Epochų kontekstas

XVII amžius laikomas Renesanso idėjų žlugimo laikotarpiu, atvedusiu į barokinę minties krizę, tad baroko menas išreiškia nestabilią krizėje atsidūrusio žmogaus sąmonę. Amerikos atradimas, M. Koperniko heliocentrinė sistema, J. Keplerio ir G. Galilėjaus astronomijos atradimai, praplečiantys visatos ribas, nesiliaujantys karai - visa tai baroko žmogui kelia abejonių dėl savo pažinimo galių: jis ima nepasitikėti savimi, aplinkinį pasaulį laiko regimybe, nesupranta dieviškosios tvarkos, bijo nenuspėjamo likimo. Neatsitiktinai mene dažnas mirties motyvas - memento mori („atmink, kad mirsi“). Literatūroje įsivyrauja svarstymai apie žmogaus menkystę, dorybių aukštinimas - tam ypač tinka stoikų filosofija ir krikščionybė, didžiausios laikino ir maraus žmogaus dvasinės atramos.
Pasaulis yra prieštaringas ir iki galo nepažinus. Nepastovumas teikia vilties — ne visada bus gerai, bet ne visada ir blogai. Baroko žmogaus požiūrį atspindi pasaulio – teatro metafora. Teatras yra laikinas, gyvenimas taip pat; aktoriai vaidina taip, kaip jiems liepia režisierius, gyvenime žmogus yra aktorius, o Dievas — režisierius, paskyręs žmogui tam tikrą vaidmenį, žmogaus likimas jau nulemtas, nieko nepakeisi. Baroko žmogaus idealas — įveikiantis neviltį, stojiškas.
M.K.Sarbievijus odė „Telefui Likui“: nepastovumas — Fortūnos ratas, į viršų metamas kamuolys. Gyvenimo laikinumas — metai lekia lyg debesys, trumpos gyvenimo akimirkos skrieja su žaibų vežimu (palyginimai).
Apšvieta XVIIIa.
Buvo tikima, kad pasaulį galima pataisyti vadovaujantis protu: išminties šviesa įveiks tamsumą ir skurdą. Filosofas Imanuelis Kantas tikėjo, kad svarbiausia yra savarankiškumas. „Švietimas yra žmogaus išvadavimas iš nesavarankiškumo, dėl kurio pats žmogus kaltas. Nesavarankiškumas yra nesugebėjimas naudotis savo protu kitų nevadovaujamam.“ Buvo rengiamos skaitymo draugijos, mokslo draugijos ir panašiai, skatinančios žmonių švietimą, pilietiškumą, toleranciją vieni kitiems.
J.V.Gėtė filosofinė tragedija „Faustas“. Pats autorius domėjosi daugybe skirtingų dalykų: menu, literatūra, politika, filosofija, gamtos mokslais.
„Fauste“ apie žmogaus prigimtį kalbama iš dviejų pusių: Dievo ir Mefistotelio perspektyvos. Yra sutariama, kad žmogus nėra tobulas, tačiau, anot Dievo, jo prigimtiniai ieškojimai, nuklydimai yra pateisinami — jis turi patirti ir dievišką malonę, ir nuopolio baugumą. Mefistotelis smerkia žmogaus...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!