Elektroforezė

ĮVADAS Elektros srovė- kryptingas elektringų dalelių judėjimas vadinamas elektros srove. Elektros srovę gali sudaryti ir judančios kitokios elektringos dalelės - jonai. Srovė teka tik akimirką - kol išsilygina sujungtų kūnų potencialai, o tada išnyksta elektrinis laukas jungiančiuose laidininkuose ir krūvių judėjimas liaujasi. Norint gauti nenutrūkstamą srovę, reikia nuolatos papildyti vieno kūno krūvį, palaikyti aukštesnį jo potencialą - sukurti laidininke nuolatinį potencialų skirtumą ir nuolatinį elektrinį lauką. Tai gali atlikti srovės šaltinis, sudarantis pastovią įtampą. Srovė ilgesnį laiką gali tekėti ilgesnį laiką tik uždara grandine. Elektros srovė teka grandine iš šaltinio teigiamo poliaus į neigiamą. Elektronai grandinėje juda nuo šaltinio neigiamo poliaus, kur yra jų perteklius, link teigiamo, priešingai nei srovės kryptis. Srovės kryptis ir elektronų judėjimo kryptis yra priešingos. Žmogus nuolats savo veikloje susiduria su įvairias elektros prietaisais ir šaltiniais. Todėl labai svarbu žinoti apie žalingą elektros poveikį žmogaus organizmui ir išmanyti saugos metodus. Ypatingai tai svarbu visų kategorijų medicinos darbuotojams, kurie paskutiniuoju metu medicinos diagnostikoje ir gydyme naudoja daug šiuolaikinės elektroninės aparatūros. Veikiant šviesai, slėgiui ir trinčiai, žmogaus kūno paviršius įsielektrina statiniais elektros krūviais. Elektroforezė – tai medikamentų įterpimas i organizmą, veikiant nuolatine srove. Įterpiami medikamentai, kurie disocijuoja į jonus (pvz., kalio jodidas ir kitos druskos) ir hidrofilinius kompleksus, turinčius elektros krūvį. Elektroforezės būdu i organizmą patenka 5-10 proc. per procedurą naudojamo medikamento kiekio. Poveikis organizmui: stebimas galvanizacijos ir vaisto farmakologinis efektas. Indikacijos, parenkant tinkamą vaistą tam tikrai ligai, kaip ir galvanizacijos. Metodika: mokslinės literatūros analizė Tikslas: įgyti žinių apie elektros srovės fizikinių veiksnių terapinį poveikį žmogaus organizmui, jų taikymo ir dozavimo principus. Uždaviniai: 1) paanalizuoti elektroforezės veikimo mechanizmą ir jo gydomąjį poveikį? 2) pasiaiškinti elektros srovės poveikį kosmetologijoje? 3) sužinoti elektros srovės gydimo variantus? 4) išanalizuoti elektrosaugos būdus? Elektros srovė. Omo dėsnis Laidžiomis elektros srovei laikomos medžiagos, kuriose yra laisvai judančių elektros krūvių - krūvininkų. Jie dėl šiluminės energijos nuolatos netvarkingai juda. Veikiant išorinėms jėgoms (pavyzdžiui, elektrinio lauko), netvarkingai judantys krūvininkai priverčiami judėti dar ir kryptingai - dreifuoti. Kryptingas krūvininkų judėjimas, kurio metu pernešamas krūvis, vadinamas elektros srove. Jeigu krūvininkų judėjimo kryptis laikui bėgant nesikeičia, srovė vadinama nuolatine, o jei keičiasi periodiškai, - kintamąja. Pagrindinis elektros srovę apibūdinantis dydis yra elektros srovės stipris I. Jis rodo srovės perneštą laido skerspjūviu elektros krūvį per 1 s. Daugeliu laidininkų, ypač metalais, tekančios nuolatinės srovės stiprį nusako Omo (Ohm) dėsnis grandinės daliai. Jis teigia, kad grandinės dalimi tekančios srovės stipris lygus tarp jos galų esančiai įtampai U, padalytai iš tos dalies varžos R. Įtampa U rodo elektrostatinių ir pašalinių jėgų atliekamą darbą vienetiniam teigiamajam elektros krūviui pernešti iš vienos grandinės dalies galo į kitą. Jeigu nagrinėjamoje grandinės dalyje nėra pašalinių jėgų, tai įtampa lygi potencialų tarp grandinės dalies galų skirtumui. Varža R rodo pasipriešinimą kryptingam krūvininkų judėjimui laidininku ir priklauso nuo jo medžiagos bei matmenų. Šis pasipriešinimas sukelia energijos nuostolius. Varžos matavimo vienetas yra omas - tai varža tokio laidininko, kuriuo teka 1 A elektros srovė, esant 1 V įtampai. Srovės stipris yra integralinis dydis. Diferencialinė srovės charakteristika yra srovės tankis. Jis nusako srovės stiprį, tenkantį vienetui laido skerspjūvio ploto S, statmeno krūvininkų kryptingo judėjimo greičio vektoriui. Kadangi kryptingą krūvininkų judėjimą sukelia elektrinis laukas, tai teigiamai įelektrintų krūvininkų greičio vektoriaus kryptis sutampa su elektrinio lauko stiprio vektoriaus E kryptimi, o neigiamų krūvininkų šių vektorių kryptys yra priešingos. Kadangi metaluose krūvininkai yra elektronai, tai, tekant srovei, jie kryptingai juda priešinga jai kryptimi Atvirkščias savitajai varžai dydis vadinamas laidumu. Elektrinis laidumas yra svarbus medžiagų elektrines savybes nusakantis dydis. 1.1 Metalų elektrinis laidumas Metaluose krūvininkai yra elektronai. Tai metalo atomų valentiniai elektronai, kurie, atomams sudarant metalo kristalą, tampa laisvi. Likę teigiami jonai yra tarpusavyje susiję kristalo gardelėje ir laisvai judėti negali. Laisvieji metalo elektronai juda gardelėje netvarkingai dėl šiluminės energijos, o jonai dėl tos pačios priežasties virpa apie gardelės mazgus. Judantys elektronai nuolatos susiduria su jonais. Šitaip palaikoma termodinaminė medžiagos pusiausvyra. Sukūrus elektrinį lauką, netvarkingai judantys metale elektronai dar ima dreifuoti prieš elektrinio lauko kryptį, sudarydami elektros srovę. Elektronų susidūrimai su jonais, be abejo trukdo elektronams kryptingai judėti ir yra vienas iš veiksnių, lemiančių metalo varžą. Metalo krūvininkų tankis praktiškai nepriklauso nuo temperatūros. Net žemose temperatūrose metale yra laisvųjų elektronų, kurių tankis apie 1028 m-3. Didėjant temperatūrai, intensyvėja tik jų šiluminis judėjimas, o tankis nesikeičia. 1.2 Ampermetrai ir voltmetrai bei jų jungimas Prietaisas elektros srovės stipriui matuoti vadinamas ampermetru, o įtampai - voltmetru. Įjungto į elektros grandinę ampermetro ir voltmetro simbolis yra apskritimas atitinkamai su A ir V raide. Ampermetras jungiamas į grandinę nuosekliai apkrovai, kuria tekančios srovės stiprį reikia nustatyti. Voltmetras jungiamas lygiagrečiai su apkrova, kurioje matuojamas įtampos kritimas. Įjungtas į elektros grandinę matavimo prietaisas daro tam tikrą įtaką grandinei, nes tampa jos dalimi. Ampermetro ir voltmetro įtaką matuojamai grandinei galima įvertinti per jų vidines varžas. Ampermetro vidinės varžos RA įtaką galima įvertinti jo jungimo ekvivalentinėje schemoje įskaičius nuosekliai įjungtą varžą RA, o voltmetro atveju įskaičius lygiagrečiai įjungtą jo vidinę varžą RV. Kad ši įtaka būtų nedidelė, t.y. kad įjungus matavimo prietaisą grandinės parametrai nepasikeistų, matavimo prietaisai turi tenkinti tokius reikalavimus: ampermetro vidinė varža turi būti kur kas mažesnė už apkrovos varžą (RA > Rap). Pastarąją sąlygą sunku patenkinti, kai įtampa matuojama didelės varžos grandinės dalyse (silpnų srovių grandinėse), todėl tokiems matavimams tinka ne bet kokie, o tik didelės varžos (>10 MW) voltmetrai. Šie reikalavimai būtini, nes ampermetro atveju jo vidinė varža neturi stebimai pakeisti grandine tekančios srovės, kurią sąlygoja visa varža, lygi nuosekliai sujungtų varžų Rap + RA sumai, palyginti su matuojamos grandinės srove, kurią iš tikrųjų turėtų lemti tik varža Rap. 1.3 Ampermetro ir voltmetro ribų praplėtimas Tegu yra ampermetras, kurio didžiausia leidžiama (t.y. atitinkanti rodyklės atsilenkimą per visą skalę), srovės vertė yra 0,010 A. Jei per ampermetrą tekėtų didesnė nei 0,010 A srovė, prietaisas būtų pažeistas, nes jo rodyklė turėtų pasisukti daugiau nei leidžia prietaiso skalė. Todėl toks prietaisas gali būti naudojamas matuoti sroves nuo 0 iki 0,010 A. Norint matuoti, didesnes nei leidžia prietaisas, sroves (šiuo atveju 0,010 A) ir ampermetro matavimo riboms praplėsti lygiagrečiai su judamosios dalies rėmeliu jungiamas nedidelis varžas Rš, vadinamas šuntu. Taigi matuojamoji srovė I dalijama į dvi: tekančią per ampermetrą IA ir per šuntą Iš: I = IA + Iš. ELEKTROS SROVĖS POVEIKIS ŽMOGAUS ORGANIZMUI Žmogus nuolats savo veikloje susiduria su įvairias elektros prietaisais ir šaltiniais. Todėl labai svarbu žinoti apie žalingą elektros poveikį žmogaus organizmui ir išmanyti saugos metodus. Ypatingai tai svarbu visų kategorijų medicinos darbuotojams, kurie paskutiniuoju metu medicinos diagnostikoje ir gydyme naudoja daug šiuolaikinės elektroninės aparatūros. Veikiant šviesai, slėgiui ir trinčiai, žmogaus kūno paviršius įsielektrina statiniais elektros krūviais. Įsielektrinimas atsiranda ne tiek ardant chemines jungtis, kiek nubraukiant nuo drabužio jonų apvalkalą: įelektrintas dulkių daleles, iš oro prilipusius jonus. Jeigu žmogus vilki sintetiniais drabužiais, tai trintis tarp jo kūno ir drabužių įelektrina juos priešingo ženklo krūviais, ir tada drabužiai gali prilipti arba velkantis sukelti kibirkštis. Kibirkštis susidaro sausame ore, kai potencialų skirtumas yra kelių šimtų voltų didumo. Statiniai elektros krūviai yra ne tik žalingas dirgiklis žmogaus odai, bet ir tam tikrų galimų pavojų šaltinis. Čia įvardyti du didžiausi galimui pavojai: 1. Statiniai elektros krūviai dėl kibirkščių gali sukelti sprogimą, jeigu moksliniam eksperimentui ar medicinoje, pavyzdžiui, anestezijai vartojamos sprogstamosios dujos. 2. Gali kilti antrinių pavojų, žmogus į staigią išsielektrinimo kibirkštį sureaguos nevalingais judesiais. Tokiu atveju gali būti išmestas iš rankų ir sudaužytas koks nors stiklinis indas su skysčiu, apipilama aparatūra, arba truktelėjus taps atjungti, pavyzdžiui, prie paciento, prijungti laidai. Tokiems pavojams išvengti būtina nevilkėti sintetiniais drabužiais, patalpose grindys turi būti laidžios, kad ant jų nesirinktų statiniai elektros krūviai. Visi staliukai ir vežimėliai turi būti įrengti ant ratukų su guminėmis padangomis. Be to, reikia vengti vartoti sprogstamąsias dujas. Iš esmės pavojingas yra elektros srovės tekėjimas žmogaus kūnu. Tekant kūnu elektros srovei, vyksta keletas efektų: · įkaista kūno audiniai, atsiranda nudegimai, kurių laipsnis priklauso nuo aukščiau aptartų faktorių (šiluminis poveikis); · yra pažeidžiama aktyvių ląstelių veikla, dėl ko pasireiškia veiksniai nuo sąmonės netekimo iki kvėpavimo centrų paralyžiaus ir/arba širdies fibriliacijos (paralyžiuojantis poveikis). Elektros keliama žalą nusako tekančios srovės stipris, kuris priklauso nuo pajungtos įtampos ir visos grandinės varžos. Įtampos dydį lemia naudojamo prietaiso maitinimo įtampa, o grandinės varžą – žmogaus kūno ir dviejų jungiamųjų elektrodų, jeigu jie yra, varža. Elektros srovės sukeltas organizmo pažeidimas priklauso nuo srovės stiprio, jos kitimo laikui bėgant (kintamajai srovei – nuo dažnio), nuo poveikio trukmės ir nuo srovės tekėjimo kelio: pavojingiausi atvejai, kai srovė teka per širdį ir plaučius, t.y. nuo rankos link rankos ar nuo rankos link kojos. Didžiausias pažeidimas (šiluminis ar paralyžiuojantis) pasireiškia ten, kur mažas prijungiamo elektrodo plotas. Nuo elektrodo tolyn srovė organizme šakojasi ir renkasi kelius, kur mažesnė varža. Organizme gali susidaryti keletas grandinių su skirtingais srovės stipriais. Poveikio pobūdis priklausomai nuo srovės stiprio pateikiamas 9.1 lentelėje . Lentelė buvo sudaryta, pajungus įvairių stiprių 50 Hz kintamąją srovę prie šuns krūtinės vienai sekundei. 9.1 lentelė. Kintamosios srovės poveikis gyvam organizmui Srovės stipris (mA) Poveikis 1 Jautros slenkstis 16 Susitraukia raumenys, negalima atsiplėšti nuo kontakto. 50 Skausmas, galimas sąmonės netekimas, mechaniniai pažeidimai, širdis ir kvėpavimo sistema tebefunkcionuoja. 100 – 300 Širdies ir kvėpavimo paralyžius Pavojingesnė yra kintamoji srovė ir ypač nepalanki širdžiai 50 Hz dažnio kintamoji srovė. 9.2 lentelėje palyginimui pateikiamos kintamosios ir nuolatinės elektros srovės poveikio pasekmės. 9.2 lentelė. Kintamosios ir nuolatinės srovės poveikis žmogui Srovės stipris (mA) Srovės stipris (mA) Poveikis Kintamoji 50Hz srovė Nuolatinė srovė 1 – 1,5 5 – 6 Jautros slenkstis 15 70 – 80 Skausmingi raumenų traukuliai 25 90 – 100 Kvėpavimo spazmai, didelis skausmas 80 300 Skilvelių virpėjimas, mirties pavojus 100 500 Širdies paralyžius, klinikinė mirtis Šios lentelės duomenys atitinka tuos atvejus, kai elektros srovė įeina į kūno paviršių ir iš jo išeina. Jeigu srovė įeina ir išeina tiesiai į širdies paviršių (pavyzdžiui, per kateterį), tai net keleto dešimčių mikroamperų srovė (kai įtampa ne didesnė negu 5 V) sukelia širdies skilvelių virpėjimą. Tokiems atvejams saugos riba yra laikomas 10 mA stipris. Kaip jau minėta, lemiamą įtaką srovės stipriui turi žmogaus kūno varža. Mažiausia savitąja varža išsiskiria tie žmogaus kūno audiniai, kuriuose daugiau elektrolitų ir mažiau pertvarų. Tarpląstelinis skystis geriau praleidžia nuolatinę elektros srovę, nes netrukdo membranos. Įvairių audinių savitosios varžos pateiktos 9.3 lentelėje . 9.3 lentelė. Žmogaus kūno audinių savitoji varža Audiniai Savitoji varža, Wm Nugaros smegenys 0,55 Kraujas 1,66 Raumenys 2,0 Nervinis audinys 14 Riebalinis audinys 33 Sausa oda 105 Kaulas 107 Kaip matyti iš 9.3 lentelės, elektros srovė gali pasirinkti mažesnės varžos kelius, bet negali apeiti odos, todėl būtent odos varža nulemia kūnu tekančios elektros srovės stiprį. Visų audinių varža gali keistis priklausomai nuo jų funkcinės būklės, t.y. nuo jų prisipildymo vandeniu (pabrinkimo) arba krauju. Be to, varža gali keistis po pirmojo elektros poveikio – audiniai „atsimena", kad jais tekėjo srovė. Odos varža priklauso nuo jos amžiaus, storio, didėjant kontakto slėgiui ir drėgnumo. Pavyzdžiui, gydomųjų procedūrų metu, kai oda sudrėkinama, jos varža kontakto su elektrodu vietoje gali būti 1 – 5 kW. Labai svarbu tai, kad varža priklauso nuo įtampos. Šią priklausomybę vaizduoja 9.6 paveikslas , kuriame užregistruota žmogaus kūno varža, keičiant įtampą tarp rankų, kai oda nepažeista. Iš šio grafiko matyti, kad 100 V įtampai varža priklausomai nuo odos storio ir drėgnumo gali skirtis dešimčia kartų. Kai įtampos didesnės, šis skirtumas mažėja, mažėja ir varžos vertė.   9.6 pav. Odos varžos priklausomybė nuo įtampos   Varža smarkiai sumažėja, jai pramušamas odos raginis sluoksnis. Vidaus organų varžą įprasta laikyti pastovia ir lygia 1000 W. Kadangi oda gali būti pažeista, tai skaičiuojant bendrą žmogaus kūno varžą būtina prilyginti vidaus organų varžai, t.y. 1000 W. Remiantis srovės poveikio organizmui tyrimais ir atsižvelgiant į kūno varžos dydį, elektros maitinimo tinklų įtampa (220 V) laikoma pavojinga. Nepavojinga laikoma įtampa, ne didesnė kaip 24 V. Kas atsitinka, kai elektros srovė teka kūnu? Vyksta keletas efektų: Įkaista kūno audiniai, atsiranda nudegimai, kurių laipsnis priklauso nuo aukščiau aptartų faktorių. Yra pažeidžiama aktyvių ląstelių veikla, dėl ko pasireiškia veiksniai nuo sąmonės netekimo iki kvėpavimo centrų paralyžiaus ir/arba širdies fibriliacijos. Signalų panaudojimas informacijai perduoti Gyvojo organizmo įvairūs audiniai ir organai, ląstelės kaip viena bendra biologinė sistema nuolat sąveikauja su ją supančiomis kitomis sistemomis. Viena iš sąveikos tarp organizmo ir išorinio pasaulio krypčių tiria, kaip organizmas pajunta išorinio pasaulio poveikius bei apdoroja šių poveikių metu gautą informaciją. Taip organizmas prisitaiko prie jį supančios aplinkos ir jos pokyčių. Kita vertus gyvybinės funkcijos yra susiję su skirtingais reiškiniais, kurie gali būti pastebėti ir aprašyti; ši informacija gali būti transformuojama ir perduodama. Tokią informaciją galima gauti paveikus organizmą šviesa, garsu ar šiluma. Fizikinis dydis ar jo pokytis, atspindintis informaciją, yra vadinamas signalu. Pavyzdžiui, elektrinis potencialas gali perduoti vertingą informaciją apie širdies veiklą; gliukozės koncentracija kraujyje yra svarbiausias veiksnys nustatant metabolizmą; genetinė informacija sukaupta DNR ląstelėse. Signalas gali nusakyti organo (viso organizmo) padėtį sistemoje. Elektriniai signalai gali būti lengvai apdorojami elektriniais prietaisais. Dėl šios priežasties pirmiausia būtina originalius neelektrinius signalus keisti į elektrinius, nepakeičiant signalo siunčiamos informacijos turinio. Yra žinomi du signalų transformacijos būdai: analoginis ir skaitmeninis. Pirmuoju atveju, transformuotas signalas yra panašus į originalųjį. Pavyzdžiui, elektrokardiograma parodo grafiškai užregistruotus širdies raumens veiklos pasikeitimus. Skaitmeninės informacijos atveju simbolinės sistemos elementai yra skaičiai. Biomedicininės elektronikos metodai ir prietaisai klasifikuojami medicininiu aspektu Signalai atspindi sistemos (ląstelės, organo, organizmo) padėtį ar funkciją tyrimo metu ir sudaro diagnostinę ar mokslinę informaciją (pavyzdžiui, termografija, elektroencefalografija). Elektroninis prietaisas įvedamas į sistemą, jos padėčiai, struktūrai ar funkcijai tirti (pavyzdžiui, echokardiografija, endoskopija). Elektroniniu prietaisu, įvedamu į sistemą, keičiama jos padėtis ar funkcija (pavyzdžiui, aukšto dažnio šiluminė terapija, lazerinė arba ultragarsinė litotripsija). Norint apdoroti gyvojo organizmo siunčiamus neelektrinius signalus, juos būtina keisti į elektrinius. Tam naudojami įvairūs keitikliai, pavyzdžiui, termistorius, kurio varža keičiasi priklausomai nuo temperatūros; jėgai veikiant pjezokristalą, jis generuoja įtampą. Šie ryšiai vienas nuo kito skiriasi informacijos perdavimo kryptimis: iš paciento į elektroninį prietaisą abiem kryptimis tik iš elektroninio prietaiso į pacientą Dažniausiai visi šie gyvųjų organizmų siunčiami signalai yra silpni (keletas milivoltų ar mikrovoltų). Norint juos registruoti, stebėti ar perduoti, reikia juos stiprinti. Tuo tikslu naudojami stiprintuvai. Elektroterapija – tai elektros srovės taikymas gydymui. Gali būti naudojama nuolatinė, impulsinė ir kintama elektros srovės.     Impulsinių srovių rūšys: stačiakampės formos (a), trikampės formos (b) ir sinusoidės (c) Galvanizacija – tai mažo stiprumo (iki 50 mA) ir žemos įtampos (30-80 V) nuolatinės srovės naudojimas gydymui. Galvanizacija taikoma uždegiminiu virškinamojo trakto ligų, periferinės nervų sistemos ligų atvejais, pirminei arterinei hipertenzijai (I-II stadija) gydyti ir kt. Poveikis: slopinantis uždegimą, alergiją, plečiantis kraujagysles, raminamasis, gerinantis limfinę apytaką. Metodikos 1. Vietinė – naudojami ivairaus ploto elektrodai, kurie uždedami pažeidimo vietoje. Procedūros poveikis vietinis. 2. Refleksinė – naudojamos „apykaklės, kelnaičių“ metodikos pagal Kcerbaka. Veikiant elektrodams refleksinėse zonose, refleksiniu reakcijų metu yra gydomi vidaus organai. 3. Bendrinė – naudojama metodika pagal Vermelį, keturkamerines vonios. Šios procedūros turi bendra poveikį visam organizmui. Elektroforezė – tai medikamentų įterpimas i organizmą, veikiant nuolatine srove. Įterpiami medikamentai, kurie disocijuoja į jonus (pvz., kalio jodidas ir kitos druskos) ir hidrofilinius kompleksus, turinčius elektros krūvį. Elektroforezės būdu i organizmą patenka 5-10 proc. per procedurą naudojamo medikamento kiekio. Poveikis organizmui: stebimas galvanizacijos ir vaisto farmakologinis efektas. Indikacijos, parenkant tinkamą vaistą tam tikrai ligai, kaip ir galvanizacijos. Teigiamos elektroforezės savybės: -poodyje susiformuoja jonų sankaupa, iš kurios veikliosios medžiagos lėtai patenka į organizmą; -vaistai kaupiasi patologinio proceso vietoje; -pakanka mažų medikamentų dozių; -maža alerginių reakcijų tikimybė; -neskausminga procedura. Impulsinė srovė – tai impulsais einanti elektros srovė, kuri skirstoma pagal formą, dažnį, trukmę, amplitudę. Dažniausiai taikomos procedūros: Elektromiegas – centrinės nervų sistemos veikimas stačiakampės formos impulsinėmis srovėmis. Gydymo poveikis: ramina, šalina emocinę itampą, gerina miegą, smegenų medžiagų apykaitą, mažina nuovargį. Elektrostimuliacija (ES) – tai elektros srovės naudojimas audinių ir organų funkcijai atstatyti bei aktyvinti. Taikant ES, stimuliuojamas raumuo ar jų grupės periodiškai susitraukia ir atsipalaiduoja, todėl gerėja raumens kraujotaka, jo skaidulos hipertrofuoja – dideja jų jėga, ištvermė. Indikacijos: -centrinės ar periferinės kilmės hipotrofijos, atrofijos ; -raumenų atrofija po ilgalaikės imobilizacijos lūžus kaulams; -vidaus organų lygiųjų raumenų atonija (šlapimo pūslės, žarnyno, skrandžio); -diafragmos ir kvėpuojamųjų raumenų funkcijos nusilpimas. TENS – tai transkutaninė elektrinė nervo stimuliacija. Jos metu naudojama žemo dažnio impulsinė elektros srovė. Ši procedūra dažniausiai skiriama lėtiniam skausmui gydyti. Diadinamoterapija (Bernaro srovės) – taikant šias sroves, stebimas nuskausminamasis, stimuliuojamasis, uždegimą bei edemą mažinantis poveikis. Indikuotina sergant periferines nervų sistemos ligomis, traumoms gydyti, esant periferinės kraujotakos, virškinamojo trakto sutrikimams. 1.1 Kintama elektros srovė Kintamąja elektros srove vadinama tokia srovė, kurios stipris ir tekėjimo kryptis periodiškai keičiasi laikui bėgant. Kintamosios srovės stiprio ženklo pasikeitimas priešingu reiškia tekėjimo krypties pasikeitimą. Taigi kintamoji srovė pirmą periodo T pusę teka grandine viena kryptimi, o antrą - priešinga kryptimi. Srovė, kurios stipris ir kryptis periodiškai kinta. Žymima simboliu “~”.       Kintamoji elektros srovė atsiranda, kai į elektros grandinę įjungiamas generatorius, kurio elektrovaros jėga kinta. Tokio generatoriaus veikimas pagrįstas elektromagnetinės indukcijos reiškiniu . Generatoriaus modelis - tai iš laidininko pagamintas stačiakampis rėmelis, įstatytas tarp magneto polių. Amplipulsterapija – organizmo veikimas sinusoidinėmis, moduliuotomis žemu dažniu srovėmis. Atsižvelgiant i darbo rūšį, galimas stimuliuojamasis, nuskausminamasis, kraujotaką gerinantis poveikis. Indikacijos: -periferinės nervų sistemos ligos, dažniausiai osteochondrozė su skausminiu sindromu, radikulopatija; -smegenų kraujotakos nepakankamumas; -virškinamojo trakto ligos (gastritas, refliuksezofagitas, tulžies latakų diskinezija); -kvėpavimo sistemos ligos (bronchinė astma, bronchitas); -sanarių ligos (artritai, artrozės); -ginekologinės ligos. Darsonvalizacija – tai organizmo veikimas kintama sinusoidine aukšto dažnio, aukštos įtampos srove. Nuskausmina, mažina kraujagyslių tonusą, stimuliuoja opų gijimą. Naudojama trofinėms opoms, vazomotoriniam rinitui, migrenai gydyti, periferinės nervų sistemos (PNS) ligų atveju, kartu esant skausminiam sindromui, parestezijoms. Gydoma ir kintamo dažnio elektromagnetiniais laukais: aukšto, ultraaukšto, superaukšto ir ypač aukšto. Poveikis organizmui: -nespecifinis: mechaninei energijai pereinant i šiluminę, audiniuose susidaro endogenine šiluma; -specifinis–osciliacinis: keičiantis audinių fizikinėms ir cheminėms savybėms, aktyvinami audinių kvėpavimo, fermentinės sistemos procesai. Dažniausiai taikomi metodai: Induktotermija – gydymas kintamo aukšto dažnio magnetinių laukų. Dažniausiai skiriama esant poumiams ir lėtiniams uždegiminiams procesams (plaučių, inkstų, gimdos priedų). Ultraaukšto dažnio terapija (UAD) – taikoma esant įvairioms ūminėms uždegiminėms ligoms (plaučių, skrandžio, šlapimo pūslės, odos, poodžio), skeleto ir raumenų sistemos traumoms, nervų sistemos uždegiminėms ligoms gydyti. Decimetrinių bangų terapija – šios bangos prasiskverbia į audinius 9-11 cm. Dažniausiai skiriama esant poūmiams ir lėtiniams vidaus organų uždegimams. Centimetrinių bangų terapija (mikrobangos) – šios bangos prasiskverbia i audinius 3-5 cm. Nuskausmina, mažina uždegimą, spazmus. Indikacijos: -poūmes ir lėtines uždegimines kvėpavimo sistemos ligos (LOR: ausų, nosies, gerklės; plaučių, bronchų); -paūmejusios degeneracinės sanarių ir stuburo slankstelių ligos; -poumiai ir lėtiniai uždegiminiai PNS procesai; -ginekologines ligos. Milimetrinių bangų terapija – galima taikyti lokalaus skausmo vietoje, refleksogeninese zonose, biologiškai aktyviuose taškuose. Skiriama esant skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opaligei, išeminei ligai gydyti ir kt. 1.2 Gydymas nuolatine elektros srove Galvanizacija, naudojamas retai. Elektroforezė – veikimas elektros srove ir medikamentų įterpimas. Vaistai kaupiasi lokaliai, patologinio proceso vietoje. Poveikis: - Vietinis: hiperemija, dideja odos funkcionuojančių liaukų kiekis, audiniu pH kitimas, nervinių ląstelių jautrumo didejimas. - Bendrasis: tai nervų ir endokrininės sistemų stimuliavimas, kraujospūdžio mažinimas, audinių trofikos gerinimas, kvėpavimo virpamojo epitelio stimuliavimas. 1.3 Gydymas impulsinėmis srovėmis. Impulsins srovės skirstomos pagal impulsų amplitudę, dažnį ir trukmę: žemo dažnio (nuo 1 iki 200Hz) naudojamos elektrostimuliacijai, elektromiegui, diadiamoterapijai. Vidutinio dažnio (5000Hz) naudojamos fluktuarizacijai (tai kintamos aritminės, chaotiškos, srovės), amplipulsterapijai. (švelnios srovs). Mišraus dažnio - naudojamos interferencinių srovių terapijai (srovės amplitudė kinta laipsniškai nuo nulio iki maksimumo, ir atvirkščiai. Srovė periodiškai kisdama sudaro vadinamąjį “mušimo – plakimo” efektą.) Naudojant impulsines sroves, audiniuose paeiliui vyksta elektrolizė ir poliarizacija, todėl susidaro bioaktyvios medžiagos, dėl kurių smegenų žievėje atsiranda dominantės židinys, kuris slopina skausmo židinį. Poveikis: nuskausminantis; slopinantis uždegimą; stimuliuojantis; veikiantis trofiką; skatinantis regeneraciją mažinantis spazmus; norminantis dirginimo ir slopinimo procesus smegenu žievėje. Kintami įvairaus dažnio laukai: Aukštas dažnis: darsonvalizacija, ultratonoterapija, induktotermija; Ultraaukštas dažnis (UAD) – organizmą veikia UAD elektros laukas. UAD veikia visas uždegiminio proceso grandis; Superaukštas dažnis: decimetribės bangos (DB) – tai metodas, kai veikia 460 MHz elektromagnetinis laukas,. DB energija prasiskverbia į audinius 8 cm. DB veikimo mechanizmas: endogeninė šiluma aktyvina metabolizmą, susidaro biologiškai aktyvios medžiagos, kurios aktyvina hipotaliamo, hipofizės sistemą ir antinkščius. Tuo paaiškinamos vagotropinės reakcijos: retėja širdies darbas mažėja AKS) , centimetrinės bangos, mikrobangos (šios bangos atsispindi nuo kūno paviršiaus ir sudaro “stovinčias bangas”, jos į audinius prasiskverbia 3-5 cm. Susidaro biologiškai aktyvios medžiagos, aktyvinama medžiagų apykaita, odoje ir poodyje temperatūra pakyla 2-5°C. Ypač aukštas dažnis: milimetrinės bangos (nuo 30 000 iki 300 000 MHz), pasižymi nespecifiniu poveikiu organizmo reaktyvumui, sumažėja T-supresorių kraujyje. Poveikis organizmui skirstomas į nespecifinį ir specifinį. Nespecifinis kai energija iš mechanines pereina į šiluminę, ir audiniuose susidaro endogeninė šiluma. Temperatūra pakyla 2-3°C. Specifinis kinta baltyminių molekulių mikrostruktūra. Poveikis: Nuskausminantis, rezorbuojantis, antispazminis, desensibilizuojantis, aktyvina estrogenų išskyrimą, gerina hemodinamiką. Indikacijos: uždegiminiai procesai, randai, neurodermitai, neuralgijos, ginekologines ligos, osteochondrozė. Magnetoterapija – tai metodas, kai organizmas yra veikiamas žemo dažnio kintamų arba nuolatinių magnetinių laukų. Poveikis yra vietinis ir humoralinis bei refleksinis: - uždegimą slopinantis (aktyvina imunitetą antinkščius, gerina mikrocirkuliaciją); - raminantis (slopina CNS dirginimo procesus); - edemų mažinimas. ELEKTROSAUGA Pirmiausia reikia atkreipti dėmesį į tai, kokią reikšmę turi į elektros grandinę įjungti saugikliai. Jie apsaugo pačią grandinę nuo trumpo jungimo, nuo didelio šilumos kiekio, kuris galėtų išsiskirti tekant stiprioms srovėms, bet jie neapsaugo žmogaus, kad elektros srovė netekėtų per jį. Saugikliai nutraukia elektros srovę, kai jos stipris tampa didesnis už tam tikrą pasirinkto saugiklio sąlygojamą vertę. Kad saugiklis nutrauktų srovę, per jį turi pratekėti stipri srovė. Todėl jis suveikia sąlyginai lėtai, t.y. pakankamai greitai, kad apsaugotų elektros grandinę, bet nepakankamai greitai, kad apsaugotų žmogų nuo per daug stiprios srovės. Todėl būtina pasirūpinti griežtesnėmis srovės stiprį ribojančiomis priemonėmis. Kintamoji srovė teka dviem laidais: faziniu, kuriuo perduodama srovės energija, ir nuliniu, kuris paprastai jungiamas su dideliu elektrodu, įkastu į žemę. Nulinio laido potencialas yra tiksliai lygus žemės potencialui toje vietoje, arba nulinio laido potencialas yra tiksliai lygus nuliui žemės atžvilgiu. Kintamosios srovės rozetės sienose yra jungiamos su elektrinėmis arba transformatorinėmis kabeliais, kurie pagaminti iš labai laidžių elektrai medžiagų (pavyzdžiui, vario), tačiau turi vis dėlto baigtinę varžą. Dėl to tarp kabelio galų susidaro tam tikras potencialų skirtumas, o nulinio laido potencialas, lyginant su žemės poten- cialu toje vietoje, gali skirtis net 10 V (9.7 pav.). Šis potencialų skirtumas gali būti pavojingas, jei nulinis laidas susisiektų su žeme per vandenį ar drėgnas grindis.     9.7 pav. Srovės perdavimo nuo elektrinės iki vartotojų pagrindinių laidų jungimo diagrama   Jeigu vartojamas prietaisas turi metalinį korpusą, tai dvilaidis kabelis ir dviejų skylučių rozetė yra labai pavojingi. Įprastinis patarimas apsukti šakutę, jei jaučiama įtampa, prisilietus prie korpuso, yra kenksmingas, nes nulinis kabelio laidas gali turėti nemažą įtampą. Kai kuriose šalyse dviejų skylučių rozetės yra uždraustos vartoti net buityje ir juo labiau medicinos įstaigose. Teisingas sprendimas yra sujungti metalinį prietaiso korpusą su žeme toje pat vietoje. Tokį sujungimą galima padaryti įrengiant prietaisą, bet dar paprasčiau, jei yra įrengta trijų skylučių rozetė ir trišakis kištukas bei naudojamas trilaidis kabelis. Pastaruoju metu pagal ES standartus naudojamos trilaidės sistemos (trilaidės dviejų skylučių rozetės ir dvišakiai kištukai, kurių centre yra nulinio laido jungtis (9.8 pav.)).     9.8 pav. Prietaiso jungimo trilaidžiu kabeliu į trilaidę sistemą schema   Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad, turint trijų skylučių rozetę ir trišakį kištuką arba pagal naujausius standartus įrengtas trilaides sistemas, iškyla naujas pavojus. Aptarnaujantis prietaisą žmogus dabar pasitiki, kad korpusas yra gerai įžemintas, ir gali nukentėti, jeigu nulinis laidas kabelyje būtų nutrūkęs. Todėl kabelius būtina reguliariai tikrinti. Jokiu būdu negalima išjungti kištuko iš rozetės tempiant už kabelio, nes nulinis laidas gali nutrūkti, ir tai bus nepastebima, nes įjungtas prietaisas normaliai veiks. Dėl šių priežasčių, būtina laikytis tokių saugos reikalavimų: 1. Mokymo, mokslo ir medicinos įstaigose gali būt naudojamos tik įžemintos rozetės. 2. Visi metaliniai aplink dirbantįjį su prietaisais esantys daiktai turi būti įžeminti kartu per tą pačią atskirą rozetę. 3. Niekada netraukti už laido, norint atjungti prietaisą. 4. Nuolat tikrinti kabelių nulinį laidą ir įrengimų techninį stovį. 5. Atsisakyti sintetinių drabužių, kad nesusidarytų statiniai elektros krūviai. 6. Jeigu situacija atrodo pavojinga, būtina kreiptis į techniškai kvalifikuotus specialistus. Šiuolaikinėse medicinos įstaigose yra naudojama daug įvairių elektroninių arba maitinamų iš elektros tinklo prietaisų, kurie reikalingi tiek diagnostikai, tiek ir gydymui. Su jais kontaktuoja pacientai, medicinos bei techninis personalas. Norint išvengti tokių pavojų, kaip: elektros šokas, nudegimai, padidintos radiacijos, sprogimų, ugnies ir kitų, įvairūs prietaisai turi būti ypatingai atidžiai prižiūrimi ir naudojami. Pacientą būtina apsaugoti nuo pavojaus, susijusio su galimais elektroninio aparato ar sistemos gedimais ir diagnostinio tyrimo ar gydomosios procedūros taisyklių pažeidimais. Jų metu paciento kūnu tekės per didelė taip vadinamoji nuotėkio srovė. 9.4 lentelė. Nuotėkio srovės vertės įrengimams prijungtiems prie paciento Nuotėkio srovės stipris, mA Individualaus paciento 10 – 20 Srovė tarp paciento galūnių 50 Keletos kartu sujungtų pacientų 100 Įžeminimo 100 Geriausias metodas išvengti nuotėkio srovės per pacientą naudoti instrumentus, kuriuose neįmanomas didesnės negu 1-2 mA srovės tekėjimas per kiekvieną prie paciento prijungtą laidą. Tai ypač svarbu, kai laidai sujunti su paciento širdimi elektrostimuliatoriaus elektrodais ar elektrolitų pripildytais kateteriais. Jeigu vienu metu paciento būklei tirti arba jam gydyti yra jungiamas ne vienas elektrinis prietaisas, tai gali susidaryti pavojingų situacijų dėl skirtingų įžeminimo kontūrų arba skirtingų maitinimo fazinių laidų potencialų skirtumo. Todėl labai svarbu, kad kartu jungiamiems aparatams įžeminimo kontūras būtų bendras ir maitinimo fazinis laidas būtų tas pats. Ir dar viena aplinkybė: paciento įžeminimą reikia vertinti kaip blogį, o ne kaip apsaugos priemonę, ir jo vengti. Sistemos, kuriose pacientas būna funkciškai įžemintas, pavyzdžiui, rašant elektrokardiogramą, naudojamos pakankamai dažnai, todėl tokiu atveju būtina naudoti atskirą laidą. Medicinos įstaigose yra pavojų, susijusių su taisyklių pažeidimais. Vienas iš svarbesnių dalykų yra naudojamo aparato maksimalios galios (srovės stiprio, įtampos) ir galios, vartojamos atliekant tam tikrą procedūrą, santykis. Šis santykis turi būti minimalus. Pavyzdžiui, būtų pažeidimas, jeigu burnos gleivinės galvanizacija, vykdoma kelių miliamperų stiprio srove, būtų atliekama prietaisu, kurio maksimalus srovės stipris lygus 100 mA. Atsitiktinai pasukus reguliavimo rankenėlę, srovė gali pasidaryti pavojingo stiprio. Atlikti procedūrą, tiksliai laikantis nustatytų srovės arba įtampos parametrų, padeda signalizacijos elementai. Būtina sistemos įjungimo į tinklą šviesos signalizacija. Todėl norint užtikrinti įvairių situacijų saugumą, įvairių kategorijų medicinos personalas privalo laikytis tokių taisyklių: 1. Kiekvienas ligoninės pacientas turi turėti atskirą elektros įtampos šaltinį ir visi jo priežiūrai ar gydymui reikalingi prietaisai turi būti jungiami kartu ir turėti vieną įžeminimo tašką. 2. Pacientas turi būti sujungtas su įžeminimu vieninteliu atskiru laidu. 3. Dirbant su medicinine aparatūra naudojami tik izoliuoti stiprintuvai ir jungiamieji laidai. 4. Procedūros atliekamos tik prietaisais, kurių maksimalus srovės stipris neviršija tai procedūrai reikalingos ribinės srovės vertės. 5. Turi būti naudojama šviesos signalizacija. 6. Pasitraukiant iš darbo vietos, būtina atjungti įtampos šaltinius. IŠVADOS Elektroforezė – tai medikamentų įterpimas i organizmą, veikiant nuolatine srove. Įterpiami medikamentai, kurie disocijuoja į jonus (pvz., kalio jodidas ir kitos druskos) ir hidrofilinius kompleksus, turinčius elektros krūvį. Elektroforezės būdu i organizmą patenka 5-10 proc. per procedurą naudojamo medikamento kiekio. Poveikis organizmui: stebimas galvanizacijos ir vaisto farmakologinis efektas. Elektroterapija – tai gydymas elektros srove. Tam dažniausiai naudojamos impulsinės srovės. Impulsinės srovės skirstomos pagal jos impulsų amplitudę, dažnį ir trukmę. Priklausomai nuo šių charakteristikų šios srovės gali dirginti, stimuliuoti, slopinti, sukelti elektromiegą, nuskausminti. Impulsinės srovės labai efektyvios, ypač kai jų poveikis sutampa su organizmo bioritmais. Elektrostimuliacija (ES) yra elektros srovės panaudojimas audinių ir organų funkcijai aktyvinti bei stiprinti. ES procedūros gali būti atliekamos nuolatine ir kintamąja elektros srove įvairiuose žmogaus kūno vietose, atsižvelgiant į stimuliuojamų audinių jautrumą bei funkcinę būklę. Nuolatinės elektros srovės stimuliacijai impulsai būna skirtingos trukmės (0,5 – 300 ms) bei formos, 30 – 50 Hz dažnio. Elektros srovės stiprumas siekia iki 100 mA. Kintamąja elektros srove vadinama tokia srovė, kurios stipris ir tekėjimo kryptis periodiškai keičiasi laikui bėgant. Šiuolaikinėse medicinos įstaigose yra naudojama daug įvairių elektroninių arba maitinamų iš elektros tinklo prietaisų, kurie reikalingi tiek diagnostikai, tiek ir gydymui. Su jais kontaktuoja pacientai, medicinos bei techninis personalas. Norint išvengti tokių pavojų, kaip: elektros šokas, nudegimai, padidintos radiacijos, sprogimų, ugnies ir kitų, įvairūs prietaisai turi būti ypatingai atidžiai prižiūrimi ir naudojami. LITERATŪRA: 1.www.google lt. 2. A. Tamašauskas. Fizika. I t. Vilnius, Mokslas, 1987. 3. B. Kukšas, S. Vičas. Fizika. II t. Vilnius, Mokslas, 1988. 4. R. Karazija. Fizika humanitarams. 2 dalis. Vilnius, TEV, 1997. . .

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!