonių ir senyvo amžiaus žmonių mityboje. Jiems kiti vaisiai nebuvo priimtini kaip pakaitalai. Šį kartą ETT palaikė Komisijos poziciją dėl atitinkamo produkto rinkos. Buvo įrodinėjama, kad atitinkamo produkto rinka galėjo būti apibrėžta dar siauriau ir apimti arba surūšiuotus bananus, arba bananus skirtus senyvo amžiaus, sergantiems žmonėms arba vaikams, kadangi buvo įrodyta, jog vartotojai vis tiek perka rūšiuotus bananus, net jeigu jie yra kur kas brangesni už nerūšiuotus. Tai rodė esant mažą paklausos lankstumą, o senyvo amžiaus, sergantiems žmonėms bei vaikams – praktiškai tokio lankstumo nebuvo iš viso. Įrodymai produkto rinkai apibrėžti, kuriuos Komisija taiko atitinkamai prekės rinkai apibrėžti. Produkto savybių ir jo paskirties analizė suteikia Komisijai galimybę visų pirma apriboti galimų pakaitinių produktų tyrimo lauką. Tačiau norint nustatyti, ar du produktai yra pakaitiniai pagal paklausą, produkto savybių ir paskirties nepakanka. Įrodymai, kuriuos Komisija laiko tinkamais vertinti, ar du produktai yra pakeičiami tarpusavyje pagal paklausą, yra nustatyti Komisijos pranešime ir gali būti skirstomi taip: 1) Pakeičiamumo įrodymas pagal nesenus įvykius 2) Kiekybiniai testai, kurie specialiai sukurti rinkoms apibrėžti. 3) Vartotojų ir konkurentų nuomonė. 4) Vartotojų teikiama pirmenybė. 5) Barjerai ir išlaidos, susijusios su paklausos perėjimu prie potencialių pakaitinių produktų. 6) Skirtingos vartotojų kategorijos ir kainų diskriminavimas. Atitinkama geografinė rinka Geografinės rinkos apibrėžimas yra būtinas nustatyti, kurios įmonės gali būti laikomos konkuruojančiomis su dominuojančia įmone. Komisija pateikia tokį geografinės rinkos apibrėžimą: atitinkama geografinė rinka apima plotą, kuriame suinteresuotos įmonės dalyvauja produktų ar paslaugų pasiūloje ir paklausoje bei kuriame konkurencijos sąlygos yra pakankamai vienalytės ir kuris nuo gretimų plotų skiriasi tuo, kad pastaruosiuose yra visai kitokios konkurencijos sąlygos. Taigi atitinkama geografine rinka laikoma rinka, kurioje objektyvios konkurencijos sąlygos yra vienodos visiems prekybininkams. Dominavimo sąvoka priklauso nuo gamintojų ir vartotojų pasiskirstymo geografiniu atžvilgiu. Taip pat būtina nustatyti, kokio dydžio teritorijoje veikia prekybininkas ir perka vartotojai, kad butų galima įvertinti galimybes pasirinkti kitas prekes ar paslaugas. Teoriškai pati Europos Sąjunga turėtų reikšti atitinkamą geografinę rinką daugumai prekių ir paslaugų, kadangi vieningoje rinkoje neturi būti jokių kliūčių prekybai bet kurioje Sąjungos vietoje. Tačiau prekybai gali egzistuoti teisinio pobūdžio kliūčių, kurios dar nėra pašalintos arba kurios yra leidžiamos pagal Bendrijos teisę. Rinkos ribotumą gali lemti praktinės priežastys, pavyzdžiui, greitai gendančių produktų atveju. Praktinio pobūdžio apribojimų pavyzdys galėtų būti Magill TV Guide38 bylos, kuriose RTE, BBC bei ITV televizijos transliacijų rinka buvo pripažinta Airija ir Šiaurės Airija, kadangi būtent šioje teritorijoje minėtos TV kompanijos transliavo savo laidas. Geografinė rinka gali būti apribota dėl tam tikrų susiklosčiusių situacijų, pavyzdžiui United Brands v. Commision2 byloje, geografinė rinka, į kurią neįėjo Didžiojo Britanija ir Prancūzija, kadangi šios dvi šalys turėjo prekybinius susitarimus su savo buvusiomis kolonijomis, o tai reiškė, kad prekyba bananais jose buvo specifinė. Michelin byloje ETT sutiko su Komisijos nuomone, kad dėl skirtingų vartotojų pirkimo įpročių valstybė narė viena gali sudaryti atitinkamą geografinę padangų rinką. Kai kuriose su pervežimais susijusiose bylose vienintelis maršrutas buvo apibrėžtas kaip atitinkama rinka. Įrodymai geografinių rinkų apibrėžimui, kurios Komisija yra nurodžiusi savo pranešime dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo Bendrijos konkurencijos teisėje: 1) Ankstesniųjų laikotarpių įrodymai apie užsakymų nukreipimą į kitus plotus. 2) Pagrindinės paklausos savybės. 3) Vartotojų ir konkurentų nuomonė. 4) Susiklostęs geografinis pirkinių struktūrinis modelis. 5) Prekybos srautai / vežimų struktūriniai modeliai. 6) Kliūtys ir užsakymų nukreipimo kitur esančioms įmonėms išlaidos. Rinkos galia Apibrėžus atitinkamą prekės ir atitinkamą geografinę rinką, galima nustatyti įmonės, siekiančios dominuoti, rinkos galią. Rinkos galią įvertina ETT ir Komisija, atsižvelgdamos į rinkos dalis. Rinkos dalies apskaičiavimas yra reglamentuotas Komisijos pranešime dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo Bendrijos konkurencijos teisėje: atitinkamos tiek produkto, tiek geografinės rinkos apibrėžimas leidžia nustatyti rinkoje dalyvaujančius tiekėjus ir klientus/vartotojus

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!