Konspektai
Europos Sąjungos (ES) atsiradimas
I tema. Europos Sąjungos atsiradimas, jos teisinis statusas ir tikslai 1. Vieningos Europos idėjos formavimasis Praktiškai Europos valstybių Sąjunga buvo matoma kaip galimybė ginantis nuo stambių ir galingų priešininkų. Įtaka: Romos imperija, katalikų bažnyčia. XV a., tokios sąjungos projektai – kaip Europos valstybių pasipriešinimas Turkijai. Sąjunga, apie kurią tuo metu buvo galvojama, galėjo būti tik monarchų susivienijimas. P. Debua siūlė pirmiausia sukurti kunigaikščių sąjungą kaip aukščiausią valdymo organą. Numatomas ir bendras teismas, kuris neturėtų būti aukščiau už Sąjungą. Pažangūs mąstytojai abejojo Sąjungos privalumais. Russo buvo už Europos Sąjungą, bet skeptiškai vertino jos sukūrimą kaip kunigaikščių susivienijimą. E. Kantas rašė apie Europos valstybių federaciją kaip priemonę užtikrinant taiką. Tačiau valstybių sąjunga nesusikūrė, nes nesusiformavo judėjimai, nesubrendo tam istorinės ištakos. Idėjos apie susivienijimą neužgeso, bet laikas nuo laiko tapdavo aktualiomis. Apie taiką ir sutarimo paieškas daugiausia svarstoma karinių katastrofų ir kitų nelaimių metu. Valdovų varžybos, jų siekis įtvirtinti ir išplėsti savo valdžią, sąlygojo aštrią konkurenciją, peraugusią į asmeninius karus ir leidusią tik ribotas ir laikinas sąjungas, kurios buvo nukreiptos vieno prieš kitą. Daugelis projektų numatė sukurti gynybines ar puolamąsias karines sąjungas. Tačiau ėmė reikštis ir ekonominių interesų pradai. Kartu su siekiu išsaugoti valstybės nepriklausomybę ir vientisumą, imta kelti prekybos laisvės reikalavimai. Didžiųjų ir stipriųjų valstybių valdovai siekė greičiau įsiviešpatauti Europoje, o ne sutarimo ir taikos. 2. Paneuropinio judėjimo idėjos Tik XX amžiuje po pirmojo pasaulinio karo Europos vienijimosi idėjos vėl grįžo į politinį gyvenimą. Paneuropinio judėjimo lyderis grafas R. Kudenhovas – Kalergi iškėlė planą sukurti Europos suvienytąsias valstijas. Jaučiama Amerikos pavyzdžio įtaka. Šios idėjos nebuvo palaikomos valstybių veikėjų ir lyderių politinių partijų . 1927 m. A. Bryanas ( UR ministras ) paneuropinės sąjungos garbės prezidentas. Jis pasiūlė įkurti Europos Sąjungą Tautų Sąjungos ribose. Šiam planui tarp Europos valstybių turėjo būti nustatyti santykiai, primenantys federalinius; buvo teigiama, kad valstybės neapribos savo suverenių teisių. Bryano planas nebuvo priimtas Europoje, nes buvo baiminamasi prarasti suverenitetą. Tautų Sąjungoje didžiosios valstybės vaidino dominuojantį vaidmenį. Vos pasibaigus karui pasirodė Europos suvienijimo planai. Tam turėjo Europos kontinente ir visame pasaulyje susidariusi situacija. Žmonija siekė padaryti išvadas iš šių žiaurių pamokų, surasti išeitį iš daugybės krizių. Ne tik nugalėta Vokietija, bet ir nugalėtojos iš karo išėjo labai susilpnėjusios. Didžiosios Vakarų Europos valstybės ieškojo būdų įtvirtinti save pokariniame pasaulyje. Kadangi pavieniui jiems buvo sunkiai tai padaryti, vėl pasigirdo populiarūs susijungimo lozungai. Kontinentas dalijosi į du priešingus karinius – politinius ir ekonominius blokus: kapitalistinį ir socialistinį. Taikos įtvirtinimui daugelyje valstybių pasirodė įvairūs susivienijimai, bendrijos, sąjungos su Europos integracijos šūkiais. 1946 m. “Dvylikos punktų programa” : 1- nustatė Europos Sąjungos sukūrimą federaciniais pagrindais. Apie Sąjungą buvo galvojama kaip apie JTO sudėtinę dalį. 4-Todėl Europos Sąjungos nariai turėjo perduoti dalį savo ekonominių, politinių ir karinių galių federacijai. Europos Sąjungos tikslas – rūpintis planingu ūkio atstatymu ir bendradarbiauti ekonomikos, kultūros, socialinėje sferose. Paneuropistų pagrindinė idėja ir toliau išliko Europos jungtinių valstijų sukūrimas. 1948 m. Europos judėjimas paruošė darbą 1949 m. Europos Tarybos sukūrimui.1946 m. Čerčilis – “Europos šeimos” idėjos . Prancūzija ir Vokietija turėjo prisiimti lyderystę naujoje sąjungoje. D. Britanija turėjo atlikti misiją, panašią į JAV. Ž. Monė, R. Šumanas. Tautų Sąjungos gen. Sekretorius. Ž. Monė palaikė Šumano idėja sukurti prancūzų – vokiečių anglių ir plieno bendriją. 3. Europos valstybių ekonominė, politinė, gynybinė integracija po II pasaulinio karo ir integracijos priežastys Po II pasaulinio karo Europos valstybės turėjo bendrą interesą – atstatyti suniokotą kontinentą. Pokario situacija buvo palanki tam, kad visuomenėje plistų požiūris, jog Europa turi eiti integracijos keliu. Pasibaigus karui, kontinentas padalintas į du politinės galios blokus, todėl Europos integracijos planai bent iš pradžių gali apimti tik Vakarų Europą. Rytinė Europos dalis pateko SS įtakon. 1947 m. pagalbos Europai Maralo planas: pagalba ekonomikai atgaivinti su sąlyga, kad Europos šalys dėl bendros pagalbos programos susitartų tarpusavyje, o ne kiekviena šalis atskirai reikštų savo poreikius. Maršalo planas buvo palankiai sutiktas Vakarų Europoje; jame dalyvauti buvo pakviesta ir Sovietų Sąjunga, tačiau tai prieštaravo Stalino politikai. 1947 m. Paryžiaus konferencija – įsteigtas ekonominio bendradarbiavimo komitetas, o 1948 m. įkurta Europos Ekonominio Bendradarbiavimo Organizacija (EEBO). Parama 1948 – 1951 m. Kiekviena valstybė 4 komitetams – maisto ir žemės ūkio; energetikos; geležies ir plieno; transporto įsipareigojo pateikti visą reikalingą informaciją. EEBO sudaryta iš Ministrų Tarybos, Vykdomojo Komiteto, iš Sekretoriato, gyvavo ir pasibaigus Maršalo planui. 1961 m. EEBO reorganizuota į ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizaciją. 1949 m. Jungtinė Karalystė, Prancūzija, Belgija, Olandija, Liuksemburgas įkūrė Europos Tarybą (ET). ET įsteigta tam, kad butų pasiekta didesnė vienybė tarp jos narių, siekiant apsaugoti ir realizuoti tuos idealus bei principus, kurie skatina jų ekonominį ir socialinį progresą. ET buvo įkurta kaip tarpvyriausybinė organizacija, veikianti pagal tradicines tarptautinės teisės nuostatas: 1950 m. Europos žmogaus teisių konvencija; 1961 m. Europos socialinė chartija. 4. 1950 m. Šumano planas 1950 m. Šumano plane buvo pateiktas pasiūlymas, kad anglies ir plieno ištekliai bendrai būtų tvarkomi transnacionalinės institucijos. Tai buvo laikoma pradiniu žingsniu visiškos ekonominės ir politinės integracijos link. 5. 1951 m. Europos anglių ir plieno bendrijos steigimo sutartis: charakteristika ir reikšmė 1951 m. Paryžiaus sutartimi įsteigta Europos Anglies ir Plieno Bendrija (EEPB). Belgija, Prancūzija, Vakarų Vokietija, Italija, Liuksemburgas, Olandija. Organai: Taryba – atstovauja valstybėms narėms. Vyriausioji Valdyba – komisija – viršnacionalinio pobūdžio vykdomoji institucija, iš pradžių vadinta “Aukštąja Valdžia”. Asamblėja Teismas Europos Gynybos Bendrija – Vakarų Europos Sąjunga (VES).VES numato kolektyvinę gynybą bei ekonominį, socialinį ir kultūrinį bendradarbiavimą tarp ją įkūrusių šalių. 6. 1956 m. Spaako ataskaita Nuo 6 – o dešimtmečio pradžios ekonominio pobūdžio integracija buvo laikoma kaip vienintelis kelias į ateitį. Egzistavo du skirtingi požiūriai: 1) Didinti atskirų sektorių integraciją (Monė). 2) Sukurti bendrą rinką (Spaakas, Belgijos UR ministras). Spaako vadovaujama komisija – transporto sutarties rengimo konferencija. 1956 m., Spaako vadovaujama komisija parengė ataskaitą. Sudarytos dvi sutartys: 1. Europos ekonominės bendrijos (EEB); 2. Europos atominės energijos bendrijos (Euroatomo); 7. 1957 m. Europos ekonominės bendrijos steigimo sutartis ir jos charakteristika: 7.1. Priėmimo priežastys Nors EAPB liudijo, kad įgyvendinant Europoje vienybę įvyko didžiulis lūžis, kai kas Europos bendradarbiavimą norėjo matyti ir kitose srityse – ypač gynybos. Korėjos karas paskatino šešto dešimtmečio Europos valstybes nares pabandyti sukurti vien Europoje. Europos Gynybos Bendrijos (EGB) pasirašyta sutartis visų valstybių narių neįveikė Nacionalinio Parlamento barjero. 1954 m. Prancūzijos Nacionalinis Susirinkimas sustabdė sutarties ratifikavimą, kai Prancūzijos politikai tam tikrais sumetimais sudarė keistą ‘santuoką’. Tai paskatino pervertinti požiūrį į Europos bendradarbiavimo ir integracijos ateitį. 1955 m. sušauktas aukščiausiojo lygio susirinkimas (Mesūroje). Nuspręsta ateityje Europos bendradarbiavimą grįsti ekonomine integracija siekiant sukurti valstybių narių bendrą rinką. Šiam tikslui įkurtas tarpvyriausybinis komitetas (Spaako). Šio komiteto galutinėje ataskaitoje buvo numatytos pagrindinės organizacijos, kurios turėjo siekti šį tikslą, institucinių struktūrų ir svarbiausių veiklos sričių. Jos buvo įtrauktos į Europos Ekonominės Bendrijos (EEB) steigimo sutartį, pasirašytos 1957 m. Romoje projektą. Tuo pačiu metu pasirašyta Euroatomo sutartis. 7.2. Tikslai EEB sutartis numatė bendrijos struktūrą panašią į EAPB. Ji turėjo nepriklausomą vykdomąją instituciją – komisiją, teisės aktų leidimo instituciją, ministrų tarybą, teisminę valdžią – teisingumo teismą, Europos Parlamentinę Asamblėja, kuri atliko patariamąjį vaidmenį. Tokia sistema ėmė uoliai rengti EEB politiką. Žemės ūkis – komisija papeikia paramos žemės ūkiui projektą turėjusios užtikrinti pakankamą maisto produktų tiekimą, kartu užtikrina geras Europos žemdirbių pajamas. 7.3. Reikšmė 8. 1957 m. Euratomo sutartis: charakteristika ir reikšmė 9. Europos bendrijų teisinis statusas 10. Europos Bendrijų valstybių narių skaičiau didėjimas Jungtinė karalystė nepritarė EEB vykdomai integracijos politikai. 1960 m., Stokholmo konferencija – Europos Laisvosios Prekybos Asociacija (EFTA). Austrija, Danija, Norvegija, Portugalija, Švedija, Šveicarija, Jungtinė karalystė. Tikslas: panaikinti muitus kvotas, kitas kliūtis prekybai Vakarų Europoje. Sprendimai privalomi šios asociacijos šalims. 1972 m., Baigiamasis aktas – įstojo Jungtinė karalystė, Airija, Danija, Norvegija (vėliau išstojo, nes referendumas parodė rinkėjų priešiškumą įstojimui). 1979 m., įstojo Graikija. 1985 m., Ispanija. 1986 m., Portugalija. 1991 m., baigtos derybos su EFTA valstybėmis – Norvegija, Švedija, Suomija, Islandija, Šveicarija, Lichtenšteinu, Austrija dėl susitarimo įkurti Europos sutarčių erdvę (EEE). Tai nėra narystės pakaitalas. 11. Europos bendrijų steigimo sutarčių revizijos: jų priėmimo priežastys: 11.1 1965 m. Susijungimo sutartis 1965 m., Susijungimo sutartis – sujungtos trys komisijos – viena iš 3 tarybos – 1, įsigaliojo 1965 m. 11.2. 1986 m. Suvestinis Europos aktas: priėmimo priežastys ir jo reikšmė Pakeistos balsavimo tarybos procedūros. Tai yra plečiamos tos sritys, kuriuose sprendimus priima ministrų taryba kvalifikuota balsų dauguma. Tai atimta iš valstybių galimybė vienašališkai vetuoti teisės aktų projektus; Sustiprintas parlamento vaidmuo įstatymų leidybos procese – įgavo teisę blokuoti teisės aktų priėmimą. 11.2. 1992 m. Europos sąjungas sutartis: 1. trys ramsčiai; 2. pakeistas pavadinimas; 3. padidintas EP narių skaičius; 4. išlyginti Konstitucijos ir EP įgaliojimų terminai (5 metams); 5. įsteigtas regionų komitetas. 11.2.1. priėmimo priežastys 11.2.2. Pakeitimai Europos bendrijų steigimo sutartyse 11.2.3. Savarankiškos sutarties nuostatos 11.2.4. ES sutarties reikšmė 11.3. 1997 . Amsterdamo sutartis: priėmimo priežastys, tikslai ir reikšmė 1. konstruktyvesnis susilaikymas, kai nepageidaujanti dalyvauti bendruose BUSP veiksmuose ES valstybė galės susilaikyti per balsavimą ir atsisakyti jame dalyvauti, kartu neblokuodama daugumos ES nariu iniciatyvos; 2. patobulintas sprendimų priėmimo BUSP srityje mechanizmas – kvalifikuoto balsavimo procedūra bus taikoma ir priimant sprendimus, kuriais įgyvendinama Europos viršūnių tarybos vieningai patvirtinta bendroji strategija, bendras veiksmas ar bendroji pozicija. 3. galimybė dalyvauti humanitariniuose bei gelbėjimo, taikos palaikymo bei taikos kūrimo operacijose. 11.4. 2001 m Nicos sutartis: priėmimo priežastys ir reikšmė 12. Trijų ramsčių sistemos ypatumai Europos Sąjungoje 13. Europos Sąjungos teisė ar Europos Bendrijų teisė 14. Europos Sąjunga ir klasikinės tarptautinės organizacijos 15. Europos Sąjungos teisinis statusas – Federacija ar valstybių konfederacija? II tema. ES institucijų sistema, pagrindinės ir papildomos institucijos 1. ES institucijų sistemos ypatumai Bendrijos institucinei struktūrai būdinga: 1. Mišrios funkcijos. Bent trys Bendrijos institucijos (Komisija, Taryba ir Europos Parlamentas) vykdo įvairaus pobūdžio funkcijas, kurios negali būti tradiciškai tiksliai padalytos į įstatymų leidžiamąsias, vykdomąsias, teismines ir patariamąsias. Pavyzdžiui, Komisija, nors tradiciškai yra laikoma Bendrijos vykdomąja institucija, vykdo visas keturias funkcijas; 2. Policentrinė struktūra. Nors visų Bendrijos institucijų pagrindinis centras iš tikrųjų įsikūręs Briuselyje, jos yra išsimėčiusios trijuose centruose, t. y. Briuselyje, Liuksemburge ir Strasbūre, išskyrus grynai funkcines buveines, tokias kaip Euratomo branduolinių tyrimų centrai Isproje (Italija) ir Kulhame (Jungtinė Karalystė). Dėl to gali būti logistinių trūkumų, tačiau kiti stambūs Europos centrai turėjo galimybę prisidėti prie Europos kuriamojo darbo. Ši policentrinė struktūra yra patvirtinta specialiu protokolu, pridėtu prie Amsterdamo sutarties; 3. Padalytas pavaldumas. Idealiu atveju visos Bendrijos institucijos būtų taip sudarytos, kad paisytų tik vieno dalyko - Bendrijos intereso. Tačiau ir teoriniu, ir pragmatiniu požiūriu tai pasirodė esą nepraktiška. Komisija yra institucija, kuri tikrai žiūri tik ES interesų, ir Komisijos nariai privalo prisiekti dėl to. Tačiau Taryba atstovauja valstybių narių interesams, o iš Teisingumo Teismo reikalaujama visus ginčus įvertinti visiškai bešališkai; 4. Galių atskyrimas. Šį principą XVIII a. suformulavo prancūzų konstitucinis filosofas Montesquieu, pagal kurio modelį buvo sukurtos porevoliucinės Prancūzijos institucijos. Sis principas nustato, kad įgyvendindamos savo galias įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios turi būti visiškai nepriklausomos viena nuo kitos. Principas taikomas Bendrijos institucijoms, nes jos, nors, kaip minėta anksčiau, ir vykdo mišrias funkcijas, vis dėlto yra visiškai nepriklausomos viena nuo kitos. 2. ES pagrindinės institucijos: Pagrindinės ES institucijos: 1. Taryba; 2. Europos Parlamentas; 3. Europos Komisija; 4. Europos Teisingumo Teismas; 5. Audito Rūmai; Europos Viršūnių Taryba yra aukščiausia politinė institucija. Papildomos ES institucijos: 1. Europos ir socialinių reikalų komitetas 2. Regionų komitetas 3. Europos investicijų bankas 4. Europos centrinis bankas 2.1. Taryba: 2.1.1. Sudėtis Taryba sudaryta iš kiekvienos ES valstybės vyriausybės įgaliojimus turinčių ministrų. Kiekvienai valstybei Taryboje atstovauja atitinkamos srities ministras – bet kurios srities ministrų susitikimas (finansų, žemės ūkio ir kitų) yra ta pati institucija – Taryba. Sudėtis ne nuolatinė. Tai atstovaujamoji institucija, kuri atspindi valstybių narių valią. Tai vyriausybių atstovybė. Todėl būtent Tarybai priklauso teisė priimti galutinį sprendimą dėl visose ES valstybėse narėse privalomų teisės aktų (reglamentų ir direktyvų). Tarybos nariai nėra nuolatiniai: atvyksta į posėdį tos srities ministras koks klausimas bus svarstomas. Jei nėra svarstomas specifinis klausimas, atvyksta užsienio reikalų ministras – tai Bendrųjų reikalų taryba, kuri posėdžiauja vieną kartą per mėnesį. Taryba taip pat turi aptarnaujantį ją personalą. Jis mažesnis negu Komisijos - apie 2,5 tūkst., darbuotojų. 2.1.2. Pirmininkavimas Pirmininkavimo reikšmė Tarybos darbe yra labai didelė. Pirmininkas ne tik šaukia posėdžius; pirmininkaujanti valstybė taip pat yra atsakinga už lai, kaip jos pirmininkavimo laikotarpiu posėdžiai yra organizuojami. Kiekviena valstybė narė pirmininkauja paeiliui šešis mėnesius (EB sutarties 146 straipsnio antra pastraipa). Per tą laiką, kai Taryba egzistuoja, buvo imtasi priemonių posėdžių veiksmingumui ir nenutrūkstamumui garantuoti. Kaip ryškiausias galima išskirti šias iniciatyvas: 1. Troikos sistemos įdiegimas. Tai yra nuolatinė struktūra, kai susitinka trys nariai: dabartinis pirmininkas, jo artimiausias pirmtakas ir artimiausias įpėdinis. Tai užtikrina maksimalų pirmininkavimo nenutrūkstamumą. 2. Darbotvarkės planavimas. Tarybos darbotvarkė susideda iš A ir B dalių. Pirmoji - tai klausimai, dėl kurių iš esmės yra susitarta, antroji - ginčytini klausimai. Dėl tokios tvarkos galima kiek įmanoma daugiau laiko skirti B dalies klausimų svarstymui. 3. Įvairios praktinės priemonės, tokios kaip išankstinis Tarybos posėdžių planavimas, svarstomų dokumentų išsiuntinėjimas visiems likus ne mažiau kaip savaitei iki posėdžio, nacionalinių ministrų kabinetų posėdžių koordinavimas, kad vyresnieji ministrai tikrai atvyktų. 2.1.3. Kompetencija Turi teisę priimti sprendimus – yra pagrindinė ES teisės aktų leidėja. Tačiau neturi iniciatyvos teisės. Taip pat vis daugiau teisų įgauna EP – daugelyje atvejų Taryba negali viena priimti aktų – turi išklausyti EP ir reikalui esant ESRK ir RK. Taryba svarsto Komisijos pateiktus projektus. Taryba gali savarankiškai priimti aktus, išskyrus bendro sprendimų priėmimo procedūrą, kurioje šia galia dalijasi su EP. Taryba gali savo priimtų teisės aktų įgyvendinimo galias perduoti komisijai. Tarybą sudaro tarptautinės sutartys, kartu su EP priima sprendimą dėl biudžeto. Numatytos trys sprendimo formos: 1. Vienbalsis pritarimas – reikalingas priimant dalį sprendimų, priskiriamų pirmajam ES ramsčiui (mokesčiai, pramonės, kultūros klausimai). Beveik visus sprendimus, priskiriamus antram ramsčiui BUSP. Visus sprendimus priskiriamus trečiam ramsčiui BTVR Tarybai priimant sprendimą vieningai reikalingas visų ES valstybių pritarimas; 2. Kvalifikuota dauguma – reikalingas priimant dauguma pirmam ramsčiui priskiriamų sprendimų (žemės ūkio, energetikos, transporto, žvejybos, gamtosaugos ir kiti klausimai). Taikant kvalifikuotos daugumos balsavimą kiekvienai valstybei narei yra skirtas atitinkamas balsų skaičius, nustatytas sutartyse: Vokietija, Prancūzija, Italija, D.Britanija – po dešimt balsų; Liuksemburgas du balsai; Lietuvai septyni balsai. Iš viso yra 87 balsai. Tam, kad būtų priimtas sprendimas reikia 62 balsų (70 proc.). Tačiau tą kvalifikuotą balsų daugumą turi būti atidavę ne mažiau kaip dešimt valstybių. Blokuoti sprendimo priėmimą gali 26 balsai. 3. Paprasta dauguma – taikomas retai ir sprendžiant tik procedūrinius tarybos posėdžių klausimus. Kiekviena valstybė narė turi po vieną balsą. Kad sprendimas būtų priimtas, reikalingi aštuoni balsai. Susilaikymas yra lygus “prieš”. EB valstybių susitarimas, kad Taryboje sprendimai negali būti priimami balsų dauguma, jeigu jie turi vienos šalies nuomonę, pažeidžia jos labai svarbius nacionalinius interesus. Tokiais atvejais Taryba turi stengtis per priimtiną laikotarpį rasti sprendimą, kuriam pritartų visos valstybės narės. Šis kompromisas iš tikrųjų nustatė veto teisę. Šio kompromiso nepripažino nei Komisija nei Teisingumo Teismas. Įsigaliojus vieningam Europos aktui (1987 m.), Liuksemburgo kompromiso numatyta praktika nebuvo taikoma. Modifikuota Liuksemburgo kompromiso versija galima laikyti Amsterdamo sutartyje suteikta veto teisę. 2.1.4. Veiklos formos Tarybos sudėtis ne nuolatinė. Veikia posėdžių forma. 1. Įsteigtas Nuolatinis atstovų komitetas – vadinamas COREPER (koreperis). Tai oficiali ES institucija, rengianti sprendimus prieš perduodant juos galutinai tvirtinti į ES valstybių vyriausybių ministrų sudarytajai Tarybai. Komitetą sudaro ES valstybių narių nuolatiniai atstovai (ambasadoriai). Pagrindinis uždavinys – atlikti parengiamuosius ir administracinius darbus prieš Tarybos susitikimus ir įgyvendinti jos priimtus nurodymus. Tačiau iš tiesų jis turi nemažą vykdomąją ir teisės akto leidybos galią. Prieš Tarybai pradedant nagrinėti Komisijos teikiamus pasiūlymus ir projektus, jie siunčiami koreperiui. Jei Komitete (koreperyje) susitariama, Taryboje tik balsuojama, jei nesusitariama – Taryboje diskutuojama, nagrinėjama. Koreperis – tai diskusijų forumas ir politikos kontrolės institucija, nes jis gali duoti pasiūlymą darbo grupėms, ekspertams, prižiūri jų darbą. Kad susidorotų su visais jam keliamais uždaviniais, koreperis nuo 1962 m. yra padalintas į du: 1. Koreperis 1 – jį sudaro nuolatinių atstovų pavaduotojai. Nagrinėja daugiau techninius, mažiau politiškus prieštaringus klausimus; 2. Koreperis 2 – jį sudaro patys nuolatiniai atstovai. Svarsto svarbesnius, labiau lemiamus ES politikos reikalus, dėl kurių reikia rasti kompromisą. 2. Veikia komitetai kurie yra nuolatiniai. Juose dirbantys pareigūnai, yra valstybių narių piliečiai, kurių svarbiausia funkcija – patariamoji. 3. Darbo grupės atlieka parengiamąjį darbą prieš Tarybos susitikimus. Pagrindinė užduotis – analizuoti Komisijos pasiūlymus Tarybai bei rengti pranešimus koreperiui. 2.1.5. Nuolatinis atstovų komitetas – Tarybos organizacinės struktūros dalis: Koreperio įsteigimas; sudėtis, struktūra, kompetencija 2.2. Europos Viršūnių Taryba: atsiradimas, formalus įteisinimas, sudėtis, kompetencija, veiklos formos, reikšmė ES politikos formavimui Tai ne pagrindinė institucija. Ji nėra numatyta ES institucijų steigimo sutartyje. Europos Viršūnių Taryba – tai ES valstybių ir (arba) vyriausybių vadovų susitikimas. Paprastai Europos Viršūnių Tarybos susirinkimuose dalyvauja faktiniai, o ne oficialūs valstybių lyderiai: Prancūzija, Suomija – Prezidentai; D. Britanija, kitos valstybės – vyriausybių vadovai. Lietuvai atstovautų Prezidentas. Taip pat dalyvauja Komisijos pirmininkas ir vienas iš jo pavaduotojų kaip svečias – EP pirmininkas. Kartu su valstybių vadovais, dalyvauja ir užsienio reikalų ministrai. Susitikimai reguliariai vyksta nuo 1974 m. tačiau tai nebuvo niekuo įtvirtinta. 1974 m. buvo nuspręsta susitikimus rengti reguliariai 3 kartus per metus, patį susitikimą pavadinti Europos Viršūnių Taryba. Nors EV Taryba de facto pradėjo veikti nuo1974 m. bet teisiškai jos egzistavimas buvo įformintas 1987 m. įsigaliojus Vieningam Europos aktui. 1993 m. įsigaliojus Mastrichto sutarčiai, EV Tarybai buvo suteiktas aukščiausios politinės ES vadovybės statusas. Reguliarių metinių susitikimų skaičius sumažintas iki 2 kartų per metus. Neeiliniai susitikimai rengiami pagal atskirą susitarimą. Nuo1994 m. į susitikimus kviečiami ir asocijuotųjų valstybių kandidačių politiniai lyderiai. EV Taryba sprendžia pačius svarbiausius klausimus: priima politinius sprendimus, tvirtina parengtus susitarimus ir dokumentus, nubrėžia pagrindines kitų institucijų veiklos gaires. Konventas savo darbo baigimo aktą turės pateikti EV Tarybai. Sprendimai priimami bendru sutarimu, todėl į darbotvarkę paprastai įtraukiami tie klausimai, dėl kurių nuomonės yra iš anksto suderintos arba yra beveik kompromisinės. Nepavykus susitarti kokiu nors klausimu, jo nagrinėjimas paprastai atidedamas, o kitoms institucijoms nurodoma ieškoti visoms valstybėms priimtino sprendimo. Nica: Nuo 2002 m. bent kartą per pusmetį susitikimai vyks Briuselyje, o kai ES narių bus 18 visi susitikimai vyks tik Briuselyje, o ne pirmininkaujančioje valstybėje. 2.3. Europos Komisija Apskritai Komisija laikoma Bendrijos vykdomąja valdžia ir labiausiai communautaire iš visų ES institucijų. Ji turi gerokai daugiau ir įvairesnių galių negu kitos Bendrijos institucijos. Galbūt dėl to tam tikri viešosios nuomonės sluoksniai ir populiarioji spauda Komisiją vertina gana prieštaringai. Komisija įkūnija Bendriją su visomis jos teigiamybėmis ir neigiamybėmis. 2.3.1. Sudėtis Komisijos formavimo procedūra numatyta EB steigimo sutartyse. Galima išskirti: 1. Komisija siaurąja prasme – ją sudaro 20 narių, skiriamų 5 metų kadencijai, kadencijų skaičius neribotas. Po du komisarus skiria: Vokietija, Ispanija, Prancūzija, Italija, D. Britanija. Kitos valstybės skiria po vieną komisarą. Komisija plačiąja prasme – ją sudaro ne tik 20 narių, bet ir administracinis aparatas: 25 generaliniai direktoratai, 10 tarnybų (konkrečiai sričiai). Generaliniam direktoratui vadovauja komisarai. Generaliniai direktoratai suskirstyti į direktoratus, o šie – į skyrius. 2.3.2. Narių skyrimo tvarka 2.3.3. Darbo organizavimas Komisijos administracinį aparatą, kuriame dirba apie 20000 tarnautojų, sudaro generaliniai direktoratai ir 10 tarnybų, suskirstytų pagal veiklos sritis. Apie Komisijos sprendimus ir veiklą informuoja atstovų spaudai tarnyba, tiesiogiai pavaldi Komisijos pirmininkui. Komisija turi savo atstovybes visose ES valstybėse ir delegacijas daugelyje kitų pasaulio valstybių. 2.3.4. Generaliniai direktoratai 2.3.5. Kompetencija: 2.3.5.1. Sutarties sergėtoja Kaip Sutarties sergėtoja Komisija turi galią priversti valstybes nares, kurios nevykdo savo įsipareigojimų pagal Sutartį, pasitaisyti, prireikus apskųsdama jas ETT. Pagal Sutarties 169 straipsnį Komisija iš pradžių tai valstybei sudaro galimybę atsakyti į Komisijos pateiktus kaltinimus. Tada Komisija priima argumentuotą nuomonę, i kurią nacionalinė valdžia iki nustatytos datos turi atsakyti. Jei valstybė narė to nepadaro arba jos atsakymas yra nepatenkinamas, Komisija gali iškelti bylą Teisingumo Teisme. Absoliučia dauguma atvejų Ši tvarka taikoma siekiant užtikrinti Tarybos arba Komisijos direktyvų laikymąsi. Komisijos darbą tuomet palengvina tai, kad valstybės narės privalo reguliariai teikti jai informaciją, kaip jos inkorporuoja šių direktyvų turinį. Dažniausiai pakanka pradėti taikyti 169 straipsnį, kad nacionalinė valdžia paklustų, ir ginčas palyginti retai pasiekia Teisingumo Teismą. Tokiais atvejais taikoma ETT procedūra. Kaip Sutarties sergėtoja Komisija vykdo ir teismines funkcijas. Pagal Reglamentą 17/62 ji yra įpareigojama tirti ir priimti sprendimus dėl įtariamų Sutarties 85 ir 86 straipsnių pažeidimų (taip pat ir dėl Susiliejimų reglamento). 2.3.5.2. Dalyvavimas teisės aktų leidimo procese Šiuo atveju Komisija gali inicijuoti, padėti rengti teisės aktus, taip pat ir pati savarankiškai juos leisti. Teisės aktų inicijavimo atžvilgiu Komisija turi tiek specifines, tiek bendrąsias galias. Jos specifinės galios kyla iš daugelio Sutarties straipsnių materialinių normų, reikalaujančių, kad ji žengtų pirmą žingsnį konkrečioje srityje priimant reglamentą, direktyvą ar sprendimą. Specifinės galios nustatytos, inter alia, 43 straipsnio 2 dalyje (žemės ūkis), 51 straipsnyje (socialinė apsauga), 57 straipsnyje (nacionalinių taisyklių privačios praktikos srityje koordinavimas), 70 straipsnyje (laisvas kapitalo judėjimas), 75 straipsnyje (transporto politika) ir t. t. Be to, tais atvejais, kai Sutarties materialinė norma nustato, kad turi būti taikoma 189b straipsnyje nustatyta tvarka, teisės akto išleidimą turi inicijuoti Komisija. Pateikusi pasiūlymą, Komisija ir toliau dalyvauja savo inicijuotame teisės akto priėmimo procese. Jai yra atstovaujama visuose Tarybos posėdžiuose, ir ji bet kuriuo metu gali pakeisti savo pasiūlymus. Komisija gana dažnai turi tai daryti, nes kiekviena Tarybos pataisa Komisijos pateiktam pasiūlymui turi būti priimta vieningai (EB sutarties 189a straipsnio 2 dalis). Jos tolesnis dalyvavimas teisės akto priėmimo procese priklauso nuo konkrečios teisės akto priėmimo tvarkos. Komisija taip pat turi galią savarankiškai priimti teisės aktus - ją suteikia konkrečios Sutarties nuostatos. Antai 48 straipsnio 3 dalies d punktas reikalauja, kad Komisija priimtų reglamentus, nustatančius sąlygas, kurioms esant darbuotojai gali pasilikti atitinkamos valstybės narės teritorijoje pasibaigus įdarbinimo toje valstybėje laikui. Pagal 90 straipsnio 3 dalį Komisija gali leisti valstybėms narėms skirtas direktyvas ir sprendimus dėl konkurencijos normų taikymo viešosioms bendrovėms. 2.3.5.3. Patariamasis vaidmuo Komisija gali leisti rekomendacijas ir nuomones Sutartyje numatytoms veiklos sritims ir tuomet, kai joje tai konkrečiai numatyta, ir savo iniciatyva. Viena iš pagrindinių sričių, kurioje ji naudojosi šia 'savo galia, yra laisvas prekių judėjimas (EB sutarties 30-36 straipsniai), ypač dėl to, kad Komisija nusprendė sutelkti savo išteklius ir jėgas gausybei privačių asmenų ir nacionalinių vyriausybių skundų šiuo klausimu nagrinėti. 2.3.5.4. Atstovaujamasis vaidmuo Kaip jau minėta, ES yra juridinis asmuo, turintis teisę dalyvauti kuriant teisiškai įpareigojančius santykius. Šiuo atveju būtent Komisija atstovauja Bendrijai. Todėl kai kyla klausimas dėl ES sutartinės atsakomybės ar atsakomybės dėl padarytos žalos, Komisija veikia jos vardu. Komisija taip pat atstovauja Bendrijai kuriant jos santykius su valstybėmis, kurios nėra narės, ir tarptautinėmis organizacijomis. Tai ypač svarbi funkcija, nes Bendrija yra sudariusi daugybę dvišalių ir daugiašalių aktų. Pavyzdžiui, Urugvajaus raunde per derybas su Bendrijos GATT partneriais Komisija veikė ES vardu. 2.3.5.5. Finansų valdymas Komisija taip pat valdo Bendrijos finansus. Visų pirma yra svarbus jos vaidmuo rengiant Bendrijos biudžetą. Pagal F.B sutarties 203 straipsnio 2 dalį Komisija yra atsakinga už preliminaraus biudžeto projekto, kurį ji pateikia Tarybai, parengimą. Toliau į procedūrą įsitraukia Taryba ir Europos Parlamentas, bet su Komisija yra nuolat tariamasi; ir Šiuo atveju jos vaidmuo - veikti kaip „garbingai tarpininkei". Pritarus biudžetui Komisija privalo jį vykdyti savo atsakomybe ir neviršydama nustatytų asignavimų (EB sutarties 205 straipsnis). Be to, ji privalo Europos Parlamentui ir Tarybai kasmet pateikti praėjusių finansinių metų biudžeto vykdymo ataskaitą (EB sutarties 205a straipsnis). Komisija taip pat administruoja Bendrijos struktūrinius fondus. 2.3.5.6. Administracinė veikla Kaip ir kiekviena vykdomoji institucija, Komisija atlieka daugelį jai skirtų įprastinių administracinių uždavinių. Antai EB sutarties 156 straipsnis nurodo jai kasmet paskelbti bendrą Bendrijos veiklos ataskaitą; ji paprastai paskelbiama kitų metų vasario viduryje. 2.4. Europos Parlamentas: 2.4.1. Rinkimų tvarka 2.4.2. Darbo Organizavimas 2.4.3. Kompetencija ir kompetencijos kaita 2.4.4. Parlamentinės kontrolės vykdymo būdai 2.4.5. Ombutsmeno institucija Europos Parlamente: 2.4.5.1. Bendras Ombutsmeno instituto apibūdinimas 2.4.5.2. Skundų priėmimo tvarka ir sąlygos 2.4.5.3. Skundų tyrimas 2.4.5.4. Ombutsmeno biudžetas 2.4.5.5. Ombutsmeno darbo statistika 2.5. Europos Teisingumo Teismas: 2.5.1. Sudarymas 2.5.2. Reikalavimai teisėjams 2.5.3. Generaliniai advokatai 2.5.4. Kompetencija 2.5.5. Teismo procesas 2.5.6. Pirmos instancijos teismas: įsteigimo priežastys, sudėtis, kompetencija 2.6. Audito Rūmai: sudėtis, kompetencija, veiklos formos 3. Papildomos Europos Bendrijų institucijos: 1.1 Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas: sudėtis ir sudarymas, kompetencija 1.2 Regionų komitetas: sudėtis ir sudarymas, kompetencija 1.3 Europos investicijų bankas. EIB teikiamų paskolų gavimo sąlygos 1.4 Ekonominės ir pinigų sąjungos institucijos Europos Sąjungoje: 1.4.1. Europos pinigų institutas 1.4.2. Europos centrinių bankų sistema 1.4.3. Europos centrinis bankas 4. ES institucijų palyginimas su valstybių nacionalinės valdžios institucijomis, atsižvelgiant į valdžių padalijimo principą III tema. ES institucinė reforma 1. Institucinės reformos priežastys ir tikslai ES Institucinė sąranga, kuri veikė, kai Europos Bendrija turėjo 9, 12 ar 15 narių negali sėkmingai funkcionuoti kai ES sudėtyje bus daugiau valstybių. 2. Institucinė reforma 1986 m. Vieningame Europos akte Nustatė tokias pagrindines pataisas, papildymus ir naujoves: 1. Pirmą kartą apibrėžiama Europos Viršūnių Tarybos institucija, jos sudėtis, numatomi reguliarūs jos susitikimai oficialiame teisinė galią turinčiame dokumente; 2. Siekiant sumažinti Teisingumo Teismo darbo krūvį prie jo įsteigiamas Pirmosios instancijos teismas, turintis svarstyti fizinių ir juridinių asmenų ieškinius; 3. Sustiprintas EP vaidmuo (įstatymu) teisės aktų priėmimo srityje – būtinas EP pritarimas (bendradarbiavimo procedūra); 4. Išplečiamas sprendimų, Taryboje priimamų kvalifikuota balsų dauguma, ratas. 3. Institucinė reforma 1992 m. Mastrichto sutartyje 1. Suvienodinta Komisijos ir EP kadencijos trukmė (5 metai); 2. Numatyta EP teisė balsuoti dėl nepasitikėjimo skiriamais Komisijos nariais; 3. Įsteigta nauja konsultacinė institucija – Regionų Komitetas; 4. Numatyta EP skiriamo ambutsmeno (kontrolieriaus) pareigybė. 4. Institucinė reforma 1997 m. Amsterdamo sutartyje 1. Išplėstos EP teisės ES teisės aktų leidybos procese – numatyta daugiau bendro sprendimo priėmimo sričių; 2. Supaprastintos ir paliktos tik 3 pagrindinės procedūros: bendras sprendimas, pritarimas, konsultacija; 3. Numatyta kad EP narių neturi būti daugiau kaip 700; 4. Komisijos pirmininko kandidatūrai turi pritarti EP; 5. Komisijos pirmininkui suteikta daugiau teisių Komisijos sudėties formavimo ir vadovavimo jai atžvilgiu; 6. Patikslintos ir išplėstos Teisingumo Teismo ir Audito Rūmų funkcijos. Amsterdamo sutartyje nepavyko išspręsti institucijų pertvarkymo klausimų: 1. Buvo planuota, kad per pirmąjį ES plėtimąsi Komisiją sudarytų po vieną narį iš kiekvienos valstybės narės, iki to laiko valstybėms, atsisakiusioms antrųjų komisarų. Tai turėtų būti kompensuojama perskaičiuojant balsus. Klausimas liko atviras; 2. Numatoma kad likus ne mažiau kaip metams iki to laiko, kai ES bus daugiau nei 20 narių, bus šaukiama tarpvyriausybinė konferencija dėl institucijų sudėties ir veikimo. 5. 2001 m. institucinė reforma Nicos sutartyje 5.1. Nicos sutarties priėmimo priežastys Dėl ES sutarties, EB steigimo sutarčių ir kai kurių su jomis susijusių aktų pataisų, susijusių su ES plėtra dėl kurios reikia padaryti institucinę reformą. 5.2. Nicos sutarties ratifikavimas 15 ES valstybių vadovai 2001 02 26 ją pasirašė. Įsigalios tada, kai ratifikacinį raštą deponuos paskutinė valstybė Airija po 3 mėnesių. Iki rudens Nicos sutartį ratifikavo 14 valstybių, Airija – ne. Šiuo metu Airija jau ratifikavo. 5.3. Nicos sutarties padaryti pakeitimai ES institucinėje sąrangoje 5.3.1. Balsavimas Taryboje kvalifikuota balsų dauguma Sprendimų priėmimas kvalifikuota balsų dauguma Taryboje išplėstas ir bus taikomas beveik 30 naujų sričių. Kvalifikuota balsų dauguma senosioms narėms perskirstyta, o būsimosioms narėms nustatytas atitinkamas balsų skaičius būsimoje Taryboje. Bendras balsų skaičius Taryboje padidintas iki 345 balsų (dabar 876). Kvalifikuotą daugumą sudarys 258 balsai (dabar 626), surinkti iš ne mažiau kaip pusės visų valstybių narių (dabar 10 valstybių), bet tik tais atvejais, kai aktą teikia Komisija. Kitais atvejais aktui priimti bus būtina surinkti ne mažiau kaip 258 balsus ir ne mažiau kaip 2/3 visų valstybių narių. Aktas bus laikomas priimtu tik tuo atveju, jei kvalifikuotą daugumą sudariusios valstybės atstovavo ne mažiau kaip 62 proc. visos ES piliečių. Naujoji sprendimų priėmimo Taryboje tvarka turi įsigalioti nuo 2005 – 01 – 01, jei tuo metu ES narių skaičius bus 27. jei bus mažiau narių, kvalifikuota balsų dauguma ir blokuojanti mažuma bus apskaičiuojamos pagal tam tikras tarpines formules. Blokuojanti mažuma – valstybių koalicija, turinti 91 balsą. 5.3.2. Komisijos sudėtis Kiekviena ES valstybė deleguoja po vieną komisijos narį. Kai ES valstybių bus 27, kitos kadencijos Komisijos narių skaičius bus sumažintas, o komisarai į Komisiją bus deleguojami rotacijos būdu lygiais pagrindais. Tikslų Komisijos narių skaičių ir rotacijos principus nustatys ES Taryba. Komisijos pirmininko galios sustiprintos – jam suteikiama teisė nustatyti Komisijos vidaus struktūrą, skirti savo pavaduotojus, keisti Komisijos narių pareigų paskirstymą. Komisijos narys privalo atsistatydinti, jei to pareikalauja Komisijos pirmininkas, pritarus Komisijai. Pakeista Komisijos pirmininko skyrimo tvarka: Europos Viršūnių Tarybos susitikime jis bus skiriamas kvalifikuota balsų dauguma. Dabar valstybių narių vyriausybės bendru susitarimu parenka kandidatą į pirmininkus. Kandidatūrai turi pritarti Europos Parlamentas. 5.3.3. EP narių skaičius Numatytas EP narių skaičius kiekvienai ES valstybei narei, numatytos vietos 12 kandidačių. Lietuvai numatyta 12 vietų. Bendras EP narių skaičius padidintas iki 732 (dabar 626). Naujas vietų paskirstymas įsigalios nuo 2004 – 01 – 01 (realiai nuo kitų EP rinkimų). Paskutiniai rinkimai vyko 1999 metais. 5.3.4. ETT veiklos reforma Teismas gaus sudaryti teisėjų kolegijas, kurios nagrinės atskirų sričių bylas. Išplėstos Teismo galimybės pačiam spręsti procedūrinius savo veiklos klausimus, padidintas jo nepriklausomumas. Teismą sudarys po vieną teisėją iš kiekvienos valstybės. Dabar Teismą sudaro 15 teisėjų (po vieną iš kiekvienos valstybės). 5.3.5. Audito rūmai ir komitetai Auditorius numatyta skirti ne vieningai, o kvalifikuota balsų dauguma. Atstovavimas Ekonomikos ir Socialinių reikalų bei Regionų Komitetuose – numatyti narių skaičiaus pakeitimai: 1. ESRK – numatytos vietos ir naujas derybas pradėjusių būsimųjų valstybių narių atstovams, todėl bendras atstovų skaičius padidintas iki 344 (buvo 222). Lietuvai skirtos 9 vietos; 2. RK – kai ES sudarys 27 valstybės, Komitete bus 344 nariai (buvo 222). Lietuva – 9 vietos. Valstybėms priklausančias vietas Komitete užims išrinkti regionų ar vietos savivaldos atstovai arba atskaitingi renkamai Asamblėjai asmenys. 5.3.6. Kiti pakeitimai 1. Numatyta, kad Europos Viršūnių Tarybos susitikimai vyks du kartus per metus: birželio ir gruodžio mėn.; 2. Išplėstas sričių, kurioms taikoma bendro sprendimo procedūra, ratas; 3. Patikslintos Amsterdamo sutarties nuostatos dėl glaudesnio bendradarbiavimo. Jį galės pradėti 8 valstybės narės. Numatytos specialios nuostatos dėl glaudesnio bendradarbiavimo užsienio politikos bei teisingumo ir vidaus reikalų srityse. ES Viršūnių Taryba imsis skubių priemonių siekdama paspartinti BUSP sudedamosios grandies – Europos saugumo ir gynybos politikos įgyvendinimą; 4. Papildytas ES sutarties straipsnis dėl ES pagrindinių principų laikymosi – pripažinta galimybė suspenduoti atskiras narystės teises, jei iškiltų rimtų pažeidimų pavojus; 5. Teisingumo ir vidaus reikalų srityse bus institucionalizuotas bendradarbiavimas tarp prokuratūros organų, įsteigtas Eurojustas (panašu kaip Interpolas); 6. Konventas dėl ES ateities. 5.4. Nicos sutarties reikšmė Lietuvai Ši sutartis Lietuvą įvardija kaip kandidatę. Šis sprendimas Lietuvai turės lemiamą įtaką planuojant pasirengimo narystei ES darbus. Paskirstyti balsai Taryboje – Lietuva turės 7 balsus, o tai sudarys 2 proc. visų balsų. Europos Parlamente Lietuva turės 12 balsų. IV tema. ES teisinė sistema ir teisės šaltiniai 1. ES teisinės sistemos ypatumai Nėra įtvirtintos jokios aiškios teisės šaltinių (tiek pirminės tiek antrinės teisės) hierarchijos. Terminu “Bendrijos aktas” vadinami visi norminiai ar administraciniai bendrijos valdžios institucijų priimti dokumentai. Bendrijos aktų tekstų kalba – paprastai visi bendrijos teisės aktai yra vienodai autentiški visomis 11 Bendrijos kalbų: airių, anglų, danų, ispanų, italų, olandų, portugalų, prancūzų, suomių, švedų, vokiečių. “Vienodai autentiški” reiškia, kad joks variantas neturi pirmenybės. 2. ES pirminė ir antrinė teisė, jų atskyrimo kriterijai: Atskyrimo kriterijus – teisės kūrimo subjektas. 2.1. ES pirminė teisė: sąvoka, požymiai, galiojimas laike ir erdvėje rūšys ES pirminės teisės rūšys: 1. Steigimo sutartys: EAPB (1951 m.), EAEB (1957 m.), EB; 2. Sujungimo sutartis (1965 m.); 3. Vieningas Europos aktas (1986 m.); 4. Europos sąjungos (Mastrichto) sutartis (1992 m.) – nieko nekeitė, bet turi savarankiškas nuostatas; 5. Amsterdamo sutartis (1997 m.); 6. Nicos sutartis (2001 m.); 7. Revizijos; 8. Protokolai ir priedai prie sutarčių; 9. Konvencijos ir kiti susitarimai, sudaryti tarp valstybių narių, narystės sutartys. Sąvoka: ES pirminės teisės aktai gali būti apibūdinami kaip visi Bendrijai skirti dokumentai, kurie yra tarpvyriausybinių veiksmų padarinys ir nacionalinių įstatymų leidėjų ratifikuoti pagal jų konstitucines procedūras. Jiems priskiriami (prie rūšių) išvardinti dokumentai. Galiojimas laike: Iš esmės visi Bendrijos pirminės teisės aktai yra neterminuoti. Pagrindiniams pirminiams dokumentams tai nėra tiesiogiai nustatyta. Jei galiojimo terminas nenurodytas, tariama, kad jis taip pat yra neterminuotas, net jeigu daugelis jo nuostatų laikui bėgant gali tapti nebereikalingos. Vartojamas terminas “neterminuotas”, o ne “neribotas”, kad būtų pabrėžtas valstybių narių įsipareigojimų neatšaukiamumas. Tačiau yra išimčių. EAPB sutartis sudaryta tik 50 metų. Galiojimas erdvėje: EAPB sutartis taikoma tik valstybių narių teritorijose Europos žemyne. Ne Europos žemyne esančios teritorijos (pvz..: Prancūzijos salos, kitos priklausančios teritorijos) nepriklauso EAPB sutarties taikymo teritorijai. Euroatomo sutartis išplečia savo taikymą “Europos žemyne esančioms valstybių narių teritorijoms ir jų jurisdikcijai priklausančioms ne Europos žemyno kriterijams”, tai yra sutarties nuostatos taikomos kiekvienai valstybei narei, kurios pavadinimas konkrečiai įvardintas. Pvz.: Prancūzijos užjūrio departamentas Bendrijos teisė taikoma savaime, nes jie yra Prancūzijos sudedamoji dalis. Taikomos išimtys ir taisyklės: Farerų salos ir Jungtinės Karalystės suverenios bazės teritorija Kipre nepatenka į sutarčių taikymo sritį. Meno salai ir Normandijos saloms taikomas tik ribotas kiekis (atskirai nustatytų) sutarties normų. Grenlandija, Naujoji Kaledonija ir Prancūzijos Polinezija – turi panašų statusą kaip ir šalys, palaikančios ryšius su Bendrija pagal asociacijos sutartys. Sutartys – Bendrijos teisės konstitucinis pagrindas: Romos sutartis – sisteminė sutartis. Ji nustato tik vykdytinų politikų metmenis. Detaliai šios politikos įgyvendinamos priimant teisės aktus. EAPB ir Euroatomo sutartys – teisės normos nustatančios sutartys, jose aptariama daugybė politikos elementų. Tačiau yra reikalingi išvestinės teisės aktai, kad atitinkamos jose išdėstytos politikos būtų įgyvendintos. Požymiai: 1. Numato bendrosios rinkos principus; 2. Pakankamai aiškiai apibūdina pagrindinių integracijos sferų politiką; 3. Nustato organizacinę Bendrijos struktūrą, jos apimtį; 4. būdingas tiesioginis veikimas. 2.2. ES Konstitucija (Konventas dėl ES ateities) Viršūnių Tarybos susitikimai vyksta du kartus per metus: birželio ir gruodžio mėn. 2000 m. gruodžio mėnesį Viršūnių Taryba nusprendė dėl Nicos sutarties įgyvendinimo. Sekančią konferenciją surengti dėl ES ateities ir dėl kitų klausimų. Nuspręsta įsteigti Konventą, kurio užduotis – pateikti pasiūlymus, surasti atsakymus 2004 m. įvyksiančiai konferencijai. Siekiama aptarti probleminius klausimus, kurie buvo suformuluoti Lekeno deklaracijoje. Konventą sudaro: 1. Valstybių narių vyriausybės atstovai – po 1; 2. valstybių Nacionalinių Parlamentų atstovai – 30 - iš kiekvienos valstybės narės po 2; 3. 16 Europos Parlamento narių; 4. 2 Europos Komisijos atstovai: EK pirmininkas ir pavaduotojas; 5. Asocijuotų valstybių vyriausybių ir Nacionalinių Parlamentų atstovai. Probleminiai klausimai: 1. Steigimo sutarčių supaprastinimo klausimas: a) Visas sutartis sujungti į vieną; b) Supaprastinti sutarties tekstą (kad būtų suprantamesnis); c) Eina kalba apie ES Konstitucijos sukūrimą (ne naujos sukūrimą, bet sutarčių sujungimas). 2. Nicoje, konferencijoje paskelbta Europos pagrindinių teisių chartija, kuri yra deklaracinio pobūdžio, t.y. teisiškai privaloma. Klausimas – pagrindinių teisių chartijos statusas ar chartijai turi būti suteiktas privalomas pobūdis? Jei turi būti privaloma, kyla klausimas - kur patalpinti tekstą? 3. Nacionalinių Parlamentų vaidmuo Europos institucinėje architektūroje – vienas iš Lakeno deklaracijos punktų – kuo labiau priartinti ES teisę prie piliečių. Norima į ES darbą įtraukti ir Nacionalinius Parlamentus. Kyla klausimas – kaip Nacionaliniai Parlamentai turi būti įtraukti? 4. ES institucijų ir valstybių narių kompetencijos pasidalijimas. Norima atskirti išimtinę kompetenciją. Kyla klausimai – ar reikia baigtinio sąrašo? Kokia bendroji kompetencija? Konvente pateiktas pasiūlymas, kad bendro sprendimo priėmimo procedūra būtų pagrindinė. Drauge turėtų būti sprendžiami ES ir jos institucijų demokratinio legitinumo (teisėtumo) bei veiklos skaidrumo klausimai, kad ES būtų priartinta prie savo piliečių. Konventas turės pateikti ES Viršūnių Tarybai ataskaitas, o įvyksianti konferencija remsis ataskaita. 2.3. ES antrinė teisė: 2.3.1. ES antrinės teisės sąvoka Antrinė (išvestinė) teisė – tai Bendrijos normų, priimtų pagal steigiamąsias sutartis visuma. Antrinės teisės kūrimo pagrindas – pirminės teisės šaltinis. Antrinė teisė negali prieštarauti pirminei teisei. ES institucija kiekvienu konkrečiu atveju turi turėti teisinį pagrindą – pirminės teisės akto konkretų straipsnį. 2.3.2. ES antrinės teisės aktų klasifikacija ir rūšys: Yra dvi antrinės teisės aktų rūšys: 1. Standartiniai aktai – tie, kurie nustatyti sutartyse; 2. Nestandartiniai aktai – tie, kurie nepatenka į sutartyse numatytų aktų kategoriją. Privalomi standartiniai aktai: 1. Reglamentai; 2. Direktyvos; 3. Sprendimai. Neprivalomi standartiniai aktai (neprivalomi rekomendacinio pobūdžio): 1. Rekomendacijos; 2. Nuomonės. 2.3.3. Reglamentai: sąvoka, požymiai, įsigaliojimas Reglamento požymiai: 1. Visuotinumas – visuotinai taikomi – jie yra skiriami visoms valstybėms narėms, o taip pat fiziniams bei juridiniams asmenims. Asmuo gali remtis reglamento nuostata. Taikomi visiems Bendrijos teisės subjektams; 2. Privalomumas visa apimtimi – nei valstybių narių valdžios institucijos, nei privatūs ar juridiniai asmenys negali nesilaikyti kokios nors reglamento normos, nes jie yra privalomi visa apimtimi. Valstybės narės negali vienašališkai suteikti išimčių reglamento nustatytiems mokesčiams; 3. Tiesioginis taikymas (tiesioginis veikimas) – reglamentui nereikalinga jokia nacionalinė priemonė inkorporuojant juos į valstybės narės teisinę sistemą. Reglamentas yra nacionalinės teisinės sistemos sudėtinė dalis. ET Teismas nusprendė, kad kiekviena nacionalinė priemonė tiesiogiai bandanti inkorporuoti reglamentą į tokį teisės aktą priėmusios valstybės teisinę sistemą, yra neteisėta, nes ji menkina reglamentų teisinį pobūdį. Ji gali priimti reglamento reikalaujamas įgyvendinimo priemones. Tiesioginis veikimas – asmuo gali remtis tiesiogiai veikiančio akto nuostatomis Nacionaliniame Teisme. Visi reglamentai nėra tarpusavyje lygūs. Taryba gali perduoti Komisijai teisę priimti teisės aktus. Tokia teisė nustatoma pagrindiniuose reglamentuose. Juos Komisija įgyvendina priimdama įgyvendinimo reglamentus, kurie turi atitikti pagrindinius reglamentus. Tarybos ir Komisijos priimti reglamentai privalo būti skelbiami oficialiame leidinyje. Jie įsigalioja tą dieną, kuri yra nurodyta reglamente arba praėjus 20 dienų po jų paskelbimo, jei tokia data nėra nurodyta. 2.3.4. Direktyvos: sąvoka, požymiai, įsigaliojimas Direktyvos požymiai: 1. Privaloma kiekvienai valstybei narei: a) kuriai ji skirta; b) privaloma visoms valstybėms narėms; 2. Joje keliami tikslai, kurios valstybė (nacionalinė valdžia) įgyvendina pati pasirinkdama atitinkamas įgyvendinimo formas ir būdus; 3. Valstybės narės veiksmų laisvės (pasirenkant įgyvendinimo formas ir būdus) taikant apribojimus: a) vidaus priemonės turi teisingai atspindėti direktyvos turinį; b) privaloma paisyti direktyvoje nustatyto jos įgyvendinimo termino; c) pasirinkti tinkamiausias inkorporavimo formas ir metodus; 4. Įgyvendinama nacionalinėmis priemonėmis; 5. Nėra tiesiogiai taikoma – tam, kad pradėtų veikti nacionalinėje teisinėje sistemoje, reikia priimti nacionalinės teisės aktus; 6. Galioja bendra taisyklė – direktyva nėra tiesiogiai veikianti, t.y. asmuo negali ja remtis Nacionaliniame Teisme. Tačiau tam tikrais atvejais galima kalbėti ir apie direktyvų tiesioginį veikimą: jei valstybė neįgyvendino ar netinkamai įgyvendino direktyvą, tada yra šios sąlygos, kad būtų tiesiogiai veikianti (Frankovič byla): a) Direktyva turi būti siekiama nustatyti asmenų teises; b) Tų teisių turinys turi būti pakankamai aiškus; c) Turi egzistuoti priežastis tarp direktyvos neįgyvendinimo (ar netinkamo įgyvendinimo) ir atsiradusios žalos. ET Teismas pripažįsta tik vertikalų direktyvų tiesioginį veikimą, t.y. jei direktyva reguliuoja santykius tarp valstybės ir piliečių, direktyva veiks. Jei direktyva reguliuoja santykius tarp piliečių, direktyva neveiks. Tos direktyvos, kurios yra skirtos visoms valstybėms narėms, skelbiamos “oficialiame leidinyje” ir įsigalioja: 1. Nurodytą dieną; 2. Jei tokios datos nėra, 20 dienų po jų paskelbimo. Apie kitas direktyvas pranešama tam, kam jos skirtos ir jos įsigalioja nuo pranešimo dienos. 2.3.5. Sprendimai: sąvoka, požymiai, įsigaliojimas Sprendimų požymiai: 1. Sprendimai yra visa apimtimi privalomi tiems kam jie skirti. Todėl laikomi individualiomis priemonėmis, kurios gali būti skirtos tiek valstybėms narėms, tiek privatiems asmenims; 2. Nėra visuotinai privalomi; 3. Jie gali arba nustatyti tų kam yra skirti, pareigas, arba suteikti jiems teisių; 4. Kadangi sprendimai privalomi visa apimtimi, jie yra tiesiogiai veikiantys. Tačiau nėra aišku, ar jie gali būti ir horizontaliai, ir vertikaliai tiesiogiai veikiantys. Apie sprendimus pranešama tiems, kam jie skirti, ir jie įsigalioja po tokio pranešimo. 2.3.6. Rekomendacijos Tiek rekomendacijos, tiek nuomonės neturi privalomosios galios. Skirtumas tarp rekomendacijos ir nuomonės: 1. Nuomonė pateikiama, kai kažkas prašo; 2. Rekomendacija pateikiama savo iniciatyva arba kai numato sutartis. 2.3.7. Nuomonės Tiek rekomendacijos, tiek nuomonės neturi privalomosios galios. Skirtumas tarp rekomendacijos ir nuomonės: 1. Nuomonė pateikiama, kai kažkas prašo; 2. Rekomendacija pateikiama savo iniciatyva arba kai numato sutartis. 2.3.8. Nestandartiniai aktai Jie gali būti apibūdinami kaip dokumentai, kurie iš esmės neturi teisinio poveikio, nors išimtiniais atvejais galėtų būti vertinami kaip jį turintys. Nestandartiniai Bendrijos aktai yra šie: 1. Aktai, kurie reglamentuoja institucijų vidaus darbo tvarką; kartais jie turi teisinę galią; 2. Bendros derinimo programos; 3. Parlamento, Tarybos ir Komisijos priimtos bendros deklaracijos ar institucijų susitarimai. Jie turi teisinę galią. 3. Bendrieji teisės principai kaip ES teisės šaltinis Bendrieji teisės principai gali būti suskirstyti į šias kategorijas: 1. Bendrieji teisės, kildinami iš Bendrijos teisės prigimties. Jie glūdi Bendrijos teisės nuostatose. Tai: a) Lygybė – šis principas draudžia nevienodą elgesį panašiais atvejais arba vienodą elgesį nevienodais atvejais, nebent toks skirtingas elgesys gali būti objektyviai pateisinamas. b) Solidarumas – šis principas nustato, kad jei valstybės narės naudojasi narystės teikiamais pranašumais, jos turi laikytis ir narystės taisyklių. 2. Bendrieji principai, būdingi kelių valstybių narių teisinėms sistemoms: a) Teisinis tikrumas – tai valstybės valdžios institucijų pareiga užtikrinti, kad teisės normos bus be vargo nustatomos. Bendrijos institucijos tiems asmenims, kurie su jomis turi teisinius santykius, suteiktų teisę nustatyti savo tikrąją padėtį. Kitas šio principo aspektas – teisės akto atgalinio negaliojimo principas ir teisėtai suteiktų teisių principas. Teisiškai suteiktos teisės – tokios teisės, kurias asmeniui suteikia teisės norma ir kurių neleidžiama vėlesniais teisės aktais panaikinti ar suvaržyti; b) Teisėti lūkesčiai – tai reiškia, kad tuomet, kai teisinė sistema asmenį įtikina, kad jis pasieks tam tikrą rezultatą, jei veiks vadovaudamasis normomis, šie lūkesčiai turi būti apsaugoti. Teisėtų lūkesčių principų apribojimai: ▪ Pagrįstumo patikrinimas: saugo tik atsargaus ir supratingo individo teisėtus lūkesčius; ▪ Lūkesčių teisėtumas. c) Proporcingumas – reiškia, kad valdžios institucijos privalo išlaikyti tinkamą proporcingumą tarp tikslų, kuriuos reikia pasiekti, ir priemonių, kurias jos gali panaudoti siekdamos šių tikslų. 3. Pagrindinės žmogaus teisės. Vieningas Europos aktas pirmasis (kaip Bendrijos dokumentas) oficialiai pripažino Europos žmogaus teisių konvenciją. ES sutartis taip pat nustato, jog Sąjunga gerbia pagrindines teises, kurias garantuoja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (1950 m.). Amsterdamo sutartyje žmogaus teisių gerbimas iškeltas kaip vienas iš ES grindžiančių bendrųjų principų. ET Teismas nustatė, kad Bendrija negali pritarti priemonėms, kurios neatitinka pripažintų ir garantuotų žmogaus teisių. Teisė į privatų gyvenimą, teisė į teisingą teisminį procesą, teisė į teisininko ir jo kliento santykių konfidencialumą, religines teises. 4. Europos Teisingumo Teismo sprendimai. Precedento problema. Tai ir ETT, ir PIT, ir Nacionalinių teismų sprendimai. Daugumoje kontinentinės teisės specialistų darbų teismų sprendimai, neišskiriami iš Bendrijos teisės šaltinių. ET Teismas užtikrina teisės laikymąsi aiškinant ir taikant EB sutartį. ETT nepripažįsta precedentinės teisės doktrinos, jis nėra suvaržytas savo paties sprendimų. Kitaip ETT būtų sunku besikeičiant aplinkybėms patikslinti savo praktiką. Nacionaliniai teismų sprendimai – indėlis nustatant Bendrijos ir nacionalinės teisės santykį. 5. Europos bendrijų tarptautinės sutartys su trečiosiomis valstybėmis ar tarptautinėmis organizacijomis 6. Europos Sąjungos, nacionalinė ir tarptautinė teisinė sistema: panašumai ir skirtumai Tarptautinės teisės rūšys: 1. Sutartys ir konvencijos; 2. Paprotinė teisė; 3. Bendrieji tarptautinės teisės principai; 4. Teismo sprendimai ir pripažintų autorių darbai. Bendrija, kaip tarptautinės teisės subjektas, turi teisę sudaryti sutartis su: 1. valstybėmis, kurios nėra ES narės; 2. Valstybių, kurios nėra ES narės, grupėmis; 3. Kitoms tarptautinėms organizacijoms. Sutarčių sudarymo procedūra: 1. Komisija pateikia tarybai rekomendaciją; 2. Taryba įgalioja komisiją pradėti reikalingas derybas ir jas vesti; 3. Komisija veda derybas padedama Tarybos paskirto specialaus komiteto; 4. Komisija pateikia oficialų pasiūlymą Tarybai; 5. Taryba sudaro susitarimą (kartais pasikonsultavusi su Europos Parlamentu arba gavusi jo sutikimą). ET Teismas gali būti įtrauktas į sutarčių sudarymo procesą – gali būti jo prašoma pateikti nuomonę ar planuojamas tarptautinis susitarimas atitinka EB sutartį. Bendrijos teisė yra suvaržyta bendrųjų tarptautinės teisės principų, taikomų sutarčių teisėje. Vadovaujantis principu – susitarimų privaloma laikytis, galima išvada, kad ES sudaryti tarptautiniai susitarimai yra viršesni ir už antrinę teisę. Valstybės narės gali pačios tapti tarptautinių sutarčių šalimis. Tačiau jos privalo to nedaryti srityse, kurios priklauso išimtinei Bendrijos teisei sudaryti sutartis. V tema. Europos Bendrijų sprendimų priėmimo procedūros 1. Europos Bendrijų sprendimų priėmimo principai ir ypatumai Sprendimų priėmimas – terminas apibūdinantis Europos Bendrijų teisės aktų ir kitokių nutarimų priėmimo tvarką, kurią nustato Europos Bendrijų steigimo sutartys. Visus ES priimamus sprendimus galima suskirstyti: 1. Principiniai politiniai ir konstituciniai sprendimain (dėl steigimo sutarčių pakeitimų, naujų sutarčių tarp ES valstybių sudarymas, naujų valstybių priėmimas į ES ir kt.). Šiuos sprendimus paprastai priima ES valstybių lyderiai, susirinkę į Europos Viršūnių Tarybą. Paprastai nebalsuojama, o sprendimai priimami bendru susitarimu. Šie sprendimai neįgyja teisės aktų pavidalo, todėl juos toliau teisiškai įforminti ir įgyvendinti pavedama Tarybai, Komisijai, prisideda ir Europos Parlamentas. Be Europos Parlamento pritarimo tokių sprendimų netgi negalima teisiškai įforminti; 2. Sprendimai dėl teisės aktų priėmimo. Pagrindinė institucija, kuri priima sprendimus dėl teisės aktų yra ES Taryba. Taryba, priklausomai nuo sprendžiamo klausimo turinio, galutinį sprendimą turi priimti arba vieningai, arba kvalifikuota balsų dauguma. Dalyvauja Komisija, Europos Parlamentas, ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas bei Regionų komitetas; 3. Bendros prekybos politikos sprendimai – kai ES valstybės nori vienu balsu vesti derybas dėl prekybos sąlygų su kitomis pasaulio valstybėmis. Pagrindinė derybininkė – Komisija. Mandatą veikti nustato Taryba. Taryba gali sprendimą priimti ir kvalifikuota balsų dauguma. EP nedalyvauja; 4. Bendras užsienio ir saugumo politikos sprendimai – tarpvyriausybiniai susitarimai. Svarbus vaidmuo – BUSP orientyrų ir principų nustatymas Europos Viršūnių Tarybai. Taryba, sudaryta iš užsienio reikalų ministrų, gali (priimti) patvirtinti bendrąsias pozicijas arba imtis bendrų veiksmų. Komisija įtraukta į BUSP vykdymą, bet neturi iniaciatyvos teisės. Iniaciatyvos teisė priklauso tik ES narėms. EP jokių formalių teisių neturi, bet gali būti paprašyta jo konsultacijų. 5. Sprendimai teisingumo ir vidaus reikalų srityse – priimami taip pat kaip ir BUSP. Nėra jokių formalių įsipareigojimų, priskiriamų Europos Viršūnių Tarybai. Pagrindinius sprendimus vieningai priima iš teisingumo ir (arba) vidaus reikalų ministrų sudaryta ES Taryba. 6. Sprendimai dėl biudžeto: a) Pirmasis lygmuo – Europos Viršūnių Taryba sutaria dėl keliems (dažniausiai 5) metams planuojamos finansinės perspektyvos. b) Antrasis lygmuo – ES institucijos priima metinį biudžetą. Komisija parengia preliminarų biudžeto projektą, kurį du kartus svarsto EP ir jeigu pavyksta suderinti visus projekto pakeitimus ir papildymus, gruodžio mėn. galutinai tvirtinamas EP. 7. Administraciniai sprendimai – Komisija priima šiuos sprendimus dėl vykdomųjų kasdienių reikalų. Darbo pasidalijimas priimant teisės aktus: 1. Komisija turi teisės akto iniaciatyvos teisę ir pasiūlo jo projektą; 2. Taryba – institucija, turinti galutinio sprendimo teisę; 3. Europos Parlamento vaidmuo gali būti įvairus priklausomai nuo taikomos procedūros: nuo paprastos konsultacijos iki veto teisės; 4. Europos Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas ir Regionų komitetas gali konsultuoti. 2. Europos Bendrijų institucijos, dalyvaujančios sprendimų priėmimo procese 3. Europos Bendrijų sprendimų priėmimo procedūrų rūšys: 3.1. Tradicinė procedūra: atsiradimas, ypatumai, sritys, kuriose taikoma ši procedūra Teisės aktų leidimo procedūros klasifikuojamos pagal Europos Parlamento vaidmenį. Iki suvestinio Europos akto ir Europos Sąjungos sutarties padarytų pakeitimų tradicine procedūra iš pradžių buvo taikoma visiems Bendrijos teisės aktams. Sritys, kuriose taikoma ši procedūra: 1. Laisvas kapitalo judėjimas į trečiąsias šalis ar iš jų; 2. Minimalios importo kainos pagal bendrąją žemės ūkio politiką; 3. Savarankiški mokesčiai, nustatyti pagal bendrąjį išorinio muito tarifą, pakeitimai ar laikinas netaikymas. Dalyvauja tik Taryba ir Komisija. EP nedalyvauja. Komisija pateikia pasiūlymą Tarybai, Taryba priima galutinį sprendimą. Tačiau EP gali dalyvauti teisės akto iniaciatyvos procese: gali prašyti Komisijos teikti atitinkamus pasiūlymus. Šioje procedūroje Tarybos teisės aktų leidimo galios yra didžiausios. Reikalingas vieningas Tarybos pritarimas. Kol pasiūlymą svarsto Taryba, Komisija gali bet kada pakeisti savo pasiūlymą. 3.2. Konsultacinė procedūra: atsiradimas, ypatumai, sritys, kuriose taikoma ši procedūra Suvestinis Europos aktas, ES sutartis, Amsterdamo sutartis sumažino šios procedūros taikymo sritis, bet ji tebetaikoma: Europos pilietybės, pramonės politikos, steigimosi (steigti atstovybes, filialus) teisės srityse ir kt. Taryba pasiūlytus aktus gali priimti tik pasikonsultavusi su EP. Tačiau ši nuomonė neprivaloma nors Taryba privalo pasiklausti EP nuomonės. Nuomonė privalo būti pateikta. 3.3. Bendradarbiavimo procedūra: atsiradimas, ypatumai, Europos Parlamento galios šioje procedūroje, sritys, kuriose taikoma ši procedūra Šią procedūrą įdiegė Vieningas Europos aktas. EP galios sprendimų priėmimo procese padidėjo. Įsigaliojus ES sutarčiai, pasikeitė bendradarbiavimo procedūros objektas: 1. Daugumai sričių, kurioms iki tol buvo taikoma ši procedūra, imta taikyti bendro sprendimo priėmimo procedūrą; 2. Į sritis, kurioms ir toliau taikoma ši procedūra, buvo įtraukta nemažai priemonių, kurioms anksčiau užteko konsultavimo procedūros. Amsterdamo sutartis dar labiau sumenkino šios procedūros vaidmenį: susiaurino jos taikymą, nustatė kai kurioms svarbioms sritims bendro sprendimo procedūrą. Praktikoje ši procedūra taikoma tik klausimams, susijusiems su ekonomine ir pinigų sąjunga. Etapai: 3.4. Bendro sprendimo priėmimo procedūra: atsiradimas, ypatumai, Europos Parlamento galios šioje procedūroje, sritys, kuriose taikoma ši procedūra Įvedė ES sutartis. Apima daugumą sričių, kurioms anksčiau buvo taikoma bendradarbiavimo procedūra. Sritys: 1. Derinimas, padedantis baigti kurti vidaus rinką; 2. Abipusis diplomatų pripažinimas; 3. Laisvas darbuotojų judėjimas; 4. Kultūros politika; 5. Sveikatos apsaugos politika; 6. Moksliniai tyrimai ir techninė plėtra Amsterdamo sutartis dar labiau išplėtė taikymo mąstą: 1. Socialinė politika; 2. Užimtumas; 3. Profesinis mokymas (atimta iš bendradarbiavimo procedūros); 4. Europos regioninės plėtros fondo įgyvendinimas (atimta iš bendradarbiavimo procedūros); 5. Bendradarbiavimas aplinkos ir vystimosi srityse (atimta iš bendradarbiavimo procedūros); 6. Diskriminavimo dėl nacionalines priklausomybės uždraudimas (atimta iš bendradarbiavimo procedūros); 7. Darbuotojų imigrantų socialinės apsaugos taisyklės (atimta iš konsultacinės procedūros); 8. Savarankiškos asmenų veiklos pradėjimo ir vertimosi ja koordinavimo taisyklės (atimta iš konsultacinės procedūros). Dar didesnės Parlamento galios: gali vetuoti. Etapai: Konvente pateiktas pasiūlymas, kad ši procedūra būtų pagrindinė. 3.5. Pritarimo procedūra: atsiradimas, ypatumai, sritys, kuriose taikoma ši procedūra Šią procedūrą nustatė Vieningas Europos aktas. Sritys: 1. Naujų narių stojimas į ES; 2. Pasirašant asociacijos bei kitas svarbias sutartis su valstybėmis, nepriklausančiomis EB; 3. Numatant naujas konkrečias užduotis Europos Centriniam bankui; 4. Keičiant Europos Centrinių bankų sistemos statusą; 5. Skiriant komisijos pirmininką ir narius. ES sutartis ir Amsterdamo sutartis pakeitė ir išplėtė šios procedūros taikymą: 1. Nuobaudos, taikytinos, jei valstybė narė rimtai ir nuolat pažeidinėja pagrindines žmogaus teises; 2. Sanglaudos fondo (mažinant atskirų ES valstybių ir regionų ekonominio bei socialinio išsivystymo lygio skirtumus) įkūrimas; 3. Tiesioginių EP rinkimų procedūra. Taryba gali priimti teisės aktą tik gavusi EP pritarimą. EP negali daryti tiesioginės įtakos teisinėms nuostatoms. EP projektui gali pritarti ar jį atmesti. 4. Suvestinio Europos akto, ES sutarties, Amsterdamo ir Nicos sutarties padaryti pakeitimai Europos Bendrijų sprendimų priėmimo procedūrose. 5. Biudžeto tvirtinimo procedūra Biudžetas – bendras ES institucijų ir valstybių lėšos, iš kurių finansuojama ES veikla. 1982 m. priėmus bendrą Komisijos, Parlamento ir Tarybos deklaraciją atsirado išskyrimas lėšų į: 1. Privalomąsias – skiriamos finansuoti tiesiogiai ES sutartyse ar teisės aktuose numatytiems tikslams; 2. Neprivalomąsias – skiriamos kitoms ES veiklos kryptims, dėl kurių susitaria EP ir Taryba, finansuoti. ES biudžeto sudarymas grindžiamas tokiomis pagrindinėmis taisyklėmis: 1. Vientisumas – visos pajamos ir išlaidos turi būti numatytos viename dokumente; 2. Kasmetiškumas – biudžetas sudaromas kasmet konkretiems finansiniams metams; 3. Subalansuotumas – išlaidos konkrečiais finansiniais metais (nuo 01 01 iki 12 31) negali viršyti pajamų. Biudžeto tvirtinimo procedūros etapai: 1. Biudžeto projekto parengimas – visos bendrijos institucijos iki liepos 1d. parengia savo išlaidų įvertinimus, bei motyvuotus pasiųlymus dėl savo finansinių poreikių ir pateikia juos Komisijai. Ji parengia bendrą, preliminarų biudžeto projektą ir pateikia jį Tarybai ir EP; 2. Pirmasis Tarybos svarstymas – Taryba patvirtina kvalifikuota balsų dauguma projektą kaip preliminarų ir pateikia jį EP; 3. Pirmasis Parlamento svarstymas – Parlamento veiksmai nagrinėjant biudžeto projektą priklauso nuo to, kokios yra išlaidos: a) Privalomųjų išlaidų atžvilgiu jis turi teisę tik siūlyti tik tam tikrus pakeitimus; b) Neprivalomųjų išlaidų atžvilgiu gali siūlyti pataisas, bet neviršydamas maksimalios normos. Jei EP pritaria projektui, biudžetas laikomas galutiniu. Projekto antrasis Tarybos svarstymas, kai EP pateikia pataisas, projektas svarstomas antrą kartą Taryboje. Jei EP iš esmės nepritaria biudžeto projektui – biudžetas nepriimamas ir viskas vyksta iš naujo; 4. Antrasis tarybos svarstymas – Taryba privalo su Komisija, su EP specialiai paskirta delegacija vėl svarsto projektą. Po šio svarstymo Taryba nustato galutinnes privalomųjų išlaidų ribas. 5. Antrasis Parlamento svarstymas -EP balsuoja dėl viso biudžeto projekto ir gali jį patvirtinti arba atmesti. Jei paskutinėje tvirtinimo stadijoje EP atmeta biudžeto projektą, kitų finansinių metų išlaidoms galioja tokia taisyklė: kas mėnesį išlaidos negali viršyti praėjusių finansinių metų išlaidų. Ši taisyklė taikoma, kol patvirtinamas naujas biudžetas. 6. Tarptautinių sutarčių sudarymo procedūra 7. Komitologijos procedūra Komitologija – ES institucijų ir jos valstybių narių administracijų bendradarbiavimo, įgyvendinant priimtus ES teisės aktus, sistema. Pagrindinės ES antrinės teisės aktų priėmimo institucija – Taryba. Pagal EEB steigimo sutartį, Taryba, priimdama teisės aktą, gali nurodyti Komisijai parengti jo įgyvendinimo priemones. Sudaromi atitinkami komitetai, kuriuose, Komisijai pirmininkaujant, bendrijų valstybių narių vyriausybių atstovai su Komisija tariasi dėl to, kad jos rengiamos teisės akto įgyvendinimo priemonės būtų priimtinos valstybių narių administracijoms. 1987 m. Taryba priėmė sprendimą, kuriuo nustatė komitetų sudarymo galių perdavimo Komisijai procedūą. Komitetus galima suskirstyti į: 1. Patariamuosius – gali tik siūlyti Komisijai atsižvelgti į jų nuomonę; 2. Vadybos komitetai – jei dauguma komiteto narių prieštarauja Komisijos siūlomoms įgyvendinimo priemonėms, jos perduodamos Tarybai kartu su komiteto nuomone; 3. Reguliavimo komitetai – pareiškia nuomonę dėl Komisijos pateikiamų Tarybai teisės aktų įgyvendinimo priemonių. Jei komitetas nepritaria Komisijos projektui, Taryba kvalifikuota balsų dauguma priima sprendimą dėl tokio Komisijos pateikto projekto. Jei Taryba nepatvirtina Komisijos siūlomų priemonių, galimi atvejai: a) Kompetencija priimti sprendimą vėl atitenka Komisijai; b) Komisija turi teisę pati priimti savo pasiūlytą teisės aktą tik tada, kai Taryba pritaria jo projektui bent paprasta balsų dauguma. 1993 m. ES sutartyje tam tikrų teisių komitologijoje įgijo ir EP. Jis gali kreiptis į Tarybą, kad ši suteiktų jam teisę dalyvauti pasirenkant atitinkamą komitetą. 1999 m., įsigaliojus Amsterdamo sutarčiai, Komisijos pasiūlymu Taryba priėmė sprendimą dėl komitologijos, pagal kurį daugiau teisių įgijo EP. Nuspręsta skelbti kuo daugiau komitetų posėdžių medžiagos, o nuo 2000 m. Komisija įpareigota rengti metines komitetų veiklos ataskaitas. Sprendimai priimami: 1. Vienbalsiai – ypatingai jautriose srityse; 2. Kvalifikuota balsų dauguma. Taikoma dažniausiai. Kiekvienai valstybei yra skirtas atitinkamas balsų skaičius, nustatytas sutartyje: pvz.: Vokietija, Prancūzija, D. Britanija, Italija – 10 balsų, Liuksemburgas – 2 balsai, Lietuva – 7 balsai, iš viso yra 87 balsai. Tam, kad būtų priimtas sprendimas, reikia 62 balsų. Tačiau tą kvalifikuotą balsų daugumą turi būti atidavę ne mažiau kaip 10 valstybių; 3. Paprasta balsų dauguma – taikoma labai retai. Kiekviena valstybė turi po 1 balsą. Iš viso reikia, kad sprendimas būtų priimtas, 8 balsų. Susilaikymas yra lygus “prieš”. VI tema. ES teisės ir valstybių narių nacionalinės teisės santykis 1. Kompetencijos pasidalijimas tarp valstybių narių ir Europos Bendrijų: 1.1. Costa v ENEL byla Nuostatų, kurios yra kilusios iš Bendrijos, o tuo labiau iš sutarties sąlygų ir prasmės, integravimas į kiekvienos valstybės narės teisę nelaidžia valstybėms teikti prmenybės vienašališkai ir vėlesnei priemonei, t.y. pirminės teisės viršenybė vėliau priimtoms nacionalinės teisės normoms. 1.2. Išimtinė kompetencija Bendrija įgijo išimtinę kompetenciją tose srityse, kurios sutarties nuostatose yra aiškiai suformuluotos, arba iš tokių nuostatų turinio galima nustatyti, kad jose numatytas visiškas ir besąlygiškas įgaliojimų perleidimas Bendrijai, kartu uždraudžiant bet kokius vienašalius valstybių narių veiksmus, net iki to momento, kai Bendrijos institucijos, priėmusios atitinkamas nuostatas, ims naudotis savo įgaliojimais. Sritys: 1. Bendroji prekybos politika – valstybėms narėms neleidžiami jokie konkuruojantys veiksmai; 2. Dėl Euroatomo sutartyje nustatytų tikslų, bendrija turi išimtinę jurisdikciją tapti tarptautinės branduolinių medžiagų apsaugos konvencijos šalimi; 3. jūros išteklių apsaugos politika. Šiose srityse įgaliojimai Bendrijai buvo perleisti visiškai ir negrįžtamai, todėl negalima nei susigrąžinti šių sričių valstybių narių jurisdikcijon, nei suteikti joms laisvės imtis vienašalų veiksmų. Jei atitinkamos Bendrijos institucijos nesiima veiksmų, valstybių narių institucijos gali imtis reikalingų priemonių, bet tik laikinų ir tik pasikonsultavusios su Komisija ir gavusios jos pritarimą. 1.3. Konkuruojanti kompetencija Ši jurisdikcijos rūšis visada buvo laikoma išimtine ir pereinamojo pobūdžio. Yra keletas sričių, kurių sutartis konkrečiai neperduoda Bendrijos jurisdikcijai, bet ji už jas gali atsakyti. Tol kol Bendrijos institucijos priims šioms sritims skirtus teisės aktus, valstybių narių jurisdikcija jų atžvilgiu bus konkuruojanti. Tačiau valstybių narių įgaliojimai negali pažeisti Bendrijos nuostatų dėl diskriminacijos ar varžyti laisvo prekių, asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimo principo. Spartėjant Europos integracijai tokių sričių vis mažėja. 1.4. Paralelinė kompetencija Tai yra sritys, kuriose Bendrijos teisė papildo nacionalinę teisę. ES konkurencijos teisė draudžia tik tokį piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi, kuris “nesuderinamas su bendrąja rinka ir kuris gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą”. Įmonėms, kurios dominuoja tik nacionalinėje rinkoje, ši nuostata netaikoma. Nacionalinės institucijos gali įgyvendinti savo paralelinę kompetenciją dėl tokių įmonių konkurenciją pažeidžiančio elgesio. 1.5. Subsidiarumo ir proporcingumo principai: 1.5.1. Istorinė raida Manant, kad santykių tarp Bendrijos teisės ir Nacionalinės teisės raida yra tokia, kad pusiausvyros centras nuolat stumiamas nuo nacionalinės valdžios Bendrijos institucijų link, siekiant užtikrinti visuotinį pritarimą, reikalingą, kad Europos projektas neprarastų savo svarbos, atsirado subsidiarumo sąvoka. Į Bendrijos teisę ją įtraukė SEA, turėjęs išlygą, kad Bendrija vykdydama savo aplinkos apsaugos politikos uždavinius, veiksmų imasi tik tada, kai nacionalinė valdžia negali atlikti šių uždavinių geriau. Į konstitucinį lygį pakėlė ES sutartis (3b straipsnis): “Srityse, kurios nepatenka į Bendrijos išimtinę kompetenciją, Bendrija, vadovaudamasi subsidiarumo principu, veikia tik tada, kai pasiūlytas veiksmas negali būti tinkamai įvykdytas valstybių narių, ir dėl to pasūlyto veiksmo mąsto ar poveikio Bendrija jį atliktų geriau.” 1.5.2. Turinys 1.5.3. Amsterdamo sutarties protokolas dėl subsidiarumo ir proporcingumo principų taikymo. Pakeitimai ir reikšmė. Amsterdamo sutarties protokolas dėl subsidiarumo ir proporcingumo principų taikymo paaiškina: 1. Subsidiarumo principas nereikalauja svarstyti įgaliojimų, kuriuos suteikė jai EB sutartis ir išaiškino ETT. Subsidiarumo principas nurodo kryptis, kaip tokie įgaliojimai turi būti įgyvendinami Bendrijos mąstu. Šis principas: a) Leidžia EB išplėsti savo veiksmus neviršijant jai suteiktų įgaliojimų, kai tai padaryti verčia aplinkybės; b) Jis reikalauja įgaliojimus (EB) apriboti ar net nutraukti, jei jie nebegali būti pateisinami. 2. Kad Bendrijos veiksmai būtų pateisinami, jie turi atitikti abu subsidiarumo principo reikalavimus: a) Siūlomų veiksmų tikslai negali būti valstybių narių tinkamai pasiekti pagal jų nacionalinę konstitucinę sistemą; b) Veiksmai gali būti geriau pasiekti jų imantis Bendrijai. 3. Bendrijos veiksmų forma turi būti kiek įmanoma paprastesnė, tinkama šia priemone siekiamiems tikslams ir tenkinanti poreikį veiksmingai juos įgyvendinti. Bendrija turėtų priimti tik tiek teisės aktų, kiek yra būtina. Pirmenybė: ▪ Direktyvoms, o ne reglamentams; ▪ Bazinėms direktyvoms, o ne detalioms priemonėms. 4. Bendrijos priemonės turėtų palikti kuo daugiau erdvės nacionaliniams sprendimams, kartu nepažeisdamos priemonės tikslų ir gerbdamos sutarties reikalavimus. 5. Kai taikant subsidiarumo principą nėra būtina, kad Bendrija imtųsi veiksmų, valstybės narės yra įpareigotos imtis visų atitinkamų priemonių, skirtų sutartyje nustatytiems įsipareigojimams įgyvendinti, ir susilaikyti nuo priemonių, dėl kurių sutarties tikslai gali būti nepasiekti. Proporcingumas – valstybių narių ir EB teisės aktai, vykdomieji aktai ir teismų sprendimai turi atlikti tinkamus tikslus ir būti neišvengiamai reikalingi šiems tikslams pasiekti. Subsidiarumas – sprendimų priėmimo principas, nustatantis, kad sprendimai turi būti priimami tuo lygmeniu, kuriuo jie yra veiksmingiausi. 2. ES teisės tiesioginis taikymas ir veikimas: 2.1. Tiesioginio taikymo samprata Tiesioginis taikymas – procesas, kai Bendrijos teisės normos tampa valstybių narių teisinės sistemos dalimi. Aktai neinkorporuojami – jie yra nacionalinės teisinės sistemos dalis. 2.2. ES pirminės teisės tiesioginis taikymas 2.3. Reglamentų, direktyvų ir sprendimų tiesioginis taikymas ES sutarties189 straipsnis 2d.: “Tik reglamentai yra visuotinai taikomi. Jie yra privalomi visa apimtimi ir tiesiogiai taikomi visose valstybėse narėse”. Tačiau tai nereiškia, kad visi reglamentai ir yra tiesiogiai taikomi. Direktyvos, sprendimai, sutarties straipsniai negali būti tiesiogiai taikomi, nes juos įgyvendinti reikia nacionalinėmis arba Bendrijos teisinėmis priemonėmis. 189 straipsnis 3 d.: “Direktyvose keliami tikslai yra privalomi kiekvienai valstybei narei, kuriai jie skiriami, bet kiekvienos valstybės vyriausybė pasirenka jų įgyvendinimo formas ir metodus.” Sprendimas tiems, kuriems yra skirtas, privalomas visa apimtimi. Rekomendacijos ir nuomonės nėra privalomos. 2.4. Tiesioginio veikimo samprata Plačiąja prasme – mechanizmas, suteikiantis piliečiui teisę pasiremti Bendrijos teisės nuostata savo nacionaliniame teisme, kuris privalo pripažinti, ginti ir įgyvendinti tokios nuostatos suteikiamas teises. 2.5. Tiesioginio veikimo principas ir Van Gend en Loos byla Van Gend en Loos byla – ieškinį Nyderlandų mokesčių tarnybai pareiškė stambi olandų transporto bendrovė, nes tam tikram Vokietijos importuojamų chemikalų kiekiui muitas buvo nustatytas didesnis nei taikytasis EB sutarties įsigaliojimo metu. Teismas šioje byloje įtvirtino tiesioginio veikimo sąvoką ir išdėstė pagrindines sąlygas, kurias Bendrijos teisės nuostata turi atitikti, kad taptų tiesiogiai veikianti. Sąlygos: 1. Norma privalo būti aiški (net ir tuomet, kai normos padarinius sunku numatyti); 2. Norma privalo būti besąlyginė, t.y. normos suteikiamos teisės neturi priklausyti nuo oficialios valdžios valios (EB institucijų ir valstybių narių valdžios institucijų); 3. Negali būti jokių išlygų, darančių jų igyvendinimą priklausomą nuo vėlesnių valdžios veiksmų (tiek teisės aktų priėmimo, tiek kitų), kurių galėtų imtis nacionalinė ar Bendrijos valdžia. 2.6. Pirminės teisės aktų tiesioginis veikimas Pirminė teisė – EB steigimo sutartys ir sutartys, kurios vėliau jas papildė ar keitė, taip pat stojimo sutartys. ETT nemažai sutarties nuostatų pripažino tiesiogiai veikiančiomis. 2.7. Antrinės teisės aktų tiesioginis veikimas 2.8. Tarptautinių sutarčių tiesioginis veikimas 2.9. Pagrindinių EB teisės principų tiesioginis veikimas 2.10. Tiesioginio veikimo ir tiesioginio taikymo santykis: 2.10.1. Tiesioginio veikimo ir tiesioginio taikymo atskyrimas 2.10.2. Tiesioginio veikimo ir tiesioginio taikymo panašumai 2.10.3. Sunkumai, kylantys atskiriant tiesioginį veikimą nuo tiesioginio taikymo 3. ES viršenybės principas: 3.1. Viršenybės principo nustatymas ir aiškinimas ETT: Van gend en Loos byla, Costa v. EEL byla, Internationale Handelsgesellschaft byla, Simmenthal byla, Factortame byla Van Gend en Loos byla: ETT – bendrija sukūrė naują teisinę tvarką, kurios naudai valstybės narės apribojo savo suverenias teises. Costa v ENEL byla: ETT – kas būtų, jei atsirastų prieštaravimas tarp EB normos ir vidaus teisės akto? Nuostatų, kurios yra kilusios iš Bendrijos, o tuo labiau iš sutarties sąlygų ir prasmės, integravimas į kiekvienos valstybės narės teisę neleidžia valstybėms teikti pirmenybės vienašališkai ir vėlesnei priemonei, t.y. pirminės teisės viršenybė vėlaiu priimtoms nacionalinės teisės normoms. Ginčas susijęs su Italijos nacionalizuota elektros pramone ir vienos iš bendrovių, perimtų valstybės nuosavybėn akcininkų. Simmenthal byla: ETT – Bendrijos teisės pobūdis neleidžia teisėtai imtis tokių naujų nacionalinių priemonių, kurios preištarautų Bendrijos nuostatoms. Todėl kiekvieno vidaus teismo pareiga – netaikyti jokios nacionalinės normos, galinčios sutrukdyti šiam teismui įgyvendinti teises, Bendrijos teises suteiktas asmenims. Factortame byla: ETT – tuo atveju, kai esama prieštaravimo tarp Bendrijos teisės ir nacionalinės normos, pastaroji turi būti ne tik netaikoma – teismai privalo net “anuliuoti” ją. Internationale Handelsgesellschaft byla: ETT – išplėtė EB teises viršenybės principo taikymą ir Bendrijų antrinei teisei, jei tai susiję su nacionaliniu konstitucijų stuktūriniais principais ir pagrindinėmis teisėmis. Negali būti hierarchijų sumaišymo. 3.2. Viršenybės principo inkorporavimas į valstybių narių teisines sistemas Valstybės narės privalo užtikrini, kad joks nacionalinės teisės aktas netrukdys pasiekti visiško viršenybės veiksmingumo. Principas taikomas nuosekliai visai (pirminei ir antrinei) Europos teisei. Europos teisei tenka viršenybė nepriklausomai nuo to, kuris teisės aktas (nacionalinis ar ES) buvo priimtas vėliau. Inkorporavimas – EB teisės normos inkorporuojamos į valstybių narių nacionalinę teisę tekstu ir dvasia, t.y. valstybės narės negali imtis vienašališkų priemonių, prieštaraujančių abipusiškumo pagrindu. VII tema. ES teisės įgyvendinimo užtikrinimas Europos sąjungos ir nacionaliniame lygmenyje 1. Valstybių narių atsakomybė už ES teisės pažeidimus: 1.2. Europos Bendrijos Steigimo sutarties 10 str. – valstybių narių atsakomybės teisinis pagrindas 10 straipsnis: Laisvai cirkuliuojančiomis valstybėje narėje laikomos tos trečiųjų šalių kilmę turinčios prekės, kurių atžvilgiu atlikti importo formalumai ir sumokėti importo muitai arba rinkliavos, turinčios lygiavertį poveikį, privalomi toje valstybėje narėje, jeigu tokie muitai arba rinkliavos nebuvo visiškai arba iš dalies kompensuojami. Direktyvos turi tiesioginį veikimą. Valstybės narės gali būti pakviestos pasiaiškinti ETT dėl nevykdymo. Pasiaiškinimas ETT gali būti: 1. Komisijos iniaciatyva; 2. Kitos valstybės narės iniaciatyva. 1.3. Europos Komisijos teisės pareikšti ieškinius valstybėms narėms Europos teisingumo teisme: 1.3.1. Proceso stadijos ir jų apibūdinimas Būdama “sutarties sergėtoja” Komisija turi įgaliojimus stebėti, kaip valstybės narės atlieka Bendrijos teises joms nustatytas pareigas, savarankiškai jas sudrausti, o taip pat – pradėti procesą prieš jas ETT. Stadijos: 1. Tarpininkavimas. Jei komisija mano, kad valstybė narė nepakankamai gerai vykdo sutartyje nustatytus įsipareigojimus, ji pradeda diskusijas su nacionaline valdžia, tarpininkaujant tos valstybės nuolatinei atstovybei Bendrijoje. Komisija nurodo laiką, per kurį ji numato baigti šią stadiją – dažniausiai 1 metai. Dažniausiai reikalas išsprendžiamas teigiamai, - valstybė ištaiso klaidas, Komisija nutraukia savo veiksmus. 2. Formalus pranešimas apie nevykdymą. Jei po neformalios stadijos (tarpininkavimo) Komisija lieka nepatenkinta, ji valstybei narei pateikia formalų pranešimą apie nevykdymą, kuriame prašoma pateikti savo pastabas. Ši stadija nužymi ginčo ribas ir Komisija negali išplėsti skundo apimties. 3. Argumentuota pagrįsta nuomonė. Jei valstybė narė neištaiso Komisijos nurodytų klaidų ir priešinasi Komisijos paduotam protestui, Komisija pateikia pagrįstą nuomonę, kurioje nurodo, kodėl ji mano, kad valstybė narė nevykdo įsipareigojimų, taip pat nustatomas terminas, per kurį nacionalinės institucijos privalo atsakyti. 4. Nagrinėjimas teisme. Jei valstybė narė per Komisijos nustatytą terminą nepatenkina pagrįstos nuomonės sąlygų, Komisija ET Teisme gali pradėti procesą prieš valstybę. ETT sprendžia, ar valstybė narė pažeidė savo įsipareigojimus. 1.3.2. Supaprastinto proceso procedūros 1.3.3. ETT sprendimo įgyvendinimo užtikrinimas Iki ES sutarties buvo neįmanoma užtikrinti ET Teismo priimtų sprendimų įgyvendinimo. Nes: kiekviename prieš valstybę narę priimtame sprendime būdavo reikalaujama, kad atitinkama nacionalinė institucija imtųsi reikiamų priemonių, užtikrinančių sprendimo vykdymą. Jei valstybė narė ir toliau nevykdydavo savo pareigų, Komisija turėdavo pradėti iš naujo procedūrą. ES sutarties 171 straipsnis: jei Komisija mano, kad valstybė narė nesiėmė reikiamų padėtį pataisančių veiksmų, ji dėl to priima pagrįstą nuomonę. Jei po to valstybė narė per Komisijos nustatytą terminą nesuderina savo pozicijos, ši gali ET Teisme iškelti bylą ir nustatyti tinkamą piniginę baudą. Jei teismas nusprendžia, kad valstybė narė vis dar pažeidžia savo įsipareigojimus, jis gali paskirti piniginę baudą. 1.4. Komisijos teisė taikyti sankcijas valstybėms narėms pažeidusioms ES teisę 1.5. Kitų valstybių narių pareikšti ieškiniai Pagal EB sutarties 170 straipsnį valstybės narės gali pradėti procesą prieš kitas valstybes nares, jei mano, kad šios nevykdo savo įsipareigojimų pagal sutartį. Valstybė narė prieš imdamasi veiksmų kitos valstybės narės atžvilgiu dėl įtarimo šios sutarties nustatytų įpareigojimų pažeidimo, kreipiasi į Komisiją. Komisija argumentuotą nuomonę pareiškia po to, kai kiekvienai iš tų valstybių buvo sudaryta galimybė žodžiu ir raštu pateikti kitai pusei savo samprotavimus. Jeigu Komisija po to, kai į ją buvo kreiptąsi per tris mėnesius nepateikia savo nuomonės, tai nereiškia, kad negalima kreiptis į Teisingumo Teismą. 1.6. Valstybių narių daromų pažeidimų rūšys 1.7. Valstybių narių gynybos priemonės 2. Europos bendrijų institucijų atsakomybė už ES teisės pažeidimus: 2.1. ieškiniai dėl neveikimo Ieškinys turi įveikti dvi kliūtis: 1. Priimtinumo įvertinimas. Nėra nustatytas terminas, per kurį turi būti pareikštas ieškinys. Pareiškėjas negali pareikšti ieškinio, pirma nesikreipęs į instituciją, kurios aktas yra skundžiamas. Kad priimtinumo įvertinimas būtų teigiamas, turi būti patenkintos šios sąlygos: a) Teisė pareikšti ieškinį – fiziniams ir juridiniams asmenims yra leidžiama pareikšti ieškinį Bendrijos institucijai, kuri nepriėmė, išskyrus rekomendacija ar nuomonę, akto dėl to asmens: ▪ Akto, priskirtino teisiškai privalomiems aktams; ▪ Akto, kurį apskųstoji institucija tariamai privalėjo priimti vykdydama savo įsipareigojimus pagal sutartį , kuris būtų taikomas tam privačiam pareiškėjui, jeigu jis iš tikrųjų būtų priimtas. b) Kaltinama institucija – ieškinys turi būti pareikštas dėl tariamų Europos Parlamento, Tarybos, Komisijos arba Europos centrinio banko (jo kompetencijos srityse) veiklos trūkumų; c) Išankstinis kreipimasis į kaltinamą instituciją – prieš kreipdamasis į ET Teismą pareiškėjas privalo kreiptis į skundžiamą instituciją, kad paskatintų ją veikti. Jei institucija per du mėnesius neatsakys, ji bus apskųsta. 2. Peržiūros pagrindai. 2.2. ieškiniai dėl žalos atlyginimo Bendrija yra asmuo, turintis teisinį subjektiškumą. Jos veikla gali sukelti civilinių, administracinių ir konstitucinių padarinių, dėl to gali kilti Bendrijos atsakomybės klausimas. Bendrija gali susidurti su 2 tipų ieškiniais: 1. Ieškiniai, kylantys iš sutarčių – sutartyse, kurių šalis yra Bendrija ar viena iš jos institucijų, nurodoma, kokia sutarčių teisė taikoma ir koks teismas sprendžia visus iš sutarties kylančius ginčus (tai niekada nebūna ET Teismas); 2. Civiliniai ieškiniai dėl žalos atlyginimo – nesutartinės atsakomybės atveju Bendrija pagal valstybių narių teisei būdingus bendruosius principus atlygina visokią žalą, kurią jos institucijos arba jų tarnautojai (taip pat ir Europos centrinis bankas ir jo tarnautojai) padaro atlikdami savo pareigas. Ginčai dėl Bendrijos atsakomybės priklauso ET Teismo jurisdikcijai. Priimtinumo kriterijai: 1. Teisė pareikšti ieškinį – kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo gali pareikšti Bendrijai civilinį ieškinį. 2.3. ieškiniai dėl teisės aktų anuliavimo 173 str. EB sutarties – įtvirtinta norma dėl teisminės EB aktų peržiūros, nustatančią procedūrą, pagal kurią jie gali būti panaikinti. Tai viena iš nedaugelio procedūrų, kuri leidžia asmenims tiesiogiai kreiptis į ETT. Kad būtų priimtinas reiškinys, jis turi “įveikti” dvi kliūtis: 1. Leistinumo reikalavimas – pareiškėjas visų pirma turi ET Teismui įrodyti, kad jis turi teisę paduoti ieškinį ir kad jis tai padarė per nustatytą terminą; a) Teisė pareikšti ieškinį (locus standi): ▪ Instituciniai pareiškėjai – valstybės narės, Taryba, Komisija, Europos Parlamentas, Europos centrinis bankas. Valstybės narės, Taryba ir Komisija turi neribotas teises pareikšti ieškinį. Parlamentas ir Europos centrinis bankas gali pareikšti ieškinį, kai gina savo išimtines teises; ▪ Neinstituciniai pareiškėjai – fiziniai ir juridiniai asmenys turi teisę apskųsti Bendrijos aktus, tik dėl sprendimo, kuris taikomas tam asmeniui, ar dėl sprendimo, kuris, nors ir yra priimtas dėl kito asmens, tiesiogiai ir konkrečiai su juo siejasi. 1) Individuali sąsaja – sprendimas taikomas apibrėžtai ir uždarai grupei pareiškėjų; 2) Tiesioginė sąsaja – sprendimas turi tiesioginę įtaką pareiškėjams; 1) Atvejai, kai reglamentas yra ne reglamentas, o de facto sprendimas – kai asmuo paduoda skundą dėl reglamento, ET Teismas privalo nustatyti ar apskųstasis aktas yra reglamentas ar ne. Tikri reglamentai negali būti apskųsti individualių pareiškėjų. b) Aktai, kuriuos galima peržiūrėti – jei Bendrijos aktas yra privalomas, jį galima apskųsti. Ne vien tik reglamentai, direktyvos ir sprendimai gali būti apskųsti. ET Teismas privalo žiūrėti akto turinio, o ne jo formos; c) Taikytini terminai – kiekvienas ieškinys dėl panaikinimo turi būti pareikštas per du mėnesius: ▪ Po tos dienos, kai aktas buvo oficialiai paskelbtas; ▪ Nuo tos dienos, kai apie jį buvo pranešta ieškovui; ▪ Nuo tos dienos, kai ieškovas apie jį sužinojo. 2. Materialiniai peržiūros pagrindai: a) Kompetencijos stoka – ET Teismas nutarė, kad deleguoti galias leistina tik įgyvendinimo priemonių atžvilgiu ir užtikrinant, kad institucija, kuriai yra deleguotos galios, laikysis tų pačių teisėtumo sąlygų, kurių privalėtų laikytis šias galias delegavusi institucija; b) Esminių procedūrinių reikalavimų pažeidimas – pareiga nurodyti priėmimo priežastis (motyvus) leidžia visiems, kuriems atitinkama priemonė taikoma, nustatyti, kokiu būdu atitinkama institucija taikė sutartį; c) Sutarties ar kurių nors jos įgyvendinimo formų pažeidimas, o taip pat ir Bendrijų teisės principų (teisėtų lūkesčių principas); d) Piktnaudžiavimas įgaliojimais – bandymas pasiekti tikslus, priešingus tiems, kuriems pasiekti šie įgaliojimai buvo suteikti. 3. Netiesioginiai ieškiniai Europos Teisingumo Teisme: 3.1. ETT ir nacionalinių teismų bendradarbiavimas Kad būtų užtikrinta teisminės praktikos sistemos reikiamas vienodumo lygis nacionaliniams teismams, kai jie susiduria su EB teisės klausimais, buvo leista prašyti ETT pagalbos. Norma, reguliuojanti nacionalinių ir Europos teismų teisminį bendradarbiavimą, įtvirtintą EB sutarties 177 straipsnyje: ETT turi teise priimti preliminarų nutarimą dėl: 1. Šios sutarties aiškinimo; 2. Bendrijos institucijų ir EB aktų galiojimo ir aiškinimo; 3. Tarybos aktu įsteigtų institucijų statutų aiškinimo. Tokiam klausimui iškilus valstybės narės teisme ar tribunole, tas teismas ar tribunolas gali prašyti ET Teismą priimti dėl jo preliminarų nutarimą, jeigu mano, kad sprendimui priimti reikia nutarimo šiuo klausimu. Tokiam klausimui iškilus nagrinėjant byla valstybės narės teisme ar tribunole, kurio sprendimas pagal nacionalinę teisę negali būti toliau skundžiamas, tas teismas ar tribunolas privalo dėl jo kreiptis į ETT. 3.2. valstybės narės teismo ar tribunolo samprata ETT šį terminą aiškina plačiai: prašymą priimti nutarimą gali duoti kiekvienas teismas ar tribunolas, kuris paiso savo pareigas nepriklausomai ir pagal įstatymą spręsti bylas, pagal įstatymą priklausančias jo jurisdikcijai, nors jo vaidmuo byloje nėra griežtai teisminio pobūdžio. ETT pripažįsta teisę kreiptis netgi tam tikriems profesiniams susivienijimams. ETT pripažino, kad arbitražai yra “teismai ir tribunolai”, tuomet kai turi viešąjį elementą: 1. Šalys įpareigojamos kreiptis į arbitrą; 2. Jie išskirti iš paprastų teismų; 3. Sudėtį ir procedūras nustato įstatymai; 4. Bet kurioje procedūros stadijoje gali įsikišti valdžios institucija; 5. Sprendimas – galutinis. 3.3. nacionalinės teisė, nacionalinių teismų ir nacionalinių procedūrų statusas Kai yra paduotas apeliacinis skundas dėl nacionalinių teismų sprendimų kreiptis, teismas iš pradžių ima laikytis nesikišimo pozicijos. Ar nacionalinis teismas, susaistytas aukštesnės teisminės institucijos priimto sprendimo, gali paduoti prašymą. Žemesniajam teismui turi būti leidžiama paduoti prašymus ETT, jei jis mano, kad dėl jo nagrinėjamo ginčo kyla klausimai, kurie turi būti aiškinami, ir kad aukštesniojo teismo sprendimas sukeltų konfliktą su Bendrijos teise. Būtų negalima tik tada, jeigu žemesniojo teismo pateikti klausimai iš esmės būtų tokie pat kaip ir aukštesniojo. Ar teismas gali aiškinti nacionalinės teisės klausimus? Ne. teismas yra įgaliotas priimti sprendimus tik Bendrijos teisės klausimais. Jeigu jo prašoma aiškinti nacionalinę teisę, jis klausimą perfrazuos taip, kad galėtų pateikti platų atsakymą, tinkamą ne vienai šaliai. Tačiau šis perfrazavimas nepakeičia paties prašymo turinio. Priimdamas sprendimą ETT neanalizuoja ar prašymas yra svarbus ar ne. Neatsižvelgia nei į priežastis paskatinusias nacionalinį teismą paduoti prašymą. 3.4. Galimybė kreiptis ir pareiga kreiptis Fakultatyvinis kreipimasis (galimybė kreiptis). Nacionaliniai teismai laisvai pasirenka, ar įgyvendinti kreipimosi teisę, ar ne: 1. Jei net kuri nors iš bylos šalių ir paduoda prašymą kreiptis, nacionalinis teismas neprivalo to daryti; 2. Jei nacionalinis teismas nori ir jaučia galįs aiškinti Bendrijos teisę be teismo pagalbos jis gali tai daryti. Acte clair doktrina – pagal ją nebūtina prašyti ETT preliminaraus nutarimo, jei Bendrijos teisės klausimas yra toks aiškus, kad nebereikia jokių paaiškinimų. Privalomas kreipimasis (pareiga kreiptis). Jei Bendrijos teisės klausimas yra teisinis, dėl kurio sprendimų nėra tolesnių galimų teisminių gynybos priemonių (t.y. paskutinės instancijos teismas), šis teismas privalo paduoti kreipimąsi. 3.5. Cilfit bylos įvertinimas Ar paskutinės instancijos teismai visais atvejais privalo kreiptis: teismas atsakė, kad tokie teismai privalo atlikti savo pareigą kreiptis, išskyrus atvejus: 1. Kai yra nustatyta, kad kilęs klausimas yra nereikalingas; 2. Kai atitinkama Bendrijos norma jau buvo Teismo aiškinta; 3. Kai tikslus Bendrijos teisės taikymas yra toks aiškus, jo negali būti jokių pagrįstų abejonių. 3.6. Preliminaraus nutarimo teisinės pasekmės Nacionalinis teismas gali kreiptis ne tik dėl Bendrijos teisės aiškinimo, bet ir dėl bendrijos teisės akto galiojimo. Preliminaraus nutarimo teisinės pasekmės: 1. Aiškinamųjų nutarimų poveikis: a) Teismo pateiktas aiškinimas tam teismui, kuris kreipėsi, yra privalomas; b) Kiti teismai privalo vadovautis Teismo aiškinimu; c) Nutarimas dėl Bendrijos teisės aiškinimo taikomas netgi teisiniams santykiams, atsiradusiems iki atitinkamo preliminaraus nutarimo. Atgalinio veikimo galia gali būti sumažinta. 2. Nutarimų dėl Bendrijos aktų galiojimo poveikis: a) Leidžia nacionaliniam teismui netaikyti atitinkamos priemonės jo nagrinėjamoje byloje. b) Kiti teismai atitinkamą priemonę gali laikyti negaliojančia. VIII tema. ES antrojo ir trečiojo ramsčių apžvalga 1. ES trijų ramsčių sistemos atsiradimo priežastys ir tikslai I ramstis (pagrindinis) – tai EB apimančios bendrosios rinkos ir pinigų sąjungos, bendros žemės ūkio politikos, struktūrinės politikos ir kt., ekonominės integracijos reikalus. Didelė šiam ramsčiui priskiriamų reikalų dalis priklauso viršvalstybinio reguliavimo sričiai, nes daugelis bendrų sprendimų gali būti priimama valstybių narių balsų dauguma, o pagal EB institucijų kompetenciją leidžiami Europos Teisės aktai tiesiogiai galioja visose valstybėse narėse ir turi viršenybę Nacionalinės teisės atžvilgiu. Europos Teisės viršvalstybiškumo garantas yra Europos Teisingumo Teismas. II ir III ramsčiai (Bendra užsienio ir saugumo politika, bendradarbiavimas teisingumo ir vidaus reikalų srityse) buvo įsteigti tik įsigaliojus ES (Mastrichto ) sutarčiai. Abu ramsčiai priklauso tarpvyriausybinio bendradarbiavimo sričiai, nes visi bendri ES valstybių sprendimai gali būti priimami tik bendru susitarimu. Šiose valstybių narių bendradarbiavimo srityse Taryba negali balsų dauguma priimti visoms valstybėms privalomų teisės aktų ir negalioja Teisingumo Teismo jurisdikcija. 2. ES pirmojo ramsčio palyginimas su antruoju ir trečiuoju ramsčiais 3. Bendra užsienio ir saugumo politika: De facto Europos Angles ir Plieno Bendrijos susikūrimo ir tolesnė R. Šumano ir Ž. Monet planas – Europos suvienijimas vardan saugumo. Tai turėjo būti padaryta bendrai valdant, kontroliuojant, įsavinant ir eksploatuojant strateginius išteklius. 1948 m., Briuselio paktas dėl ekonominio, socialinio ir kultūrinio bendradarbiavimo bei kolektyvinės gynybos. (Prancūzija, Beneliukso šalys, Jungtinė Karalystė) 1949 m., JAV iniciatyva įkurta NATO. 1950 m., Briuselio pakto šalys nutarė savo arinę struktūrą integruoti į NATO. Idėja apie Vokietijos apginklavimą, praėjus vos keleriems metams nuo II pasaulinio karo pabaigos, baugino daugelį. Todėl Italija, Belgija, Liuksemburgas, Niderlandai, Vakarų Vokietija, Prancūzija 1952 m., parengė Europos gynybos bendrijos planą: tai turėjo būti bendra Europos armija, sudaryta iš atskirų mažų nacionalinių kontingentų, kuriai buvo numatytas bendras biudžetas ir nacionalinė kontrolė. Tokiam planui vadovauti 1953 m., pasiūtas Europos gynybos bendrijos projektas, numatęs federalinio pobūdžio politines institucijas. Tačiau planas nebuvo ratifikuotas Prancūzijos parlamente. 1961 1962 m. Fošė planas: paskelbti pasiūlymai įkurti politinę besiintegruojančių valstybių sąjungą. Iniciatyva buvo atmesta, nes: 1. Šis planas buvo grindžiamas tarpvyriausybiniu principu ir buvo baiminamasi, kad jis numarins prasidėjusį viršnacionalinį Europos Bendrijų bendradarbiavimą; 2. Kitos šalys siekė išsaugoti glaudesnius nei Prancūzija gynybinius ryšius su JAV ir NATO. 1970 m., paskelbtas Darinjono projektas, kurio pradėtas procesas vėliau gavęs Europos politinio bendradarbiavimo (EPC) vardą. Formaliai EPC įteisintas tik 1987 m., Vieningame Europos Akte. 1983 m. į EPC veiklos sritį įtraukti politiniai ir ekonominiai (bet ne kariniai) saugumo aspektai. 1985 m. Dudžo komitetas parengė priemonių planą Bendrijos užsienio politikai sustiprinti. Plane buvo numatyta koordinuoti pastangas saugumo srityje, ginklų pramonėje, atsirado pirmieji Bendrosios užsienio ir saugumo politikos koordinatoriai – Europos korespondentai. 1987 m. Vieningos Europos Aktu įteisintas Bendrosios užsienio ir saugumo politikos kūrimas (BUSP). 1993 m. BUSP formaliai tapo antruoju Europos sąjungos ramsčiu. 3.1. BUSP atsiradimo priežastys ir tikslai 1. Šaltojo karo pabaiga atvėrė kelius realiems Europos saugumo ir gynybos planams integracijos procese. NATO gynybinis aliansas ir Europos integracija pati savaime vertė svarstyti bendrai. 2. Branduolinė konfrontacija. Interesai: 1. Globaliniai ekonominiai interesai; 2. Europos piliečių saugumas visame pasaulyje; 3. Naujo pobūdžio rizikos veiksnių neutralizavimas ar slopinimas: naujo pobūdžio ginkluoti konfliktai, masinio naikinimo ginklų platinimas, tarptautinis terorizmas, organizuotas nusikalstamumas, narkotikų prekyba ir nekontroliuojama bei nelegali migracija, aplinkosauginės problemos, žmogaus teisių apsauga. BUSP tikslai: (pagal Mastrichto sutarties J. 1 straipsnį): 1. Saugoti bendrai puoselėjamas vertybes, fundamentalius sąjungos interesus ir jos nepriklausomybę; 2. Visais būdais stiprinti ES ir atskirų jos šalių saugumą; 3. Saugoti taiką, stiprinti tarptautinį saugumą; 4. Propaguoti tarptautinį bendradarbiavimą; 5. Plėtoti bei konsoliduoti demokratiją, pagarbą žmogaus teisėms ir laisvėms. 3.2. BUSP institucijos 3.3. BUSP įgyvendinimas: 3.3.1. Sprendimų priėmimas Mastrichto sutartyje numatyta sprendimų priėmimo užsienio ir saugumo politikos reikalais procedūra. Pagrindinis vaidmuo priimant sprendimus ET ir Bendrijos reikalų tarpe. Sprendimo priėmimo proceso stadijos: 1. Bendroji pozicija. Tradicinio politinio bendradarbiavimo būdu Taryba nustato bendrąją poziciją, kuri tampa valstybių narių veiklos orientyru; 2. Bendri veiksmai – Taryba vienbalsiai nusprendžia, kokia sritis arba koks reikalas yra bendrų veiksmų objektas po to: koks bus bendrų veiksmų principas, numato jų apimtį, tikslus ir įgyvendinimo priemones, trukmę, tvarką bei sąlygas; 3. Bendrų priemonių įgyvendinimas. “Troika” – praėjusio, einamojo ir ateinančio pusmečio pirmininkai. Įsitraukia ir komisija. 3.3.2. Įgyvendinimo priemonės; 3.4. BUSP finansavimas 3.5. BUSP efektyvumo įvertinimas. Amsterdamo sutarties reikšmė BUSP. Pakeitimai, papildymai: 1. Konstruktyvesnis susilaikymas, kai nepageidaujanti dalyvauti bendruose BUSP veiksmuose ES valstybė galės susilaikyti per balsavimą ir atsisakyti jame dalyvauti, kartu neblokuodama daugumos ES nariu iniciatyvos; 2. Patobulintas sprendimų priėmimo BUSP srityje mechanizmas – kvalifikuoto balsavimo procedūra bus taikoma ir priimant sprendimus, kuriais įgyvendinama Europos viršūnių tarybos vieningai patvirtinta bendroji strategija, bendras veiksmas ar bendroji pozicija; 3. Galimybė dalyvauti humanitariniuose bei gelbėjimo, taikos palaikymo bei taikos kūrimo operacijose. 4. Bendradarbiavimas teisingumo ir vidaus reikalų srityje: 4.1. Bendradarbiavimo istorija Europos valstybių bendradarbiavimas kovojant su nusikalstamumu prasidėjo po to, kai 1898 m. Ženevoje buvo nužudyta Austrijos imperatorienė Elžbieta. 1923 m. Vienoje buvo įkurta tarptautinės kriminalinės policijos komisija. Tai buvo nepolitinė, nepriklausoma policijos vadovų asociacija. Po II pasaulinio karo ji buvo revizuota ir sukurta Tarptautinės kriminalinės policijos organizacija (Interpolas). Šios organizacijos veiklos pagrindas – informacijos apie tarptautinio pobūdžio nusikaltimus kaupimas ir perdavimas nacionaliniams biurams. 1986 m. įsteigtas Europos regiono biuras. Interpolo regioninių biurų steigimas buvo inicijuotas siekiant sumažinti regioninio pobūdžio informacijos judėjimą pasauliniais informacijos kanalais ir tuo sutrumpinti laiką, kuris reikalingas, kad gauti atsakymą į paklausimą. Priežastys: 1. Interpolo Europos regiono biuras, Europos integracijos proceso poreikių jau nepatenkino. Europoje buvo reikalinga ne tik kaupianti ir perduodanti informaciją, bet ir koordinuojanti bendradarbiavimą institucija; 2. Interpole buvo pastebimas JAV dominavimas. Buvo orientuojamasi į bendradarbiavimo plėtrą, kuria turėjo būti sukurta Europos policijos įstaiga; 3. 7 – 8 dešimtmetyje atsirado ES valstybių poreikis koordinuoti ir teisėtvarkos institucijų operacijas. 1975 m. buvo pradėtas neoficialus Europos Bendrijos vidaus reikalų ir teisingumo ministerijų bendradarbiavimas, vadinamasis TREVI. Ši veikla truko iki 1993 m., kai įsigaliojo Mastrichto sutartis ir bendradarbiavimas buvo formalizuotas kaip ES trečiasis ramstis. TREVI: Veikė trys konsultacinės ekspertų grupės: kovos su terorizmu, kovos su rimtais tarptautiniais organizuotais nusikaltimais, techninės tarpusavio pagalbos. 1985 m. pradėtas teisėtvarkos institucijų bendradarbiavimas pagal Šengeno sutartį, kuri numatė laipsnišką perėjimą prie laisvo asmenų, prekių ir paslaugų judėjimo bei sienų panaikinimo tarp EB valstybių. Praktinio taikymo problemos: 1. Kadangi saugomos tik išorinės Šengeno valstybių sienos, šią apsaugą vykdo skirtingų valstybių sienų apsaugos tarnybos. Optimaliam informacinių srautų valdymui įkurta Šengeno informacinė sistema, apimanti ne tik policiją, bet ir kitas institucijas: migracija, prieglobsčio klausimai, muitinės, prokuratūra ir kt. 2. Nevienoda EB valstybių geografinė padėtis. D. Britanijos ir Airijos teritorijos yra salose, jos neturi vidinių bendrijos sienų. Todėl Airija ir D. Britanija neprisijungė prie Šengeno sutarties. Naudojasi Interpolo paslaugomis. 1996 m. prie Šengeno sutarties prisijungė Norvegija ir Islandija. Kitos trečiosios šalys prisijungti tik prie Šengeno informacinės sistemos neturi galimybės. 3. 10 km intervencijos į kaimyninę valstybę teisė. Šengeno sutartis nustatė teisę policijos pareigūnams, persekiojantiems nusikaltėlius, įvažiuoti į kitas valstybes – sutarties dalyves teritoriją iki 10 km. Policijos pareigūnai turėjo veikti pagal valstybės, kurios teritorijoje buvo, įstatymus. Siekiant valstybių bendradarbiavimo teisingumo ir vidaus reikalų srityse plėtros, Mastrichto sutartimi buvo numatyta sukurti Europos policijos įstaigą – Europolą. Europolas oficialiai pradėjo veikti Hagoje nuo 1998 m. Nuo 1994 m. jau veikė jo padalinys – Narkotikų tarnyba, atsakinga už informacijos susijusios su narkotikų, radioaktyviųjų medžiagų kontrabanda, nelegalia migracija, nusikalstamomis pinigų plovimo ar automobilių kontrabandos organizacijomis, kaupimą, analizę ir keitimąsi ja organizavimu. Ryšius su valstybių policija Europolas palaiko per nacionalinius policijos padalinius, kurie paskiria atstovus ryšiams prie Europolo. Įstaigos vadovą 4 metams vieningai skiria ET. Prie įstaigos veikia administracinė taryba, kurią sudaro atstovai iš kiekvienos valstybės narės. Pagrindinis uždavinys – ne tik kaupti, bet ir analizuoti gaunamą informaciją. 4.2. Teisingumo srities sąranga: 1999 m. ES integracijos teisingumo sritis nagrinėta Europos Viršūnių Tarybos susitikime Tamperėje. Europos Sąjungos plėtrą garantuojantis saugumas ir teisingumas reiškia, kad žmogus bet kurioje ES šalyje gali tikėtis teismų ir valdžios paramos taip pat kaip ir savo šalyje. 4.2.1. Prieglobstis Pagal Amsterdamo sutartį, ši politika perkelta į Europos Bendrijas. Bendrijos valstybėms nuo XX a., 8 – dešimtmečio pradėjus riboti imigraciją, ėmė sparčiai daugėti prašymų suteikti politinį prieglobstį. Tai, kad dauguma šių prašymų pateikdavo ekonominiai migrantai, paskatino EB valstybes griežtinti liberalią prieglobsčio politiką. Daugelis nustatė taisykles, ribojančias prašymų suteikti prieglobstį skaičių, imta taikyti griežtesnes procedūras asmens statusui nustatyti, buvo sukurta “saugios trečiosios šalies koncepcija”: kai vyriausybės atsisako nagrinėti prašymą suteikti prieglobstį, jei asmuo įvažiavo iš saugia laikomos valstybės. 1990 m. EB valstybės pasirašė Dublino susitarimą, suformulavusį kriterijus, kurią valstybę narę laikyti atsakinga už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą. Sprendimas suteikti prieglobstį ar nesuteikti jo galioja visose šalyse, kurios yra susitarimo dalyvės. Iki susitarimo įsigaliojimo (1997-09-01) šios taisyklės buvo taikomos pagal 1990 m. susitarimą dėl Šengeno sutarties įgyvendinimo. 1992 m. Europos Viršūnių taryba priėmė deklaraciją dėl imigracijos politikos, kurioje pabrėžia bendradarbiavimo ir paramos šalims, iš kurių daugiausia emigruojam, svarbą. 1992 m. ES Taryba priėmė rezoliucijas “Dėl aiškiai nepagrįstų prašymų suteikti prieglobstį” ir “Dėl suderinto priimančiosios trečiosios šalies principo taikymo”, tačiau ne visos šalys jas laikė įpareigojančiomis. 1995 m. Taryba pritarė rezoliucijai “Dėl minimalių prieglobsčio procedūros garantijų”. Forumas CIREA – neoficialus valstybių narių pareigūnų, atsakingų už prieglobsčio politiką, forumas. Eurodac – prašančių prieglobsčio asmenų pirštų atspaudų palyginimo sistema. Amsterdamo sutartis įtvirtino “vizų, prieglobsčio, imigracijos ir kitus su laisvų asmenų judėjimu susijusios politikos sritis”. Taip prieglobsčio politika buvo perkelta į pirmąjį ES ramstį, tai yra iš tarpvyriausybinio bendradarbiavimo srities perduota viršvalstybinei EB kompetencijai. Nustatoma per 8 metus po sutarties ratifikavimo panaikinti vidaus sienų kontrolę ir pradėti vykdyti bendrą imigracijos bei prieglobsčio politiką. Visi sprendimai šiuo laikotarpiu bus priimami vieningai. Europolui pavesta koordinuoti valstybių policijos pastangas kovoti su nelegalia migracija. 4.2.2. Migracija 4.2.3. Europos teisingumo srities kūrimas Numatoma parengti minimalius standartus, garantuojančius vienodą teisinę pagalbą bylose, kuriose tiriami “tarpsieniniai” nusikaltimai, taip pat bendrus reikalavimus smulkių nusikaltimų tyrimo teisinėms procedūroms. Turi būti numatyti procesiniai dokumentai, vienodai galiojantys visų ES šalių teisinėse procedūrose. Būtini minimalūs standartai, padedant nusikaltimų aukoms. Tokių priemonių kūrimą ES deleguoja valstybėms narėms, kurios garantuotų asmenims teisę reikalauti teisingumo ir atlyginimo už padarytą žalą. Siūloma įgyvendinti tarpusavio teisinių sprendimų pripažinimo tiek baudžiamosiose, tiek ir civilinėse bylose principą. Sąjungos narėms siūloma kuo greičiau ratifikuoti ES konvencijas dėl ekstradicijos. 4.2.4. Kova su nusikaltimais Pagrindinė kova su nusikalstamumu stiprinanti priemonė – bendradarbiavimas nusikaltimų prevencijos srityje. Prevencinę veiklą įgyvendinančių institucijų bendradarbiavimas. Prioritetas nusikaltimų, kuriuos padaro nepilnamečiai, nusikaltimų viešose vietose ir nusikaltimų, susijusių su narkotikais, prevencijai. Turi būti derinami tarptautiniai ir nacionaliniai interesai. Numatoma suteikti Europolui įgaliojimus, reikalauti, kad valstybės narės tinkamai inicijuotų, vadovautų ir koordinuotų tyrimą arba įkurtų jungtines tyrimo grupes atskirų nusikaltimų rūšių tyrimui. Bendrų nusikaltimų tyrimo grupių kūrimas (pirmiausia kovojant su neteisėtu narkotikų ir žmonių pervežimu, taip pat terorizmu). Siūlymas įsteigti specialų Europos policijos vadovams atstovaujanti padalinį, kuris bendradarbiaudamas su Europolu skleistų informaciją apie tarpsieninio nusikalstamumo tendencijas ir planuotų operatyvines akcijas. Eurojusto įsteigimas – dirbtų nacionalinių prokuratūrų, magistratų ir policijos pareigūnai, paskirti iš kiekvienos valstybės narės. Ši įstaiga koordinuotų nacionalinių prokuratūrų veiklą tiriant organizuotų nusikaltimų bylas. Europos policijos kolegijų asociacija – į Europos policijos kolegiją, kurią sudarys egzistuojančių nacionalinių policijos rengimo institucijų tinklas. 4.3. Bendradarbiavimo vidaus reikalų srityse formos Pagal J. Benyoną išskiriami trys tarptautinio policijos bendradarbiavimo lygmenys: 1. Makro – sudaromi globaliniai, daugiašaliai susitarimai, kuriais daroma įtaka nacionalinėms teisės sistemoms, siekiama jas harmonizuoti; 2. Meso – formuojami regioniniai daugiašaliai susitarimai, kuriais nustatomos bendradarbiavimo operacijų vykdymo struktūros, vienodinama policijos ir kitų teisėtvarkos institucijų veiklos procedūros ir praktika; 3. Mikro – dvišaliai susitarimai, apimantys pavienių nusikaltimų tyrimą bei prevenciją ir atskirų formų nusikaltimų kontrolę. Bendradarbiavimas Europos regionuose. Grindžiamas teisėtvarkos sistemų panašumu, bendromis kovos su nusikalstamumu ar atskiromis nusikaltimų rūšimis. 4.4. Amsterdamo sutartis ir trečiasis ramstis Įsigaliojus 1997 m. pasirašytai Amsterdamo sutarčiai didžioji šios politikos dalis turi būti pradėta vykdyti viršvalstybinio reguliavimo priemonėmis, tai yra turi tapti viena iš tokių EB politikos sričių, kurioje iniciatorės vaidmuo tenka Komisijai ir kurios priežiūrą atlieka Teisingumo Teismas. Trečiojo ramsčio struktūros pagrindą sudaro trys darbo grupės, kurių darbą koordinuoja koordinavimo komitetas, o prižiūri Nuolatinių atstovų komitetas (koreperas). Sprendimus priima ES Taryba, sudaryta iš teisingumo ir vidaus reikalų ministrų. Pirmoji darbo grupė atsako už imigracijos ir prieglobsčio reikalus. Antroji – už saugumo institucijų, policijos, muitinių bendradarbiavimą. Trečioji už teisinį bendradarbiavimą. Amsterdamo sutartyje išliko ta pati 3 ES ramsčių struktūra, tačiau dalis III ramsčio reikalų perkelta į pirmąjį, tai yra EB ramstį, todėl pasikeitė ir III ramsčio pavadinimas – “Policijos ir teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose”. EB steigimo (Romos) sutartis papildyta nauju skyriumi, skirtu laisvo asmenų judėjimo, prieglobsčio teikimo ir imigracijos politikai. Į ES struktūrą integruota ir Šengeno sutartis bei jos įgyvendinimo koncepcija, stojimo sutartys bei protokolai, Vykdomojo komiteto sprendimai bei deklaracijos. Airijai, Danijai ir D. Britanijai šioje srityje bus taikomas specialus režimas. Airijai ir D. Britanijai, kurios nėra Šengeno sutarties dalyvės, naujos nuostatos nebus taikomos. Danijos teises ir pareigas Šengeno sutarties atžvilgiu apibrėš ne Bendrijos teisės, bet tarptautinės teisės normos. Amsterdamo sutartis į bendradarbiavimą teisingumo ir vidaus reikalų srityse įtraukė ir Teisingumo Teismą, kuris įgijo teisę spręsti, ar tam tikroje srityje taikomos priemonės yra teisėtos, nagrinėti ginčus, kylančius tarp valstybių narių iš tarp pastarųjų bei komisijos.
Šį darbą sudaro 13909 žodžiai, tikrai rasi tai, ko ieškai!
★ Klientai rekomenduoja
Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?
Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!
Norint atsisiųsti šį darbą spausk ☞ Peržiūrėti darbą mygtuką!
- Europų Sąjungų teisės konspektas
- 33 psl., (13909 ž.)
- Word failas 407 KB
- Lygis: Universitetinis
- ✅ Yra šaltiniai
Atsisiųsti šį konspektą
Mūsų mokslo darbų bazėje yra daugybė įvairių mokslo darbų, todėl tikrai atrasi sau tinkamą!
Panašūs darbai
Europos Sąjungos (ES) teisė - geras pasiruošimas atsiskaitymui arba egzaminui
Europos Sąjungos teisė
Peržiūrėti darbą
Europos Sąjungos materialinės teisės medžiaga pasiruošti egzaminui
Europos Sąjungos teisė
Peržiūrėti darbą
Privalumai
Darbo pakeitimo garantija
Atsisiuntei rašto darbą ir neradai jame reikalingos informacijos? Pakeisime jį kitu nemokamai.
Gauk 25% nuolaidą
Pirkdamas daugiau nei vieną darbą, nuo sekančių darbų gausi 25% nuolaidą.
Greitas aptarnavimas
Išsirink norimus rašto darbus ir gauk juos akimirksniu po sėkmingo apmokėjimo!
Atsiliepimai
