Elegiškumas romantikų kūryboje

 Pranešimas „Elegiškumas romantikų kūryboje“ . Įvadas Romantizmas – meninis ir intelektualinis sąjūdis, susiformavęs XVIII a. pab. Romantizmas kaip literatūros srovė atsirado Vakarų Europoje XIX a. pradžioje. Romantizmas kaip meninio vaizdavimo principas aprėpia įvairiausių laikotarpių kūrybą. Jis visų pirma siejamas su romantine pasaulėjauta, su tam tikra žmogaus prigimties savybe, romantiko charakterio tipu, kurio svarbiausias bruožas – nonkonformizmas ( neprisitaikėliškumas, vyraujančių pažiūrų, papročių, viešosios nuomonės nepaisymas), nesutapimas su išoriniu pasauliu, troškimas nepasiekiamo, noras pakeisti esamos egzistencijos ribas. Romantizmas kilo su kovos prieš tironiją ir sugedusią visuomenę, gamtos ir prigimties, tautos ir tautosakos, viduramžių ir krikščionybės išaukštinimo, Rytų egzotikos atradimo, su žmogaus išlaisvintų pražūtingų aistrų, jo tamsiosios (demoniškosios) sielos pusių vaizdavimo idėjomis. Romantizmo estetika formavosi kaip priešingybė klasicizmo estetikai, jos racionalizmui, atnaujindama kūryboje nuostabos ir stebuklo, naivumo ir paprastumo estetinę vertę. Realus pasaulis romantikams atrodė chaotiškas, prieštaringas, nepastovus, neteisingas. Juos viliojo beribė transcendentinė būtis, paslaptingi, racionaliai nepaaiškinami dalykai. Romantiko siekiamybė – svajonė, idealas. Ryškiausias romantinės pasaulėjautos bruožas - dviejų pasaulių – realaus, riboto ir begalinio, idealaus, svajojamo – priešprieša. Romantinė literatūra įvedė naujo tipo veikėją – dvasiškai laisvą, neramios ir išdidžios sielos, išsiskiriantį stipriomis aistromis, turtingu jausmų pasauliu, tai jausmo žmogus. Jis nesitaiko su išorinio pasaulio niekingumu, gyvena pagal sąžinės ir širdies balsą, todėl dažnai lieka nesuprastas, vienišas, nepritampa prie visuomenės arba yra jos atstumiamas. Romantinis personažas yra prieštaringa asmenybė, maištaujantis prieš visuomenę, ir prieš pačią lemtį, individualistas. Toks žmogus bėga iš atgrasios tikrovės į gamtą, egzotiškus pasaulius, ieško atspirties savo dvasioje. Jis ilgisi kažko amžino ir tikro, idealaus ir nepasiekiamo. Dėl to romantikų mėgstama būsena – liūdesys, melancholija. „Mėlynų tolių“ pasiilgimas veda iš realaus į svajonių pasaulį. Atotrūkis tarp didelių siekių ir realių galimybių lemia romantinės asmenybės nusivylimą, sielvartą, verčia atsiriboti nuo pasaulio, grimzti į filosofinius apmąstymus, išgyvenimus, liūdesį bei elegiškumą. Romantizmas savo estetika labai artimas elegiškumui. XIXa.pr. stiprėjo nerimo, nusivylimo, pesimizmo nuotaikos. Šios skausmingos būsenos, gavusios „pasaulio sielvarto“, „amžiaus ligos“ pavadinimus, atskleistos ir literatūroje. Kanišauskaitė J., Romantizmo literatūra, 2001 Romanizmo literatūra artima elegiškumui dar ir tuo , kad romantikų kūryboje labai reiškiasi personažų, romantiškų asmenybių išgyvenimai, vyrauja liūdesys, dvasinis pasaulis. Elegija „Elegija – tai atsiradusi VII a. pr. Kr. kaip laidotuvių giesmė, pritariant fleitai, paprastai reiškė liūdesio, kančios, mirties nuojautos motyvus. Elegijos veiksmas plėtojasi kaip skundas, o jos tonacija buvo minorinė. Šiuolaikinėje lyrikoje elegija neturi pastovesnių kontūrų, bet melancholiškas tonas, suformuotas šio žanro, funkcionuoja daugelyje kūrinių kaip psichologinis išeities taškas ir pagrindinė žodžio spalva.“ (Literatūros teorijos apybraiža, 1982, 227). „Elegija – kilusi iš laidotuvių raudų, vėliau jos tematika prasiplėtė ir apėmė ne vien mirties, bet ir meilės, karo, politines temas, o kartais įgaudavo net didaktinį pobūdį. Naujaisiais laikais (nuo XVI a.) elegija tapo rimto turinio, susimąstymą reiškiantis kūrinys, kuriame kalbama liūdno prisiminimo ar skurdo tonais“. (Zaborskaitė, V. Literatūros mokslo įvadas, 1982, ). Edgaro Alano Poe trumpa biografija ir kūryba E. Poe gimė 1809 m. Bostone aktorių šeimoje. Motina garsėjo kaip talentinga artistė ir šokėja, o tėvas turėjo teisininko išsilavinimą. E. Poe, dar vaikystėje paliktas tėvo ir netekęs motinos, pateko į turtuolių Alanų šeimą. Tačiau jo jaunystę aptemdė įtempti santykiai su patėviu. Patėvis po žmonos mirties rašytoją palieka be finansinės paramos, nė žodeliu neužsimindamas apie jį savo testamente. Po šių sukrėtimų E. Po prasilošė kortomis ir, patėviui atsisakius jį paremti finansiškai, po metų studijų paliko universitetą, ir įstojo į armiją. Dar iki armijos E. Po už savo lėšas Bostone suspėjo išleisti pirmąjį poezijos rinkinį "Tamerlanas ir kiti eilėraščiai". E. Poe gyvenime ir kūryboje gimsta atstumtojo, svajojusio apie turtą ir šlovę, mitas, kontrastuojantis su rašytojo patirtu skurdu, nepritekliais, ligomis. Kupiną kančios Poe asmeninį gyvenimą praskaidrina jo, kaip žurnalisto, literatūros kritiko, rašytojo, laimėjimai.1849 m. Poe ketina vesti jaunystės draugę Sarah Royster, tačiau spalio 7 d. rytą jį rado gatvėje apiplėštą, apsvaigusį ar apsvaigintą narkotikais. Poe miršta sulaukęs vos keturiasdešimties metų. ( Pavilionienė, A. M., psl . 294) Kaip teigia Š. Bodleras – „Edgaras Alanas Poe – vienas ryškiausių ir mįslingiausių amerikiečių rašytojų. Poe pasižymėjo galinga vaizduote , genialiai liguisto žmogaus vidiniu nerimu, analitiniu protu ir kryptinga aistra suvokti save, žmogų, visuomenę, visatą. Poe poezijoje ir prozoje beribė vaizduotė atskleidžiama analitiškai, fantastiškumas materializuojamas, o kasdieninė daiktiška tikrovė apauga fantastiška išmone. Vienišo, kenčiančio, dvasiškai susiskaidžiusio žmogaus, pasiklydusio būties neviltyje, analize Poe pranašauja XX a. modernizmo ir postmodernizmo visuomenės žmogų ir literatūrą. Kaip teigia A. M. Povilionienė, transformuodamas gotikinės literatūros tradiciją, Poe atskleidžia asmenybės vidines baimes ir susiskaidymą, išplečia psichologinės literatūros ribas. Apsakymuose, groteskuose, satyrose, parodijose, mistifikacijose sąmoju, ironija, humoru jis demaskuoja standartizuotą ir mechanizuotą, bedvasę XIX a. žmonių visuomenę. Poe simbolistinė, impresionistinė, muzikali poezija, idealizuojanti abstraktų grožį ir grožio mirtį, padarė stiprų įspūdį XIX a. prancūzų poetams.“ Š. Bodleras. Fragmentai iš straipsnių apie E. Po gyvenimą ir kūrybą. Knyga „Raudonoji mirties kaukė“, Vilnius, 1999 E. Poe pasitelkė tipiškas europiečių ir amerikiečių romantizmo temas, siužetų klišes, personažų tipus ir kartu juos parodijavo, ironizavo siaubo, mirties situacijas, potekstėje palikdamas kūrinio prasmės ir personažų esmės neatskleistą klodą. Poe vienas pirmųjų giliai skverbėsi į liguistą, susiskaidžiusią individo psichiką. Jo apsakymai novatoriški, juose derinami priešingi dalykai: siaubas pinasi su humoru, intelektualumas virsta absurdu, fantastiškumas ir paslaptingumas logiškai ir matematiškai aiškinami, o fizinis pasaulis alegoriškai perteikia psichinę realybę: sapnus, regėjius, iliuzijas, baimes, košmarus, kurie Poe yra tikresni už tikrovę. E. Poe savo noveles vadino „groteskais”, „arabeskomis“, „loginiais pasakojimais“, „atmosferos ir efekto pasakojimais“. Žanro, tematikos ir tonalumo požiūriu jas galima vadinti siaubo, detektyvinėmis, satyrinėmis, nors griežtų, aiškių ribų tarp vienokio ar kitokio tipo nėra: visose rasime grotesko, siaubo, stulbinančios introspekcijos, logikos, fantastikos, taip pat tragiškų, makabriškų, kartais subtilaus komiškumo elementų. Visos Poe novelės pasižymi patraukliu pasakojimu, veiksmo ar emocine įtampa, tik jam būdinga atmosfera bei „efektu“, kurie Poe kūriniams sureikia elegiškmo. Varnaitė J. Edgaro Po novelistika, Vilnius, 1991 Patį Bodlerą patraukė Poe kūrinių keistumas, groteskas, gyvenimo baimė ir gyvenimo ekstazė, niūrus koloritas, nesuvaldoma judėjimo energija, „absurdo logika“. Savitas jo kūrybos bruožas yra antifeminiškumas. Nėra erzinančių verkšlenimų, visur – beatodairiškas idealo siekimas. Peizažai, kurie sudaro jo karštligiškų vizijų foną, yra blyškūs ir vaiduokliški. Poe nesiderindamas prie kitų žmonių pomėgių, piešia medžius ir debesis, kurie panašūs į svajų debesis ir medžius, tiksliau, į jo keistus veikėjus, taip pat antgamtiškai ir keistai virpančius... E. Poe išdėsto savo figūras violetiniame ir žalsvame fone, nuo kurio kyla puvimo fosforencija ir audros dvelksmas. Vrnaitė J. Edgaro Po novelistika, Vilnius, 1991 E. Poe kūrybos maniera paprasta ir lakoniška, rašytojas nepiktnaudžiauja meninės raiškos priemonėmis. Niekas nenukreipia skaitytojo dėmesio nuo skaitomo kūrinio. Jo kūrinių potekstėje jaučiamas gilus nepasitenkinimas esamu gyvenimu, jo filosofiniu ir estetiniu skurdu. Poe aukštai iškėlė psichologinio nuspėjamumo meną. Šis rašytojas ne išgalvojo, o jautė siaubą. Tai jis kūrė labai tikroviškai tarsi iš savo paties vidinių išgyvenimų bei patyrimų. Didžiausią dėmesį E. Poe skyrė kūrinio pradžiai, kuri turi iš karto prikaustyti skaitytoją. Savo herojų jis stato į pačią išskirtiniausią vidinę ir psichologinę padėtį. Jo vaizduotė stebino daugelį. Visuose kūriniuose rašytojas labai ryškiai vaizduoja savo herojų išgyvenimus, mintis, vidinį pasaulį. Būtent siaubo novelėse ryškiausiai atsiskleidė svarbiausios E. Poe kūrybos manieros. Kliedėjimas, vaiduokliai, košmarai šio rašytojo kūryboje įgauna materialią formą, tampa klaikiai realūs. Kitas ryškus E. Poe iš kitų išsiskiriantis bruožas – groteskas – siaubo ir komiškumo mišinys. Labai dažnai rašytojas į kūrinius įveda neapibrėžtumo, nepasakytus iki galo elementus. Siaubo apsakymų veiksmas vyksta „irealiam“ paslaptingam pasaulys nepaklūsta logikai. Siužetas pinasi apie kokią nors siaubingą katastrofą, pasakojimo atmosfera persisunkusi kankinančiu laukimu, o herojų lemtis – dažniausiai tragiška. Rašytojas, o kartu su juo ir herojai, stengiasi pažvelgti „už“ – už žinojimo, suvokimo, sąmonės ribų. Visa šita koncentruojasi paskutinėje paslaptyje – Mirtyje. Skirtingos mirties formos ir aspektai, fizinis skausmas (agonija) – viską analizuoja ir tiria autorius. Be abejo, visame tame atsispindi liguistas E. Poe lūžis, neaiški, miglota, bet reali rašytojo vienatvė bei pesimizmas. Vedybos su artima giminaite, mylimų moterų mirtys lemia Poe poezijos temos pobūdį: jo eilėraščiuose ir apsakymuose jaučiamas gilus elegiškumas ir egzistencinės nuotaikos. Romantikas Poe siūlo konstruoti fabulą iš ypatingų įvykių, jungiant juos aprašymais, dialogais, autoriaus komentarais. Savo kūrybos filosofiją Poe iliustruoja literatūrinės baladės „Varnas“ architektonika. Jis apmąsto kūrinio apimtį (108 eil. ribą), „liūdniausią“, ir „poetiškiausią“ temą – gražios moters mirtį, pasirenka melancholiją kaip vieną iš įspūdingiausių poetinių nuotaikų, sugalvoja skambų priedainį „niekada“ (nevemore), aptaria eilėdarą ir sujungia šiuos komponentus į visumą, siekdamas įspūdžio vienovės ir efekto vienumos. Visumos efektą rašytojas kuria ir prozoje – jis vertina glaustą kūrinį, kurį galima perskaityti „vienu prisėdimu“, nes trumpas kūrinys prikausto skaitytojo dėmesį, sukuria psichologinę įtampą ir įspūdžio vienovę. Kūryba romantikui buvo asmeninio gyvenimo kančių išpažinties forma ir meilės, gyvenimo, mirties, grožio, vienatvės, kūno ir dvasios, tikrovės ir iliuzijos, racionalumo ir mistikos, gamtos ir kosmoso apmąstymų erdvė. Apsakymuose groteskuose „Karalius Maras“, „Velnias varpinėje“, „Berenikė“ ir kt. grotesku, humoru, ironija, satyra, grožio ir bjaurumo, tragiško ir komiško, fantastiško ir disproporcija Poe kryptingai demaskuoja buržuazinio pasaulio tvarką ir absurdą, žmogus prigimties ydingumą ir minios žmogaus primityvumą. Visagalės mirties tema romantiko atskleidžiama įvairiai – mirtis poetizuojama ir mistifikuojama, ironizuojama ir dramatizuojama, o asmenybės susiskaidymo tema gvildenama psichologiniuose siaubo apsakymuose: „Juodas katinas“, „Širdis išdavikė“, „Viljamas Vilsonas“, „Amontiljado statinaitė“, kur konkrečiais įvaizdžiais – katino, širdies, antrininko, Fortunato – materializuojamas blogis, instinktai, sąžinė. Poe apsakymuose žmogus, leidęs ydoms prasiveržti, slepia savo kaltę – „užmūrija“, „slepia po grindimis“, dvikovoje „nužudo sąžinę“, t.y. paneigęs savistabą, savianalizę, savikritiką, individas atmeta vidinės kaitos galimybę, leidžiasi blogio sunaikinamas. Tai yra Poe filosofija, vaizduojant žmogų kaip išskirtinę ir savęs beieškančią asmenybę. Žmogaus prigimties ydingumą, silpnavališkumą Poe prozoje atsveria rašytojo pagarba protui, valiai, drąsai, vaizduotei, intuicijai, kurie atskleidžiami detektyviniuose apsakymuose. Personažų analitinis mąstymas ir valia padeda jiems išlikti gyviems, rasti išeitį sudėtingiausiomis, tragiškiausiomis gyvenimo situacijomis. Savo herojams rašytojas suteikia ypatingą vidinę galią, padedančią įveikti paniką, bejėgiškumą, apatiją, beprotybę, mirties baimę. E. A. Poe kūrinių analizė E. A. Poe moka tobulai aprašyti siaubą, dvasines ir fizines kančias, organinės materijos irimą, mirtį. Jį domina įvairūs kančios pasireiškimai, liguista sielos būsena, kuri sukelia stingdančią baimę ir siaubą, vaizdai, pasak jo peties, gimę ties riba, kur sumišusi tikrovė ir sapnas. Jo novelėse mirusieji kartais negrįžta pas gyvuosius. Poe tiki stebuklinga visatos sandara, siekia išspręsti neišsprendžiama, įžvelgti kosminių pasaulių horizontus, paaiškinti gyvenimo paslaptis. Kartu jis negaili ironijos, satyros, žmonių sumaterialėjimo, žiaurumo, tironijos. Kartais net mirties baimė tampa jo satyros objektu. „Išdavikė širdis“ E. A. Poe stilius glaustas, tikslus; prasta skaitytojo nuotaika negali prasibrauti pro jo logikos numegzto tinklo akis. Visos mintys it strėlės lekia į taikinį. Jau pati apsakymo įžanga pagauna it viesulas. Jos iškilmingumas stebina ir neleidžia protui užmigti. Iš pirmų puslapių jaučiame, kad kalbama apie kažkokį svarbų dalyką. Lėtai, pamažu išsirutulioja istorija, kurios visas įdomumas grindžiamas nesuvokiamu intelekto posūkiu, drąsia hipoteze, neatsargiu skirtingų gabumų paskirstymu gamtos svarstyklėse. Įtrauktas į verpetą skaitytojas norom nenorom turi sekti įkandin autoriaus jo vingrių samprotavimų vingiais. Taip pat ir E. Poe apsakyme „Išdavikė širdis“. Pačioje pradžioje skaitytojas yra suintriguojamas. „Klausykite! Ir atkreipkite dėmesį, kaip nuovokiai, kaip protingai papasakosiu visą istoriją“. Pasakotojas kalba I asmeniu, todėl iškart norisi jį tapatinti su pačiu autoriumi. To neturėtume daryti, net ir žinodami, jog E. Poe kūriniai rėmėsi jo paties patyrimu ir išgyvenimais. Kūrinio pagrindinis veikėjas nori įteigti skaitytojams, jog jis ne pamišėlis. Yra paminima, nors ir tiksliai neįvardijama liga. „Po ligos mano pojūčiai paaštrėjo...Labiausiai išlavėjo klausa. Aš girdėjau viską, kas dedasi danguje ir žemėje. Aš girdėjau daug ką, kas dedasi pragare“. Po tokių žodžių sunkiai galima patikėti, jog pasakotojas – herojus nėra pamišėlis. Kūrinyje nėra jokių pašalinių detalių, nieko, kas blaškytų skaitytojo dėmesį. Labai staigiai užsimezga veiksmas, kuris rutuliojasi, kol, galų gale, pasiekia kulminaciją. Nors apsakymo pavadinimas „Išdavikė širdis“, bet iš pradžių apie jokią širdį nėra kalbama. Veiksmas rutuliojasi apie senio akį. „Viena jo akis buvo kaip grobuonies – melsva, apsitraukusi plėvele“. Skaitytojui nėra aišku nei kas tas senis, nei iš kur jis. Lygiai taip pat jis nieko nežino ir apie pagrindinį veikėją. Nėra detalių, apibūdinančių jo išvaizdą. Visas dėmesys kreipiamas į herojaus vidinį pasaulį, jo jausmus, mintis, išgyvenimus. Pats herojus teigia, kad nejautė seniui jokio pykčio, jokio įniršio. Jis netgi mylėjo jį. Visa problema buvo senio akyje. „Kai tik jis pažvelgdavo į mane, mano gyslose sustingdavo kraujas...“. Tikėtina, kad akis turi maginę galią. Ji atspindi sielos ir dvasios procesus. Kartu tai amžino budrumo (apvaizdos akis) , kūno šviesos ir sielos lango ženklas. Daugelyje pasaulio tautų tikėta, kad nužiūrėjimas „pikta“ ar „bloga“ akimi gali pakenkti žmonėms, gyvuliams, atnešti nelaimes ir blogį. Toliau herojus skaitytojui pateikia savo veiksmus. Kaip tiksliai, kaip gudriai ir sumaniai jis ėmėsi darbo (buvo sumanęs nužudyti senį): kasnakt vidurnaktį jis įsėlindavo į senio kambarį ir stebindavo jį taip tyliai, jog niekas net negirgšteldavo. Vidurnaktis – kilniausia dvasingumo būsena, paslaptingo pasiryžimo valanda. Galbūt todėl apsakyme herojus pasirinko būtent šią valandą – susitelkimo, dvasinio pažinimo ir atsivėrimo valandą. Apie visus savo veiksmus, sumanymus, vykdymą jis pasakoja tokiu šaltu tonu, šaltais jausmais, lyg tai būtų kasdieniškas ir natūralus poelgis. Tai dar kartą parodo herojaus išskirtinumą, galbūt net jo proto ligą. Iš jo kalbos, iš jo pasakojimo galima pagalvoti, jog jis didžiuojasi savimi, tokiu savo sumanumu. Šiame etape atsiskleidžia dar viena pagrindinio veikėjo savybė, kuri, kaip matysime vėliau, dar labiau pasireikš – tai begalinė kantrybė. „ Praeidavo visa valanda, kol įkišdavau visą galvą, kad matyčiau senį lovoje“. Savo žygį herojus kartoja septynias ilgas naktis „..bet akis vis būdavo užmerkta, ir aš niekaip negalėjau įvykdyti savo sumanymo, nes ne pats senis, o jo Bloga Akis erzino mane“. Septyni – tai ypatingas, šventas skaičius, reiškiąs dievybės (S) ir žemės (U) sąjungą. Keturios mėnulio fazės trunka septynias savaites, kurių kiekviena turi septynias dienas. Yra Septynios didžiosios nuodėmės ir Septynios dorybės. Viskas vyksta aštuntąją naktį. Naktis – paslaptingas tamsos, neracionalumo, nežinomybės, mirties simbolis. Skaičius aštuoni simbolizuoja priešingų jėgų pusiausvyrą bei dvasinę galią (galbūt todėl herojus dar niekada ligi tos nakties nesijautė toks galingas ir įžvalgus). Jis jau ranka galėjo pasiekti savo triumfą. Bet staiga senis atsibunda, pažadintas prunkštelėjimo, ir įvykiai pasisuka kita linkme. Tačiau mūsų gerojus neatsisako savo sumanymo. Jam nesvarbu, kad senis pabudo ir jaučia, kad kažkas yra kambaryje. Ir vėl pasireiškia pagrindinio veikėjo begalinė kantrybė. „Visą valandą stovėjau nė nekrustelėdamas...“. Labai daug E. Poe kūrinių tiesiog persunkti siaubu. Ne išimtis ir „Išdavikė širdis“. E. Poe sumaniai kuria baimės atmosferą, apeliuodamas į skaitytojo jausmus. Jį gali išgąsdinti herojus, nervų šaltumas, jo nesveikas protas. Jis tyliai džiaugiasi savo siaubu – kaskart vis kylančiu ir stiprėjančiu. Mėgaujasi dejonėmis įsiveržiančiomis iš mirtinos baimės. „ Tai buvo tylus pridusęs vaitojimas, kuris veržiasi iš pačių sielos gelmių, kai ją kausto baimė“. Bet beribė baimė apimdavo ir patį pasakojimo herojų. Jam taip pat ji nesvetima. Pats prisipažįsta, kad tokia pati dejonė veržiasi ir iš jo paties krūtinės. Baimė, kai jį vedė iš proto. Iš karto kyla mintis, jog jis mėgavosi ta baime, nes antraip butų atsisakęs minties vaikščioti kasnakt pas senį ir laukti momento, kada galės jį nužudyti. „ Jo baimė vis stiprėjo ir stiprėjo. (...) juodas minties šešėlis vogčiomis prisėlino ir apglėbė savo auką“. Senis juto tai, juto visa savo esybe. Pagaliau mūsų herojus sulaukė savo triumfo valandos – akis buvo atmerkta. „Mačiau nuostabiai aiškiai – ji buvo melsva, apsitraukusi bjauria plėvele, o nuo jos dvelkė šaltis, kuris skverbėsi iki gyvo kaulo...“. Ir šioje vietoje į pasakojimą yra įvedama širdis – pagrindinė nusikaltimo išaiškinimo kaltininkė. Pasakotojas girdėjo, kaip plaka senio širdis. Jis elgėsi kaip tikras šaltakraujis žudikas, galutinai nusprendęs pribaigti savo auką. Šioje dalyje atsiskleidžia pasakotojo būsena – jis pradeda nervintis! „Dūžiai buvo vis garsesni ir garsesni! Atrodė, kad tuoj plyš širdis“. Ir toks paradoksas – pasakotojas pradeda baimintis, jog plakančią senio širdį gali išgirsti kaimynai, o pats garsiai klykdamas įšoko į kambarį. Senį nužudė užgoždamas ant jo sunkią lovą. Kai viskas buvo baigta, jis džiaugėsi. Džiaugėsi puikiai atliktu darbu. Tai dar kartą parodo pasakotojo psichinį nestabilumą. Šis E. Poe pasakojimas galiausiai pereina prie absurdo. Ypač tai išryškėja toje vietoje, kur prieinama prie lavono slėpimo. Pasakotojas visa tai perteikia su pakilia gaidele. Aiškiai jaučiasi, kad jis savimi labai patenkintas, kad didžiuojasi savimi. Jam darosi linksma nuo minties, jog niekas nesuseks jo nusikaltimo, nes lavoną jis supjaustė ir paslėpė po grindimis. Be to neliko jokių kraujo žymių. Tačiau viskas apsiverčia aukštyn kojomis, kai ateina policininkai apieškoti namo. Nors pasakotojas ir labai pasitiki savimi – liepia policijos pareigūnams viską gerai apieškoti, pats aprodo visą namą, netgi senio kambarį. „Aš taip pasitikėjau savimi, jog į kambarį atnešiau kėdžių..., o pats triumfuodamas pašėlusiai narsiai pasistačiau kėdę kaip tik toje vietoje, kur paslėpiau savo aukos lavoną“. Pasakotojas padarė esminę klaidą – per daug pasitikėjo savimi. Per daug norėjo įtikinti policininkus savo nekaltumu. Pačioje pasakojimo pabaigoje labiausiai pasireiškia pasakotojo psichikos sutrikimas – jis pradeda girdėti tai, ko policininkai, atrodo, visai negirdi. „Tai buvo tylus, dulus, tankus garsas, panašus į vata apvynioto laikrodžio tiksėjimą“. Nors jis ir stengėsi perrėkti tą garsą, bet jis ne tik kad netilo, bet kaskart vis stiprėjo. Štai ir pasireiškė pasakotojo elgesys. „Aš putojau iš įsiučio – šėlau, keikiausi! Apverčiau kėdę, ant kurios sėdėjau, ir ėmiau brūžinti ja į grindų lentas, bet triukšmas viską stelbė ir vis didėjo“. Nėra abejonės, kad viskas dėjosi tik jo galvoje, jo sieloje. Ir jis net neabejojo, jog ir policininkai, viską girdi, žino ir įtaria. Jam atrodė, kad garsas vis didėjo. Ir staiga žmogžudys nebeištveria – išrėkia visą teisybę. Tuo ir pasibaigia visas pasakojimas. Kitokios pabaigos ne nereikia, nes ir taip aišku, kas turėtų vykti toliau. „Išdavikė širdis“ – psichologinis siaubo apsakymas, kuriame pinasi baimė, siaubas, liguistumas. Apsakymo žmogus leidžiasi galų gale blogio nugalimas, sunaikinimas. Užsidegimas, su kuriuo jis aprašo siaubingus dalykus ir kuris būdingas daugeliui žmonių, radosi iš labai didelės ir nesuvaržytos gyvybinės energijos, nepalaužiamo dorumo ir labai suvešėjusio, gilaus jausmingumo. Nenatūrali aistra, kai žmogus gali pralieti savo kraują, staigūs ir beprasmiški judesiai, neva ore sklandantys garsūs šūksniai, yra beveik vienodos prigimties dalykai, nors iš pažiūros taip ir neatrodo. Skausmas sukelia palengvėjimą, veiksmas išblaško atilsį. E. Poe įstabiai aprašė žmogaus gyvenimo ir gamtos išimtumus – aistringą sveikstančiojo smalsumą; haliucinacijas, iš pradžių keliančias abejones, bet netrukus visiškai įtikinančios; absurdą, įsitvirtinusį prote ir jį valdantį su siaubingu logiškumu; proto ir nervų prieštarą ir žmogų, kuris ima juoktis iš skausmo. Jis analizuoja tai, kas dingsta vos prasidėjęs, pasveria nepasveriamą ir šiurpinančiai smulkmeniška ir moksliška maniera aprašo visą tą įsivaizduojamą pasaulį, kuris vilnija aplink nervingą žmogų ir veda jį į pražūtį. Varnaitė J. Edgaro Po novelistika, Vilnius, 1991 Poe herojai, arba, tiksliau, Poe herojus, - žmogus, turintis ypatingų sugebėjimų, žmogus pairusiais nervais, žmogus, kurio aistringa ir iškankinta valia meta iššūkį visiems sunkumams; tas, kurio žvilgsnis, nelyginant špaga smigdamas į objektus, teikia jiems vis daugiau reikšmingumo – yra pats Poe. Net moterys – švytinčios ir liguistos, mirštančios nuo keistų skausmų ir kalbančios balsu, panašiu į muziką – tai irgi jis pats. A. Po savo kūrinius rėmė savo paties išgyvenimais. Todėl visi jo herojai yra tarsi jis pats – nuolat jaučiančiais ne tik mirties baimę, bet ir baimę to, kas bus po mirties. „Raudonoji mirties kaukė“ Apsakymas „Raudonoji mirties kaukė” pasižymi impresionistiniu vaizdų grožiu. Šiame spalvų, šviesų, garsų, skaičių simbolikom prisodrintame kūrinyje perteikiama mirties suartėjimo ir mirties pergalės idėja, gyvenimo-maskarado "puotos maro metu" tragiškasis finalas. (Povilionienė, A. M., psl. 297). Jau pirmaisiais kūrinio sakiniais kuriamas siaubo ir elegiškumo vaizdas: „ „Raudonoji mirtis” jau kuris laikas niokojo šalį. Jokia epidemija nebuvo siautėjusi taip baisiai ir negailestingai”. Sakinys po sakinio plečia šią šiurpią ir ne itin malonius jausmus sukeliančią temą:” jos apraiška ir antspaudas buvo kraujas – klaikus kraujo raudonis”. Kūrinio veiksmo laikas ir vieta nėra konkretinama (šalis). Šios šalies kunigaikštis Prosperas su viltimi, žvalumu ir drąsa surinko likusius sveikus žmones ir „su jais pasitraukė į vieną atokų įtvirtintą vienuolyną

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!